Filmas: "Kvepalai. Vieno žudiko istorija" / "Perfume: The Story of a Murderer"

Sveiki, skaitytojai!
 
„Bėk, Lola, bėk“ (1998) režisierius Tom Tykwer praeityje yra sukūręs ne vieną kino hitą, įskaitant ir jo bendradarbiavimą su seserimis Wachowski prie „Debesų žemėlapis“ (2012) projekto. Vis prisimenu savo vėlyvąją paauglystę, kai dar mokykliniais laikais teko skaityti rašytojo Patrick Suskind romaną „Kvepalai“. Absoliuti nostalgija. T. Tykwer ambicingai ekranizavo šį romaną pavadinimu „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (angl. Perfume: The Story of a Murderer) (2006). Teko šį filmą matyti prieš 20 metų, vos kai tik jis pasirodė kino teatruose, ir nuo to laiko jis man kažin kaip įstrigo kaip viena geriausių visų laikų ekranizacijų. Taip, jeigu reiktų pasakyti kokią nors labai arti knygos esančią ekranizaciją, kaip pavyzdį visada prisimenu ne kokį Harį Poterį ar „Žiedų valdovą“, bet būtent filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“
 
Filmas pasakoja apie žuvų turguje gimusį Žaną Batistą Genujį, kuris per plauką išlieka gyvas ir patenka į našlaičių namus. Filme vaizduojamas šiurkštus, purvinas ir dvokiantis XVIII amžiaus Paryžius, atmosfera perteikiama kaip 2006 metų filmui nepaprastai šlykščiai, o tai yra įtaigumo ženklas, bent jau man. Genujis, kaip jau daugelis iš jūsų žino, pasižymi antgamtiniu gebėjimu pajusti pačius subtiliausius kvapus, iš jų vaizduotėje komponuoti tokias variacijas, apie kurias to laikmečio kvepalų meistrai tegali pasvajoti. Galiausiai Genujis keliauja po Pietų Europą ir perpranta kvapų išgavimo meistriškumą. Jis bando išgauti jaunų ir nekaltų mergelių kūniškus kvapus, kurie sukuria magišką ir iš proto vedančius kvepalus, kurie paverčia atsiskyrėlį bene galingiausiu pasaulio valdovu...
 
Daug nesiplėtosiu. Filmas kino kritikų, mano nuostabai, buvo įvertintas labai drungnai. Kritika daugiausia sukosi aplink tai, kad filmas labiau vaizduoja formas, o ne turinį. T. Tykweriui pavyko meistriškai atkurti XVIII a. atmosferą, tačiau jis neišvengiamai prarado didžiąją dalį to tamsaus, filosofinio ir uoslės pojūčiu paremto vidinio pasaulio, kuris darė knygą tokia unikalumą. Dažniausiai žiūrovai kritikavo dėl to, kad neįmanoma perteikti paties kvapo ir jos galios, bet kaip tu tai padarysi kine? Netgi su šių dienų technologijomis? Nepaisant kritikos, man filmas net po 20 metų žiūrint antrąkart darė puikų įspūdį. Britų aktorius Ben Whishaw sukūrė nepaprastą vaidmenį, šiurpų antžmogį, kuris baugina savo blogio genijaus galiomis net ir šiaip vaizduotės stokojančius žiūrovus.
 
Filme pasirodo kino legendos – Dustin Hoffman ir Alan Richman. Veikėjai stilizuoti, ekspresyvūs, šiek tiek primintų kokio „Guliverio kelionės“ personažus, tik režisierius labiau ryškina tą tamsiąją erotiškumo atmosferą, bauginančius Paryžiaus priemiesčius ir bažnyčios galią. Taip, kai kas galbūt gali pasirodyti komiškai perspausta, pvz., kardinolo infantiliški rėksmai. Daug kas kritikavo pabaigos orgijų sceną, bet ji man visame filme viena įspūdingiausių, atskleidžianti sociumo bejėgiškumą prieš antžmogį. Kai kurios scenos teatrališkai dekoruotos, bet kaip jos tinka šiam filmui! Taigi, filmas man vis neprarado žavesio net ir po tiek laiko.
 
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 7.5
 
Maištinga Siela

Serialas: "Pirato siela" / "Alma pirata" (TV series 2006)

 

Sveiki!
 
Argentiniečių serialas „Pirato siela“ (ispn. Alma pirata), kuris Lietuvoje BTV eteryje pasirodė maždaug 2006 metais, yra vienas ryškiausių to meto „Cris Morena Group“ kūrybos pavyzdžių. Serialo produkciją įgyvendino garsi prodiuserė Cris Morena, kuri buvo laikoma tikra paauglių ir jaunimo auditorijai skirtų televizijos projektų „krikštamote“ Lotynų Amerikoje. Jos studija, garsėjusi itin aukšta technine kokybe, spalvingais dekoracijų sprendimais ir muzikiniais intarpais, stengėsi kiekviename projekte pakelti kartelę aukštyn. „Pirato siela“ nebuvo išimtis – tai buvo ambicingas projektas, kuriame buvo derinami nuotykių, magijos ir romantikos elementai, o pati gamyba vyko Argentinos sostinėje Buenos Airėse, naudojant moderniausias to meto technologijas, leidusias sukurti vizualiai patrauklų ir dinamišką pasaulį. Pamenu šį serialą, žiūrėdavau, kaip skirtą daugiau jaunimui, tačiau po to kažkas atsitiko su BTV televizija ir, atrodo, serialą nutraukė (o gal perkėlė nepatogų laiką?). Sudėtinga beprisiminti, tačiau serialo taip ir nepabaigiau, nors jis vienas iš retesnių, kuris patiko iš Lotynų Amerikos rinkos. Tai net ne muilo opera, o labiau „Muškietininkų“ įkvėptas mistifikuotas trileris.
 
Pagrindine serialo sumanytoja ir režisiere (prodiusere) tapo pati Cris Morena, kurios kūrybinis stilius pasižymėjo gebėjimu kurti mitologizuotus pasaulius, kuriuose gėris kovoja su blogiu. Idėja sukurti šį serialą kilo po to, kai jos ankstesnis projektas „Floricienta“ (Lietuvoje rodytas kaip „Pelenės istorija“) sulaukė fenomenalios sėkmės ne tik Argentinoje, bet ir visame pasaulyje. Morena siekė sukurti kažką naujo, kas būtų „tamsiau“ ir paslaptingiau nei „Floricienta“, todėl ji įkvėpimo sėmėsi iš nuotykių literatūros, piratų legendų ir mistikos, tačiau tai pritaikė moderniam, urbanistiniam Argentinos jaunimo kontekstui, kur magija susipina su kasdieniais iššūkiais.
 
Aktorių atranka buvo vykdoma itin kruopščiai, siekiant suformuoti komandą, kuri sugebėtų įtikinamai perteikti tiek nuotykių, tiek gilias romantines emocijas. Į pagrindinius vaidmenis buvo pakviesti jau tada žinomi jaunosios kartos Argentinos talentai, tokie kaip Mariano Martínezas ir Luisana Lopilato, kurių populiarumas buvo neįtikėtinas. Atrankos procese buvo ieškoma ne tik vaidybos patirties turinčių jaunuolių, bet ir aktorių, pasižyminčių charizma bei muzikine klausa, nes muzika seriale užėmė itin svarbią vietą, o daugumai aktorių teko ne tik vaidinti, bet ir dainuoti garso takelio dainas, kurios vėliau tapo atskirais hitais.
 
Serialo idėja buvo sukurti „šiuolaikinius piratus“, kurie neplaukioja jūromis, bet kovoja dėl teisingumo ir meilės miesto džiunglėse, saugodami paslaptis ir istorinius palikimus. Tai buvo tarsi savotiška metafora apie jaunuolius, kurie ieško savo vietos pasaulyje ir kovoja prieš korporatyvinį blogį bei godumą. Pagrindinė varomoji jėga buvo „Piratų sielos“ koncepcija – idėja, kad žmonės yra susieti per amžius ir kad jie turi atlikti misiją, susijusią su jų protėviais. Ši mistinė gija buvo tai, kas skyrė šį serialą nuo įprastų telenovelės žanro produktų ir suteikė jam unikalumo bei gylio.
 
Kai Argentinoje ir kitose šalyse buvo svarstoma apie šį serialą, daugelis jį lygino su „Floricienta“. „Pirato siela“ atėjo po „Floricientos“ bangos, todėl auditorija tikėjosi panašios nuotaikos ir lengvumo, tačiau serialas greitai parodė savo „balsą“. Nors konkurencija dėl eterio laiko buvo milžiniška, „Pirato siela“ sugebėjo išsiskirti savo tamsesniu vizualumu ir sudėtingesniu siužetu. Kitose šalyse, įskaitant Lietuvą, serialas buvo priimtas labai palankiai, nes jis pasiūlė kitokią naratyvinę struktūrą nei tradicinės muilo operos, kurios buvo įprastos tų metų televizijos tinkleliuose.
 
Konkuravimas su kitais serialais buvo intensyvus, ypač su tais, kurie buvo skirti paaugliams. Tačiau „Pirato siela“ turėjo pranašumą – Cris Morenos prekės ženklą. Rinkodaros strategija buvo nukreipta ne tik į patį serialą, bet ir į visą „Pirato sielos“ ekosistemą: albumus, koncertinius turus ir prekių atributiką. Tai leido serialui išlikti matomu ir aktualiu net ir tada, kai paties siužeto eiga sulėtėdavo. Konkurentai dažnai stengėsi kopijuoti Morenos modelį, tačiau „Pirato sielos“ atveju būtent muzikos ir nuotykių sintezė buvo tai, kas privertė žiūrovus likti prie ekranų.
 
Patys serialo aktoriai vėlesniuose interviu dažnai pabrėždavo, kad darbas šiame projekte buvo vienas įsimintiniausių jų karjeros etapų. Jie minėjo, kad filmavimo aikštelėje tvyravo ypatinga bendrystė, kurią skatino intensyvus darbo grafikas ir bendras muzikinis ruošimasis. Luisana Lopilato ir Mariano Martínezas ne kartą akcentavo, kad „Pirato siela“ jiems leido išbandyti save visiškai kitokiuose amplua nei ankstesniuose vaidmenyse. Aktoriai vertino tai, kad scenarijus juos vertė „augti“, o ne tik kartoti sėkmingus šablonus, kurie buvo išbandyti kituose Morenos projektuose.
 
Cris Morena ir kiti kūrybinės grupės nariai apie serialą kalbėjo kaip apie vieną techniškai sudėtingiausių savo darbų. Jie pripažino, kad ambicijos sukurti „magišką nuotykių pasaulį“ reikalavo milžiniškų investicijų į scenografiją ir specialiuosius efektus, kurie tų metų televizijoje nebuvo itin dažni. Kūrėjai jautė spaudimą po „Floricientos“ sėkmės, tačiau, anot Morenos, būtent šis spaudimas privertė komandą mąstyti kūrybiškiau ir ieškoti netradicinių sprendimų, kurie vėliau tapo „Pirato sielos“ vizitine kortele.
 
Serialo sėkmę taip pat lėmė puikiai suderintas muzikos ir vaizdo ryšys. Kiekviena daina, skambanti seriale, buvo kuriama taip, kad papildytų veikėjų vidinius monologus ar pabrėžtų siužeto posūkius. Tai buvo revoliucinis požiūris, kuris vėliau tapo standartu daugelyje Lotynų Amerikos jaunimo serialų. Dainų tekstai buvo pilni simbolikos, o jų atlikimas per gyvus koncertus padėjo išlaikyti ryšį su auditorija net ir tada, kai serialo rodymas televizijoje baigdavosi. Tai buvo puikus būdas pratęsti projekto gyvavimo laiką.
 
Baigiant apie produkciją ir idėją, svarbu paminėti, kad „Piratų siela“ išliko kaip kultūrinis reiškinys, kuris pakeitė supratimą apie tai, koks turėtų būti jaunimo serialas. Nors jis nepasiekė „Floricientos“ populiarumo viršūnių visame pasaulyje, jis įrodė, kad žiūrovai yra pasirengę priimti sudėtingesnius, mistika persunktus pasakojimus. Serialas tapo tramplinu daugeliui aktorių, o Cris Morenai – dar vienu įrodymu, kad ji geba valdyti auditorijos emocijas per televizijos ekranus, nesvarbu, kokio žanro kūrinį ji nuspręstų pasiūlyti.

 
TRUMPAS SERIALO „PIRATO SIELA“ SIUŽETAS
 
Serialo siužetas prasideda, kai keturi jaunuoliai – Benas (Benicio), Ivánas, Kruzas ir Alegra – netikėtai sužino apie mistišką paslaptį, siejančią jų šeimas per daugelį kartų. Paaiškėja, kad jie yra paskirtieji „Pirato sielos“ globėjai, turintys atlikti istorinę misiją ir atgauti prarastą palikimą. Šis atradimas juos suveda į vieną komandą, priverčiančią mesti iššūkį galingiems ir godiems žmonėms, kurie siekia pasisavinti šią senovinę paslaptį.
 
Siužeto epicentre – paslaptingas „Pirato sielos“ objektas, kurio ieškodami veikėjai turi įveikti daugybę kliūčių, galvosūkių ir pavojų. Jų veikla vyksta moderniame mieste, kur kasdienybė susipina su magija, o kiekvienas žingsnis reikalauja ne tik drąsos, bet ir tikėjimo „piratų“ kodu – garbės, ištikimybės ir drąsos siekti teisingumo. Ši kova tampa ne tik fiziniu iššūkiu, bet ir vidine transformacija kiekvienam iš jų.
 
Benas, Alegra, Ivánas ir Kruzas privalo išmokti pasitikėti vienas kitu, nepaisant tarp jų kylančių romantinių nesutarimų ir asmeninių paslapčių. Jų tarpusavio dinamika yra įtempta, nes kiekvienas į komandą įneša skirtingą patirtį, tačiau tik bendros pastangos leidžia jiems atskleisti vis naujus užuominų sluoksnius. Ši bendrystė yra esminė, norint įveikti pagrindinius antagonistus, kurie nuolat bando sugriauti jų planus.
 
Pasakojimo eigoje atsiskleidžia gilios šeimyninės dramos ir praeities klaidos, kurios tiesiogiai veikia dabartinį veikėjų gyvenimą. Kiekvienas jų suvokia, kad šis nuotykis nėra tik atsitiktinumas, o neišvengiamas likimas, kurį jie turi priimti, norėdami apsaugoti ne tik savo artimuosius, bet ir ateities kartas. Tai tampa kovos tarp tamsiųjų jėgų, trokštančių valdžios, ir „Pirato sielos“ saugotojų, siekiančių šviesos, ašimi.
 
Galiausiai, siužetas vystosi link kulminacijos, kurioje veikėjai privalo priimti sunkiausius sprendimus, galinčius pakeisti jų visų likimus. Jie supranta, kad „Piratų siela“ – tai ne tik materialus lobis, o dvasinė jėga, glūdinti juose pačiuose. Kova dėl tiesos ir teisingumo tampa jų gyvenimo tikslu, įrodančiu, jog net ir moderniame pasaulyje yra vietos paslapčiai, didvyriškumui ir tikrai meilei.
 
SKANDALAI?
 
Aktorius Mariano Martínezas, atlikęs pagrindinį Benicio vaidmenį seriale „Pirato siela“, iš projekto pasitraukė serialo viduryje dėl asmeninių priežasčių, susijusių su didžiuliu darbo krūviu ir noru imtis kitų profesinių iššūkių. Tuo metu Argentinos žiniasklaidoje buvo plačiai aptariamas aktoriaus nuovargis nuo itin intensyvaus kasdienio filmavimo grafiko, kuris būdingas „Cris Morena Group“ kuriamiems projektams, reikalaujantiems ne tik ilgų valandų filmavimo aikštelėje, bet ir nuolatinio dalyvavimo muzikinėse repeticijose bei reklaminiuose renginiuose.
 
Aktoriaus išėjimas tapo netikėtu iššūkiu kūrybinei komandai, nes jo įkūnytas personažas Benas buvo vienas iš pagrindinių siužetinių variklių, aplink kurį vystėsi tiek nuotykių linija, tiek pagrindinė romantinė drama su Alegra. Siekiant užpildyti aktoriaus paliktą tuštumą, scenarijus buvo operatyviai koreguojamas, įvedant naujus personažus arba perrašant siužeto eigą taip, kad „Pirato sielos“ paieškų misija tęstųsi be Beno, o jo pasitraukimas būtų paaiškintas dramatiškomis aplinkybėmis pačiame serialo pasakojime.
 
Mariano Martínezo ir Luisanos Lopilato romanas, įsižiebęs serialo „Pirato siela“ filmavimo aikštelėje, tapo tikra aukso gysla to meto Argentinos bulvarinei spaudai. Aktoriai buvo viena populiariausių porų šalyje, tad jųdviejų meilės istorija buvo nuolat aptarinėjama, o gerbėjai su didžiuliu susidomėjimu sekė kiekvieną poros žingsnį. Tačiau šis viešumo spaudimas tapo dviašmeniu kardu – intensyvus darbas projekte, kuriame jų personažai turėjo nuolat demonstruoti stiprų emocinį ryšį, tapo nepakeliamas, kai realūs santykiai pradėjo byrėti.
 
Išsiskyrimas, įvykęs serialo filmavimo metu, sukėlė įtampą ne tik tarp pačių aktorių, bet ir kūrybinėje komandoje. Kolegos pasakojo, kad atmosferoje tvyrojo nejaukumas, o profesionalumo išlaikymas prieš kameras tapo tikru iššūkiu, kai privatus gyvenimas tapo viešų spekuliacijų objektu. Nors viešai aktoriai stengėsi išvengti aštrių komentarų, akivaizdu, kad emocinis krūvis prisidėjo prie Mariano sprendimo palikti serialą – dirbti artimoje aplinkoje su buvusia mylimąja jam tapo emociškai pernelyg varginančia patirtimi.
 
Ši istorija tapo pamokomu pavyzdžiu apie tai, kaip „Cris Morena Group“ kuriamų projektų intensyvumas ir populiarumas gali paveikti aktorių asmeninį gyvenimą. Nors serialas sėkmingai tęsėsi ir po Mariano pasitraukimo, būtent šis „užkulisių skandalas“ daugelio atmintyje liko kaip vienas ryškiausių „Pirato sielos“ elementų, nustelbusiu net pačius siužetinius posūkius. Tai buvo klasikinė istorija apie tai, kaip realybės ir fikcijos susiliejimas gali tapti tiek sėkmės varikliu, tiek profesionalaus darbo stabdžiu.
 
TOP 10 FAKTŲ APIE SERIALĄ „PIRATO SIELA“
 
Magijos elementai buvo eksperimentas: Cris Morena seriale norėjo įnešti daugiau magijos ir mistikos nei įprastai. „Piratų siela“ buvo jos pirmas bandymas sujungti „telenovelės“ žanrą su fantastiniais elementais (kaip „Piratų sielos“ objektai), kas tuo metu Argentinos televizijoje buvo labai rizikinga.
 
Kūrėjos ambicija dėl „Piratų sielos“ objekto: Kiekvienas iš keturių pagrindinių veikėjų seriale turėjo savo „objektą“ (kaukę, lėlę, knygą ir t.t.), kurie turėjo savo magišką prasmę. Šiuos rekvizitus kūrėjai gamino specialiai ir skyrė jiems tiek pat dėmesio, kiek ir dekoracijoms, nes jie turėjo atrodyti lyg tikri istoriniai artefaktai.
 
Muzika kaip siužeto dalis: Skirtingai nei kituose serialuose, kur dainos skamba tik kaip fonas, „Piratų sieloje“ dainų tekstai buvo tiesiogiai susiję su veikėjų likimais ir užuominomis, kurias jie turėjo iššifruoti. Dainų tekstus dažnai rašė pati Cris Morena, įkvėpta būtent tų epizodų scenarijų.
 
Mariano Martínezo „pabėgimas“ pakeitė visą serialo toną: Aktoriui palikus projektą, serialas tapo gerokai „tamsesnis“. Kūrėjai turėjo greitai perrašyti scenarijų, todėl pirminė šviesi nuotykių idėja buvo pakeista labiau dramatiška ir melancholiška pasakojimo linija, kas buvo gana reta tokio tipo paauglių serialuose.
 
Luisana Lopilato profesionalumas: Nepaisant visų gandų apie asmeninius skandalus ir išsiskyrimą su Mariano, Luisana liko seriale iki pat pabaigos. Kolegos dažnai pabrėždavo, kad jos atsidavimas darbui buvo neįtikėtinas – net ir po skyrybų filmavimo aikštelėje ji niekada nerodė pykčio ar neprofesionalumo.
 
Serialo „gyvenimas“ po transliacijos: „Piratų siela“ buvo vienas iš pirmųjų serialų, kuris tokia apimtimi išnaudojo internetą. Argentinos žiūrovai galėjo ieškoti „paslėptų kodų“ serialo oficialiame puslapyje, kurie vėliau būdavo pritaikomi kitų serijų siužetuose – tai buvo vienas pirmųjų „interaktyvių“ serialų Argentinoje.
 
Koncertų turas ir tikri „piratai“: Serialo sėkmė buvo tokia didelė, kad buvo surengtas grandiozinis koncertinis turas visoje Argentinoje. Įdomu tai, kad aktoriai scenoje vaidino ne tik dainininkus, bet ir savo serialo personažus, o gerbėjai į koncertus eidavo apsirengę kaip „piratai“, taip tapdami tarsi serialo pasaulio dalimi.
 
Benjamín Rojas vaidmens reikšmė: Po Mariano pasitraukimo, Benjamínas Rojasas (kūręs Cruz vaidmenį) tapo pagrindiniu vyrišku serialo varikliu. Nors jis iš pradžių buvo antras planas, jam teko didžiulė atsakomybė „tempti“ serialą, ir daugelis kritikų vėliau pripažino, kad būtent jo vaidyba serialo pabaigoje suteikė projektui reikalingą emocinį svorį.
 
Šalutinis poveikis kitiems projektams: „Piratų siela“ buvo tarsi „laboratorija“ kitiems Cris Morenos projektams. Kai kurie scenarijaus elementai, kurie dėl Mariano pasitraukimo nebuvo iki galo išplėtoti, vėliau tapo pagrindiniais siužetiniais elementais jos kitame milžiniškame hite – „Casi Ángeles“ (liet. „Beveik angelai“).
 
Lietuviškas kontekstas: Nors BTV serialą rodė gana populiariai, jis vis tiek buvo šiek tiek „nustelbtas“ prieš tai rodyto „Pelenės istorijos“ (Floricienta) kulto. Vis dėlto, būtent „Piratų siela“ Lietuvoje suformavo didelį gerbėjų ratą, kurie iki šiol prisimena šį serialą kaip „tą kitokį, paslaptingąjį serialą“, kuris skyrėsi nuo visų tuo metu rodytų meksikietiškų muilo operų.

 
Maištinga Siela

Filmas: "Hokum" / "Hokum"

 

Sveiki!
 
Visi tie pasakymai kaip „tai pats baisiausias šių metų sukurtas filmas!“ yra šuns uodegos verti. Neverta reklaminiais triukais tikėti, tačiau iš airių režisieriaus Damian McCarthy, kuris prieš kelerius metus pristatė savo pavykusį siaubo kino projektą „Astralinis pasaulis“ (2024), buvo galima tikėtis nemažai. McCarthy mėgsta savo siaubo filmuose panaudoti airių siaubo folklorinius elementus, juos jis neblogai suderina su komercinio kino elementais ir išgauna savitą siaubo kino atmosferą. Galima sakyti, kad jis laikosi labai panašaus kino rakurso kurdamas ir naujausią savo filmą „Hokum“ (angl. Hokum) (2026), kurį Lietuvos kino platintojai neprisivertė kaip nors išversti, nors galėjo į, tarkim, variantą „Kliedesiai“, kitaip sakant, o tai būtų orientuota į tam tikras haliucinacijas, kurias galimai patyrė pagrindinis veikėjas Omas Baumenas.
 
Filmo siužetas, galima sakyti, beveik klasikinis: rašytojas Omas atvyksta į Viktorijos laikų paslaptingą provincijos viešbutį, išbarsto tėvų pelenus ir nuolat geria stiprų alkoholį. Galiausiai jis bando nusižudyti, tačiau atsitinka netikėtas posūkis: dingsta jį patį iš mirties kilpos išgelbėjusi viešbučio administratorė Fiona. Norėdamas atsidėkoti Fionai, Omas stengiasi išsiaiškinti, kur ji dingo, nes vietos policijai, atrodo, nelabai rūpi jaunos moters dingimo byla... Iš tikrųjų siužetas „pagardintas“ raganos ir demonų motyvais, kurie persipina su vietos kriminaline linija ir asmeninė Omo trauma, kurią jis patyrė būdamas vaikas ir žaizdamas su tėvo šaunamuoju ginklu. Šiaip filmas siužetiškai, kad ir kaip bepažiūrėsi, nėra sudėtingas ar koks įspūdingas, bet režisieriui pavyksta sukurti šiokią tokią atmosferą, įtampą.
 
Visgi tam tikri personažai atrodo pernelyg animuoti, pvz., girtuoklis, gyvenantis miške ir geriantis ožkos pieną su haliucinogeniniais grybais atrodo kaip koks parodijuotas trumparankis iš komedijos „Pats baisiausias filmas“. Pagrindinį vaidmenį atliko daug kam žinomas ir atpažįstamas aktorius Adam Scott, tačiau nieko įdomaus be šalto alkoholiko ir mąslaus rašytojo, kokį galbūt galėdavome išvysti S. Kingo knygų ekranizacijose, nepavyko sukurti. Žodžiu, filmas nėra iš prastesniųjų, kelia tam tikrus šiurpuliukus, bet visumoje tai gan nišiškai struktūruotas filmas, sekantis jau sukurtais panašių istorijų elementais. Norėjosi labiau išvystyto siužeto, nes standartinė pabaiga tiesiog pribloškė savo holivudiniu naiviu sprendimu. Manau, režisūra gera, bet scenarijus galėjo būti žymiai įdomesnis.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb:6.8
 

Maištinga Siela

Filmas: "Nėra kitos išeities" / No Other Choice" / "Eojjeolsuga eobsda"

 

Sveiki!
 
Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook, galima sakyti, yra vienas mano mėgstamiausių savo šalies režisierių. Jo intensyvūs trileriai „Tarnaitė“ (2016), „Troškulys“ (2009), „Sniego traukinys“ (2013) tikrai yra palikę gerą įspūdį, nors paskutinis jo darbas, matytas prieš kelerius metus, pavadinimu „Metas išeiti“ (2022) kažkodėl didelio įspūdžio visgi nepadarė. Reikalus, sakyčiau, pataisė pats naujausias jo filmas „Nėra kitos išeities“ (angl. No Other Choice) (2025), kurį labai trumpai rodė kurį laiką komerciniai Lietuvos kino teatrai.
 
„Nėra kitos išeities“ iš tikrųjų labai absurdiškai perspaustas ir hiperbolizuotas filmas apie pasiturinčio vyro vardu Man-su šeimą, kuri gyvena prabangiame užmiesčio nuosavų namų kvartale su dviem vaikais ir auksaplaukiais labradorais. Visgi Man-su atleidžiamas iš popieriaus fabriko darbo ir jo šeimos finansai pakrinka, jis gali netekti viso užgyvento turto, nes nebeįstengs susimokėti mokesčių. Galiausiai užuot susiradęs kitą kvalifikuotą darbą Man-su organizuoja savo srities specialistų žudynes, kad pašalintų visus ir jį atgal sugrąžintų į darbą. Su kokiais sunkumais teks susidurti Man-su, galite tik įsivaizduoti, bet planavimas intensyvus, tamsus, koks tik gali būti Pietų Korėjos kinas pagal šio režisieriaus manierą.
 
Nepaisant viso trilerio žiaurumo, istorijoje daug juodojo humoro, veikėjai sukurti kaip komikso personažai, o kai kurie jų veiksmai, pokalbiai primina Q. Tarantino traferatiškumą, bet visa tai kažkaip azijietiškai pateikta stilingai. Nuostabus garso takelis, persmelktas 9-10 dešimtmečio Pietų Korėjos suvakarietintos roko muzikos. Jau vien ko verta grumtynių dėl ginklo sceną! Visgi filmas pramoginis, jis nesiekia itin didelės filosofinės gelmės, bet iš tikrųjų kalba Pietų Korėjos gyventojams, kurie pripažinti kaip vieni labiausiai ir ilgiausiai dirbančių tautų pasaulyje. Į darbą ten žiūrima nepaprastai sureikšmintai. Apskritai darbas ir darbo turėjimas jiems yra kažin koks kultas, pranokstantis net pačią šeimą. Kita vertus, persidirbimo nuo darbo kultūros ir perdegimas varo pagrindinį veikėją instinktyviai grįžti į ankstesnį gerbūvį, maniakiškai pašiepiant darbo kultūros ir etikos sudievinimą. Filme nagrinėjamos ir tėvystės temos, tėvai iki pamėlynavimo stengiasi įgyvendinti tobulos tėvystės socialines formas, suteikti patį geriausią variantą, kad tai iš esmės tampa visos šios istorijos blogio šaltiniu. Lietuvoje gimstamumo mažėjimas neabejotinai susijęs su perdėtais darbo ir tėvystės, gero ir užtikrinto gyvenimo lūkesčių standartais, todėl galima filme sekti ir šių tėvų naratyvą taip, kaip stebėtume viduriniosios klasės lietuvių šeimą.
 
Nepaisant visko, šis tarantiniškas Pietų Korėjos filmas vietomis šokiruojančiai ir absurdiškai linksmas. Labai pavykęs filmo dinamiškas ir kokybiškas montažas, pvz., žmona kieme atrausia lavoną, kai vyras kitoje vietoje užkasa naują savo auką – tokie „pertepami“ gausūs kadrai suteikia iliuziją, kad smagu gyventi nusikaltėlio gyvenimą, o gero gyvenimo siekis smurtu ir žudynėmis dėl kilnių tikslų gali būti kaip pateisinamas. Deja, tai tik filmo sukelta iliuzija, gyvenime žmonės už nužudymą yra tardomi ir tupdomi į kalėjimą ir retai kada išsisuka nuo teisingumo. Visgi filmo pramogiškumas subalansuotas ir masiniam žiūrovui, ir gurmanams, todėl pasirinkę šį filmą, manyčiau, neprašausite. Ir taip... šiame filme jau galėjau šį bei tą suvokti apie azijietišką humorą, nes daugel filmų paprasčiausiai jo nesuprantu arba jis man nejuokingas.
 
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb:7.5

 
Maištinga Siela

Filmas: "Paantrinis" / "Potekstė" / "Undertone"

 

Sveiki, mielieji!
 
Šiaip kino studija A24 retai kada sukuria kokį nors šlamštelį. Dabar, tiesą sakant, nelabai galėčiau ką prasto ir įvardyti, tad šiek tiek turėjau nedidelių lūkesčių pasirinkęs režisieriaus     Ian Tuason filmą „Paantrinis“ (angl. Undertone) (2025), bet tikriausiai galima versti ir taip, kaip siūlo DI – „Potekstė“. Juokiausi iš filmo pavadinimo vertimo, nes jis lietuviškai neskamba nė pro kur, bet, pasirodo, yra toks muzikinis terminas paantrinis – tai garsas, kurio dažnis yra pagrindinio tono sveikoji dalis (priešingybė virštoniams/obertonams). Kad ir ką tai reikštų, nelabai padės suprasti paties filmo, tiksliau – nepadės į jį įsijausti.
 
Pagrindinė veikėja Evi (aktorė Nina Kiri) slaugo namuose sunkiai sergančią ir nuolatos miegančią motiną (ar tai koma, taip pernelyg ir nesupratau?), o naktimis ji dirba prie tinklalaidės ir šifruoja atsiųstą paranormalų įrašą kartu su kitu internetiniu tinklalaidės kolega. Galiausiai įraše pasigirsta baisūs demoniniai garsai, kurie nuveda prie mitinės būtybės Abizu, folklorinės mitinės būtybės, aprašytos dar Viduramžiais Bizantijos žydų ir koptų kultūrose, o pastaroji atsakinga už moters persileidimus. Nors filmas pristatomas kaip merginos traumos sąsaja su technologijų pasauliu, idėja išreikšta tik labai paviršutiniškai. Galiausiai baisia namuose buvo tas miegantis motinos puslavonis, atleiskite už terminą, nes ji kaip tikra ragana iš klišinių filmo, bet iš esmės didžiąją dalį nieko nevyksta, mergina nekelia klausimų, kodėl Marijos skulptūrėlė kaskart atsiranda ant motinos stalelio, nemėgina aiškintis savo haliucinacijų ir iš esmės elgiasi kaip šlapias skuduras iš prasto siaubo filmo.
 
Lyg ir būtų sukurta idėja, bandoma kurti ir naktinę tinklalaidininkės pelėdžiautojos atmosferą, begalinį ir slegiantį nuovargį dėl motinos, tačiau, niekas nepavyksta. Neplėtojami santykiai nei su motina, nei su persileidimo istorija, viskas vienkrypčiai vientisa, neįdomu, prėska ir sausa. Didžioji dalis filmo „išbarstyta“ nuojautai ir braškėjimams, žadantiems, kad netrukus tuoj kas nors įvyks, o įvykti pradeda tik filmo pabaigoje. Klasikų klasika. Galiausiai visas veiksmo vilkinimas išsprendžiamas keliais klasikiniais siaubo etiudais, panašiais iš „Bleiro raganos“ laikų, kad žiūrovas dar nelabai spėja pabusti iš miego, kurį sukėlė tinklalaidininkės darbas su įrašais.
 
Žodžiu, seniai nemačiau tokio nykaus filmo, kuris turi savo stingdančią, bet, tenka pripažinti, nuviliančiai nuobodžią atmosferą. Galiausiai Evi yra sunaikinama tos pabaisos ir visa šios istorijos esmė niekur nenuveda, o tiksliau scenarijaus autoriai, matyt, be jokios fantazijos: veikėja sunaikinama, o trauminis išgijimas arba bent pastangos kaip nors įveikti – neįmanomos. Žinoma, kai vienas lauke esi karys dėl mažo biudžeto, o kita aktorė gauna tik motinos paslikos ir merdinčios lovoje vaidmenį, belieka kurti ir tiesmukus siužetukus su viena aktore be aiškios ir įdomesnės idėjos, pasitelkiant iš archyvų išluptu Abizu folkloriniu elementu.
 
Mano įvertinimas: 2/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.0
 

Maištinga Siela

Filmas: "Išsigandę" / "Aterrados" / "Terrified"

 

Sveiki!

Kad ispanai yra vieni geriausių siaubo kino žanrų kūrėjai, galima sakyti, neabejoju, tačiau jau kuris laikas pasigendu gero ispaniško kino. Prie šios kategorijos nevalingai priskiriu (gal kam ir nelogiška bei neteisinga) Lotynų Amerikos ispanakalbių šalių kiną, kuris turi savitą koloritą, bet kai kada labai panašų į europietiškos Ispanijos kiną. Panašaus braižo yra ir šis provokuojantis Argentinos filmas „Išsigandę“ (ispn. Aterrados) (2017), kurį režisavo Demián Rugna ir kuris už šią siaubo istoriją yra sulaukęs gana gerų atsiliepimų.

Mėgstu siaubo kino žanrą, tačiau rasti gerą kino juostą iš nematytų gausos yra jau gan retas įvykis. „Išsigandę“ iš pradžių žada itin daug. Intriguojanti istorijos pradžia rodo Argentinos miesto kvartalą, kuriame pradeda vykti keisti ir neapaiškinami dalykai: kaimynai naktimis kelia triukšmą, nesibaigiantys remontai varo iš proto, tačiau kyla įtarimas, ar tuos garsus tikrai leidžia paslaptingasis kaimynas... Iš tikrųjų filmo koloritas pradžioje atrodo puikus, o neholivudinis braižas bei argentiniečių aktoriai įneša to keisto Lotynų Amerikai būdingo unikalumo ir sodrumo, atrodo, kad šis nepriklausomas filmas tuoj „paims“ žiūrovą ir įtrauks į savo siaubo istoriją. Tiesą sakant, taip ir nutinka pirmąjį pusvalandį, kai viskas dar neaišku, nestruktūruota, idėja neišgryninta, nesupresuota ir žiūrovas yra paliekamas baugioje nežinioje.

Taip, kas režisieriui pavyko, tai klasikiniai siaubo elementai be didelių triukų, tačiau kažin kaip bauginantys nuo pat pradžių. Deja, daugmaž po pusvalandžio, kai scenarijaus autoriai įveda naujus personažus, akivaizdu, primenančius vaiduoklių medžiotojus, tačiau čia ir dabar susipažinusius pagyvenusius žmones, darosi įtaru, kad trūksta logikos ir įtaigumo. Veikėjai ima elgtis schematiškai, nenatūraliai šalia išties pavykusių bauginančių pasakojimo elementų, pvz., iškastas ir namo grįžęs kaimynų mirtinai nutrenktas berniukas. Bet kas nutinka? Nebelieka istorijos, ji nesuveržta tokiam žanrui, tad vienos šeiminės istorijos scenarijus metasi į kitą istoriją, o pirmaeilius veikėjus keičia antraeiliai, tad nebelieka vientisos augančios istorijos. Siaubingai neįtiko veikėjų chroniški ir nemotyvuoti sprendimai, pvz., virtuvėje vienam veikėjui mistinėmis jėgomis perduriama ranka, kiti daiktai krypsta prie to, kad iš veikėjų tuoj liks faršas, tačiau jie ramiai sau sėdi, tvarstosi ranką ir nė negalvoja ne tik nešti muilą, bet ir išsigąsti, jaudintis dėl savo gyvybės...

Žodžiu, filmas „Išsigandę“ dėl scenarijaus naratyvo ir neišvystytų veikėjų nepabėgo nuo absurdiškų čia ir dabar veikimų principų. Režisierius griauna logiką dėl to, kad veikėjai pabūtų didesnėje įtampoje ir pavojuje, mums papozuotų apstulbę ir kažin kokie teatrališki, priimantys sprendimus ne iš streso, o dėl to, kad yra pernelyg buki bėgti ir ieškotis pagalbos. Kaip reikia nesuprasti, kad būtent tai labiausiai žiūrovui ir nepatinka bei trikdo ir kuria priešingus dalykus, nei įtaiga. Tai bene visų prastų ir labai vidutinių siaubo kino klaida. Filmas turėjęs būti A klasės siaubo kinas nepateisino lūkesčių. Deja.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Geras berniukas" / "Good Boy" / "Heel"

 

Sveiki!

Manau, lenkų režisieriui Jan Komasa, kurio lenkiškus filmus dilogiją „Savižudžių kambarys“ (2011, 2020) bei „Kristaus kūnas“ (2019) labai mėgau, nelabai nusisekė projektas su anglakalbe kompanija naujausiame filme „Geras berniukas“ (angl. Good Boy) (2025). Pirminėje darbinėje versijoje filmas angliškai vadinosi „Heel“, bet galutinėje produkcijoje išleistas kaip „Good Boy“. Bandau sugalvoti įdomesnių argumentų, kodėl manęs filmas nepaveikė ir neįtikino, tačiau visur atsitrenkiu į anglosaksiško kino struktūras ir klišes, tad beveik neabejoju, kad, jeigu Komasa būtų tą pačią medžiagą statęs Lenkijoje su nepriklausomo kino komanda, filmas būtų kur kas paveikesnis.

Istorija pasakoja apie jauną chuliganą ir narkomaną Tomį (aktorius Anson Boon), kurį vieną dieną nusitašiusį nuo kelkraščio paima atokaus dvaro turtuolis Kristas (serialo „Paauglystė“ aktorius Stephen Graham), kurį prirakintą pradeda laikyti rūsyje, tikėdamasis baisiais metodais perauklėti, t. y. ne tik atjunkyti nuo narkotikų, bet ir pertransformuoti jo asmenybę, kad jis taptų kuo panašesnis į prieš tai buvusį ir mirusį sūnų. Tas tėvystės ir motinystės pažeistas potrauminis motyvas kine tiesiog metai iš metų maitina pusę psichologinių trilerių ir galo, aišku, nematyti. Po namu slampinėja gilioje depresijoje skendinti sadistė žmona Ketrina (aktorė Andrea Riseborough) ir jų prasižengti bijantis sūnelis Jonatanas. Žodžiu, didžioji filmo istorija turėjo sukelti psichologinį aštrumą, paremtą psichologiniu veikėjų spaudimu Tomiui. Tiesą sakant, scenarijuje tas ir numatyta, bet tai nuobodu. Galiausiai Tomis iš tikrųjų pamažu pasiduoda Kriso šeimai, retkarčiais ima justi laimę, savotišką pritapimą prie jų, bet niekada neužmiršta, kad tėra tik prie grandinių prirakintas kalinys...

Psichologiškai sutraumuoti veikėjai elgiasi drastiškai patologiškai. Gal ne taip psichiškai kaip Hitchcocko „Psyche“, tačiau režisierius labai jau stengiasi pateisinti ir atskleisti šios sutraumuotos šeimynėlės žmogiškąją pusę. Iš tikrųjų ko gaila, tai to mažo berniuko, kuriam liepia iki vėmulio rūkyti cigaretes už jų slėpimą, o visas tas melancholinis skausmas ir šmėkšliška Ketrina primena perspaustą ir hiperbolizuotą komiksų personažą. Gal net tą vaiduoklę mergytę verksnę iš Hario Poterio dušo...

Scenarijus nieko naujo nepasiūlo. Schemos ir modeliai atpažįstami, o filmo koloritas britiškai amerikietiškas, nekeliantis didelės intrigos. Galiausiai netgi pabaigą pavyko įspėti, kai auka buvęs narkomanas pats sugrįžta pas savo budelius, nes pradeda suvokti, kad jų smurtingas ir radikalus būdas „gydyti“ gali padėti jo merginai... Baikime! Tai tikrai labai holivudinė ir nuvilianti istorijos pabaiga, bet ar galėjo būti kitaip? Scenarijaus plėtotė žanriškai vidutiniška, tarsi režisieriui buvo pasiūlyta „pasibandyti“, jeigu nori, pagal šią istoriją statyti su britais kiną. O kas nenorėtų, juk tokia galimybė! Deja, „Geras berniukas“ tampa smurto istorija, kuri nieko neišgydo, tik sukuria iliuziją, kad Tomis pradeda elgtis nors per nago juodymą teisingai, tačiau jis imasi tos pačios struktūros ir modelio, nuo kurio pats kentėjo. Ką nori pasakyt filmas? Kad muštru galima viską „išmušti“, o iš bevalio ir klausimų nekeliančio individo užtenka tik „taip“ ir jau galima dėti prie veido choroformos ir vilkti į rūsį? Visgi filmas išlaiko pramoginį lygį, nors veda per kažkokias edukacinių formų patologijas, bet kartu leidžia smagintis psichuojančių veikėjų angeliškais žvilgsniais, trokštančiais susigrąžinti to, ko neįmanoma. Galiausiai filmas apie iliuzijas ir pats kūrinys labai jau iliuzinis. tad daugeliui pramogai, manau, patiks. Jaučiuosi peraugęs tokį kiną.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Maištinga Siela

Filmas: "Alfa" / Alpha"

 

Sveiki!

 

Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“ (2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“ (2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja, tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“ salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha) (2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.

 

Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas, bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10 dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...

 

Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų, atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“ idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus „minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas, kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti, instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia besiformuojanti asmenybė.

 

Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems žiūrovams.

 

Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir mirtingumu.

 

Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių, apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip reikiant.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nevados rožė" / "Rose of Nevada"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu savo vaikščiojimus į „Kino pavasarį“ ir trečiuoju šio festivalio sezono filmu tapo man asmeniškai beveik nežinomo režisieriaus Mark Jenkin ilgo metro filmas „Nevados rožė“ (angl. Rose of Nevada) (2025). Iškart sakau: čia vienas iš tų filmų, kuris taps arba patirtimi, arba nusivylimu. Man tapo patirtimi, nors kurį laiką galvojau, kad arba užmigsiu, arba išeisiu iš salės, tačiau pasidaviau filmui, o intriga pamažu pradėjo augti, įsijaučiau į atmosferą ir su kiekviena lūžio minute pasidaviau filmo intrigai.

 

Istorija asmeniškai man priminė Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“, nors, aišku, su pačia Hemingvėjaus apysaka ne kažin ką bendro turi, nebent tai, kad istorija apie žvejus, o senasis jūrų vilkas kapitonas man priminė seno paties Hemingvėjaus nuotraukas. Visgi istorija pasakoja apie atokų žvejybinį uostelį, kuriame po 30 metų pasirodo dingęs žvejybinis laivas pavadinimu „Nevados rožė“. Filmas sudėtingesnis tuo, kad niekas nieko nesistengia žiūrovui paraidžiui paaiškinti, kurį laiką net nelabai supratau, jog tai vaiduokliška laiko kilpos istorija, nors įtarimų turėjau. Pagrindinis veikėjas palieka moterį su vaiku ir su dar vienu jaunu žveju bei senu kapitonu išvyksta kelioms paroms intensyviai žvejybai į atvirą jūrą. Laive Liamas ir Nikas stengiasi gerai dirbti, atrodo, kad viskas vyksta sklandžiai, bet nuolat pasirodantys įvairūs ženklai pranašauja, jog jie niekada nebegrįš. Bet visgi grįžta! Tačiau ne į tuos laikus, kuriuos turėtų grįžti, o kuo ilgiau pagrindinis veikėjas praleidžia jūroje, tuo labiau jis ima suvokti realią padėtį, kuri išgąsdintų bet ką...

 

Filmas lėtokai įsivažiavo, nors jis ir nėra meditatyvus. Pradžioje daug mistikos, įvairių miestelio bendruomenės gyvenimo realijų sujungimų, tačiau neišryškėja tikroji padėtis. Filmas įveda labai lėtai žiūrovą į tikrąją šios laiko kilpos sumanymą, todėl mėgstantiems kiną, kuris aiškus schematiškai nuo A iki Z – pamirškite. „Nevados rožė“ pasiūlo atmosferinį, bet itin savitą pasakojimą, kuriame nuolat kaukši kūjis, tempiami žvejų lynai – tai sukuria įtemptai hipnotizuojantį foną. Režisierius renkasi naudoti 16 mm kino juostą, įterpia senovinių traškesių ir kuria savitai retro klaustrofobiškos kajutės ir susisiekimo prietaisų traškėjimą kakofoniją.

 

Visgi filmas antroje pusėje tampa psichodelišku. Tampa nebeaišku, ar pagrindinis veikėjas prakeiktas kaip koks „Skrajojantis olandas“, ar miręs, o gal vis negali pabusti iš baisaus sapno. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad gero šiems veikėjams tikrai nebus. Intensyvus ir sunkus žvejybinis darbas, bangų sūpuojamas laivas, uždari vyrų bendravimo kodai... Visa tai sukuria šiaurietišką provincialiai brutalaus britišką (skotišką?) atmosferą, kuris taip toli nuo Holivudo, kaip tik gali būti siaubo kino žanras be trilerio motyvų. Ar nesuklysiu pasakęs, kad filmas dvelkia novatoriškai? Tik po visuminės peržiūros absoliučiai pakeičiau nuomonę, tad ir sakau, kad filmas man patiko dėl visų savo šaltų, lėtų ir asketiškų veikėjų. Pabaigoje pradėjau lyginti, kad filmas tarsi turi to vaiduokliško efekto, kokį galėjome matyti prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodomame „Visi mes svetimi“ (2023), kurį režisavo Andrew Haigh. Pavyzdžiui, tarp šių filmų labai panašus santykis tarp pagrindinio veikėjo ir tėvų, tačiau „Nevados rožė“ renkasi labiau siaubo žanrinę kryptį, kurioje puikiai, sakyčiau, vaidina jau daug kam neblogai pažįstamas George MacKay, kurio veidą, nuolat rodomą stambiu planu, tikrai ilgai įsiminsite.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Knyga: Jennifer Croft "Irenos Rei išnykimas"

 

Jennifer Croft. „Irenos Rei išnykimas“ – Vilnius: Balto, 2025. – p. 360.

Sveiki, skaitytojai!

Ši knyga atsirado mano rankose labai spontaniškai. Viename iš literatūrinių periodinių leidinių perskaičiau vertėjo Laimanto Jonušio recenziją apie amerikiečių rašytojos ir vertėjos Jennifer Croft (g. 1981) romaną Irenos Rei išnykimas (angl. The Extinction of Irena Rey), kurią į lietuvių kalbą išvertė Rima Bertašavičiūtė, o išleido leidykla Balto. Kaip supratau, visgi recenzija buvo labiau apie vertimą, nei apie pačią knygą, bet vis tiek labai susidomėjau, kadangi nepamenu, kada skaičiau žanrinę knygą, kuri būtų mistinis trileris ir turėtų neklišinę, bet išties originalią idėją. Visgi būsiu šįkart šiek tiek apsigavęs ir dėl recenzijos pagyrimo, ir dėl anotacijų. Kaip rašė Aušra Maldeikienė savo socialiniuose tinkluose, kad kuo labiau knyga reklamuojama pompastiškais lozungais, tuo labiau ji nuvilianti. Nepasakyčiau, kad visada taip nutinka, bet tikrai dažnas atvejis.

Knygą skaičiau labai greitai, bet dažnai šiek tiek suraukęs antakius ir sukandęs dantis vis naiviai tikėdamasis, kad romanas kažin kaip pasisuks netikėta linkme ir autorė išties pateiks netikėtų siužetinių linijų. Deja, niekas neįvyko. Romanas panašus į mistinės istorijos ekranizacijos apmatus, todėl istoriją lengva įsivaizduoti su Holivudo aktoriais.

Istorija pasakoja apie lenkų rašytoją Ireną Rei, kuri dėl paskutiniųjų savo bestselerių pretenduoja pelnyti literatūros Nobelį. Ji gyvena prie Baltarusijos pasienio tokiame Lenkijos Belovežo girios pakraščio gyvenvietėje. Beje, vietovė iš tikrųjų reali, joje pati J. Croft, kaip teigė knygos pabaigos padėkos tekste, yra buvusi. Reiktų paminėti, kad pati Croft neatsitiktinai pasirinko pagrindinę vietovę nuošalią Lenkiją, ji yra pagrindinė lenkų tikrosios nobelistės Olgos Tokarczuk vertėja į anglų kalbą, todėl ši profesija tampa ir jos fiktyvaus romano ašimi.

Taigi Irena Rei susikviečia 8 vertėjus iš viso pasaulio (Ukrainos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Argentinos, Serbijos, Slovėnijos, Čekijos) ir jie visi yra įsipareigoję versti jos romaną Pilkoji eminencija vienu metu jos atokiose girių dirbtuvėse, kol vieną dieną visų dievinama Irena Rei ima ir dingsta palikdama vos pradėtą darbą su vertėjais... Istoriją pasakoja argentinietė Emi, sekso tam tikra maniakė (įsivaizduokite, jos tėvui priklauso prezervatyvų fabrikas, tad geriau nė nesugalvosi), kuri nuolat dulkinasi su švedų vertėju Fredžiu. Įdomu tai, kad pasakotoja kokį 100 puslapių neatskleidžia vardų, visus juos vadina pagal kalbas, iš į kurias jie verčia Irenos Rei knygą, epitetais. Tiesa, 100 puslapių nieko ir neįvyksta, nuobodžios besimezgančios muilo operų lygio intrigos. Emi pavydi anglakalbei Aleksis, todėl dalį savo istorijos skiria moteriškoms intrigoms, apkabėlėms arba tiesiog stačiai sekso subjektams, o visa kita – darbas verčiant knygą.

Visgi Jennifer Croft, regis, turi idėją ir šie vertėjai iš esmės brėžia keletą prasminių ašių. Egzotiški vertėjai Lenkijos pakraštyje tampa grėsme nacionalistiškai nusiteikusiems lenkams, kurie nenori jokių spalvotų invazinių-importinių žmonių, nesvarbu, kad jie grindžia kelius į dar vieną lenkų Nobelį. Kita ašis – ekologija. Mistifikuojamas Beloževo miškas, daug aliuzijų į folklorinius ir istorinius motyvus, miško naikinimą ir bandymą išsaugoti sengirę, kurią nuolat pertvarko reti vabzdžiai, gyvūnai ir grybai. Žodžiu, žmonės – invazinė rūšis, susirinkusi iš viso pasaulio tampa turtingos ekosistemos nykimo stebėtojais. „Mus galima laikyti invazine rūšimi, – pasakė Aleksis. – Tai labai priklauso nuo to, kaip atliekame savo darbą. Visos knygos iš esmės yra bendradarbiavimo patirtis, kaip Fredis ir sakė mes tą bendradarbiavimą iškeliame į tarpkultūrinį lygmenį. Įžengiame ir išplečiame auditoriją. Tik reikia žiūrėti, kad neužimtume per daug vietos. Reikia žengti atsargiai – ne tik iš pagarbos rašytojui (p. 214).“

Jennifer Croft

Romane nemažai mistikos, kuri turėtų sulydyti šias skirtingas problemines ašis, bet neretai jos tokios kaip žanriniame literatūros atsainiai nesuveržtos ir palikusios padrikos. Pavyzdžiui, kam tos nuotraukos ir istorijos apie bitininkystę ir kaip tai susiję su rašytojos kleptomanės Irenos pasakojimu? Yra tiek daug tarpusavyje nelabai sąveikaujančių detalių, kurios turėjo iliustruoti ypatingą ir atokų Lenkijos provincijos kultūrą ir atmosferą, tačiau pajutau nebent Olgos Tokarczuk romano Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus atgarsius. Ar romanas turėjo atspindėti kosmopolitišką globalizacijos susipriešinimą su individualių ir unikalių kultūrų ir subkultūrų išsaugojimo pozicijomis? Kaip pažiūrėsi. „Galbūt teisingai buvo rašoma Pilkojoje eminencijoje, kad rašymas – tai išnykimo variklis. Bet sužeistame kraštovaizdyje pirmiausia apsigyvena grybai, kerpės, gleivūnai ir dar augalai, žinomi kaip ruderaliniai – šis žodis kilo iš lotyniškojo žodžio, reiškiančio laužą, šiukšles. Galbūt Irenos Rei išnykimas leido rastis ruderaliniam menui – pavyzdžiui, knygai apie tai kas nutiko vertėjams (p. 352).“

Akivaizdu, kad vertėjai – tai grybai, kurie perdirba naują produkciją versdami motininę ir originalią knygą į kitas kalbas. Kitataučiai veikėjai vaizduojami, nors ir skirtingai, bet kaip vienas vertėjų organizmas, kuriuos vienija bendras tikslas. Vėliau sužinome, kad jie yra apvogti, o jų asmeninės istorijos „suverptos“ produkcijai... Iš esmės knyga kviečia lengva populiariosios literatūros forma apmąstyti, kaip mes kuriame ir versdami perkuriame kultūros reikšmes ir kas gali nutikti, kai jau nebe kūrėjo, o nuo vertėjo-verpėjo priklauso kūrinio turinys ir sėkmė.

Visgi autorė dar visą šią intrigą mistifikuoja. Eimės iš Argentinos ryšys su Irena Rei absoliučiai hierarchinis, primenantis kultą. Apskritai vertėjai atlieka miške ir namuose keistus ritualus, regi grybus, panašius į nukirstas kanopas, gyvatės kerta į rankas, o užvalgę grybų, atrodo, nebejaučia tikrovės ir pradeda vykti keisti dalykai. Pavyzdžiui, argentinietė iškviečia Aleksis į dvikovą su revolveriais. Kai kurie momentai nelogiški ir absurdiški, kuriuos padarytų žmogus arba rydamas nuodingus grybus, arba iš ritualinio Irenai Rei paklusnumo. Galiausiai knygos finalas šokiruojantis tuo, kad jis iš esmės sukuria vertėjų kultą, grįstą kriminaline patirtimi. Sektai, kuriai nereikia gyvo kulto subjekto, užtenka tiesiog garbinti paliktus kūrinius. Viena iš veikėjų pasiūlo nusipjauti savo dievaitės pirštus ir juos saugoti kaip relikviją. Net ne makabriška, tai tiesiog absurdiška, beveik Adamsų šeimynėlė.

Knygą perskaičiau greitai, tačiau ji man nepatiko, nes neįtikino. Jennifer Croft turėjo gerą idėją, tačiau nei atmosfera, nei medžiaga nesusidėliojo įtikinamai. Pagrindinė veikėja primityvoka, nes nuolat panirusi į seksualines fantazijas ir konkurencingumą, o Belovežo miškas ir vertėjų sektantų kompanija tarsi idėjiškai nesusiderino. Bet labiausiai mane patį erzino populiariosios literatūros stilius, primityvūs dialogai, nuolatinė argentinietės apmąstymų segmentacija, kuri skaitytojui kaip vaikui primygtinai paraidžiui aiškina tuos dalykus, kurie ir taip akivaizdūs. Jeigu autorė būtų išdrįsusi ieškoti kitokių raiškos būdų ir pasakojimo galimybių, manau, romanas būtų kur kas labiau pavykęs kaip eksperimentinis.

Maištinga Siela