2019 m. rugpjūčio 18 d., sekmadienis

Knyga: Naomi Alderman "Galybė"


Naomi Alderman. „Galybė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2019 – 400 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena karščiausių šios vasaros knygų naujienų tikriausiai būtų galima įvardyti Naomi Alderman (g. 1974) romaną Galybė (ang. The Power), kurią rekomenduoja Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė ir Marijus Gailius, o ir anotacija apie įelektrintą pasakojimą viliote vilioja. Tiesą sakant, šioji daug žadanti knyga tapo šios vasaros Trojos arkliu, kuriame atsivėrė tai, ko literatūroje nemėgstu ir tai, kas iš tikrųjų gerai veikia masinius skaitytojus.

Distopinis romanas pasakoja apie tariamai po Antrojo pasaulinio karo užkastus cheminius teršalus, kurie moterims pažadiną galią, panašią į elektrinius ungurius: sruogos pagalba galima per delnus paleisti kibirkščiuojančią jėgą, kuri priverčia vyrus slėptis po lapais. Kitaip sakant, romanas pasakoja apie pasaulinį galios perversmą, kada į valdžią ateina moterys ir toli gražu ne pačiais taikingiausiais būdais – karu, perversmu, smurtu. Knyga dvelkia savotišku feministiniu kerštu ir yra antitezė mūsų realiam pasauliui, kada didžiausiuose valdžios postuose sėdi būtent vyrai, kurių disponuojama galia pasižymi karo žiaurumais ir konkurencingumu.

Autorei iš esmės nerūpėjo sukurti pasaulio, kuriame įrodytų, kad moteriška valdžia yra geresnė, galgi priešingai – kodėl toji pabudusi galybė, sruoga po kaklu, geba šitaip iškreipti šiaip jau gerbtinas moterų savybes: motiniškumą, švelnumą, jautrumą, intuiciją, harmoniją, kūrybiškumą ir pan. Nors knyga apie moteriškumo ir vyriškumo, galios ir menkumo dualumo problemą, kitaip sakant, ką silpnieji gali padarysi su visuomene gavę galią, man šioji knyga ne tiek feministinė, kiek apie pačios galios sampratą, kurią autorė atskleidžia kaip griaunančiąją, sadistinę ir naikinančią tai, kas žmogiška.

Bet įtariu, kad daugeliui knyga labiau patiks dėl lyčių kovos idėjos, kuri iš tikrųjų šiek tiek dvelkia distopijų karalienės kanadiečių rašytojos Margaret Atwood, Oriksė ir Griežlys bei Tarnaitės pasakojimo autorės, kuri buvo N. Alderman konsultantė ir savotiška mokytoja. Neįmanoma nepastebėti kai kurių Tarnaitės pasakojimo idėjinių elementų  t. y. galios ir lyčių konkurencijos iškreiptas pasaulis, kuriame randasi mus, skaitytojus, labiausiai jaudinantys dalykai: kiek gali autorius įsivaizduoti iškrypusį pasaulį, kad galėtų literatūros pagalba pertransformuoti ir pateikti tą amžiną pasąmonėje įsigalėjusį lyčių prieštaringumo ir nesuderinamumo mitą. Skaitydamas tokias knygas pagaunu save galvojantį, kad moterys rašančios apie tokius dalykus savitai kerštauja vyrų giminei arba bent jau stengiasi atskleisti nelygybės nuoskaudą už istorijos raidoje joms padarytas skriaudas. Bet neabejoju, kad kiekvienas skaitydamas romaną permąsto viską savaip.

Autorė logiškai stengiasi pagrįsti kiekvieno veikėjo poelgius ir jai tai neblogai sekasi, tačiau skaitant neapleido jausmas, kad knyga priklauso absoliučiai populiariajai masinei literatūrai. Dvelkia serialo dėsniais parašytas kūrinys, kuris turi aiškiai gerą idėją, tačiau jos raiškos būdai prasti, nors literatūros apžvalgininkui ir rašytojui Marijui Gailiui itin patiko lengva romano kalba, kuri vietomis netgi priminė jo paties parašytą distopinį romaną Oro. Daugelis dalykų tiesiog neįtikina arba atrodo kokybiškai nevertingi, pavyzdžiui, kai jaunos merginos atradusios galią ima save sadistiškai pjaustytis: „Kai kurios merginos nenori jų turėti ir mėgina pačios išsipjauti – viena mėgino su žirklėmis, pasakojo daktaras. Vienuolikos metų. Žirklėmis. Karpė save lyg popierinę lėlytę (p. 194).“ Savaime aišku, kad distopiniame romane galima sukurti savitus elgesio modelius ir dėsnius, kuriuos nulemtų aplinkos faktoriai, tačiau kad ir kaip pajungčiau fantaziją, visgi nelabai įsivaizduoju vienuolikmetę karpant save taip švelniai kaip lėlytę. Smurtas ir švelnus deminutyvas yra literatūrinis kokteilis, kuris dažniausiai veikia, tačiau tik ne šioje istorijoje, o tokių abejotinų dalykų pilna romane.


Naomi Alderman  

Populiarioji literatūra nėra savaime nevertinga ar ydinga, tik ji gali nepateisinti alkanesnio skaitytojo, o kad knyga populiariosios literatūros kokybės liudija ir vienkrypčiai veikėjai, kurių biografijos gana klišinės, pavyzdžiui, iš vaikų namų paimta Elė, kurią prievartavo jos įtėvis arba Margo, patirianti darbe menkavertiškumą, nes ji moteris. Margo – viena klišiškiausių romano veikėjų, kuri pamažu tampa valstijos gubernatore: „Jau skaičiuoja, kokią premiją gaus iš „NorthStar“, jeigu planas pavyks, ir mąsto apie didžiules rėmėjų aukas kitiems rinkimams (p.254).“ Kur tokius vienkrypčius galios ir valdžios ištroškusius veikėjus galima pamatyti? Ogi tokiuose serialuose kaip Kortų namelis!

Galybės kaip masinės kultūros produktą identifikuoja ir komiksais grįsta logika, (gali priminti visokius super didvyrius ar filmus apie mergaites su super galiomis), kad vietomis distopinį politinį ir socialinį perversmą stelbia iš tikrųjų pernelyg fantastinės literatūros elementai: „Aš jau kaupiu jėgas, – pasakoja Roksė, – ir kūriau planus, o dabar iš jo atsiimsiu, ką jis iš manęs atėmė (p. 351).“ Vėlgi tos lyčių grumtynės strategiškai atskleidžiamos gana paviršutiniškai, kaip gerieji ir blogieji veikėjai kokiame nors Supermeno nuotykių serijoje. Autorė bando šį žaidimą sušvelninti suteikdama Roksei ir Elei sunkių ir nuskriaustų mergaičių biografinių faktų, kas sukuria jas spalvingesnes, kad ne visada žinai, geriesiems ir blogiesiems jas priskirti.

Patiko man romano įrėminimas laiškais, kada po daugel amžių laiškais susirašo Naomi ir Neilas, tai leidžia skaitytojui patirti pasaulį po kupolu efektą ir palyginti mūsų istorijos raidą ir tuos faktus, kuriuos iš istorijos vadovėlių priimame kaip tiesą su distopinio pasaulio perteikta istorinės tiesos linija.

Daugelis knygą vertina itin palankiai, tačiau visumoje romanas nėra toks paveikus, koks galėjo tapti. Manau, tai nulėmė iš esmės pasirinkti populiariosios literatūros elementai, kuriuos galime aptikti masinio vartojimo kultūroje, ypač kino filmuose ir serialuose, t. y. vienkrypčiai personažai, gerųjų ir blogųjų skirstymas, yra skriaudikai ir yra aukos, veikėjai apsėsti keršto ir valdžios galios, komikso lygio logika ir fantastinio romano verbalinė struktūra, nukreipta į nuotykius, o ne į vidinius veikėjų išgyvenimus. Žinoma, stipriausia šio romano dalis yra pati idėja, kuri stipriai traukia skaitytojus žvilgtelėti, o kaip, galimas daiktas, gyventume kitokioje visuomenėje, kurioje valdo moterys.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: pirmąkart išleista George Orwell knyga "Gyvulių ūkis"


Sveiki,

1945 metais rugpjūčio 17 dieną pirmą kartą buvo išleista George Orwell knyga „Gyvulių ūkis“. kandžios satyros kūrinys smarkiai kritikavo Stalino politinę valdžios sistemą. Šioje knygoje radosi jau socialine kliše tapęs sakinys: „Visi gyvūnai lygūs, bet kai kurie gyvūnai lygesni už kitus.“ Rašytojui buvo itin sunku išleisti knygą, praktiškai visos leidyklos atsisakydavo spausdinti knygą, nes ji kritikavo tuometinę Rusiją, o britai nenorėjo bloginti santykių su rusais Antrojo pasaulinio karo metu. Informacijos ministerija konsultuodavo leidyklas dėl šios knygos turinio ir ji būdavo prieš „Gyvulių ūkį“. Vėliau paaiškėjo, kad Informacijos ministerijoje dirbo rusų agentai ir šnipai, kurie vykdė savo politiką. Galiausiai Orwelui pavyko išleisti šią knygą ir ji iškart rašytojui atnešė didžiulę pasaulinę sėkmę.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Beth Hart - Caught out in the rain [žodžiai / lyrics]


Sveiki,

Šiandien kviečius jūsų pasiklausyti amerikiečių bliuzo atlikėjos Beth Hart (g. 1972), kuri paskutiniu metu man tapo tikru atradimu. ji priklauso tiems dirty stiliaus atlikėjams, kurie dainuoja ant scenos pamiršdami viską – tą puikiai rodo jos gyvi koncertiniai įrašai. Galingo šaižaus bliuzinio vokalo atlikėja labiausiai išgarsėjo su gana švelnia daina „LA song“ 1999 metais, nors kaip atlikėja debiutavo 1996 metais.

Beth gana garsi bliuzo muzikos pasaulyje, yra pelniusi ne vieną apdovanojimą ir padeda kovoti prieš AIDS. Dar prieš išgarsėdama kaip bliuzo, atlikėja ketverius mokėsi pianino ir yra profesionali pianistė, tačiau didelę įtaką jai ėmė daryti bliuzo atlikėjai, ypač Etta James, todėl ji patraukė būtent šio stiliaus link. Dainininkė neslepia, kad tikrumo semiasi iš savo skaudžios patirties ir vaikystės, kada iš tėvo kartu su broliais ir seserimis patyrė smurtą.

Jos daina, kurią noriu pasidalyti, kol kas mano mėgstamiausia „Caught out in the rain“, kuri pasirodė 2012 metų jos albume „Bang Bang Boom Boom“, nors daina niekada nebuvo išleista kaip singlas, ji tapo labai mėgstama koncertų metu ir nuolat atlikėjai tenka ją dainuoti, tad siūlau ir jums pasiklausyti šio neįtikėtinai gero kalibro!


Gyvas pasirodymas:


Žodžiai / lyrics
Beth Hart - "Caught Out In The Rain"
I'm under your spell
Ain't nobody's business
I'm already there
And it ain't nobody's business

Every time he walks out the door
I wonder if he's ever coming back
But I can't help but love the taste of danger baby
And the howl and the wind and the rough of his hands

I got caught out in the rain
If I die I don't care I'm in love
I'm in love, I'm in love with this man
I got caught out, caught out, caught out
In the rain

I heard him crying in his sleep last night
No man wants to be told that he's been crying
When he wakes up I tell him it's gonna be alright
But I know that he knows that I'm just lying
I heard he shot a man down in the street
And it tore his soul apart
Last night when he was making love to me
There was a, another woman in his heart

I got caught out in the rain
If I die I don't care I'm in love
I'm in love, I'm in love with this man
I got caught out, caught out, caught out
In the rain, in the rain

I got caught out in the rain
If I die I don't care, I don't care
I'm in love, I'm in love
I got caught out, caught out, caught out
In the rain, in the rain

In his name
In his pain

Ain't nobody's business
Ain't nobody, ain't nobody, ain't nobody's business

I won't kiss and tell
Like a spell

Jūsų Maištinga Siela

2019 m. rugpjūčio 16 d., penktadienis

Šios dienos daina: Andrius Kulikauskas, Aidas Giniotis - Ateina Dievas [žodžiai / lyrics]


Sveiki,

Šioji daina man kaip stebuklas. kad ir kaip bebūtų keista, kai paklausau kai kurių senosios kartos atlikėjų imu ir nustembu, kokie gyvybingi ir prasmingi dainų tekstai. Žinoma, dalis jų paimtų iš poezijos pasaulio ir paverstų bardo ir estrados dainomis, bet vis tiek yra ten tokio spindinčio žavesio, kad negaliu nesižavėti. Bemaigydamas kanalus netyčia įjungiau LRT kanalą, kuriame kartojo kažin kokį koncertą ir vėlei išgirdau Andriaus Kulikausko dainą „Ateina Dievas“.

Sunku pasakyti, kas parašė šią dainą, nes internete aptikau visokiausių komentarų su pavardėmis. Tačiau žodžiai panaudoti iš Mykolo Linkevičiaus (1909-1941) eilėraščio „Ateina Dievas“. Man iki šiol nežinomas poetas, o dainą adaptavo tikriausiai pats A. Kulikauskas, kurią atliko su Aidu Giniočiu. Prieš šią giliamintę ir jautrią dainą esu tiesiog bejėgis, nors gal man ir nepatinka poezijoje sumenkintas Dievo įvaizdis, bet šioje dainoje jis kaip tikra paguoda.


Žodžiai / lyrics

Andrius Kulikauskas, Aidas Giniotis – Ateina Dievas

Štai vieškeliu ateina Dievas,
Iš nuovargio kaip elgeta sulinkęs.
O vakaras jau apgaubia laukus ir pievas
Ir taip tylu, ir taip tylu aplinkui...

O gal ne nuovargis jį prilenkė -
Gal mano žvilgsnis toks abuojas?
Matau, kaip Dievas apžvelgia apylinkę
Ir nė prie kelio kryžiaus nesustoja.

Ir eina jis tolyn, lazda pasiramsčiuodamas,
Nuo rūpesčių pražilęs.
O gal ne nuo rūpesčiai, gal mano nuodėmės
Pražildė jį kaip miglos
šilą?

Jūsų Maištinga Siela

2019 m. rugpjūčio 15 d., ketvirtadienis

Serialas: "Tarnaitės pasakojimas" (Tarnaitės istorija) trečias sezonas / "The Handmaid's Tale" (season 3)



Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu esu apleidęs serialus dėl laiko stokos, o ir kiek galima juos žiūrėti – jie „suėda“ nemaža laiko, tad iš tikrųjų džiaugiuosi kiek nuo jų atsiplėšęs. Paskutiniu metu žiūrėjau tik trečiąjį „Tarnaitės istorija“ sezoną, kai kur verčiama pagal knygos pavadinimą „Tarnaitės pasakojimas“ (angl. The Handmaid‘s Tale).

Be didesnių įžangų ir turinio aprašų pabandysiu štrichais apsakyti pagrindinius trečiojo sezono pastebėjimus ir mano nusistebėjimus. Pradėkime nuo to, kad antrasis sezonas pasibaigė fantastiškai geroje įtampoje: Liepa su savo prievartos vaisiumi turėjo pabėgti į Kanadą, bet lemtingą akimirką apsisuko ant kulno ir grįžo į prievartos šalį. Liepa kaip katė, kuri turi devynis gyvenimus ir visada ras galimybę išgyventi. Jau aišku net po pirmojo sezono, kad tam tikri veikėjai seriale turi neliečiamybę ir jie idėjiškai niekaip negali atsirasti ant sienos, pamauti ant kablio ar pakabinti miesto centre ant kilpos. Tuo tikriausiai ir skiriasi serialas nuo knygos, kad knygoje viskas įtempta ir nesaugu, viskas gali greitai pasistūmėti iki mirties bausmės, o seriale to pavojaus (tam tikriems veikėjams) nebelieka; tarnaitės laisvai rengia sąmokslus, maištauja prieš namų šeimininkus ir, atrodo, kad pamažu serialas atsiplėšia nuo pagrindinės Margaret Atwood romano idėjos ir atmosferos.

Trečiajame sezone tarnaitės ir martos padaro tokį šuolį, kad jos tampa gerai organizuotomis pasipriešinimo ir kontrabandos grupuotėmis, kas, aišku, tėra tik kaip knygos tęstinumas, nes su pirmuoju sezonu ir užsibaigė knyga, o kažką naujo sugalvoti ir pateikti visgi reikėjo.

Neapleidžia jausmas, kad trečiasis sezonas visgi pateko į idėjinį ir siužetinę smegduobę, kai pirmajame sezone jau beprotiškas pasaulis „nupieštas“, perteiktos antiutopinės tos visuomenės idėjos ir vaisingų moterų išnaudojimas, tad kituose sezonuose viskas tampa panašu į gumos tempimą. Uždelsta veikimo bomba tampa pati Liepa, kuri turėjusi pabėgti į Kanadą, lyg ir ryžtinga nusprendžia „paimti“ vietos valdžią ir atkeršyti palikdama penkias gyvas naujas martas pagal jų profesiją, kad galėtų žongliruoti valdžios svertais, tačiau greitai tą idėją sugniuždo patys scenaristai, kai priverčia Liepą savaičių savaitėmis klūpėti ligoninėje prie komoje gulinčios vaikštynių draugužės. Tada man kyla daug klausimų. Ar tikrai jai ten būti būtina? Ar jos pagrindinė funkcija nėra būti namuose ir dalyvauti apvaisinimo ceremonijose, užuot klūpant prie ligonės, kuriai trokšta mirties?

Ką tik buvęs prabudęs skaidrus protas nužudo Liepoje entuziazmą ir ji, švelniai tariant, pradeda psichuoti ir atrodo itin neadekvati nuo klūpojimo prie ligonės. Neadekvati ir kai grįžta pas savo naująjį šeimininką ir nutaria atimti 50 vaikų ir pervežti juos į Kanadą (kas atrodo kaip Liepos pakrikimas) ir tokiu būdu atkeršyti šiai sadistinei valstybei už jos pirmagimės atėmimą.

Viskas atrodo lyg įdomu trilerio vyksmo logikoje, kiekviena serija yra šachmatai, vienas koks nors svarbus strateginis ėjimas ir tai yra serialo vinis, be kurio nebūtų apskritai įdomu žiūrėti. Kitą vertus, darosi akivaizdu, kad nebeadekvati Liepa nebevienintelė, o visas likęs pasaulis kažkoks tampa antiracionalus. Jau nekalbu apie tetą Lidiją, kuriai šiame sezone skiriama viena serija su jos gyvenimo istorija: ji ir taip pamišėlė, psichopatė, išaugusi piktžolė iš savo gyvenimo nelaimių. Bet baisiausia yra tas perdėtai pateiktas vaikų gamybos, globos ir troškimo apsaugoti maniakiškumas.






Pradėkime nuo Serenos, kuri stengiasi susigrąžinti Nikolę – pati sava valia atidavė Kanadon, o dabar stengiasi ją susigrąžinti. Net ne savo dukrą, o draskosi labiau nei Liepa! Na, nereikia apsimesti, kad ji itin gera, kad palaužta neišsipildžiusio motiniškumo instinkto ir garbina tuos kūdikius kaip mažuosius dievukus. Visos mėlynai vilkinčios motinės atrodo psichuojančios, visiškai nemotinos, o kažkokios sektantės. Kur čia prasilenkiama? Valstybėje, kur šitaip branginama nauja gyvybė, kūdikiai ir vaikai – čia pat gyvybė kaip šiukšlė, ji traiškoma, žmonės žudomi viešai ir tai... Nelogiška! Ką jie tikisi tokiu būdu užauginti? Toje aplinkoje naują kartą?

Liepos veiksmai dėl savo dukrų kiek pateisinami, ji net atrodo kartais kur kas racionalesnė motina nei kvaištelėjusi Serena, kuri „triedžia iki kulno“ vos pamačiusi kūdikį. Vietomis seriale išties viskas perspausta: tarp valdžios galios ir žmogiškųjų vertybių, instinktų pavojaus metu pasireiškimo yra kažkoks nenormalus atotrūkis, kurį bando užgniaužti trilerio žanre neblogai surikiuoti motyvai, tačiau motyvų atvaizdavimas ir išryškinimas seriale tampa ekspresyviai hiperbolizuotas ir jau pernelyg nutolęs ne tik nuo realybės, bet ir sveiko proto. Kitaip sakant, socialinio gyvenimo kritikos serialo idėjos pereina prie fantastinių ir iš piršto laužtų aspektų, kas galbūt veiksmo atžvilgiu paaštrinta intrigų lygmenyje, tačiau netenka vidinės įtampos, ką dar išlaikė pirmasis sezonas.

Buvo bandoma papasakoti ir Emili, pabėgusios į Kanadą lesbietės tarnaitės, istoriją, kuri mažumėlę jaudino, tačiau sezonas ją vėliau išmetė ir ji tik parodoma paskutiniojoje serijoje. Tiesa, finalinę sceną visgi sužiūrėjau kiek sukandęs dantis, nes jautėsi vilkinimas, ypač tas pabėgimo planas, jis jau nebebuvo toks dinamiškas ir aštrus, koks antrajame sezone: per daug chaoso, per daug viskas tampa aišku, per daug akivaizdu, kad scenaristai bando kapituliuotis galingai į ketvirtą sezoną, tačiau išėjo ne taip stipriai.

Akivaizdu jau nuo finalinės serijos pradžios, kad Liepa turi likti distopiniame pasaulyje, o vaikus išsiųs į Kanadą. Galiausiai serijos finalas pasiteisina: Liepa tampa dar didesne didvyre už antrojo sezono Liepą, tačiau, deja, jos misija dar nesibaigė, ji pašauta lieka toje vaikų fetišizmo valstybėje, kur būtinai, (kaip teta Lidija antrojo sezono gale gavusi peiliu dūrius), prisikels nuo šautinės žaizdos ir būtinai dar sudalyvaus lemiamuose mūšiuose už laisvę ir vaikus. Ksena be šarvų toliau tęs žygius. Tik ar beužteks parako serialo kūrėjams, nes akivaizdu, kad serialui kažko ima labai pritrūkti.


Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Svetimi namai" / "The Aftermath"


Sveiki,

Dar viena britų drama „Svetimi namai“ (angl. The Aftermath) (2019), kurį režisavo James Kent – tai jau antrasis man matytas jo filmas, kuris savo stilistika labai panašus į anksčiau jo nufilmuotą „Jaunystės pažadą“ (2014). „Svetimų namų“ istorijoje pasakojama apie dienas po Antrojo pasaulinio karo, kada pralaimėję vokiečiai atstatinėjo anglams ir kitiems, gaudami viso labo mažą davinį maisto. Į prabangius namus, kažkada priklaususius pasiturintiems vokiečiams, atvyksta britų pora, kuri iš gailesčio palieka senbuvius gyventi namų palėpėje, tačiau karo suformuotos priešpriešos netrunka įsivyrauti šiuose namuose...

Visais atžvilgiais filmas, sakyčiau, visai „nieko“, vizualiai žiūrimas, gražios erotinės scenos, estetinis neapykantos ir geidulio flirtas, puikiai ekrane žinomi aktoriai, atrodo, viskas daugiau ar mažiau tvarkinga ir su scenarijumi, bet vietomis imi ir netiki nei filmu, nei pačia istorija. Vis galvojau, iš kur gimsta istorijoje netikrumas? Ogi iš estetinio teatrališkumo, pavyzdžiui, tokios absurdiškos scenos, kurios na, pripažinkime, absoliučiai neatitinka realybės, kai vaikinukas demonstruoja paauglei savo kūną ir pasilenkęs pakelia žemes ir taria vos ne Hamleto vertus žodžius, kad tai jų sugriauto miesto ir žmonių pelenų dulkės. Camon! Na, kuris tau išbadėjęs ir išsekintas vaikinukas ims ir kalbės tokia kvaila poetizuota kilnia kalba ir dar darys tokius teatralizuotus judesius?!

Nenatūralumą mums iš esmės gožia ir slepia filmo estetiniai niuansai, nes režisierius puikiai žino, kad be teatro negyvumo filmas masėms nepatiktų, jis būtų kur kas niūresnis ir šiek tiek melodramatiškai tuščiaviduris. Taip, abi namų gyventojų pusės yra netekusios artimųjų (atvykėliai berniuko, vokiečių šeima motinos), tačiau atmetus Antrojo pasaulinio karo kontekstą, filmas absoliučiai taptų neįdomus, kone banali melodrama, kuri nepajėgtų sujaudinti padorios namų šeimininkės. Gerai, bet tai karinė melodrama ir toji neištikimybė jau užprogramuota vos tik veikėja įžengia į tuos namus ir nieko čia pernelyg šokiruojančio, viskas pagal dėsnius, netgi jei vaizduojami britų ir vokiečių santykiai – viskas itin tipiška, kad filmas lieka daugiau ar mažiau gražia vidutinybe.

Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 43/100
IMDb:6.3


Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Duncan Laurence - Arcade [žodžiai / lyrics]


Sveiki,

Vakar, kaip liaudis sako, netyčia „užsikabliavau“ už šios dainos ir klausiausi gal kokius šešis kartus iš eilės visokiausių versijų. Tai šių metų Eurovizijos nugalėtojo Duncan Laurence daina „Arcade“. Man asmeniškai šioji daina patinka dėl savo lyrizmo, dėl chorinio aido, savotiškos arkadinės antikinės didybės, kuri iš esmės įprasmina dainos tekstą. Pačiam atlikėjui ši daina gana asmeniška daina, kadangi ji apie pasibaigusius meilės santykius. Nors pats vaikinas šiuo metu turi partnerį, tačiau „Arcade“, manau, belytiška daina, kuri kiekvienam iš mūsų bus gana asmeniška savaip.

Daina atnešė Nyderlandams „Eurovizijos“ pergalę ir manau, kad šioji pergalė gana pelnyta, nes ne visada pavyksta gražioms ir jautrioms dainoms nugalėti, manding, šioji daina savo stilistika kažkiek asocijuojasi su prieš ketverius metus laimėjusia švedo daina apie vidinius demonus. Daina vis dar kai kur tebėra topuose. Belgijoje ir Norvegijoje ji gavo auksinį singlo sertifikatą, o Nyderlanduose – platininį. Pirmąsias klausomiausių topų viršūnėse daina tapo Belgijoje, Estijoje, Islandijoje, Nyderlanduose ir net Liuksemburge, kuri kaip šalis jau labai seniai nedalyvauja Eurovizijoje.


Žodžiai / lyrics
Duncan Laurence - "Arcade"
Ooh-ooh-ooh, ooh-ooh, ooh-ooh
Ooh-ooh-ooh, ooh-ooh, ooh-ooh

A broken heart is all that's left
I'm still fixing all the cracks
Lost a couple of pieces when
I carried it, carried it, carried it home
I'm afraid of all I am
My mind feels like a foreign land
Silence ringing inside my head
Please, carry me, carry me, carry me home

I spent all of the love I've saved
We were always a losing game
Small-town boy in a big arcade
I got addicted to a losing game

Ooh, ooh
All I know, all I know
Loving you is a losing game

How many pennies in the slot?
Giving us up didn't take a lot
I saw the end 'fore it begun
Still I carried, I carried, I carry on

Ooh, ooh
All I know, all I know
Loving you is a losing game
Ooh, ooh
All I know, all I know
Loving you is a losing game

I don't need your games, game over
Get me off this rollercoaster

Ooh, ooh
All I know, all I know
Loving you is a losing game
Ooh, ooh
All I know, all I know
Loving you is a losing game

Ooh-ooh-ooh, ooh-ooh, ooh-ooh
Ooh-ooh-ooh, ooh-ooh, ooh-ooh

Jūsų Maištinga Siela

2019 m. rugpjūčio 14 d., trečiadienis

Šios dienos daina: Michael Kiwanuka - Cold Little Heart [žodžiai / lyrics]


Sveiki,

Šis atlikėjas man atradimas! Michael Kiwanuka (g. 1987) išgarsėjo maždaug 2011 metais, o 2012 metais debiutavo savo soliniu albumu. Atlikėjas šių metų gale turėtų išleisti jau trečiąjį savo solo albumą. Paties Michael gyvenimas gana komplikuotas, nes jis kartu su tėvais 2005 metais pabėgo iš Ugandos ir nuo tų metų gyvena Didžiojoje Britanijoje. Yra koncertavęs kartu su Adele, o jo muzika nusakoma keliais stiliais t. y. ritmenbliuzas, bliuzas, soul muzika ir šiek tiek etninių motyvų. Antrasis albumas „Love and Hate“, pasirodęs 2016 metais buvo itin palankiai sutiktas muzikos kritikų ir Britanijoje užkopė į perkamiausio albumo topo viršūnę. Atlikėjas yra pelnęs ne vieną svarbų britų muzikos apdovanojimą.

Na,  man tai tikras atradimas. Jo tekstai ir muzika kiek primena Jim Hendriksono ir Nina Simone lydinį, o kartu tai ir savitas atlikėjas. Šiuo metu klausausi jo antrojo albumą ir kaskart vis aikčioju – kiek jame gėrio! Šiuo metu noriu pasidalyti pagrindiniu singlu iš „Love and Hate“ daina „Clod Little Heart“, kuri albume apima kiek daugiau nei 10 minučių, tačiau vaizdo klipe turime kone perpus trumpesnę versiją ir tas aštriai pjaunantis ir „imantis“ balsas, jautri muzika, subtilus tekstas, manau, ne tik manęs nepaliko abejingo.


Žodžiai / lyrics
Michael Kiwanuka - "Cold Little Heart"
Did you ever want it?
Did you want bad?
Ohhh, my
It tears me apart
Did you ever fight it?
All of the pain, so much power
Running through my veins
Bleeding, I'm bleeding
My cold little heart
Oh I, I can't stand myself

And I know
In my heart, in this cold heart
I can live or I can die
I believe if I just try
You believe in you and I
In you and I
In you and I
In you and I

Did you ever notice
I've been ashamed
All my life
I've been playing games
We can try and hide it
It's all the same
I've been losing you
One day at a time
Bleeding, I'm bleeding
My cold little heart
Oh I, I can't stand myself

And I know
In my heart, in this cold heart
I can live or I can die
I believe if I just try
You believe in you and I
In my heart, in this cold heart
I can live or I can die
I believe if I just try
You believe in you and I
In you and I
In you and I
In you and I
In you and I
In you and I
In you and I
In you and I

Maybe this time I can be strong
But since I know who I am
I'm probably wrong
Maybe this time I can go far
But thinking about where I've been
Ain't helping me start

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Eurovision Song Contest 2017 Kyiv [Vinyl, 4LP, Box Set] (2017)





Apie albumą: Eurovision Song Contest 2017 Kyiv [Vinyl, 4LP, Box Set] (2017)

2019 m. rugpjūčio 13 d., antradienis

Aktualijos: Fake News arba kaip esame klaidinami netikros informacijos ir manipuliuojami valdžios


Sveiki,

Gerai, pradėkime nuo to, kad vis mažiau darau įrašų, kurie būtų asmeniniai, nes paskutiniu metu neturiu ką naujo pasakyti apie pasaulį ir Lietuvą, apie kažin kokius įsitikinimus, nes atrodo, kad viskas jau nebe taip mane jaudina ir nebe taip svarbu būti tuose įvykiuose, juos apmąstyti ar kitaip „apdoroti“.

Paskutinis toks dalykas buvo Paryžiaus katedros degimas balandžio vidury, kada nepraleidau pro akis ir liepsnomis „pasidalijau“ su jumis. Iš tikrųjų buvo to pastato gaila, nes gailestį sukėlė žiniasklaidos forumas, kuris lindo per visus galus. Dabar net neabejoju, kad katedra buvo padegta tyčia, kad tai dalis Makrono (arba tai, kas randasi už jo) politinės kampanijos. Labai įdomiai apie tai užsimena Milda Bartašiūnaitė savo jutube kanale. Nesiruošiu vėl pasakoti, kad viską, ką rodo mūsų žiniasklaida, išskyrus gal (tik iš dalies pokalbių ir pyragų receptų laidas) yra sukonstruota ožio žinia ne į tuos vartus, žinia, kuri dažniausiai neatitinka realybės, o jos sukonkretinimas arba išviešinimo aktualumas yra užsakomasis dalykas, dažniausiai daromas kaip politinė reklama arba noru sukrėsti visuomenę ir atitraukti jos dėmesį nuo svarbesnių įvykių. Tą puikiai daro BBC ir CNN kanalai. (Tai jokiu būdu nereiškia, kad esu už Rusiją, jeigu nepriimu vakarietiškų žinių).

Geras pavyzdys to, kas vyko šiomis dienomis – didžiulis masinis, kone katastrofinio lygio gaisras Rusijos šiaurėje, kai tiesiog tūkstančiai ugniagesių nepajėgia sustabdyti gaisro, bet ar kas apie tai per žiniasklaidą skalambijo kaip antai, kai liepsnojo katedra? Bet kaip čia yra, kad katedra yra kur kas svarbiau už tūkstančius kvadratinių kilometrų miško su žvėrimis ir unikalia gamta? Vėlgi tai tas pats žiniasklaidos informacijos formuojamasis maras. Nes gamtos kataklizmai nedaro politinės reklamos, o Makronas, pažadėjęs atstatyti katedrą, liaudžiai iškart tampa Jėzumi, kuris eina per vandenį nė nemirksėdamas...

Mes nežinome nė pusės to, kas vyksta pasaulyje iš tikrųjų. Neseniai mačiau dokumentinį filmo ištrauką apie Rugsėjo 11 dieną, kurį greitai užblokavo, tačiau kiti jau platina kopijas, galit pasijutubinti, gal rasite. Mums buvo pateikti BBC kanalo įrašai, kad lėktuvai rėžėsi į bokštus, tačiau niekas iš buvusių netoli įvykių nematė jokių lėktuvų (šių liudijimų niekas oficialiai neskelbė per TV), visi tvirtino, jog viduje sprogo paslėptos bombos, o mums pateikė teroristinio akto vaizdinį su nupieštu lėktuvu. Įdomu, kad ši informacija buvo „sučiupta“ lyginant britų ir amerikiečių milžinių kanalų kampanijų vaizdo įrašus iš įvykių vietos, kurie pagal laiko atkarpą neatitinka vaizdinių – viename dar stovi bokštai ir matosi sprogimas, kitame įraše sprogimas su lėktuvu iš beveik to paties rakurso. Štai jums sumontuotas teroro aktas ir karo Irake padarinys, inicijuotas pačios JAV valdžios arba tai, kas slepiasi už jos fasado. Nenustebčiau, kad vieną dieną kas nors iškapstys archyvuose slaptus protokolus, bus apie tą didvyrį sukurtas vaidybinis filmas, o pagrindinis aktorius gaus „Oskarą“ – kaip amerikietiška!

Žodžiu, makaluotis tose žiniasklaidose tai tas pats, kad murkdytis 24 valandų ar TV pagalbos liūne, nes tai netikros naujienos, netikrai išdidintos, netikrai formuojančios mūsų vertybes, manipuliuojančios ir neturinčios nei galo, nei pabaigos...

Juokiausi, kai man „išmetė“ Žemaitės skulptūrą su gėjų ir lesbiečių vėliava. Nieko nebuvau brūkštelėjęs apie seksualinių mažumų eitynes Vilniuje. Bet ir nereikia. Tik pagalvojau, kad tokiai pilkai statulai „pasipuošti“ šia skepetaite labai tinka, o ir Julijai (Žemaitei), manau, būtų patikę.

Dabar akimirkai įsivaizduokime, kaip reikia sukelti Lietuvoje širšalą? Ne Cvirkos skulptūrą nuvežti į pamiškę (kaip nutiko su Žaliojo tilto skulptūromis), bet truputį, tarkim, retušuoti šią vaivorykštę į svastikos vėliavą – ir štai jums skandalas, kuris bus aptariamas visą savaitę – fake news, bet užtai yra apie ką blevyzgoti ir kiršintis. Kartais atrodo juokinga, kaip dėl etikečių, vėliavų ir užrašų draskomės, lyg tai būtų gyvi žvėrys, žmonės, gyvoji gamta, (galiausiai deganti Rusijos šiaurė), draskomės dėl suformuotos tiesos, kurią išmokome iš vadovėlių, iš TV žinių, kurios, Dieve brangus, tėra tik fasadas, prakeiktas fasadas, kuris toks skanus ir patogus kiršinti mases, ar tai būtų Lukiškių aikštės skulptūra ar vamzdis prie Neries.

Jūsų Maištinga Siela

2019 m. rugpjūčio 12 d., pirmadienis

Rašytojai: Garsių rašytojų kūrybos ritualai ir keistenybės


Sveiki,

Jau seniai šį įrašą norėjau padaryti. Apie keistus garsių rašytojų rašymo ritualus, be kurių tikriausiai neįsivaizduotume didelės dalies klasika tapusių kūrinių, tiksliau, galbūt jie nebūtų niekada parašyti, jeigu autoriai nebūtų laikęsi šių jiems svarbių ritualų. Vis kur nors užklysdavau ir perskaitydavau apie vieno ar kito rašytojo kūrybinės dirbtuvės faktus, todėl nusprendžiau pasidomėti apie tai plačiau ir įdomesnius perliukus pasidalyti su Jumis.


1.Vladimiras Nabokovas (Vladimir Nabokov) mėgo savo kūrinius rašyti ant lipnių lapelių, kad galėtų po to lengviau keisti pasakojimo struktūrą ir eigą. Nors didelį darbo dalį atlikdavo žmona, bandydama tuos lapelius sudėti chronologine seka.



2.Agata Kristi (Agata Kristi) – tai moteris paslaptis, ji ne tik kad buvo prieš rašytojos karjerą praradusi atmintį, bet ir turėjo keistų rašymo ritualų. Mėgdavo prisileidusi vonią ilgai gulėti vandenyje ir ten valgyti vaisius, galvodama apie savo knygos veikėjus.



3.Denas Braunas (Dan Brown). „Da Vinčio kodas“ ir daugelį kitų detektyvinio ir intelektualių šaradinio pobūdžio knygų autorius sako, kad geriausiai prieš rašant jį atpalaiduoja kabėjimas aukštyn kojomis. Autorius turi specialų stalą, kurį panaudoja stovėdamas aukštyn kojomis, ir teigia, kad tai jį labai atpalaiduoja ir leidžia susikoncentruoti į kūrybą.


4.Gerdtrūda Stein (Gertrude Stein) laikoma viena garsiausių gėjų ir lesbiečių gretų rašytojų, man beveik nežinoma, tik girdėta. Jos rašymo įprotis buvo važinėjimas vingiais, kas atrodo absoliučiai susikaupimui anomalija. Jos draugė vairuodavo Fordą, o ji keleivio pusėje atkakliai bandydavo viską užrašyti. Manoma, kad tai atkaklumo pratybos, davusios kitokį kūrybinį postūmį.



5.Čarlzas Dikensas (Charles Dickens). Sakoma, kad „Didžiųjų lūkesčių“ autorius stengėsi visada miegoti galva į šiaurę ir netgi su savimi nešiojosi kompasą, kad nuolat kryptingai būtų nusigręžęs į šią pusę, nors pagal Feng Shui ši pusė nėra rašytojui palanki kūrybiškai.



6.Virdžinija Vulf (Virginia Woolf) savo geriausius kūrinius parašė stovinti prie specialaus aukšto stalo. Panašiai rašė ir Ernestas Hemingvėjus, ir dar keletas garsių rašytojų. Tai buvo laikmečio mada.




7.Haruki Murkami (Haruki Murakami) labai svarbus fizinis pasirengimas ir judėjimas, jis mėgsta bėgti ilgas distancijas, netgi yra parašęs mažą memuarų knygutę apie tai „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“.



8. Viktoras Hugo (Victor Hugo). Žvelgiant į šį rūstų veidą, atrodo, kad žmogus itin konservatyvus, tačiau, kaip tikina amžininkai, rašytojas mėgo rašyti būdamas nuogas ir dar priešai veidrodį.



9. Stivenas Kingas (Stephan King). Siaubo knygų karalius labai produktyvus, o taip yra dėl griežtos disciplinos, kurios laikosi ne vieną dešimtmetį. Kasdien rašytojas bėgioja ir turi parašyti po 2 tūkstančius žodžių, netgi per savo gimtadienį ir kitas šventes. Dažniausiai tą jis padaro iki pusės dviejų dienos, o likusią dieną skiria šeimai ir pramogoms.



10. Francas Kafka (Franz Kafka) savo literatūrine erdve negalėjo pasigirti, kadangi maždaug nuo 1900 jis pradėjo dirbti Prahoje gydytoju ir gyvento ankštuose namuose su šeima. Dažniausiai vyrukas rašydavo jau artėjant vidurnakčiui ir rašydavo, kol užsinorėdavo miego, palūždavo. Retsykiais ir iki šešių ryto.



11.Markas Tvenas (Mark Twain) turėjo įprotį rašyti gulėdamas, bet labiausiai garsėjo kaip reiklus rašytojas. Anksti ryte pavalgydavo ir dirbdavo be pertraukos iki penkių vakaro. Neleido šeimai brautis į darbo kambarį. Laisvadieniai būdavo tik sekmadieniai, kada jis leisdavo su šeima laiką ir rūkydavo cigarus.




12. Kurtas Vonegutas (Kurt Vonnegut) keldavosi pusę šešių ir dirbdavo iki 8 ryto, po to tvarkydavo savo reikalus, pusryčiaudavo, eidavo į miestą, skirdavo pusvalandį plaukimui. Dieną užbaigdavo gerdamas škotišką viskį.



13. Isabelė Aljendė (Isabel Allende) savo romanus, man asmeniškai sunku patikėti, pradeda visada rašyti sausio 8 dieną. Pirmasis romanas „Dvasių namai“ buvo pradėtas 1981 metais sausio 8 dieną, kai ji sunkiai stebėjo merdintį senelį ir tai tapo jai paguoda. Rašytoja sako, kad šią dieną pradeda rašyti ir kitus savo romanus, anksčiau dėl sentimentalumo ir debiutinės sėkmės, o dabar tiesiog dėl to, kad visi jau žino, jog jai šią dieną negalima trukdyti.




14. Literatūros Nobelio ir Pulitzerio premijos autorius Džonas Steinbekas (John Steinbeck) savo kūrinius rašė vien pieštukais. Buvo pamišęs dėl pieštukų, domėjosi jų gamyba, firmomis ir rūšimis, todėl ant jo stalo buvo bent 20 aštriai padrožtų pieštukų.

Jūsų Maištinga Siela