Filmas: "Renfildas" / "Renfield"

 Sveiki gyvi,

 

Nesvetimas man parodijų žanras, atėjęs tikriausiai iš vaikystės filmų prieš miegą. Prisimenant Drakulos parodiją „Miręs ir tuo patenkintas“ (1995), nusikeliu į vaikystę, kai gera komedija buvo būtent suvokiama tokia: truputį gašli, nemažai absurdiškų situacijų ir daug nesąmonių, primenančių amerikiečių situacijų serialus. Naujausią Drakulos parodiją sukūrė Chris McKay pavadinimu „Renfildas“ (angl. Renfield) (2023), kuriame daugiau dėmesio skiriama ne tiek Drakulai, kiek jo uzurpuotam ir tarnu paverstam Renfildui.

 

Renfildas šiame filme primena superherojų, veikiau jūreivį jankį Papajų, kuris vietoj špinatų suvalgo kokį vabalą ir akimirkai įgyja nepaprastų galių. Nepaisant to, jis ištikimas Drakulai, kuriam ir vėl... išgelbėjo gyvybę, tačiau jaučia, jog šeimininkas jo nemyli, priešingai – jį išnaudoja, todėl apsilanko toksiškų santykių anoniminiame susirinkime. Ir tai šiek tiek juokinga, nes bandoma į klasikinio tarno ir pono santykius pasižiūrėti šiuolaikiškai. Tuo pačiu Renfildas netrukus susipažįsta su policininke, kuri dėl to, kad yra garbaus tėvelio dukrelė, nuvertinama. Besimezgant policininko ir monstro Renfildo simpatijoms, keičiasi ir pats Renfildas, kuris staiga pradeda perimti vis dažniau savikontrolę. Drakula, žinoma, apie tai sužino ir imasi veiksmų.

 

Filmas iš vienos pusės klausia, ar gali žmogus priklausantis nuo kitų noro ir poreikių išsivaduoti ir kurti asmeninę laimę? Visas šis draminis šablonas kaip kaliausė ant kuolo užmaukšlinamas ant klasikinės Drakulos istorijos. Iš dalies tai suveikia, nes filme nemažai tokių taiklių juokelių, kuriuos nesunku atpažinti prie amerikietiško humoro pratusiems lietuviams žiūrovams. Pagrindinį vaidmenį atliko Nicholas Hoult, kuris perteikė Renfildo transformaciją beveik panašiai kaip prieš dešimtmetį savo kitame zombiškame vaidmenyje „Šilti kūnai“ (2013). Drakulos vaidmenį atliko Nicolas Cage ir jam tai tiko, nes atrodė išties geras psichuojantis Drakula. Baisūs dalykai paverčiami paradoksaliai juokingais, tačiau visuminis vaizdinys visgi yra pagal masinio kino šablonus. Kai ką priminė iš serialo apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“, kuris, tiesa, kur kas juokingesnis. Vienam karteliui „Renfildą“ pažiūrėti ne nuodėmė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sorajos M. užmėtymas akmenimis" / "The Stoning of Soraya M."

Sveiki, kino gurmanai,

Irano kinas turi didžiulę paklausą Lietuvoje, nes retai kada būna, kad iš Artimųjų Rytų atskriejęs koks filmas-perlas mane ir kitus nuviltų. Gal dėl to nė nemirktelėjęs pasirinkau filmą gana daug ką pasakančiu pavadinimu „Sorajos M. užmėtymas akmenimis“ (angl. The Stoning of Soraya M.) (2008), kuris realiai atpasakoja vienos moters liudijimus, įrašytus į juostelę, vėliau iš visos tos išpažinties buvo parašyta knyga ir tik vėliau ji ekranizuota.

O istorija pasakoja apie kasdieninį moterų gyvenimą radikalų islamistų patriarchato valdomose musulmonų žemėse. Dėmesio centre – atokiame kaime nelaimingai ištekėjusi gražuolė Soraja, kurią prievartauja vyras ir kuris naktimis laksto su prostitutėmis, bet viešai deklaruoja savo dievobaimiškumą. Remdamasis nelanksčiais ir tiesiogiai suvokiamais Korano įsakymais, jis suorganizuoja kaime pasmerkimą, kad galėtų atsikratyti savo žmona ir vesti nepilnametę... Iš esmės filmas, kaip sufleruoja pats pavadinimas, baigsis šiurpia egzekucija. Manding, kad tai tarsi „Kristaus kančios“ (2004) savotiška moteriška versija, tad net žagtelėjau, kad filme iš tikrųjų vaidina Kristų įkūnijęs aktorius Jim Caviezel.

Šis rimtas filmas ganėtinai vienpusis, labiau primenantis problemos židinio parodomąją versiją, kitą vertus, filmas turi aiškią socialinę to krašto padėties žinią pasauliui, todėl kaltinti vienpusiškumu nelabai ir išeina. Veikia daugybė faktorių, kas iškelia šį filmą į paviršių – egzotiška rytietiška aplinka, kultūra, pasaulėžiūra ir kt., kurie mums, vakariečiams, atrodo barbariški ir absoliučiai nusikalstantys prieš Alachą ir viską, kas turėtų realiai būti pas musulmonus šventa. Labiausiai filmas veikia, kai kalbame apie patriarchališką Dievo vardu veikiančią sistemą – kai dedamas mažamečiui sūnui akmuo į rankas ir liepiama užmušti kekšę (nekaltą) motiną, tada nusidriekia didelis iškreiptos kultūros žemėlapis. Kaip lengva sukurti legalų kriminalinį įvykį, pasiremiant siauraprotiškai suvokiamomis šventraščio tezėmis.

Filmas po kurio lieka nelabai geras jausmas, jog iš tikrųjų stebėjai kažko neleistino, kad iš dalies prisilietei prie kasdienybės realumo, kurios nematai ir pagalvoji, kaip gerai, kad nematai, tačiau kartu užplūsta ir kaltės jausmas, jog kažką turėtum padaryti, kad viso šito nevyktų...

Mano įvertimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb:8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Smėlio ir rūko namai" / "House of Sand and Fog"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Smėlio ir rūko namai“ (angl. House of sand and fog) (2003), kurį režisavo Vadim Perelman. Šis režisierius labai neproduktyvus, esu matęs jo filmą su aktore Uma Thurman, kuris vadinosi „Visas gyvenimas prieš akis“ (2007) ir šis jau buvo žymiai prastesnis už „Smėlio ir rūko namus“.

Na, iškart vilioja toks gražus ir poetiškas filmo pavadinimas, tačiau po juo, kaip įprasta, slepiasi ištisos dramos. Filmas yra apie Amerikos socialines problemas, kurias išgyvena emigrantai ir vidutinį uždarbį turintys amerikiečiai, kurių namus greitai „paima“ bankai ir sugriauna žmonių gyvenimus. Dvi šeimos, dvi istorija, viena su kita susivijusios per nekilnojamąjį turtą... Išties, patiko man šis filmas, jis turi gerą scenarijų, išplėtotą, banguotą, retsykiais nenuspėjamą. Gal nepatiko tik šis jau šablonu tapęs filmo įrėminimas, kada filmo pradžioje pagrindinės veikėjos klausia, ar tai jos namas, o ji tik filmo pabaigoje atsako policininko klausimą, nes nebelieka intrigos, ar dvasiškai palaužta moteris nenusižudys, o tokių pavojų filme buvo daug. Labai jau nebeskaniai atrodo šis padėvėtas efektas, bet pati filmo šerdis išties gera, „užkabinanti“, daugiaprasmė, nenuobodi, skaudi...

Aišku, kai kurios scenos atrodė pernelyg statiškos, keistos, pernelyg kartais iliustruotos garso takeliu, todėl atrodė tokios preciziškos, lyg teatrinės, nenatūralios, kai kitos scenos tokios socialiai gyvenimiškos. Keistas buvo ir šerifo personažas, kuris pasiuntęs vaikus ir žmoną ėmė tiesiog maniakiškai siautėti, paėmęs emigrantų šeimą įkaitais... Keistoka buvo ir finalinė savižudybių serija, kuri priminė „Hamletą“, tačiau tikriausiai toks tas nepakeliamas praradimo skausmas. Labai žaviai atrodė Holivudo gražuolė Jennifer Connelly, labai užtikrintai vaidino Ben Kingsley, toks kultūrinis supratingumas, aiškumas, tikslingumas, charakterio pateikimas man buvo labai įdomus, beveik nematytas.

Šiaip labai įdomus, aktualus filmas, parodantis ne tik socialinį išgyvenimo plėšrūniškumą, bet ir atveriantis įdomias dvasinės žmogaus mutacijas, kritinius, ribinius taškus. Patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Emilės Rouz egzorcizmas" / "The Exorcism of Emily Rose"

Sveiki,

Naktį negalėjau užmigti, tai nusprendžiau pažiūrėti ką nors iš klasikinio tipažo siaubo filmo ir grįžau pas Laura Linney ir jos darbą filme „Elimės Rouz egzorcizmas“ (The Exorcism of Emily Rose) (2005 m.). Taigi, filmus apie egzorcizmą esu matęs tiek, kad dabar visų ir neišvardinsiu, tai nusprendžiau dar ir šį pažiūrėti, juolab kad filmo aprašymas sudomino, jog filmas statytas šįkart ne pagal knygą ar ankstesnius buvusius prototipus, bet pagal realiai egzistavusią Emile Rouz, kuriai atliko egzorcizmą, po kurio mergina mirė, o kunigas buvo apkaltintas žmogžudyste. Šiurpu, kai pagalvoji, kad iš tikrųjų realiame gyvenime kažkas panašaus dėjosi...

Taigi filmas yra daugiau ar mažiau biografinio pobūdžio, įvilktas į tipinio siaubo filmo uniformą. Ar filmas įdomus? Taip, jis pakankamai patrauklus, įtraukiantis. Ar filmas geras ir vykęs? Drįsčiau pasiginčyti. Keistas sprendimas pasakojimą demonstruoti per teismo procesą. Tenka pripažinti, kad visgi teismo procesas, nors ir vietomis intriguoja, visgi tai užsitęsia per ilgai ir darosi vietomis ne tai, kad baisu, bet ir nuobodu. Kitą vertus, jei tai biografinio pobūdžio filmas, kažką labiau iškraipyti gal ir nereikėtų, tad visai suprantamas pasirinktas sprendimas.

Laura Linney, kuri atliko advokatės vaidmenį, atrodė užtikrinta, tačiau mažai kuo išsiskirianti iš gausių advokačių ir FTB pareigūnių. Man ji čia buvo panaši į Judie Foster iš „Avinėlių tylėjimo“, tokia tvirta, nieko nebijanti ir kartu turinti pasėtą abejonę. Taip, yra keletas scenų, per kurias nuėjo šiurpuliukai, bet nuolatinis tąsymasis tarp Emilės istorijos ir bylos man pasirodė nelabai pasiteisinęs dalykas. Žinau, kad po šio filmo vėl atgijo egzorcizmo banga ir netrukus pasirodė dar keletas filmų, kurių pavadinime dominuoja žodis egzorcizmas, kai kuriuos teko matyti ir galiu pasakyti, kad šiaip yra ir stipresnių filmų šia tematika.

Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 46/100
IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela