Sveiki,
Nemėgstu
antrąkart žiūrėti tų pačių filmų... Nes iš esmės filmas yra įspūdžio reikalas
ir jeigu filmas „nusidėvi“, tai jis tampa tiesiog kasdieniniu... Nebeypatingas.
Gal dėl to bijau antrąkart žiūrėti Tarkovskio „Stalkerį“ (1979), bet žinau, kad
prie jo dar grįšiu, nes Tarkovskio kino mąstymo forma man tokia savita, tokia
artima ir jautri, kad iš to ilgesio norisi vėl ir vėl... Bet bijau subanalinti,
nes esu toks, kad antrąkart įspūdis dažniausiai būna kone perpus prastesnis.
Paskutinį
sykį peržiūrėjau prieš aštuonerius ar daugiau metų matytą prancūzų režisieriaus
filmą Jaco Van Dormeal filmą „Ponas Niekas“ (angl. Mr. Nobody) (2009), kuris
anuomet padarė itin didelį įspūdį dėl struktūros ir kitų dalykų. Šįkart spontaniškai,
tiesiog negalvodamas užsinorėjau grįžti į tą filmą ir išgyventi viską iš naujo.
Kaip jau galite numanyti, teko šiek tiek nusivilti. Filmas nebepajėgus manęs
paveikti. Yra gerų niuansų, pasakojimo stilius ir J. Leto vaidyba, tačiau...
Tai žaidybinis filmas, nebepajutau gylio, kurį maniau kadaise aptikęs ir
pajautęs. Gal išaugau? Stebiuosi, kaip vis sunkiau ir sunkiau aptikti gerą
filmą, tarsi būčiau atbukęs nuo tų juostų ir tik retkarčiais kokiuose
festivaliuose beaptinku grynuolį, o šiaip dažnas geras filmas tiesiog
nebejaudina – daugiau ar mažiau viskas matyta, regėta, patirta... Labai bijau,
kad kinas, tiek metų teikęs džiaugsmo, ima mane apleisti.
Nors
„Ponas Niekas“ absoliučiai geras filmas ir tinka ypač ekpresyviam ir
eksperimentuoti linkusiam žiūrovui, šiandien man žiūrisi kaip Holivudinis
kūrinys. Ar toks taps ir Tarkovskis? Išlepinto ir persisotinusio žiūrovo
kliedesiai? Tikriausiai nuo stalkeriečių ir Tarkovskio gerbėjų gaučiau gerai į
kaulus, nes itin didelis ne taktas yra kritikuoti klasikinius filmus, bet šiam
pasauly nieko gi amžino nėra.
Gal
dėl to renkuosi lengvesnį kiną – tiesiog pavargau tikėtis, norėti patirti,
kartais tikiuosi vienintelio dalyko – užmigti vidury filmo ir dėl to
nesigailėti.
Jūsų
Maištinga Siela
