Moterų vaizdavimas Antikos literatūroje. Ar turime herojiniuose epuose ir litertaūroje moterų herojų?

 Antigionė pasirenka mirtį.

Sveiki!
 
Ar pastebėjote, kad Antikos literatūroje moterys dažnai vaizduojamos kaip tyliosios pagalbininkės, tačiau neretai vyrams padeda tapti herojais? Koks iš tikrųjų moterų vaidmuo, pvz., antikinėse dramose ar herojiniuose epuose? Šis įrašas būtent apie moterų vaizdavimą ir heroizmą.
 
Antikos literatūra yra fundamentas, ant kurio stovi visa Vakarų kultūros vaizdinių sistema, o moters figūra šiuose tekstuose atlieka esminį vaidmenį formuojant archetipinius elgesio modelius. Literatūrologiniai tyrimai, ypač remiantis klasikinės filologijos atstovų, tokių kaip Froma Zeitlin ar Mary Lefkowitz, įžvalgomis, rodo, kad moteris antikoje nėra tik literatūrinis personažas, o veikiau simbolinė funkcija, per kurią autoriai tyrinėja tvarkos ir chaoso, namų ir viešumos, prigimties ir kultūros priešpriešas.
 
Analizuojant Homero epus, ypač „Iliadą“, matome akivaizdų kiekybinį disbalansą: moterų vaidmuo čia yra periferinis, palyginus su vyrų herojiškais žygdarbiais. Statistinė analizė rodo, kad moterų dialogai ir veiksmų aprašymai sudaro mažiau nei 10–15 % viso teksto apimties. Tačiau kokybiškai šios figūros yra itin reikšmingos; pavyzdžiui, Andromachė tampa kenčiančios motinos ir ištikimos žmonos archetipu, o Helena – „gražiosios svetimšalės“, kuri dėl savo grožio tampa karo priežastimi ir simboliniu objektu, neturinčiu balso spręsti savo pačios likimą.
 
„Odisėjoje“ moterų reikšmė tampa daugialypė, atsiranda namų ir kelionės, ištikimybės ir išdavystės archetipai. Penelopė yra vienas ryškiausių moters modelių, atstovaujantis protui, kantrybei ir „metis“ – klastingam sumanumui, kuris išsaugo namų ūkį Odisėjo nebuvimo metu. Literatūrologai pabrėžia, kad Penelopė nėra pasyvi stebėtoja; ji veikia per audimą ir derybas, tapdama strateginio mąstymo pavyzdžiu, kuris priešinamas vyriškam fiziniam jėgos demonstravimui, būdingam Odisėjui.
 
Graikų tragedija, ypač Euripido kūryba, atneša radikalius pokyčius moters vaizdavime. Čia moteris iš „objekto“ virsta „subjektu“, dažnai nešančiu destruktyvią, bet galingą jėgą. Medėja, viena sudėtingiausių figūrų antikos literatūroje, atspindi „svetimšalės“ ir „keršytojos“ archetipą. Euripidas per ją nagrinėja racionalumo ir emocijų konfliktą, parodydamas, kaip patriarchalinės sistemos engiama moteris gali sugriauti nusistovėjusią tvarką. Tyrimai rodo, kad tragikai dažnai naudojo moters figūrą kaip įrankį parodyti pamatinius socialinius lūžius.
 
Antigonė, Sofoklio tragedijoje, įkūnija „besipriešinančiosios“ archetipą, kuris drąsiai meta iššūkį valstybinei tvarkai dėl dieviškų ir šeimyninių įstatymų. Ši figūra literatūrologų vertinama kaip etinio imperatyvo simbolis, kurioje susiduria prigimtinė teisė ir žmogaus sukurti įstatymai. Antigonė atskleidžia moterį ne kaip priedėlį prie vyro, o kaip savarankišką etinę agentę, kurios auka tampa moraliniu orientyru visai bendruomenei.
 
Procentinis pasakojimų apie moteris pasiskirstymas antikos literatūroje akivaizdžiai demonstruoja patriarchalinį struktūravimą. Vyrų nuotykių, karų ir politinių intrigų aprašymai dominuoja epikoje ir istorinėje prozoje (pvz., Herodoto ar Tukidido darbuose), kur moterys paminimos tik kaip dinastinių jungčių ar pasipiktinimo objektas. Tačiau mitologijoje ir tragedijoje moterų vaidmuo didėja, nes jos tampa priemone dramatiškiems konfliktams, kurių neįmanoma išspręsti vien vyriška logika, plėtoti.
 
Archetipų teorija, taikoma antikos literatūrai, leidžia išskirti kelis pagrindinius moterų tipus: „demoniškąją“ (pvz., Kirka ar Kalipsė), kuri gundo ir sulaiko herojų; „globėją“ (pvz., Atėnė, nors ji ir deivė, dažnai atlieka motinišką funkciją Odisėjui); ir „auką“. Šie archetipai veikia kaip pastovūs modeliai, kurie leidžia antikos auditorijai atpažinti personažo vietą visuomenės hierarchijoje bei etinėje sistemoje, suteikiant pasakojimams didesnį gylį.
 
Romėnų literatūroje, pavyzdžiui, Vergilijaus „Eneidoje“, moters vaizdavimas įgauna politinį atspalvį. Didonė yra „tragiškos karalienės“ archetipas, kurios meilė ir mirtis tampa būtina aukomis tam, kad būtų įkurta Roma. Literatūrologai pastebi, kad Didonė yra vaizduojama kaip stipri valdovė, tačiau jos moteriškumas (aistra) yra priverstas nusileisti vyriškai prievolei. Tai rodo, kaip antikos autoriai per moterį modeliavo imperijos kūrimo ideologiją.
 
Lyginant su vyrais, moterų „herojiškumas“ antikoje dažniausiai yra ne išorinis, o vidinis ar namų erdvės kontekste. Jei vyras herojus įgyvendina savo potencialą mūšio lauke, tai moteris herojė – kančioje, ištikimybėje ar proteste prieš sistemą. Tai neatima iš jų herojiškumo, bet keičia jo raiškos formą. Tyrėjai akcentuoja, kad toks pasidalijimas atspindi realią antikos gyvenimo realybę, kurioje viešoji erdvė buvo prieinama tik vyrams.

 
Taip pat svarbu paminėti satyrinę ar komišką moterų pusę, ypač Aristofano komedijose. „Lisistratėje“ matome „socialinės reformatorės“ archetipą, kur moterys per pasyvųjį pasipriešinimą (lytinį streiką) priverčia vyrus nutraukti karą. Nors tai komedija, ji parodo, kad net ir to meto literatūroje buvo suvokiamas moterų potencialas daryti įtaką viešiesiems procesams, net jei tai buvo daroma per juoko prizmę.
 
Moksliniai tyrimai, analizuojantys moterų kalbą antikos tekstuose, dažnai nurodo, kad jos dažnai naudoja retoriką, susijusią su emocijomis, pranašystėmis ar ritualais, kas jas išskiria iš vyrų loginės, politinės argumentacijos. Tai nėra silpnumo ženklas, o greičiau kitokia galios forma. Moteris antikoje dažnai yra tarpininkė tarp žmonių pasaulio ir dieviškosios sferos, kas suteikia joms tam tikrą neliečiamumo ir autoriteto aurą.
 
Apibendrinant galima teigti, kad moterys antikos literatūroje nėra vienodos. Nors jų kiekybiškai mažiau nei vyrų, jų simbolinė vertė yra milžiniška. Nuo Penelopės kantrybės iki Medėjos įniršio, šios figūros suformavo pamatinę Vakarų literatūros tradiciją. Jos atspindi ne tik antikos visuomenės požiūrį į moterį, bet ir universalius žmogiškuosius išgyvenimus, kurie yra aktualūs ir šiandienos literatūrologiniuose tyrinėjimuose bei kultūrinėje savimonėje.
 
Maištinga Siela

Asmenybės. Rašytojas Amor Towles: biografija, knygos, kūrybos temos ir bruožai, romanas "Aristokratas Maskvoje", "Linkolno greitkelis"

 

Sveiki, brangieji!
 
Tęsiu reikšmingiausių pasaulio rašytojų tyrinėjimų seriją ir šįkart mano žvilgsnį į amerikiečių rašytoją Amor Towles, kurio tris romanus („Aristokratas Maskvoje“, „Linkolno greitkelis“, „Gero tono taisyklės“) turime lietuviškai. Iš jų asmeniškai esu skaitęs tik puikųjį „Aristokratas Maskvoje“, tačiau vakar prekybos centre įsigijau nukainuotą „Linkolno greitkelis“, kuri galimai taps viena iš mano šios vasaros skaitinių.
 
ANKSTYVASIS RAŠYTOJO AMOR TOWLES GYVENIMAS
 
Amor Towles gimė 1964 metų spalio 24 dieną Bostone, Masačiusetso valstijoje, ir užaugo netoliese esančiame Linkolno miestelyje, kurį vėliau dažnai apibūdindavo kaip ramią, kiek uždarą aplinką, suformavusią jo pasaulėjautą. Jis augo penkių vaikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo vertybinių popierių biržos makleriu, o motina rūpinosi namais ir vaikais, sukurdama aplinką, kurioje buvo vertinamas smalsumas ir intelektualinis aktyvumas. Nors jo vaikystė prabėgo įprastame amerikietiškame priemiestyje, pats Towlesas prisimena šį laikotarpį kaip laiką, kupiną vaizduotės žaidimų ir savarankiškų atradimų, kuomet vaikai didžiąją dienos dalį praleisdavo lauke, tyrinėdami miškus ir kurdami savo susigalvotus pasaulius be suaugusiųjų priežiūros.
 
Jo vaikystės kasdienybę formavo ne tik šeimos vertybės, bet ir tam tikras atsiribojimas nuo technologijų, kuris skatino lavinti išmonę. Towlesas yra pasakojęs, kad augdamas jautėsi esąs tarsi stebėtojas, mėgstantis analizuoti aplinkinius žmones ir jų elgseną, o ne tik pasyviai dalyvauti įvykiuose. Laisvu laiku jis ne tik žaidė standartinius kiemo žaidimus, bet ir demonstravo ankstyvą potraukį struktūruotoms pramogoms, reikalaujančioms logikos ir kantrybės. Ši vaikystės patirtis, praleista laisvai judant tarp namų ir gamtos, jam įskiepijo stiprų savarankiškumo jausmą bei gebėjimą rasti įdomybių ten, kur kiti matė tik kasdienybę.
 
Paauglystės metais Towleso interesų ratas plėtėsi, tačiau jis išliko ištikimas tam pačiam kruopštumo ir stebėjimo pomėgiui. Jis nebuvo vienas iš tų vaikų, kurie būtų aiškiai deklaravę norą tapti kūrėjais, veikiau jis domėjosi viskuo, kas reikalavo gilaus susikaupimo ir buvo susiję su žmogaus prigimties supratimu. Šeimos aplinka skatino jį ne tik domėtis aplinkiniu pasauliu, bet ir diskutuoti apie įvairias idėjas prie vakarienės stalo, kas vėliau, pasak paties autoriaus, suformavo jo gebėjimą aiškiai dėstyti mintis ir vertinti skirtingus požiūrius.
 
Gyvendamas Bostono priemiestyje, jis puoselėjo stiprius ryšius su broliais ir seserimis, o šie santykiai tapo svarbia jo asmenybės dalimi. Būtent tarpusavio bendravimas šeimoje, nuolatiniai pokalbiai bei kartais kildavusi sveika konkurencija prisidėjo prie jo charakterio brandos. Towlesas yra minėjęs, kad būdamas jaunesnis dažnai leisdavo laiką suaugusiųjų kompanijoje, klausydamasis jų pokalbių, kas jam suteikė unikalų rakursą į pasaulį – jis tapo įgudusiu klausytoju, gebančiu išgirsti ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kas nutylėta.
 
Pasibaigus mokykliniams metams, jo gyvenime atsirado nauji iššūkiai, susiję su aukštojo mokslo siekimu, tačiau šis perėjimo laikotarpis nebuvo staigus šuolis į profesinę veiklą. Jis tęsė savo asmeninę brandą, toliau lavindamas tą patį kritinį mąstymą ir susidomėjimą žmonių charakteriais. Nors jau studijų metais jis vis labiau artėjo prie savo būsimosios veiklos, tai vyko natūraliai, per nuolatinį žinių gilinimąsi ir bandymus suprasti sudėtingas gyvenimo mechanikas, neforsuojant savęs į jokius iš anksto nustatytus rėmus.

Amor Towles knygos mano bibliotekoje

 
AMOR TOWLES ATĖJIMAS Į LITERATŪRĄ, SVARBIAUSI KŪRINIAI IR KŪRYBOS TEMOS
 
Amor Towles savo profesinį kelią pradėjo ne literatūros pasaulyje, o finansų srityje, kurioje dirbo investicijų valdymo sektoriuje Niujorke daugiau nei dvidešimt metų. Nors sėkmingai kopė karjeros laiptais, jis niekada nenutraukė ryšio su savo sena aistra rašymui, kuria užsiimdavo laisvu nuo darbo metu. Lūžis įvyko tada, kai suvokė, jog turi pakankamai finansinio stabilumo ir vidinės brandos, kad galėtų atsidėti tik kūrybai. Būtent 2011 metais pasirodęs jo debiutinis romanas „Gero tono taisyklės“, vaizduojantis 1938-ųjų Niujorko aukštuomenę, akimirksniu atnešė jam pasaulinę šlovę ir įrodė, kad dešimtmečius kaupta stebėtojo patirtis transformavosi į itin precizišką pasakojimo stilių.
 
Po tokios sėkmingos pradžios autorius tapo visą laiką rašančiu autoriumi, o kiekvienas vėlesnis jo kūrinys tik sustiprino jo, kaip meistriško pasakotojo, reputaciją. 2016 metais išleistas „Aristokratas Maskvoje“, pasakojantis apie grafą Aleksandrą Rostovą, nuteistą gyventi viešbutyje „Metropol“, tapo tikru literatūriniu fenomenu, išverstu į daugybę kalbų ir sužavėjusiu milijonus skaitytojų visame pasaulyje. Vėliau sekė 2021 metais pasirodęs romanas „Linkolno greitkelis“, nukeliantis į 1954-ųjų Ameriką, kuriame autorius meistriškai supina kelių jaunų žmonių likimus sudėtingos kelionės fone, dar kartą pademonstruodamas gebėjimą kurti gilias, humaniškas ir vizualiai turtingas istorijas.
 
Savo kūrybinį procesą Towlesas apibūdina kaip itin kruopštų ir struktūruotą, dažnai pabrėždamas, kad prieš pradėdamas rašyti jis atlieka ilgą planavimo darbą. Apie savo požiūrį į literatūrinę kūrybą autorius yra taikliai pasakęs: „Rašytojo darbas nėra tiesiog papasakoti istoriją, tai – sukurti pasaulį, į kurį skaitytojas norėtų sugrįžti ir kuriame galėtų praleisti laiką kartu su veikėjais, kurie jam tampa svarbūs.“ Jis siekia, kad jo knygos nebūtų tik pramoga, o taptų filosofiniu apmąstymu apie žmogaus orumą, likimo vingius bei gebėjimą išlikti ištikimam sau net sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
 
Kalbant apie autoriaus kūrybos temas, Towlesas dažniausiai nagrinėja istorinių lūžių ir asmeninio pasirinkimo sankirtas. Jo knygose gausu nostalgiško žvilgsnio į praeitį, tačiau ši nostalgija niekada neužgožia šiuolaikiško požiūrio į žmogaus psichologiją. Skaitytojai visame pasaulyje jį vertina už elegantišką kalbą, subtilų humorą ir gebėjimą sukurti itin įsimintinus, aristokratiškos dvasios ar netradicinio charakterio herojus, kurie tampa tarsi artimais draugais. Šis universalus patrauklumas leido jam pelnyti ne tik skaitytojų meilę, bet ir pripažinimą literatūros pasaulyje, nors jis retai tampa didžiųjų apdovanojimų laureatu, tačiau nuolat patenka į „New York Times“ bestselerių sąrašų viršūnes.
 
Jo asmeninis gyvenimas, palyginus su pasiekta šlove, išlieka itin privatus ir ramus. Autorius yra vedęs, kartu su žmona augina du vaikus ir gyvena Manhatane, Niujorke, tačiau vengia viešumo, kuris nėra tiesiogiai susijęs su jo knygų pristatymu. Jis vertina savo laiką su šeima ir nuoseklų kūrybinį ritmą, todėl jo vieši pasirodymai visada yra gerai apgalvoti ir susiję su naujų kūrinių aptarimu. Towlesas sugeba išlaikyti sveiką atstumą tarp savo viešo, kaip rašytojo, įvaizdžio ir paprasto, ramaus gyvenimo būdo, kurį jis puoselėjo nuo pat jaunystės.
 
Europoje, o ypač Baltijos šalyse, Amorą Towlesą itin vertina intelektualioji skaitytojų auditorija, kuri ieško kokybiškos, stilingos ir gilios prozos. Jo kūriniai, ypač „Aristokratas Maskvoje“, sulaukė didelio dėmesio Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kur skaitytojai jautriai priima temas, susijusias su istorine atmintimi, orumu priespaudos akivaizdoje ir asmenine laisve. Baltijos šalių intelektualai ir literatūros mylėtojai jį laiko vienu tų retų šiuolaikinių amerikiečių autorių, kurie sugeba sujungti amerikietišką pasakojimo dinamiką su senosios Europos literatūrine tradicija bei intelektualiu gyliu.
 
Be jau minėtų garsiausių romanų, Towlesas yra išleidęs ir kitų kūrinių, pavyzdžiui, novelių rinkinį „Eglės iš Rusijos“, kuris dar labiau išplėtė jo kūrybinę erdvę ir parodė gebėjimą dirbti mažesnės formos žanruose. Kiekviename savo darbe autorius išlieka ištikimas sau – jis niekada nesiekia šokiruoti, verčiau renkasi gilią empatiją ir lėtą, bet užtikrintą pasakojimo tempą. Šis ištikimybės sau principas ir nuoseklus tobulėjimas yra tai, kas verčia skaitytojus visame pasaulyje nekantriai laukti kiekvieno naujo jo kūrinio.
 
Vis dėlto, svarbiausia Towleso, kaip rašytojo, sėkmės paslaptis yra jo gebėjimas sukurti atmosferą, kuri skaitytojui tampa labiau realia už kasdienybę. Jo kūryba – tai tarsi kvietimas trumpam sustoti, įkvėpti ir pažvelgti į gyvenimą su šiek tiek daugiau ironijos bei švelnumo. Jis yra tarsi tiltas tarp skirtingų kartų ir kultūrų, sugebantis kalbėti apie amžinus dalykus – meilę, netektį, atkaklumą – kalba, kuri yra suprantama tiek Niujorke, tiek Vilniuje. Būtent toks gebėjimas išlikti suprantamu ir artimu įvairių tautybių bei socialinių sluoksnių žmonėms ir paverčia jį vienu ryškiausių mūsų laikų literatūros balsų.
 
Ar esate lietuviškai skaitę bent vieną jo romaną?

Čia galite pasižiūrėti interviu su autoriumi:

 
Maištinga Siela

Knyga: Margaret Atwood "Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją"

 

Margaret Atwood. „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją“ – Vilnius: Alma littera, 2008. – p. 224.

 
„Vanduo nesipriešina. Vanduo teka. Kai į jį panardini ranką, jauti tik glamonę. Vanduo nėra tvirta siena, jis tavęs nesustabdys. Bet vanduo visada teka ten, kur nori, ir niekas negali jam pasipriešinti. Vanduo kantrus. Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimink tai, mano vaike. Atsimink, tu esi tarsi vanduo. Jei negali įveikti kliūties, apeik ją. Vanduo apeina (p. 63-64)“.
 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Koks džiaugsmas rasti laiko skaitymui. Ypač tokiam, kuriam nereikia atidėliojimo ar pertrūkio, o knygą gali perskaityti per vieną dieną, patirdamas visuminį jos teikiamą emocinį ir intelektualinį poveikį. Ilgai ieškojau perskaitytų knygų knygynuose 2008 metais lietuviškai išleistos kanadiečių rašytojos Margaret Atwood (g. 1939) knygos Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją (angl. The Penelopiad), kuri originalo kalba pirmąkart išleista 2005 metais. Penelopiada yra dalis tarptautinio projekto Canongate Myth Series, kuriame žymūs šiuolaikiniai rašytojai buvo pakviesti iš naujo interpretuoti įvairius pasaulio mitus. Margaret Atwood šiame projekte pasirinko perkurti Odisėjo ir Penelopės mitą, suteikdama balsą Odisėjo žmonai Penelopei bei jos nužudytoms tarnaitėms. Šiuo kūriniu autorė siekė permąstyti klasikinę istoriją iš moterų perspektyvos, kritiškai vertindama patriarchalinį požiūrį į ištikimybę ir teisingumą. Lietuviškai šios serijos knygos buvo pradėtos versti, bet, matyt, nesusilaukė ypatingo dėmesio, nes iš 30 kūrinių pasirodė tik Alexander McCall Smith, Karen Armstrong ir Jeanette Winterson mitų interpretacijos. Penelopiadą į lietuvių kalbą išvertė Irena Varnaitė.

 
M. Atwood interpretacija – tai pirmoji mano skaityta šios serijos knyga, bet pati autorė man puikiai pažįstama iš lietuviškai pasirodžiusių romanų: Oriksė ir Griežlys, Tarnaitės pasakojimas, Aklasis žudikas, Greis ir kt. Prisipažinsiu, kad nesitikėjau, kad šitaip įtrauks ir šitaip patiks Penelopiada. Tas, kas skaitė Atwood knygas, žino, kokio pajėgumo, įtaigumo ir aštrumo ji yra kūrėja. Pasirinkusi interpretuoti Homero kūrinį Odisėja, ji rėmėsi ne vien šiuo herojiniu epo, bet ir kitais pasakojimais. Labiausiai autorę sujaudino ir domino, kodėl po 20 metų kelionių ir Trojos karų grįžęs Odisėjas kartu su jau suaugusiu sūnumi Telemachu išskerdė ne tik Itakės rūmus apgulusius jaunikius, bet ir 12 rūmų ištikimų tarnaičių-vergių, kurios priverstinai sanguliavo su Penelopės sprendimo belaukiančiais jaunikiais. Autorė tarsi po 4 tūkstančių metų laukimo interpretuodama surengia teismą Odisėjui, sujungdama šiuolaikinio teismo sistemą su anų laikų tikrove.
 
Tekstas absoliučiai modernus ir parašytas jungiant šiuolaikinio romano principus su Antikos laikų dramaturginiais intarpais, pvz., dvylikos nužudytų tarnaičių balsai dažnai perteikiami choru, kuris Antikos dramaturgijoje dažniausiai atlikdavo žiūrovui apibendrinamąją ir aiškinamąją veiksmų funkcijas. Istoriją pasakoja pati Penelopė ir toli gražu ne iš Itakės, o iš Hado požemio karalystės, praėjus daugybei šimtmečių nuo senovės Graikijos įvykių. Penelopė išsilavinusi, ji žino, kas vyksta gyvųjų pasaulyje, kad yra atsiradusios technologijos, kad Viktorijos laikų žmonės užsiima spiritizmo seansais, per kuriuos retsykiais ji kaip vėlė pasirodo. Tačiau Penelopė priešingai nei Helenė ir Odisėjas, negeria iš užmaršties Letos upės vandens ir nesireinkarnuoja, tačiau pastebi, kad Hado požemis tampa krikščioniškojo pasaulio dalimi, keičiasi kaip ir viskas pasaulyje.
 
Penelopei suteiktas kantriosios ir nemažiau gudrios už Odisėją charakteris. Įdomu tai, kad Penelopė dar ir pavydi, nes labiausiai nenori būti antrarūše, bet, deja, tenka lygiuotis ir visada pralaimėti pusseserei Helenei, pačiai gražiausiai mirtingajai, kuri buvo pagrobta iš karaliaus Menelajaus karalaičio Pario ir išvežta į Troją. Galima sakyti, kad Helenė iš dalies kalta, kad Penelopė 20 metų nematė savo vyro Odisėjo, nes dėl jos kilo Trojos karas. Įdomu tai, kad ji nenuogąstauja dėl to, kad Odisėjas kelionėje galimai miegojo su Kirke ir Kalipse, jai kur kas svarbiau yra, kad trumpakojis pripažintų josios grožį ir protą.
 
Margaret Atwood tikslas yra ne tik papasakoti Penelopės versiją, bet kalbėti ir moterų tarnaičių balsais, kurios buvo nuteistos ne dėl to, kad kaip vergės sanguliavo su jaunikiais, bet dėl to, kad joms nebuvo duotas leidimas kaip vergėms sanguliauti. Kitaip sakant, vergystės įstatymas labai siauras, niuansas absurdiškai, bet to užteko, kad jos vis tiek būtų pakartos laivų virvėmis. Teisme jos prabyla ir prašo paskutinės pagalbos: „O piktosios, o furijos, jūs – paskutinė mūsų viltis! Maldaujame jus paskirti bausmę ir reikalaujame keršto už mus! Būkite mūsų gynėjos, mūsų, kurių gyvenime niekas negynė! Užuoskite Odisėją, kad ir kur jis eitų! Iš vienos vietos į kitą, iš vieno gyvenimo į kitą, kad ir kaip jis besislėptų, kad ir kokį pavidalą įgautų, susekite! Sekite jo pėdomis žemėje ar Hade, kad ir kur jis rastų prieglobstį, sakmėse ar pjesėse, didelėse knygose ar disertacijose, paraščių pastabose ar papildymuose! Pasirodykite jam mūsų pavidalais, mūsų sudarkytomis formomis, mūsų apgailėtinais kūnais! Tegul jis niekada neranda ramybės (p. 204-205).“

Margaret Atwood

 
Nors Homero Odisėjoje pats Odisėjas dažnai paminimas kaip gudragalvis, iš tikrųjų Penelopiadoje gudrumas įgauna neigiamą konotaciją, gudrumas – tai ne išmintis, o apgavimo meno persona (romane pažymima, kad Odisėjo motinos linijos senelis Autolikas buvo garsus apgaulės meistras, o iš tėvo pusės – pats Sizifas, kuris už gudrybes buvo nuteistas ridenti akmenį amžinai į kalną). Kita vertus, būtent gudrybė pasitarnavo argonautams laimėti Trojos karą su dirbtiniu žirgu, bet Penelopiadoje ši Odisėjo savybė tampa ne didvyriškumo rodikliu, bet nedorybe. Štai, kaip Odisėjas varžybose laimėjo Penelopę: „Odisėjas jas laimėjo. Jis apgavo, kaip vėliau sužinojau. Mano tėvo brolis, dėdė Tindarėjas, nors ir Helenės tėvas, kaip jums pasakojau (kai kas kalba, kad jos tikrasis tėvas buvęs Dzeusas), padėjo jam laimėti. Jis įmaišė į kitų varžovų vyną narkotiko, kad tie taptų vangesni, nors ne taip labai, kad tai pastebėtų: Odisėjui jis davė vaisto, turinčio atvirkščią poveikį. Šis dalykas tapo tradicija ir vis dar praktikuojamas gyvųjų pasaulyje, kai vyksta sporto varžybos (p. 55).“ Tai autorė kalba apie dopingą!
 
Nieko nuostabaus, kad herojai (tikriausiai be Sofoklio Antigonės) graikų mituose dažniausiai vaizduojami be išlygų vyrai. Šiuolaikinės moterų rašytojos linkusios perrašinėti mitus, paversti pasakojimus herojus (dievus, pusdievius ir mirtinguosius) demaskuojančiais kūriniais, kurie „atstato“ prislopintą ar negirdimą herojiniuose epuose moterų balsus. Iš tikrųjų Lietuvoje šių romanų vertimai per pastaruosius 10 metų pasiekė tikrą bumą: Pat Baker Mergelių tyla, Trojos moterys, Jennifer Saint Ariadnė, Elektra, Madeline Miller Kirkė. Šie romanai dažnai pasižymi kaip priešprieša klasikiniams kūriniams, turi ryškų feministinį atspalvį. Margaret Atwood Penelopiadą galima laikyti viena pirmųjų lietuviškai verstų sąskaitas suvedančių herojinių epų. Tačiau lyginant su kitais kūriniais, M. Atwood raiška modernesnė, ji nesistengia imituoti herojinių epų ir laikmečio niuansų, priešingai – jungia tiek struktūriškai, tiek kalbiškai, suteikdama Penelopei absoliučiai šiuolaikinį kalbėjimo būdą: „Jai patikdavo pasirodyti kokaisi nors Trojos laikų drabužiais, mano skoniui per daug puošniais, bet – chacun à son goût. Ji visiškai lėtai pasisaukdavo, tada nuleisdavo galvą ir žvelgdavo iš apačios į kiekvieną, kas ją būdavo burtais iškvietęs, nusišypsodavo savo firmine intymia šypsena – ir juos pakerėdavo! (p. 38).“ Taigi prancūziškas intarpas ir epitetas firminė šypsena leidžia autorei laisvai perteikti praeities įvykius iš šių dienų Penelopės tariamai pakitusios savivokos.  
 
M. Atwood kurdama naują herojinio epo interpretaciją nenutolsta nuo savo romano Tarnaitės pasakojimas ištarmių. Didelis dėmesys patriarchalinio pasaulio santvarkai ir to pasaulio neteisingam teisingumui moterų atžvelgiu. Autorė dekonstruoja patriarchalinį pasakojimą, iškeldama į dienos šviesą Penelopės išgyvenimus bei jos nužudytų dvylikos tarnaičių likimus, taip kvestionuodama istorijos objektyvumą ir galios dinamiką. Kūriniu taip pat atskleidžiamas moterų solidarumas bei jų kova už teisę būti išgirstoms pasaulyje, kuriame oficialiąją istoriją rašo tik vyrai. Kūrinys emocionalus. Autorė rašo užtikrintai, neimituoja herojinio epo stilistikos, tiesą sakant, rašo lakoniškai, bet iš to lakoniškumo išgauna jaudinantį ir herojiniams epams būdingos patetikos, kuri šiuo atveju yra tik privalumas, o ne trūkumas. Man labai patiko šis kūrinys, o finalinis teismas taip įtraukė, tarsi žiūrėčiau ir stebėčiau 4 tūkstančių metų bylos svarstymo pabaigą. Ar pasakojime iš tikrųjų išteisinamas Odisėjas, o gal jis pasmerkiamas teisme? Paliksiu sužinoti patiems.
 
Maištinga Siela

2026-ųjų metų „Women's Prize“ literatūros premija skirta Virginia Evans „The Correspondent“ ir Lyse Doucet „The Finest Hotel in Kabul“

 

Sveiki,
 
Esu nemažai nusivylimo patyręs su „Women‘s Prize“ premijos autorėmis praeityje, bet visada tikiuosi aukštesnės kartelės. Šiemet vėl išrinktos naujos grožinės ir negrožinės literatūros finalininkės, apie kurias, deja, iki šiol nieko nežinojau, todėl dirsteliu į jas ir į jų knygas. Susipažinkime!
 
2026-ųjų metų „Women's Prize“ literatūros apdovanojimų ceremonija vainikavo, kaip teigiama spaudoje, išskirtinius pasakojimus, kuriuose susipina drąsa, žmogiškumas ir meistriškas rašymo stilius. Šių metų laureatės savo kūriniuose meistriškai tyrinėja sudėtingas temas, kviesdamos skaitytojus pažvelgti už įprastų pasaulio suvokimo ribų. Nugalėtojų sąrašas, šiemet atspindintis platų žanrų ir tematikų spektrą, dar kartą įrodė, kad moterų balsai literatūroje yra neatsiejama mūsų kultūrinio audinio dalis, suteikianti gylio ir empatijos svarbiausiems šių dienų iššūkiams. O kas galėtų pasiginčyti?
 
Grožinės literatūros kategorijoje laimėjo Virginia Evans su savo sukrečiančiu ir intelektualiai giliu romanu „The Correspondent“. Autorė šiame kūrinyje meistriškai atskleidžia žurnalisto profesijos užkulisius, derindama asmeninę dramą su plačiu geopolitiniu kontekstu. Knyga skaitytojus pakerėjo savo psichologiniu tikslumu bei gebėjimu įtraukti į įtemptą pasakojimą, kuriame kiekviena detalė turi svorį, o pagrindinė veikėja tampa tarsi tiltu tarp skaitytojo ir sudėtingo, nuolat besikeičiančio išorinio pasaulio tikrovės.
 
Dokumentinės literatūros ir publicistikos kategorijoje komisijos pripažinimą pelnė patyrusi žurnalistė Lyse Doucet su kūriniu „The Finest Hotel in Kabul“. Šioje knygoje autorė pateikia itin jautrų ir detalų žvilgsnį į gyvenimą Afganistane, per vieno viešbučio prizmę atskleisdama visos šalies tragizmą ir kartu neblėstančią žmonių viltį. Doucet, pasitelkdama savo ilgametę darbo patirtį konfliktų zonose, sukūrė tekstą, kuris yra ne tik informatyvus, bet ir giliai emociškai paveikus, atveriantis duris į vietas, kurios dažnam skaitytojui iki šiol buvo pažįstamos tik iš nuotolinių naujienų pranešimų.
 
Šios dvi laureatės – Lyse Doucet ir Virginia Evans – atstovauja skirtingiems pasakojimo būdams, tačiau jas vienija bendras tikslas: ieškoti tiesos ir žmogiškumo net sudėtingiausiomis aplinkybėmis. „Women's Prize“ apdovanojimai dar kartą patvirtino savo misiją, kaip teigiama, išryškinti talentingas kūrėjas, kurios nebijo kelti nepatogių klausimų ir skatinti diskusijas apie tai, kas mums visiems yra svarbiausia. Kiekviena iš šių knygų ne tik praturtina literatūrinį kraštovaizdį, bet ir tampa svarbiu indėliu į šiuolaikinį kultūrinį dialogą.
 
Apdovanojimų nugalėtojų pagerbimas vyko šventinėje atmosferoje, kurioje dalyvavo literatūros kritikai, autoriai ir skaitytojai iš viso pasaulio. Šis renginys dar kartą priminė, kad literatūra yra viena galingiausių priemonių, padedančių susivienyti ir geriau suprasti vieniems kitus. Nors „The Finest Hotel in Kabul“ ir „The Correspondent“ pasakoja apie labai skirtingus pasaulio kampelius, jų bendras bruožas yra meistriškas gebėjimas sujungti asmenines patirtis su visuotinėmis vertybėmis, kurios mus visus daro žmonėmis.
 
Maištinga Siela

Įdomioji literatūra. „Hario Kovent Gardeno damų sąrašas“ – ne tik prostitučių sąrašas, bet ir XVIII a. Londono socialinis veidrodis

Sveiki, skaitytojai!
 
Literatūra tuo ir įdomi, kad ji slepia savo praeityje itin pikantiškų istorijų. Vieną tokią aptikau toliau skaitydamas Dr. Kate Lister mokslinę knygą „Įdomioji sekso istorija“, tad siūlau susipažinti.
 
XVIII amžiaus Londono naktinis gyvenimas buvo neatsiejamas nuo „Hario sąrašo“ (kai kur verčiama kaip „Harrio sąrašas“ ar net „Hario Kovent Gardeno damų sąrašas“ (angl. Harris's List of Covent Garden Ladies) – tai buvo spalvingas, skandalingas ir itin populiarus leidinys, tapęs tikra to meto „malonumų ieškotojų biblija“. Viskas prasidėjo apie 1760-uosius metus, kai Londono Kovent Gardeno rajonas, garsėjęs kaip laisvo elgesio moterų ir pramogų centras, tapo neoficialiu šio leidinio atskaitos tašku. Nors pavadinimas kildintas iš Džeko Hario, buvusio garsaus sąvadautojo ir vietinio veikėjo vardo, jis labiau veikė kaip rinkodarinis triukas, skirtas pritraukti skaitytojus, kurie tikėjosi rasti ne tik informacijos, bet ir tam tikro „autentiškumo“ bei ryšio su Londono pogrindžio autoritetais.
 
Leidinys buvo sumanytas kaip kasmetinis katalogas, išeidavęs kiekvienų metų pradžioje, tarsi kalendorius ar informacinis gidas. Tai nebuvo pavienis atsitiktinis tekstas, o gana disciplinuotai leista knygelė, kuri savo populiarumo viršūnėje pasiekdavo milžiniškus tiražus. Kai kuriais skaičiavimais, kasmet būdavo parduodama iki 8 000 ar net 10 000 egzempliorių, o tai XVIII a. kontekste buvo stulbinantis rezultatas. Tai rodė, kad sąrašas nebuvo skirtas tik vargšams ar visuomenės atstumtiesiems; priešingai, jis buvo taikomas turtingesniems miestiečiams, aristokratams ir viduriniajai klasei, kurie galėjo sau leisti mokėti apie pusantros ar dvi šilingo sumą už vieną egzempliorių – kainą, kuri tuo metu buvo gana reikšminga.
 
Pagrindinis šių sąrašų turinys buvo itin detalūs, kartais net literatūriškai papuošti prostitučių aprašymai. Juose skaitytojai rasdavo ne tik moters vardą bei tikslų adresą, kur ją galima rasti, bet ir išsamų fizinių duomenų pristatymą, pabrėžiant grožį, stotą bei kitas išorines ypatybes. Knygelės autoriai ar redaktoriai nevengdavo įterpti pikantiškų detalių apie moterų „specializaciją“ ar net jų seksualinius polinkius, stengdamiesi sukurti intriguojantį įvaizdį. Aprašymai dažnai būdavo persmelkti savotiško erotinio humoro ir net tam tikros literatūrinės stilistikos, kuri leido skaitytojams pasijusti tarsi skaitantiems nuotykių romaną, o ne paprastą paslaugų katalogą.
 
Nors tikrieji autoriai dažnai slėpdavosi po anonimiškumo šydu, manoma, kad šiuos sąrašus sudarinėjo įvairūs asmenys – nuo neįvykusių literatų iki pačių Kovent Gardeno aplinkos veikėjų. Vienas dažniausiai minimų vardų, susijusių su šio sąrašo „literatūrine“ puse, yra Samuelis Derrickas, nors istorikai dėl šios autorystės dažnai ginčijasi. Nepaisant to, akivaizdu, kad už leidinio stovėjo žmonės, turėję puikų priėjimą prie Londono naktinio gyvenimo užkulisių, supratę paklausą ir gebėję ją patenkinti pasitelkdami populiariąją to meto kalbą bei stilių.
 
Leidinio gyvavimo trukmė buvo stebėtinai ilga – jis reguliariai pasirodydavo beveik keturis dešimtmečius, nuo 1760 iki 1794 ar net 1795 metų (tuo metu, kai kitoje Europos pusėje LDK patyrė paskutiniuosius padalijimus!). Per šį laikotarpį „Hario sąrašas“ tapo neatsiejama Londono socialinio kraštovaizdžio dalimi. Jo sėkmę lėmė ne tik teikiama praktinė informacija, bet ir tai, kad jis suteikė vyrams galimybę susiplanuoti savo „nuotykius“ privačiai, be nereikalingo blaškymosi po tamsius skersgatvius. Tai buvo tam tikras socialinis reiškinys, sujungęs laisvalaikio planavimą su skaitymo malonumu, net jei tas malonumas buvo laikomas amoraliu ar neteisėtu.

Titulinis puslapis 1764 m. ir 1794.

 
Kultūrinis sąrašo poveikis buvo dviprasmis, bet neginčijamas. Viena vertus, jis atskleidė XVIII a. visuomenės veidmainystę, kurioje viešai deklaruojamas moralumas egzistavo greta itin aktyvios seksualinės rinkos. Kita vertus, jis skatino seksualinės kultūros komercializaciją, tapdamas vienu pirmųjų masinės kultūros pavyzdžių, skirtų vyrų malonumams. Leidinys netiesiogiai normalizavo prostituciją kaip Londone egzistuojantį ekonominį faktą, o ne tik kaip nuodėmingą ydą, ir kartu kūrė tam tikrą „profesionalizacijos“ įvaizdį, kur paslaugų teikėjos tapo žinomomis figūromis.
 
Žvelgiant į konkretų turinį, pavyzdžiui, galėtume rasti tokio pobūdžio įrašus: „Panelė X, gyvenanti Šv. Martyno skersgatvyje, yra jauna ir grakšti, pasižyminti itin įtaigiu žvilgsniu bei polinkiu į rafinuotus pokalbius, o jos kaina už naktį siekia penkis šilingus“. Tai buvo ne tik informatyvus, bet ir viliojantis tekstas, skirtas sužadinti skaitytojo vaizduotę. Tokie įrašai buvo kruopščiai redaguojami, kad atrodytų patraukliai, todėl nenuostabu, jog vyrai laukdavo naujo sąrašo išleidimo su dideliu nekantrumu, tarsi laukdami mados žurnalo ar svarbaus visuomeninio leidinio.
 
Vis dėlto, „Hario sąrašo“ pabaiga buvo ne tokia triumfuojanti. XVIII a. pabaigoje besikeičiantis visuomenės požiūris, augantis moralinis spaudimas ir griežtesnė teisėsauga galiausiai atvedė prie leidinio žlugimo. 1795 metais leidėjai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už obscenišką ir visuomenės moralę žlugdantį turinį, kas privertė visą šį projektą oficialiai nutraukti. Tai buvo pabaiga vienos eros, kurioje seksualinės paslaugos buvo viešai prieinamos ir „katalogizuojamos“, atspindėdama griežtėjantį požiūrį į laisvesnį elgesį.
 
Šiandien šis sąrašas yra tapęs gana brangiu istorijos šaltiniu tyrinėtojams, besidomintiems XVIII a. socialiniu, kultūriniu ir seksualiniu gyvenimu Londone. Nors originalių egzempliorių išliko nedaug ir jie yra saugomi didžiausiose pasaulio bibliotekose ar privačiose kolekcijose, domėjimasis jais pastaraisiais dešimtmečiais itin išaugo. Istorikai ir tyrinėtojai pasitelkia šiuos tekstus norėdami suprasti moterų padėtį to meto visuomenėje, jų socialinę kilmę bei gyvenimo būdą, kurį dažnai užgoždavo oficiali to meto istoriografija.
 
Šiuolaikiniam skaitytojui su „Hario sąrašu“ šiandien galima susipažinti per įvairias akademines publikacijas, archyvų skaitmenines kopijas ar net specialiai tam skirtus istorinius tyrimus, kuriuose šie tekstai yra analizuojami. Nors knygelės nebegali būti įsigyjamos knygynuose, jų turinys tapo prieinamas kaip unikalus langas į praeitį. Taip „Hario sąrašas“ iš skandalingo XVIII a. Londono „šarašo“ virto svarbiu istoriniu dokumentu, leidžiančiu mums geriau suprasti žmogaus prigimties, visuomenės normų ir kultūrinių pokyčių sudėtingą sąveiką.
 
Maištinga Siela

Margaret Atwood "Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją": kaip ir vėl leidausi į knygų medžioklę

Sveiki!
 
Seniai „nemedžiojau“ senų vertingų ir jau itin bibliografiškai retų knygų, nes namuose jų tiek, kad pamažu jas atrinkinėju ir kitiems atiduodu, nes... Nebetelpa! Tačiau yra tokių knygų ir rašytojų, kurių... tiesiog... negali atsisakyti! Seniai ieškojau Margaret Atwood knygos „Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją“, kurią 2008 metais išleido leidykla „Alma littera“. Niekur ištisą dešimtmetį negalėjau įsigyti. Keista, nes jos neturėjo net sena.lt bei kiti skaitytų knygų knygynai. Aš net pamiršau, kad jos ieškau! Bet ruošdamas straipsnį apie Margaret Atwood (jį galite perskaityti ČIA), vėl prisiminiau! Ir internete radau iš kur pirkti! Ir štai... kitą dieną knyga jau guli ant stalo!
 
Maištinga Siela

Grafas Ročesteris arba John Wilmot (1647–1680): skandalingas poetas sifilistas, įžeidęs net Anglijos karalių Karolį II

 

Sveiki!

 

Apie grafą Ročesterį, skandalingą XVII a. poetą, sužinojau iš knygos „Įdomioji seko istorija“, tad nutariau dirstelėti plačiau į šio asmens istoriją, juolab kad ji susijusi ir su literatūra.

 

Johnas Wilmotas (angl. John Wilmont), antrasis Ročesterio grafas, gimė 1647 metų balandžio 1 dieną Ditchley mieste, Oksfordšyre, aristokratų šeimoje. Jo tėvas Henry Wilmotas buvo ištikimas rojalistas, vėliau gavęs grafo titulą už savo paslaugas karaliui Karoliui II, o motina Anne St. John priklausė senajai Anglijos didikų giminei. Jo vaikystė buvo paženklinta Anglijos pilietinio karo suirutės, o tėvo tremtis privertė šeimą gyventi nuolatinėje įtampoje. Ankstyvaisiais metais Johnas buvo išsiųstas į Burfordo gramatikos mokyklą, o vėliau, būdamas vos dvylikos, įstojo į Oksfordo universiteto Wadham kolegiją. Nors buvo itin gabus klasikinėms kalboms ir literatūrai, jaunystės metai universitete suformavo jo maištingą charakterį – jis greitai nusivylė akademine tvarka ir pasinėrė į hedonistinį gyvenimą, kuris tapo jo vizitine kortele visam likusiam laikui.

 

Ročesteris greitai tapo ryškiausia figūra karaliaus Karolio II dvare po Restauracijos, kur pasižymėjo kaip „šaunusis valkata“ ir satyrikas. Jo gyvenimo būdas buvo prieštaringas: jis buvo apdovanotas nepaprastu intelektu, tačiau jį naudojo destruktyviems tikslams, nuolat balansuodamas tarp aukščiausios visuomenės malonumų ir žemiausių Londono užeigų pagundų. Jis garsėjo savo persirenginėjimais, kai, apsimetęs paprastu žmogumi, tyrinėdavo slapčiausias miesto vietas, stebėdamas visuomenės ydas iš arti. Jo santykiai su karaliumi buvo permainingi: Ročesteris dažnai buvo tremiamas iš dvaro dėl savo įžūlių satyrų, kuriose nevengė pašiepti net paties valdovo, tačiau dėl savo žavesio ir humoro visada buvo sugrąžinamas.

 

Jo požiūris į seksą ir seksualumą XVII amžiaus Anglijoje buvo neįtikėtinai radikalus ir provokuojantis. Ročesteris atmetė krikščionišką moralę ir santuokinės ištikimybės idealus, propaguodamas visišką juslinį išsilaisvinimą. Jo kūryboje seksualumas buvo neatsiejamas nuo galios dinamikos ir kūniško malonumo, o moteris jis dažnai vaizdavo kaip lygiavertes partneres lytiniame gyvenime, paneigdamas to meto patriarchalinį pasyvumo naratyvą. Nors šiandien sunku tiksliai apibrėžti jo orientaciją šiuolaikiniais terminais, Ročesteris savo poezijoje ir laiškuose atvirai tyrinėjo biseksualumo temas, nebijodamas vaizduoti homoseksualaus akto kaip natūralaus ir netgi trokštamo patyrimo. Toks atvirumas buvo visiškai nesuderinamas su vyravusia puritonų įtaka ir feodaline morale, todėl jo tekstai ilgą laiką buvo laikomi „nešvankybėmis“.

 

Literatūrinis Ročesterio palikimas yra vienas įspūdingiausių ir kartu „purviniausių“ anglų literatūros istorijoje. Jo satyros, pavyzdžiui, „Satire Against Reason and Mankind“, yra intelektualios ir kandžios, kritikuojančios žmogaus prigimtį bei aklą tikėjimą racionalumu. Jis meistriškai valdė įvairias poetines formas, derindamas aukštąjį stilių su gatvės žargonu. Ročesteris tikėjo, kad „tikroji išmintis yra pripažinti mūsų beprasmybę“, todėl jo eilėraščiai dažnai baigiasi nihilizmo gaida. Jo pasisakymai, tokie kaip „visų žmonių protas tėra tik priemonė pateisinti jų ydas“, atspindi jo gilų skepticizmą ir cinišką požiūrį į žmonijos moralinį progresą.

 

Skandalai sekė Ročesterį kiekviename žingsnyje. Vienas garsiausių incidentų įvyko, kai jis per „viešą pasirodymą“ dvare išdrįso įžeisti patį Karolį II, sukūręs kandų epigramą, prasidedančią žodžiais: „Štai čia guli mūsų suverenas valdovas, kurio žodis niekada nieko neįtikina“. Tačiau jis ne tik rašė, bet ir veikė: įsiveldavo į muštynes, organizuodavo orgijas ir, kaip manoma, netgi buvo prisidėjęs prie užpuolimo prieš poetą Johną Drydeną dėl pastarojo politinių pažiūrų. Jo elgesys buvo nuolatinis iššūkis to meto hierarchijai, o visuomenė į jį reagavo mišriai – nuo pasibjaurėjimo iki slapto susižavėjimo jo drąsa.

 

Gyvenimo pabaigoje Ročesteris patyrė dramatišką virsmą, kurį daugelis amžininkų interpretavo kaip atgailą. Nuolatinis piktnaudžiavimas alkoholiu ir sifilis visiškai sugriovė jo sveikatą, tad būdamas vos 33 metų jis mirė 1680 metais. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis jis bendravo su vyskupu Gilbertu Burnetu, kuris vėliau aprašė šį pokalbį garsiajame veikale „Kai kurios Johno, Ročesterio grafo, mirties aplinkybės“. Nors kritikai ginčijasi, ar ši atgaila buvo nuoširdi, ar tai tik Bažnyčios bandymas pasisavinti skandalisto mirtį, šis faktas tapo dar vienu jo legendos aspektu, pabrėžiančiu kontrastą tarp jo gyvenimo nuodėmių ir siekio rasti ramybę.

 

Ročesteris prisimenamas ne tik dėl savo bohemiško gyvenimo, bet ir kaip žmogus, peržengęs visas įmanomas savo laikmečio ribas. Jis buvo tarsi gyvas paradoksas: aristokratas, kuris niekino titulų svarbą; intelektualas, kuris dievino instinktyvų chaosą; ir poetas, kuris savo žodžiais siekė sugriauti melą, ant kurio laikėsi XVII amžiaus visuomenė. Jo kūryba buvo tarsi veidrodis, atspindintis giliausias žmogaus tamsybes, kurias kiti dvariškiai stengdavosi nuslėpti po puošniomis perukų ir dvaro etiketų kaukėmis. Šiandien jis laikomas vienu pirmųjų tikrųjų „maištininkų be priežasties“, kurio asmenybė ir kūryba vis dar jaudina ir stebina.

 

Be savo kūrybos ir skandalų, Ročesteris įdomus ir dėl to, kaip jis sugebėjo išlikti karaliaus favoritu net tada, kai jo veiksmai buvo visiškai nepriimtini. Tai liudija apie Karolį II, kuris pats buvo gyvenimo malonumų mėgėjas ir vertino Ročesterio aštrų protą labiau nei mandagų pataikavimą. Ročesteris buvo tarsi dvaro „linksmuolis“, kuriam buvo leista sakyti tiesą į akis, kol ji išlikdavo bent šiek tiek juokinga. Jo gyvenimas rodo, kad XVII amžiaus dvare vyravo kur kas sudėtingesnė kultūrinė dinamika, nei galėtume pamanyti iš pirmo žvilgsnio, kur literatūrinis talentas kartais galėjo apsaugoti nuo pačių baisiausių pasekmių.

 

Galiausiai, Ročesteris lieka svarbus kaip asmuo, parodęs, kad ribos tarp „teisingo“ ir „neteisingo“ gyvenimo gali būti labai skystos. Jo paties žodžiais tariant, „gyvenimas yra tik trumpa kelionė tarp dviejų amžinų niekų“, todėl kiekvienas jo veiksmas atrodė kaip desperatiškas bandymas pripildyti tą tuštumą kuo intensyvesniais potyriais. Nors jo paties gyvenimas buvo trumpas ir destruktyvus, jo įtaka literatūrai ir kultūrai išlieka stipri – jis išmokė ateities kartas, kad poezija gali būti ne tik grožio paieškos, bet ir negailestinga tiesos, ypač nepatogios ar gėdingos, išraiška. Jis mirė kaip legenda, palikęs po savęs tiek klausimų, kiek ir genialiai parašytų eilučių.

 

Maištinga Siela

Šiuolaikinė estų literatūra: geriausi ir labiausiai pripažinti Estijos rašytojai, jų knygos ir temos

 

Sveiki!

 

Ką žinote apie šiuolaikinę estų literatūrą? Aš beveik nieko. Esu kelis šiuolaikinius autorius skaitęs, bet pastarasis dešimtmetis – tuščia vieta. Gal dėl to, kad estų literatūra susijusi ir su vertimais į lietuvių kalbą problema. Ją, estų kalbą, mažai kas moka, o verčia dar mažiau, bet, nepaisant visko, pateikiu šiuolaikinių estų garsiausių ir labiausiai pripažintų kūrėjų sąrašą.

 

Jaan Kross (1920–2007)

 

Nors tai klasikas, jo įtaka šiuolaikinei estų literatūrai išlieka milžiniška, o jo darbai – aukščiausiu prozos standartu. Jis garsėjo istoriniais romanais, kuriuose per individualius likimus nagrinėjo sudėtingus tautinio išlikimo ir moralinio pasirinkimo klausimus, pavyzdžiui, pasaulinį pripažinimą pelniusioje knygoje „Imperatoriaus pamišėlis“. Krossas sugebėjo meistriškai per istorines alegorijas kalbėti apie sovietinės okupacijos laikotarpio nutylėjimus, kartu išlaikydamas aukštą meninę kokybę. Pagrindinės jo temos – intelektualo atsakomybė priespaudos akivaizdoje, istorinė atmintis ir estų tautos tapatybės paieškos per amžius.

 

Andrus Kivirähk (g. 1970)

 

Vienas populiariausių ir mylimiausių šiuolaikinių estų rašytojų, pasižymintis unikaliu humoro jausmu ir gebėjimu derinti realizmą su magiškuoju pasauliu. Jo garsiausias kūrinys „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ (ją su autografu įsigijau Vilniaus knygų mugėje!) tapo šiuolaikine estų klasika, nagrinėjančia kultūrų sandūrą ir nykstančių tradicijų ilgesį. Kivirähko kūryba dažnai remiasi absurdo elementais, kurie padeda atskleisti tiek nacionalinį charakterį, tiek universalius žmogaus prigimties bruožus. Pagrindinės temos – folkloriniai motyvai, groteskas, socialinė satyra ir gilus, nors dažnai ironiškas, požiūris į estų nacionalinį charakterį.

 

Tõnu Õnnepalu (g. 1962)

 

Poetas, prozininkas ir eseistas, kurio kūryba išsiskiria melancholišku, filosofiniu tonu bei ypatingu dėmesiu gamtos ir žmogaus būties sąsajoms. Jo romanas „Landšaftas su moterimi“ yra vienas reikšmingiausių kūrinių, analizavusių posovietinės Estijos visuomenės virsmus ir žmogaus atskirtį. Õnnepalu tekstai dažnai primena meditaciją, kurioje kalba yra tarsi įrankis tyrinėti dvasinį pasaulį ir jo ryšį su aplinka. Pagrindinės temos – vienatvė, prisiminimai, vietos dvasia (genial loci) ir žmogaus tapatybės trapumas sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.

 

Sofi Oksanen (g. 1977)

 

Estų ir suomių kilmės rašytoja, kurios kūryba sulaukė didžiausio tarptautinio dėmesio pastaraisiais dešimtmečiais. Šiaip ji – suomė ir rašo suomiškai, tačiau dažnai priskiriama tarptautinėje arenoje ir prie Estijos literatūros. Jos romanas „Valymas“ pasauliui atvėrė skaudžią Estijos sovietinės okupacijos patirtį, koncentruodamasis į moterų likimus ir per kartas perduodamą traumą. Oksanen stilius yra intensyvus ir negailestingas, ji nebijo griebtis temų, kurios visuomenėje dažnai yra ignoruojamos ar slepiamos. Jos kūrybos temos – istoriniai nusikaltimai, smurtas artimoje aplinkoje, moterų tapatybė ir politinių režimų paliktos traumos.

 

Maarja Kangro (g. 1973)

 

Viena intelektualiausių šiuolaikinių rašytojų, dirbanti poezijos, esė ir prozos srityse, pasižyminti aštriu, ironišku ir itin kultūringu stiliumi. Jos prozoje dažnai gvildenamos šiuolaikinio žmogaus egzistencinės baimės ir kultūrinio vartojimo paradoksai, pateikiami su tam tikru intelektualiu atstumu. Kangro tekstai išsiskiria originaliu požiūriu į kūno politiką ir asmens autonomiją moderniame pasaulyje. Pagrindinės temos – meno ir realybės santykis, šiuolaikinio gyvenimo absurdas, kūno politika ir intelektualinė atskirtis.

 

Indrek Hargla (g. 1970)

 

Garsiausias estų detektyvų autorius, išgarsėjęs viduramžių Taliną vaizduojančia vaistininko Melchioro serija, kuri sėkmingai ekranizuota. Jis meistriškai sujungia istorinę rekonstrukciją su įtemptu detektyviniu siužetu, suteikdamas skaitytojams unikalų, beveik fizinį žvilgsnį į Hanzos laikų Estiją. Hargla sugeba sukurti itin įtraukiančią atmosferą, kurioje istorinės detalės tampa neatsiejama paslapties dalimi. Temos – istorinis teisingumas, kasdienybės detalės praeities kontekste ir žmogaus prigimtis, nekintanti per šimtmečius.

 

Mehis Heinsaar (g. 1973)

 

Tai rašytojas, atstovaujantis magiškojo realizmo krypčiai, kurio tekstai primena sapniškus, poetiškus pasaulius, kupinus netikėtumų. Jo apsakymų rinkiniai, tokie kaip „Härra Pauli kroonikad“, yra vertinami dėl kalbinio žaismingumo, originalumo ir gebėjimo išvesti skaitytoją už įprastos logikos ribų. Heinsoaro kūryba yra tarsi pabėgimas nuo kasdienybės pilkumos į pasaulį, kuriame stebuklas yra natūrali būtis. Pagrindinės temos – žmogaus išėjimas iš „normalaus“ pasaulio, gamtos stebuklingumas, kasdienybės transcendencija ir vaizduotės galia.

 

Mihkel Mutt (g. 1953)

 

Ryškus intelektualas, eseistas ir satyrikas, kurio proza itin taikliai fiksuoja Estijos visuomenės socialinius pokyčius nuo sovietmečio iki šių dienų. Jis dažnai vadinamas estų „socialiniu metraštininku“, sugebančiu su humoru ir ironija atskleisti įvairius visuomenės sluoksnius, nuo menininkų bohemos iki politinio elito. Mutto kūryba yra ne tik literatūrinis tekstas, bet ir sociologinis tyrimas, atveriantis estų mentaliteto slėpinius. Temos – socialinė stratifikacija, kultūrinis elitas, politinis oportunizmas ir estų perėjimas iš vienos santvarkos į kitą.

 

Maištinga Siela