Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Pats baisiausias filmas 6" / "Scary Movie"

 

Sveiki!
 
Labai puikiai prisimenu, kaip vaikystėje ištisai laukdavome ir žiūrėdavome „Pats baisiausias filmas“ pirmąsias dalis per TV. Filmai, aišku, mums buvo pernelyg nešvankūs, tačiau mažai kas suko dėl to galvą, o mes leipdavome iš juoko. Vėliau pirmąsias dalis gavome nelegaliai ir bet kada galėdavome žiūrėti per savo namų kompiuterius. Sunku patikėti, bet anuomet šie klasika tapę filmai atrodė nepaprastai juokingi ir absurdiški. Eidamas į „Pats baisiausias filmas 6“ (angl. Scary Movie) (2026) kino teatre galvojau, kad galbūt būsiu jau tam pernelyg senas, nebesuprasiu tų lėkštų juokelių ir iššvaistysiu tiesiog pinigus.
 
Paskutinė penktoji dalis „Paties baisiausio filmo“ buvo 2013 metais, tad nemažas laiko intervalas nuo paskutiniosios dalies. Gal per tiek metų bus sugalvota kas nors daugiau, nei įprastai? Deja, besitikintiems kokybės ar kokių naujovių, turiu nuliūdinti, kad filmo frančizė išlaiko tą patį ritmą, koloritą ir siužetinį chaosą (kuo daugiau prifarširuoti pastarųjų metų siaubo kino filmų atpažįstamų sceninių parodijų). Kino kritikai nemėgsta šios parodijos serijų, jie negailestingi vertindami jų turinį ir režisūrą.
 
Ar filmas lėkštas? Žinoma! Ar filmas absurdiškas? Tikrai taip! Ar juokingas? Taip! Būtent dėl šito ėjau, šito ir gavau. Nustebau, kad juokiausi kur kas daugiau kino salėje, nei jaunesnioji žiūrovų karta, kurie galbūt į filmą pasižiūrėjo kritiškiau, o gal buvo atėję su pernelyg dideliais lūkesčiais. Tokiam kinui lūkesčių nereikia turėti nė per nago juodumą, čia reikia absurdą vertinti pačiu žemiausiu ir juokingiausiu būdu. Visgi labai gerai ir juokingai praleidau laiką. Bandžiau skaičiuoti tuos siaubo filmo variantus, kuriuos pavyko atpažinti šioje parodijoje, tačiau pamečiau skaičių, o galiausiai viskas susipynė ir pamečiau skaičių.
 
Filmas visgi turi naują viziją, jis kaip kokie „Simpsonai“ fiksuoja pastarųjų 5 metų amerikiečių kultūrines ir socialines problemas, t. y. D. Trumpo rinkimus, respublikonų valdymo nesąmones, taip pat persisotinusią nuo seksualinių skandalų ir rasizmo visuomenę, o tai sufleruoja, kad amerikiečiai pavargo nuo rasizmo ir kitų neapykantos formų. Vienoje iš filmo scenų kaukėtasis žudo juodosios rasės atstovą ir šis gindamasis absurdiškai meta kaltimus ne dėl to, kad jį žudo, o kokiais rasistiniais būdais iš „12 metų vergovės“ filmo: plakimas rimbu, pakorimas ant medžio šakos... Viena iš veikėjų metro paduriama dėl to, kad ji sukritikavo juodosios rasės žmones, galiausiai ją paduria ir arabas, ir kiti, kurie šiandien JAV-ose diena iš dienos kelia rasizmo ir homofobijos problemas. Tam tikra prasme šįkart filmas parodijuoja ne vien siaubo filmus, bet ir pačią amerikiečių socialinių įtampų tikrovę, kuri tampa įrankiu papildyti žudynes. Šioje dalyje susitinka naujoji „Pats baisiausias filmas“ karta su senąja ir konkuruoja dėl dominavimo pačiame filme. Čia daug ką išvysite iš 2000-ųjų pirmųjų dalių aktorių, įskaitant Anna Faris ir Regina Hall, Shawn Wayans, Lochlyn Munro ir kt., kurie į šį kino projektą grįžta nors ir senstelėję, bet su tais pačiais išlaikytais absurdiškais veikėjais ir jų ydomis kaip į seną gerą amerikietiško stiliaus vakarėlį.
 
Kad ir koks bebūtų absurdiškas filmas, po jo pasijutau gerai praleidęs laiką, nes daug juokiausi, pasitikrinau siaubo filmų sąrašą. Filmas absoliučiai pramogai, bet jame yra ir tos apčiuopiamos realijos, kurias atpažins kiekvienas masinės kultūros vartotojas.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 38/100
IMDb: 5.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Hokum" / "Hokum"

 

Sveiki!
 
Visi tie pasakymai kaip „tai pats baisiausias šių metų sukurtas filmas!“ yra šuns uodegos verti. Neverta reklaminiais triukais tikėti, tačiau iš airių režisieriaus Damian McCarthy, kuris prieš kelerius metus pristatė savo pavykusį siaubo kino projektą „Astralinis pasaulis“ (2024), buvo galima tikėtis nemažai. McCarthy mėgsta savo siaubo filmuose panaudoti airių siaubo folklorinius elementus, juos jis neblogai suderina su komercinio kino elementais ir išgauna savitą siaubo kino atmosferą. Galima sakyti, kad jis laikosi labai panašaus kino rakurso kurdamas ir naujausią savo filmą „Hokum“ (angl. Hokum) (2026), kurį Lietuvos kino platintojai neprisivertė kaip nors išversti, nors galėjo į, tarkim, variantą „Kliedesiai“, kitaip sakant, o tai būtų orientuota į tam tikras haliucinacijas, kurias galimai patyrė pagrindinis veikėjas Omas Baumenas.
 
Filmo siužetas, galima sakyti, beveik klasikinis: rašytojas Omas atvyksta į Viktorijos laikų paslaptingą provincijos viešbutį, išbarsto tėvų pelenus ir nuolat geria stiprų alkoholį. Galiausiai jis bando nusižudyti, tačiau atsitinka netikėtas posūkis: dingsta jį patį iš mirties kilpos išgelbėjusi viešbučio administratorė Fiona. Norėdamas atsidėkoti Fionai, Omas stengiasi išsiaiškinti, kur ji dingo, nes vietos policijai, atrodo, nelabai rūpi jaunos moters dingimo byla... Iš tikrųjų siužetas „pagardintas“ raganos ir demonų motyvais, kurie persipina su vietos kriminaline linija ir asmeninė Omo trauma, kurią jis patyrė būdamas vaikas ir žaizdamas su tėvo šaunamuoju ginklu. Šiaip filmas siužetiškai, kad ir kaip bepažiūrėsi, nėra sudėtingas ar koks įspūdingas, bet režisieriui pavyksta sukurti šiokią tokią atmosferą, įtampą.
 
Visgi tam tikri personažai atrodo pernelyg animuoti, pvz., girtuoklis, gyvenantis miške ir geriantis ožkos pieną su haliucinogeniniais grybais atrodo kaip koks parodijuotas trumparankis iš komedijos „Pats baisiausias filmas“. Pagrindinį vaidmenį atliko daug kam žinomas ir atpažįstamas aktorius Adam Scott, tačiau nieko įdomaus be šalto alkoholiko ir mąslaus rašytojo, kokį galbūt galėdavome išvysti S. Kingo knygų ekranizacijose, nepavyko sukurti. Žodžiu, filmas nėra iš prastesniųjų, kelia tam tikrus šiurpuliukus, bet visumoje tai gan nišiškai struktūruotas filmas, sekantis jau sukurtais panašių istorijų elementais. Norėjosi labiau išvystyto siužeto, nes standartinė pabaiga tiesiog pribloškė savo holivudiniu naiviu sprendimu. Manau, režisūra gera, bet scenarijus galėjo būti žymiai įdomesnis.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb:6.8
 

Maištinga Siela

Filmas: "Badautojų namelis" / "Hunger Strike Breakfast"

 

Sveiki, mielieji!

 

Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019), kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis, dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.

 

Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį, slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas nepastebimas.

 

Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl badavimas susietas ir su asmenine tragedija.  Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.

 

Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas (daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo prieštaringumą.

 

Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei, kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“, kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“, pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šį filmą daug nesiplėsiu. Tikriausiai daugelis jį žiūrėjote, nes puikiai žinote britų rašytojos Emily Brontė romaną „Vėtrų kalnas“, pagal kurį garsi režisierė Emerald Fennell pastatė naujausią šio XIX amžiaus romano ekranizaciją tuo pačiu pavadinimu „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (2026). Šiaip režisierė labai vertinama ir giriama už išties įtikinamus kino projektus, pvz., „Soltbernas“ (2023) ar tas pats spalvingai intriguojantis kino projektas „Perspektyvi mergina“ (2020), tačiau už „Vėtrų kalną“ gavo šiek tiek per nagus. Reikia didelės drąsos lįsti prie britų literatūros klasikos kūrinių ir bandyti padaryti ką nors kitaip, nei tą darė kiti ekranizatoriai.

 

Gerai... Daugelis mano, kad naujoji „Vėtrų kalno“ versija prasta, nes ji neatitinka knygos turinio ir fokusuojasi ne į romantizmo dramatizmą, o į erotiką. Dar labai svarbu paminėti, kad režisierė neekranizuoja visos E. Brontė knygos, tik pasiremia pirmąją knygos istorijos puse ir gana drąsiai interpretuoja, išlaikydama Ketės ir Hitklifo meilės liniją itin hiperbolizuodama siužetinius vingius, įvesdama ne tik naujų spalvų, bet daugybę mizanscenų, kurių romane nė su žiburiu nerasite, pvz., Ketės masturbacija laukuose ar jo ir Hitklifo stebėjimas, kaip darbininkų pora arklidėse užsiima BDSM seksu...

 

Jeigu atvirai, manau, kad filmas pranoko mano lūkesčius. Gal dėl to, kad buvau nusiteikęs pačiam prasčiausiam ir banaliausiam šio romano variantui, tačiau iš „Vėtrų kalno“ padaryti įtampą ir truputį Tinto Braso primenančią erotiką – išties netikėta perspektyva, turint galvoje, kad kostiuminis (?!) erotinis žanras kino industrijoje labai nuvertinamas, nes sudėtinga padaryti ką nors labai originalaus. Manau, režisierė laikosi gotikinės pašėlusios erotikos braižo. Filmas man pasirodė itin atmosferinis, trykštantis pagrindinių veikėjų geismais ir pritrauktais estetiniais pirmo plano kadrais, kuriuose didžiumą dalį vaizdinių sukūrė pagrindiniai jau kine seniai įsitvirtinę savo kartos aktoriai Margot Robbie ir Jackob Elordi, kurie tikriausiai atrinkti dar ir dėl fizinių patrauklių parametrų.

 

Suprantu daugelio žiūrovų nusivylimą, kurie norėjo dar vienos techniškai patobulinto Peter Kosminsky 1992 metų versijos su Juliette Binoche ir Ralph Fiennes, kuri, beje, yra gana tiksli romano ekranizacija. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad naujausioji versija nebedarė to, ką jau ir taip kine puikiai žinome iš šios klasikinės istorijos. Iš tikrųjų, kad ir kaip bepažiūrėsi, labiausiai sukrečia tai, kad Ketė buvo be galo šioje interpretacijoje įsimylėjusi Hitklifą, o tikrame romane išreiškiama tik kaip prielankumas savo vaikystės draugui. Visgi reikėjo padaryti tik viena, mano nuožiūra, koreguoti paties filmo pavadinimą su prierašu, kad filmo medžiaga tik remiasi „Vėtrų kalno“ medžiaga, o nėra ekranizacija, todėl gal ir minios žiūrovų dalis būtų kiek kitaip priėmę šį filmą. Visgi džiaugiuosi, kad asmeniškai pagaliau pamačiau ir man filmas iš tikrųjų patiko, nes jis deda visai kitokius akcentus „Vėtrų kalno“ istorijoje. Beje, techniškai filmas labai kokybiškai ir nufilmuotas, ir sukonstruotas. Puikus Charli XCX įtaigus garso takelis buvo išleistas net vinilinės plokštelės pavidalu kaip nestudijinis albumas, o tai rodo, kokio masto komercijai buvo pasiruošta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Šokliai" / "Hoppers"

 

Sveiki!
 
Mėgstu animacinius komercinius filmus visai šeimai! Jie išties neša dažniausiai elementarias geras žinias, būna iš ko pasijuokti, susitapatinti, nors ir daugelis iš jų, galima sakyti, gana klišiniai. Norėčiau tokių filmų žiūrėti daugiau, tad pasirinkau gana gerai žiūrovų ir kino kritikų įvertintą Daniel Chong kurtą animacinį filmą visai šeimai „Šokliai“ (angl. Hoppers) (2026), kuris pasakoja apie berniokiškos išvaizdos Mabelę, kuri labiausiai myli savo senelę, o laiką mėgsta leisti atokioje gamtoje, prie kūdros, ir valandų valandas stebėti tos aplinkos ekosistemą.
 
Mabelė be galo jautrios sielos asmenybė, ji jau nuo mažumės suvokė, kad gyvūnai turi gyventi darniai natūralioje aplinkoje, todėl suaugusi tampa aplinkosaugos aktyviste, kuri stengiasi kovoti prieš miesto mero Džerio užmačias statyti aplinkkelį per jau brangiausią teritoriją – gamtos vietelę, kuri padeda prisiminti močiutę. Galiausiai Mabelę dėl miesto mokslininkų sukurto aparato persikelia į dirbtinio bebro kūną ir patenka į natūralų gyvūnijos pasaulį, kuriame bando išspręsti tuos pačius galios ir paklusnumo įstatymus, kuriais apsėsti ir patys žmonės. Man keisčiausiai buvo pavaizduota gyvūnijos ėdesio sistema, t. y. kad žvėrys gyvena savo prigimtinį gyvenimą ir leidžiasi savanoriškai suryjami stipresnių už save, nors tuo pačiu gyvūnijos pasaulis įsiunta, kad Mabelė netyčia pritrėškia valdovę drugelį, kuriai balsą paskolino ne kas kitas, o būtent garsioji Meryl Streep.
 
Šiaip „Šokliai“ bando suartinti miesto žmogų prie gamtos pačiu keisčiausiu būdu – transplantuojant žmogaus sąmonę į gyvūno kūną, nes tik iš gyvūnijos pasaulio galima tapti dar labiau empatiškais aplinkai. Filmas iš serijos apie aplinkosaugą, nors gyvūnijos pasaulis, ar tai bebūtų diktatūros ištroškęs vikšras ar bebrų užtvankos hierarchinė bendruomenė, jie vis tiek personifikuoti kaip žmogiškojo pasaulio atspindys, o gyvūnų charakteriai konstruojami pagal žmogiškuosius archetipus. Ar tai padeda suprasti, ką jaučią bebras, drugelis ar meška? Tai tik filmo keliama iliuzija, tačiau neatimsi vieno – istorija padeda kurti atjautą aplinkai, kuria visos gyvybės formos dalijasi. Filmas, žinoma, neišvengė klišių, naratyvas nuspėjamas, o „Šoklius“ iš kitų animacinių filmų išskiria nebent nauja technologinė idėja transplantuoti sąmonę į gyvūnus ir jų robotų pakaitalus, tačiau pats filmo didaktinis turinys toli nepabėga nuo pirmtakų. Filmas, kurį galima žiūrėti su šeima.
 
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Valio salos baladė" / "The Ballad of Wallis Island"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Pastaruoju metu man nesiseka su gerais filmais. Bijau, kad ištiks kino žiūrėjimo blokas, nes ką bepaimu iš, atrodo, gerai įvertintų filmų, dažnai imu ir prašaunu pro šalį. Panašiai nutiko su gana gerai kino kritikų įvertinta režisieriaus James Griffiths muzikine drama „Valio salos baladė“ (angl. The Ballad of Wallis Island) (2025), kuri dar nurodyta žanriškai ir kaip romantinė komedija. Žiūrėjau atsainiai ir nuobodžiai, vietomis tikrai norėjosi prisnūsti.
 
Britiškos atmosferos filmas, atšiaurūs Šiaurės jūros salos vaizdiniai šiaip man priimtini ir tas niūrumas paprastai patinka. Istorija gan netipinė, nors itin išsiskiriančia kitokia kino patirtimi taip pat nepavadinsi. Į mažai apgyvendintą salą atvyksta už pusę milijono honorarą koncertuoti garsus dainininkas Herbas. Jį pasitinka vietos keistuolis Karlas, kuris ir nusamdė dainininką... sau vienam. Keistuolis Karlas atrodo netipinis, iš jo įkyraus elgesio ir kyla daugiausia komizmo, jis kone maniakiškai persekioja savo svečią ir net į salą pakviečią Nelę, kitą atlikėją, su kuria Herbas išsiskyrė prieš kurį laiką. Atrodo, kad Karlas bando per muziką sujungti dvi sudužusias širdis, tik ar jam pavyks?
 
Nežinau... Filmą iš esmės pasirinkau dėl aktorės Carey Mulligan, kuri gana dažnai kine sukuria kažkokią magnetinę trauką, ji išties puiki aktorė, tačiau „Valio salos baladė“ kažin kuo nuobodi, atkartojanti jau matytas romantines dramas, kuriose vyksta labai panašios istorijos. Aktoriai, deja, nesukuria įsimintinų vaidmenų, tačiau filmas nėra visiškai beviltiškai, jis orientuojasi į pramoginį pozityvumą, viltingą tikėjimą, jog paprastomis geranoriškomis pastangomis galima šį pasaulį ir santykius pataisyti, o kažkada sudužusias širdis vėl užpildyti meile. Aišku, filmas nenueina pačiu banaliausiu keliu, nepasiūlo nusaldintos ir viską išgydančios iliuzijos. Visgi filmo pradžia buvo nemažai žadanti, bet daugmaž nuo vidurio scenarijus tampa schematiškas, o romantiniai etiudai, iš kurių formuojamas bendras naratyvas, pernelyg nuspėjami ir neypatingi. Nežinau, kaip iškenčiau iki galo, bet pažiūrėjau, tačiau iš filmo negavau absoliučiai nieko, nes emocijų nesukėlė. Pernelyg akivaizdžios schemos badė akis, o kolegos, kurie žiūrėjo su manimi filmą, vėl mane iškeikė už pasirinkimą ir išėjo į kitą kambarį. O tai daug ką pasako...
 
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Sesės" / "Drowning Dry"

 

Sveiki!
 
Mano pirmasis susipažinimas su lietuvių režisieriumi Laurynu Bareiša, deja, nebuvo sėkmingas. Nemačiau jo ankstesnių darbų, neaptarinėsiu ir tarptautinių laurų, įvertinimų ir sėkmių, tik pasidžiaugsiu, jog jis kuria lietuvišką sėkmingą kiną, laikosi savo nekomercinės kino laikysenos. Jo filmas „Sesės“ (2024), kurį tikriausiai jau pamatė visi kiek labiau suinteresuotai sekantys lietuviško kino naujienas, manęs pralaukė net kelerius metus. Girdėjau neblogų atsiliepimų, tad iš filmo tikėjausi nemažai, turbūt todėl, kad tikiu paskutiniuoju metu lietuviško kino sustiprėjimu ir atgimimu.
 
Deja, filmas „Sesės“ man nepatiko. Istorija pasakoja apie dviejų seserų – Ernestos (aktorė Gelminė Glemžaitė), Justės (aktorė Agnė Kaktaitė) – šeimų trumpas atostogas turistinio stiliaus kaimo sodyboje su vaikais. Iš pradžių pasirodė, kad scenarijus pakryps psichologinės įtampos linkme, t. y. seserų konkurencija, slapti mylimieji ir meilužiai, galgi net šokiruojantys „kas kieno vaiko tėvas?“ istorijos linkme. Gal tokia linkmė būtų melodramatiškesnė, bet įdomesnė? Priklauso nuo režisūros ir kompozicijos. L. Bareišos „Sesių“ versija lėta ir nuobodžiaujanti vizija, kuri vaizduoja ilgą ceremoniją iki lemtingo ir itin tragiško įvykio. Intarpai iš ateities davė šiokios tokios intrigos, bet nedaug, nes daugmaž viskas nuspėjama.
 
„Sesės“ lėtojo kino pavyzdys, kuris nesistengia labai intrigruoti, bet ir nesukuria kitokios kino patirties. Veikėjai – nuobodžiaujantys tėvai, kurie stengiasi atsipalaiduoti sodyboje: kas kepti mėsą grilyje, kas įsilieti į moterų terapinį būrelį ir šiek tiek išmaukti alaus. Daug buitinių pokalbių, pasikraustymų, pasiruošimų, o tie buitiniai pasikuitimai užima didžiąją dalį filmo. Tiesą sakant, nuobodu, pasigedau provokacijos, intrigos, netikėtumo ir naujos perspektyvos, galiausiai istorijos idėjos, ekspresijos. Filmo struktūra klasikų klasika. Idėjos naujos čia nerasite, viskas kine išrašyta iš jau matytų istorijų, todėl iš esmės norisi kaltinti net ne pačią režisūrą, kiek kino filmo scenarijų ir sumanymą. O kokie jau nuobodūs personažai! Šakės! Rodos, talentingi aktoriai, matyti tikrai geruose kino projektuose, tačiau potencialas neišnaudotas, nes nesukurtas nė vienas įdomus veikėjas, kuris nors kiek intriguotų ir įsimintų, išlaikytų įtampą. (Įsimintiniausia scena, kai vaiko ranką uždeda ant donoro organus priėmusiojo pilvo). Guminiai ir rimtai „patempti“ darbo rutinos ir vaikų auklėjimo nuovargio iškamuoti veidai. Gal utrarealistiška, bet nieko išskirtinio neperteikia ir nepapasakoja. Šiaip realiai esu nusivylęs šiuo filmo. Mano kolega, kuris tuo pat metu žiūrėjo, apkaltino mane, kad antrą vakarą iš eilės prašaunu su filmu. Galiu tik nebent pasidžiaugti tais, kuriems šis filmas patiko ir jame atrado tai, kas iš tikrųjų juos sujaudino. Aš Jiems pavydžiu.
 
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:5.8

 
Maištinga Siela

Filmas: "Nėra kitos išeities" / No Other Choice" / "Eojjeolsuga eobsda"

 

Sveiki!
 
Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook, galima sakyti, yra vienas mano mėgstamiausių savo šalies režisierių. Jo intensyvūs trileriai „Tarnaitė“ (2016), „Troškulys“ (2009), „Sniego traukinys“ (2013) tikrai yra palikę gerą įspūdį, nors paskutinis jo darbas, matytas prieš kelerius metus, pavadinimu „Metas išeiti“ (2022) kažkodėl didelio įspūdžio visgi nepadarė. Reikalus, sakyčiau, pataisė pats naujausias jo filmas „Nėra kitos išeities“ (angl. No Other Choice) (2025), kurį labai trumpai rodė kurį laiką komerciniai Lietuvos kino teatrai.
 
„Nėra kitos išeities“ iš tikrųjų labai absurdiškai perspaustas ir hiperbolizuotas filmas apie pasiturinčio vyro vardu Man-su šeimą, kuri gyvena prabangiame užmiesčio nuosavų namų kvartale su dviem vaikais ir auksaplaukiais labradorais. Visgi Man-su atleidžiamas iš popieriaus fabriko darbo ir jo šeimos finansai pakrinka, jis gali netekti viso užgyvento turto, nes nebeįstengs susimokėti mokesčių. Galiausiai užuot susiradęs kitą kvalifikuotą darbą Man-su organizuoja savo srities specialistų žudynes, kad pašalintų visus ir jį atgal sugrąžintų į darbą. Su kokiais sunkumais teks susidurti Man-su, galite tik įsivaizduoti, bet planavimas intensyvus, tamsus, koks tik gali būti Pietų Korėjos kinas pagal šio režisieriaus manierą.
 
Nepaisant viso trilerio žiaurumo, istorijoje daug juodojo humoro, veikėjai sukurti kaip komikso personažai, o kai kurie jų veiksmai, pokalbiai primina Q. Tarantino traferatiškumą, bet visa tai kažkaip azijietiškai pateikta stilingai. Nuostabus garso takelis, persmelktas 9-10 dešimtmečio Pietų Korėjos suvakarietintos roko muzikos. Jau vien ko verta grumtynių dėl ginklo sceną! Visgi filmas pramoginis, jis nesiekia itin didelės filosofinės gelmės, bet iš tikrųjų kalba Pietų Korėjos gyventojams, kurie pripažinti kaip vieni labiausiai ir ilgiausiai dirbančių tautų pasaulyje. Į darbą ten žiūrima nepaprastai sureikšmintai. Apskritai darbas ir darbo turėjimas jiems yra kažin koks kultas, pranokstantis net pačią šeimą. Kita vertus, persidirbimo nuo darbo kultūros ir perdegimas varo pagrindinį veikėją instinktyviai grįžti į ankstesnį gerbūvį, maniakiškai pašiepiant darbo kultūros ir etikos sudievinimą. Filme nagrinėjamos ir tėvystės temos, tėvai iki pamėlynavimo stengiasi įgyvendinti tobulos tėvystės socialines formas, suteikti patį geriausią variantą, kad tai iš esmės tampa visos šios istorijos blogio šaltiniu. Lietuvoje gimstamumo mažėjimas neabejotinai susijęs su perdėtais darbo ir tėvystės, gero ir užtikrinto gyvenimo lūkesčių standartais, todėl galima filme sekti ir šių tėvų naratyvą taip, kaip stebėtume viduriniosios klasės lietuvių šeimą.
 
Nepaisant visko, šis tarantiniškas Pietų Korėjos filmas vietomis šokiruojančiai ir absurdiškai linksmas. Labai pavykęs filmo dinamiškas ir kokybiškas montažas, pvz., žmona kieme atrausia lavoną, kai vyras kitoje vietoje užkasa naują savo auką – tokie „pertepami“ gausūs kadrai suteikia iliuziją, kad smagu gyventi nusikaltėlio gyvenimą, o gero gyvenimo siekis smurtu ir žudynėmis dėl kilnių tikslų gali būti kaip pateisinamas. Deja, tai tik filmo sukelta iliuzija, gyvenime žmonės už nužudymą yra tardomi ir tupdomi į kalėjimą ir retai kada išsisuka nuo teisingumo. Visgi filmo pramogiškumas subalansuotas ir masiniam žiūrovui, ir gurmanams, todėl pasirinkę šį filmą, manyčiau, neprašausite. Ir taip... šiame filme jau galėjau šį bei tą suvokti apie azijietišką humorą, nes daugel filmų paprasčiausiai jo nesuprantu arba jis man nejuokingas.
 
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 86/100
IMDb:7.5

 
Maištinga Siela

Filmas: "Paantrinis" / "Potekstė" / "Undertone"

 

Sveiki, mielieji!
 
Šiaip kino studija A24 retai kada sukuria kokį nors šlamštelį. Dabar, tiesą sakant, nelabai galėčiau ką prasto ir įvardyti, tad šiek tiek turėjau nedidelių lūkesčių pasirinkęs režisieriaus     Ian Tuason filmą „Paantrinis“ (angl. Undertone) (2025), bet tikriausiai galima versti ir taip, kaip siūlo DI – „Potekstė“. Juokiausi iš filmo pavadinimo vertimo, nes jis lietuviškai neskamba nė pro kur, bet, pasirodo, yra toks muzikinis terminas paantrinis – tai garsas, kurio dažnis yra pagrindinio tono sveikoji dalis (priešingybė virštoniams/obertonams). Kad ir ką tai reikštų, nelabai padės suprasti paties filmo, tiksliau – nepadės į jį įsijausti.
 
Pagrindinė veikėja Evi (aktorė Nina Kiri) slaugo namuose sunkiai sergančią ir nuolatos miegančią motiną (ar tai koma, taip pernelyg ir nesupratau?), o naktimis ji dirba prie tinklalaidės ir šifruoja atsiųstą paranormalų įrašą kartu su kitu internetiniu tinklalaidės kolega. Galiausiai įraše pasigirsta baisūs demoniniai garsai, kurie nuveda prie mitinės būtybės Abizu, folklorinės mitinės būtybės, aprašytos dar Viduramžiais Bizantijos žydų ir koptų kultūrose, o pastaroji atsakinga už moters persileidimus. Nors filmas pristatomas kaip merginos traumos sąsaja su technologijų pasauliu, idėja išreikšta tik labai paviršutiniškai. Galiausiai baisia namuose buvo tas miegantis motinos puslavonis, atleiskite už terminą, nes ji kaip tikra ragana iš klišinių filmo, bet iš esmės didžiąją dalį nieko nevyksta, mergina nekelia klausimų, kodėl Marijos skulptūrėlė kaskart atsiranda ant motinos stalelio, nemėgina aiškintis savo haliucinacijų ir iš esmės elgiasi kaip šlapias skuduras iš prasto siaubo filmo.
 
Lyg ir būtų sukurta idėja, bandoma kurti ir naktinę tinklalaidininkės pelėdžiautojos atmosferą, begalinį ir slegiantį nuovargį dėl motinos, tačiau, niekas nepavyksta. Neplėtojami santykiai nei su motina, nei su persileidimo istorija, viskas vienkrypčiai vientisa, neįdomu, prėska ir sausa. Didžioji dalis filmo „išbarstyta“ nuojautai ir braškėjimams, žadantiems, kad netrukus tuoj kas nors įvyks, o įvykti pradeda tik filmo pabaigoje. Klasikų klasika. Galiausiai visas veiksmo vilkinimas išsprendžiamas keliais klasikiniais siaubo etiudais, panašiais iš „Bleiro raganos“ laikų, kad žiūrovas dar nelabai spėja pabusti iš miego, kurį sukėlė tinklalaidininkės darbas su įrašais.
 
Žodžiu, seniai nemačiau tokio nykaus filmo, kuris turi savo stingdančią, bet, tenka pripažinti, nuviliančiai nuobodžią atmosferą. Galiausiai Evi yra sunaikinama tos pabaisos ir visa šios istorijos esmė niekur nenuveda, o tiksliau scenarijaus autoriai, matyt, be jokios fantazijos: veikėja sunaikinama, o trauminis išgijimas arba bent pastangos kaip nors įveikti – neįmanomos. Žinoma, kai vienas lauke esi karys dėl mažo biudžeto, o kita aktorė gauna tik motinos paslikos ir merdinčios lovoje vaidmenį, belieka kurti ir tiesmukus siužetukus su viena aktore be aiškios ir įdomesnės idėjos, pasitelkiant iš archyvų išluptu Abizu folkloriniu elementu.
 
Mano įvertinimas: 2/10
Kritikų vidurkis: 64/100
IMDb: 6.0
 

Maištinga Siela

Filmas: "Žvelgiant į saulę" / "In die Sonne schauen"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Nedaug per metus parašau filmams dešimtukų, tačiau vokiečių režisierės Mascha Schilinski filmas „Žvelgiant į saulę“ (vok. In die Sonne schauen) (2025) mane absoliučiai įtraukė, užhipnotizavo ir net keletą kartų nuėjo šiurpas pagaugais. Priminė panašius potyrius, kuriuos kažkada mačiau žiūrėdamas įsimintinas įvairių festivalių filmus „Po saulės“ (2022), „Visi mes svetimi“ (2023) ar tuos pačius Terrence Malick filmus, tik šįkart kažin kaip vis tiek savitai, sakyčiau, beveik prūsiškai, mat filmas nufilmuotas Vokietijos šiaurėje, prie Elbės upės, kur besisvečiuojant režisierei ir kilo mintis sukurti šiuose kraštuose filmą.
 
Filmo pasakojimą sudėtinga įrėminti į siužetą, nes jis pasakoja keturias paralelines istorijas iš skirtingų Vokietijos XX amžiaus istorijos momentų. Nuo šiuolaikinių paauglių pasaulio iki mažylės baltaplaukės Almos XX amžiaus pačioje pradžioje, kuri seka sudėtingą savo namų socialinį gyvenimą. Karų, traumų ir geismo paženklinta istorija išdrikusi ir smarkiai poetizuota kaip kokia Lanos Del Rey „Summertime Sadness“ melodija ir vaizdo klipo tonacija. Fragmentiški pasakojimo momentai perteikti įtaigiai, o juos jungia Elbės upės vietovė, ypatingas raudonų plytų namas, uždaras kiemas, kuris bėgant dešimtmečiams keičiasi pagal to laikmečio kultūrą, o namuose vis gyvena nauji žmonės, tačiau jie kažin kuo panašūs, atsikartojantys, tarsi įciklinti intuityviai jaučiamos jėgos – gal vietovės ir čionai įsispraudusių energetiškai likimų, kurie linkę vienokiomis ar kitokiomis formomis atsikartoti.
 
Pasakojime randasi vyras, netekęs kojos, geismo kamuojamos jaunos moterys, pūslėtos ir gyvenimo džiaugsmo netekusios tarnaitės, žiaukčiojančios puritoniškos motinos, incestas... Visas pasakojimo koloritas primena vaiduoklišką nuojautą, kurią užsipildo pats žiūrovas. Nesitikėkite paaiškinimo ar užbaigtumo, nes tai jausmų voratinklis, kuriame švysteli kaip ungurių šonai žmonių sudramatinti žmonių likimai, tačiau jie iš esmės etiudiniai, neužbaigti ir neapibrėžti, bet intuityviai numanomi. Režisierei pavyko unikaliai išgauti atmosferą, kuri man kaip žiūrovui kėlė alkį, troškulį ir tuo pačiu buvau maitinamas. Retai besutinku tokių vaidybinių filmų, kurie perteiktų gyvenimo ir mirties tėkmę, kartu būtų kaip šeimos saga, epiškas, bet pasakojimo maniera atmestų visus epiškumo konceptus, priartintų prie mirties pažinimo, bet kartu ir paryškintų gyvenimo trapumo grožį. Filmas, kuriame vaikų žaidimai pranašiškai išsipildo, o stambiu planu kameros pagautas pirmas planas, aktorių akys perteiktų likimo nuojautas.
 
Filmas, kuris pradžioje sukėlė tam tikrą abejonę, tačiau tampa ritualinis ir pagavus kaip vaikų žaidimai, ar tai būtų prikaltos tarnaitės klumpės, ar staiga pragaru tapusi šieno daržinė, ar į medį įlipusi mergaitė, kuri laukia, kol ją suras. Istoriniai vokiečių kontekstai įvedami subtiliai, tad atrodo, kad blogis ir mirtis visada tūno šalia, o prie namų tekanti Elbė, kuri ne vieną paskandino ir paskandins, dar ir žymi dviejų Vokietijų (Vakarų ir Rytų) puses, staiga įgauna ne tik geopolitinę prasmę, bet ir individualią, dalijanti kiekvieno vietos gyventojo likimą. Daug emocijų sukėlė šis filmas, toks jusliškai ir empatiškai universalus ir turtingas, kad net nežinočiau, kam jį iš tikrųjų rekomenduoti, nes jis ne visiems ir patiks, tačiau tai, ko šiandien jau kuris laikas ieškau nepriklausomame kine, sakyčiau, „Žvelgiant į saulę“ suteikė su kaupu. Beje, filmas Kanų kino festivalyje pelnė Žiuri prizą, Lietuvoje jis buvo pristatytas kino festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“, kur sulaukė kino kritikų palaikymo dėl savo neįprastos formos ir gilaus egzistencinio turinio. Man belieka tik pritarti – filmas išskirtinis.
 
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.1

 
Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Niekas prieš Putiną" / "Mr. Nobody Against Putin"

 

Sveiki!
 
Keli mano dokumentinio kino vakarai ir viename iš jų pamačiau režisieriaus David Borenstein režisuotą filmą „Ponas Niekas prieš Putiną“ (angl. Mr. Nobody Against Putin) (2025), kuris 2026 metų „Oskarų“ ceremonijoje pelnė geriausio dokumentinio filmo apdovanojimą. Kaip ir reikėjo tikėtis, pačioje Rusijoje tiek filmo kūrėjai, tiek pats kūrinys pasmerkti, filmas apkaltintas „ekstremizmo ir terorizmo propaganda“, vyriausybės diskreditavimu ir neigiamo požiūrio į „specialiąją karinę operaciją“ formavimu.
 
Nors filmo režisierius D. Boreinsteinas, visgi didžiąją ir pavojingiausią medžiagą surinko Rusijos patriotas Pavelas „Paša“ Talankinas – jaunas rusų pedagogas, dirbęs Karabašo (Čeliabinsko srities) 1-ojoje pradinėje mokykloje, kuris beveik dvejus metus filmavo savo mokykloje vykdomą valdžios „iš aukštai“ nuleistą propagandistinę programą vaikams. Filmas fiksuoja, kaip po 2022 m. invazijos į Ukrainą Rusijos mokyklos paverčiamos propagandos centrais – vaikai mokomi karinių dainų, priverstinai dalyvauja patriotizmo pamokose ir yra ruošiami būsimai tarnybai kariuomenėje. Vėliau Pavelas išvyko slapta iš Rusijos, palikęs gimtąjį kraštą ir net senyvą bibliotekininkę motiną, nebegalėdamas pakęsti to absurdo ir programos, kuri masiškai vykdoma visoje Rusijoje ir kuri tapo viena didele vien tik Putino ideologijos monosfera...
 
Nesiplėsiu daug apie filmo kūrimo peripetijas, jas patys nesunkiai suvoksite žiūrėdami šį filmą. Iš vienos pusės buvau pakraupęs, kad panašūs militaristiniai projektai ir suintensyvinimas vyksta ir pačioje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, kaip sukarinti Šaulių sąjungos nariai „raminančiai“ taip pat demonstruoja ginklus vaikams, tik gal ne taip radikaliai, kaip šiame filme, kuriame Rusija laikoma  brangesne Motina už biologinę, už kurią reikia žudyti ir pačiam numirti. Atpažinau Svetlanos Aleksijevič, baltarusių nobelistės, ištarmes: motinos filme skuta sūnums galvas, didžiuojasi ir myli, kad išeina į karą, netgi skatina tapti didvyriais (nes suprantama, kad gyvenime didesniu nebegalima būti, nes pats gyvenimas jau nenusisekęs), o pabaigoje rauda prie karstų. Nuo Antrojo pasaulinio ir Afganistano karo praėjo tiek nedaug, o rusų motinos elgiasi analogiškai, nė per sprindį nieko nesuvokusios apie tikrovę.
 
Siaubingiausia, kad nacionalistiniais simboliais, fašistuojančiais propagandiniais spaudimais veikiamos masės, ypač vaikai ir jaunimas, kurie nusiteikę itin naiviai herojiškai. Ateinanti karta bus ne dzenbudistinė, o kamikadzių, kurie su Rusijos vardu mirs už tėvynę ir niekas mirštančiųjų neatsimins, tik artimieji. Žmogus tėvynėje formuojamas kaip niekinis, aukštinama sistema ir valdžios diktatas, idilinės, netikros sukurtos herojiškos apeigos ir eisenos, kurios mane kaip pacifistinį žiūrovą liūdino (labiausiai tapatinausi su šio filmo medžiagos rinkėju Pavelu), kad iš istorijos niekas niekada nepasimokoma. Kaip lengva žiniasklaidos cenzūra ir diegiamomis per edukaciją prievolėmis ideologiniams tikslams sukurti tą patį, nuo ko kentėjo seneliai ir proseneliai, t. y. nusisavinti žmogų kaip pėstininką, pasitelkiant kaltės ir baimės įrankius.
 
Pakraupino propagandisto istorijos mokytojo, kurio vaikai suoluose klausėsi net akis pridengę, matyt, suvokdami, kad priešintis šiam statytiniam net pavojinga. Vienintelis šiame filme didvyris – Pavelas, kuris išpažįsta meilę Rusijai, bet ne tai militaristinei ir Putino režimo sukarintai šaliai, bet tai žmogiškumu ir mažaisiais paprastų žmonių gyvenimais grįstai tėvynei, kur atpažįsta savą medį, šunį ir mokyklą, bendruomenę nuo kalvos, o ne tankus ir priešus ukrainiečius. „Europa miršta, ji neturi aliejaus, energetikos, badauja, jų ekonomika eina šuniui ant uodegos, o Anglija tėra maža sala, kuri nieko negali,“ – perfrazuojant sako istorijos mokytojas vaikams, kurdamas Rusijos didybę per kitų menkinimą ir niekinimą. Pagalvojau: ko pats, toks didis Rusijos patriotas, nešiauši į frontą numirti ir parodyti vaikams herojaus. Nes... tikrieji statytiniai susirenka apdovanojimus, o patiklūs ir apgautieji įkasami vaikėzai, mamytės netikri didvyriai įkasami į žemę. Taip buvo visais Rusijos laikais.
 
Nebūkime vien tik žiūrovai, kurie per šį filmą baisi Rusija, filmas tarsi kviečia apmąstyti ir mūsų pačių požiūrį į karinę prievolę, sustiprintą militarizaciją, eisenas ir patriotines mintis, apgaubtas šiek tiek minkštos nacionalistinės mitologijos, nors jau kyla ir mūsų radikalieji: kas slypi už gražių patriotinių gaidų apie Lietuvą? Ar mes patys, besiginkluojantys ir besiruošdami diena iš dienos DIENAI X, kartais nelaukiame netikrų barbarų kaip kad K. Kavafio eilėraštyje? Puikus mūsų pačių veidrodis. Po filmo norisi sakyti: te niekas iš viso to neišsipildo, nebent viltis, kad visa tai vieną dieną pasibaigs.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Lujis Teru – monosferos viduje" / "Louis Theroux: Inside the Manosphere"

 

Sveiki, kino žmonės!
 
Nemažai visokių nuomonių girdėjau apie Adrian Choa režisuotą dokumentinį filmą „Lujis Teru – monosferos viduje“ (angl. Louis Theroux: Inside the Manosphere) (2026). Kiek supratau, daugelio filmas vadinamas propagandiniu, o užmetus akis į šių teiginių autorių profilius, akivaizdu, kad menkai išsilavinę viduriniosios klasės jauni žmonės, patys bandantys kurti panašų internetinį monosfera grįstą turinį arba akylai stebi savo naujuosius dievukus ir juos nuožmiai gina. Terminas monosfera dažniausiai vartojamas apibūdinti specifinę interneto erdvę, kurioje dominuoja viena nuomonė, viena ideologija arba kurioje informacija cirkuliuoja uždarame rate, nesuteikiant vietos alternatyviems požiūriams: kieno ratuose sėdi, to ir giesmę giedi. Šiame dokumentiniame filme pasakojamos keturių-penkių savimi pasitikinčių alfa vyrukų istorijos, pastarieji uždarbiauja tiesioginėmis transliacijomis, kurdami kitus žeminantį turinį, bet darantį didžiulį poveikį jaunimui ir paaugliams naujoje patyčių visuomenėje.
 
Visą laiką žiūrėdamas galvojau, kuo gyvena mūsų šalies jaunimas ir kas jų dievaičiai, kurių transliacijas ir pašaipas besąlygiškai palaiko. Iš tikrųjų suprantu, kodėl daliai šis filmas nepatiko, nes jis atskleidžia ir kritikuoja tokio turinio kultūrą ir demaskuoja autoritetinguosius, nulupa jų dirbtinį sėkmės kailį, kuriuo irgi norėtųsi prisidengti, imituoti, daryti tą patį.
 
Filme kaip pagrindinis tyrėjas pasirodo Louis Theroux (gimęs 1970 m.), pastarasis visame pasaulyje pripažintas britų-amerikiečių dokumentinių filmų kūrėjas, žurnalistas ir laidų vedėjas, geriausiai žinomas dėl savo unikalaus ir kiek „nepatogaus“ bendravimo stiliaus. Jis kalbina „kietuolius“ vyrukus, susikrovusius žaibiškai iš savo skandalingų tinklalaidžių tiesioginių transliacijų. Iš pradžių filmas rodo didybės manija susirgusius jaunus ir ištreniruotus vyrukus, kurie nuo ryto iki vakaro rūpinasi, kad tik jų kapitalas ir pasitikėjimas nedingtų, dažniausiai juos palaiko jaunimas, mokėdamas už jų išsidirbinėjimus, pvz., pasikviesti tariamą nepažįstamą ir jį apkulti, pavadinus pedofilu, susirinkti tiesioginėje transliacijoje pinigus ir patiktukus. Kuo daugiau dergiesi, tuo kietesnis ir unikalesnis esi.
 
Galiausiai žurnalistas atseka ir kitą šių tinklalaidininkų pusę: vienkryptę ir nepajudinamą nematomą aukos poziciją, slepiamą po dominuojančiojo kauke. Vienas svarbiausių aspektų, t. y. šių vyrų požiūris į moteris ir šeimą, radikaliai netolygus, jų pačių primityviai grindžiamas klasikiniais amerikiečių stereotipais apie moterų ir vyrų santykius. Stebėtina, kiek daug jaunų moterų negerbia save ir rodosi dėl populiarumo jų vaizdo įrašuose, elgiamosios gašliai ir net užsiimdamos viešai seksu, kad tik būtų pastebėtos.
 
Kita vertus, alfa patinai, pasirodo, tėra tik tos pačios vištidės vištos, nes jeigu tų moterų nebūtų, nebūtų ir prieš ką pūstis, todėl iš esmės yra priklausomi ir pavaldūs moterims, nes būtent leidimas save žeminti ir prideda populiarumą dominuojantiems. Filmas tikras popseksualinės internetinės kultūros paradoksas: budelis yra niekas, jeigu jo nesustiprina auka. Tokie verslai, man regis, labai laikini, greitai išsisemiantys ir primena lengvabūdiškai skandalingus seksualumu ir lengvabūdiškais sekso santykiais grįstus MTV kurtos realybės šou „Geordie Shore“ santykius, tik persikėlusius į tikrovę. Iš tikrųjų toji nyki ir parodiją primenanti MTV laida nėra ir nebuvo joks pokštas, o iš tikrųjų atspindi dalį JAV jaunuolių visuomenės santykių kūrimo ir bendravimo trajektorijas.
 
Labiausiai kraupino ne tiek filmo metu kurtų seksistų antisemitinių homofobų – Harrison Sullivan, Ed Matthews, Justin Waller, Myron Gaines – pareiškimai, iš dalies atspindintys D. Trumpo politinę kryptį, kiek šalia jų esančios mylimosios ir pasijos, aiškiai nelaimingos, bet parsidavusios, netekusios laimės ir tvarkančios jų paliktą netvarką tarsi pridažytos kambarinės, nedrįstančios priešgyniauti. Dar baisiau – išprotėjusių agresyvių paauglių minios, kurios stabdo gatvėse savo dievukus ir darosi asmenukes. Aišku, kad filmui pavyko perteikti ir tą erelių nuovargį, kuris iškyla, kai išsijungiamos kameros. Vienas vyrukas nustebino, sakydamas, kad savo sūnui ir dukrai nė už ką tokio gyvenimo ir turinio, tačiau kitų vaikams transliuoja savo degradacijos. Galima sakyti, kad šie internetiniai formuotojai – psichologiniai smurtautojai, jau įgavę savo socialinį vaidmenį, juo įtikėję, bet prieš visą tai patys buvę nelaimingo gyvenimo aukos. Tokie negaudomi, nebent jau visiškai papuoli į politinio pareiškimo liūną ir dalyvauji teroristiniuose aktuose, tada tave kaip vieną šio filmo antiherojų influencerių supakuoja, o šiaip viskas daugmaž leidžiama ir galima, kaip kokiam šiomis dienomis išteisintam smurtautojui Petrui Gražuliui. Akivaizdu, kol teisminė sistema stoja į smurtautojų verslaujančiųjų pusę, tol aktualu bus vėl ir vėl iš naujo paskaityti tiek Kafką, tiek Kamiu. Tiesa, montažas galėjo būti geresnis, tačiau kokius montažus daro tūkstančius sekėjų turintys šio filmo veikėjai, kažkodėl niekas pretenzijų jiems nekėlė, bet akivaizdu, kad jiems toli gražu iki šio aktualaus filmo vizualizacijos.
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb:6.9

 
Maištinga Siela