Sveiki,
brangieji!
Tęsiu
reikšmingiausių pasaulio rašytojų tyrinėjimų seriją ir šįkart mano žvilgsnį į
amerikiečių rašytoją Amor Towles, kurio tris romanus („Aristokratas Maskvoje“,
„Linkolno greitkelis“, „Gero tono taisyklės“) turime lietuviškai. Iš jų
asmeniškai esu skaitęs tik puikųjį „Aristokratas Maskvoje“, tačiau vakar prekybos
centre įsigijau nukainuotą „Linkolno greitkelis“, kuri galimai taps viena iš
mano šios vasaros skaitinių.
ANKSTYVASIS
RAŠYTOJO AMOR TOWLES GYVENIMAS
Amor
Towles gimė 1964 metų spalio 24 dieną Bostone, Masačiusetso
valstijoje, ir užaugo netoliese esančiame Linkolno miestelyje, kurį vėliau
dažnai apibūdindavo kaip ramią, kiek uždarą aplinką, suformavusią jo
pasaulėjautą. Jis augo penkių vaikų šeimoje, kurioje tėvas dirbo vertybinių
popierių biržos makleriu, o motina rūpinosi namais ir vaikais, sukurdama
aplinką, kurioje buvo vertinamas smalsumas ir intelektualinis aktyvumas. Nors
jo vaikystė prabėgo įprastame amerikietiškame priemiestyje, pats Towlesas
prisimena šį laikotarpį kaip laiką, kupiną vaizduotės žaidimų ir savarankiškų
atradimų, kuomet vaikai didžiąją dienos dalį praleisdavo lauke, tyrinėdami
miškus ir kurdami savo susigalvotus pasaulius be suaugusiųjų priežiūros.
Jo
vaikystės kasdienybę formavo ne tik šeimos vertybės, bet ir tam tikras
atsiribojimas nuo technologijų, kuris skatino lavinti išmonę. Towlesas yra
pasakojęs, kad augdamas jautėsi esąs tarsi stebėtojas, mėgstantis analizuoti
aplinkinius žmones ir jų elgseną, o ne tik pasyviai dalyvauti įvykiuose. Laisvu
laiku jis ne tik žaidė standartinius kiemo žaidimus, bet ir demonstravo
ankstyvą potraukį struktūruotoms pramogoms, reikalaujančioms logikos ir
kantrybės. Ši vaikystės patirtis, praleista laisvai judant tarp namų ir gamtos,
jam įskiepijo stiprų savarankiškumo jausmą bei gebėjimą rasti įdomybių ten, kur
kiti matė tik kasdienybę.
Paauglystės
metais Towleso interesų ratas plėtėsi, tačiau jis išliko ištikimas tam pačiam
kruopštumo ir stebėjimo pomėgiui. Jis nebuvo vienas iš tų vaikų, kurie būtų
aiškiai deklaravę norą tapti kūrėjais, veikiau jis domėjosi viskuo, kas
reikalavo gilaus susikaupimo ir buvo susiję su žmogaus prigimties supratimu.
Šeimos aplinka skatino jį ne tik domėtis aplinkiniu pasauliu, bet ir diskutuoti
apie įvairias idėjas prie vakarienės stalo, kas vėliau, pasak paties autoriaus,
suformavo jo gebėjimą aiškiai dėstyti mintis ir vertinti skirtingus požiūrius.
Gyvendamas
Bostono priemiestyje, jis puoselėjo stiprius ryšius su broliais ir seserimis, o
šie santykiai tapo svarbia jo asmenybės dalimi. Būtent tarpusavio bendravimas
šeimoje, nuolatiniai pokalbiai bei kartais kildavusi sveika konkurencija
prisidėjo prie jo charakterio brandos. Towlesas yra minėjęs, kad būdamas
jaunesnis dažnai leisdavo laiką suaugusiųjų kompanijoje, klausydamasis jų
pokalbių, kas jam suteikė unikalų rakursą į pasaulį – jis tapo įgudusiu
klausytoju, gebančiu išgirsti ne tik tai, kas pasakyta, bet ir tai, kas
nutylėta.
Pasibaigus
mokykliniams metams, jo gyvenime atsirado nauji iššūkiai, susiję su aukštojo
mokslo siekimu, tačiau šis perėjimo laikotarpis nebuvo staigus šuolis į
profesinę veiklą. Jis tęsė savo asmeninę brandą, toliau lavindamas tą patį
kritinį mąstymą ir susidomėjimą žmonių charakteriais. Nors jau studijų metais
jis vis labiau artėjo prie savo būsimosios veiklos, tai vyko natūraliai, per
nuolatinį žinių gilinimąsi ir bandymus suprasti sudėtingas gyvenimo mechanikas,
neforsuojant savęs į jokius iš anksto nustatytus rėmus.
Amor Towles knygos mano bibliotekoje
AMOR
TOWLES ATĖJIMAS Į LITERATŪRA, SVARBIAUSI KŪRINIAI IR KŪRYBOS TEMOS
Amor
Towles savo profesinį kelią pradėjo ne literatūros pasaulyje, o finansų
srityje, kurioje dirbo investicijų valdymo sektoriuje Niujorke daugiau nei
dvidešimt metų. Nors sėkmingai kopė karjeros laiptais, jis niekada nenutraukė
ryšio su savo sena aistra rašymui, kuria užsiimdavo laisvu nuo darbo metu.
Lūžis įvyko tada, kai suvokė, jog turi pakankamai finansinio stabilumo ir
vidinės brandos, kad galėtų atsidėti tik kūrybai. Būtent 2011 metais pasirodęs
jo debiutinis romanas „Gero tono taisyklės“, vaizduojantis 1938-ųjų
Niujorko aukštuomenę, akimirksniu atnešė jam pasaulinę šlovę ir įrodė, kad
dešimtmečius kaupta stebėtojo patirtis transformavosi į itin precizišką
pasakojimo stilių.
Po
tokios sėkmingos pradžios autorius tapo visą laiką rašančiu autoriumi, o
kiekvienas vėlesnis jo kūrinys tik sustiprino jo, kaip meistriško pasakotojo,
reputaciją. 2016 metais išleistas „Aristokratas Maskvoje“, pasakojantis
apie grafą Aleksandrą Rostovą, nuteistą gyventi viešbutyje „Metropol“, tapo
tikru literatūriniu fenomenu, išverstu į daugybę kalbų ir sužavėjusiu milijonus
skaitytojų visame pasaulyje. Vėliau sekė 2021 metais pasirodęs romanas „Linkolno
greitkelis“, nukeliantis į 1954-ųjų Ameriką, kuriame autorius meistriškai
supina kelių jaunų žmonių likimus sudėtingos kelionės fone, dar kartą
pademonstruodamas gebėjimą kurti gilias, humaniškas ir vizualiai turtingas
istorijas.
Savo
kūrybinį procesą Towlesas apibūdina kaip itin kruopštų ir struktūruotą, dažnai
pabrėždamas, kad prieš pradėdamas rašyti jis atlieka ilgą planavimo darbą. Apie
savo požiūrį į literatūrinę kūrybą autorius yra taikliai pasakęs: „Rašytojo
darbas nėra tiesiog papasakoti istoriją, tai – sukurti pasaulį, į kurį
skaitytojas norėtų sugrįžti ir kuriame galėtų praleisti laiką kartu su
veikėjais, kurie jam tampa svarbūs.“ Jis siekia, kad jo knygos nebūtų tik
pramoga, o taptų filosofiniu apmąstymu apie žmogaus orumą, likimo vingius bei
gebėjimą išlikti ištikimam sau net sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Kalbant
apie autoriaus kūrybos temas, Towlesas dažniausiai nagrinėja istorinių lūžių ir
asmeninio pasirinkimo sankirtas. Jo knygose gausu nostalgiško žvilgsnio į
praeitį, tačiau ši nostalgija niekada neužgožia šiuolaikiško požiūrio į žmogaus
psichologiją. Skaitytojai visame pasaulyje jį vertina už elegantišką kalbą,
subtilų humorą ir gebėjimą sukurti itin įsimintinus, aristokratiškos dvasios ar
netradicinio charakterio herojus, kurie tampa tarsi artimais draugais. Šis
universalus patrauklumas leido jam pelnyti ne tik skaitytojų meilę, bet ir
pripažinimą literatūros pasaulyje, nors jis retai tampa didžiųjų apdovanojimų
laureatu, tačiau nuolat patenka į „New York Times“ bestselerių sąrašų viršūnes.
Jo
asmeninis gyvenimas, palyginus su pasiekta šlove, išlieka itin privatus ir
ramus. Autorius yra vedęs, kartu su žmona augina du vaikus ir gyvena Manhatane,
Niujorke, tačiau vengia viešumo, kuris nėra tiesiogiai susijęs su jo knygų
pristatymu. Jis vertina savo laiką su šeima ir nuoseklų kūrybinį ritmą, todėl
jo vieši pasirodymai visada yra gerai apgalvoti ir susiję su naujų kūrinių
aptarimu. Towlesas sugeba išlaikyti sveiką atstumą tarp savo viešo, kaip
rašytojo, įvaizdžio ir paprasto, ramaus gyvenimo būdo, kurį jis puoselėjo nuo
pat jaunystės.
Europoje,
o ypač Baltijos šalyse, Amorą Towlesą itin vertina intelektualioji skaitytojų
auditorija, kuri ieško kokybiškos, stilingos ir gilios prozos. Jo kūriniai,
ypač „Aristokratas Maskvoje“, sulaukė didelio dėmesio Lietuvoje, Latvijoje ir
Estijoje, kur skaitytojai jautriai priima temas, susijusias su istorine
atmintimi, orumu priespaudos akivaizdoje ir asmenine laisve. Baltijos šalių
intelektualai ir literatūros mylėtojai jį laiko vienu tų retų šiuolaikinių
amerikiečių autorių, kurie sugeba sujungti amerikietišką pasakojimo dinamiką su
senosios Europos literatūrine tradicija bei intelektualiu gyliu.
Be
jau minėtų garsiausių romanų, Towlesas yra išleidęs ir kitų kūrinių,
pavyzdžiui, novelių rinkinį „Eglės iš Rusijos“, kuris dar labiau išplėtė
jo kūrybinę erdvę ir parodė gebėjimą dirbti mažesnės formos žanruose.
Kiekviename savo darbe autorius išlieka ištikimas sau – jis niekada nesiekia
šokiruoti, verčiau renkasi gilią empatiją ir lėtą, bet užtikrintą pasakojimo
tempą. Šis ištikimybės sau principas ir nuoseklus tobulėjimas yra tai, kas
verčia skaitytojus visame pasaulyje nekantriai laukti kiekvieno naujo jo
kūrinio.
Vis
dėlto, svarbiausia Towleso, kaip rašytojo, sėkmės paslaptis yra jo gebėjimas
sukurti atmosferą, kuri skaitytojui tampa labiau realia už kasdienybę. Jo
kūryba – tai tarsi kvietimas trumpam sustoti, įkvėpti ir pažvelgti į gyvenimą
su šiek tiek daugiau ironijos bei švelnumo. Jis yra tarsi tiltas tarp skirtingų
kartų ir kultūrų, sugebantis kalbėti apie amžinus dalykus – meilę, netektį,
atkaklumą – kalba, kuri yra suprantama tiek Niujorke, tiek Vilniuje. Būtent
toks gebėjimas išlikti suprantamu ir artimu įvairių tautybių bei socialinių
sluoksnių žmonėms ir paverčia jį vienu ryškiausių mūsų laikų literatūros balsų.
Ar
esate lietuviškai skaitę bent vieną jo romaną?
Čia galite pasižiūrėti interviu su autoriumi:
