2019 m. gruodžio 8 d., sekmadienis

Filmas: "Slėpynės" / "Read or Not"


Sveiki,

Dar vienas masinio kino filmas jau nubyrėjęs po Helovino šventės yra siaubo trileris su juodojo humoro elementais „Slėpynės“ (angl. Read or not) (2019), kuris pasakoja apie nuotaką, kuriai vestuvinę naktį išbandymą pateikia jaunikio šeima, prašydami pažaisti šeimos išbandymo žaidimą. Galiausiai jaunoji nuotaka ištraukia pačią žiauriausią žaidimo kortą ir ji turi bėgti ir slėptis namuose, kad ją iki aušros nenudaigotų apsiginklavę šeimos nariai...

Pradėkime nuo to, kad filmas nėra rimtas ir daugelis dalykų yra absoliučiai netikroviški ir prasilenkiantys su logika. Ypatingai trūksta šeimos elgsenoje motyvų. Šeima besąlygiškai garbina savo protėvių tradicijas, yra ištikima satanistiniams aukojimo ritualams, nes už šių tradicijų laikymąsi jie dosniai apdovanojami turtais. Jau nuo pat pradžių aišku, kad nuotaka išgyvens, o šiai keistai Adamsų šeimynėlei lemta vieni kitiems išsikapoti. Pats viso filmo smagumas yra pati dinamika, kokiais rakursais bus įvykdyta misija, kaip šeima pamažu susimaus ir visa tai pavirs į keistą serialo „Tikras kraujas“ vampyrišką susinaikinimo fiestą...

Kad ir kiek beturėčiau priekabių šiam filmui, protu galima suvokti, ko iš tikrųjų siekė žiūrovai. Nesudėtingo, dinamiškai ir estetiškai patrauklaus filmo, kuris patiktų neišrankiam masiniam žiūrovui. Taip ir yra. Filmas be jokio filosofinio lygmens, be didesnių interpretacijų, visa kūrinio jėga sutelkta į žaidybinio elemento „pereik levelį, kad išliktum gyvas“ versijas. Visgi smagu iš kai kurių vietų pasijuokti, kaip kūrėjai hiperbolizuoja, naiviai šmaikštauja ir smaginasi su žiūrovais, kurdami siurrealistišką kraujo puotą su karkasiniais, neįtikinamais komikso lygio veikėjais. Pamasindami scenas žiaurumu, krauju ir neregėta ištverme priartėjama visiškai per super antgamtinių žmogaus galių ribos, kai peršauta plaštaka nuotaka sugeba visus atvanoti suklykdama vos keleta sykių. Manau, toks visiems prieinamas filmas suras ne vieną gerbėją Lietuvoje, tačiau jis nėra kažin kuo ypatingas.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.9


Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Velvetinis pjūklas" / "Velvet Buzzsaw"


Sveiki,

Kai menas tampa politinės ekonominės galios objektu, tada prasideda tikrų tikriausia konkurencija – kaip „padaryti“ menu netgi prie durų sukrautus šiukšlių maišus su pūvančiomis atliekomis ir tai parduoti. Apie meno kaip konkurencingą komercinį pasaulį pasakoja ir naujausias Dan Gilroy filmas „Velvetinis pjūklas“ (angl. Velvet Buzzsaw) (2019). Tikriausiai daugelis režisierių prisimena iš filmo „Nakties klajūnas“ (2014) dėl gebėjimo sukurti kitonišką filmo atmosferą, panašų principą jis išlaiko ir šiame filme.

Režisierius vėlei bendradarbiauja su aktoriumi Jake Gyllenhaal, kuris vėlei, priešingai nei „Nakties klajūnas“, vaidina biseksualų meno ekspertą, laisvamaniškai leidžiasi į meilės nuotykius, tačiau yra geras meno ekspertas ir rašo puikias recenzijas. Visgi filmas nėra vieno veikėjo centralizuotos istorijos tipažas, juosta apima penkis pagrindinius veikėjus, kurie įvairiai per savo asmenybę atskleidžia santykį su menu. Režisierius pasikviečia tokias žvaigždes kaip Toni Collette, Rene Russo, John Malkovich ir kitus.

Filmas užpildytas pakankamai intelektualiais dialogais apie meno sampratą, veikėjai nenuobodūs, nors šviečiasi kaip ydingai suformuotos prabangos ir perdėtos savivertės asmenybės, tačiau nuo to filmas nėra prastesnis. Kaip ir „Nakties klajūne“, taip ir čia, atrodo, kad visi veikėjai kažin kažkokie perdėtai nenatūralūs, lyg sirgtų depresija, būtų psichiškai nestabilūs. Visa šioji istorija įdomi tampa, kai Džozefina aptinka mirusio kaimyno paveikslus, kurie, pasirodo, turi stebuklingą galią hipnotizuojančiai paveikti žiūrinčius. Mistiniai elementais išties gerai ir intriguojančiai veikia ir kiek primena Roman Polanski „Devintieji vartai“ miksą, kada aistringai besidomintys veikėjai meno pasauliu, patys tampa savo žlungančio likimo kalviais.

Siaubo trilerio keistumą sudaro savitas režisieriaus gebėjimas pateikti istoriją taip, kad ji primintų ir vieną, ir kitą filmą, bet visumoje išliktų kaip autentiškas ir nesupainiojamas režisieriaus braižas apjungti intelektualumą su bulvarinio skaitalo klišėmis, prabangą ir rafinuotumą su žemomis žmogiškosiomis moralės principais, kitaip sakant, sumaišyti žemę su dangumi, pabarstant viską dar ir mistiniais bei kriminaliniais siužetiniais „pabarstukais“. Ar patiko? Taip. Ar tai veikia? Žinoma.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 61/100
IMDb:5.7


Jūsų Maištinga Siela

2019 m. gruodžio 7 d., šeštadienis

Filmas: "Į žvaigždes" / "Ad Astra"


Sveiki,

Kažkada režisierių James Gray Rytis Zemkauskas savo kultinėje laidoje „Snobo naktis“ pavadino kaip „itin minkštu“, kuris geba subtiliai jaudinti. Tąkart jis kalbėjo apie filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Patiko ir kitas režisieriaus darbas „Kartą Niujorke“ (2013), tad dažniausiai iš kelių filmų šį bei tą apie režisierių jau galima pasakyti, todėl mažų mažiausiai buvo galima tikėtis, kad jis pasuks mokslinės fantastikos keliu ir kurs filmą apie kelionę į Saulės sistemos pakraštį filme „Į žvaigždes“, kurio pavadinimą Lietuvos kino teatruose buvo sumanyta palikti lotyniškai „Ad Astra“ (lotyn. Ad Astra) (2019), kuris, kaip žinia, yra garsiosios sentencijos „Per aspera ad astra“ – per kančias į žvaigždes, paliktas pabaigos posakio fragmentas.

Daugelis iš anonso, mano galva, tikėjosi prabangiai nufilmuoto eilinio aštraus veiksmo nuotykių kosmoso platybėse, kuris neišsišoktų, neprovokuotų, būtų patogus, primintų daugelį jau matytų filmų ir įtiktų masėms. Komentaruose teko aptikti daugybę nusivylimų, kad filmas neva pernelyg lėtas, ištęstas, nuobodus ir tik vaizdo efektai čia yra geri, kaip ir Brad Pitt, o visa kita nieko neverta. Tai absoliuti netiesa. Filmas išties paliko įspūdį dėl savo susitelkimo į didžiausias vienatvės platybes t. y. į paties pagrindinio veikėjo vienatvę, kuri yra neišmatuojamai gilesnė nei toji Saulės sistema, už kurios pagrindinio veikėjo Rojaus tėvas ieškojo nežemiškos gyvybės šitaip fanatiškai aistringai, kad beveik galima netikėti toji komiksinio lygio struktūra, jog jis „išdavė“ sūnų ir savo šeimą dėl paikos svajonės. Tad svajokite atsargiai, nes svajonė gali atimti visą gyvenimą...

Grįžtant prie filmo šįkart viskas tiko nei nevykusiame filme „Pirmasis žmogus“ apie astronautą Armstrongą. Man regis, kurti suklastotus biografinius paminklus ir pasakoti apie žygdarbius, kurių žmogus nepadarė, atrodo, absurdiška, todėl šįkart išgalvota istorija apie netolimos Žemės planetos įvykius man patiko kur kas labiau, nes čia esti mažiau mokslo melo propagandos. Visgi nesunku susieti kai kuriuos „Ad Astra“ kadrus su NASA melo spekuliacijomis, kad žmogus buvo Mėnulyje – apie šias sąmokslo teorijas jau esu pasakojęs, tad nepolitizuosiu, tik pasakysiu, kad netolimos ateities įranga toli gražu nelabai pažengusi, primena septinto dešimtmečio techninius naratyvus, kuriuos melagingai dykvietėse susuko NASA darbuotojai ir paskelbė, kad žmogus išsilaipino su folija aptraukta skalbimo dėže Mėnulyje. Nereikia būti profesoriumi, kad pamatęs įrangą ir tai, kas panaudota „Ad Astroje“ suvoktum, jog visa tai tėra tik akių dūmimas.

Visgi filmas man labai šįkart patiko, ypač apstulbino pirmieji kadrai, kai Rojus nukrenta iš stulbinamo aukščio – kažin, ar dėl vėjų, gravitacijos ir kitų dalykų įmanomos tokios atmosferą skrodžiančios konstrukcijos, bet filme jos atrodo išties įspūdingai. Filmas liūdnai atmosferiškas, pagrindinis veikėjas kartu emociškai žaloja save ir tokiu būdu vykdo gydymo terapiją. Jo odisėja vyksta ir fiziniame lygmenyje, ir jo sieloje, todėl filmas toks įtaigus, nes jis daugiasluoksnis, nors kai kas ir holivudiškai „pašabloninta“, ypač kai kurios standartinės dialogų dalys, veikėjų sprendimai, tačiau vis vien filmas pavykęs, o B. Pitt sukūrė jau, velnias žino, kelintą įtaigų vaidmenį kine.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:6.9


Jūsų Maištinga Siela

2019 m. gruodžio 6 d., penktadienis

Knygos: leidykla "Sofoklis" pristato J. M. Coetzee "Elizabeta Kostelo", Samanta Schweblin "Pilna burna paukščių" ir Yossi Avni-Levy "Meilės prekeiviai"





Sveiki,

Šįkart nedejuosiu, kaip po etatinio darbo viską suskaityti. Tam, žinoma, nėra jokių šansų, tačiau karščiausias leidyklos „Sofoklio“ kūrinius dar iki Naujųjų – būtinai. Tam yra priežastis. Viena įdomiausių ir pasakojimo technika sudominusi argentiniečių kilmės rašytoja Samanta Schweblin, kurios „Prieraišumo laisvė“ privertė kilstelėti iš nuostabos antakius, tad manau, kad nacionaline Booker premijai nominuotas „Pilna burna paukščių“ apsakymų rinkinukas bus dar gardesnis prie Kalėdinio stalo.

Ką jau besakyti apie mano vieną mėgstamiausių visų laikų rašytoją J. M. Coetzee ir jo dar neskaitytą 2003 metais pasirodžiusį kūrinį „Elizabeta Kostelo“. Neaušinsiu burnos, tad pasikartosiu, kad tai autorius, kurio visus kūrinius reiškia BŪTINAI IŠSIVERSTI Į LIETUVIŲ KALBĄ. Tiesiog lenkiuosi leidyklai, kad ji tai daro!

Na, ir „Sofoklis“ be šiuolaikinės žydų literatūros tikriausiai neįsivaizduojamas. Yossi Avni-Levy su romanu „Meilės prekeiviai“ – tai garnyras prie šių dviejų knygų, kurį nori nenori, kemši, nes kartą paragavęs negali sustoti.

Jūsų Maištinga Siela

Gėjų žurnalas "Attitude" - geriausias LGBTQ parduodamas leidinys pasaulyje jau ir Lietuvos prekybos centruose


Sveiki,

Esu vienas iš tokių, kuriems spausdintas žodis vis dar įdomesnis už greitą informaciją, išmetamą paieškos naršyklių. Galimas daiktas, kad popierinė spauda daugiau padaro žalos gamtai už elektroninius žinių forumus, tačiau tai vienas retesnių mano atvejų, kada suvokdamas tai, vis tiek mėgstu raustis prekybos centrų spaudos skyriuose. Ypatingai domina šiuolaikiniai populiariojo mokslo iliustruoti žurnalai, literatūros ir kultūros leidiniai.

Visai neseniai į akis krito prie leidinių anglų kalba padėtas žurnalas „Attitude“, kuris pasirodo besąs skirtas gėjams. Lietuvos prekybos centruose žurnalai, skirti gėjams! Geras! Turint galvoje skandalingus įstatymus dėl nepilnamečių vaikų informacinio kenksmingo turinio, o šis įstatymas, kaip žinia, yra ir homofobiškas, ir apskritai neatitinkantis realybės. Kitaip „Playboy“ ir kita seksualinio turinio spauda turėtų būti „už stiklo“, o ne vaiko ranka pasiekiama šalia spalvinimo knygelių.

Tikriausiai tik dešimto amžiaus pradžioje kioskuose pardavinėjamas juokingai mažo tiražo laikraštukas „Naglis“, kuris greitai buvo nebeleidžiamas, taip tikriausiai ir nustojo šviesti LGBTQ lietuvių bendruomenę „popierinėje periodinėje rinkoje“. Žinoma, galima diskutuoti, ar kartais nereiktų kokio nors leidinio šių dienų LGBTQ žmonėms, ar nebūtų poreikio?

Kai po savaitės praėjau pro tą pačią spaudos lentyną, žiūriu, „Attitude“ nebeliko. Vadinasi, kad ir anglų kalba, žurnalą kažkas nupirko. Šiandien prekybos centre vėlei pamačiau šį žurnalą – dabar jau 3 egzempliorius su „Sense 8“ serialo žvaigžde Brian J. Smith ant viršelio, kuris teigia, kad jam gyvybiškai buvo svarbu kalbėti apie savo seksualumo tapatybę. Ilgai galvojau apie jo žodžius. Visgi tai tiesa, nes mes esame viskas, kas yra mūsų seksualumas – mūsų prigimtis, kuri teikia absoliutų saugų laimės pojūtį būti šioje Žemėje. Heteroseksualams retai kyla toks egzistencinis klausimas, nukreiptas į seksualumo tapatybę, nes jie visuotinai nejaučia priešpriešos, smerkimo ir socialinio vakuumo, tol apie tai net nesvarstoma: na kaip čia seksualumas gali būti viskas žmogui? Gali. Namai, šeima, draugai, ryšiai, darbas – visur tu nešiesi ir gyveni iš savo vidinės potencialiosios energijos, kuri kuria ryšius su aplinka ir jeigu tave verčia dėl tam tikros seksualinės energijos „nesirodyti“, neigti save ir netgi imituoti heteroseksualias energijas vardan visuotinai sutartų „teisingų“ rašytų ar nerašytų įstatymų, tada žmogus tiesiog išsiprievartauja ir psichiškai save susiluošina, paneigdamas savo prigimtinę teisę į laimę – būti tuo, kas jis yra.

Ką gi, belieka tikėtis, kad „Attitude“ nedings iš lentynų.

Jūsų Maištinga Siela

2019 m. gruodžio 3 d., antradienis

Filmas: "Jonathanas Agassis išgelbėjo mano gyvenimą" / "Jonathan Agassi Saved My Life"


Sveiki,

Žydų šiuolaikinis dokumentikos kūrėjas Tomer Heymann jau neblogai kai kam žinomas iš Kino pavasaryje rodytos kino juostos apie gilias tradicijas turintį Izraelio šiuolaikinio šokio trupę pavadinimu „Mr. Gaga“ (2015), tad nusprendžiau nedelsiant pažiūrėti ir naujausią jo kino justą „Jonathanas Agassis išgelbėjo mano gyvenimą“ (angl. Jonathan Agassi Saved My Life) (2018), tačiau šį Kino pavasarį, deja, jau kino salėje nebeteko pamatyti, tad pagalvojau, kad progai pasitaikius, pratęsiu susipažinimą su šiuo režisieriumi, kuriam rūpi šiuolaikinio, kartais sekinančio meno, gyvenimo būdo, subkultūros pažinimo periferijos, dažnai laužančios tradicinius moralinius įsitikinimus.

Šįkart filmas dar labiau šokiruoja nei „M. Gaga“, nes jis pasakoja apie iš Tel Avivo kilusio gėjų porno aktoriaus gyvenimą. Aktorius, pasivadinęs Jonathan Agassi, gerai žinomas gėjų pasaulyje, jis nuolat skrenda į Berlyną, dirba eskortu, filmuojasi porno filmuose, o laisvalaikiu grįžtą į Izraelį ir rūpinasi mama, nuo kurios nieko neslepia. Tai išties nemenkas moralines ribas pralaužiantis filmas, kuris jau po 5 minučių pareikalauja visą savo davatkiškumą palikti už bažnyčios slenksčio ir pasiduoti tokiam gyvenimui, kokį gyvena J. Agassi ir stengtis jį suprasti, pateisinti ir pajusti.

Nors filmas pilnas Berlyno klubo kultūros, atvirai netušuotų sekso scenų, performensų, tačiau netrūksta kur kas įdomesnių užkulisių, kuriuos perteikia režisierius taip, lyg negalėtum patikėti, kad didžiulės bendruomenės gyvena šitaip atvirai klubuose masturbuodamasios, vartodamos atvirai narkotikus, o į taksi lipa vien tik su fetišistiniais rūbeliais. Tačiau tai tik svaiginančio naktinio gyvenimo užkulisiai, filmas, dėl ko iš tikrųjų verta žiūrėti, yra priežastis ir pasekmė, kodėl J. Agassi gyvena tokį gyvenimą ir kaip jis atvirai su mama, broliu, seserimi ir jį palikusiu tėvu bendrauja.

Vaikystės patyčių traumos paskatino tapti ne tik vienu žymiausiu porno aktoriumi, bet ir įnikti į kreko rūkymą, lengvus narkotikus, kad būtų numalšintas amžinas tuštumos jausmas ir stresas. Sunkią depresiją po sutuoktinio palikimo išgyvenanti motina priima sūnų toks, koks jis yra, kartais visiškai dirbtinai, kad išsaugotų su sūnumi ryšį, pamindama visus religinius ir moralinius įsitikinimus. Daug dalykų lieka už kadro, netgi labiau šokiruoja už atviras orgijas ir vienatvės patirtis tas Agassi fizinis ir emocinis išsekimas, kada aktorius tiesiogine to žodžio prasme nulūžta duodamas interviu, nes nepajėgia atsigauti nuo naktinio gyvenimo ir svaigalų.

Žiūrovui nesudėtinga suvesti šio vaikino gyvenimo priežastis. Iš fasadinės pusės jis pripažintas sėkmingas porno aktorius, tačiau jo karjera pamažu eina saulėlydžio link ir niekas nebetiki jo galimybėmis. Čia pat rodomos jo vaikystės nuotraukos, žiūrovas žiūri į jo nekaltą veidelį ir regi jo būsimą likimą – tai geras (ne)kaltybės triukas, tam tikras emocinis žiūrovo išprievartavimas, kad žiūrovas tarsi lyg ir paliekamas vertimo fazėje, kas yra gerai, o kas blogai, ką būtų galima buvę pakeisti...

Svarstyti gyvenimo pasirinkimo ir elgsenos klausimus, manau, nebuvo pagrindinė režisieriaus misija su šiuo filmo kaip ir supažindinti su porno verslo užkulisiais, kad ir kaip pikantiškai beskambėtų, tai veikiau filmas apie tarptautinį pripažinimą sulaukusį žmogų, kuris net neturi tinkamo žmogaus su kuo sutikti Naujųjų metų, vienatvės portretas, kuriame matome dirbtinos šlovės, dirbtinų hedonistinių iliuzinių ryšių (pa)laikomą žmogų, kuris iš esmės tik norėjo, kad jo gyvenimas būtų geras, kad jis gautų tėvo ir šeimos pripažinimą.

Šiaip filmas tik iš esmės provokatyvus dėl porno industrijos konteksto, tačiau potekstė visgi tebėra apie tą patį – vienatvės ir kančios kupiną pasaulį, kada aukojame savo svajones ir paprastumą vardan to, kas mus sunaikina kaip asmenybes ir transformuoja į visiškai ką kitą, nei kažkada troškome tapti. Šiaip filmas geras, tačiau ne kiekvienam ir kaip tik tiems ir reiktų, manau, pamatyti.

Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb:6.9


Jūsų Maištinga Siela

2019 m. gruodžio 2 d., pirmadienis

Knyga: Alina Bronsky "Paskutinė babos Dunjos meilė"


Alina Bronsky. „Paskutinė babos Dunjos meilė“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2019 – 132 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Po labai sėkmingo TV serialo Černobylis, kuriame minimas ir Lietuvos vardas, o Fabijoniškėse nesuremontuoti butai, išlaikę Sovietų Sąjungos interjerą, tapo užsienio lankytojams medaus koriu. Neslėpsiu, net pačiam būtų smalsu apsilankyti viename iš tų „užkonservuotų“ laikmečio korių Fabijoniškėse. Tačiau susidomėjimas Černobyliu, sakyčiau, sprogo ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu: statomi spektakliai, skaitoma Svetlanos Aleksijevič dokumentinė proza Černobylio malda, vėlei susidomėta dokumentiniais filmais, faktais, išlikusių gyvųjų liudijimais. Regis, radiacijos išėsta Ukrainos dėmė tapo ir naujosios kartos pažinimo trauka ir savotišku nauju mados bei verslo klyksmu, pavyzdžiui, marškinėliai su Černobylio užrašu ir vaizdais, nes taip atrodyti kaip Černobylio laikais, dabar yra cool, beveik taip pat cool, kaip nešioti Bexit ženklą – paryškintą arba perbrauktą raudonai, priklausomai nuo to, kokios tavo politinės pažiūros šiuo klausimu.

Vokiečių rusų kilmės rašytoja Alina Bronsky (g. 1978) pakliuvo su savo knygele Paskutinė babos Dunjos meilė (vok. Baba Dunjas letzte Liebe) visai ne dėl Černobylio mados, o dėl gerų literatūrologų rekomendacijų. Tai pirmoji mano skaityta knyga iš aštuonių lietuviškai išverstų autorių, kurių www.keliautojailaiku.lt vertimų projektą parėmė ES. Aštuonios knygelės yra skirtos nubrėžti laikmečio istorinius punktyrus palei Europos kultūrinius periferijas grožinės literatūros priemonėmis. Galima sakyti, kad knyga atlieka edukacinę funkciją, bent jau toks pirminis šio projekto siekis, bet man Paskutinė babos Dunjos meilė, pasakojanti apie dabartį, praėjus trims dešimtmečiams nuo Černobylio katastrofos, visgi labiau veikia kaip grožinė literatūra.

Išties literatūroje retas reiškinys pasakoti apie dabarties perspektyvas tų gyventojų, kurie turėjo palikti Černobylio gyvenamąsias apylinkes dėl didelės radiacijos. Iki šiol sklando legendos, kad vietos vandenyse veisiasi neregėto dydžio šamai, po apylinkes laksto dvigalvės mutavusios stirnos ir šiaip gausu gyvūnijos bei augalijos anomalijų. Po maždaug 30 metų baba Dunja, palikusi civilizuotą pasaulį, grįžta į uždarą, ilgai iki tol negyventą Černobylio zoną, savo senąją sodybą ir kurį laiką gyvena su vietos seniais. Asketiškoji baba Dunja pilna gyvenimiškos išminties, nors ir sunkios senatvinės sveikatos, kamuojama nepritekliaus, ji vis tiek renkasi vietos žemę.

Alina Bronsky

Skaitant kyla klausimas, kokia vidinė motyvacija verčia tuos kaimo žmones spjauti į įspėjimus ir rinktis užterštą radiacija vietą – nostalgija buvusiems laikams, santvarkai, tėvų ir jaunystės žemei. Veikėjai atrodo izoliuoti savo noru savame gete, kur galioja savitas kultūrinis mentalitetas, saviti socialiniai ryšiai. „Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norim, galim viską atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą (p. 90).“ Nesunku suprasti, kad civilizacijos beprotiškas tempas senukams atrodo labiau kenksmingas nei aplinkos radiacija, nes tik laiko klausimas, kuris greičiau pakirs žmogų.

Geriausia babos Dunjos draugė Marja serga depresija, jos vienintelis gaidys atsiduria puode ir tampa šios apysakos simboliu: tai, kas gražiai gieda gyvenimo vidurvasarį, anksčiau ar vėliau numiršta, tai gyvenimo ir visatos dėsnis. Babos Dunjos paveikslas kuriamas kiek tiesmukas, pilna paprasto gyvenimo suvokimo, gyvenanti savo praeities labirintuose, jos pasakojime veriasi tai, ką tik iš pradžių galima pavadinti cinizmu, tačiau tai sveikas gyvenimiškas humoras. Lengvu stiliumi perteiktas potrauminės epochos žmonės, atitrūkusius per laiką nuo elektrinės reaktoriaus sprogimo įvykių, tarsi vėlės grįžta prie savųjų ištakų.

Knygoje įvyksta vienas esminis kriminalinis įvykis, kuris tampa ištikimybės išmėginimu počernobylinei komunai, o baba Dunja – visų tų įvykių priešakyje kaip lyderė. Nors jos kriminalinis nuotykis knygoje išdėstytas kaip holivudiniame filme – kiek truputį naiviai neįtikėtinai, tačiau „povandeninė“ pasakojimo srovė leidžia atskleisti kur kas platesnėms šios istorijos potekstėms. Visų pirma komplikuotiems babos Dunjos ir jos dukters Irinos, gyvenančios Vokietijoje, santykiams, dukters ir motinos kaltės jausmui, kad dukra negali pasirūpinti motina, nes šioji nusprendė grįžti į kenksmingą zoną. Taip pat išskleidžiamas ir babos Dunjos dabarties pasaulio pajautos, kurios pasakojimo tėkmėje retkarčiais sutviska magiškojo realizmo atšvaitais: įvykiuose pradeda dalyvauti jau kadaise miręs Dunjos vyras ir netgi nudaigotas gaidys. Tačiau A. Bronsky magišku realizmu nespekuliuoja, ji veikiau kuria babos Dunjos senatvinį išminties teleskopą, per kurį galima pamatyti sąveikaujančių praeities ir dabarties ryšių regimybę.

Paskutinė babos Dunjos meilė, kaip ir pačios knygos pavadinimas sako, kad tai kartu nostalgiška knyga, kur gyvenimiškoje išmintyje veriasi humoras, „pabarstytas“ Rytų Europos kultūriniais elementais, ypač provincialaus, bet nebūtinai kvailo žmogaus sockultūriniais elementais, per kuriuos iš dalies galėjau identifikuoti ir savo paties senelių pasaulėžiūrą. Lengvai perskaitoma knygelė tampa tikru skanėstu, bet svarbiausia, kad autorė sukuria universalų literatūrinį nuotykį, kuris patiks neišrankiems, o kartu ir literatūros gurmanams. Kiekvienas šioje istorijoje ras pasislėpusių savų „razinkų“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aferistės" / "The Hustlers"


Sveiki,

Kai sužinojau apie šį filmą, tai pagalvojau gana stereotipiškai: jeigu ir žiūrėsiu apie mergas, kurios sukasi aplink stulpą, tai tik dėl penkiasdešimtmetės dainininkės Jennifer Lopez pasirodymo. Beregint praūžusi kino juosta „Aferistės“ (angl. The Hustlers) (2019) sulaukė neregėtai gero mūsų tautiečių palaikymo, kad netgi susigundžiau, jog be J. Lopez dar gali būti kažkas ir gero šiame filme.

Holivudas mėgsta tokias istorijas, kurios apie socialinį dugne gudriai ir išradingai besisukiojančius žmones, kurių istorijos kartu tampa ir įkvepiančiu nuotykiu, ir kartu švelni didaktika. Dėmesio centre – emigrantų palikuonys moterys iš Rusijos, Lotynų Amerikos ir Azijos. Visa puokštė margų rasių atstovių, kurios dėl bendro tikslo – savo pačių vaikų kovoja po Volstryto saule naktiniame klube, viliodamos turtuolių pinigus toli gražu ne pačiais gražiausiais ir sąžiningiausiais būdais. Striptizo šokėjos, privačios ir sceninės, susivienija į tam tikrą idėjinę komuną ir smaginasi, kol galiausiai įkliūva... Tiesą sakant, istorija ne kažin kuo originali, filmas labiau linksta į pramoginę pusę ir perteikia merginų bėdas gana stereotipine švelnia „fun“ holivudine maniera, išvengiama nuskurusių, ligų ir narkotikų iškamuotų bei sąvadautojų priveiktų prostitučių graudulio.

Kažkada milijonu doleriu J. Lopez apsidraudusi užpakaliuką šiame filme panaudoja taip, kaip ir reikia. Nors filmas apie azijietės ir lotynų amerikietės draugystę „versle“, visgi – nemeluokime, dalis filmo veikia erotiškai. Čia ir Lizzo, čia ir Cardi B su savo apvalumais, tad tos merginų problemos linksmos, kabaretiškai pateiktos. Esu matęs ne vieną juokingą amerikietišką komediją, kada pulkas tokio tipažo merginų nudaigoja savo klientą, o jo kūną tąso pusę filmo, kol galiausiai panašiame rakurse pateikiama gražiai „suvyniota“ didaktinė dovanėlė žiūrovams. Vis žiūrėjau „Aferistes“ ir galvojau, kur aš paskutinįkart mačiau kažką panašaus, nes tikrai žiūrėjau visai neseniai, kol toptelėjo, kad apie azartinių žaidimų karalienę „Pokerio princesė“ (2017), kuriame įtaigiau ir dinamiškiau papasakota panaši istorija apie gražią moterį, kuri apsukriai rengė nelegalius žaidimus. Su ugnimi žaidžia ir „Aferistės“, kurios visomis prasmėmis prieš žiūrovus yra pateisinamos kaip antrarūšės amerikietės, kurios kovoja už vietą po saule ir rūpinasi savo vaikučiais. Filmas žaismingas, dinamiškas, nėra itin ypatingas, bet nuteikia visai nenuobodžiam seansui.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 79/100
IMDb:6.5


Jūsų Maištinga Siela   

2019 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Šios dienos citata: Donatas Petrošius apie Kinijos minkštąją galią ir naikinamą Tibetą


Sveiki,

Vienas geriausių straipsnių paskutiniame „Literatūra ir menas‘ (Nr. 3692) buvo Donato Petrošiaus pasidalijimas apie minkštąją galią, kuri veikia ir meno pasaulį. Neseniai į kinų kalbą išverstas visas pulkas lietuvių poetų, kurie džiaugėsi, jog „prabilo“ tokia egzotiška kalba, tačiau D. Petrošius iškėlė moralinę dilemą ir teigia, kad tai tam tikras moralinis žlugimas, nepabijokime ištarti to žodžio, tai ir išdavystė.

Nors straipsnyje yra išsakyta ir D. Petrošiaus pozicija, tačiau nesunkiai galima iš šios pozicijos priskaldyti daug malkų. Sutinku, kad Kinija yra didžiulė politinės arenos lošėja ir neretais atvejais didelė agresorę, invazinė valstybė, kuri „įleido nagus“ į daugelį sričių. Menas ne išimtis. Jau nuo Dalai Lamos pirmojo vizito Lietuvoje ir po to, kai atvyko Kinijos prezidentas, tapo aišku, kad mūsų politikai yra dviveidžiai palaižūnai. Kalbant apie menininkų poziciją, leisti publikuoti komunistinės Kinijos bazėse, atmetant kaip politinę priemonę „prisijaukinti“ Lietuvą kaip dalį Vakarų sraigtelį, manding, daugelis neskiria, kad jie visi tėra tos supervalstybės įkaitais.

Žinoma, galima laikytis tos visuotinai banalios pozicijos, kad menas ir politika yra du skirtingi dalykai, kaip antai „Eurovizija“ ir politika nipričiom, tačiau akivaizdu, kad viskas yra politika, nori to ar nenori, todėl, mano galva, tik nuo paties rašytojo, menininko priklauso versti jį į kinų kalbą, ar neversti, ir tai yra jo asmeninės pozicijos, įsitikinimų išraiška, palaikant Tibetą ir visus tuo milijonus žmonių kankinamų koncentracijos stovyklose.

Jūsų Maištinga Siela    

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: 1984" / "American Horror Story: 1984" (9 sezonas / season 9)



Sveiki, skaitytojai,

Žiūrėdamas naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“ nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“ atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.

Nesuklysiu sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu „1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“ bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas, bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš daugel metų...

Nuo pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas, yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera, kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“, kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.








Prieš tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės, tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5 serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.

Tiesą sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos, neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos, todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu farsu.

Kitą vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų, istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis, yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį pasakojimo braižą.

Visgi nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos galima pažiūrėti.


Jūsų Maištinga Siela    

Vinilinė plokštelė: Ariana Grande - "Thank U, Next" [vinyl, 2LP] (2019)


Informacija apie albumą: Ariana Grande - "Thank U, Next" [vinyl, 2LP] (2019)

Vinilinė plokštelė: Ed Sheeran "X" [vinyl, 2LP] (2014)


Informacija apie albumą: Ed Sheeran "X" [vinyl, 2LP] (2014)

2019 m. lapkričio 27 d., trečiadienis

Spektaklis: "Mama Drąsa" (Režisierius Elmārs Seņkovs)


Sveiki,

Klaipėdos dramos teatrą ne juokais atgaivino latvių režisieriaus Elmārs Seņkovs sukurtas spektaklis pagal vokiečių dramaturgą Bertoldą Brechtą ir jo garsiąją pjesę „Motušė Kuraš ir jos vaikai“ (1938). Iš esmės tai gerokai sumoderninta pjesė, adaptuota ir apeliuota į šių dienų norą ginkluotis ir gintis nuo velniai žino ko. Prieš trejetą-ketvertą metų vėl suintensyvėjo informacija propaganda, kad neva rusai puola, reikia grąžinti karinę prievolę, vėl skirti daugiau pinigų krašto gynybai ir, žodžiu, užsiiminėti karo verslu.

Spektaklis „Mama drąsa“ iš tikrųjų atskleidžia dvejopą požiūrį į karą. Vieni jaunuoliai tai laiko vyriškumo žyme ir atvirai žavisi, nes tai yra jų gyvenimo prasmė, o tokios motinos, kurios nori apginti savo vaikus, priešinasi karo tragedijai. Šiuolaikinių šauktinių-verktinių ašaros ir Bertoldo Brechto pjesės sukryžminimas, manding, pasirodė dabar toks aktualus, kai atvirai erdvėje romantizuojama karinė galia, pratybos ir tuo žavimasi kaip antai „tobulėjimas-draugystė-ištvermė-vyriškumas“ ir tai iškreipiama kaip vertybė visuotinėje erdvėje iki absurdo, man norisi sakyti, kad spektaklis vėlei įžiebia politinę diskusiją manyje.

Pagrindinį vaidmenį atlieka aktorius Darius Meškauskas, už šį vaidmenį pelnė auksinį scenos kryžių. Vyras atlieka moters, motinos vaidmenį ir tai vizualiai ir energetiškai efektyvu, kadangi priešina vyriškuosius ir moteriškuosius stereotipus, todėl scenoje mes matome kartu ir farsą, ir akivaizdų padidinamuoju stiklu išryškintus kvailus stereotipus apie tai, kad karas yra vyrų ir vyriškumo performansas, o moterys tik teikia maistą ir gimdo vaikus.

Būtent D. Meškausko vaidmuo kibirkščiuoja charizma ir juo patikėti neįmanoma, kaip ir klaikiai karo aplinkybių bei ekstremalių, nežmogiškų pasirinkimų draskoma motina, kuri pamažu netenka visų savo vaikų. Atrodo, tai grynų gryniausia Antigonės tragedija, tačiau čia pat išlenda karkasai, jaunuolių karo išpažintys kaip iš Svetklanos Aleksijevič dokumentikos „Cinko berniukai“, čia pat pateikiamos šiuolaikinių šauktinių pozicijos, lengvu rakursu išvengiant politizavimo. Kaip gerai, kad spektaklis nepakrypo patriotiškumo didaktika, nes tai būtų didžiausias „pravalas“ ir teatro žlugimas. Spektaklis, kaip ir būdinga beveik visiems gerų režisierių darbams, išlaiko neutralią poziciją t. y. pateikia karo suluošintos moters paveikslą ir savimi besididžiuojančių bukagalvių jaunuolių karo narcizų paveikslus. Kas čia koktu? Manau, neverta atsakyti, nes kiekvienas žiūrovas ras, kurią pusę palaikyti, o teatro pažadas išlaikytas tas pats: neatsakyti ir nemokyti, o iškelti klausimą patiems žiūrovams.

Negalėjau nesižavėti scenografija. Besisukančia teatro scena, kuri nuteikia ilgai amžinybės kelionei kosmosu, visaip kaip planetariume, tačiau papasakojama amžinybės taikos ir karo istorija vienoje epochoje, kuri tokia išsilydžiusi, kad čia nebesvarbus laikmatis, jis tinka čia ir dabar, tiks rytoj ir tiks istorijai prieš 100 metų. Džiugu, kad atsinaujinusios Klaipėdos dramos teatro patalpos išnaudoja besisukančios scenos galimybes ir tai taip tiko šiam spektakliui! Žodžiu, esu tikrai patenkintus „Mama Drąsa“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prie amžinybės vartų" / "At Eternity's Gate"


Sveiki, skaitytojai,

Mėgstu visokiausius filmus apie rašytojus ir tapytojus, tačiau jau kuris laikas vis įsivaizduoju, kad žiūrėdamas tokius filmus, regiu visgi ne iš faktų sudurstytą tiksliai restauruotą gyvenimo audinį, o veikiau režisieriaus interpretacijos galią sukurti pagarbos gestą menininkui, bet ir pratęsti tas legendas apie rašytojus, kitaip sakant, neretai būna, kad filmas supažindindamas su tam tikrais kūrėjų darbais ir jų įtaka meno pasauliui, sukuria kiek dirbtiną, netikrą, tačiau dažno žiūrovo trokštama asmenybės kulto paminklą. Kad būtų sukurtas šis kultas, reikia neretai nusižengti faktams ir „naudoti“ visuotinai paplitusias, kiek pagražintas istorijas apie kūrėjus. Vicentas van Gogas tikrai tokių turėjo ne vieną, o žymiausias jo skiriamasis bruožas, (be to, kad nutapė apvytusias saulėgrąžas) yra biografijoje kaip viena ryškiausių žymių įsirašęs įvykis, kad neva tapytojas skustuvu nusipjovė ausį. Šis faktas taip pat panaudotas režisieriaus Julian Schanbel biografiniame apie tapytoją filme „Prie amžinybės vartų“ (angl. At Aternety‘s Gate) (2018). Tiesa, esu ne kartą „užskaitęs“, kad visgi van Gogas niekada savo ausies nebuvo nusipjovęs ir tai tėra tik visuotinai paplitęs mitas, kad būtų spalvingesnė tapytojo biografija. Kaip ten yra iš tikrųjų, neketinau aiškintis, nes nutariau, kad pasimėgausiu filmu toks, koks jis yra sukurtas, be išankstinių nusistatymų.

Tai jau trečiasis režisieriaus filmas, kurį man tenka matyti. Prieš tai „Kol dar ne naktis“ (2000) bei „Drugelis ir skafandras“ (2007) anuomet padarė man neišdildomą įspūdį. Iš tikrųjų režisierius jis puikus ir geba pateikti subtiliai biografinę medžiagą. Šis jo naujausias filmas apie Vincentą van Gogą iš tikrųjų įprasmina ne tiek pačius tapytojo biografinius siužetinius vingius, nes atmetus filmo raiškos mechanizmus, van Gogas apskritai atrodo nepatrauklus ekranizacijai, nes yra vos keletas įdomesnių jo gyvenimo vingių, kaip antai atsidūrimas beprotnamyje ar legenda apie nupjautą ausį, tačiau visumoje filme nėra aštrumo, kaip nėra aštrumo ir tapytojo gyvenime. Režisierius remiasi pasaulio pajautos ir regėjimo perspektyvomis, priartėja prie gaivališkos gamtos amžinybės, tapytojo regėjimo ir pasaulio jutiminio lauko, kurį galėtume pavadinti misterija, dvasiniu nušvitimu, kuris suteikė galimybę van Gogui jausti ir regėti kur kas daugiau nei įprastam žmogui duota, tačiau kartu tai (kaip neretai ir būna menininkui) tampo jo nesuprasto laikmečio prakeiksmu.

Vincentas van Gogas pasižymėjo staigiu ir greitu tapymu, jis per 80 dienų nutapė 75 paveikslus, jo judesiai neapskaičiuoti, jo pasąmonė veikia iš inercijos, o potėpiai stiprūs ir stori, išreiškiantys menininko charakteringumą ir temperamentą... Visgi pats filmas priartėja prie van Gogo paveikslo ritmikos ir filosofijos, joje maišosi spalvos, daug ryškių gamtos spalvų, dangaus ir žemės susiliejimo, todėl filmas nukreiptas į van Gogo dvasinį regėjimą, dažnai atitrūkstant nuo logiškos ir sąmoningos gyvenimo tėkmės. Įtariu, kad filmas daugeliui sukels pasipiktinimą, nes jame išties mažai veiksmo, viskas nukreipta į aktoriaus Willem Defoe perteiktą dvasinės kančios ir katarsio susijungimą ir proveržį. Vangogas gamtoje, tarp ryškių spalvų, savo regijimuose, archetipinių energijų susijungimą, virsmo tarp tvarkos ir chaoso suvokimo, o tai iš esmės tapo filosofiniu dailininko tapymo technikos pagrindu. Filmas kiek primena meditaciją, prisodrintą romios instrumentinės muzikos, spalvų, ryškių mistinių regėjimų pasakojimą, kai kurie kadrų jungimai labai priminė Terrencce Malick (ne)pagaulios akimirkos perteikimo elementus. Šiaip filmas man kaip pats meno kūrinys patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb:6.9


Jūsų Maištinga Siela