Rašytojų alėja. Jonas Radvanas ir jo herojinis epas "Radviliada": istoriniai faktai, Radvano biografija, kūrinio struktūra, temos, raiška

 

Sveiki!

 

Nepamenu, kad mokykliniame suole būčiau kažką girdėjęs ir skaitęs apie LDK Renesanso laikotarpio lietuvį Joną Radvaną ir jo kūrinį „Radviliada“, bet jau kuris laikas mokiniai, kaip suprantu, skaito šio iškilaus ir kadaise primiršto poeto kūrinį. Deja, apie jį ne tiek ir daug informacijos, visi internete esantys atvaizdai tėra pramanai arba XX-XXI amžiaus imitacijos. Niekas nežino, kaip iš tikrųjų atrodė Jonas Radvanas, o šiame paveikslėlyje, kuris neretai priskiriamas Jonui Radvanui, iš tikrųjų yra sukurtas pagal Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512-1584) atvaizdą.

 

JONO RADVANO BIOGRAFIJA IR GYVENIMAS

 

Jonas Radvanas yra viena paslaptingiausių ir kartu ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso kultūros figūrų, kurio tikslios biografijos detalės iki šiol kelia daug klausimų. Istoriniuose šaltiniuose apie jo vaikystę bei gimimo datą žinių neišliko, todėl manoma, kad poetas gimė XVI amžiaus viduryje, greičiausiai Vilniuje arba jo apylinkėse. Spėjama, kad jis nebuvo bajoriškos kilmės, nes to meto dokumentuose neaptinkama jokių žinių apie jo giminės herbus ar turimus dvarus. Istorikai ir literatūrologai prielaidą apie etninę jo kilmę daro iš to, jog pirmuosius savo kūrinius jis pasirašinėdavo kaip Jonas Radvanovijus Vilnietis, o pačiuose tekstuose paliko kalbinių ženklų bei lituanizmų, rodančių, kad autorius gerai mokėjo lietuvių kalbą ir tapatinosi su LDK sostine.

 

Norėdamas pasiekti aukštą to meto intelektualinį lygį, Jonas Radvanas turėjo įgyti puikų išsilavinimą, tačiau tikslios jo studijų vietos taip pat lieka tik spėlionės. Dalis tyrinėtojų teigia, kad pradinį išsilavinimą ir humanitarinius pagrindus jis gavo Vilniaus protestantų mokykloje, o vėliau galėjo studijuoti užsienyje – spėjama, kad mokėsi garsiajame Padujos universitete Italijoje arba vokiečių kraštų akademijose. Jo kūriniai atskleidžia visapusišką poeto išsilavinimą: jis puikiai išmanė antikos literatūrą, poezijos teoriją, retorika pagrįstą stilistiką, geografiją, krikščioniškąją teologiją bei LDK istoriją. Be to, kaip išsilavinęs to meto humanistinio rašto žmogus, jis neabejotinai mokėjo lotynų, lenkų ir kitas to meto kalbas.

 

Jono Radvano gyvenimas ir profesinė veikla buvo glaudžiai susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų elitu bei protestantų judėjimu. Mokslininkų teigimu, poetas dirbo raštininku bei sekretoriumi įtakingų LDK politikų ir karvedžių dvaruose. Jis tarnavo Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam maršalkai Janui Hlebavičiui, LDK kancleriui Ostapui Valavičiui bei Chodkevičių giminei, o vėliau užmezgė itin glaudžius ryšius su įtakingiausia to meto LDK gimine – Radvilomis. Būdamas evangelikas reformatas, poetas aktyviai dalyvavo Vilniaus protestantų kultūriniame ir intelektualiniame gyvenime, todėl jo pavardė netgi minima poleminiuose jėzuitų raštuose bei satyrose, kuriose pašiepiamai aprašytos jo gintos teologinės tezės.

 

Garsiausias Jono Radvano kūrinys – herojinis epas „Radviliada“ (lot. Radvilias), išspausdintas 1592 metais Vilniuje, Jono Karcano spaustuvėje. Kūrinys buvo užsakytas ir parašytas norint įamžinti po mirties pagerbto LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo atminimą, jo karinius žygdarbius bei pergalę 1564 metų Ulos mūšyje prieš Maskvos kariuomenę. Šiuo epu Radvanas siekė ne tik išaukštinti Radvilų giminę, bet ir sukurti valstybinį Lietuvos epą, kuris pademonstruotų LDK galybę, savarankiškumą bei politinį nepriklausomumą po 1569 metų Liublino unijos. Didinga poezija tapo atsaku to meto iššūkiams, teigiančiu Lietuvos valstybės istorinį orumą bei jos didingą praeitį.

 

Be garsiosios „Radviliados“, Jonui Radvanui priskiriami ir keli kiti lotyniškai parašyti kūriniai, rodantys jo meistriškumą. Jis rašė proginius poezijos kūrinius – panegirikas, skirtas LDK politikams bei užtarėjams, proginius eilėraščius, lotyniškas epigramas bei epicedijus (gedulingus eilėraščius). Taip pat jam priskiriamas poleminis teologinis veikalas „Teologinės tezės“, kuriame poetas pasireiškė kaip protestantiškosios minties gynėjas. Visi jo kūriniai buvo pasirašyti arba išleisti tarp 1584 ir 1592 metų, o vėlesnių žinių apie jo gyvenimą ar tikslią mirties datą dokumentuose neišliko.

 

Visi Jono Radvano kūriniai buvo parašyti lotynų kalba, nes XVI amžiuje ji buvo tarptautinė mokslo, diplomatijos, teisės ir aukštosios kultūros kalba visoje Europoje. Rašymas lotyniškai leido poetai naudoti sudėtingas antikines poezijos formas, pavyzdžiui, Vergilijaus epo pavyzdžiu suformuotą hegzametrą, ir pristatyti Lietuvos istoriją bei jos herojus visai Europos humanistų bendruomenei. Tuo metu lietuvių kalba dar nebuvo pritaikyta pasaulietinei grožinei literatūrai bei epams kurti, todėl pasirinkta lotynų kalba padėjo suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą.

 

HEROJINIO EPO „RADVILIADA“ STRUKTŪRA, TEMOS, RAIŠKĄ IR ISTORINIAI-KULTŪRINIAI KONTEKSTAI

 

Jono Radvano herojinis epas „Radviliada“, išspausdintas 1592 metais Vilniuje, yra laikomas ryškiausiu ir svarbiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso literatūros kūriniu, štai kodėl skaitomas mokykloje. Tai 3302 eilučių apimties poema, sukurta lotynų kalba ir parašyta daininguoju antikos hegzametru, sekant žymiausio romėnų poeto Vergilijaus epo „Eneida“ tradicija. Radvano poezijos raiškai būdingas didingas, iškilmingas stilius, prisotintas antikinės mitologijos įvaizdžių, vaizdingų palyginimų, patetiškų kreipinių bei detalių mūšių ir gamtos aprašymų. Kūrinio kalbinė ir meninė įtaiga leido autoriui ne tik atvaizduoti istorinius įvykius, bet ir suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą Europoje.

 

Epo struktūrą sudaro keturios dalys (giesmės), kurios nuosekliai atskleidžia pagrindinio veikėjo – LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo – gyvenimo kelią nuo gimimo iki mirties. Pirmojoje giesmėje poetas pristatytas kilmingą herojaus kilmę, jo auklėjimą, kario bei valstybės vyro brendimą ir tėvynės gamtos grožį. Antroji ir trečioji dalys skirtos Livonijos karui, įtampai su Maskvos valstybe ir kulminaciniam epo įvykiui – 1564 metų Ulos mūšiui, kuriame saujelė lietuvių karių, vadovaujamų Radvilos Rudojo, sutriuškina gerokai didesnę caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę. Ketvirtojoje giesmėje aprašoma karo pabaiga, herojaus ligos, jo priešmirtiniai apmąstymai ir iškilminga mirtis.

 

Siužetą maitina ne tik tikri istoriniai faktai ir kariniai žygiai, bet ir simbolinės bei alegorinės scenos. Ypač įsimintinas trečiojoje giesmėje pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo skydas, kurį reformatas autorius įkvepiančiai nusižiūrėjo iš „Eneidos“. Skydo reljefuose išraižyta visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija: nuo legendinio Geležinio vilko bei Vilniaus įkūrimo, Vytauto Didžiojo pergalių iki LDK valdovų bei pačių Radvilų žygių. Taip pat svarbią vietą siužete užima sapnai bei pranašystės, kuriose iškeliamas Lietuvos valstybės galingumas ir jos valdovų atsakomybė tautai.

 

Pagrindinės „Radviliados“ temos – tėvynės gynyba, valdovo ir karvedžio pareiga, valstybinis savarankiškumas bei kario narsa. Poemą persmelkia gilios patriotizmo ir pilietinio orumo problemos: kaip išsaugoti valstybės laisvę bei teritorinį vientisumą išorės grėsmių akivaizdoje, kas daro vadovą tikru tautos herojumi ir koks yra atskiro žmogaus indėlis į tėvynės likimą. Radvanas taip pat kelia moralines bei religines problemas, vaizduodamas gilaus tikėjimo ir išminties santykį su karine jėga, o herojaus priešmirtinėje maldoje atskleidžiamas nerimas dėl šalies ateities.

 

Centrinis kūrinio veikėjas yra Mikalojus Radvila Rudasis, pavaizduotas kaip idealus Renesanso epochos herojus – ne tik narsus bei nepalaužiamas karvedys, bet ir išmintingas, dievobaimingas, teisingas bei tėvynei atsidavęs valstybės veikėjas. Priešingybė jam – Maskvos valdovas Ivanas Rūstusis, poemoje atskleidžiamas kaip tironiškas, žiaurus, klastingas ir nevaldomų aistrų užvaldytas valdovas. Šalia pagrindinio herojaus epas įamžina ir kitus LDK karininkus bei bajorus, o pati Lietuvos gamta ir valstybė tampa beveik savarankišku veikėju, telkiančiu herojus kovai.

 

Istorinis „Radviliados“ kontekstas teko itin sudėtingam LDK laikotarpiui – XVI a. pabaigos įvykiams, kai po 1569 metų Liublino unijos ir varginančių karų su Maskva grėsė Lietuvos valstybingumo ir savarankiškumo sumenkimas. Autorius sąmoningai pavaizdavo Lietuvą kaip savarankišką, galingą ir niekam nepavaldžią valstybę, beveik neužsimindamas apie uniją ar lenkus ir iškeldamas Vytauto Didžiojo laikų galybės viziją. Tokiu būdu Jonas Radvanas sukūrė ne tik grožinį kūrinį, bet ir valstybinį Lietuvos epą, skirtą įkvėpti to meto bajoriją saugoti tėvynės savarankiškumą bei jos didingą praeitį.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Akvilina Cicėnaitė apie autobiografiškumą kaip posūkį į bendruomeniškumą

 

Sveiki!

 

„Rašau apie save, nes jaučiuosi nebeturinti ko slėpti. Nėra unikalių, tik man priklausančių dalykų. Man čia niekas nepriklauso. Autobiografiškumas man dabar atrodo judesys į bendruomenę, nebe egocentrizmas.“ Akvilina Cicėnaitė iš knygos „Anglų kalbos žodynas“

 

Šios citatos nebepamenu iš kadaise skaitytos A. Cicėnaitės knygos „Anglų kalbos žodynas“. Ją iš naujo aptikau Lauros Sintijos Černiauskaitės tekstų knygoje „Avinėliškumas“, pastaroji tapo pirmojo jos eseistinio teksto epigrafu. Galvoju apie tą paradoksą, kai žmogus išsinuogina, jam tai tampa išsilaisvinimu, grįžimu į save (ir galbūt į bendruomenę). Mes ilgą laiką buvome mokomi, kad atvirauti nėra gerai, tai veda prie egocentrizmo, arogancijos ir savęs iškėlimo virš kitų. Bet galima mąstyti ir kaip Cicėnaitė, sakyčiau, visai blaiviai ir saugiai: viskas, su kuo ir kaip save apibrėžiame sociume, tėra visų įrankis, viskas yra ne mūsų, todėl dalinimasis gali tapti įsiliejimu ir pripažinimu kolektyvinės narystės ir bendruomeniškumo, taigi ir naujas suvokimo matmuo.

 

Maištinga Siela

Kodėl rašytojos Sally Rooney knygos buvo uždraustos JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Izraelyje?

 

Sveiki!

 

Nesu didelis airių rašytojos Sally Rooney gerbėjas, tačiau, kas įvyko per pastarąją savaitę, verta susimąstyti, kad viskas iš esmės yra skandalai, triukšmas ir politika.

 

Jaunosios kartos airių rašytoja Sally Rooney, išgarsėjusi tokiais pasauliniais bestseleriais kaip „Normalūs žmonės“ (Normal People) ir „Pokalbiai su draugais“ (Conversations with Friends), atsidūrė didelių tarptautinių ir politinių kultūrinių kovų sūkuryje. Rašytoja, kurios knygose nagrinėjamos šiuolaikinių jaunuolių santykių, klasių skirtumų ir politinio sąmoningumo temos, pati išsiskiria atviromis kairiosiomis bei pro-palestinietiškomis pažiūromis. Dėl šios tvirtos politinės pozicijos ir pačių knygose gvildenamų temų ji tapo viena labiausiai aptariamų figūrų šiuolaikinėje literatūroje, o jos kūriniai susidūrė su ribojimais bei boikotais keliuose skirtinguose frontuose.

 

Pasirodo, problema kilo keliais etapais ir iš skirtingų pusių. Pirmasis ryškus susidūrimas įvyko JAV (pavyzdžiui, Floridos valstijos mokyklų apygardose), kur Rooney romanai, tokie kaip „Normalūs žmonės“, buvo išimti iš mokyklų bibliotekų lentynų. Konservatyvūs politikai ir tėvų tarybos nusprendė riboti priėjimą prie jos knygų dėl atvirų seksualumo, emocinio pažeidžiamumo ir jaunimo psichologinės sveikatos vaizdavimo. Tačiau dar didesnį atgarsį sukėlė pačios rašytojos priimti sprendimai palaikyti BDS (Boycott, Divestment, Sanctions) judėjimą: 2021 m. ji atsisakė leisti Izraelio leidyklai verti jos knygą Beautiful World, Where Are You į hebrajų kalbą, jei leidykla neatitinka BDS vertybių. Reaguodami į tai, didžiausi Izraelio knygynų tinklai atsakė atitinkamais veiksmais ir pašalino visus jos kūrinius iš savo parduotuvių lentynų. Naujausia įtampos banga kilo Jungtinėje Karalystėje, kur rašytoja viešai parėmė ir finansuoti įsipareigojo pro-palestinietišką aktyvistų grupę „Palestine Action“. Kai Jungtinės Karalystės valdžia šią organizaciją uždraudė, Rooney pagrindinė leidykla „Faber & Faber“ pranešė turinti laikinai sustabdyti rašytojos knygų platinimą šalyje, nes teisės aktai draudžia autorinio atlyginimo pervedimą asmenims, finansuojantiems uždraustas grupes.

 

Kiti rašytojai, kultūros veikėjai bei literatūros bendruomenė į šias situacijas reagavo nevienareikšmiškai. JAV vykdytus knygų draudimus griežtai pasmerkė rašytojų organizacija „PEN America“, „Amnesty International“ ir šimtai žinomų autorių, teigdami, kad tai yra pavojingas cenzūros ir žodžio laisvės slopinimo pavyzdys. Kalbant apie autorės sprendimus dėl Izraelio bei „Palestine Action“, nuomonės išsiskyrė: daugybė kairiųjų pažiūrų ir pro-palestinietiškų menininkų (pvz., Arundhati Roy, Rachel Kushner) išreiškė tvirtą solidarumo palaikymą ir gynė autorės teisę pasirinkti, su kuo bendradarbiauti, tuo tarpu kiti kritikai bei žydų kultūros organizacijos kaltino rašytoją dvigubais standartais, kultūriniu boikotu ir žydų tautybės skaitytojų izoliavimu.

 

Pati Sally Rooney savo poziciją gina atvirai ir principingai. Draudimų JAV atveju ji ir jos atstovai pabrėžė, kad literatūra privalo atspindėti realų jaunų žmonių gyvenimą be dirbtinio gražinimo. Dėl vertimų į hebrajų kalbą autorė aiškino, kad jos sprendimas nukreiptas ne prieš pačią kalbą ar skaitytojus, o prieš Izraelio valstybės vykdomą politiką, todėl vėliau ji pritarė savo romano „Intermezzo“ vertimui per nepriklausomą leidyklą, atitinkančią BDS kriterijus. Dėl situacijos Jungtinėje Karalystėje rašytoja pareiškė, kad supranta savo leidyklos teisinę padėtį, tačiau išlieka ištikima savo įsitikinimams ir yra pasiruošusi prisiimti visas teisines bei finansines pasekmes už savo politinę veiklą.

 

Šis reikalas peržengia įprastų literatūrinių diskusijų ribas ir yra tapęs grynai politiniu fenomenu. Jis iliustruoja, kaip šiuolaikiniame pasaulyje susikerta kultūriniai karai, valstybinė cenzūra, autorių žodžio laisvė ir tarptautinė politika. Iš vienos pusės, tai rodo didėjančią tendenciją valstybiniais ar teisiniais mechanizmais riboti neįtikėtiną literatūrą bei ideologiją. Iš kitos pusės, tai parodo naują reiškinį, kai patys autoriai naudoja savo globalią įtaką ir kūrybines teises kaip politinio spaudimo bei protesto įrankį.

 

Maištinga Siela

Rašytojų alėja. Lauren Groff: biografija, gyvenimas, knygos, kūrybos bruožai; nuo romano "Moiros ir Furijos" iki "Florida" apsakymų

 

Sveiki, mielieji!

 

Esu pradėjęs rubriką „Rašytojų alėja“ ir jame šįkart apie amerikiečių šiuolaikinę romanistę ir apsakymų autorę Lauren Groff, kuri man yra, galima sakyti, viena iš tų autorių, kurios visomis trimis lietuviškai pasirodžiusiomis knygomis nenusivyliau. Ji – puiki ir aistringa, jautri ir intelektuali rašytoja. Labai tikiuosi, kad „Baltos lankos“, kurios pradėjo leisti jos literatūrą, nesustos, nes pastaruoju metu darosi įtartinai tylu, nors Lauren Groff jau yra išleidusi tikrai sėkmingų ir gerų naujų kūrinių. Ei, leidyklos, nesnauskite!

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJOS LAUREN GROFF GYVENIMAS

 

Lauren Groff gimė 1978 metų liepos 23 dieną Kuperstaune, Niujorko valstijoje. Šis nedidelis, vaizdingo Otsego ežero pakrantėje įsikūręs miestelis, geriausiai žinomas kaip Beisbolo šlovės muziejaus namai, tapo jos nerūpestingos ir idiliškos vaikystės vieta. Lauren užaugo itin šiltoje bei palaikančioje šeimoje: jos tėvas dirbo kardiologu, o mama buvo biologijos mokytoja ir kineziologė. Šeimoje augo trys vaikai, iš kurių viena – Lauren sesuo Sarah True – vėliau tapo garsi profesionali atletė, atstovavusi JAV olimpinėse žaidynėse. Tokia aplinka skatino ne tik aukštus akademinius bei sportinius pasiekimus, bet ir gilų susidomėjimą žmogaus kūnu, gamta bei mokslu, kas vėliau stipriai paveikė pačios Lauren pasaulėžiūrą.

 

Nors Lauren tėvai atsidavusiai puoselėjo sveiką gyvenseną bei sportinę drausmę, mergaitės vidinis pasaulis anksti pakrypo link knygų ir vaizduotės šėlsmo. Būdama smalsi ir jautri aplinkai, ji greitai atrado, kad literatūra yra geriausias būdas tyrinėti žmogaus prigimtį bei nepažintus pasaulius. Vaikystėje ir ankstyvojoje paauglystėje ji buvo aistringa skaitytoja, praleidusi ilgas valandas vietos bibliotekoje ar ežero pakrantėje su knyga rankose. Kuperstauno gamtos prieglobstis, gilus ežeras ir apylinkių miškai žadino jos smalsumą – ji mėgo ilgus pasivaikščiojimus, plaukimą bei tyrinėjimus, o šie gamtos potyriai jai suteikė ypatingą laisvės pojūtį. Įvairiuose vėlesniuose interviu ji prisimena, kad jau maža jautė tam tikrą teigiamą atsiskyrimą nuo likusio pasaulio, leidusį išmokti stebėti žmones, jų elgesio detales ir smulkiausias emocines užuominas.

 

Mokykloje Lauren pasižymėjo universalumu ir entuziazmu: ji ne tik puikiai mokėsi, bet ir aistringai užsiėmė sportu, pasekdama sesers pavyzdžiu bei atiduodama daug energijos plaukimui ir bėgiojimui. Sportas jai išugdė griežtą savidiscipliną, ištvermę ir gebėjimą ilgai išlaikyti susikaupimą. Kartu paauglystės metais ryškėjo jos pilietinės bei humanistinės pažiūros: ji domėjosi moterų teisėmis, ekologija ir kėlė gilius klausimus apie bendruomenės bei individo santykį. Šiuo gyvenimo etapu ją itin traukė klasikinė literatūra, poezija ir istorija, o jos prisiminimuose išlikę epizodai dažnai susiję su intelektualiais ginčais prie šeimos vakarienės stalo, kur tėvai skatino vaikus mąstyti kritiškai ir drąsiai reikšti savo nuomonę.

 

Baigusi mokyklą, Lauren įstojo į prestižinį Viljamso koledžą Masačusetse, kur pasinėrė į anglų literatūros bei prancūzų kalbos studijas. Studijų metais jos smalsumas dar labiau išsiplėtė: ji daug dėmesio skyrė lyginamajai literatūrai, istorijai ir kalbotyrai, o galimybė kurį laiką studijuoti bei gyventi Prancūzijoje tapo vienu ryškiausių jos jaunystės nuotykių. Gyvenimas svečioje šalyje išplėtė jos akiratį, leido iš arti pažinti kitą kultūrą ir padėjo susiformuoti savarankiškai bei atvirai pasaulėžiūrai. Koledže ji buvo žinoma kaip smalsi, darbšti ir analitiška studentė, mėgusi diskusijas apie meną, filosofiją bei visuomenės struktūras, o laisvalaikiu neatsisakanti ilgų išvykų į gamtą ar treniruočių.

 

Po bakalauro studijų Lauren nutarė toliau gilinti savo akademines žinias ir įstojo į Viskonsino-Madisono universitetą, kur pasirinko vaizduojamojo meno magistro programą. Šie studijų metai buvo kupini intensyvių ieškojimų, atsidavimo mokslui ir bendravimo su kitais jaunais intelektualais bei kūrėjais. Viskonsine ji pasinėrė į gilią tekstų analizę, tyrinėjo įvairių erų pasakojimo struktūras ir formavo savo unikalų estetinį skonį. Šiuo periodu galutinai sutvirtėjo jos vertybinis stuburas – besąlygiška pagarba žmogaus laisvei, atjauta, feministinės įžvalgos bei ypatingas jautrumas gamtos išsaugojimo klausimams, kuriuos ji perėmė dar iš savo motinos biologės.

 

Magistro studijų metu bei iškart po jų Lauren patyrė nemažai gyvenimo pokyčių: ji sutiko savo būsimąjį vyrą Clay Matthews, su kuriuo užmezgė stiprų ir palaikantį ryšį. Jauna pora kurį laiką gyveno San Franciske, vėliau persikėlė į Stanfordą, o galiausiai jų keliai nuvedė į Saulėtąją Floridą, kur jos vyras gavo darbą. Persikėlimas į Floridą buvo ne tik aplinkos pakeitimas, bet ir susidūrimas su visiškai kitokiu klimatu, gamtos laukinumu bei kultūriniu kontekstu, kas paliko gilų pėdsaką jos asmeninėje patirtyje. Visą šį laiką, kurdama savo šeiminį gyvenimą ir kaupdama patirtį, Lauren išlaikė atkaklų norą stebėti pasaulį, rinkti istorijas ir gilintis į žmogaus sielos užkaborius, kol galiausiai žengė į etapą, kai jos sukaupti prisiminimai, patirtys ir intelektualinė bazė buvo pasiruošę pamatyti dienos šviesą.

 

LAUREN GROFF KELIAS Į RAŠYTOJOS PASAULĮ IR PRIPAŽINIMĄ

 

Lauren Groff kūrybinis kelias prasidėjo nuo ilgų stebėjimų ir kantraus rankraščių rengimo, kol galiausiai ji tapo viena ryškiausių šiuolaikinės JAV literatūros figūrų. Jos pagrindinis įkvėpimo šaltinis išlieka gamtos didybė, moters vidinis pasaulis, istoriniai archyvai ir klasikiniai tekstai, kuriuos ji skaito itin giliai bei analitiškai. Šeiminėje aplinkoje Lauren kartu su vyru Clay Matthewsu užaugino du sūnus, o šeima ilgą laiką gyveno Geinsvilyje, Floridoje, iš kur vėliau perkėlė savo veiklą ir į pačios įkurtą nepriklausomą knygyną „The Lynx“. Pilietiniu bei politiniu požiūriu rašytoja yra atvira feministinių vertybių, žodžio laisvės ir ekologinio sąmoningumo gynėja, aktyviai pasisakanti prieš knygų draudimus JAV.

 

Rašytojos kūrybos bei skaitymo kasdienybė remiasi unikaliu ritualu ir griežta savidisciplina, susijusia su jos asmeniniu siekiu pasiekti itin aukštą meistriškumą. Lauren mėgsta rašyti tik ranka dideliuose sąsiuviniuose ankstyvą rytą, o pabaigusi pirmąjį juodraštį jį tiesiog padeda į dėžę ir niekada nebeperbraižo – kitoje versijoje ji viską atkuria iš atminties, palikdama tik pačias gyvybingiausias idėjas. Apie savo rašymą ji yra sakiusi, kad „pirmasis juodraštis tėra leidimas sau klysti, nes tikrasis menas gimsta per atkaklų perrašinėjimą ir kalbos muziką“. Ji taip pat prisipažįsta esanti lėta, bet itin aistringa skaitytoja, o laisvalaikiu dievina ilgus bėgiojimo maratonus gamtoje, plaukimą ir keliones po istorines pasaulio vietas, kurios leidžia jai atsitraukti nuo kasdienybės.

 

Debiutinis rašytojos romanas „Templtono pabaisos“ (angl. The Monsters of Templeton) pasirodė 2008 metais ir pelnė platesnį pripažinimą. Šiame kūrinyje autorė grįžo į savo gimtąjį Kuperstauno miestelį, pavaizduotą išgalvotu Templtono pavadinimu, ir peripetijose susiejo vietos legendas, ežero paslaptis bei šeimos paslaptis. Knygoje pasakojama apie jauną moterį, grįžtančią į gimtinę ieškoti tiesos apie savo tėvo tapatybę, kartu atskleidžiant kelių kartų istoriją. Šis romanas pademonstravo autorės gebėjimą meistriškai jungti istorinį kontekstą, mitologiją ir intymius žmogiškuosius santykius.

 

Po sėkmingo debiuto 2012 metais išleistas antrasis autorės romanas „Arcadia“ gilinasi į XX amžiaus septintojo dešimtmečio utopinių bendruomenių idėjas. Knygos veiksmas vyksta idealistinėje hipių komunoje Niujorko valstijos miškuose, o istorija sekama per ten užaugusio berniuko Beito akis. Lauren Groff čia nagrinėja kolektyvinės vilties ir trapios realybės susidūrimą, parodydama, kaip tyriausi idealai palaipsniui susiduria su žmogiškosiomis silpnybėmis ir išoriniais iššūkiais. Šis romanas atskleidė jos sugebėjimą kurti nepaprastai gyvus, jaudinančius ir vaizdingus pasaulius.

Lauren Groff knygos lietuviškai: "Moiros ir Furijos", "Florida", "Matrix"

 

Lietuvių kalba išleistas ir itin didelio atgarsio sulaukęs romanas „Moiros ir Furijos“ (angl. Fates and Furies) tapo tikru tarptautiniu fenomenu. Knygoje iš dviejų skirtingų perspektyvų – vyro Loto ir žmonos Matildos – pasakojama vienos santuokos istorija per dvidešimt penkerius jos gyvavimo metus. Pirmojoje dalyje skleidžiasi paviršinis, sėkmingas ir šviesus Loto žvilgsnis, o antrojoje atveriama tamsi, paslaptinga ir kompleksiška Matildos realybė. Šis kūrinys išryškina idėją, kad jokioje santuokoje nėra vienos absoliučios tiesos, o partneriai dažnai gyvena visiškai skirtinguose emociniuose pasauliuose.

 

Taip pat į lietuvių kalbą išverstas apsakymų rinkinys „Florida“ atskleidžia autorės gebėjimą per trumpąją formą perduoti didžiulę įtampą ir atmosferą. Rinkinio apsakymuose Florida pavaizduota ne kaip idiliškas atostogų rojus, o kaip laukinė, kaitri, pražūtinga ir neprognozuojama erdvė. Čia veikiančios moterys susiduria su vidinėmis audromis, vienatve, motinystės iššūkiais ir nuolatine grėsme iš gamtos ar visuomenės pusės. Tai itin tamsus, tačiau estetiškai vientisas ir jautrus kūrinys apie baimę, išlikimą ir žmogaus ryšį su aplinka.

 

Istorinis romanas „Matrix“ (lietuviškai išleistas tuo pačiu pavadinimu) perkelia skaitytoją į XII amžiaus Anglijos vienuolyną. Pagrindinė knygos herojė – iš karaliaus dvaro ištremta jauna moteris Marija de Frans, kuri paskiriama skurdžios moterų bendruomenės abatijos vyriausiaja. Nors iš pradžių jaučiasi palaužta, Marija panaudoja savo intelektą, valią bei vizijas, kad paverstų vienuolyną galinga, nepriklausoma ir klestinčia moterų tvirtove. Kūrinys aukština moteriškąją jėgą, dvasinį savarankiškumą ir kolektyvinį atsparumą patriarchalinio pasaulio fone.

 

Po „Matrix“ sėkmės išleistas istorinis romanas „The Vaster Wilds“ tęsia autorės tyrinėjimus apie moters išlikimą laukinėje gamtoje. Knygos veiksmas nukelia į XVII amžiaus pradžios Šiaurės Amerikos kolonijinį periodą, kur jaunoji tarnaitė pabėga iš badaujančios gyvenvietės į nepažintus, atšiaurius miškus. Ji kovoja dėl kiekvienos gyvenimo dienos, patirdama fizinį skausmą, šaltį ir dvasinį praregėjimą beprotiškoje kovoje už laisvę. Šiame kūrinyje autorė dar kartą pademonstruoja savo išskirtinį kalbinį meistriškumą ir sugebėjimą perteikti giliausius kūniškus bei dvasinius patyrimus.

 

Be romanų Lauren Groff yra išleidusi ir kitų trumpųjų istorijų rinkinių, pavyzdžiui, „Delicate Edible Birds“, kuris atskleidė jos, kaip smulkiosios prozos meistrės, talentą. Jos apsakymuose dažnai nagrinėjamos izoliacijos, moterų pažeidžiamumo ir emocinio proveržio temos, o veikėjai atsiduria ribinėse situacijose. Trumpoji forma rašytojai leidžia eksperimentuoti su pasakojimo struktūromis ir stiliumi, sukuriant tankius, poetiškus ir emociškai prisotintus tekstus.

 

Naujausias rašytojos apsakymų rinkinys „Brawler“ (lietuviškai galintis skambėti kaip „Kovotojas“ arba „Iššūkis“) dar kartą patvirtina Lauren Groff, kad gali rašyti gerus apsakymus. Šioje devynių apsakymų rinktinėje autorė grįžta prie gilių bei įtemptų žmogaus prigimties tyrinėjimų, atverdama amžiną konfliktą tarp šviesos ir tamsos, atjautos ir smurto, proto bei laukinio instinkto. Kūrinio veiksmas aprėpia skirtingus laikotarpius nuo XX a. vidurio iki šių dienų bei įvairius Amerikos regionus, o jo centre atsiduria traumuoti, ieškantys ir dėl išlikimo kovojantys personažai: nuo jaunos merginos, netikėtai prispaustos atsakomybės už neįgalų brolį, iki motinos, netekusios šeimos, ar paauglės, ieškančios nusiraminimo sporte. Šis rinkinys išsiskiria ypatingu kalbiniu tikslumu, emociškai atviru pasakojimu ir gebėjimu atskleisti dramatiškus lūžio taškus, kai veikėjai, vedami meilės ar trapių vilčių, bando priimti teisingus sprendimus pavojaus bei klaidų kupiname pasaulyje. Beje, kol kas goodreads.com puslapyje šioji knyga (su 11 tūkstančių balsų) yra geriausiai įvertinta autorės knyga.

 

Įvairiuose interviu Lauren Groff yra užsiminusi, kad, nors ji myli visus savo kūrinius kaip savo vaikus, būtent romanas „Matrix“ jos širdyje užima ypatingą vietą dėl tos džiaugsmingos kūrybinės laisvės ir šviesos, kurią jautė jį rašydama. Ji dažnai pabrėžia, kad rašymas jai nėra tik profesija, o gyvybiškai svarbus būdas suprasti pasaulį, įveikti vidines baimes ir užmegzti ryšį su kitais žmonėmis. Šiandien rašytoja toliau aktyviai kuria, keliauja po pasaulį pristatydama savo kūrybą, skaito pranešimus ir palaiko nepriklausomų knygynų kultūrą JAV. Gal laikas užsukti ir į Vilniaus knygų mugę?

 

Maištinga Siela

Knyga: Paul Lynch "Pranašų giesmė"

Paul Lynch. „Pranašų giesmė“ – Vilnius: Vaga, 2024. – p. 232.

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Net kelerius metus laikiau Booker Prize 2023 metais įvertintą airių rašytojo Paul Lynch (g. 1977) romaną Pranašų giesmė (angl. Prophet Song) savo knygų lentynoje. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido Vagos leidykla. Kodėl tiek ilgai neprisiverčiau skaityti? Ogi dėl slogumo ir sunkaus bei klampaus teksto, kurį interneto komentatoriai bauginančiai žadėjo, lygindami su kitos Booker laureatės Annos Burn knyga Pienininkas (Sofoklis, 2019). Pastarosios romanas, nors įsimenantis ir tikrai slogus visomis prasmėmis, tačiau antrąkart neskaityčiau, tad pamaniau, kad Pranašų giesmei taip pat reiktų kaip nors pasiruošti. Visgi šie du bookeristai ganėtinai skirtingi, nors ir turi savitų panašumų.

 

Airių rašytojas Paul Lynch yra tikras literatūrinis chuliganas, atėjęs iš roko muzikos pasaulio. Pirmiausia jis grojo elektrine gitara ir net yra pasirodęs ne viename Dubline surengtame koncerte, tačiau tikru muzikantu netapo. Nebaigė net Dublino universitete filologijos, tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu labiausiai pripažintu šių dienų Airijos rašytojų. Įdomu, kad Pranašų giesmę Lynch rašė gana ilgai, t. y. vos gimus sūnui, o rankraštį pabaigė, kai šis išmoko važiuoti savo pirmuoju dviračiu. Tiesa, sako rankraščiai nedega, tačiau Lynch pirmąjį savo romano variantą sunaikino, nepatikėjęs istorijos sėkme. Tai daug ką pasako, nes rašytojas troško pripažinimo ir to neslėpė. Antroji romano versija parašyta, kaip jis viename interviu teigė, ne iš proto pozicijos, bet intuicijos, tačiau netgi galutiniame variante autorius netikėjo didžiule knygos sėkme, tačiau būtent šioji knyga jam pelnė Tarptautinį Bookerį vos kai tik rašytojas išsigydė inkstų vėžį ir, galima sakyti, kaip tikras kūrėjas pradėjo gyventi naują savo gyvenimą.

 

Mes mėgstame airių literatūrą. Nežinau, kiek jos išsiverčiame kaip tokios populiarios, kai ji nepelno kokių prestižinių apdovanojimų, tačiau ji Lietuvoje dažnai matoma, aptarinėjama ir šliejama prie britų ir amerikiečių literatūros nišos. Paul Lynch vardas man iki šios premijos nebuvo žinomas, tikriausi dėl to, kad tai pirmoji knyga pasirodžiusi lietuviškai. Pranašų giesmė priskiriama distopijos romanams, tačiau ne tam klasikiniam, kurioje deformuojamos hiperbolizuotos kontrolės sistemos, bet labiau realistinė distopija. Istorija skaitytoją nukelia į alternatyvios tikrovės Airija, kuri skiriasi nuo tikrosios tik tuo, kad šalyje įvedama nepaprastoji padėtis. Kodėl nepaprastoji? Romane tas nenusakoma ir neanalizuojama, tiesiog bandoma sukurti atmosferą, kaip nepaprastosios padėties šalyje sąlygomis tam tikros valdžios ir galios struktūros uzurpuoja įprastą demokratiją ir greitai pertvarko įstatymus ir nerašytas taisykles savo galios įteisinimui.

 

Dėmesio centre – dubliniečių Eiliš ir Lario šeima su keturiais vaikais. Laris – profsąjungai priklausantis mokytojas, kuris iškviečiamas nepaprastosios padėties gardų (policininkų) apklausai. Pirmiausia gardai ir už jų stovintys diktatūrą reiškiančios jėgos naikina įprastą teismų sistemą ir puola profsąjungas. Vieną dieną Laris nebegrįžta, o Eiliš tenka kovoti su sistema, bandydama išsiaiškinti, kur iš tikrųjų dingo Laris. Greitai saugumiečiai pašaukia septyniolikmetį sūnų Marką į karinę prievolę ir šis taip pat šioje suirutėje prapuola. Laikydama kūdikį ant rankų, bandydama suvaldyti paauglę dukrą ir dar kitą sūnų, Eilišė vis dar naiviai tiki, kad įmanoma sulaukti teisingumo, o šie vidiniai šalies neramumai netrukus pasibaigs. „Vadinatės mokslininke, tačiau tikite teisėmis, kurios neegzistuoja, teisių, apie kurias kalbate, negalima patvirtinti – tai valstybės paskelbtas pramanas, tai valstybė nusprendžia, kuo ji tiki ar netiki, pagal poreikius, juk, aišku, suprantate (p. 54).“

 

Internete mačiau nemažai komentarų, kurie piktinosi motinos Eilišės naivumu. Ir išties, daug vietos priveiktų gyventojų, įskaitant ir Eilišę, romantizavo savo šeimai, namams ir šalies teisingumui, neturėdami žalio supratimo, kas netrukus įvyks. Ar autorius perspaudė? Iš tikrųjų Eilišė padarė daug klaidų (juk ne visos šeimos tokiomis sąlygomis elgiasi racionaliai ir išmintingai), viena didžiausių, kad ji nepriėmė savo sesers iš Kanados siūlomos pabėgimo pagalbos, nes nenorėjo palikti atminties praradimu sergančio tėvo ir dar naiviai tikėjo, kad Markas ir Laris sugrįš. Kaip galima numanyti, šis apsisprendimas, kuris iš vienos pusės lyg ir atrodo herojiškas, o iš kitos labai kvailas, visgi pareikalaus pačios brangiausios kainos.

 

Paul Lynch

Žinau, kad romanas šių dienų skaitytojams, ypač lietuviams, kurie yra pratinami ruoštis dienai X ir jau praktikuoja saugios priedangos pratybas, Pranašų giesmė gali pasirodyti ne kaip distopinis romanas, o kaip pažodinis vadovėlis, kas gali nutikti, jeigu į visus politinius neramumus žiūrėsi pro pirštus. Autorius, kaip ir daugelis distopininkų, renkasi žiūros tašką iš pačių silpniausiųjų pozicijos – paprastų naivių civilių, kurie tenori išgyventi ir apsaugoti savo šeimas. Nors kartu galima atsekti visus distopinius G. Orwello ar M. Atwood kuriamų distopijų ženklus, kurie nesunkiai aptinkami ir mūsų tikrovėje: „Žiniose paskelbiamas dar vienas dekretas, draudžiama klausytis ar skaityti bet kokią užsienio žiniasklaidą, užsienio žinių kanalai bus blokuojami, nuo šiandien bus nutrauktas interneto ryšys (p. 133).“ Prisiminus lentelių, skulptūrų, gatvių pavadinimų pervadinimą ir net mokyklinės literatūros programos pokyčius, galima sakyti, kad Lietuvoje naudojami tie patys diktatūros principai, kaip ir pačioje Rusijoje. Romanas lyg ir kviečia įsiklausyti, ar mūsų gynybos principai yra išties mūsų, ar tik politikų pučiami arabai, kuriems besąlygiškai pritariame? Romanas tarsi primena nepasitikėti net mūsų geradariais politikais, jie privalo keistis ir būti keičiami, o kiekvienas jų sprendimas plačiai kvestionuojamas ir tikrinamas, nes juk vilkas dažnai bliauna avies mekenimu apie priešus. Deja, šiandien Lietuvoje matome negerų simptomų, kurie pagrįsti didesne kontrole ir spaudimu iš valdžios pozicijos.

 

Autorius kuria itin atmosferinį romaną, o slogumas, įtampa ir nežinomumas perteikiami psichologizuotai ir kinematografiškai. Kaip jau įprasta moderniesiems kūrinimams, Lynch atsisako įprastų dialogų. Tiesioginė kalba įsilieja į bendrą pasakotojo srautą, todėl tekstas šiek tiek primintų Annos Burn Pienininką, iš kitos pusės toks pasirinkimas sukuria nenutrūkstamą įtampą, psichologinę Eilišės prastėjančią būklę. „Ji užsimerkia, prisimena jausmą iš sapno, kaip ėjo iš vieno kambario į kitą ir šaukė, bet niekas neatsiliepė, o ji negalėjo atsibusti, nors žinojo, kad sapnuoja, ji atsimerkia ir mato, kad ranka tiesiasi virš kažkokios aklos ir platėjančios prarajos (p. 103).“ Ir iš tikrųjų, kai kada pasakojimas tyčia susilydo su pranašiškais juodais sapnais, išnykę veikėjai staiga vėl atsiranda prie Eilišės, ji su jais kalbasi tarsi su vaiduokliais, tad griaudžiant vis artėjančio pilietinio karo tarp valstybininkų gardų ir maištininkų karo garsams, pamažu prarandamas tikrovės pojūtis. Nuojauta, baimė, intuicija romane neretai metaforiškai personifikuoti kaip atskiri veikėjai, kurie tampa vaiduokliškais veikėjus tarsi šaltas vėjas košiantys pranašai.

 

Knygos pabaigoje Eilišė mintija apie pranašų giesmes, t. y. apie tai, kad pirmiausia bylojama apie tai, kas jau padaryta, kad blogis nėra kažin kur toli ateityje, kuris ateis su apokalipse, jis vyksta kasdien, stebint įrašus iš tolimų planetos kampelių apie terorus, karus, mirštančiuosius, tikintis, kad čia, Vakarų saugiame ir klestinčiame pasaulyje, šiuo atveju Airijos sostinėje Dubline, nieko panašaus negali įvykti. Pranašų giesmė – tai filosofinis blogio cikliškumo priminimas, kad nesame apsaugoti nuo to, ką paprastai laikome tolimų ir necivilizuotų kraštų tikrove. Nesuardoma ir tvirta demokratija gali pasirodyti besanti tik iliuzija, o už jos jau gali rikiuotis atsirandančio režimo naujoji karta, ištroškusi žiaurios kontrolės, galios, valdžios ir pripažinimo per baimę.

 

Gal dėl to radikalios nacionalistinės jėgos taip smarkiai populiarėja Lietuvoje ir Europoje (kylantis Sinica prieš imigrantus ir įvairovę, protestas prie musulmonų mečetės, Vokietijos rinkimus ima laimėti Hitlerio politiką palankiai vertinantys kraštutinieji, ilgai Vengrija kentė gėdą dėl Orbano politikos, neaiški ir lenkų politinė situacija žmogaus teisių klausimais, mūsų Teisingumo ministrė moka baudas už tai, kad dėl savo asmeninių krikščioniškų įsitikinimų negali pripažinti teismų pripažinto Partnerystės įstatymo...). Tam tikra prasme Pranašų giesmė ne apie Siriją ar Ukrainą, ji pirmučiausiai apie Vakarų Europos įvairove ir tolerancija gyvenančius demokratus, apie tai, kad prasidėjus suirutei, kruvinai pertvarkai, paprastas žmogus nieko nebegali pakeisti, nes buvo pernelyg pasitikėjęs savo šalies išrinktaisiais ir tariamai nenuneigiama teisinės valstybės sistema.

 

Maištinga Siela

Knygų kovos: Paul Murray "Bitė įgėlė" prieš Maggie Shipstead "Didysis ratas"

 

Sveiki!

 

Tai dvi pasaulinio lygio šiuolaikinės literatūros knygos: airių rašytojo Paulo Murray romanas „Bitė įgėlė“ ir amerikiečių autorės Maggie Shipstead kūrinys „Didysis ratas“. Abu šie romanai sulaukė didžiulio tarptautinio pripažinimo, prestižinių apdovanojimų nominacijų bei aktyvių skaitytojų diskusijų literatūrai skirtuose portaluose. Knygos pasižymi stipriais, kompleksiškais siužetais, kuriuose gilinamasi į žmogiškųjų santykių dramas, šeimos paslaptis bei individo kovą su likimo iššūkiais.

 

Pirmasis kūrinys, Paul Murray romanas „Bitė įgėlė“, pasakoja apie vieną airių šeimą, kurios gyvenimas staiga apmiršta ir griūva susidūrus su finansine krize bei giliais tarpasmeniniais konfliktais. Autorius per keturių šeimos narių perspektyvas atskleidžia, kaip praeities klaidos, nepasitikėjimas ir išorinis spaudimas pamažu nuodija artimiausius santykius. Šios knygos didžiausias privalumas yra nepaprastai gyvi, ironiški ir žmogiški personažai bei autoriaus gebėjimas skaudžias temas derinti su subtiliu humoru. Pagrindinis trūkumas, kurį dažnai minimizuoja skaitytojai, yra lėtokas istorijos įsibėgėjimas pirmoje dalyje ir didelė romano apimtis, reikalaujanti kantrybės.

 

Antroji nuotraukoje esanti knyga yra Maggie Shipstead epinis romanas „Didysis ratas“, pasakojantis apie drąsią XX amžiaus pilotę Marianą Greivs, kurios gyvenimas paskirtas aviacijai ir laisvės paieškoms. Kūrinys pinasi su šių laikų jaunos aktorės gyvenimo istorija, bandant sujungti dvi skirtingas epochas per meno, drąsos ir moteriškos nepriklausomybės prizmę. Šio romano privalumai – įtraukiantys, kinematografiniai istorinės aviacijos aprašymai, didžiulis mastas ir drąsios, stiprios moters portretas. Trūkumu recenzentai dažnai įvardija tam tikras lėtesnes siužetinės linijos vietas dabarties laikmečio skyriuose, kurie kartais blaško nuo pagrindinės herojės dramos.

 

Remiantis „Goodreads“ platformos duomenimis, abiejų knygų įvertinimai yra gana aukšti ir svyruoja apie 3.9 balo ribą, kas rodo solidų skaitytojų palaikymą. „Bitė įgėlė“ (su 157 tūkstančių balsavusių turi 3,86 reitingą) sulaukia daug liaupsių už virtuozišką rašymo stilių ir gilią emocinę įtampą, o skaitytojai komentaruose ypač giria autoriaus sugebėjimą sukurti itin realistiškus šeimos portretus. Tuo tarpu „Didysis ratas“ (su 87 tūkstančių balsų turi 4.08 reitingą) pasižymi dideliu skaitančiųjų ratu, kuriam patinka epiniai pasakojimai, kelionės laiku ir stiprios nuotykių bei biografinės gijos.

 

Vertinant bendrą internautų simpatijų pasiskirstymą, atrodo, kad didesnį emocinį atgarsį ir šiltesnes diskusijas pastaruoju metu pelno Paulo Murray „Bitė įgėlė“. Skaitytojai šiam kūriniui dažniau skiria aukštesnius balus už sugebėjimą sukrečiančiai, bet su humoru atskleisti šiuolaikinio žmogaus ir šeimos krizę. Galiausiai abi knygos yra visiškai skirtingos savo dvasia, tačiau abiem pavyksta išlaikyti skaityti nepaliaujantį įsitraukimą iki pat paskutinių puslapių.

 

Maištinga Siela

Knygos: "Likimo upė", Witold Gombrowicz dienoraštis, "Bitė įgėlė", "Pavojingos paslaugos", "Nacių literatūra Amerikoje", "Dabar mūsų eilė" ir kt.

Sveiki, skaitytojai!

 

Šis knygų krepšelis internete buvo jau formuojamas mano paties nuo vasaros vidurio, tačiau tik spalio pradžioje galiausiai įsigijau. Kito to krepšelio turinys, vienas knygas atmečiau, kitas įtraukiau. Juk neįmanoma visko aprėpti ir perskaityti. Tą gali nebent koks... Audrius Ožalas arba Fantastiškų knygų žiurkių skaitytoja. Man iki jų labai toli. Bet knygų alkis man suprantamas, kitaip nebūtų tokių didelių pirkimų. Ką šįkart įsigijau ir papildžiau namų biblioteką? Taip, tai nebūtinai patys naujausi leidiniai.

 

Apolinaro Čepulio knyga pirmosios dilogijos dalis „Likimo upė“ kviečia skaitytoją į gilią emocinę bei filosofinę kelionę per gyvenimo išbandymus ir atradimus. Kūrinyje jautriai nagrinėjami likimo, žmogaus pasirinkimų ir laiko tėkmės motyvai, kurie verčia susimąstyti apie asmeninį kelią. Autorius meistriškai pina kasdienybės detales su gilesniais egzistenciniais apmąstymais, sukurdamas įtraukią ir prasmingą atmosferą. Šis leidinys patrauks dėmesį tų, kurie ieško įkvėpimo ir nori geriau suprasti žmogiškosios būties gelmes.

 

Paulo Murray romanas „Bitė įgėlė“ (pavadinimas verčia iš kojų) pasakoja apie išskirtinę šeimą, gyvenančią Airijos provincijoje ir susiduriančią su įvairiais sunkumais bei paslaptimis. Kiekvienas šeimos narys savaip išgyvena krizes, bandydamas rasti savo vietą pasaulyje ir išsaugoti tarpusavio ryšį. Knygoje gausu tiek kandaus humoro, tiek jautrių dramatiškų akimirkų, kurios suteikia pasakojimui ypatingo gyvumo. Tai įtraukiantis ir daugiasluoksnis kūrinys apie viltį, atleidimą ir gebėjimą atsitiesti po gyvenimo smūgių.

 

Maggie Shipstead didysis romanas „Didysis ratas“ nukelia skaitovus į svaiginančią kelionę per kelis žemynus ir dešimtmečius, sekant drąsios pilotės gyvenimo istoriją. Kūrinys meistriškai jungia aviacijos pionierių laikus su šių dienų kino industrija, tyrinėdamas laisvės kainą ir kūrybines ambicijas. Autorė sukuria kompleksiškus veikėjus ir įtemptą siužetą, neleidžiantį atsitraukti iki pat paskutinio puslapio. Ši knyga yra puikus pasirinkimas didelių epinių istorijų ir gilių psichologinių portretų mėgėjams. Žmonės buvo sumišę ir kažkiek pikti, kad ji nepelnė Bookerio.

 

Elizabeth Strout knyga „Olivija, ir vėl“ pratęsia nepamirštamos veikėjos Olivijos Kiteridž gyvenimo istoriją mažuose Amerikos miestelio namuose. Autorė su dideliu įžvalgumu ir užuojauta atskleidžia žmogiškųjų santykių trapiuosius kampus, senatvės iššūkius bei kasdienybės grožį. Kiekvienas skyrius atveria vis kitą kaimynų ar pačios Olivijos gyvenimo dramą, skatinančią empatiją ir apmąstymus. Tai subtilus ir emociškai stiprus kūrinys, pelnęs daugybę skaitytojų simpatijų visame pasaulyje.

 

Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraštis (I tomas, 1953–1958)“ yra vienas reikšmingiausių XX amžiaus autobiografinių ir filosofinių kūrinių, atskleidžiančių gilaus mąstytojo kasdienybę bei apmąstymus. Autorius atvirai ir ironiškai žvelgia į meno, kultūros bei visuomenės reiškinius, provokuodamas ir skatindamas skaitytoją mąstyti kritiškai. Šis tomas apima svarbų laikotarpį rašytojo gyvenime, kuomet jis stipriai išgyveno egzilinę būseną ir tapatybės paieškas. Knyga stebina savo intelektualine gelme ir nepraradimu aktualumu iki šių dienų.

 

Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraštis (II tomas, 1959–1969)“ tęsia autoriaus intelektualinį kelionės metraštį, kuriame gilinamasi į filosofines ir egzistencines žmogaus laisvės problemas. Rašytojas su jam būdinga ironija ir skepticizmu analizuoja literatūros pasaulio užkulisius bei savo paties kūrybos priėmimą. Šiame tome dar labiau atsiskleidžia autoriaus asmenybės prieštaringumas ir unikalus požiūris į jį supančią aplinką. Tai vertingas skaitinys visiems, norintiems geriau suprasti vieną savičiausių praėjusio amžiaus kūrėjų.

 

Ispanų rašytojo Pedro Simón romanas „Dabar mūsų eilė“ yra jautri ir gili šeimos drama, nagrinėjanti neišvengiamą senėjimą, kartų kaitą ir artimųjų netekties naštą. Kūrinyje autorius jautriai atskleidžia, kaip keičiasi šeimos dinamika, kai suaugusiems vaikams tenka rūptis senstančiais tėvais. Knygoje meistriškai pinamas kasdienis realizmas su skaudžiais egzistenciniais klausimais, priverčiančiais susimąstyti apie laiko tėkmę. Tai sukrečiantis ir vilties teikiantis kūrinys apie atleidimą, susitaikymą bei tarpusavio ryšius.

 

Colmo Tóibíno romanas „Magas“ yra meistriška biografinė knyga, įkvėpta žymaus vokiečių rašytojo Tomo Mano gyvenimo ir kūrybos kelio. Autorius subtiliai ir įtikinamai atkuria epochą, kurioje vyko didieji istorinio lūžio ir tremties išbandymai. Kūrinys giliai analizuoja menininko vidinius konfliktus, šeimos dinamiką ir sudėtingą santykį su besikeičiančiu pasauliu. Šis romaninis portretas išsiskiria nepriekaištingu stiliumi ir psichologine gelme.

 

Kates Atkinson romanas „Pavojingos paslaugos“ įtraukia į karo ir pokario Londono atmosferą, kurioje susipina šnipinėjimo, paslapčių ir moralinių pasirinkimų siūlai. Autorė sukuria įtemptą siužetą, kuriame paprasti žmogiški likimai lemia didžiulius istorijos posūkius. Knyga žavi dinamišku pasakojimu, taikliais charakteriais ir puikiai atkurta laikmečio dvasia. Tai intriguojantis kūrinys detektyvinių ir istorinių romanų mėgėjams.

 

Roberto Bolaño leidinys „Nacių literatūra Amerikoje“ yra originali enciklopedinė fikcija, pateikianti fiktyvių rašytojų biografijas su fašistinėmis pažiūromis. Autorius su švelnia ironija ir sarkazmu tyrinėja literatūrinio pasaulio paribius bei ideologijos įtaką kūrybai. Kiekvienas skyrius atskleidžia vis naują, absurdišką ir kartu intriguojantį personažo gyvenimo epizodą. Ši knyga stebina savo novatoriškumu ir intelektualiu žaidimu su skaitytoju.

 

Elizabeth Strout romanas „Mano vardas Liusė Barton“ jautriai ir intymiai pasakoja apie motinos ir dukters santykius ligoninės palatoje. Autorė minimalistišku, bet be galo paveikiu stiliumi atveria praeities žaizdas, vienatvę ir išgyventą skurdą. Ši trumpa, tačiau emociškai galinga knyga ilgam išlieka atmintyje dėl savo tiesumo ir žmogiškos šilumos. Tai kūrinys, skatinantis permąstyti savo pačių santykius su artimaisiais.

 

Maištinga Siela