Filmas: "Dvaras, kuriame vaidenasi" / "Haunted Mansion"

 

Sveiki, kino žiūrovai,

 

Sekmadienio vakarą nesinori nieko įnoringo, todėl renkuosi ką nors pramoginio turinio ir kaskart sudrebu filmui prasidėjus, nes tenka kažkaip save apgauti ir negalvoti, jog eilėje laukia dešimtys kur kas vertesnių filmų, nematyti tų įsiėdusių šablonų ir nevykusių režisūrinių sprendimų. Labai panašiai nutiko su Justin Simien režisuota siaubo komedija „Dvaras, kuriame vaidenasi“ (angl. Haunted Mansion) (2023), kuris iš tikrųjų yra 2003 metų su aktoriumi komiku Eddie Murphy perdirbinys. Senesnioji versija kritikų buvo sumalta į miltus, naujausioji pasitikta gana abejingai.

 

Istorija apie senus vaiduoklių namus su Viktorijos epochos girgždančiais laiptais, gausybe voratinklių, kilimų ir senų paslėptų kambarių už kabančių portretų, manau, mane traukė nuo pat vaikystės. Šįkart gotikinis spiritualinis filmas nukelia į Naująjį Orleaną ir viskas daugmaž vyksta pagal senojo filmo struktūrą. Pamažu apsėstas namas su 999 dvasiomis įkalina motiną ir sūnų, o vėliau ir vaiduoklių tyrinėtoją skeptiką su netikru egzorcistu. Žodžiu, jau nuo pat pradžių, vos tik pasirodo vaiduokliai, aišku, kad filmas konstruojamas ne į siaubo žanro rėmus, bet į pramoginę parodiją – žodžiu, svarbu, kad būtų linksmai, kad gėris nugalėtų blogį, o visi pagrindiniai veikėjai pabaigoje dar su visais netikėtai draugingais tapusiais vaiduokliais puotautų ir netgi žiūrėtų vaiduoklių kabaretinį šokį. Tiesa sakant, taip ir įvyksta!

 

Filmas silpnas, tipinis, daug multiplikacinių elementų, tačiau labiausiai nuvilia primityvoka siužetinė linija, kuri apeliuoja į folklorinius štampinius pasakojimus ar panašias ekranizacijas, kai veikėjams reikia kokio nors realaus daikto, burtų knygos, kad padarytų užkeikimą. Prikaišioti juokeliai atrodo lėkšti, neoriginalūs, tačiau visiems iki panagių suprantami. Artimiausia, kas šovė į galvą, buvo kultinio Helovyno filmo „Fokus pokus“ dalys, kurios pirmoji dalis sukurta, vaje, jau prieš 30 metų, tačiau niekas nepasikeitė, tos pačios komiškai apipintos teatralizuotos mizanscenos su vienkrypčiais veikėjais, o pagrindinis dar ir netekęs mylimosios (kaip netikėta, nors už pilvo griebkis!) absoliučiai nereikalingas ir negraudinantis siužetinis inkliuzas visoje toje parodijoje. Matau tik dvi išeitis: arba kūrėjams reikėjo absoliučiai tapti chuliganais ir išardyti filmo struktūrą iki pasiutusio parodijos atomo, arba ieškoti neregėtų siaubo gotikos elementų, naikinant klasikinius masinio žiūrovo pataikavimo būdus per primityvius naratyvus, kad filmas bent įsimintų iki kitos Šiurpnakties. Bet, deja... Gausus aktorių asorti ir jų sukurti karikatūriniai vaidmenys labai disnėjiški, nuobodūs, įdomūs nebent tik dėl kostiumų ir sąlyginių efektų.

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gucci mados namai" / "House of Gucci"

 

Sveiki,

Ridley Scott režisierius yra nemirtingas. Šiuo metu sulaukęs tokio garbingo amžiaus, o vis dar kuria didelio masto grandiozinius kino projektus ir neketina nurimti. Šiuo metu kuria filmą „Napoleonas“, nors dar visai neseniai pristatė visus kino žiūrovus sudominusią kriminalinę dramą „Gucci mados namai“ (angl. House fo Gucci) (2021). Dėl dviejų priežasčių į kiną traukė visi, kas netingėjo t. y. dėl to, kad filmą statė R. Scott ir dėl to, kad jame pirmu numeriu pasirodo Lady Gaga, kurios nepamirštamas rimtas debiutas filme „Taip gimė žvaigždė“ vėlei žadėjo nepamirštamas emocijas.

Filmas pasakoja apie 25 metų moterį Patrizia Reggiani, kuri susipažįsta su turtuoliu Mauricijumi Gucci ir netrukus jaunuolio tėvui prieštaraujant jiedu susituokia ir susilaukia dukters. Bėgant metams Patrizia vis labiau ima kištis į vyro šeimos reikalus, kol sukurpia ambicingą planą, kaip prikelti Gucci mados namus, paveržiant iš giminaičių akcijas. Galiausiai suskaldžiusi šeimą ir vyrą pastačiusi į nemalonę, ji patiria vyro neištikimybę. Pasitarusi su savo būrėja ji ryžtasi labai prastam sprendimui, kas iš esmės sudrebins viso pasaulio žiniasklaidą...

Tiesą sakant, filmas neprailgo, nors ir beveik pustrečios valandos. Kadangi nesidomiu nei Armani, nei Gucci, ir apskritai apie italų kilmės madų grandus žinojau tik apie Versaci nužudymo tragediją iš puikiai sukalto mini serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ antrojo sezono. Kalbant apie šį filmą, jis tipiškai epiškas R. Scott filmas, kuris režisūrine prasme lyg nieko naujo ir nepasiūlo, tačiau išlaiko klasiškai tvarkingą pasakojimo naratyvą. Kadangi nieko nežinojau apie Gucci užkulisius, man visų pirma filmas patiko dėl praplečiančios medžiagos: kas galėjo patikėti, kad tokioje giminėje įmanomi tokie dalykai? Žinoma, filmas spalvingas, puikūs veikėjų kostiumai, charizmatiški vaidmenys. Lady Gaga vėl pasirodė puikiai. Filme su draugu susiginčijome dėl kvailelio Paolo aktoriaus. Pasirodo, kad buvau teisus – Jared Leto vėl sunkiai atpažįstamas. Filme pasirodo kino legendos – Jeremy Irons ir Al Pacino, Salma Hayek bei būsima legenda Adam Driver. Nežinau nė vienos priežasties, kodėl šis filmas gali būti laikomas prastu. Netgi tiems, kurie absoliučiai nesidomi mada, manau, filmas susižiūrės kaip nebloga kriminalinė drama.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Plona raudona linija" / "The Thin Red Line"

Sveiki,

Paskutiniu metu režisierius Terrence Malick yra mon amour! Buvau tiek laiko jį pamiršęs, kad peržiūrinėdamas dar nematytus jo darbus, tiesiog žagtelėjau ir save be pižoniškumo pagyriau: kaip gerai, kad jis vėl sugrįžo pačiu laiku į mano akiratį. Tiesą sakant filmą „Plona raudona linija“ (angl. The Thin Red Line) (1998) buvau matęs vaikystėje, bet nelabai kažin ką pamenu, vien tik nuotrupas, susijusias su karinėmis operacijomis, bet tikrosios gelmės, filosofijos taip ir neprisimenu. Tai tikriausiai vienas iš paskutiniųjų nematytų režisieriaus darbų, kuris ganėtinai skiriasi nuo to, ką dabar režisierius kuria. Šis labiau epinis filmas, primenantis tuos didinguosius karinius epus, kaip antai „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir panašiai, kada dar neturėdami interneto, visi vyrai prie televizoriaus rinkdavosi, kad pažiūrėtų karinį filmą. Nežinau, kodėl karas taip žavi ir jaudina vyrus, filmą dėl šios tematikos niekada nežiūrėčiau.

Filmo siužetą galėčiau nusakyti keliais sakiniais taip: tai filmas apie Japonijos ir JAV karą, į kurį buvo pasiųsti jauni, nepatyrę jaunuoliai, pastarieji išlaipinami saloje, kurioje išgyvena tikrą siaubą. Terrencijui rūpi ne karinės strategijos, ne heroizmas, kurį taip mėgsta JAV „Oskarais“ apdrabstomas filmas ir toli gražu nepašlovinti JAV pergalę prieš Japoniją. Šiame filme herojų beveik nėra, čia nagrinėjama bendresne prasme blogio veikimas pasaulyje, ką jis padaro su jaunais žmonėmis, kodėl jie taip sugadinami. Kaip antitezė filmui pasirinkta taiki salų gyventojų gentis, kuri nepažįsta karo. Vienas iš pagrindinių herojų, dažnas dezertyras iš savo grupuotės, ilgisi prigimtinės žmogiškosios taikos ir tampa moralės kompaso rodykle toje žiaurioje skerdykloje.

Nors T. Malick čia kur kas racionalesnis, jis siužetą visgi derina su filosofiniais intarpais, kurie ir poetizuoti, ir neretai veikia kaip užsklandos tarp sunkių karinių scenų. Tai labai veikia ir kaip kontrastas, ir kaip tam tikras pasakotojas, visuotinės sąžinės balsas, išryškinantis karo dirbtinai sukurtus veidus; vaikinukai tiesiog dėl socialinių vaidmenų, idealų ir kitų menkaverčių dalykų yra pasiryžę mirti. Kažkodėl prisiminiau Svetlanos Aleksijevič dokumentinę prozą ir ten paliktus žmonių liudijimus, kurie protu suvokiami, bet širdimi – kodėl? kodėl? – jau nebe. Žinoma, tai vienas geriausių karinių filmų per visą dešimtą ano amžiaus dešimtmetį, kuris nors ir vaizduoja karą, bet išvengia pačių baisiausių karinių filmų klišių t. y. parodyti, kad reikia didžiuotis karo pergalėmis, garbinti laimėjusiojo „teisuolio“ pusę, perteikti patriotiškąją žinią. Juk ir „Dunkerkas“ bei „1917-ieji“ turėjo būtent šiuos gėrio ir blogio stovyklos konceptus, o „Plona raudona linija“ išvengia to ir kalba universaliau, kur kas giliau, tarsi bandytų surasti priežastį, paaiškinimą, kaip nutiko, kad į žmoniją praslinko ir ją užvaldė toks šlykštus blogis. Stiprus filmas su nuostabiai hipnotizuojančiu operatoriaus darbu, mano galva, nors ir 1998 metų, dar nepasenęs.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmų žiūrėjimo tendencijos: A. Tarkovskis, "Ponas Niekas" ir tai, kas paskutiniu metu nuvilia

Sveiki,

Nemėgstu antrąkart žiūrėti tų pačių filmų... Nes iš esmės filmas yra įspūdžio reikalas ir jeigu filmas „nusidėvi“, tai jis tampa tiesiog kasdieniniu... Nebeypatingas. Gal dėl to bijau antrąkart žiūrėti Tarkovskio „Stalkerį“ (1979), bet žinau, kad prie jo dar grįšiu, nes Tarkovskio kino mąstymo forma man tokia savita, tokia artima ir jautri, kad iš to ilgesio norisi vėl ir vėl... Bet bijau subanalinti, nes esu toks, kad antrąkart įspūdis dažniausiai būna kone perpus prastesnis.

Paskutinį sykį peržiūrėjau prieš aštuonerius ar daugiau metų matytą prancūzų režisieriaus filmą Jaco Van Dormeal filmą „Ponas Niekas“ (angl. Mr. Nobody) (2009), kuris anuomet padarė itin didelį įspūdį dėl struktūros ir kitų dalykų. Šįkart spontaniškai, tiesiog negalvodamas užsinorėjau grįžti į tą filmą ir išgyventi viską iš naujo. Kaip jau galite numanyti, teko šiek tiek nusivilti. Filmas nebepajėgus manęs paveikti. Yra gerų niuansų, pasakojimo stilius ir J. Leto vaidyba, tačiau... Tai žaidybinis filmas, nebepajutau gylio, kurį maniau kadaise aptikęs ir pajautęs. Gal išaugau? Stebiuosi, kaip vis sunkiau ir sunkiau aptikti gerą filmą, tarsi būčiau atbukęs nuo tų juostų ir tik retkarčiais kokiuose festivaliuose beaptinku grynuolį, o šiaip dažnas geras filmas tiesiog nebejaudina – daugiau ar mažiau viskas matyta, regėta, patirta... Labai bijau, kad kinas, tiek metų teikęs džiaugsmo, ima mane apleisti.

Nors „Ponas Niekas“ absoliučiai geras filmas ir tinka ypač ekpresyviam ir eksperimentuoti linkusiam žiūrovui, šiandien man žiūrisi kaip Holivudinis kūrinys. Ar toks taps ir Tarkovskis? Išlepinto ir persisotinusio žiūrovo kliedesiai? Tikriausiai nuo stalkeriečių ir Tarkovskio gerbėjų gaučiau gerai į kaulus, nes itin didelis ne taktas yra kritikuoti klasikinius filmus, bet šiam pasauly nieko gi amžino nėra.

Gal dėl to renkuosi lengvesnį kiną – tiesiog pavargau tikėtis, norėti patirti, kartais tikiuosi vienintelio dalyko – užmigti vidury filmo ir dėl to nesigailėti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikos psichopatas" / "American Psycho"

Sveiki,

Būna, kada pro šalį pražiūri kokius nors labai garsius aktorius, kuriais žavisi visi, tačiau tau jie nepasiekiami kaip Mėnulis. Toks vienas iš tokių buvo amerikiečių aktorius Christian Bale, sukūręs gausybę puikių vaidmenų, tačiau man į akis kritęs visai neseniai, todėl nusprendžiau pasidairyti, ką jis sukūręs dar įsimintino ir taip „užšokau“ ant daug kam didelį įspūdį palikusį filmą „Amerikos psichopatas“ (angl. American Psycho) (2000). Tai siaubo elegancija, kurioje jaučiama S. Kubriko „Plačiai užmerktos akys“ erotiškumas ir žiaurumas, bet kartu tai juosta turinti ir „Kanibalas“ šaltakraujiško sadizmo.

Iš esmės man filmas patiko ne vienu aspektu. Visų pirma Christian Bale čia įtikinamai suvaidina aristokratą, kuris gali sau leisti daug... Žudyti prostitutes ir kitą dieną kalbėti nuoširdžiausiom frazėm apie verslą ir alkstančius Afrikos vaikus. Režisierei pavyko interpretuoti bipolį sutrikimą ir „užauginti“ žiūrovo akyse tiesiog kraują stingdantį veikėją, kurio skleidžiamą siaubą galima lyginti ne tik su A. Hičkoko legendiniu „Psichopatu“, bet ir „Avinėlių tylėjimu“. Apskritai puikus Ch. Bale vaidmuo, įsimintinas filmas, atmosfera ir kartu kažkoks sintetinis, sterilus aukštuomenės bendravimas, kad kelią įspūdį, jog kuo toliau žiūri šį filmą, tuo labiau stebina ir baugina aristokratų šėlionės ir požiūris į gyvenimą bei vip‘inį bendravimą.

Kaip jau sakiau, filme stipri aktorių vaidyba, o šioje juostoje pasirodo ne viena pirmo ryškumo žvaigždė, įskaitant ir crazy vaidmenis linkusį kine kurti Jarad Leto, tačiau ne dėl aktorių verta žiūrėti šį filmą, bet dėl sukauptos režisūrinės galios pamažu vystyti atmosferą ir „Švytėjimui“ prilygstantį siaubo trilerį, kurio baigtis sunkiai nuslopinama ir numatoma, nes apie ją paprasčiausiai negalvojama. Išties vykęs filmas. Patiks tiems, kurie mėgsta stiprias įtempto psichologinio sadizmo turinio filmus.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savižudžių būrys" / "Suicide Squad"

Sveiki,

Populiaraus kino tendencijas galima užuosti iš tolo ir nieko čia naujo – klasikiniai kino „blogiukai“ tampa filmo herojais ir jiems bent iš dalies atleidžiama už visuose klasikiniuose variantuose pridarytas bėdas. Panašiu lankstu eina ir labiausiais šiais metais išreklamuotas filmas „Savižudžių būrys“ (angl. Suicide Squad) (2016), su kurio afišomis ir anonsais teko kovoti kaip su po miestus pasklidusiu virusu. Didelio biudžeto, menkoko turinio juosta apjungia „Supermeno“ ir „Betmano“ per paskutinį dešimtmetį kurtų serijų pasaulį ir pasakoja atskirą istoriją apie „Betmano“ priešus, kurie sukyla prieš naują blogį. 

Gerai, pasakysiu, kad man filmas patiko, nors jame aptikau visas tokiam kinui būdingas klišes, tačiau, pasirodo, scenarijus nėra jau toks blogas, kokiam buvau nusiteikęs. Taip, čia viskas vystoma pagal išankstinį komiksui būdingą įvykių gamą, tačiau šie herojai iš tikrųjų visa galvą šarmingesni už paniurėlį kaukėtąjį dėdę Betmeną – ir tai liūdna tiesa, kurią niekas taip ir neišsakė, kad Betmanui tiesiog trūksta šėlsmo ir įdomesnių charakterio bruožų. Jeigu dėl ko verta ir žiūrėti „Savižudžių būrį“, tai tikrai dėl šarmingų charakterių. Tebūnie jie konstruojami šabloniškai, teatrališkai, tačiau į juos įdomu žiūrėti, bet išvis įdomiausia – nauji žymių aktorių amplua, kaip jie mėgaujasi savo nuostabiais personažais. Didelių aplodismentų turėtų sulaukti „Tarzanas. Džiunglių legenda“ aktorė Margot Robbie, suvaidinusi Harley Quinn. Tikriausiai šį personažą pastebėjau ne aš vienas, nes jau kuriamas atskiras scenarijus būtent apie šį personažą, kuris tikriausiai prisidės prie bendros superherojų serijų platformos. Žinoma, puikiai atrodė ir J. Leto, tačiau, kad ir kaip bebūtų, kadrus valdė ir dėmesį traukė M. Robbie, kuri bene vienintelė iš manęs ir sulaukė didžiausio susižavėjimo.

Šiaip, manau, kritikai truputį persistengė nuvertindami šią juostą. Taip, ji tikrai nėra tobula, tačiau vien šarmas, vaizdo efektai ir charakteringųjų gauja daug ką atperka, kad net galima kuo puikiausiai pažiūrėti net nenorint, kad filmas pasibaigtų. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela