Sveiki,
Manau, kad vidurvasarį
pamačiau geriausią savo šios vasaros filmą pavadinimu „Niekada. Retai.
Kartais. Visada.“ (angl. Never Rarely Sometimes Always)
(2020), kurį režisavo Eliza Hittman. Taip, tai dar viena istorija apie mokyklos
merginą Autumn‘ę, kuri turėdama vos 17 metų ir laisvu metu dirbdama prekybos
centre kasininke, sužino, kad laukiasi kūdikio. Per mokyklos talentų vakarą, ji
puikiai sudainuoja dainą, tačiau iš salės kažkas sušunka „kekšė“ ir ji ne tik
blogai pasijunta, bet, pasirodo, ir nuolatos jaučiasi prislėgta, neturinti net
kam išsipasakoti. Galiausiai pusseserė suorganizuoja kelionę į Niujorką, kur
tik ten galima pasidaryti legalų abortą, nesižinant tėvams...
Dieve, koks, sakytumėte,
nuobodus ir pamokslaujantis kino siužetas, nagrinėtas ir perteiktas kine
dešimtimis sykių, kuo šis variantas begali nustebinti? Ogi gali, patikėkite
manimi. JAV nepriklausomo kino pavyzdys, kuris mano galvoje dar labai ilgai
išliks kaip sodrus, itin realistiškas ir įtraukiantis. Labai rizikinga imtis
jau išnagrinėtų temų, tačiau režisierė žino, kad kartais išnagrinėta tema dar
nereiški, kad aktualumo lauke yra išsikvėpusi. Ji pagaviai tyrinėja jaunos
merginos smurtinius santykius ir iš to užgimusį vaisių praktiškai beveik
nevaizduodama praeities įvykių, viską mes sužinome tik vienoje nepatogioje
scenoje, kai klinikos daktarė apklausinėja merginą, o ji turi atsakyti tik
šiais žodžiais: niekada, retai, kartais, visada... Anketos apklausos duomenys
tampa esminiai pačiam žiūrovui, kuris iki tol dvejojęs merginos sprendimu
nejučia „perbėga“ į jos pusę, ima suvokti jos dvasinę būklę ir pasirinkimą
darytis abortą. Kine vis dar svarbu ir tikriausiai visada bus svarbu, kokiais
būdais aš papasakosiu panašią istoriją ir ją perteiksiu.
Labai seniai teko matyti
amerikiečių išpliaupsintą filmą apie nėščią paauglę „Juno“ (2007), kuriame
animuotais intarpais bandoma perteikti paauglės būsenas, tačiau šis dabarties
filmas, manau, yra kur kas tikroviškesnis ir paveikesnis. Gal ne toks
šokiruojantis kaip rumunų „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“, tačiau šio
filmo tikslas ir nėra šokiruoti. Mergina patyrusi smurtinius santykius bijo
pasakyti tėvams apie nėštumą, traumuojančiai depresyvius potyrius filme perteikia
debiutuojanti aktorė Sidney Flanigan, kurios įsimintinas debiutas beveik
prilygsta kažkada visus kalbėti privertusią Elizabeth Olsen filme „Marta Mersi
Mei Merlen“ (2011)...
Kino gurmanams
rekomenduoju nepraleisti šios jaudinančiai jautrios, vietomis nepatogios kino
juostos, kuri perteikia pavojingas suaugusiųjų gyvenimo peripetijas itin realistiškais
potyriais. Gali pasirodyti, kad visą filmą nieko nevyksta ir kad ta vargšė
galiausiai pasidarys abortą ir viskas grįš į savas vėžias, tačiau prieš mūsų
akis griūva gyvenimas ir vėl statomas iš naujo, o svarbiausias faktorius, kaip
sakė medikė konsultantė pagrindinei veikėjai: kol tu pati savarankiškai gali
nuspręsti, ką su „visu tuo“ daryti, tol viskas yra gerai. Skamba itin
paguodžiamai, kai prie abortų klinikos susirinkę dešimtys katalikų rėkauja
laikydami Marijos paveikslą, kad esi žudikė, nepaisant visko. Žiūrėdamas šią
juostą tyliai savęs paklausiau: ar aš už abortus? Ką anketoje apibraukčiau?
Niekada? Retai? Kartais? Visada?
Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 91/100
IMDb: 7.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą