Kelionė: Gibraltaras, Gibraltaro sąsiauris (kelionės įspūdžiai, patarimai, istorija, mitai ir lankytinos vietos)

 

Sveiki!
 
Besiruošdamas šių dienų kelionėms, bandau prisiminti ir atgaminti kai kurias pernykščias keliones. Viena iš tokių buvo egzotiškesnė ir visai netikėta kelionė į Gibraltarą, kurį aplankiau keliaudamas po pietų Ispaniją. Ne visomis kelionėmis įstengiu čia pasidalyti, bet kadangi tai buvo vienos dienos apsilankymas su pietumis ir keltuvo užsikėlimu į Gibraltaro uolą, pamaniau, kad pasidalysiu savo įspūdžiais.
 
Gibraltare mano apsilankymo dieną buvo rūkas ir beveik nebuvo saulės (labai apmaudu), o tai nulėmė ir prastas nuotraukas ir tai, kad pakilus keltuvu į stačiąją Gibraltaro uolą, kur pilna agresyvokų beždžionių, kurios užšoko ant mano pečių ir bandė atsegti kuprinę, bet nepavyko, vaizdai beveik neatsivėrė. Galima sakyti, beveik nepamačiau nuo Gibraltaro šiaip jau saulėtą dieną atsiveriančių Afrikos krantų, bet pamačiau kitų dalykų, kuriuos pateiksiu trumpame atrinktame nuotraukų reportaže.
 
MOKSLINĖ IR MITOLOGINĖ GIBRALTARO SUSIFORMAVIMO ISTORIJA
 
Gibraltaro sąsiauris yra itin svarbi geografinė arterija, jungianti Atlanto vandenyną su Viduržemio jūra bei skirianti Europą nuo Afrikos žemyno. Šis natūralus vandens koridorius driekiasi tarp Ispanijos šiaurėje ir Maroko pietuose, o jo ilgis siekia apie 60 kilometrų. Siauriausioje sąsiaurio vietoje atstumas tarp Europos ir Afrikos krantų tėra maždaug 14 kilometrų, todėl giedromis dienomis iš vieno žemyno galima aiškiai matyti kito krantus. Gibraltaras, kaip britų užjūrio teritorija, yra įsikūręs pietiniame Pirėnų pusiasalio smaigalyje, prie pat šio strateginio sąsiaurio įėjimo.
 
Mokslinė geologinė versija apie sąsiaurio atsiradimą remiasi tektoniniais procesais ir dramatiškais jūros lygio pokyčiais prieš milijonus metų. Geologai teigia, kad sąsiauris susiformavo dėl tektoninių plokščių judėjimo bei intensyvios erozijos, o vėliau, prieš maždaug 5,3 milijono metų, įvyko vadinamasis Zanklio potvynis. Tuomet dėl tektoninių lūžių atsivėrė perėja, per kurią Atlanto vandenyno vandenys galingu srautu užpildė iki tol išdžiūvusį ar labai nusekusį Viduržemio jūros baseiną, suformuodami dabartinį sąsiaurį.
 
Mitologinė Heraklio stulpų legenda siūlo visai kitokią interpretaciją: pasak graikų mitų, Heraklis, vykdydamas vieną iš savo žygdarbių, turėjo nukeliauti į pasaulio kraštą. Kad pasiektų tikslą, jis turėjo įveikti milžinišką kalną, tačiau užuot kopęs per jį, Heraklis savo nepaprasta jėga tiesiog perskyrė uolą pusiau. Taip jis atskyrė Europos ir Afrikos krantus, sukurdamas perėją tarp vandenyno ir jūros, o abiejose sąsiaurio pusėse iškilusias uolas žmonės pavadino Heraklio stulpais, žyminčiais civilizuoto pasaulio ribą.
 
Šios dvi istorijos – mokslinė apie tektoninius lūžius ir mitologinė apie Heraklio jėgą – puikiai iliustruoja, kaip žmonės bando suprasti dramatiškus gamtos pokyčius. Nors mokslas šiandien tiksliai paaiškina sąsiaurio formavimąsi tektoniniais procesais ir „Zanklio potvyniu“, senovės graikų mitas apie Heraklį atspindi žmonių pagarbą šiai galingai geografinei vietai. Abi versijos, nepaisant jų skirtingos prigimties, pabrėžia tą patį faktą: Gibraltaro sąsiauris yra unikalus, gamtos suformuotas vartas, kurio formavimosi procesas amžiams pakeitė pasaulio žemėlapį ir civilizacijų ryšius.
 
GIBRALTARO DABARTINĖ POLITIKA IR SĄSAJOS SU DIDŽIĄJA BRITANIJA
 
Gibraltaras – tai unikali Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, kurios politinė istorija yra itin spalvinga ir dažnai įtempta. Strategiškai svarbi uola per amžius priklausė įvairioms civilizacijoms: nuo finikiečių ir romėnų iki maurų, kurie 711 m. čia įkūrė tvirtovę ir suteikė vietai pavadinimą. 1501 m. Gibraltaras tapo Ispanijos dalimi, tačiau 1713 m. pagal Utrechto taikos sutartį buvo amžinai perduotas Didžiajai Britanijai. Šiuo metu teritorija išlieka britų valda, nors Ispanija ir toliau reiškia pretenzijas į jos suverenitetą, o vietos gyventojai nuosekliai palaiko glaudų ryšį su Londonu.
 
Šiandien Gibraltare gyvena apie 28 tūkstančius žmonių, kurių kultūra yra žavingas britų, ispanų ir Viduržemio jūros regiono tradicijų mišinys. Oficiali valstybinė kalba yra anglų, tačiau kasdieniniame gyvenime dažnai girdima ispanų kalba arba vietinė anglų ir ispanų kalbų tarmė. Dėl savo geografinės padėties teritorija pasižymi įvairiapuse virtuve, kurioje susipina tradiciniai britiški elementai bei Andalūzijos ir Viduržemio jūros regiono kulinarinis paveldas.
 
Įvažiavimas į Gibraltarą vyksta sausumos siena iš Ispanijos pusės, o lankytojai privalo turėti galiojančius kelionės dokumentus. Svarbu paminėti, kad Gibraltaro oro uosto takas kerta pagrindinį įvažiavimo kelią, todėl eismas kartais sustabdomas lėktuvų kilimo ar tūpimo metu – tai viena iš unikalių vietos įdomybių. Per šį oro uostą man asmeniškai ir teko pereiti į Gibraltaro pusę bei vakarop grįžti. Turistų srautai čia itin gausūs, nes lankytojus traukia ne tik istorinė svarba, bet ir galimybė pamatyti laisvėje gyvenančias magotas – vienintelius Europoje laukinius primatus.
 
Gibraltaro uola ir jos gamtos rezervatas yra pagrindiniai turistų traukos objektai. Lankytojai mėgsta kilti keltuvu į uolos viršūnę, nuo kurios giedromis dienomis atsiveria vaizdas į Ispaniją bei Afrikos krantus. Be gamtos grožio, populiaru lankyti istorinius objektus: didžiuosius apgulties tunelius, pastatytus gynybai per karus, bei Šventojo Mykolo olą, garsėjančią įspūdingomis stalaktitų formacijomis.
 
Kultūrinis gyvenimas Gibraltare taip pat atspindi jo dvilypę prigimtį – čia vyksta britiškos šventės, tačiau kartu jaučiamas pietietiškas gyvenimo būdas. Prekyba yra svarbi ekonomikos dalis, o dėl specifinio statuso daugelis prekių čia dažnai parduodamos pigiau nei kaimyninėje Ispanijoje. Miestas garsėja savo švara, botanikos sodais ir tvarkingomis gatvėmis, kurios sukuria kontrastą su aplinkine uolėta gamta.
 
Sąsajos su Ispanija yra nuolatinis geopolitinis fonas, darantis įtaką kasdieniam gyvenimui. Nors politiškai teritorijos yra atskirtos, ekonominė ir socialinė priklausomybė nuo sausumos sienos su Ispanija išlieka milžiniška – čia kasdien vyksta gausus darbo jėgos ir prekių judėjimas. Po „Brexit“ referendumo šie santykiai tapo dar aktualesni, nes Ispanija ir Europos Sąjunga derasi dėl sienos kirtimo tvarkos bei ekonominių santykių su šia britų teritorija.
 
Pasižvalgykite po mano fotoreportažą.

Gibraltaro uola dažnai tapatinama su vienu iš dviejų legendinių Heraklio stulpų, kurie simbolizuoja ribą tarp Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno. Pasak antikos mito, kaip jau minėjau, būtent Heraklis savo nepaprasta jėga perskyrė krantus, taip sukūręs sąsiaurį ir šias galingas uolas. Ši vieta tūkstančius metų buvo laikoma civilizuoto pasaulio kraštu, žyminčiu perėjimą į neatrastas vandenyno platybes. Šiandien ši uolėta atbraila yra ne tik geografinis orientyras, bet ir svarbus simbolis, primenantis senovės didvyrių žygdarbius ir mūsų istorines sąsajas su mitologija.

Šv. Mykolo ola yra viena garsiausių ir įspūdingiausių natūralių lankytinų vietų Gibraltaro uoloje. Šis gamtos kūrinys garsėja savo didžiulėmis erdvėmis ir gausybe įspūdingų stalaktitų bei stalagmitų formacijų. Istoriškai ši vieta buvo naudojama įvairiais tikslais, įskaitant slėptuvę karo metu, o šiandien ji yra pritaikyta turizmui ir netgi naudojama kaip unikalus koncertų bei teatro pasirodymų amfiteatras. Lankytojai čia gali pasigrožėti nuostabiu požemio pasauliu, kuris yra tapęs neatsiejama Gibraltaro gamtos paveldo dalimi. 

XX amžiuje Gibraltaras atliko itin svarbų vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metu, tapdamas strategine britų laivyno baze, iš kurios buvo kontroliuojamas įėjimas į Viduržemio jūrą. Nors tiesioginių sausumos kovų pačioje teritorijoje nebuvo, Gibraltaras patyrė daugybę Italijos ir Vokietijos oro pajėgų bombardavimų. Sąjungininkai šią vietą naudojo kaip pagrindinį tašką operacijoms Šiaurės Afrikoje vykdyti, todėl uola buvo paversta milžiniška įtvirtinta tvirtove. Šie kariniai veiksmai bei intensyvus pasirengimas galimai apgulčiai paliko gilius istorinius pėdsakus, įskaitant Gibraltaro uoloje iškastą kilometrų ilgio tunelių tinklą.

Manoma, kad Gibraltaro uoloje gyvenančios beždžionės, vadinamos magotomis arba berberinėmis beždžionėmis, čia atsirado natūraliu būdu, atkeliavusios iš Šiaurės Afrikos. Nors tikslus jų pasirodymo laikas nėra galutinai nustatytas, egzistuoja prielaida, kad šiuos gyvūnus į Europą galėjo atvežti maurai maždaug VIII–XV amžiais arba jie čia galėjo išlikti dar iš senovės laikų. Šie primatai yra vieninteliai laukiniai beždžionių atstovai visoje Europoje ir yra tapę neatsiejamu bei saugomu Gibraltaro simboliu. Šiuo metu jų populiacija uoloje yra griežtai prižiūrima, siekiant išsaugoti šią unikalią koloniją ateities kartoms.

Maištinga Siela