2020 m. rugpjūčio 9 d., sekmadienis

Knyga: Olga Tokarczuk "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus"


Olga Tokarczuk. „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 264.

Sveiki, skaitytojai,

Ketvirtoji lietuviškai pasirodžiusi Nobelio ir Tarptautinio Booker laureatės Olgos Tokarczuk (g. 1962) knyga Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus (lenk. Prowadź swój pług przez kości umarłych) gimtojoje šalyje pirmąkart pasirodė 2009 metais, tačiau tarptautiniu mastu buvo pastebėta tada, kai šis romanas buvo įtrauktas į Tarptautinį Booker trumpąjį sąrašą. Už lietuviškai išverstus Olgos Tokarczuk geriausius ir garsiausius kūrinius turime būti dėkingi vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris šiuo metu rengia ir patį storiausią rašytojos kūrinį Jokūbo knyga.

Išties Bėgūnai vienu metu buvo kone viena geriausių išverstų grožinės literatūros romanų, kurio idėja sukurti teksto „bėgimą“ filosofiniame lygmenyje ir taip pabėgti per pasakotojus ir laikmečius nuo demono, išties darė didelį įspūdį, kad griebiau kitą rašytojos romaną – Dienos namai, nakties namai, kurį perskaičiau, bet taip ir likau nesupratęs, ką tuo kūriniu turėjau pajusti ir suvokti. Atrodo, lyg ir parašyta savitai, lyg ir gerai, tačiau vientisos istorijos, idėjos liko pernelyg futuristinės ir tik dalinai besijungiančios į bendrą istorijos sąrangą. Galimas daiktas, kad knygą perskaičiau per greitai, lyg kokį įprastą romaną, tad reikėjo pamažu, apmąstant autorės teksto kūrimo strategiją, galbūt romanas tuokart būtų pasirodęs kitoks.

Štai Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus, kuris pavadintas pagal anglų poeto William Blake (1757-1827) eilėraščio eilutę, iš tikrųjų, priešingai nei Dienos namai, nakties namai, išlaiko vientisą pasakojimo struktūrą ir, atrodo, kur kas tradiciškesnio epinio pagrindo kūrinys. Jungiamoji pasakojimo grandis – kriminalinė istorija, kuri toli gražu netipinė ir neprimena populiariųjų skandinaviškų detektyvų. Istoriją skaitytojams pasakoja ponia Janina Dušejko, senyva anglų kalbos mokytoja, gyvenanti atokioje pietinės Lenkijos dalyje, plynaukštėje, kur matosi vos kelios trobelės, todėl į darbą ji važiuoja savo Samurajumi (automobiliu). Neįtikėtina provincija, šalia Čekijos pasienio, nuolat akcentuojama kaip vėjų ir tamsaus slegiančio dangaus gyvenvietė, todėl romano atmosfera iš dalies primena gotišką, niūrų ir tamsų užkampį, juolab kad nemažą romano įvykių vyksta žiemą, kai nužudomas pirmasis vietos gyventojas, Janinos vadinamas Didžioji Pėda.

Geografinė padėtis, kaip ir žvaigždžių išdėstymas, knygoje yra labai svarbus. Iš pasakotojos dažnai jaučiame, kad ji itin simpatizuoja Čekijai, tiek jos žemei, tiek žmonėms, tiek jų kalbai. „Ne, ne, žmonės mūsų šalyje nemoka organizuotis ir kurti bendruomenių, net su baravyko vėliava. Esame neurotikų individualistų kraštas, kuriame kiekvienas, vos atsitrūkęs tarp kitų, ima mokyti, kritikuoti, įžeidinėti ir rodyti savo neabejotiną viršenybę. Manau, kad Čekijoje yra visai kitaip. Ten žmonės sugeba ramiai diskutuoti ir niekas su niekuo nesivaidija. Net jei norėtų negalėtų, nes jų kalba netinkama vaidytis (p.180).“ Čekija – rojus, Lenkija – pragaras, du skirtingi politiškai, filosofiškai ir metafiziškai apibrėžtos šalys, pasaulių ribos.

Janina – neįtikėtinos biografijos vienišė moteris. Dirba anglų mokytoja, kamuojasi skausmais, tačiau ji buvusi inžinierė, stačiusi Lenkijoje ir Sirijoje tiltus, taip pat Lenkijos kūjo metikė vicečempionė, atrodo, visos tos veiklos ir profesijos jai labai praverčia, bet knygoje labiausiai akcentuojama jos gebėjimas sudaryti horoskopus. Per nešiojamajame kompiuteryje esančią astrologinę programą ji sudarinėja vietos gyventojų asmeninius horoskopus ir netgi sprendžia mirštančiųjų bylas, tiesa, savamoksliškai, o ir tiek policininkai, tiek aplinkiniai jos nelaiko itin rimta. Būtent tas susipriešinimas tarp kandžios ir įžvalgios bobelės, kurios galva prigrūsta astrologinių matematinių lentelių ir vietinių analitinio, niutoniškojo mąstymo, kuriuo vadovaujasi kriminalų tyrėjai ir atsiranda trintis, dažnai pasakojime sužaižaruojanti ironiškai.

Pati Janina kitų akimis mato save kaip neurotišką seną moterį, kuri rašo pareiškimus, nuolat visus skundžia ir skundžiasi, tipiškas senyvos viskuo nusivylusios senos senmergės įvaizdis, kuris romane tampa labai apgaulingas, tačiau neišduosiu kodėl. Pagrindinė veikėja linkusi keisti pasaulį savo galvoje, suteikia metafizinio „svorio“ savo astrologiniais paaiškinimais, klijuodama tiek gyvūnams, tiek žmonėms, tiek daiktams savo sugalvotas pravardes, manydama, kad žmonės tiesiog turi sau netinkamus vardus. Bet kokiu atveju, Olga Tokarchuzk, kurdama ponios Dušejko charakterį, rėmėsi provincialių moteriškaičių bruožais. Kai kada Janina Dušajko labai priminė Alinos Bronsky Paskutinės babos Dunjos meilė veikėją, kuri turi savitą pasaulio matymą, neieško žodžių kišenėje ir į sunkumus stengiasi retsykiais pažiūrėti ironiškai ir ciniškai, negailėdama savęs. Retsykiais veikėja Janina atrodo komiška tik dėl to, kad leidžia sau atrodyti šiek tiek išprotėjusiai, pavyzdžiui, kai ji kalbasi eiguliu Vilko Akimi apie kiškių žudymą, ji pasiūlo: „ Galėtume mėtyti jiems kontraceptinius preparatus, kad daugiau nebesidaugintų, užuot juos žudę (p. 187).“  Janina dvelkia anarchistės įvaizdžiu, kovotojos už tiesą; ji nevalgo mėsos, atjaučia stirnas, šernus, iš fermos pabėgusias lapes ir kai kada atrodo, kad gamtos visuminis pasaulis jai kur kas svarbesnis už žmonių. Galiausiai ji trokšta bausmės ir keršto, Janina pati pradeda vykdyti teisingumą...

Olga Tokarczuk

Janina turi savo pasaulio matymą ir atsakymus į visus klausimus, ji savita, įdomi ir patraukli kaip literatūrinė veikėja: „Dažnai susimąstau, kodėl mums patinka tie, o ne kiti žmonės. Ir turiu šiuo klausimu Teoriją. Ogi todėl, kad mūsų kūnas instinktyviai siekia tam tikros idealiai harmoningos formos. Renkamės žmones su tokiomis savybėmis, kurios galėtų mus papildyti šio idealo link. Evoliucijos tikslas yra grynai estetinis, jai nė motais joks prisitaikymas. Jai rūpi grožis – kad kiekvienas pavidalas pasiektų tobuliausią formą (p. 126).“ Nesu tikras, ar pati rašytoja irgi taip mano, nesutikčiau ir su Janinos pasaulėžiūra, nes kas yra estetika ir grožis, kuris veda evoliucijos link, manding, tai tėra tik visuotinai sutartas epochos normatyvas, kuris kinta, jeigu kalbėsime apie žmones.  

Maždaug knygos viduryje jau maždaug galėjau nujausti, kur link rašytoja pasuks ir toji detektyvinė linija kažin nėra kokia itin išmoninga. Kur kas romane svarbiau, kaip visa tai papasakojama, kaip sujungiami du skirtingi pasauliai – racionalusis niutoniškasis ir metafizinis, juslinis, pagrįstas įžvalgomis ir nuojauta – dvasinis ir kur toji riba viename ir kitame pasaulyje, kur randasi tiesa ir teisingumas. Romanas primena dualistinio pasaulio koncepciją, pagrįstu susiskaldymu ir susipriešinimu. Viena ryškiausių racionalaus ir iracionalaus pasaulio susikiršinimo išreikštų aspektų yra ponios Dušejko konfliktas su medžiotojais.

Romano pabaigoje mokytoja yra pakviesta į katalikišką renginį, kur iš klausyklos aukštai pamokslą sako vietos kunigas, taip pat priklausąs medžiotojų sąjungai. Viena galingiausių ir įtaigiausių knygoje esančių scenų, kurios iš esmės atspindi dar prieš karantiną Lietuvoje kilusį žaliųjų ginėjų ir medžiotojų konfliktą, kada įstatymais buvo mėginta įteisinti legalias pramogines medžiokles „vardan tradicijų ir populiacijos stabilizavimo“. Gyvūno žudymo aktas Janinai yra tiesiog kriminalas, tai nužudyti gyvybę, o štai kapelionas tauzija iš klausyklas apie žmogaus šeimininkavimą gamtoje, kuris remdamasis teisingumu (o kas tai yra tarp žmonių? tas teisingumas?) reguliuoja gyvūnų populiaciją, tačiau akivaizdu, kad žmogui, linkusiam žudyti ir numaldyti kaltės jausmą Dievo vardu kaip tobulesniam tvariniui suteikta galia valdyti Žemę, Janinai sukelia pasišlykštėjimą (kaip, beje, ir man kaip skaitytojui). Dievo vardu įsteigtos žudynės, įprasmintos įstatymais tampa išprotėjusio ir neteisingo, iškrypusio žmogaus gyvenimo būdu ir būviu, su kuriais veikėja negali susitaikyti. Kur tada yra teisingumas ir prasmė, kai žemėje vyksta „legalus“ pragaras? Manding, tai romanas apie moralę, perteiktas filosofine idėja: jeigu blogis įsibrauna net į šventovę, vilkas avies kailyje, tada regintieji turi imtis Linčo teismo, patys stabdyti šį nevaldomą blogį. Bet kokiais būdais ir įrankiais? Ar įmano širdies šviesa išlikti švariu, kovojant su neteisingu pasauliu? Daug moralinių ir filosofinių klausimų kelia šis Olgos Tokarczuk romanas.

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus – tai daugiasluoksnis romanas, kuriame Olga Tokarczuk derina populiariosios literatūros kanonus, juos pertransformuoja, išlaikydama įtampą ir paverčia savito literatūrinio pasaulio vaizdiniu. Būtent dėl savito meninio pasaulio ir yra vertinga ši autorė. Atrodo, romanas visomis prasmėmis turėjo būti provincialus, juk veiksmas vyksta atokiame kaime (visai kaip romane Dienos namai, nakties namai), žmonės, atrodo, turėjo būti nieko neišsiskiriantys vietiniai, jeigu ne girtuokliai, tai išsilavinimo ir pasaulėžiūros prasme žemos kultūros. Galiausiai lietuviško prasigėrusio kaimo čia nerasite, veikiau gerai ES pinigais išlaikomą infrastuktūros suręstą naująją provinciją, kurioje jau randasi (kaip ir Lietuvoje) visai kitokios istorijos, biografijos ir asmenybės, o galiausiai astrologijos skaičiuokle aiškinanti moterytė pasaulio reiškinius atrodo tiek pat įdomi, kaip koks Michel Houellebecq romanuose nusipenėjęs ir buržuazinio snobizmo pertekęs nihilistinis veikėjas. Gal romanas ir nepranoko Bėgūnų, tačiau susiskaitė intriguojančiai lengvai ir, atrodo, įtaigesnis už Dienos namai, nakties namai.

Jūsų Maištinga Siela

2020 m. rugpjūčio 8 d., šeštadienis

Filmas: "Mirtina nuoma" / "The Rental"


Sveiki,

Amerikoje nemažai kam žinomas aktorius Dave Franco kuria savo filmą ir šįkart režisuoja siaubo trilerį „Mirtina nuoma“ (angl. The Rental) (2020). Šioje istorijoje, kaip jau įprasta, dėmesio centre – neblogai atrodantis jaunimėlis atvažiuoja į naują namą, šįkart jie iš įnoringo pagyvenusio vyruko išsinuomoja prabangų namą prie jūros, kol galiausiai jų viešnagė pamažu tampa pavojingu nesusipratimu...

Tiesą sakant, filmas menkavertis. Pradedu iškart nuo vertinimo, nes akivaizdu, kad su tokiu tipiniu siužetu žiūrovų nesužavėsi, net jeigu į savo filmavimo komandą pasikvieti ir serialo „Begėdis“ žvaigždę Jeremy Allien White. Visgi, gerai įsigilinus, siužetas nors ir tipinis, jis nėra pats prasčiausias. Akivaizdu, kad filmo pradžioje keletas „užmestų“ nesusikalbėjimo scenų dėl rasizmo labai patiktų afroamerikiečiams, kurie kovoja už lygias teises. Nuomotojui nepatinka „spalvotieji“ ir jis iš tikrųjų atrodo didelis blogietis, tačiau filmo siužetas pasisuka kita linkme. Tačiau iki tol, kol prasidės skerdynės, filmą reikia užpildyti kažkuo, ir tai tapo šio filmo pragaištimi. Tas ilgas ketveriukės seksualinių santykių ir neištikimybės aiškinimas tampa filmo pelke, smegduobe. Kvaišalus vartojantis jaunimėlis taip trokšta atsipalaiduoti, kad atrodo, jog šio filmo pareiga priminti, kad tik tokiais būdais ir tegalima sulaužyti kasdienybės rūstybę – greitai ir sekinančiai prisipumpuoti narkotikų.

Kitą vertus, intriga pamažu blėsta, kai susirūpinusi porelė aptinka filmavimo kameras. Tada tampa aišku, kad nieko gero nebus, kai vienas iš veikėjų ištaria: „jį reikia nužudyti.“ Vadinasi, taip vienaip ar kitaip tikrai bus, nes tai svetainėje kabantis pistoletas, kuris turi išauti...  Visgi filmo pabaiga tampa tokia tamsi, paskendusi rūkuose ir standartinio braižo (skerdynių vakarėlis!), kad pamirštama ir baimės, ir intrigos atmosfera. Veikėjų psichologija ir veiksmai tokie primityvūs, neišskleisti ir primenantys dešimtis siaubo trilerių iš devinto dešimtmečio laikotarpio. Kūrinys neturi idėjos, neturi aistros ir ambicijų, tiesiog filmas for fun.

Mano įvertinimas: 3.5/10
Kritikų vidurkis: 63/100
IMDb: 5.8


Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skausmas ir šlovė" / "Dolor y gloria"


Sveiki,

Keli paskutinieji legendinio ispanų režisieriaus Pedro Almdovaro kino darbai kėlė labiau šypsnį nei susižavėjimą. Atrodė, kad režisierius tiesiog smaginasi tai bandydamas vėl sukurti „Chuljetoje“ (2016) aštrų trilerį arba grįždamas prie savo senųjų komedijų konceptų, pavaizduoti lėktuvo dramą parodijoje „Aš tokia susijaudinusi!“ (2013). Abu filmai buvo spalvingi, lengvi, neįnoringi, tačiau abiejuose pritrūko režisieriaus kibirkšties, aštrumo, netikėtumo ir ambicingumo. Pernai pasirodęs jo darbas „Skausmas ir šlovė“ (ispan. Dolor y gloria) (2019) pradėjo byloti apie visai kitokį Almodovarą, atsinaujinusį ir gerokai stebinantį...

„Skausmas ir šlovė“ labai ambicingai skambantis pavadinimas, sakyčiau, tinkantis kone karjeros pabaigai, tačiau režisierius sustoti neketina. Neseniai baigė filmuoti trumpametražį filmą su Tilda Swinton ir jau ruošiasi filmuoti dar vieną filmą su savo mūza aktore Penelope Cruz. Pastaroji pasirodo ir šiame filme, atlikdama tariamai Pedro Almodovaro prototipo Salvadoro motinos vaidmenį. Skurdžiai gyvenanti klajoklių šeimynėlė atsikelia į atokų miestelį ir apsigyvena žeminėje, pačioje vargingiausioje vietoje. Talento nestokojantis berniukas Salvadoras moko kur kas vyresnį berniuką rašto ir atrodo, kad mezgasi kažkokia sunkiai nusakoma erotika, sunkiai apibūdinama įtampa, kurią iš dalies galėjai justi „Blogas auklėjimas“ (2004).

Po daugel metų, jau pagyvenęs aktorius sunkiai serga, todėl yra priklausomas nuo vaistų ir narkotikų. Įstabų vaidmenį sukuria Antonio Banderas – žilstelėjusio, nelaimingo ir motinos (iš vaikystės laikų) besiilginčio vienišo homoseksualo istorija. Išties tai vienas geriausių pastarojo dešimtmečio aktoriaus vaidmenų. Galiausiai šio filmo kompozicija tampa koziriu, apgaulingu manevru, nes Almodovaro sužaidžia teatralizuotu triuku, kad tariami prisiminimai tėra tik vaidybinio kuriamo filmo eskizai. Tiesą sakant, tas triukas, veikiau pasirinkta kompozicija, nė kiek nenustebino, nes iš esmės to ir tikėjausi.

Visgi stipriausioji filmo dalis yra filmo visumoje išgauta melancholiška atmosfera. Po visomis tomis ryškiomis spalvomis, narkotikais, alkoholiu ir įsikabinimo į praeitį, pagrindinis veikėjas pulsuoja šventumo ir dvasiniu išgijimo troškuliu. Šįkart režisieriui pavyko per įvairias realybės ir kūrybos plotmes išskleisti ne karnavalinį eklektišką ekspresyvią istoriją, bet papasakoti autobiografiniais motyvais pačią Almodovaro dvasios esmę, kuri kituose filmuose buvo tik paraleliai juntama, užmaskuota. „Skausmas ir šlovė“ yra režisieriaus apsinuoginimas, jo praties prisiminimų ir patirčių įprasminimas.

Labai patiko LGBT scena, kada Salvadoras ir Federikas susitinka po daugel metų ir apmąsto praeities dienas ir kaip laikas pakeitė juos pačius, bet niekaip nenužudė jų geismo, grojant Chavelos Vargas dainai. Arba toji jautri scena, kai sena motina prisipažįsta įsižeidusi, kad negalėjo Madride prižiūrėti savo sūnaus, nes šis slėpė savo homoseksualią tapatybę ir išgyveno visai kitus dalykus, apie kuriuos su katalikiška motina nelabai ką pakalbėsi. Alkoholis, seksas, vienatvė, ilgesys, prisiminimai, apatija, melancholija – visa tai kaip niekad subtiliai sugula į šį filmą, kad ėmiau galvoti, jog režisierius tikriausiai pakrypo visai kita kūrybine linkme. Išties šis filmas jau kitoks, almodovariškas, bet jau itin sąžiningas. Ekspresija ir kičas, ilgai tarnavusios režisieriui kaip priemonė išreikšti savitą pasaulio matymą, nebeužgožia jautrumo ir skausmo. Atrodo, filme nieko pernelyg nevyksta: keli nostalgiško pokalbiai pavartojus narkotikų, penketas nuotrupų iš vaikystės, tačiau toji visumos istorija visgi užpildyta stiklinėje vandeniu iki kraštų. Sąžiningas filmas, kurio tikroji prasmė, manau, pačiam režisieriui buvo labai reikalinga.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 87/100
IMDb: 7.6


Jūsų Maištinga Siela

2020 m. rugpjūčio 7 d., penktadienis

Kaip padėti sau sunkiomis akimirkomis? Mintys apie savivertės stiprinimą, savęs gerbimą, savirealizaciją


Sveiki,

Norėjau pasidalyti su jumis amerikiečių autorės Melody Beattie mintimis iš knygos „NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi“ (Alma littera, 2020), kurios susijusios su menka žmogaus saviverte. Juk taip dažnai būna, kada patys save nuvertiname, susitapatinę su kitų žmonių kritika, patyčiomis ir kitomis menkinančiomis elgesio apraiškomis. Mes galvojame, kad jie teisūs taip manydami apie mus, todėl ir patys pradedame kitus menkinti, kritikuoti, lipdyti etiketes ir papuolame į uždarą stiklo gaubtą, iš kurio labai sunku išskirti. Dalijuosi M. Beattie mintimis, gal kam nors surezonuos, kaip kad man šiomis dienomis.

„Mes neturime kitų žmonių elgesio laikyti mūsų pačių vertės atspindžiu. Neturime jaustis nesmagiai, jei mūsų mylimas žmogus nusprendžia elgtis netinkamai. Taip reaguoti normalu, bet jei tas asmuo nesiliauja blogai elgtis, mes neturime ir toliau jaustis nesmagiai ar dar prasčiau. Visi mes esame patys atsakingi už savo elgesį. Jei kitas žmogus elgiasi netinkamai, leiskite jam pasijusti nesmagiai. Jei nepadarėte nieko, dėl ko turėtumėte šitaip jaustis, tai ir nesijauskite. Suprantu, kad sunku, bet to galima išmokti.

Neturite manyti, kad jei mus atstums, mūsų vertė nukentės. Jei jums svarbus (ar nesvarbus) žmogus atstumia jus ar atsisako dėl jūsų ką nors padaryti, jūs nemirštate ir esate vertas tiek pat, koks būtumėte gavęs teigiamą atsakymą. Patikrinkite visus jausmus, kuriuos sukėlė atstūmimas, išsakykite savo mintis, bet nepraraskite savigarbos dėl to, kad jus atstūmė ar nepritarė tam, ką padarėte. Net jeigu pats svarbiausias jums asmuo davė neigiamą atsakymą, jūs nemirėte ir jums viskas yra gerai. Jei pasielgėte netinkamai, turite išspręsti problemą ar pakeisti savo elgesį, imkitės reikiamų žygių, pasirūpinkite savimi. Bet nenuvertinkite savęs ir nesuteikite kitiems progų jus nuvertinti. To nereikia (p. 93).“

Jūsų Maištinga Siela

Lenkijos knygynai: kokias knygas skaito lenkai? Główna Księgarnia Naukowa im. B. Prusa

Vienas seniausių Varšuvoje knygynų, veikiančių nuo senų senovės. Manau, Vilniuje atitiktų Vilniaus centrinio knygyno dvasią Gedimino prospekte. Knygynas vadinasi: Główna Księgarnia Naukowa im. B. Prusa.

Sveiki,

Neseniai teko važinėtis po Lenkiją ir, kaip dažnai būna, įkišau savo ilgą snapą į tos šalies knygynus pasidairyti, ką skaito šiuolaikiniai lenkai ir kas pas juos lentynose padėta. Tikriausiai jau nieko nebenustebins tokie knygų reportažai, nes visas pasaulis eina išvien su garsiausiais bestseleriais. Beveik paraleliai tai, ką skaito latviai, ką griaužia lietuviai, panašiai skaito ir patys lenkai.

Naujienų ir topų lentynose jau nemažą knygų galima rasti Lietuvoje. Na, pavyzdžiui, lenkai jau išsivertė Margaret Atwood „Testamentą“ (lietuviškai tikriausiai vadinsis „Palikimas“), kurio leidimas lietuviškai dar tik ruošiamas. Labai populiari knyga, kaip, beje, ir pas mus Booker premijos finalininkės Sally Rooney „Normalūs žmonės“.

Apskritai yra vienas esminis skirtumas tarp lenkų į lietuvių knygynų ir tai jausti beveik visur. Buvau užsukęs į kokius keturis knygynus (senovinius senamiestyje ir mega prekybos centruose, stotyse) ir visi jie išlaiko senąją Lietuvoje jau beveik išnykusią knygyno atmosferą: knygų kvapas, išdėstymas, apšvietimas, ramuma. Jeigu pas mus pirmoje kokio nors „Pegaso“ knygyno vitrinoje išrikiuoti muilai, puodeliai ir kita atributika, lenkai į knygynus neintegruoja kavinių ar ledainių, nekvėpina patalpų dirbtiniais saldžiais kvapais, neleidžia net muzikos. Nežinau, ar tai gerai, tačiau pas mus knygynai tapo salonais, kur greitu metu galėsime, manau, nusipirkti grietinės. Maža šalis, maža rinka, matyt, knygynai sukasi kaip išmanydami, o lenkams, matyt, to dar nereikia, jie mėgaujasi knyga ir šiuo atžvilgiu jie yra praktiškesni.

Apskritai susidarė įspūdis, kad lenkai gana skaitanti tauta. Neretai pamatysi kokį Varšuvos pilietį skaitantį tiesiog gatvėje prie šviesoforo, kol įsijungs žalia spalva. Ir tai tikrai nėra koks nors kelionių vadovas, o toji pati Olga Tokarczuk, ar kokia nors kita skaitytoją jaudinanti grožinė literatūra.  Padariau keliolika nuotraukų, kviečiu pasidairyti...

Jūsų Maištinga Siela
 Dažnai didesniame knygyne populiarūs prabangūs lediniai su pačiais įvairiausiais meno šakų katalogais. Didžiuliai prašmatnūs albumai, didžiuliai ir sunkiai rankoje nulaikomi gero popieriaus architektūros, mados industrijos, rašytojų, istorinių veikėjų albumai, kurių labai gausu. Palyginus su Lietuva, manau, mes atrodome labai kukliai. Maža šalis, menka rinka, pasikartosiu vėl.



  
Beveik kiekviename knygyne aptikau anglų kalba pardavinėjamų knygų. Didžiuosiuose Lietuvos knygynuose tai jau seniai nebe naujiena, tačiau Lenkijoje ne kokios nors senos ir minkšto viršelio pamiršti bestseleriai, o tai, ką skaito visas pasaulis anglų kalba.


Tokią ramią knygyno atmosferą, kone muziejinio lygio, Lietuvoje teišlaikė retas knygynas, dažniausiai koks nors centrinis, nekomercinis. Pavyzdžiui, kokioje nors Klaipėdoje tokio knygyno jau nebėra.



2018 metų Nobelio laureatė Olga Tokarczuk Lenkijoje tikra literatūros žvaigždė. Su ja vis dar paruošti atskiri stendai. Jos knygos perleistos lenkų kalba su specialia Nobelio emblema. Ji tarp bestselerių autorių. Pasižiūrėjau, kad kone 10 knygų, kai kurių net nežinojau. Kai kurios knygos labai trumpos, nesiekiančios net 100 puslapių. Žinoma, įspūdingiausiai atrodo „Jokūbo knyga“, kurią, kaip supratau, jeigu koronavirusas nieko nepagadins, dar šių metų pabaigoje turėtume turėti lietuviškai. Tai beveik 1000 puslapių siekiantis epinis pasakojimas. Galite pasižiūrėti trumpą filmuotą reportažą.



Knygos anglų kalba. Lietuvoje kai kurios jau išleistos ir tapo bestseleriais. Michael Houellebecq „Serotoninas“, Michelle Obama „Mano istorija“, Margaret Atwood „Testamentas“, Jojo Moyes „The Giver of Stars“ ir kt.




 Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lenkijoje labai populiarios mokslinės literatūros autorius Yuval Harari „Homo Sapiens: glausta žmonijos istorija“ autorius. 



Jaukus, kone „naminis“ kampelis su knygomis. Čia galima prisėsti ir pavartyti knygą, gal net paskaityti.



 Audio knygos, kaip supratau, Lenkijoje taip pat paklausios ir populiarios, tačiau nepranoksta popierinio varianto.







Lietuviškai turime didžiulį biografinį talmudą apie kitą Nobelio laureatą Česlovą Milošą. Lenkai gerbia šį lietuvių-lenkų rašytoją. Aptikau jo didžiulę biografiją lenkų kalba, o knygos atgaliniame viršelyje pasisako lietuvis Tomas Venclova.


Jūsų Maištinga Siela

2020 m. rugpjūčio 6 d., ketvirtadienis

Knyga: Melody Beattie - NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi



Melody Beattie. „NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi“ – Vilnius: Alma litera, 2020. – 302 p.

Sveiki, skaitytojai,

Rašyti recenziją apie savipagalbos knygas, tiesą sakant, ne mano sritis. Vienu metu bodėjausi šios literatūros skyriumi ir praeidavau aukštai užrietęs nosį, kadangi paauglystėje jų buvau perskaitęs dešimtis, bet nė viena manęs, atrodo, nepakeitė iš esmės taip, kaip tikėdavausi, todėl atrodė, kad autoriai, kuriems velnioniškai pasisekė, ėmė dar prie to ir parašė knygą, kad susišluotų pinigus. Žinoma, tokį požiūrį dalinai formavo ir elitiniai grožinės literatūros skaitytojai, su kurių nuomone tapatinausi, galvodamas: juk tie knygų ekspertai tikrai žino, ką sako, todėl savipagalbos knygos – niekam tikusios. Gana ilgai gyvenau su šia nuostata, tačiau paskutiniaisiais metais ėmiau ir pasikeičiau, pasikeitė ir mano nuostata tiek apie savipagalbos knygas, tiek apie tam tikrą ezoterinę literatūrą. Bet kokiu atveju, man svarbu tarp ezoterinės literatūros ir savipagalbos knygų aptikti bendrąsias sąsajas, skirtingus problemos gvildenimo instrumentus, nes dažniausiai jos kalba apie vieną ir tą patį – apie žmogaus ligas, gebėjimą susitaikyti, priimti save ir pasaulį, būti laimingam ir sveikam.

Naujausias savipagalbos hitas Lietuvos negrožinės literatūros nišoje yra antrąkart lietuviškai perleista (pirmąkart 2014 m.) amerikiečių autorės ir kopriklausomybės specialistės Melody Beattie „NE-PRIKLAUSOMI: kaip liautis kontroliuoti kitus ir pradėti rūpintis savimi“ (angl. Codependent No More), pastaroji originalo kalba pirmąkart pasirodė 1986 m. ir Amerikoje tapo hitu. Lietuviškas variantas išverstas su autorės papildymais iš 1992 metų knygos versijos.

Tiesą sakant, knygą skaičiau kiek daugiau nei mėnesį, pamažu, todėl įspūdis gana nevienalytis. Vienu metu į ją labai įsitraukdavau, atrodė, kad su viskuo besąlygiškai sutikau, linkčiojau ir pritariau, o kai kada pasirodydavo, kad autorė daugžodžiauja, retsykiais pernelyg kartojasi. Nepaisant tokio įspūdžio, tai gana taupiai, protingai parašyta knyga, kuri neapeliuoja būti itin mokslinė. Autorė neretai byloja iš savo asmeninės patirties, todėl skaitant neatrodo, kad tai būtų kokio nors žymaus daktaro ar eksperto knyga apie tam tikrus stebimų subjektų problemas. Tai veikiau autorės empirine iniciatyva inspiruotas pasidalijimas su pasauliu, kaip moteris susitvarkė savo gyvenimą ir kaip panašius dėsnius aptikdama padėjo kitiems. Pati Melody Beattie (g. 1948) aštuntajame dešimtmetyje buvo alkoholikė, vėliau pripažįsta, kad jos santuoka buvo prasta, ji tapo kopriklausoma, neteko vaiko, todėl turi ką papasakoti apie savo patirtis.

Esminis šios knygos raktažodis yra kopriklausomybė, kuris iš esmės skiriasi nuo sąvokos priklausomybė. Autorė knygos pirmosiose dalyse pristato, kaip atsirado kopriklausomybės sąvoką ir kaip ją apibrėžia kiti mokslininkai, pateikia jų pavyzdžius. Pati autorė šio žodžio reikšmę nusako šitaip: „Kopriklausomasis – tai žmogus, kuris leidžiasi veikiamas kito asmens elgesio ir kuris jaučia smarkų poreikį kontroliuoti tą elgesį (p. 53).“ Jeigu manote, kad knyga skirta alkoholikams, tikriausiai labai apsiriksite, tai veikiau tiems, kurie gyvena šalia alkoholikų, lošėjų, sekso priklausomybių turinčių žmonių, kurie taikstosi su priklausomybę turinčių žmonių elgesiu, stengiasi tokį žmogų apsaugoti, gelbsti jį iš įvairiausių situacijų, tačiau nesugeba susitvarkyti savo paties gyvenimo ir jausmų. Knygoje kopriklausomybę turintys žmonės pasąmoningai nuolat išsirenka žalingą priklausomybę turinčius partnerius ir kamuojasi, kuria dramas, pasineria į kito kontrolę, tačiau labiausiai dėl to jaučiasi aukos, bijančios atitrūkti ir nebekontroliuoti kitų. Knygoje pateikiama ne viena drastiška ir labai subtilių manipuliatorių (kopriklausomųjų) bendravimo pavyzdžių.

Manau, kad knygą vertėtų skaityti ne tik šalia gyvenantiems alkoholikų, bet ir patiems alkoholikams, kurie nesupranta, kaip elgtis su šalia esančiais žmonėmis, nes knyga padeda suprasti jų padėtį ir emocijas. Tai visokeriopa knyga. Nors autorė nuolat akcentuoja alkoholizmą, tačiau kopriklausomųjų žmonių, nuolat sprendžiančių ir besikišančių į kitų gyvenimus (dažnai nežiūrinčių savo pačių nei jausenų, nei gyvenimo). Kopriklausomieji gali būti, pavyzdžiui, tėvai, kurie niekaip negali paleisti savo atžalų į gyvenimą, kurie skambinėja kasdien po keletą kartų ir „tikrina“, žarsto patarimus, atima bet kokį malonumą atrasti pačiam gyvenimo skonį. Kitą vertus, perfekcionistai dažniausiai ir būna kopriklausomieji, kurie dirba iki paskutinio jėgų lašo, nė nesuvokdami, kad iš tikrųjų trokšta iš aplinkinio pasaulio pritarimo ir meilės, įvertinimo už įdėtas pastangas. Knygoje pateiktas ne vienas kopriklausomybės įsivertinimo testas, todėl lengva nustatyti, kiek sau kiekvienas iš mūsų meluoja.

Kopriklausomybės ištakos randasi XX pirmojoje pusėje, kada alkoholikų vyrų žmonos susirinkdavo į moterų būrelius, kad pakalbėtų, kaip jaučiasi gyvendamos su vyrais alkoholikais. Daugelis iš jų tiesiog negalėjo ne tik palikti vyrų, bet ir jautė patologišką atsakomybę už alkoholiko iškrėstas eibes. Beskaitydamas šią knygos dalį prisiminiau gana pusėtiną vaidinį filmą Kai meilės nepakanka: Luis Vilson istorija (angl. When Love Is Not Enough: The Lois Wilson Story) (2010) su aktore Winona Ryder. Siūlau pasižiūrėti ne dėl to, kad filmas gerai (nors jis gan prastas) pastatytas, bet dėl istorinės medžiagos ir bendro konteksto, žinome, jeigu turite problemų su alkoholikais ar pačiu alkoholiu.

Autorė gana tiksliai nusako daugiau ar mažiau panašius kopriklausomųjų išgyvenimus: „Jei kitiems žmonėms ir jų problemoms skiriame visą savo energiją, jos beveik nelieka savo gyvenimui gyventi. Be to, ore tiesiog tvyro nerimas ir atsakomybės jausmas. Visa tai užsikraudami ant savo pečių, nieko nepaliekame kitiems. Tai nuvargina mus ir išlepina juos. Be to, nerimaudami dėl kitų žmonių ir problemų niekam nieko nepadedame. Neišsprendžiame problemų, nepadedame nei kitiems žmonėms, nei sau. Tuščiai iššvaistome energiją (p. 78-79).“

Melody Beattie

Visais laikais atsiranda tokių skeptikų ir kvailių, kurie bandys tą paneigti: tai nereikia išvis kitais rūpintis? argi tai ne pernelyg egoistiška? Yra tam tikra riba, orumas, kai suteikiam kitam žmogui pagalbą tarp to, kai jau patys bandome jį kontroliuoti. „Rūpinimasis atrodo daug draugiškesnis veiksmas, nei iš tiesų yra. Reikia, kad kitas žmogus, kuriuo ruošiamės rūpintis, ko nors nesugebėtų. Mes puolame gelbėti aukų – tų, kurie, mūsų manymu, negali atsakyti už save. Iš tikrųjų tos aukos gena pasirūpinti savimi, net jei nei mes, nei jos to nepripažįsta. Paprastai aukos lūkuriuoja prie trikampio kampo, laukdamos, kol ką nors dėl jų padarysime ir pateksime į trikampį (p. 112).“ Autorė pateikia knygoje išsamiai trikampio aukos ir kopriklausomųjų santykių trikampio modelį, kuris, bent mano akimis, kasdieniniame gyvenime atpažįstamas ne tik šeimoje, bet ir darbo aplinkoje ir, tiesą sakant, visur, kur tenka bendrauti.

„Mes taip nemylime savęs ir jaučiame tokį stiprų poreikį būti tobuli ir išvengti gėdos, kad negalime leisti kitiems net užsiminti, jog kažką padarėme negerai. Viena priežasčių, kodėl kai kurie iš mūsų kimbame prie kitų ir juos kritikuojame, yra ta, jog taip elgiamės su pačiais savimi (p. 154).“

Gali pasirodyti, kad didžioji knygos dalis yra aprašoma kopriklausomųjų problema (taip ir yra), todėl vis tikimasi kokių nors stebuklingų autorės patarimų, ką reiktų daryti, kad ši korpiklausomųjų grandis baigtųsi. Atsakymas labai paprastas – pradėti mylėti save ir gerbti, nustoti tikėtis iš aplinkos įvertinimų, liaupsių ir medalių, kad pasijustume gerai. Kai kam gal pasirodyti, kad tai pernelyg egoistiška, netgi kertasi su krikščioniškomis vertybėmis ir morale, tačiau tai vienas iš būdų spinduliuoti meilę – kai myli save, kitos išeities nėra, tik mylėti ir kitus.

Autorė siūlo 12 žingsnių alkoholikų gijimo programą, kuri taikoma ne tik alkoholikams, bet ir kopriklausomiesiems,. Gali pasirodyti, kad ši programa labai jau davatkiška, nukreipta į Dievą, tačiau įsigilinus į ją, darosi akivaizdu, kad joje absoliučiai neakcentuojamas alkoholis ar prasti santykiai. Beveik visi 12 žingsnių šūkiai yra nukreipti į save, į vidinį žmogaus pasidavimą, pripažinimą ir galiausiai sveikimo procesą – tai dvasiniai praktiniai žingsneliai, kurie tinka visiems, ne tik alkoholikams.

Tiesa, nežinau, ar Lietuvoje yra alkoholikų šeimos narių susirinkimai Al-Anon, tačiau akivaizdu, kad geriančių žmonių įtaka negeriantiems šeimos rate daro milžinišką psichologinę įtaką. Tai tarsi bendra šeimos programa, kolektyvinės sąmonės dalis, kuri nulemia viso likusio gyvenimo sveikatą ir kokybę.

Tiesą sakant, net nesitikėjau, jog šioji knyga su „rėkiančia“ raudona emblema, kad neva parduota penki milijonai egzempliorių, apskritai gali būti naudinga. Bet buvo! Netgi labai! Žinoma, kai kurios tiesos ir modeliai jau žinomi seniai, tik iš kito žiūros kampo, o čia taip viskas aiškiai ir paprastai, kad nekyla abejonių, jog tai puiki knyga pradedantiesiems, kurie trokšta susivokti, kas esą iš tikrųjų, norintiems imtis iniciatyvos keisti save, o per save ir visą likusį pasaulį. Manau, šią knygą dar ne kartą atsiversiu, nes prisibraukiau pieštuku pačių įvairiausių citatų ir pavydžių, tad labai rekomenduoju ją paskaityti ne dėl malonumo ar neturint ką veikti, bet iš to ryžtingo postūmio, jog knygoje iš tikrųjų ieškau atsakymo, kibirkšties, kas priverstų sukti gyvenimo kelkraštyje į kitą pusę, iš naujo atrasti ir pamilti save bei kitus.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Ellie Goulding - Brightest Blue [Vinyl, 2LP] (2020)


Informacija apie albumą: Ellie Goulding - Brightest Blue [Vinyl, 2LP] (2020)

Vinilinė plokštelė: Beth Hart and Joe Bonamassa - Don't Explain [Vinyl, LP] (2011)


Informacija apie albumą: Beth Hart and Joe Bonamassa - Don't Explain [Vinyl, LP] (2011)

Vinilinė plokštelė: Jennifer Lopez - I'm Real (single) [Vinyl, LP] (2001)


Informacija apie albumą:  Jennifer Lopez - I'm Real (single) [Vinyl, LP] (2001)

Vinilinė plokštelė: Madonna - Papa D'ont Preach (single) [Vinyl, LP] (1986)


Informacija apie albumą: Madonna - Papa D'ont Preach (single) [Vinyl, LP] (1986)

Vinilinė plokštelė: Beth Hart - War In My Mind [Vinyl, 2LP] (2019)



Informacija apie albumą:  Beth Hart - War In My Mind [Vinyl, 2LP] (2019)

Vinilinė plokštelė: Madonna - Hung Up (single) [Vinyl, 2LP] (2005)




Informacija apie albumą: Madonna - Hung Up (single) [Vinyl, 2LP] (2005)

Vinilinė plokštelė: Nirvana - Nevermind [Vinyl, LP] (1991)


Informacija apie albumą:  Nirvana - Nevermind [Vinyl, LP] (1991)


Vinilinė plokštelė: Nirvana - In Utero [Vinyl, LP] (1993)


Informacija apie albumą:  Nirvana - In Utero [Vinyl, LP] (1993)

Vinilinė plokštelė: Madonna - Die Another Day (single) [Vinyl, 2 LP] (2002)


2020 m. liepos 26 d., sekmadienis

Keistumas ar unikalumas? Kaip pasijausti geriau? Nustok apie save kalbėti ir mąstyti blogai. Tu nesi tai, ką sako aplinkiniai apie tave


Sveiki,

Ar pastebėjote, kad kalbėti viešai apie save gerai tapo (ir buvo ilgą laiką) kažkoks blogo tono, susireikšminimo ir net arogancijos, pasipūtimo bruožas, o štai kitą supeikti, sukritikuoti, primesti savo požiūrį – stipraus ir įtaigaus, charizmatiško žmogaus bruožas? Jeigu tai ir neakcentuojama, bet viešojoje erdvėje tai pateikiama kaip norma.

Ilgą laiką galvojau, kad kalbėti apie save gerai nereikia. Ir tai buvo tam tikra programa, kuri nuėjo net į minčių lygmenį, kada pradėjau save peikti už nieką. Tiesiog lygioje vietoje imu save mušti, nes... (juokingai nuskambės), viskas pernelyg gerai. Kur ir kada patikėjau, kad esu nieko nevertas, ar vertas tik už itin dideles pastangas ir kančias? Dabar sunku atsekti. Kur kas svarbiau, kad tai imu savyje šiandien vis dažniau atpažinti – sau primestą kaltę, gėdą, pažeminimą, menkavertiškumą.

Sėdime su draugais ant suoliuko ir šnekame, koks vienas ar kitas žmogus yra KEISTAS. Pats žodis „keistas“ jau visiems aiškus kaip neigiamai konotuotas. Niekas nenori ir netrokšta būti keistu. O unikalūs? Išskirtiniai? Vieninteliai? Taip, taip... Bet kokia toji riba, kai kalbos sraute pasimeta žodžių reikšmės? Kokia riba tarp keistumo ir unikalumo? O gal jokia? Tai tik mūsų iškreiptas požiūris viską sumenkinti, priskirti neigiamą emocinį atspalvį, o iš tikrųjų kritikuodami išverčiame savo vidinį kailį ir parodome, kokie esame susitapatinę su „normaliomis elgesio žeminančiomis normomis“. Žeminame, nes mus žemino ir mes patys viduje sau pretenzingi ir žeminame save pačius. Normalumas – tai sąlygiškas dalykas, kažkokia neapibrėžtis, dėl kurios susitariame visuomenėje ir ten mes visi „susitinkame“, tačiau tai neegzistuoja. Visi esame unikalūs. Nė vieno nėra tokio pat. Tai kaip, po velnių, galime jaustis norminamoje visuomenėje gerai ir saugiai, jeigu visada turime būti „sutartoje“ normalumo konstantoje? Niekaip. Ir neprivalome būti.

Dilema tokia: ar baisiau išeiti iš įsivaizduojamos normatyvios zonos, kurioje dedamės atitinką standartus, todėl „patrauklūs“ sau ir kitiems, ar baisiau bandyti visą gyvenimą tame normalume išlikti, trypiant save ir pagiežingai vemiant ant kitų?

Kaip lengva unikalumą pavadinti keistumu ar net iškrypusiu reiškiniu. Mus valdo žodžiai ir požiūriai, mes nuteisiame save pačius ir per save teisiame kitus, kad ir jie (kaip ir mes) pasijaustų blogai, pasijustų neatitinką ar neverti šio pasaulio. Itin tai pasireiškia paauglystėje, kada kitų puolimas ir peikimas iš esmės tėra apsauga nuo savo pačių menkavertiškumo ir menkumo pripažinimo. Gaila, kad tai tik pleištas į sielą, kuris neištraukiamas užvėrus mokyklos duris. Jis persekioja tave visą gyvenimą, tas modelis ir būsenos seka paskui tave, tu su tuo taip susitapatinęs, kad net neįtari, jog tai visai ne tu.

O kas tu esi iš tikrųjų, klausite?

Unikalus, nusipelnęs šiandien čia ir dabar priimti save tokį, koks esi, ir nuo šiandien visus priimti tokius, kokie jie yra, netgi jeigu jie ir nepatinka. Galvoti apie save gerai yra kur kas geriau nei blogai. Pasitikėjimas prieš menkavertiškumą, švytėjimas prieš blankumą, narciziškumas (kad ir tai!) prieš gyvenimą tamsioje spintoje, atskirtyje, kūrybiškumas prieš nuobodulį... Viską renkiesi tu, o ne aplinka ir kitų požiūris į tave. Baisiausia, bent man, yra susitapatinti su kritiniu ir menkinančiu aplinkiniu požiūriu į mane, ypač, kurie manęs nepažįsta. Netikėkite jais. Tikėkite, kad esate milijoną kartų geresni ir tai... gali tapti jūsų nauja gyvenimo versija.

Jūsų Maištinga Siela