Sveiki,
mielieji!
Šis įraše aptarsiu, kas iš tikrųjų buvo toks genialusis ispanų prozininkas Migelis de Servantesas Savedra ir kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis jis parašė „Don Kichotą“. Įrašą kaip visada įkvepia skaitoma mano paties dabartinė literatūra ir šįkart Leonido Donskio raštai, kuriuose dažnai galima sutikti jo paties mylimo „Don Kichoto“ pavyzdį analizuojant įvairius socialinius atvejus. Žymus lietuvių filosofas šį kūrinį laiko genialiu. Kodėl? Skaitydami netrukus ir sužinosite.
MIGELIO DE SERVANTESO SAVEDROS GYVENIMAS BAROKINĖJE ISPANIJOJE IR ROMANO „DON KICHOTAS“ PARAŠYMO APLINKYBĖS
1547 metų rugsėjo 29 dieną, Ispanijos Alcala de Henareso mieste, prasidėjo vieno didžiausių pasaulio literatūros genijų gyvenimo kelionė. Migelis de Servantesas Savedra (isp. Miguel de Cervantes Saavedra) gimė kuklioje aplinkoje, kuri toli gražu nepriminė dvaro prabangos, nors tėvas Rodrigas de Servantesas ir priklausė smulkiosios bajorijos sluoksniui. Ši bajorystė, vadinamoji hidalgų klasė, tuo metu jau buvo praradusi savo ankstesnę politinę bei ekonominę galią, o tėvo profesija – „chirurgo-kirpėjo“ – nors ir svarbi tuometinėje visuomenėje, nebuvo garantas socialiniam stabilumui. Servanteso motina Leonor de Kortinas buvo moteris, kurios šaknys siekė kiek kitokią socialinę terpę, tačiau šeima nuolat grūmėsi su likimu: tėvas, ieškodamas geresnio pragyvenimo šaltinio, nuolat keisdavo gyvenamąją vietą, todėl Migelio vaikystė praėjo nuolatiniuose persikraustymuose tarp Madrido, Valjadolido ir Sevilijos. Šis klajokliškas gyvenimo būdas, kupinas tėvo skolos problemų ir nuolatinių finansinių krizių, neabejotinai paliko pėdsaką būsimojo rašytojo pasaulėjautoje, išmokydamas jį stebėti įvairius socialinius sluoksnius, nuo paties žemiausio iki vidurinio, kas vėliau atsiskleis jo kūrybiniame realizme.
Jaunystės metai Servantesui nebuvo lengvas, be rūpesčių praleistas laikas, o veikiau nuolatinis ieškojimas savo vietos chaotiškoje XVI amžiaus Ispanijoje. Nors istorikams nepavyko tiksliai nustatyti, kokį sistemingą išsilavinimą jis gavo, remiantis fragmentiškais liudijimais manoma, jog jis galėjo lankyti jėzuitų kolegijas, kurios tuo metu buvo pagrindinis švietimo židinys, formuojantis griežtą, bet platų pasaulėvaizdį. Tačiau kur kas svarbesnė buvo jo pažintis su intelektualine Madrido aplinka, o ypač ryšys su humanistų mokytoju Chuanu Lopesu de Ojosu. Būtent pastarasis atpažino jaunuolio talentą ir suteikė jam pirmąją tribūną – išspausdino Migelio sonetus, skirtus karalienės Izabelės de Valua atminimui. Tai buvo pirmieji žingsniai į literatūros pasaulį, tačiau pats Servantesas tuo metu dar nedrįso ar negalėjo visiškai pasinerti į kūrybą, nes jį traukė nuotykiai, garbė ir tarnystė tėvynei, kuri tuo metu buvo dominuojanti jėga Europoje.
1569 metais prasidėjo lemtingas Servanteso gyvenimo etapas, kai jis dėl neaiškių priežasčių – tikėtina, siekdamas išvengti teisinių problemų dėl dvikovos, – paliko Ispaniją ir pasuko Italijos link. Italija jam tapo ne tik politinės tarnystės, bet ir estetinio bei kultūrinio atradimo vieta: jis susipažino su italų Renesanso literatūra, tapyba ir humanizmo idėjomis, kurios vėliau suteiks jo kūrybai didingą europinį mastą. Tačiau 1570 metais, pasijutęs pašauktas aktyvesnei veiklai, jis stojo į Ispanijos karinį laivyną ir tapo jūrų pėstininku. Tai buvo laikas, kai Ispanija gynė krikščioniškosios civilizacijos pamatus nuo Osmanų imperijos ekspansijos. Servantesas nebuvo tik eilinis kareivis – jis jautė gilų patriotizmą ir tikėjimą savo šalies misija, todėl 1571 metais vykęs garsusis Lepanto mūšis tapo aukščiausiu jo drąsos įrodymu. Jis kovojo laive „Marquesa“ ir, nepaisydamas savo karštinės, atsisakė likti žemiau denio, drąsiai stojo į pirmąsias gretas.
Šio mūšio kaina buvo itin didelė: jis gavo du šūvius į krūtinę ir vieną į kairę ranką, kuri buvo sužalota taip sunkiai, kad liko paralyžiuota visam likusiam gyvenimui. Ši fiziologinė trauma, padariusi jį „Lepanto vienarankiu“, tapo ne tik jo karinės garbės ženklu, bet ir nuolatiniu fizinio skausmo bei socialinės atskirties šaltiniu. Po sužeidimo jis nesitraukė iš tarnybos, toliau tęsė karinę karjerą, tačiau likimas jam paruošė dar sunkesnį išbandymą. 1575 metais, plaukiant atgal į Ispaniją su rekomendaciniais laiškais, kurie žadėjo jam aukštesnį karinį laipsnį, jo laivas buvo užpultas berberų piratų. Tai buvo pabaiga jo svajonių apie šlovę kariuomenėje ir pradžia penkerių metų trukusio vergovės laikotarpio Alžyre, kuris tapo vienu svarbiausių egzistencinių išgyvenimų, suformavusių jo, kaip rašytojo, gilią empatiją kenčiantiems ir kaliniams.
Alžyro kalėjimuose Servantesas tapo žmogumi, kuris neprarado orumo net pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis. Jis buvo aktyvus, ne kartą organizavo drąsius pabėgimo bandymus, rodydamas neįtikėtiną ryžtą ir lyderio savybes kitų belaisvių atžvilgiu. Nors šie bandymai buvo nesėkmingi ir net privedė prie dar griežtesnio kalinimo, jie parodė jo nesulaužomą dvasią. Galiausiai, po penkerių metų, 1580-aisiais, už jį buvo sumokėta išpirka, surinkta šeimos ir Trinitorių ordino dėka, ir jis grįžo į Ispaniją. Tačiau tėvynėje, kurią jis gynė ir dėl kurios kentėjo, jo nelaukė jokia šlovė ar pripažinimas. Tai buvo skaudus susidūrimas su realybe: kariuomenė jo nevertino taip, kaip jis tikėjosi, o literatūriniai bandymai, nors ir bandyti, negarantavo pragyvenimo, todėl jis turėjo griebtis bet kokio darbo, kad išgyventų.
Po grįžimo į Ispaniją Servanteso gyvenimas tapo tikra kova su skurdu ir nesėkmėmis. Jis dirbo mokesčių rinkėju – darbas, kuris tuo metu buvo itin nepopuliarus ir pavojingas, nes privertė jį nuolat keliauti per atokius Ispanijos kaimus ir miestelius. Būtent šiame darbe jis susidūrė su pačia įvairiausia Ispanijos visuomene: nuo korumpuotų valdininkų iki paprastų, vargstančių valstiečių, kurių likimai, kalba ir papročiai vėliau tapo „Don Kichoto“ personažų prototipais. Dėl finansinių neatitikimų, sudėtingos to meto buhalterijos ir, tikėtina, kitų žmonių kaltės, jam teko patirti pažeminimą – jis buvo ne kartą pasodintas į kalėjimą dėl „finansinių pažeidimų“. Būtent kalėjimo sienos, paradoksalu, tapo erdve, kurioje gimė genialioji mintis sukurti romaną, kuris parodijuotų populiariuosius riterių romanus ir atskleistų žmogaus vidinį konfliktą tarp iliuzijos ir realybės.
„Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Mančos“, išleistas 1605 metais, nebuvo tik literatūrinis eksperimentas; tai buvo kultūrinis sprogimas. Kūrinys, kurį jis, pasak legendos, pradėjo rašyti kalėjime, sulaukė neįtikėtino pasisekimo visoje Europoje, tačiau paradoksalu tai, kad pats autorius iš šio populiarumo beveik negavo finansinės naudos. Jis gyveno kukliai, nuolat vargdamas ir bandydamas išlaikyti savo šeimą. Tuo metu Ispanija, buvusi „Aukso amžiaus“ viršūnėje, pradėjo rodyti pirmuosius ekonominio ir politinio nuosmukio ženklus. Servanteso tekstai tapo šios epochų sandūros veidrodžiu: jis matė, kaip senieji riteriški idealai dūžta susidūrę su cinizmo ir skurdo pilna realybe. Tai nebuvo tiesiog juokinga knyga apie pamišusį senuką; tai buvo gili filosofinė studija apie žmogaus teisę į savo svajonę, net jei ši svajonė atrodo beprotiška aplinkinių akyse.
Antroji „Don Kichoto“ dalis, pasirodžiusi tik 1615 metais, praėjus dešimčiai metų po pirmosios, buvo sukelta netikėto įvykio – pasirodžiusios apokrifinės, kito autoriaus parašytos tęsinio versijos, pasirašytos slapyvardžiu Avellaneda. Tai privertė Servantesą paskubėti ir užbaigti savo originalią viziją, kurioje Don Kichotas galiausiai atgauna protą, bet kartu ir praranda gyvenimo prasmę. Ši antroji dalis yra laikoma dar gilesne ir brandesne, joje autorius meistriškai žaidžia su skaitytojo suvokimu, pačiais personažais ir literatūros prigimtimi. Servantesas čia nebe tik parodijuoja, bet ir kuria naują, psichologiškai turtingą romano formą, kuri padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Europos literatūrai. Šis rašymo laikotarpis buvo kupinas kūrybinio pakilimo, nepaisant prastėjančios sveikatos ir artėjančios mirties.
Jo asmeninis gyvenimas, kaip ir kūryba, buvo sudėtingas ir kupinas prieštaravimų. 1584 metais vedęs už save 18 metų jaunesnę Kataliną de Salasar, Servantesas niekada nesukūrė klasikinės šeimos idilės, o santuoka dažnai buvo siejama su finansiniu išgyvenimu. Jo ryšys su nesantuokine dukra Izabele de Saavedra rodo jo pastangas prisiimti atsakomybę ir meilę, nepaisant visuomenės požiūrio į tokius ryšius. Servanteso gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jo kūrybos, o jo patirtis – nuo karo sužeidimų iki kalėjimų – suteikė jam tą unikalią perspektyvą, kurią vėliau jis sudėjo į savo personažus. Jis nebuvo atsiskyręs genijus; jis buvo žmogus, kuris savo gyvenimą nugyveno „gyvojoje“ Ispanijoje, su visais jos pakilimais ir nuosmukiais.
Šis įraše aptarsiu, kas iš tikrųjų buvo toks genialusis ispanų prozininkas Migelis de Servantesas Savedra ir kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis jis parašė „Don Kichotą“. Įrašą kaip visada įkvepia skaitoma mano paties dabartinė literatūra ir šįkart Leonido Donskio raštai, kuriuose dažnai galima sutikti jo paties mylimo „Don Kichoto“ pavyzdį analizuojant įvairius socialinius atvejus. Žymus lietuvių filosofas šį kūrinį laiko genialiu. Kodėl? Skaitydami netrukus ir sužinosite.
MIGELIO DE SERVANTESO SAVEDROS GYVENIMAS BAROKINĖJE ISPANIJOJE IR ROMANO „DON KICHOTAS“ PARAŠYMO APLINKYBĖS
1547 metų rugsėjo 29 dieną, Ispanijos Alcala de Henareso mieste, prasidėjo vieno didžiausių pasaulio literatūros genijų gyvenimo kelionė. Migelis de Servantesas Savedra (isp. Miguel de Cervantes Saavedra) gimė kuklioje aplinkoje, kuri toli gražu nepriminė dvaro prabangos, nors tėvas Rodrigas de Servantesas ir priklausė smulkiosios bajorijos sluoksniui. Ši bajorystė, vadinamoji hidalgų klasė, tuo metu jau buvo praradusi savo ankstesnę politinę bei ekonominę galią, o tėvo profesija – „chirurgo-kirpėjo“ – nors ir svarbi tuometinėje visuomenėje, nebuvo garantas socialiniam stabilumui. Servanteso motina Leonor de Kortinas buvo moteris, kurios šaknys siekė kiek kitokią socialinę terpę, tačiau šeima nuolat grūmėsi su likimu: tėvas, ieškodamas geresnio pragyvenimo šaltinio, nuolat keisdavo gyvenamąją vietą, todėl Migelio vaikystė praėjo nuolatiniuose persikraustymuose tarp Madrido, Valjadolido ir Sevilijos. Šis klajokliškas gyvenimo būdas, kupinas tėvo skolos problemų ir nuolatinių finansinių krizių, neabejotinai paliko pėdsaką būsimojo rašytojo pasaulėjautoje, išmokydamas jį stebėti įvairius socialinius sluoksnius, nuo paties žemiausio iki vidurinio, kas vėliau atsiskleis jo kūrybiniame realizme.
Jaunystės metai Servantesui nebuvo lengvas, be rūpesčių praleistas laikas, o veikiau nuolatinis ieškojimas savo vietos chaotiškoje XVI amžiaus Ispanijoje. Nors istorikams nepavyko tiksliai nustatyti, kokį sistemingą išsilavinimą jis gavo, remiantis fragmentiškais liudijimais manoma, jog jis galėjo lankyti jėzuitų kolegijas, kurios tuo metu buvo pagrindinis švietimo židinys, formuojantis griežtą, bet platų pasaulėvaizdį. Tačiau kur kas svarbesnė buvo jo pažintis su intelektualine Madrido aplinka, o ypač ryšys su humanistų mokytoju Chuanu Lopesu de Ojosu. Būtent pastarasis atpažino jaunuolio talentą ir suteikė jam pirmąją tribūną – išspausdino Migelio sonetus, skirtus karalienės Izabelės de Valua atminimui. Tai buvo pirmieji žingsniai į literatūros pasaulį, tačiau pats Servantesas tuo metu dar nedrįso ar negalėjo visiškai pasinerti į kūrybą, nes jį traukė nuotykiai, garbė ir tarnystė tėvynei, kuri tuo metu buvo dominuojanti jėga Europoje.
1569 metais prasidėjo lemtingas Servanteso gyvenimo etapas, kai jis dėl neaiškių priežasčių – tikėtina, siekdamas išvengti teisinių problemų dėl dvikovos, – paliko Ispaniją ir pasuko Italijos link. Italija jam tapo ne tik politinės tarnystės, bet ir estetinio bei kultūrinio atradimo vieta: jis susipažino su italų Renesanso literatūra, tapyba ir humanizmo idėjomis, kurios vėliau suteiks jo kūrybai didingą europinį mastą. Tačiau 1570 metais, pasijutęs pašauktas aktyvesnei veiklai, jis stojo į Ispanijos karinį laivyną ir tapo jūrų pėstininku. Tai buvo laikas, kai Ispanija gynė krikščioniškosios civilizacijos pamatus nuo Osmanų imperijos ekspansijos. Servantesas nebuvo tik eilinis kareivis – jis jautė gilų patriotizmą ir tikėjimą savo šalies misija, todėl 1571 metais vykęs garsusis Lepanto mūšis tapo aukščiausiu jo drąsos įrodymu. Jis kovojo laive „Marquesa“ ir, nepaisydamas savo karštinės, atsisakė likti žemiau denio, drąsiai stojo į pirmąsias gretas.
Šio mūšio kaina buvo itin didelė: jis gavo du šūvius į krūtinę ir vieną į kairę ranką, kuri buvo sužalota taip sunkiai, kad liko paralyžiuota visam likusiam gyvenimui. Ši fiziologinė trauma, padariusi jį „Lepanto vienarankiu“, tapo ne tik jo karinės garbės ženklu, bet ir nuolatiniu fizinio skausmo bei socialinės atskirties šaltiniu. Po sužeidimo jis nesitraukė iš tarnybos, toliau tęsė karinę karjerą, tačiau likimas jam paruošė dar sunkesnį išbandymą. 1575 metais, plaukiant atgal į Ispaniją su rekomendaciniais laiškais, kurie žadėjo jam aukštesnį karinį laipsnį, jo laivas buvo užpultas berberų piratų. Tai buvo pabaiga jo svajonių apie šlovę kariuomenėje ir pradžia penkerių metų trukusio vergovės laikotarpio Alžyre, kuris tapo vienu svarbiausių egzistencinių išgyvenimų, suformavusių jo, kaip rašytojo, gilią empatiją kenčiantiems ir kaliniams.
Alžyro kalėjimuose Servantesas tapo žmogumi, kuris neprarado orumo net pačiomis baisiausiomis aplinkybėmis. Jis buvo aktyvus, ne kartą organizavo drąsius pabėgimo bandymus, rodydamas neįtikėtiną ryžtą ir lyderio savybes kitų belaisvių atžvilgiu. Nors šie bandymai buvo nesėkmingi ir net privedė prie dar griežtesnio kalinimo, jie parodė jo nesulaužomą dvasią. Galiausiai, po penkerių metų, 1580-aisiais, už jį buvo sumokėta išpirka, surinkta šeimos ir Trinitorių ordino dėka, ir jis grįžo į Ispaniją. Tačiau tėvynėje, kurią jis gynė ir dėl kurios kentėjo, jo nelaukė jokia šlovė ar pripažinimas. Tai buvo skaudus susidūrimas su realybe: kariuomenė jo nevertino taip, kaip jis tikėjosi, o literatūriniai bandymai, nors ir bandyti, negarantavo pragyvenimo, todėl jis turėjo griebtis bet kokio darbo, kad išgyventų.
Po grįžimo į Ispaniją Servanteso gyvenimas tapo tikra kova su skurdu ir nesėkmėmis. Jis dirbo mokesčių rinkėju – darbas, kuris tuo metu buvo itin nepopuliarus ir pavojingas, nes privertė jį nuolat keliauti per atokius Ispanijos kaimus ir miestelius. Būtent šiame darbe jis susidūrė su pačia įvairiausia Ispanijos visuomene: nuo korumpuotų valdininkų iki paprastų, vargstančių valstiečių, kurių likimai, kalba ir papročiai vėliau tapo „Don Kichoto“ personažų prototipais. Dėl finansinių neatitikimų, sudėtingos to meto buhalterijos ir, tikėtina, kitų žmonių kaltės, jam teko patirti pažeminimą – jis buvo ne kartą pasodintas į kalėjimą dėl „finansinių pažeidimų“. Būtent kalėjimo sienos, paradoksalu, tapo erdve, kurioje gimė genialioji mintis sukurti romaną, kuris parodijuotų populiariuosius riterių romanus ir atskleistų žmogaus vidinį konfliktą tarp iliuzijos ir realybės.
„Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Mančos“, išleistas 1605 metais, nebuvo tik literatūrinis eksperimentas; tai buvo kultūrinis sprogimas. Kūrinys, kurį jis, pasak legendos, pradėjo rašyti kalėjime, sulaukė neįtikėtino pasisekimo visoje Europoje, tačiau paradoksalu tai, kad pats autorius iš šio populiarumo beveik negavo finansinės naudos. Jis gyveno kukliai, nuolat vargdamas ir bandydamas išlaikyti savo šeimą. Tuo metu Ispanija, buvusi „Aukso amžiaus“ viršūnėje, pradėjo rodyti pirmuosius ekonominio ir politinio nuosmukio ženklus. Servanteso tekstai tapo šios epochų sandūros veidrodžiu: jis matė, kaip senieji riteriški idealai dūžta susidūrę su cinizmo ir skurdo pilna realybe. Tai nebuvo tiesiog juokinga knyga apie pamišusį senuką; tai buvo gili filosofinė studija apie žmogaus teisę į savo svajonę, net jei ši svajonė atrodo beprotiška aplinkinių akyse.
Antroji „Don Kichoto“ dalis, pasirodžiusi tik 1615 metais, praėjus dešimčiai metų po pirmosios, buvo sukelta netikėto įvykio – pasirodžiusios apokrifinės, kito autoriaus parašytos tęsinio versijos, pasirašytos slapyvardžiu Avellaneda. Tai privertė Servantesą paskubėti ir užbaigti savo originalią viziją, kurioje Don Kichotas galiausiai atgauna protą, bet kartu ir praranda gyvenimo prasmę. Ši antroji dalis yra laikoma dar gilesne ir brandesne, joje autorius meistriškai žaidžia su skaitytojo suvokimu, pačiais personažais ir literatūros prigimtimi. Servantesas čia nebe tik parodijuoja, bet ir kuria naują, psichologiškai turtingą romano formą, kuri padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Europos literatūrai. Šis rašymo laikotarpis buvo kupinas kūrybinio pakilimo, nepaisant prastėjančios sveikatos ir artėjančios mirties.
Jo asmeninis gyvenimas, kaip ir kūryba, buvo sudėtingas ir kupinas prieštaravimų. 1584 metais vedęs už save 18 metų jaunesnę Kataliną de Salasar, Servantesas niekada nesukūrė klasikinės šeimos idilės, o santuoka dažnai buvo siejama su finansiniu išgyvenimu. Jo ryšys su nesantuokine dukra Izabele de Saavedra rodo jo pastangas prisiimti atsakomybę ir meilę, nepaisant visuomenės požiūrio į tokius ryšius. Servanteso gyvenimas buvo neatsiejamas nuo jo kūrybos, o jo patirtis – nuo karo sužeidimų iki kalėjimų – suteikė jam tą unikalią perspektyvą, kurią vėliau jis sudėjo į savo personažus. Jis nebuvo atsiskyręs genijus; jis buvo žmogus, kuris savo gyvenimą nugyveno „gyvojoje“ Ispanijoje, su visais jos pakilimais ir nuosmukiais.
Žymiausias paveikslas, kuriame, kaip ilgą laiką buvo manoma, yra pavaizduotas Migelis de Servantesas, yra Chuano de Jauregio (Juan de Jáuregui) portretas (1600 m.). Šis kūrinys yra plačiai žinomas ir dažnai reprodukuojamas kaip „tikrasis“ rašytojo atvaizdas, tačiau mokslininkų bendruomenėje jo autorystė ir autentiškumas yra smarkiai ginčijami bei laikomi nepagrįstais.
Iki pat gyvenimo pabaigos Servantesas buvo neįtikėtinai produktyvus, nes sustojimas reiškė mirtį – tiek tiesiogine, tiek finansine prasme. Be garsiojo „Don Kichoto“, jis parašė „Pavyzdingąsias noveles“, kuriose meistriškai demonstravo kalbos valdymą ir gebėjimą kurti įtraukiančius siužetus, taip pat „Persilio ir Sigismundos darbus“ – romaną, kurį pats laikė savo geriausiu kūriniu. Šie darbai liudija ne tik jo literatūrinį meistriškumą, bet ir norą išbandyti įvairius žanrus. Nepaisant nuolatinio skurdo, jis iki paskutiniųjų dienų išliko intelektualiai budrus ir kūrybiškas, nes literatūra jam buvo vienintelis būdas įprasminti patirtas kančias.
Migelis de Servantesas mirė 1616 m. balandžio 22 d. Madride, praėjus nedaug laiko po „Persilio ir Sigismundos darbų“ užbaigimo. Jo mirtis nebuvo viešas įvykis – jis mirė kaip žmogus, kuris paliko pasauliui genialų palikimą, bet pats nesulaukė tinkamo pripažinimo savo gyvenimo metu. Palaidotas Švenčiausiosios Trejybės vienuolyne, jo kapas ilgam dingo istorijos ūkuose, kas tik pabrėžė jo gyvenimo tragiškumą. Tik moderniaisiais laikais atlikti tyrimai leido atrasti jo palaikus, taip savotiškai sugrąžinant rašytoją į Ispanijos istorinę atmintį. Jis paliko ne tik knygas; jis paliko naują būdą matyti pasaulį – per ironijos, gailestingumo ir neišsenkamo tikėjimo žmogaus dvasios stiprybe prizmę.
Šiandien Servantesas yra laikomas Ispanijos „Aukso amžiaus“ simboliu, rašytoju, kuris sugebėjo savo gyvenimo tragediją paversti literatūriniu triumfu. Jo palikimas – tai ne tik „Don Kichotas“, bet ir visa ispanų literatūros kalba, kurią jis išvedė į visiškai naują lygmenį. Jo gyvenimo istorija – tai priminimas, kad didžiausi pasiekimai dažnai gimsta ne iš patogaus gyvenimo, o iš kovos, kančios ir nuolatinio bandymo suprasti žmogaus prigimties sudėtingumą. Servantesas tapo pasaulio piliečiu ne dėl to, kad keliavo po pasaulį, o dėl to, kad savo kūryboje atskleidė universalias tiesas apie kiekvieną iš mūsų, svajojantį vėjo malūnais kovoti už savo idealus.
ROMANO „DON KICHOTAS“ SIUŽETAS IR IDĖJOS
„Don Kichotas“, kaip jau minėjau, 1605 ir 1615 metais išleistas šedevras, yra laikomas pirmuoju šiuolaikiniu romanu, kuriame Migelis de Servantesas meistriškai dekonstruoja riteriškosios literatūros žanrą, tuo pačiu kurdamas gilią egzistencinę dramą. Romano siužetas sukasi aplink vidutinio amžiaus bajorą Alonso Kihaną, kuris, apsėstas riterių romanų skaitymo ir praradęs sveiko proto ryšį su realybe, nusprendžia tapti klaidžiojančiu riteriu Don Kichotu. Apsiginklavęs surūdijusiais protėvių šarvais ir pasibalnojęs apgailėtiną arklį Rosinantą, jis išsiruošia į pasaulį „taisyti skriaudų“ ir ginti teisybę. Jo kelionės tampa tragikomiška kelio istorija, kurioje kiekvienas pakelės užeigos namas virsta pilimi, o paprasti kaimiečiai – didingais riteriais ar piktais burtininkais, taip išryškinant nuolatinę trintį tarp idealizuotos praeities fantazijų ir brutaliai proziškos XVII amžiaus Ispanijos tikrovės.
Pagrindiniai veikėjai – Don Kichotas ir Sanča Pansa – sudaro vieną garsiausių literatūrinių duetų, įkūnijančių amžinąją žmonijos dualybę: idealizmą ir realizmą. Don Kichotas atstovauja kilniam, tačiau atitrūkusiam nuo realybės dvasios polėkiui, kurio nesustabdo jokie fiziniai pralaimėjimai; jis yra komiškas, nes savo vizijomis nuolat patenka į absurdiškas situacijas, tačiau kartu tragiškas, nes jo siekiai yra tyri. Jo ginklanešys Sanča Pansa, storas, savanaudis ir pragmatiškas valstietis, iš pradžių seka paskui riterį tikėdamasis materialinės naudos – salos valdymo. Būtent šis kontrastas tarp riterio, žvelgiančio į dangų, ir jo ginklanešio, žvelgiančio į žemę ir pilną pilvą, sukuria romano komizmą, tačiau bėgant laikui jie vienas kitą „užkrečia“: riteris įgauna šiek tiek sveiko proto, o Sanča išmoksta svajoti.
Komiškumas romane kyla iš nuolatinio neatitikimo tarp riterio suvokimo ir tikrovės, o ryškiausias to pavyzdys – garsioji scena su vėjo malūnais. Don Kichotas, įsitikinęs, kad prieš jį stovi milžiniški priešai, puola juos su ietimi, tikėdamasis herojiškos pergalės, tačiau patiria skaudų fiasko, kai vėjo malūno sparnas jį nubloškia. Šis epizodas tapo universalia metafora kovai su įsivaizduojamais priešais. Kitas pavyzdys yra „Mambrino šalmas“, kurį Don Kichotas palaiko stebuklingu daiktu, nors realybėje tai – tik paprastas skardininkas, naudojamas barzdai skusti. Tokios situacijos nuolat kartojasi, rodydamos, kaip subjektyvus tikėjimas pakeičia objektyvią materiją, priversdamas skaitytoją juoktis, bet kartu ir susimąstyti apie tai, kaip mes patys „konstruojame“ savo pasaulius.
Anuomet, XVII amžiaus Ispanijoje, romanas buvo suprastas pirmiausia kaip arši satyra, nukreipta prieš tuo metu populiarius, bet jau atgyvenusius riterių romanus, kurie, kaip manė amžininkai, temdė žmonių protus. Servantesas savo tekstu griovė šią literatūros formą, išjuokdamas jos pompastiką ir nerealumą. Tačiau bėgant amžiams romano reikšmė transformavosi: XIX amžiaus romantikai, ypač vokiečių filosofai, tokius kaip Friedrichas Schellingas, pradėjo Don Kichotą matyti ne kaip kvailį, o kaip didvyrį, kuris drąsiai meta iššūkį ribotam pasauliui. Šiandien romanas suvokiamas kaip egzistencinis pasakojimas apie žmogaus orumą, apie teisę klysti ir apie tai, kad žmogus savo vidine jėga gali pakeisti aplinką, net jei aplinka jį laiko bepročiu.
Literatūrologai, tokie kaip Miguelis de Unamuno, „Don Kichotą“ interpretavo kaip „ispanų Bibliją“, kurioje Don Kichoto „beprotybė“ tampa aukštesne tiesa, o pats riteris – Kristaus figūros atitikmeniu, kenčiančiu dėl savo idealų. Tuo tarpu garsusis rusų rašytojas ir mąstytojas Fiodoras Dostojevskis teigė, kad Don Kichotas yra „didžiausias ir kilniausias žmogus pasaulyje“, pabrėždamas jo besąlygišką atsidavimą gėriui. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, tokie kaip Haroldas Bloomas, pabrėžia, kad Servantesas pirmajame romane sukūrė „asmenybės“ koncepciją – jo veikėjai keičiasi laike, jie turi vidinį gyvenimą, atmintį ir sąmonę, kas iki tol literatūroje buvo reta.
Interpretavimo galimybės yra beveik begalinės: nuo politinės satyros (kurioje Kichotas bando atkurti senąją, žlungančią Ispanijos didybę) iki grynosios metafizikos, kurioje nagrinėjama ribinė riba tarp sapno ir tikrovės. Romano struktūra, kurioje autorius dažnai įterpia save kaip „redaktorių“, radusį rankraštį, sukuria modernią metafiktcijos techniką – skaitytojas nuolat priverčiamas abejoti pasakotojo patikimumu. Tai kūrinys, kuriame literatūra reflektuoja pati save, todėl kiekviena skaitytojų karta šiame tekste randa vis naujus sluoksnius, atitinkančius jų laikmečio dvasines krizes ar filosofinius klausimus.
Vis dėlto, svarbiausia romano žinutė išlieka humanistinė: nepaisant visų pralaimėjimų, Don Kichotas niekada neatsisako savo orumo ir tikėjimo. Jis pralaimi fizines kovas, jo „šalmas“ yra įlenktas, o „arklys“ pavargęs, tačiau jis niekada nepralaimi savo dvasios. Servantesas mums parodo, kad pasaulis gali būti žiaurus ir neracionalus, tačiau žmogaus gebėjimas kurti prasmingus idealus yra tai, kas mus pakelia virš kasdienybės purvo. Būtent dėl šio universalumo „Don Kichotas“ išlieka ne tik Ispanijos, bet ir visos žmonijos kultūros pamatu, primenančiu, kad kartais pats gražiausias kelias – tai tas, kurį mes patys sugalvojame.
Maištinga Siela
