Memai. TOP 10 knygų ir filmų, kuriuose pasakojama apie norus ir troškimus, kurie atsigręžia prieš patį žmogų

Sveiki, skaitytojai,

 

Čia yra 10 knygų, kuriose vaizduojami troškimai ir norai, kurie atsigręžia prieš patį žmogų:

 

1. Oskaro Vaildo „Doriano Grėjaus portretas“

Šiame romane Dorianas Grėjus trokšta, kad jo portretas sentų ir darytųsi bjaurus vietoje jo paties. Nors jo noras išsipildo, tai leidžia jam pasinerti į nuodėmes ir amoralumą, o jo siela pamažu nyksta, kol galiausiai pasiekia tragišką pabaigą.

 

2. Džeinės Ostin „Puikybė ir prietarai“

Elžbieta Benet trokšta laisvės ir nepriklausomybės, atsisakydama patogaus, bet nelaimingo gyvenimo santuokoje. Jos noras galiausiai išsipildo, tačiau tik po to, kai ji ir ponas Darsis įveikia savo išankstinius nusistatymus ir puikybę, kuri vos nesugriovė jų laimės.

 

3. Viljamo Šekspyro „Makbetas“

Makbetas trokšta valdžios ir karaliaus sosto. Šis noras veda jį į žmogžudystes ir tironiją, galiausiai sugriauna jo paties ramybę ir atveda prie pražūtingos pabaigos.

 

4. Džordžo Orvelo „1984“

Vinstono Smito troškimas priešintis totalitarinei sistemai ir ieškoti tiesos, nors ir yra herojiškas, galiausiai atsigręžia prieš jį patį. Jis yra sugaunamas, kankinamas ir galiausiai „išgydomas“ nuo savo minčių, tampydamas sistemos dalimi.

 

5. Džono Steinbeko „Rūstybės kekės“

Džoudų šeimos noras išgyventi ir rasti geresnį gyvenimą Kalifornijoje virsta beviltiška kova. Jų troškimas susiduria su sausra, skurdu ir socialiniu neteisingumu, o tai verčia juos aukoti ir patirti didelius praradimus.

 

6. F. Skoto Ficdžeraldo „Didysis Getsbis“

Džėjaus Getsbio troškimas atgauti praeities meilę, Deizę Buchanan, veda jį į prabangą ir nusikalstamą veiklą. Jo didingi vakarėliai ir turtas yra tik priemonė atkreipti Deizės dėmesį, tačiau jo noras pasiekti nepasiekiamą galiausiai atveda prie tragiškos baigties.

 

7. Meri Šeli „Frankenšteinas“

Viktoro Frankenšteino noras sukurti gyvybę veda prie monstro gimimo, kuris atsigręžia prieš savo kūrėją ir sukelia didelę nelaimę. Mokslininko ambicijos peržengia etikos ribas ir sukelia tragiškas pasekmes.

 

8. Natanielio Hotornas „Skaisčioji raidė“

Hesterės Prynne ir pastoriaus Dimmesdale'o troškimas nuslėpti savo nuodėmę ir išvengti gėdos sukelia jiems dideles kančias ir kaltės jausmą. Nors jie stengiasi paslėpti tiesą, ji juos persekioja ir griauna jų gyvenimus.

 

9. Čarlzo Dikenso „Didieji lūkesčiai“

Pipo troškimas tapti džentelmenu ir pakilti socialinėje skalėje veda jį į nusivylimą ir aklavietę. Jis siekia materialinės gerovės ir socialinio pripažinimo, tačiau praranda savo tikrąjį „aš“ ir santykius su artimaisiais.

 

10. Viljamo Goldingo „Musių valdovas“

Vaikų troškimas išlikti ir sukurti tvarką negyvenamoje saloje pamažu virsta chaosu ir barbariškumu. Jų noras įsitvirtinti ir išgyventi atskleidžia tamsiausias žmogaus prigimties puses ir galiausiai priveda prie smurto.

 

TOP 10 filmų, kurie kalba apie norus, kurie pražudo žmones

 

1. „Pinigų spalva“ (angl. The Color of Money) (1986 m.)

Filmas pasakoja apie Eddie Felsoną (Paul Newman), buvusį baseino lošėją, kuris, trokšdamas atgaivinti savo karjerą ir patirti senus laikus, paima po savo sparnu jauną, talentingą žaidėją (Tom Cruise). Tačiau jo noras kontroliuoti ir laimėti atsigręžia prieš jį patį, kai jis supranta, kad naujoji karta yra kitokia ir kad praeities šlovė nebegali būti tiesiog atkartota.

 

2. „Švytėjimas“ (angl. The Shining) (1980 m.)

Džeko Toranso (Jack Nicholson) troškimas ramiai dirbti ir rašyti atokioje vietoje virsta pragaru, kai viešbučio piktosios dvasios užvaldo jo protą ir atskleidžia tamsiausius jo norus. Jo noras pasiekti ramybę virto beprotybe.

 

3. „Rekviem svajonei“ (angl. Requiem for a Dream) (2000 m.)

Šis filmas vaizduoja keturių personažų (motinos, sūnaus ir jo draugų) troškimus pasiekti laimę ir sėkmę, tačiau šie troškimai juos veda į priklausomybę nuo narkotikų. Jų bandymai pabėgti nuo realybės ir siekti svajonių virsta spirale, vedančia į visišką nuosmukį.

 

4. „Volstryto vilkas“ (angl. The Wolf of Wall Street) (2013 m.)

Džordano Belforto (Leonardo DiCaprio) troškimas bet kokia kaina pasiekti turtus ir galią veda jį į nusikalstamą veiklą, narkotikus ir besaikį gyvenimo būdą. Nors jis išpildo savo materialinius norus, tai galiausiai griauna jo gyvenimą ir atveda jį į kalėjimą.

 

5. „Asas“ (angl. Ace in the Hole) (1951 m.)

Cynikas žurnalistas Čakas Teitas (Kirk Douglas), trokšdamas atgauti savo šlovę, sąmoningai vilkina gelbėjimo operaciją, kad galėtų parašyti išskirtinę istoriją. Jo noras manipuliuoti situacija ir pelnyti šlovę atsigręžia prieš jį patį, sukeldamas tragediją ir socialinį pasmerkimą.

 

6. „Prestižas“ (angl. The Prestige) (2006 m.)

Du magai, Alfredas Bordenas (Christian Bale) ir Robertas Angieras (Hugh Jackman), trokšta būti geresniais už vienas kitą ir atskleisti vienas kito paslaptis. Jų obsesinis noras nugalėti vienas kitą veda į pavojingus eksperimentus ir asmenines tragedijas.

 

7. „Neatšaukiamas“ (angl. Irreversible) (2002 m.)

Filmo veikėjų troškimas keršyti už įvykdytą nusikaltimą veda juos į smurto spiralę, kuri sunaikina jų pačių moralę ir palieka juos su didžiule trauma. Keršto troškimas atsigręžia prieš juos pačius, atskleisdamas, kad smurtas generuoja tik dar daugiau smurto.

 

8. „Tobulas planas“ (angl. A Simple Plan) (1998 m.)

Trys vyrai randa nukritusį lėktuvą su didžiule pinigų suma. Jų noras pasisavinti pinigus ir išspręsti savo finansines problemas veda prie melų, įtarumo ir mirtinų susirėmimų. Troškimas lengvai praturtėti sunaikina jų tarpusavio santykius ir gyvenimus.

 

9. „Velnio advokatas“ (angl. The Devil's Advocate) (1997 m.)

Kevinas Lomaxas (Keanu Reeves), jaunas ir ambicingas teisininkas, trokšta sėkmės ir šlovės. Jis priima pasiūlymą dirbti prestižinėje Niujorko advokatų kontoroje, tačiau pamažu supranta, kad jo viršininkas (Al Pacino) yra pats Šėtonas, o jo norai atveda jį į moralinę ir dvasinę bedugnę.

 

10. „Amerikos grožybės“ (angl. American Beauty) (1999 m.)

Lesterio Burnhamo (Kevin Spacey) troškimas atgauti jaunystę, laimę ir aistrą, kurias jis jautė praradęs savo rutiniškame gyvenime, veda jį į pavojingus sprendimus ir elgesį. Jo bandymai išsivaduoti iš vidutinybės galiausiai pasibaigia tragiškai, atskleidžiant visuomenės spaudimo ir neįgyvendintų norų pasekmes.

 

Jūsų Maištinga Siela

Mano geriausių matytų filmų 2022 TOP 10! (Ir ne tik!)

Sveiki,

 

Apmąstydamas savo 2022 metų matytų filmų derliu galiu drąsiai teigti, kad aptingau rimtam ir geram kinui. Iš vienos pusės po darbų nebesinori gliaudyti kažko itin sudėtingo, iš kitos pusės dažnai ir to paties laiko nebelieka. Ypač apmaudu, jog savotiškai jaučiuosi išdavęs pagrindinius gerojo kino festivalius, bet, nepaisant visko, teko pamatyti ir tokių kino juostų, prie kurių sugrįždavau mintimis apmąstyti visas prasmes ir potekstes. Šiandien Naujųjų metų išvakarėse pasidalysiu savo TOP 10.

 

1.      Viskas iškart ir visur (Everything Everywhere All at Once)

Didžiausią įspūdį padaręs filmas, kuris, tiesą sakant, nurovė stogą. Šitaip mąstyti ir perteikti (vau!). Šiaip nesitikėjau, jog pirmąją vietą užims kažkas iš masinio kino filmų, tačiau, mano akimis, tai daugiau nei masinis filmas. Visų pirma, jis neatitinka nei naratyvo, nei idėjos, nei kitų masiniam kinui būdingų elementų, nebent... dinamiškas vizualumas ir spalvos (ir šiek tiek motinos ir dukters apsikabinimų).

2.      Vestuvės (Wesele)

Vienas labiausiai ir taikliausiai sudirginusių ir paveikusių filmų, ir jis priklauso lenkams. „Vestuvės“ buvo pilnos seksizmo, homofobijos, antisemitizmo ir aš suprantu režisieriaus norą pašiepti tariamas ir kiek perdėtas lenkų krikščioniškas vertybes kitų tautų atžvilgiu. Kartais atrodė, kad tai net ne vestuvės, o mafijos Valpurgijos naktis, kuri efektingai verčia mąstyti: o kodėl jie yra tokie, kokie yra?

3.      Didžioji laisvė (Grosse Freiheit)

Taikliai, jaudinančiai ir retsykiais nepatogiai perteikti XX amžiuje homoseksualų santykiai kalėjime. Labai patiko ir detalės, ir naratyvas, ir filmo pabaiga, bet užvis labiausiai aktoriaus Franz Rogowski pasirodymas.

4.      Drąsiau drąsiau (C‘mon c‘mon)

Juodai-baltas filmas perteikia subtilius vyro ir vaiko santykius. Geras aktoriaus Joaquin Phoenix pasirodymas, o pats filmas toks... melancholiškas ir tyras, kad belieka tik mėgautis juo kaip Bethoweno muzika. Kadangi labai mėgstu tokius filmus, tai negalėjau neįtraukti tarp geriausių.

5.      Kalnai gali pasislinkti (Mountains May Depart)

LRT kinų režisieriaus kūrybai surengtoje retrospektyvoje galėjome pamatyti geriausius darbus, įskaitant ir man patikusį „Balčiausi yra pelenai“, tačiau „Kalnai gali pasislinkti“ man sukėlė dar daugiau emocijų. Prisiminiau, su kokia viltimi iš 1999 metų mes žengėme į naująjį tūkstantmetį, tačiau su kokia viltimi tai darė patys kinai, pamatysite šiame filme.

6.      Liūdesio trikampis (The Triangle of Sadness)

Nepaisant to, kad ne visiems šis filmas patiko, man jis puiki perspausta socialinė satyra, kur pilna humoro, veidmainiškų socialinių vaidmenų, karikatūrinių veikėjų. Nors antroji filmo pusė šiek tiek nuvylė, tačiau visumoje vienas įsimintiniausių šiemet.

7.      Tu nebūsi viena (You Won't Be Alone)

Kontraversiškai pasitiktas filmas, kuris kėlė daug kam nepatogius jausmus. Man jis vienas originaliausių siaubo filmų šiemet, kažkiek energetine prasme panašus į novatoriškąją „Raganą“. Kas čia puiku? Daug raganiškų liaudies motyvų, Brolių grimų pasakų siaubas ir mažabiudžetis efektingas grimas, kuris ilgam palieka įspūdį.

8.      Išganymo aikštė (Plac Zbawiciela, 2006)

Jau senstelėjęs lenkų filmas, bet vis dar labai gerai rezonuoja. Apie lenkų jaunas poras, kurios netenka savo būstų, neišmanydami nekilnojamojo turto rinkos ir susidurdami su kvailais bankrotais. Filme skaudžiai paveikiami poros tarpusavio santykiai, o anyta, tiesiogine to žodžio prasme, gali savo marčiai tapti pajuodėle Vingienė.

9.      Svečiuose / Nieko nesakyk (Gæsterne)

Šiemet Kino pavasaryje parodytas siaubo trileris daugelį nepaliko abejingų. Skandinavų siaubas turi daug parako ir nors filmo pabaiga daug ką suvėlė, tačiau bendras įspūdis labai geras, vis nepalioviau galvoti apie tai, kad perdėtas svetingumas gali ne tik rodyti perdėtą norą įsiteikti, bet ir realius psichinius sutrikimus.

10.  Atsiminimai (Memoria)

Lėtų apsukų filmas man priminė Tarkovskio filmus. Tai filosofinis filmas, apimantis labai daug religinių ir kitų konceptų. Kelionė per laiką ir atmintį. Labai lėtai, labai juslingai ir tapybiškai. Aišku, būta ir aštresnio, gal ir geresnio kino, bet norėjosi „Atsiminimus“ turėti metų dešimtuke. Jau vien Tildos Swinton pasirodymas ką reiškia!

P.S.

Taigi liko dar nemažai daug gerų filmų, kuriuos galėjau vienaip ar kitaip pastumdęs įmesti į šį dešimtuką. Kaip visada neįmanoma objektyviai visko apibrėžti, o gal ir nereikia, nes subjektyvumas irgi šį tą reiškia. Tarp metų geriausių priskirčiau ir „Eržilas“ (kitur verčia „Raudonoji raketa“ filmą apie senstantį porno aktorių, kuris taip ir neišmoko savo gyvenimo pamokų. Vengrų László Nemes filmas „Saulėlydis“ tikrai vertas dešimtuko! „Pirmoji karvė“ – nustebinęs filmas, Kino pavasario karšta naujiena „Saulėlydis“ irgi vertas dėmesio. Gaila, kad nepavyko vietos rasti ir „Šventasis voras“ filmui, kuris taip pat geras. Paliko įspūdį ir biografinis bandymas apie princesę Dianą „Spencer“, keturių žmonių pasikalbėjimas apie vaikų žudynes filme „Mišios“, siaubo filmas apie NSO „Ne“ bei dar nemažai kitų filmų.

Jūsų Maištinga Siela

Geriausi matyti 2021 metais filmai: top 20

 

Sveiki,

 

Nutariau peržiūrėti geriausius per pastaruosius metus pamatytus filmus ir pareitinguoti. Sunku pasakyti, kas yra tas geras filmas. Iš vienos pusės yra tas, kuris tave emociškai paveikia, apie kurį retsykiais pagalvoji, tapatiniesi ir tai nebūtinai turinio ar technine prasme turi būti įspūdingas filmas. Iš kitos pusės geras filmas – tai novatoriškas, daugiabriaunių idėjų nestokojantis kūrinys, kuris priverčia mąstyti, analizuoti, tikrinti faktus, plėsti horizontus. Yra ir kitokių filmų, kurie pasižymi jautrumu ir meniškumu, įdomia savo nekasdiene pasakojimo struktūra. Kriterijų būna pačių pačiausių, tačiau prabėgus kino metams, pagalvoji, kad neįmanoma laikytis vieno diskurso, filmai tokie skirtingi, kad šis mano reitingavimas nelabai turi didelės prasmės. Visi filmai, kurie atsidūrė mano top 20 sąraše, yra verti žiūrovo laiko ir kiekvienas iš jų gali pasiūlyti skirtingus dalykus.

 

Pridedu nuorodas į apžvalgas.

1. "Žmona" / "The Wife"

2. "Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno" / "Bad Luck Banging or Loony Porn" / "Babardeala cu bucluc sau porno balamuc"

3. "Valchenzė amžiams" / "Walchensee Forever"

4. "Gražiausi gyvenimo metai" / "Les plus belles années d'une vie" / "The Best Years of a Life"

5. "Blogi keliai" / "Погані дороги" / " Bad Roads" / "Pohani dorogy"

6. "Tėvas" / "The Father"

7. "Eik ir žiūrėk" / "Ateik ir pažiūrėk" / "Иди и смотри" / "Ateik ir pamatyk" / "Eiti ir žiūrėti"

8. "Klajoklių žemė" / "Nomadland"

9. "Sibiras. Monamuras" / "Сибирь. Монамур" / "Siberia, Monamour" / "Sibir. Monamur"

10. "Niekada. Retai. Kartais. Visada" / "Never Rarely Sometimes Always"

11. "Nauja tvarka" / "Nuevo orden" / "New Order"

12. "Šuns galia" / "The Power of the Dog"

13. "Floridos projektas" / "The Florida Project"

14. "Darželio auklėtoja" / "The Kindergarten Teacher"

15. "Tonis Erdmanas" / "Toni Erdmann"

16. "Baleto šokėjas" / "Dancer"

17. "Quo Vadis, Aida?" / "Quo Vadis, Aida?"

18. "Gagarinas" / "Gagarine"

19. "Įžeidimas" / "L'insulte" / "The Insult"

20. "Man labai rūpi" / "Nes jai labai rūpi" / "I Care a Lot"

Jūsų Maištinga Siela

Maištinga Siela apie festivalį "Kino pavasaris 2021": įspūdžiai, komentarai, rekomendacijos

Sveiki,

Štai man „Kino pavasario“ festivalis ir baigėsi. Pamačiau 21 filmą ir esu tuo labai patenkintas. Tikriausiai, jeigu ne pandemija, nebūčiau galėjęs pamatyti tiek filmų ir rinktis iš viso repertuaro bet kuriuo man patogiu paros metu, tačiau, neslėpsiu, kad jau antri metai iš eilės pasigendu ir kino teatro ceremoniškumo, kvapo, garsų ir spalvų.

Iš kai kurių savo kolegų jau girdėjau ir skaičiau, kad šiemet „Kino pavasaris“ savo asortimentu kaip niekad nykus, kad filmai maždaug „vidutiniokai“ ir nėra tokio, kuris priblokštų ir sukrėstų, nustebintų, verstų nepaliaujamai mąstyti. Gal išlepome? Gal nuo karantino atbukome? Trūksta kino teatre sukurtos ypatingos papildančios atmosferos? Norime vis tik geriau, originaliau, aštriau. Man visgi šis „Kino pavasario“ sezonas patiko, jame radau visko, ko norėjau.

Pradžioje festivalio organizatoriai pristatė tirpstančio ledo instaliaciją ir ji man vėlei patiko. Pats festivalis, jo koncepcija kėlė klausimą: verčiau veikti ar būti? Tokie egzistenciniai klausimai, palyginus su praėjusių metų tema apie ateitį, manau, ypač aktualūs pandemijos metu uždarytiems žmonėms, kuriems itin trūksta veikimo, kad jaustųsi gyvi ir reikalingi. Visgi tikroji, sakyčiau, šio sezono koncepcija yra blogis, jo samprata ir veikimas. Festivalio atidarymo filmas buvo kaip niekad stiprus – Irano filmas „Blogio nėra“, kuriame pasakojamos viena su kita susietos novelės. Žmonės yra verčiami pasirinkti ir veikti blogio įrankiais, kad galėtų išsivaduoti. Kitą vertus, filme keliamos idėjos itin aštrios: kartais mes neturime pasirinkimo, tik atstovauti blogiui, kad patys netaptume lavonais.

Blogio temą savotiškai pratęsia ir garsaus rašytojo J. M. Coeetze romano „Barbarų belaukiant“ ekranizacija, kurią sukūrė „Gyvatės apkabinimo“ bei „Vasaros paukščių“ režisierius Ciro Guerra. Šis kruopštus režisierius, turint galvoje, su kokia sudėtinga medžiaga jis dirbo, gana taikliai „atidirbo“ knygos medžiagą. Nors man asmeniškai filmas nebebuvo toks paveikus, kaip knyga, bet sutinku, kad pradedant analizuoti ir lyginti, C. Guerra daug padarė, kad filme suskambėtų politinės sistemos diktuojamas blogis, kaip belaukiant priešų iš kalnų, galima susinaikinti patiems.

Ukrainiečių režisierės Natalya Vorozhbit filmas „Blogi keliai“ tapo vienu aštriausiu ir įsimintiniausiu festivalio filmų. Istorijos labai panašios kaip ir atidarymo filme „Blogio nėra“, novelėmis pasakoja apie Donbaso teritorijoje susipriešinusius gyventojus. Vėlgi blogo kelio metafora sako, kad blogio formos ir pasireiškimas turi daugybe kelių, būdų: čia prievartaujama žurnalistė, tyčiojamasi iš išgėrusio mokyklos direktoriaus, jauna mergina nekenčia pasaulio ir močiutės, nes ją paliko motina ir už pertrėkštą kelyje vištą gali netikti visko. Blogio konceptas šiame filme vyrauja pačiomis įvairiausiomis formomis, kad kai kuriems veikėjams tai tampa tokia kasdienybe, jog blogis jau nebematomas, o smurtas ir kankinimai tampa normalia bendravimo priemone.

Blogio konceptas itin ryškus meksikiečių dramoje „Nauja tvarka“, kuriame sukilėliai skurdaus kvartalo indėnų kilmės meksikiečiai nusiaubia turtuolių kvartalus. Filmas apokalipsinių spalvų, tvirtas, netikėtas ir sukrečiantis. Šiame filme viskas gimsta iš politinės manipuliacijos ir socialinės nelygybės. Orumą, garbę ir savitumą praradę antrarūšiai miestelėnai siaubia, tačiau patys dar nežino, jog jie netrukus patys taps to įtūžio aukomis. Terorizmo išpuolį išgyvena ir filmo „Kodėl ne tu“ veikėjas gėjus, kuris sugrįžęs ir išgyvenęs išpuolį gėjų klube bando toliau kibtis į gyvenimą savo provincijoje, bet už tai, kas jis yra, sulaukia iš aplinkos tik priešiškų reakcijų. Pasirodo, blogas žmogus gali būti ir dėl to, kad esi tas, kas esi.

Žiūroviškiausiu filmu išrinktas serbų režisierės Jasmila Žbanić filmas „Quo Vadis, Aida?“ pasakoja apie 1995 metais vykusio Balkanų karo įvykius. JT dirbanti vertėja mokytoja Aida iš paskutiniųjų stengiasi pragariškoje politinėje įtampoje išgelbėti savo vyrą ir du sūnus. Ar Aida padarė pakankamai, naudodamasi savo JT padėtimi? Ar motinos instinktas prieš karo procesus turi galios „įveikti“ trumpam blogį ir apsaugoti tai, kas brangiausia? Įtampa, derybos, faktai, sukrečiantys įvykiai. Štai Dramblio Kaulo Kranto filmas „Karaliaus naktis“ blogį, kurį patiria kiekvienas į atokų kalėjimą patekęs čionykštis, bandoma užhipnotizuoti etniniais pasakojimais. Filmas itin aštrių ir sodrių afrikietiškų spalvų, galima sakyti, netgi egzotiškas ir kartu žiaurume bandoma atrasti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio.

Filmas „Tapytoja ir vagis“ tikriausiai daugeliui taip pat tapo vienu įsimintiniausiu filmu. Čia mes turime abejotinos moralės ir elgesio narkomaną, kuris pavagia čekų kilmės tapytojos darbus. Menininkė teismo salėje užmezga su juo ryšį ir 3 metus bendrauja, nusikaltėlis jai tampa artimu draugu. Daugybę priešpriešų, įsitikinimų ir tabu laužantis filmas, kuriame žmonės, priartėję prie senosios savo tapatybės sunaikinimo sugeba pakilti kaip feniksai iš pelenų. Išties stebinantis filmas, ko negalėjau pasakyti apie prancūzų filme „Niekšas“ veikėją Džė. Pastarojo vaidmens atlikėjas debiutų konkursų filme pelnė geriausio aktoriaus vardą ir jo pasirodymas tame aikštingame, šiek tiek komiškai brutaliame filme yra geriausia, nes visa kita buvo nuobodoka ir be gelmės.

Vokiečių beveik 3 valandų epas „Aleksandras. Berlyno aikštė“ tikriausiai daug kam įsimins kaip vienas sodriausių naktinio nusikalstamo gyvenimo filmų. Kad ir kaip benagrinėsime šio novatoriškai adaptuoto romano pritaikymą naujosioms Europos problemoms (kaip antai Afrikos pabėgėlių) perteikti, visgi šis filmas taip pat šlietųsi prie bendros „Kino pavasario“ blogio koncepcijos. Čia tarsi mini pasaulis, atskiras mini serialas, kuriame turime visus Holivudinio kino tipažus, tačiau išskirtinė kino kalba vis tiek „veža“. Na ir prie blogio tematikos neįmanoma nepaminėti prancūzų dokumentinio filmo „Smurto monopolis“, kuris vėlgi analiniais, labai aiškiais vaizdiniais prabyla apie prancūzų policijos tarnystę aristokratijai ir valdžiai, o paprasti piliečiai taikiuose protestuose laikomi tiesiog nusikaltėliais. Filmas pritvinkęs žiaurių kadrų, kuriuos verta pamatyti, kad suvoktume, kaip iš tikrųjų Vakaruose veikia demokratija, arba kaip ji neveikia.

Savaip blogio, diskriminacijos ir nacionalizmo fašizmo atspalvius nagrinėja rumunų filmas „Nesėkmė dulkinantis, arba šelmiškas porno“, kuris tapo vienu didžiausiu šio festivalio atradimu (vertinu kiauru dešimtuku!). Per mokytojos į internetą nutekėjusio pornografinio įrašo absurdiškumą prikeliama visa rumunų tautos moralė ir pasididžiavimas, absurdo būdu išryškinami netikri stabai, moralė, reputacijos, moteriškumo, feminizmo, istorinės atminties prieštaringumas. Man šis blogio demaskavimas per taiklų humorą buvo kaip desertas. Labai intelektualu, o pornografinių vaizdų priešprieša dar labiau viską subanalina ir supriešina tėvų susirinkime esančią visuomenės marginalą. Štai kanadiečių filmui „Šventasis narcizas“, kuriame buvo mėginimas F. Ozono ir R. Polanskio stiliumi perteikti lytiškumo, incesto perversijas ir jas apjungti per pedofilo vienuolio išnaudojimą priminė labiau nevykusį teatrą, kur viskas bliūkšta, vos tik suvoki, kas iš tikrųjų čia vyksta. Ogi nevyksta beveik nieko, tik laki režisieriaus fantazija provokuoja ir koketuoja su žiūrovu, bandydama „išlaužti“ reakcijas.

Likę filmai, kuriuos teko matyti, jau gerokai nutolę nuo blogio koncepcijos. Už šios barikados favoritu laikyčiau vokiečių dokumentinį filmą „Valhendzė amžiams“, kuriame per tris moterų kartas papasakojama ne tik jų asmeninė sukrečianti istorija, bet ir nemaža dalis XX amžiaus Europos (ir iš dalies viso pasaulio) istorija. Filmas tikrai vertas laiko, jis kelia ilgai išliekančias emocijas, leidžia permąstyti besikeičiančio gyvenimo žiaurumą ir grožį. Panašius jausmus kėlė ir lenkų režisieriaus Jerzy Sladkowski melancholiškai lyriškas dokumentinis filmas „Karti meilė“. Iki šiol menu plačią Volgos upę, girdžiu širdį draskančius rusiškus romansus, gyvus ir iš tėvų bei artimųjų panašių pokalbių apie meilės paieškas fragmentus. Prancūzų dokumentinis filmas „Jei tai būtų meilė“ tarsi pratęsia meilės temą ir spektaklių statymo repeticijose grupelė žmonių, besikeisdami gyvenime meilužiais, nepaisydami lytinės orientacijos, savo patirtis bando sustyguoti su vaizduojamu veikėju spektaklyje.

Prancūzų komedija „Triumfas“ sulaukė labai daug peržiūrų, tačiau tikrais įvykiais paremtas auklėjamojo pobūdžio filmas, kaip devintajame dešimtmetyje kalinių saujelė statė „Belaukiant Godo“, visgi labiau pramoginio braižo filmas, kurį žiūrėdami džiaugsitės, kad pamatėte, o nepamatę nieko neprarasite. Štai debiutų nišoje prancūzų fantastinė drama „Gagarinas“ gerokai mane apstulbino gerąja to žodžio prasme: žaisminga istorijos ir dabarties konjunktūra griaunamame Paryžiaus priemiesčio pastatų komplekse byloja apie kintantį laiką ir žlungančias, bet iki galo nenumarinamas žmogaus svajones. Nuo infantilumo iki genialumo tik vienas žingsnis, mano akimis, filmas savaip genialus.

LGBT azijietiška drama „Saulėlydžio bučinys“ iš tikrųjų sujaudino savo senatvės tema. Kur dedasi visuomenės atstumtieji, kai jie susensta? Filme vaizduojami pensinio amžiaus vyrukai seniai asimiliavo į „tradicines šeimas“, jiems nebuvo skirta gyvenime laiko nugyventi pagal savo poreikį. Visą gyvenimą maldydami savo poreikius, jie gyveno meluodami visiems. Filmas tarsi klausia: ar priartėjus prie gyvenimo pabaigos, kai vaikai jau užauginti, ar galima pasimėgauti savo gyvenimu be socialinių kaukių? Subtilus, jautrus, neskubus filmas teikia peno gyvenimo permąstymui ir nereikia būti homoseksualiam, kad šiame filme rastumėte dar daugybę jautrių temų.

Deja, mažiausia įspūdį padarė festivalio uždarymo graikų filmas „Obuoliai“: nyki, tamsi, statiška, negyva simboliška drama. Suprantu, kad atminties tema ir sąsajos su žmogaus identitetu yra ribų neturinčios temos kine, bet šiam trūksta aštrumo, dinamikos, provokacijos, išvystymo. Visą filmą tikėjęs, kad visgi sulauksiu razinos, galiausiai likau nuviltas.

Visumoje šis „Kino pavasaris“ nėra beveidis, kaip teigė „Literatūroje ir mene“ kino apžvalgininkė Jūratė Visockaitė. Pastarajai apžvalgininkei pasirodė, kad programa turėtų būti sustyguota labiau temomis su edukaciniais filmais jaunimui, kad žiūrovas yra apleistas ir paliktas naudotis vien anonsais ir internete skelbiamomis anotacijomis. Betgi man priešingai, tos abstrakčios gairės kaip „Metų atradimai“, „Meistrai“, „Kritikų pasirinkimas“ ir t. t. leidžia kaip prie švediško stalo pasirinkti, susidaryti visą prieskonių ir produktų derinį, kad tas festivalio patiekalas atspindėtų mane. Ir taip, kartais tenka rizikuojant ir nusivilti, bet dar labiau ištinka ir nuostabūs atradimai. Nemanau, kad geras „sukramtymas“ žiūrovui būtų geresnis variantas, juk šiaip ar taip, žiūrovas neturėtų būti tinginys ir turėtų pats sau susidaryti laisvąją programą, atliekant tam tikrus „namų darbus“. Man šie „Kino pavasario“ metai buvo dosnūs, įdomūs ir turiningi.

Jūsų Maištinga Siela    

SIDABRINIO DRUGIO KINO APDOVANOJIMAI 2020. Geriausi Maištingos sielos matyti 2020 metais filmai, TOP'AI

Sveiki,

 

2011 metais, kai per dieną pamatydavau po tris kino juostas ir, atrodo, tam nebuvo galo, šiandien sunkiai beprisiverčiau žiūrėti, kad ir labai gerą filmą. Mano santykis su kinu pasikeitė. Ten ateinu ne pramogauti, ne būti sudirgintas emociškai, o analizuoti ir mokytis pasakoti, žanrų, vaidybos, problemų sprendimų būdų. Kartais lieku maloniai nustebintas. Taigi 2011 metais surengiau „Sidabrinio drugio“ Maištingos sielos kino apdovanojimus su įvairiausiomis nominacijomis. Deja, kitiems metams pritrūkdavo laiko ir noro rinkti iš to, ką esu per tuos metus geriausio matęs. Šiemet nusprendžiau po 9 metų pertraukos surengti savo kitus „Sidabrinio drugio“ apdovanojimus. Gal ne tokius varginančiai grandiozinius, bet pabandykime! PASTABA: nominacijose dalyvauja visi 2020 metais mano matyti filmai, ne tik sukurti 2020 metais, bet ir seniau.

 

Nelaikau šiais metais itin didelių kino metų, tačiau net pats nustebau, kad manydamas, kad priskaičiuosi kokį 60 filmų, visgi sugebėjau pamatyti 119 kino juostų.

 

GERIAUSIA 2020 METŲ MATYTŲ FILMŲ ANTRO PLANO AKTORĖ.

 

Olga Shkabarnya (DAU. Natasha / Dau. Nataša, 2020)

Amy Adams (Valdžia / Vice, 2018)

Cate Blanchett (Daina po dainos / Song to song, 2017)

Charlize Theron (Skandalas / Bombshell, 2019)

Agathe Boch (Dvaras / Malmkrog, 2020)

Diana Sakalauskaitė (Dvaras / Malmkrog, 2020)

Lea Seydoux (Adelės gyvenimas / La vie l‘Adele, 2013)

 

GERIAUSIA 2020 METŲ MATYTŲ FILMŲ AKTORĖ.

 

Diane Kruger (Iš niekur / In the Fade, 2017)

Magdalena Kolesnik (Prakaituok / Sweat, 2020)

Natalia Bereznhaya (DAU. Nataša / DAU. Natasha, 2020)

Adèle Exarchopoulos (Adelės gyvenimas / La vie l‘Adele, 2013)

Valerie Pachner (Paslėptas gyvenimas / A Hidden Life, 2019)

Vasilina Makovtseva (Nuolankioji / A Gentle Vreature, 2017)

Paula Beer (Undinė / Undine, 2020)

Julia Stockler (Nematomas gyvenimas / A Vida Invisivel, 2019)

Carol Duarte (Nematomas gyvenimas / A Vida Invisivel, 2019)

Bibi Anderson (Persona / Persona, 1966)

Rooney Mara (Daina po dainos / Song to song, 2017)

 

GERIAUSIAS 2020 METŲ MATYTŲ FILMŲ ANTRO PLANO AKTORIUS

 

Juraj Loj (Šarlatanas / Sharlatan, 2020)

Gabriel D'Almeida Freitas (Matijas ir Maksimas / Matthias et Maxime, 2020)

Asier Etxeandia (Skausmas ir šlovė / Dolor y Gloria, 2019)

Lucas Hedges (Bangos / Waves, 2019)

Javier Bardem (Visi žino / Todos le saben, 2018)

 

GERIAUSIAS 2020 METŲ MATYTŲ FILMŲ AKTORIUS

 

Adam Driver (Santuokos istorija / Marriage Story, 2019)

Christian Bale (Valdžia / Vice, 2018)

Ivan Trojan (Šarlatanas / Sharlatan, 2020)

Oliver Masucci (Enfant Terrible / Enfant Terrible, 2020)

Tom Mercier (Sinonimai / Synonymes, 2019)

Franz Rogowski (Tranzitas / Trasit, 2018)

Marcello Fonte (Dogman / Dogman, 2018)

Bartosz Bielenia (Kristaus kūnas / Corpus Christi, 2020)

George MacKay (1917 / 1917, 2019)

August Diehl (Paslėptas gyvenimas / A Hidden Life, 2019)

Robert Pattinson (Švyturys / The Lighthouse, 2019)

Willem Dafoe (Švyturys / The Lighthouse, 2019)

 

GERIAUSIAS IR LABIAUSIAI STEBINANTIS 2020 MATYTO FILMO SCENARIJUS

 

Nadav Lapid (Sinonimai / Synonymes, 2019)

Asghar Farhadi (Apie Elę / About Elly, 2009)

Charlie Kaufman (Galvoju, kaip visa tai nutraukti / I‘m Thinking of Ending Things, 2020)

Christian Petzold (Tranzitas / Transit, 2018)

Gerard Bush, Christopher Renz (Antibellum: išrinktoji / Antibellum, 2020)

Juliano Dornelles, Kleber Mendonça Filho (Bakurau / Bacourau, 2019)

Antonio Campos (Velnias visada šalia / The Devil All the Time, 2020)

Damiano D'Innocenzo (Blogos pasakos / Favolacce, 2020)

Taika Waititi (Zuikis Dodžo / Jojo Rabitt, (2019)

 

GERIAUSIAS 2020 METAIS MATYTAS FILMAS (Jų net trys, buvo sunku nuspręsti)

 

ŠLOVĖ / SLAVA (Rež. Kristina Grozeva, Petar Valchanov) (2016)

ŠARLATANAS / SHARLATAN (Rež. Agnieszka Holland) (2020)

SINONIMAI / SYNONYMES (Rež. Tom Mercier) (2019)

APIE ELĘ / ABOUT ELLY (Rež. Asghar Farhadi) (2009)

PLONA RAUDONA LINIJA / THE THIN RED LINE  (Rež. Terrence Malick) (1998)

PASLĖPTAS GYVENIMAS / A HIDDEN LIFE ( Rež. Terrence Malick) (2019)

DAINA PO DAINOS / SONG TO SONG (Rež. Terrence Malick) (2017)

TAMSŪS VANDENYS / DARK WATERS (Rež. Todd Haynes) (2019)

ADELĖS GYVENIMAS / LA VIE L‘ADELE (Rež. Abdellatif Kechiche) (2013)

SUPERNOVA / SUPERNOVA (Rež. Bartosz Kruhlik) (2020)

DOGMAN / DOGMAN (Rež. Matteo Garrone) (2018)

NEMATOMAS GYVENIMAS / A VIDA INVSIVEL (Rež. Karim Aïnouz) (2019)

ATSARGIAI – VAIKAI! / BARN (Rež. Dag Johan Haugerud) (2019)

DAU. NATAŠA / DAU. NATASHA (Rež. Ilya Khrzhanovskiy, Jekaterina Oertel) (2020)

MATIJAS IR MAKSIMAS / MATTHIAS ET MAXIM (Rež. Xavier Dolan) (2020)

 

GERIAUSIAS 2020 METAIS MATYTAS LGBTQ FILMAS

 

ABSOLIUČIAI NORMALI ŠEIMA / EN HELT ALMINDELIG FAMILIE (Rež. Malou Reymann) (2020)

MATIJAS IR MAKSIMAS / MATTHIAS ET MAXIME (Rež. Xavier Dolan) (2020)

SINONIMAI /SYNONYMES (Rež. Tom Mercier) (2019)

GRUPĖ BERNIUKŲ / THE BOYS IN THE BAND (Rež. Joe Mantello) (2020)

SKAUSMAS IR ŠLOVĖ / DOLOR Y GLORIA (Rež. Pedro Almodovar) (2018)

PERSONA / PERSONA (Rež. Ingmar Bergman) (1966)

ADELĖS GYVENIMAS / LA VIE l‘Adele (Rež. Abdellatif Kechiche) (2013)

MANO MEILĖ / MON AMOUR (Rež. David Teboul) (2020)

ŠARLATANAS / SHARLATAN (Rež. Agnieszka Holland) (2020)

ENFANT TERRIBLE / ENFANT TERIBLE (Rež. Oskar Roehler) (2020)  

ŽYDRAS / MOFFIE (Rež. Oliver Hermanus) (2019)

VIRPESIAI / TEMBLORES (Rež. Jayro Bustamante) (2019)

 

GERIAUSIA 2020 METAIS MATYTA KOMEDIJA

 

SUAUGUSIŲJŲ ŽAIDIMAI  / SEURAPELI (Rež. Jenni Toivoniemi) (2020)

KAIP BOSĖ / LIKE A BOSS (Rež. Miguel Arteta) (2020)

TIESIOG NUOSTABU / THALASSO (Rež, Guillaume Nicloux) (2019)

ZUIKIS DODŽO / JOJO RABITT (Rež. Taika Waititi) (2019)

 

TERRENCE MALICK 

Štai tiek būtų šiemet. Neišskyriau siaubo žanro, nes jo mačiau mažai ir daugelis iš jų buvo gėdingai prasti. Neišskyriau ir dokumentinio žanro, mačiau mažai, visi labai skirtingi, savaip įdomūs. Tikiuosi, kad šis sąrašas kam nors pravers. Šių metų man geriausiu režisieriumi tapo TERRENCE MALICK, kurio trys filmai „Raudona plona linija“, „Daina po dainos“ ir „Paslėptas gyvenimas“ rezonavo dar labai ilgai. Jei pasensiu, norėčiau jo visus filmus pažiūrėti iš naujo.

 

Jūsų Maištinga Siela