2011 m. lapkričio 29 d., antradienis

Gražūs tapyti paveikslai (1 dalis)

Sveiki visi,

Juk kaip dažnai būna, kad naršai po internetą tiesiog gėrėdamasis viskuo, ieškai kažko gražaus ir prasmingo, kažko, kas atitinka tavo sielos vibracijas. Būna ir man. Štai vieną vakarą sėdėjau ir užsimaniau pasižiūrėti tapybos, tabybos darbų, paveiklsų, eksperimentų. Prisikopijavau visokių paveikslų, kurie man pasirodė įdomūs, gražūs ir verti dėmesio. Skubu pasidalyti su Jumis.














Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kažkas skolinto" / "Something Borrowed"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Kažkas skolinto“ (Something borrowed) (2011 m.). Tai vienas naujausių Kate Hudson darbų. Romantinės komedijos jai jau labai sekasi ir, jaučiu, pačiai patinka vaidinti. Patinka man ji, kažko tokio vis turi, nesulyginsiu su J. Aniston. Šiaip filmas „Kažkas skolinto“ labai jau patinka lietuvaičiams, bet man jis, perdėm, buvo šiek tiek blankokas ir greitai, manau, pamirštamas. Kažkokio gilaus ir įstabaus įspūdžio tikrai nepaliko.

Iš pradžių man tai priminė kitą Hudson darbą „Nuotakų karai“, kaip ir aname filme, čia yra dvi draugės, kurios imasi varžytis dėl meilės ir lyderiavimo, tik „Kažkas skolinto“ kur kas viskas subtiliau ir ne taip hiperbolizuota. Šiaip filmas kaip filmas, žiūrėti tikrai galima, bet kaip jau minėjau, nieko įspūdingo. Patiko, aišku, aktoriai, kai kurie paprasti, neįmantrūs juokeliai, skirtingi gan charakteriai, tačiau jie nevystomi, kadangi tai ne draminis siužetas, nors, žvelgiant iš paviršiaus, gali taip ir neatrodyti, juk tai tragedija, santykių nutraukimas ir atradimas. Kaip ir romantinėse komedijose dažniausiai būna, tai ir šįkart viskas užsibaigia gražiai ir laimingai, niekas nenukenčia, o herojai tik dar labiau išlošia ir suartėja vienas su kitais. Ko begalima tikėtis daugiau iš tokio filmo? Tikriausiai ne.

Filmą tinka žiūrėti dviese, įsimylėjėliams ir šiaip romantinių komedijų mėgėjams. 

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 36/100
IMDb: 5.9


 
Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Veidai minioje" / "Faces in the Crowd"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Veidai minioje“ (Faces in the Crowd) (2011 m.). Taigi, vienas naujausių Mill‘os Jovovich darbų. Šįkart vietoj kekšės vaidmens ji pasirinko negudrios aukos ir sutrikusios merginos įvaizdį. Šiaip filmo idėja iš pradžių tikrai intriguoja – merginai po incidento su žudiku ima maišytis veidai ir ji kituose žmonėse mato kitų veidus. Užduotis nelengva – priprasti prie savo mylimojo, kuris nuolatos keičia veidus ir surasti tikrąjį žudiką. Sakau, idėja man patiko, tačiau pats filmas ir jo nuspėjamumo lygis mane išties šokiravo, nes primityviau galėjo tik padaryti, kad kiekvienam personažui ant kaktos su juodu flomasteriu užrašytų: „ŽUDIKAS“, „POLICININKAS“, „TĖVAS“ ir t.t. Vos pažiūrėjus 15 minučių, buvo aišku, ir kas tas žudikas, ir kaip viskas toliau klostysis, bet vien dėl Millos Jovovich neleidau sau nuleisti akių.

Šiaip filmas, kaip aš mėgstu sakyti „pusė velnio“, „žiūrėti galima“, bet kažko tikėtis ypatingo ar sukrečiančio nereikėtų. Filmo režisierius buvo neblogas, galėjo „suremontuoti“ tikrai įdomų trilerį, tačiau neišvystyta idėja pakišo koją ir filmas tapo vidutinybe. Aišku, kas myli Jovovich vis tiek žiūrės ir žiūrės. Vienas iš jų esu aš.

Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 5.8



Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "10 Biblijos prakeiksmų" / "The Reaping"



Sveiki visi,
Šiandien noriu pristatyti kino filmą labai išraiškingu ir beveik visą filmą apibendrinančiu pavadinimu „10 Biblijos prakeiksmų“ (The Reaping) (2007 m.).Tikriausiai tokiai superinei aktorei kaip Hilary Swank ir Oskaro savininkei už vaidmenį „Berniukai neverkia“ protas pasimaišė, kad sutiko nusifilmuoti tokiame šlamšte. Filmą žiūrėjau tik vieno draugo genamas, bet galvojau, kad užmigsiu iš to „įdomumo“. Swank teikiu iškart avietę, nes filme nei jos talento, nei dar ko, o režisūra kaip nevykusio egzorcisto ir trilerio apie žmogžudystes parodija. Žiovavau kaip niekada. 
Pats siužetas iškart man nekėlė pasitikėjimo, viename JAV karštoje valstijoje ima vykti keisti ir nepaaiškinami dalykai ir veikėjai po to sužino, jog šėtonas kėsinasi į šį pasaulį. Idėja? Jokios idėjos, viskas mirtinai nuvalkiota... Norėtųsi kažkokios didesnės intrigos, viskas baisiai nuspėjama, tipiška, kažkur matyta. Šiaip realiai kažkam gal ir gali būti baisių kino filmo vietų, ypač tie, kurie nėra pratę prie siaubo filmo žanrų, bet šiaip filmas, mano akimis, tikrai „nieko gero“.
Turėčiau kam nors jį parekomenduoti, bet net nežinau, ar verta kažkam jį žiūrėti, nes mano galva, yra ir tikrai geresnių siaubo filmo už „10 Biblijos prakeiksmų“. Man gaila tų lėšų, kuriuos skyrė šiam filmui, nudažyti tiek vandens raudonai ir t.t. Ką aš žinau... Ekologijos žmonės turėtų prieš tai protestuoti.

Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 36/100
IMDb: 5.7



Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Smurfai" / "The Smurfs"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Smurfai“ (The Smurfs) (2011 m.). Mano kartos jaunimas turėtų dar prisiminti savo vaikystę ir šį animacinį serialą, ir šiuos mažus mėlynus žmogeliukus. Šįkart smurfai atgimsta ir kino teatre. Šiaip paties filmo idėja ir siužetas man pasirodė labai jau primityvoki ir holivuliniai, tokie paprasti, pritaikyti paprastam vartojimui – žiupsnelis gražių sentencijų, kylant mėlynam mėnuliui, porą gražių didaktinių pamokymų ir ale mes ugdom neįnoringą hamburgerinį žiūrovą. 

Šiaip filmas susižiūrėjo gan smagiai, kol jo nepradedi permąstyti ir gilintis į prasmes. Filme susipina dvi realybės – mūsų pasaulis ir portalu atkeliavę pasakiniai personažai: smurfai, piktas burtininkas bei jo ryžas katinas. Tokios sintetinis animacinės būtybės vaizduojamos tikrovės plokštumoje nėra pirmas bandymas, perdėm, priminė „Garfildo“ sagą, o kai kurie „bajeriai“ ir juokeliai man kaip kokie „Capy paste“ iš visokių „101 dalmantinas“ ir kitų panašaus žanro komedijų.

Taip, iš tikrųjų tikėjausi stipresnio filmo, nes buvau iš draugų gavęs stiprias rekomendacijas, bet ką jau padarysi. Šiaip rekomenduoju romantikams, sentimentalumo mėgėjams, vaikams, šeimoms labai tinka šis filmas. O ir šiaip... atsipalaiduojant ir pažiūrėti „Smurfus“ galima. Kažkokios meninės ir gilesnio prasmės klodų šiame filme aš neįžvelgiu.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 30/100
IMDb: 5.5



Jūsų Maištinga Siela

2011 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Filmas: "Sparnuotieji padarai" / "Winged Creatures"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pratęsti Dakotos Fanning filmų sagą. Šįkart tai filmas „Sparnuotieji padarai“ (Winged Creatures) (2008 m.). Ne, tai ne mistinis ir ne fantastinis filmas, nors pavadinimas ir turėtų kažkiek klaidinti. Filmas išties yra neprastas, bet ir ne pats įspūdingiausias. Man asmeniškai patiko retrospektyvinis pasakojimo tipas, kada užpuolikas užteina į kavinukę ir pradeda visus šaudyti, galiausiai pats nusižudo, o veikėjai per visą filmą mintimis vis grįžtą į tą momentą ir parodoma vis daugiau ir daugiau kadrų. Kokią dramą išgyveno po įvykio kavinėje išlikę gyvieji – juk ten buvo ir šeimos, ir šiaip vaikai. Kas atsitinka, kai pažiūri mirčiai į akis ir per plauką išlieki gyvas? Filmas sako, kad viskas pasikeičia šiame gyvenime, veikėjai labai charakteringai pavaizduoti, kiekvienas išgyveną dramą savaip, kiekvienas atranda kelią prie išgijimo ir susitaikymo.

Iš tikro pagalvojau, kad filme vėliau įsivels mistiniai dalykai, kaip antai filme „Keleiviai“, tačiau nieko panašaus. Režisierius Rowan Woods išlaiko psichologinę įtampa, palikdamas klaustukų žiūrovui iki pat pabaigos, kada bus tas momentas, kada herojai dvasiškai palūš ir pripažins, kad jiems skauda, kad jie dar gyvena įvykių baimėmis. Vienas charakteringiausių personažų buvo Dakotos Fanning vaidmuo, apie mergaitę, kuri apgynė tėvo mirties garbę ir fanatiškai ėmė tikėti Dievu. Nustebino, jog ir šitaip žmonės grumiasi su sunkumais, o ką jau besakyti apie motiną, kuri visai nebemaitino savo kūdikio po šio incidento...

Šiaip filmas galbūt ne kiekvienam, kitiems norisi kažko gal ir daugiau, daugiau veiksmo ar kažko, bet man asmeniškai filmui nieko beveik netrūko, susižiūrėjo visai įdomiai, tačiau bijau, kad praslinkus tam tikrai laiko distancijai, šį filmą tiesiog pamiršiu.

Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 5.7  



Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hercogienė" / "The Duchess"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Hercogienė“ (The Duchess) (2008 m.). Na, tai išties prabanga ir puošnumu tviskantis filmas, kurioje labai daug detalių, tuometinės Anglijos aukštuomenės mados atributų: perukai, pūstos suknelės ir moteris paminta po vyro padu... Maniau, kad filmas bus apie aikštingą ir įsišokti mėgstančią hercogienę, kuri didvyriškai spjovusi į tuometines normas, įrodo, kad moteris yra visų galų meistrė ir neprastesnė už vyrus. Nieko panašaus. Tai filmas apie moterį, kuri kaip ir visos atėjusios į aukštuomenės mokyklą, yra elegantiška, išauklėta, pilna manierų ir nemažai skaudžios gyvenimiškos patirties.

Filmo personažų charakteriai pakankamai ryškūs. Viena mėgstamiausių bričių aktorių Keira Knightley suvaidina vieną įspūdingiausių Anglijos epochos laikotarpių personą. Žavi aktorė, nieko neprikibsi. Toks pats išliko ir Voldemortą Poterio epopėjoje suvaidinęs Ralph Fiennes. Tikriausiai labiausiai ir žavėjo tas grakštumas, elegancija ir kartu kažkur kartėlis, kada garbė ir manieros yra visa ko įvaizdis kilmingųjų visuomenėje. Nepasakyčiau, kad tai nuostabiausias filmas, tačiau žiūrėti galima ir galima žiūrėti tikrai įdomiai. Kiek pamenu, pats filmas yra gavęs Oskarą už geriausius kostiumus filme. O kostiumai ir šukuosenos – tikrai labai įspūdingai atrodo.

Filmą rekomenduočiau kostiuminių dramų ir istorinių filmų mėgėjams. Kažkodėl šis filmas dalinai priminė jau seniau matytą „Elžbieta. Aukso amžius“, panaši arogancija, laikmečio dvasia, prabanga ir nesibaigiančios perdėtos manieros.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 6.9 



Jūsų Maištinga Siela

2011 m. lapkričio 22 d., antradienis

Filmas: "Stiklo šalis"

Sveiki visi,

Jau seniai troškau pamatyti Janinos Lapinskaitės vaidybinį filmą pagal Vandos Juknaitės apysaką „Stiklo šalis“. Nesitikėjau, kad galbūt kada išvysiu šį filmą, tad dėkui Lietuvos Edukologiniam Universitetui, kuris surengė susitikimą su pačia režisiere J. Lapinskaite ir parodė šį 2004 metais kurtą ekranizaciją. Pati režisierė susitikimo metu kalbėjo apie savo darbą, apie savo santykį su Vandos Juknaitės kūryba ir tai, kokiomis idėjomis gimė šis kūrinys.

Tenka sutikti su pačia režisiere, kad pati apysaka pasirodžiusi 1996 metais neprarado savo aktualumo ne tik filmo statymo metu, bet iki šios dienos. Man apskritai „Stiklo šalis“ yra kone vienas mylimiausių lietuvių rašytojų kūrinių mokyklinio periodo metu, o ekranizaciją pats norėjau pamatyti, nes buvau girdėjęs labai kritiškų atsiliepimų. Lapinskaitė beveik jau gindamasi pasakojo apie literatūros kūrinio perkėlimo procesą į filmą ir teigė, kad ekranizacija nėra ir neturi būti tiksli kūrinio kopija, juk remiamasi kūrinio motyvais, o ne visa jos tiksli chronologija, be to, kitas dalykas – tai asmeninis režisierės santykis su kūriniu.

Man filmas ir Juknaitės kūrinys, aišku, yra du skirtingi dalykai, juolab, kad nemažai interpretuota ir keista pati istorija. Žmonių dialogai filme šiek tiek netikroviškai, bet tai yra tik dėl vieno ir to paties veikėjų filosofinio mąstymo lygmens. Vaikas, šįkart berniukas filme yra pakeistas į mergaitę, vaiko filosofija tokia pati naiviai išlaikyta viename lygyje su tėvais, gyvenime šitaip niekas nesielgia.

Man asmeniškai, labiausiai patiko pati filmo erdvė ir jos užpildymas. Čia viskas minimalu, nėra masinių scenų, veikėjai nekinta emocionaliai, bet filmas turi ir kulminacinių taškų, tai pastebima ir pačioje apysakoje. Labai daug mėlynos ir melsvos spalvos: mėlynos grindys, namų langai šviečia tamsoje mėlynai, mėlynas sniegas, net kvėpavimas kartais aktorių atrodo mėlynas. Patinka ši spalva, labai suteikia estetikos, kuri primena Tarkovskio filmus.

Filmas prisodrintas simbolikos, puikių aliuzijų į plačius vandenis. Ėjimo ir kelio motyvas, važiavimas, bėgimas, traukinio dardėjimas. Galima žiūrint pamanyti, kad filmas pakankamai statiškas, nes herojų charakteriai suledėję, mažai kintantys, bet kažkur tame yra paslapties, tose spalvose, kameros pasukiojimuose, pvz.: kameros būvimas vietoj šuns akių. „Ką aš tau sakiau?“ – filmo pradžioje klausia motina dukters, o duktė paklausia to paties filmo pabaigoje, lyg viskas būtų apsivertę, visi herojai su kartėliu, nusivylę gyvenimu ir su tuo lyg ir susitaikę dalinai. Galbūt nepatiko man toks aptakus pačių herojų dirbtinas šaltumas, kažkoks jis truputį dvelkė sintetika, gal dėl kalbinės raiškos, gal dėl dar kažko... Aktoriai atliko darbą neblogai, bet irgi nepasakyčiau, kad vaidyba labai sužavėjo, ji man tokia suskaldyta į scenas, truputį neorganiška, negyvumas juose kalba, bet galbūt to buvo sąmoningai siekta, nes taip režisierė suvokė moters pasaulį.

Šiaip filmą buvo verta pamatyti, nesakysiu savo auksinės frazės: „tikėjausi daugiau“, ne, nesitikėjau, bet ir nenuvylė. Buvo filmą įdomu analizuoti kaip meninį kūrinį, juk jis nėra populiariosios vartosenos publikai sukurtas produktas. Filmą vertinu teigiamai, stengdamas jį atsijoti nuo pačios Vandos Juknaitės kūrinio originalo.

Įvertinimas: 8/10

Jūsų Maištinga Siela

Gailestis - baisiausia, kas gali ištikti žmogų

Mielas internetini dienorašti,

Vienas labai man svarbus žmogus yra pasakęs, kad visą gyvenimą mokosi savęs negailėti. Sakau ir aš sau: nesigailėk ir negailėk savęs. Nes gailestis sau tiesiog suėda, pasidarau, perdėm, labai emocionalus ir skystas, daug verkiu ir visus keikiu. Panašiai, kaip dabar... Negailėk savęs, sakau! Žmogus nusipelnė palaikymo, pritarimo ir supratingumo, atgailos ir atjautos taip pat, bet nieko blogiau už gailestį. Tai pernelyg nužmoginta, bet vis tiek imi savęs gailėti, peraugi tai ir pradedi degti, degti kaip šio blogo pavadinimas – iš sielos ir maištingai.

Esu parašęs eilėraštį, kuris vadinasi „Švelnumas“, apie tai, kaip kiemo berniukai cigarečių nuorūkas gesino kregždutėms į akis. Ten sudėjau aštrų apmaudą, bet ir kartu pateisinau jų žiaurumą, nors tai gal kitam ir nepateisinama, lygiai tas pats, kas dirti mažam gyvam šuniukui kailiuką. Gailesčiu iš pradžių lengva manipuliuoti, žinau, nes pats taip darau, bet vos tik save tai pagaunu darant, tai jaučiuosi, lyg pirštus prikišęs prie lygintuvo.

Ne, niekada savęs nemenkinkite, nes tai gali būti stipriau už Jus ir gali po to būti per vėlu. Kartais tiesiog per vėlu...

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. lapkričio 21 d., pirmadienis

Šios dienos daina: Naujieji Lietuviai (NL) "Pasitūsinam"

Sveiki visi,

Kartais visus ir kiekvieną, per pusę ir po gabalą, po ląstelę, po plaukelį... Kartais visus, kiekvieną, brolius ir seseris, tėvus ir autoritetus, priešus ir draugus, kunigus ir banditus, taupuolius ir švaistūnus, šventeivas ir kekšes, dievus ir demonus, kartais tikrai nuoširdžiai, iš visos dūšios, pačios pačiausios gelmės nurisi pasiųsti NACHUI!!! Tam, kad ir vėl būtų gera gyventi šiam pasaulyje.

Beje, šios dienos daina – Naujieji Lietuviai (NL) „Pasitūsinam“, kuri labai spinduliuoja pasiuntimu NACHUI nuotaikomis.

Amen.

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

Norvegija - sveikas šiaurietiškas dvelksmas

Norvegija.
Norvegijos vėliava.
Fiordai
Fiordai
Oslas

Sveiki visi,

Norėčiau trumpam į Norvegiją (Norway). Nesu šaltų kraštų mėgėjas, bet kartais norisi ten, kur kalnai ir fiordai, kur ežerai, kur mediniai nameliai, kur nors snieguoto kalno pašlaitėje, kur kvepia Kalėdomis ir blyksi gražiai eglutės už lango. Toks vaizdinys apskritai apie Skandinaviją, o ką čia jau kalbėti apie Norvegiją.

Ar bereikia sakyti, kad Norvegijos sostinė yra Oslas? Manau, kad ne. Šiaip esu girdėjęs, kad norvegai įdomūs žmonės, mažai materialūs, o savaitgalius mėgsta leisti ne klubuose ir ne prie alaus, o sėdasi į savo naujas „točkes“ ir važiuoja į užmiestį, kur įsikuria kur nors namelyje ir ten pailsi nuo darbų ir šurmulio. Girdėjau, kad norvegai baisūs ekologai, kaip ir švedai, žinoma. O dabar Dalia Grybauskaitė pareiškia, kad visiškai alkoholio reklama uždrausta tėra tik Norvegijoje, tad, kad pas mus dirbantys „načnykai“, kur teisiškai negali dirbti, tėra tik šiaip leistinas mados ir kiekvieno lietuvio, nespėjusio nusipirkti alkoholio iki 22 valandos, reikalas.

Kad norvegai mažai geria, tą patvirtina ir Algimantas Čekuolis, kuris didžiausius alkoholikus laiko britus, airius ir prancūzus. Keista, nes pačią Norvegiją vis dar įpratę vadinti valstybe ar šalimi, tačiau ji tebėra karalystė ir turi gyventojų apie 4,6 milijonų ir t.t. Turėčiau visą informaciją nukopijuoti ir įdėti iš Vikipedijos, bet tai būtų per daug banalu, tiesa?

Man asmeniškai Norvegija asocijuojasi su labai gera ir įdomia literatūra, taip pat gerais savotiškais filmais. Lars Saabye Christensen sukūręs tikrą pasaulinę sensaciją, romaną „Įbrolis“, kurį valgiau su tokiu jauduliu ir netikėtumu, kad tiesiog springau. Tikrai, šiuolaikinis Dostojevskis. Christensen‘as yra buvęs ir Lietuvoje, Vilniaus knygų mugėje, bet, deja, neturėjau galimybės jo išvysti savomis akutėmis.

Aišku, Norvegija man žuvų karalystė, ten žūklė tikriausiai nuo vikingų ir runų laikų. Štai kodėl Norvegija tik dalinai Europos Sąjungos šalis, nes ji nenori, kad ES kištųsi į jos žuvų kvotų pramonę ir t.t. Įdomi šalis, pagalvoju. Ir visai nesvarbu, kad ką tik neseniai vyko baisios skerdynės Osle, kur ginkluotas vyrukas ėmė pistoletu šaudyti į minią. Skandinavai pakvaišę, taip vyko ir Suomijoje, bet šiaip jie ramūs kaip kokie estai, bet ne tokie pretenzingi kaip prancūzai ar britai. Su norvegais, kaip sakant, malonu turėti reikalų, jie santūrūs, bet su jais nesušalsi ir neužmigsi. Sunku apibūdinti mūsų šalies ir Norvegijos santykius, nieko beveik apie juos nežinau, bet reikia tikėti, kad Norvegija yra siekiamybė tiek politikoje, tiek šiaip gyvenimo būdo vakarų valstybė – karalystė mums lietuviams ir visam pasauliui.

Prieš kelerius metus skaičiau statistinius duomenis, kad Norvegija buvo pripažinta pačia turtingiausia ir geriausiai socialiai žmogui pritaikyta šalis, paskaičiavus bendrą šalies produktą ir t.t. Gal todėl nemažai lietuvių ir vyksta į Norvegiją, užsikrečia jos kalba, kultūra, juk ten darbo atlyginimas yra, mano žiniomis, bent 10 kartų didesnis nei Lietuvoje. Norvegai nėra švaistūnai, veikiau minimalistai, jiems patiems daug nereikia, tai jiems įaugę į kraują, bet labai jau norisi pamatyti pačią gamtą, pasivaikščioti po kalvotas vietas. Etccc... noriu trumpam į Norvegiją!

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Beyonce "If I Were A Boy"

Sveiki visi,

Šiandien ir vėl prisiminiau seną gerą rubriką, kuri vadinasi „Šios dienos daina“. Ir šįkart rubrikoje svečiuojasi garsi amerikiečių pop scenos atlikėja Beyonce su daina „If I Were A Boy“. Dar šią vasarą pasirodė jos ketvirtasis solinis albumas „4“, kurį teko čia ir pristatyti, bet daina „If I Were A Boy“, yra iš jos trečiojo super sėkmingo albumo „I am... Sasha Fierce“, kurio iki šiol parduota apie 6.7 milijonus kopijų, o tai yra nemaži skaičiai, kai internete plinta piratinės dainos.

„If I Were A Boy“ yra pirmasis šio albumo singlas, pasirodęs 2008 metais ir daugelyje šalių tapo hitais numeris 1! O kritikų daina pasitikta labai palankiai.

Man asmeniškai ši daina yra pati geriausia šio albumo daina, kurios beveik nesiklausau, tiesiog vakar naktinėjau ir naršydamas po „Youtube“ užklydau ir vėl. Kažkaip labai jau patiko ir vokalas, ir daina, todėl skubu pasidalyti su savo saito lankytojais. Kas žino, galbūt ir Jums patiks ši daina.

„If I Were A Boy“ video klipas.

„If I Were A Boy“ atliekama gyvai.

„If I Were A Boy“ atlieka Eglė Jurgaitytė „Choro karuose“.

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. lapkričio 18 d., penktadienis

Pirmasis sniegas - džiaugtis ar liūdėti?

Sveiki visi,

Vakar snigo antrasis šiais metais sniegas. Pirmasis buvo šių metų pradžioje, bet visi buvo apimti šios keistos euforijos, o mano Facebook‘e visi tik ir pradėjo apie tai kalbėti. Nekęsdavau sniego, šalčio ir žiemos. O dabar nebežinau, ar, kai sninga, yra gerai ar blogai. Nebežinau, ar turiu teisę nemėgti žiemos, pačios baisiausios šventės – Kalėdų. Nežinau, ar viso to nemėgdamas sukelsiu kitiems pyktį, juoką, nesuprantamumo jausmą.

Vos tik prasidėjo lapkritis, taip ir pradėjau laukti pavasario, nors rudens pradžia buvo įtartinai jauki, šilta ir įdomi. Rugsėjis džiugino, spalis privertė sunerimti, o lapkritis užmušė. Kas toliau? Gruodis, sausis ir pats šalčiausias mėnuo – vasaris. Nenuostabu, kad lietuviai tiek kalba apie orą. Apie ką galima daugiau kalbėti, kai sninga? Žinoma, kur kas saugiau būtų sėdėti kokioje Graikijoje ar Ispanijoje, o gal net naujuosius sutikti Australijoje, kur +35C karštis tiesiog lepina žmones prie jūros. Ak, ta kita pasaulio pusė, ji visada mane šaukia, kai ateina šalčiai.

Turiu vieną pažįstamą, kur esame totaliai skirtingi. Jis vasarą miesto namų šešėliais vaikšto – jam saulė per kaitri, jam per karšta lipti į kalną ir t.t. Žiemą aš drebu kaip stirna su dviem megztiniais ir žiemine striuke, šaliku, pirštinėm, kepure. Drebu iki pamėlynavimo, nes kai šalta, man labai skauda kūną, o štai draugas be kepurės, be tik su menku paltuku žygiuoja – 30C šaltyje. Ir kas tai? Genai? Tikriausiai turėjau gimti ne Lietuvoje, kaip ir mes visi, kažką mėgstame, o kažko ne.

Vaikystėje – nieko baisiau už sniegą, nes jis visada kėlė baimę, jog atsidursiu pusnyje, o vaikėzai man į užantį prikrės šitos gražios bjaurasties. Fe. Bet juk sninga ir kažkam šiam pasauly pasidaro lengviau, o kažkam nuo to sunkiau.

Jūsų Maištinga Siela


Filmas: "Romulas, mano tėvas" / "Romulus, My Father"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti australų vaidybinį filmą „Romulas, mano tėvas“ arba dar kitaip lietuviai verčia šį filmą „Pamirštos svajonės“ (Romulus my father) (2007 m.). Sunku kalbėti apie šį filmą, nes man jis kažkuo panašus į anksčiau matytą „Medis“, bet šis variantas man buvo kur kas įdomesnis, geresnis, tikroviškesnis, be simbolikos ir reikalingos patetikos. Patiko man šis filmas savo natūralumu, puikiais aktoriais, paprasta ir gyvenimiška istorija. Dvelkia Australija, lygumomis ir saule. 

Tai istorija apie berniuką, prieš kurį griūva visas pasaulis – vaikystės idealai tėvai. Čia parodytas vyriškas Rumulo kentėjimas, kuris, rodos, tuoj plyš ir viską aplinkui aplies chaosu ir agresija. Panašiai ir vyksta. Vyriškas kentėjimas tampa pačia aršiausia vidine drama, net iki beprotybės. Šalia vystosi ir moteriškas kentėjimas, kuris labiau emocionalus, atviresnis ir t.t. Šeimos tyli tragedija ir išcentrinė berniuko figūra – tai pasaulis, kuris ir trypiamas ir nesuprantama kodėl taip daroma. 

Gražūs kadrai, nufilmuota labai gražiai, estetiniai gamtos intarpai, pvz.: Romulas su sūnumi važiuoja automobiliu ir sustoja lygumoje, kur nė vieno akmens, prie kurio būtų galima pasiguosti, tik tolumoje vienas medis, kankinamas vėjų ir saulės. Gamtos ir žmogaus sielų paralelė simetriška, čia mažai kontrastų, todėl filmas tėknus, jį įdomu stebėti, kitam gali būti ir šiek tiek nuobodu, ypač tam, kuris pripratęs prie asimetrijų, šokiravimų ir kontrastų. „Romulas, mano tėvas“ patiks tikriems kino gurmanams, šis filmas buvo tikrai puikiai įvertintas pačioje Australijoje, o ir kritikai palankiai sutiko užsienyje. Tai kodėl nepažiūrėjus gero kino? A?

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 6.7


 
Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devintojo legiono erelis"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Devintojo legiono erelis“ (The Eagle) (2011 m.). Ką gi, visai šviežias filmas, kuris ir vėl mus nukelia į senovės Romą, kad papasakotų istoriją apie garbės ir šlovės kainą. Taip ir nesupratau, ar verta buvo žiūrėti, ar šiaip laiką prastūmiau. Ne, filmas nėra jau toks blogas, yra gražių vietų nufilmuota, gerų kadrų, gamtos, yra ir šioks toks siužetas, bet kažkodėl nieko nepasisėmiau iš šio filmo. Tiesą sakant, tikėjausi daugiau.

Aktoriai parinkti neprasti, tiko jie savo vaidmenims. Užsispyręs ir šiek tiek trenktas romėnas nori atpirkti savo giminės ir tėvo garbę, todėl leidžiasi į Britaniją pargabenti auksinį ereliuko statulėlę, kuri, perdėm, man pasirodė banaliai sureikšminta. Aišku, eilinis briedalas apie ale garbę ir kokia ji svarbi, kad galėtum būti žmogumi. Na, viskas jau girdėta, visos mintys, išsireiškimai, dievulėliau, viskas jau kažkur matyti, žinoma ir regėta. Kam kurti tokį filmą ir dar su tokiu dideliu biudžetu ir ištekliais tam, kad nepapasakotum nieko naujo. Aišku, filmas daugiau pramogai, bet jei kuri filmą istorine tematika, tai prašau, pasistenk iš peties, o dabar toks įspūdis, kad viskas vardan komercijos: mes sukursim „krūtą filmą“ apie neblėstančią romėno garbę, visi eis jo žiūrėt ir užsikalsim gerai baksų. Filmui labai daug ko trūko, visų pirma originalesnės minties, ryškesnio ir įdomesnio siužeto, nes „Apokalipto“ šiuo atveju yra žymiai geresnis variantas, ir įdomesnis!

Yra kostiumai, yra geros dekoracijos ir t.t. Tikroviškumo yra, bet kvaila veikėjų psichologija žvėriškai nusibodusi, o veikėjų motyvacija ir jų vaizduojamasis pasaulis per daug suholivudintas. Kur seksas? Kur lėbavimai? Kur žiaurumas? Viskas taip padaryta, jog pagrindinis herojus atrodo nieko daugiau negyvena, tik vaikšto kaip aristokratas ir galvoja, kaip tą erelį parvilkus atgal į Romą. Žiūrint gal ir neužmigsi, nes yra šioks toks veiksmas, bet sustabdai ir pagalvoji: velniai rautų, NIEKO ĮDOMAUS.

Visgi, geriau patys pažiūrėkit ir nuspręskit.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 55/100
IMDb: 6.2 


Jūsų Maištinga Siela

2011 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

Kai užvalgai lašinių ir negali miegoti

Mielas internetini dienorašti,

Jau gerokai po vidurnakčio. Dar burna kvepia svogūnais ir garstyčiom. Bėgau į antrą aukštą bendrabutyje pas pažįstamą pasiskolinti siūlo, nes valgiau lašinius ir prisivėlė į dantis atplaišų. Šlykštokas jausmas, kai kas nors įstringa į dantis ir negali šepetėliu išvalyti, o mano siūlai nuo stalo kažkur stebuklingai dingo. Kambariokas tyli ir sako, kad niekur jų nematė. Tepasiunta.

Dabar sėdžiu pusiau tamsoje, ramybės neduoda skype įsitaisęs draugas. Man visai toks dėmesys patinka. Svogūnų skonis gomuryje, artėjantis miego troškulys mane tuoj apims, sakau, ta proga kažką turėčiau pakeverzoti čia, bet nesupaistau ką. Norėčiau į Vilniaus „Alaus namus“ porą bokalų šaltų „varniukų“ alaus, kurio skonis į midaus panašus. Skanu. Tada, aišku, užsinorėčiau dar poros ir geriausiu atveju grįžčiau girtas arba pas ką nors pernakvočiau. Norėčiau.

Ko dar dabar norėčiau? Šiaip įprastą vakarą prašyčiau prausbliūdžio ledų, valgyčiau šaukštais ir žiūrėčiau kokią buką komediją ir gedėčiau savo gyvenimo, kuris nė iš tolo neatrodo toks kaip komedijose, kurių kūrėjus už suteiktą liūdesį turėtume paduoti į teismą. Bet iš tikrųjų dabar dar norėčiau kažką čia protingo ir pamokančio parašyti, bet neišeina nors tu ką. Mintys negimsta. O gal ir nereikia. Bliūdas ledų. Du litrai unikalaus alaus. Svogūnai ir lašiniai. Negi daugiau nebėra minčių?

Visada juokiuosi autobuse ar troleibuse, kai boba saldžiu balsu romiai sako: „padėkite atsisėsti neįgaliems ir senesnio amžiaus žmonėms“. Ar aš jau pakankamai senas, kad galėčiau kitiems padėti? Gal. Šiandien padėjau močiutei išmušti bilietą. Pats pasisiūliau. Matyt, užaugau ir pasenau. O juk vaikystėje negalėjau suprasti, kaip žmonės gali valgyti rūkytus lašinius, kramtyti svogūną ir gerti degtinę. Sakiau, niekada to nesuprasiu. Pasenau ir supratau. Pats save „perspjoviau“, kaip sakant.

Naktinėju ir galvoju, kada eiti miegoti? Na kada? Šokti su parašiutu, ar dar ne? Ką dar norėčiau pasakyti? Tikriausiai nieko. Pasenau savo jaunystėje.

Atsiprašau, gal padėti išmušti bilietėlį?

A

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Jurga Ivanauskaitė. 50 metų dar ne pabaiga.

Sveiki visi,

Šiandien, lapkričio 14 dieną, rašytojai, dailininkei ir šiaip visuomenininkei būtų sukakę 50 metų. Šiomis dienomis spaudoje nerimsta visokiausi pranešimai apie būsimus renginius, interviu su seserimi ir šiaip prisiminimai apie Jurgą Ivanauskaitę... Kažkada aš čia jau esu rašęs savo ir šios rašytojos santykį. Kažkada ji man padarė neišblėstamą įtaką literatūros pasaulyje, o ir kaip asmenybė ji man švietėsi nuostabi.

Kur dabar mano Jurga? Kažkur kapuose, po stora ir sena pušimi, kur kaskart lapkričio mėnesį, per Vėlines, nešu ir uždegu žvakę. Manding, kažkur abu nutolome, nebeatseku to tampraus ryšio, kuris buvo prieš keletą metų, o ir jos kūrybos nebeskaitau, nebevartau jo knygų ir apskritai nebeskaitau nieko, tikriausiai toks metas, toks laiko tarpas... Ką aš norėjau pasakyti? Jurga Ivanauskaitė buvo tas žmogus, kuris mane užkrėtė svajonėmis, svajonėmis, jog galima šį pasaulį pertransformuoti žodžiais, įsiūti mintis ir savo vaizdinius į tekstą, suteikti jiems prasmę, suteikti tiek pat džiaugsmo, tiek pat skausmo tekstui. Jurga buvo tas žmogus, kuris manimi patikėjo, jog galiu kurti ir štai, jos jau kuris laikas nebėra.

Esu sukūręs eilėraštį, kuriame sakau, kad atbėgu pas ją į Antakalnio kapines lyg pas mamą ir paprašau, jog pasislinktų karste ir padarytų man vietos prie savo šono. Taip ir būna, kai pasaulis tampa juodas kaip mazutas, taip ir norisi nusileisti nuo Vilniaus Naujamiesčio kalvų ir pulti į grabą pas kūrybos motiną. Tačiau visi dangčiai jau uždaryti, duobės jau užkastos, o ir Jurga man tolsta ir tolsta kaip Nojaus laivas. O šitiek buvo kalbėta, šitiek patikėta, šitiek parašyta... Kaip pasakytų koks išminčius, taip reikėjo. Tai buvo laikas gyventas su Jurgos kvapu panosėje, su jos energetika, su jos personažais, knygomis, paveikslais. Su ja pačia.

50 metų šiandien Jurgai. Ką turėčiau pasakyti? Jai? Ar gyviesiems, ją pažinojusiems? Keista, juk tai net ne šventė, tik minėjimas, prisiminimai tokie keistai artimi ir kartu ataušę... Sunku surasti žmogų, kuris būtų labiau paveikęs mano paauglystę ir jaunystės dienas. Nieko nepaneigiau, viskas buvo kaip buvo, dėl nieko nesigailiu ir nieko nebijau, nes Jurga buvo, yra ir bus, kaskart vis kitokia, kaskart vis toldama, tai artėdama, tai verkdama, tai juokdamasi. Jurga buvo, yra ir bus. Su Gimtadieniu! Linkėjimai tau ten, ant debesies!

Jūsų Maištinga Siela

2011 m. lapkričio 13 d., sekmadienis

Aš ne Buda, kad įveikčiau lapkritį

Sveiki visi,

Šiandien atsikėliau viduryje dienos ir pagalvojau, kad jau temsta. Atsitraukiau užuolaidos – dulksnas, purvinas lapkritis vėl pasiuntė mane ... į lovą. Paskutiniuoju metu kamuoja milžiniški skausmai ir nieko sau negaliu padaryti – naktimis nebemiegu, o rytais parpiu kaip kiaulė. Aišku, reiktų apkaltinti politiką, blogą orą, rudenį ar net Dievą, bet niekas nuo to nepasikeis. O taip norėtųsi. Paskutiniuoju metu bandau susikaupti ir patirti kažką panašaus į ramybę, bet kaip nebėra saugumo jausmo, sunku kažką iš to išgauti. Juk ne Buda visgi esu.

Nieko neveikimas yra labai didelis darbas. Laisvė yra per didelė, kad ją galima susikišti į vieną labai nepatogią, bet reikalingą vietą. Kaip sakė Nijolė Oželytė savo garsioje ir kontraversiškoje kalboje: pakelsit abiturientai sparnus, būsit ereliais, norėsit lėkt nuo tėvų, bet pamatysit, kad niekas ten, horizonte, Jūsų nelaukia išsišiepę. Laisvė yra baisus dalykas, bet nelaisvė dar baisesnis, bet, kai esi nelaisvėje, jautiesi vertingesnis, jautiesi bent per nago juodymą kažkam bent jau sąlyginai naudingas, o būti reikalingam žmogui reiškia labai daug.

Taigi, lapkritis – vėl dulksna, pilkuma, nykuma... Kaip tik lapkritis, taip visada norisi rašyti apie vargšą šunį, kažką panašaus į Biliūno Brisių, prie tvarto būdos pririštą ir nelaimingą, amžinai šlapiu dvokiančiu kailiu ir mirtinai liūdnomis akimis. Obuoliai jau kadais iš sodų surinkti, o šuo sau lūkuriuoja, o ir į svečius, į kaimo namus niekas nebeužsuka, nebent tik suplūdus sutemoms kažkas vis dar į langą senelio beldžiasi pilstuko. Liūdnasis lapkritis. Patinka ir nepatinka.

Tikiuosi šiąnakt nieko neskaudės, nieko nereikės ir gerai išsimiegosiu bendrabučio lovoje, kurioje styro devyni išlindę dratai. Turi būti budrus kaip žaltys, kad ant jų nepasismeigti. Bet kaip nors. Pasaulis dabar toks neįkvepiantis ir aš pats, tiesa, nieko gero nebedarau. Mano internetiniame portale nieko gero nebevyksta, vien tik filmai, filmai... Nieko nebeskaitau, nieko ir nenoriu, nieko nesitikiu ir nieko nebelaukiu. O kas pas Jus blogesnio? Rašykit į komentarus, pasirinkę Anoniminį skyrelį vietoj Google paskyros. Gal ir nėra jau taip nyku ir negražu. Kaip Jums šios dienos? A?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džiulė ir Džiulija"



Sveiki visi, 

šiandien noriu pristatyti filmą „Džiulė ir Džiulija“ (Julie and Julia) (2009 m.). Visai neseniai tokiu pat pavadinimu leidykla „Obuolys“ buvo išvertęs romaną, kuris greitai, pasirodžius kino filmui, susilaukė ir šiokio tokio dėmesio. Iš tikro filmą ketinau jau seniai pažiūrėti, kai pradėjau domėtis Meryl Streep vaidyba ir jos darbais. „Džiulė ir Džiulija“ čia ji sukuria įdomią infantilišką personažą – kulinarę Čaild, kuri praėjusio amžiau viduryje padaro tikrą kulinarinį perversmą maisto vartojimo industrijoje, o jos knyga Amerikoje tampa tikra namų Biblija. Šalia šios istorijos rutuliojasi šiuolaikinės Džiulės istorija, kuri Amerikoje imasi per metus pagaminti visus prieš 50 metus parašytus Džiulijos receptus. Žinoma, gaminimas ir pavyksta, ir nepavyksta, o visus savo bandymus užrašo savo internetiniame bloge, sakykim, kaip aš dabar...

Šiaip filmas visai ne prastas, siužetas gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti šiek tiek nuobodokas. Kokiu tikslu kurtas šis filmas? Kurių galų? Bet vėliau suvoki, kad filmas nėra prastas. Gera Streep vaidyba, kuri šiek tiek man pasirodė, perdėm, vyriška, kampuota ir vaikiška, o tai įdomus ir charakteringas personažas. Aktorė keičia kalbėseną, akcentą ir įpročius. Ne ką prasčiau viskas analogiškai vyksta ir Džiulės pasaulyje, tos pačios bėdos tiek santykiuose, tiek virtuvėje. Deja, jos abi taip niekada ir nesusitiks, bet viskas, kas jas jungia – virtuvė ir meilė maistui, ir jo ruošimo procesui. Žinoma, filmas nė iš tolo neprilygsta „Valandoms“, ne tas diapazonas.

Filmas gan paprastas, šiltas. Šiek tiek nesuprantu, kodėl toks didelis biudžetas? Siekia net 40 milijonų JAV dolerių, tačiau gal taip ir reikia, bet kartais ir už 10 milijonų filmų būna sukurta įdomesnių, originalesnių. Nežinau, šiaip filmas patiks kažko lengvo, bet ne prasto norinčiam žiūrovui. 

Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 66/100
IMDb: 7.0



Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sinekdoki, Niujorkas" / "Synecdoche New York"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Sinekdoki, Niujorkas“ (Synecdoche New York) (2008 m.). Keistas filmas. Vienas internetinis draugas man parekomendavo pažiūrėti, o kai pamačiau aktorių Philip Seymour Hoffman, tai pagalvojau, kad net filmas bus kažkuo panašus į „Savadžių šeimą“, bet tai tik blogo įspūdžio, kurį parodo trailer‘is. Šiaip filmas, kaip sakiau, keistas, o dar keistesnis jo pavadinimas. Tai pasakojamas apie režisierių ir jo gyvenimą, kuris pasimeta tarp teatro ir realybės. Filme jungiasi būtent šie du pradai – teatras ir realaus žmogaus gyvenimas. Ne paslaptis, kad dauguma menininkų ir laikomi „priplaukę“, šis personažas yra būtent toks.

Pradžia filmo mane nuteikė kaip itin tikroviškos dramos ir istorijos pateikimo variantą, bet laikui bėgant supranti, jog kažkas su šia istorija negerai; ji tampa modifikuota, teatrališkai dirbtina. Režisierius įsijaučia į savo gyvenimo peripetijas ir bando viską perteikti ant scenos, statydamas po didžiuliu kupolu savo atsikartojantį gyvenimą. Kai kurios vietos kelia deja vu jausmą ir tai nuostabu, nes tai kartu filmas filme ir dar plius teatras. Aišku, šalia rutuliojasi tikrasis gyvenimas, skaudūs ir liūdni režisieriaus nutikimai, kurie nedelsiant vis greičiau ir greičiau perkeliami į jo statomą miestą – spektaklį.

Filmo idėja man labai patiko, nes pasirodė be galo originali t.y. ką nugyveni, tą ir nedelsiant perkeli ant scenos. Filme apstu ir mistinių dalykų, kaip antai amžinai degantys namai, kuriuose gyvena režisieriaus mylimoji ir t.t. Filmas man sukėlė ir gailestį, ir švelnią ironiją, toks kartu paprastas ir gyvenimiškas, o kartu ir sintetinis, teatrinis gyvenimas, bet svarbiausia, kad režisierius nenubrėžia aiškios ribos tarp teatro ir gyvenimo, todėl viskas suaugę ir tuo mane labai sužavėjo. Rekomenduoju šį filmą tikriems kino gurmanams, geros vaidybos, netikėto siužeto ir be abejo talentingos režisūros mėgėjams. Šis filmas patiks.

Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb: 7.5



Jūsų Maištinga Siela

2011 m. lapkričio 12 d., šeštadienis

Filmas: "Geresniame pasaulyje" / "Heaven" / "In a Better World"



Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti „Scanoramos“ perliuką filmą „Geresniame pasaulyje“ (Heaven) (In a better world) (2010 m.). Tai bendras danų ir švedų darbas, pastarieji skandinavai pasižymi ne tik gera ir įdomia literatūra, bet ir neblogais vaidybiniais filmas. Kino festivalis „Scanorama“ būtent ir suteikia galimybę žvilgtelėti į skandinaviškąjį filmą. Šįkart „Geresniame pasaulyje“ danų režisierė pasakoja dviejų šeimų tragediją, kuri itin subtiliai, kasdieniškai, tikroviškai ir organiškai sulipinta. Iš pradžių filmas kėlė abejonių, sakau, bus perdėm, estetiškas, kas nebūdinga danų filmams, bet greitai estetiškumas susiliejo su siužetine liniją. Abejonė kėlė ir Afrikos vaizdais, sunkios pastangos švedui gelbėti juodaodžių afrikiečių gyvybes, bet staiga režisierė mus nukelia į Daniją, kur vyksta analogiška kova tarp švedų ir danų, švedai čia jaučiasi antrarūšiai...

„Geresniame pasaulyje“ labai įdomiai lietuviai paėmė šį pavadinimą, bet jis, manau, labai atitinka filmo turinį. Visi nori būti geresni, visi nori būti laimingesni, bet praradimo skausmai, nusivylimai ir t.t. sugriauna žmoguje žmogiškumo fundamentą ir iš to kyla dviprasmiška kova pačiame žmoguje, taip nutiko ir motinos netekusiam berniukui, kuris pripildytas pagiežos vos nesusprogdina savo draugo. Šalia psichologinio, kartais itin įtemptai psichologinės linijos esti ir neforsuoti estetiniai momentai – gamta, suolelis gale lauko į vandenyną, paukščiai vakarėjančiame danguje, pustomas smėlis ir t.t. Sudėti kadrai, neblogas muzikinis takelis sukelia pasigėrėjimo vaizdą, bet labai trapus, nes čia pat psichologiškai suluošintiems herojams labai skauda.

Netikėtai optimistiška pabaiga taip pat nustebina, nes drama išlaiko neforsuojančio ir mažiau manipuliuojančio filmo įspūdį. O juk taip lengva kažką filmo pabaigoje nužudyti ar numarinti, dėl žiūrovų skaudesnės reakcijos, tačiau filmas „Geresniame pasaulyje“ pateisina savo pavadinimą kaip ir gyvenime, taip ir filme, na, negali viskas būti taip blogai. Personažų psichologija pakinta, žmonių žaizdos išgyja...

Labai patiko šis filmas. Tikėjausi kažko ne tokio, bet vis tiek nenuvylė. Greitai įtraukė, intriga vedė per visą filmą. Neblogi aktoriai, vaikai aktoriai šįkart talentingi, ne taip, kaip filme „Vaistai“, kai kas net norėjo įrodinėti, kad nesugebu atskirti jau gerą vaidybą nuo prastos. Šįkart gelbėjo ir labai stipri režisūra, juk neveltui filmas nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias užsienio filmas ir net laimėjo šią nominaciją. Manau, kad vertas, stiprus, tiek gurmanams, tiek paprastam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 65/100
IMDb: 7.6



Jūsų Maištinga Siela