Filmas: "Laukinės dienos" / "Ah Fei jing juen" / "Days of Being Wild"

 

Sveiki!
 
Mano sena geroji meilė Honkongo režisieriui Wong Kar-Wai! Dar yra filmų, kurių nebūsiu matęs iš ankstyvojo režisieriaus kūrybos etapo ir vienas iš jų yra „Laukinės dienos“ (angl. Days of Being Wild) (1990). Man labai patiko jo filmų poetiškumas, neskuba, sutelktis „Mano vaivorų naktys“ (2007), „Didysis meistras“ (2013), „Meilės laukimas“ (2000), „Laimingi kartu“ (1997) bei „Čiongčingo ekspresas“ (1994). Tai režisierius poetas, kuriam itin svarbus kadro muzikalumas ir garso takelis, įprasminantis veikėjų psichologiškumą ir jautrumą.
 
„Laukinės dienos“ antrasis ilgametražis režisieriaus darbas, įgalinantis, sakyčiau, jo viso kino išskirtinumo aspektus. Istorija mus nukelia į režisieriaus pamėgstą 1960-ųjų Honkongą, kuris anuomet buvo itin smarkiai paveiktas britų kultūros. Pagrindinis veikėjas Judis sužino, kad jo motina nėra tikroji motina, kad ji jį įsisūnijo dar kūdikystėje, tačiau ji nenori pasakyti įsūniui tikrųjų jo tėvų. Judis galiausiai ima neapkęsti moterų, elgiasi su jomis kaip su skudurais, tampa abejingu ir naudojasi jomis tik savo intymiems poreikiams patenkinti. Taip jis suvedžioja pardavėją, kurią atstumia, nes neketina jos vesti, galiausiai jis susiranda kitą isterikę, kuri tampa jo pastumdėle. Atrodo, kad Judis nemoka mylėti, yra nusivylęs moterimis, elgiasi su jomis šiurkščiai, bet galų gale jis jas visas palieka kaip daiktus ir išsirengia į Filipinus ieškoti tikrosios savo motinos...
 
Siužetas, atrodo, lyg ir sudėtingas, tačiau visą filmą sudaro besijungiančios kelios siužetinės linijos: Judžio asmeninė tapatybės drama ir paliktų moterų skausmas. Filmas pilnas pokalbių, kurie, bent jau mano europietiškai akiai, pasirodė šiek tiek infantilūs ir komiški. Prisipažinsiu, kad aš nesuprantu azijietiško humoro, man jis labai tolimas ir neretai absurdiškas. Kaip pamotė bendrauja su sūnumi arba apie ką Judis kalbasi kandžiodamas lovoje savo meilužes, reiktų tikriausiai suvokti kaip dalį azijietiškos bendravimo romantikos. Vienas įdomesnių aspektų filme pasirodė ne Judžio noras susirasti motiną, bet moterų paveikslai, kaip jos save žemindamos ieško kopriklausomybę įforminančių santykių, tad atrodo, kad kuo labiau Judis jas atstumia ir yra abejingas, tuo labiau jos trokšta jo dėmesio ir meilės.
 
Šiaip filmas geras, nors „Laukinės dienos“ netapo mano mėgstamiausiu režisieriaus darbu. Jo kiti darbai bus, sakyčiau, kur kas paveikesni, įtraukesni ir įdomesni. „Laukinėse dienose“ išvysite didžiąją dalį aktorių, su kuriais režisierius dirbs ir prie savo geriausių kino darbų, įskaitant ir puikiąją režisieriaus mūzą Maggie Cheung. Šis filmas – tai lėtas, poetiškas, tamsus ir melodramatiškas darbas. Tai vizualiai kerinti odė vienatvei bei nepasiekiamos meilės ilgesiui, atskleidžianti žmogaus nesugebėjimą rasti ramybę ir susitaikyti su savo kilme. Šekspyriškai baigiasi filmas, kurio pabaigą kažin kaip prisiminiau matęs gilioje vaikystėje. Ar galėjo prieš 30 metų šį filmą rodyti Lietuvos televizija? Galbūt. Iš prislopintų prisiminimų iškilo būtent šio filmo pabaigos motyvas ir vėl sužadino tai, ką tik šis režisierius moka kine padaryti.
 
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 93/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kvepalai. Vieno žudiko istorija" / "Perfume: The Story of a Murderer"

Sveiki, skaitytojai!
 
„Bėk, Lola, bėk“ (1998) režisierius Tom Tykwer praeityje yra sukūręs ne vieną kino hitą, įskaitant ir jo bendradarbiavimą su seserimis Wachowski prie „Debesų žemėlapis“ (2012) projekto. Vis prisimenu savo vėlyvąją paauglystę, kai dar mokykliniais laikais teko skaityti rašytojo Patrick Suskind romaną „Kvepalai“. Absoliuti nostalgija. T. Tykwer ambicingai ekranizavo šį romaną pavadinimu „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (angl. Perfume: The Story of a Murderer) (2006). Teko šį filmą matyti prieš 20 metų, vos kai tik jis pasirodė kino teatruose, ir nuo to laiko jis man kažin kaip įstrigo kaip viena geriausių visų laikų ekranizacijų. Taip, jeigu reiktų pasakyti kokią nors labai arti knygos esančią ekranizaciją, kaip pavyzdį visada prisimenu ne kokį Harį Poterį ar „Žiedų valdovą“, bet būtent filmą „Kvepalai. Vieno žudiko istorija.“
 
Filmas pasakoja apie žuvų turguje gimusį Žaną Batistą Genujį, kuris per plauką išlieka gyvas ir patenka į našlaičių namus. Filme vaizduojamas šiurkštus, purvinas ir dvokiantis XVIII amžiaus Paryžius, atmosfera perteikiama kaip 2006 metų filmui nepaprastai šlykščiai, o tai yra įtaigumo ženklas, bent jau man. Genujis, kaip jau daugelis iš jūsų žino, pasižymi antgamtiniu gebėjimu pajusti pačius subtiliausius kvapus, iš jų vaizduotėje komponuoti tokias variacijas, apie kurias to laikmečio kvepalų meistrai tegali pasvajoti. Galiausiai Genujis keliauja po Pietų Europą ir perpranta kvapų išgavimo meistriškumą. Jis bando išgauti jaunų ir nekaltų mergelių kūniškus kvapus, kurie sukuria magišką ir iš proto vedančius kvepalus, kurie paverčia atsiskyrėlį bene galingiausiu pasaulio valdovu...
 
Daug nesiplėtosiu. Filmas kino kritikų, mano nuostabai, buvo įvertintas labai drungnai. Kritika daugiausia sukosi aplink tai, kad filmas labiau vaizduoja formas, o ne turinį. T. Tykweriui pavyko meistriškai atkurti XVIII a. atmosferą, tačiau jis neišvengiamai prarado didžiąją dalį to tamsaus, filosofinio ir uoslės pojūčiu paremto vidinio pasaulio, kuris darė knygą tokia unikalumą. Dažniausiai žiūrovai kritikavo dėl to, kad neįmanoma perteikti paties kvapo ir jos galios, bet kaip tu tai padarysi kine? Netgi su šių dienų technologijomis? Nepaisant kritikos, man filmas net po 20 metų žiūrint antrąkart darė puikų įspūdį. Britų aktorius Ben Whishaw sukūrė nepaprastą vaidmenį, šiurpų antžmogį, kuris baugina savo blogio genijaus galiomis net ir šiaip vaizduotės stokojančius žiūrovus.
 
Filme pasirodo kino legendos – Dustin Hoffman ir Alan Richman. Veikėjai stilizuoti, ekspresyvūs, šiek tiek primintų kokio „Guliverio kelionės“ personažus, tik režisierius labiau ryškina tą tamsiąją erotiškumo atmosferą, bauginančius Paryžiaus priemiesčius ir bažnyčios galią. Taip, kai kas galbūt gali pasirodyti komiškai perspausta, pvz., kardinolo infantiliški rėksmai. Daug kas kritikavo pabaigos orgijų sceną, bet ji man visame filme viena įspūdingiausių, atskleidžianti sociumo bejėgiškumą prieš antžmogį. Kai kurios scenos teatrališkai dekoruotos, bet kaip jos tinka šiam filmui! Taigi, filmas man vis neprarado žavesio net ir po tiek laiko.
 
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 56/100
IMDb: 7.5
 
Maištinga Siela

Filmas: "Pont Neuf meilužiai" / "Les Amants du Pont-Neuf"

 

Sveiki, mielieji!
 
Yra filmų, kurie tampa klasika. Daugelį iš jų jau niekada nebepamatysiu, kad ir kokie jie būtų geri ir iš serijos „būtina pamatyti“, nes daugiau orientuojuosi į šiuolaikinį naujausią kiną, nes turiu kvailą įsitikinimą, kad naujasis kinas labiau geba atskleisti dabarties laikmečio tendencijas. O gal vaikausi madų? Sunku pasakyti, tačiau tais retais atvejais, kai žiūriu seną kiną, kai dar nebuvo jokių mobiliųjų telefonų ar šiuolaikinių technologijų, o veikėjai skambindavo vienas kitam iš telefonų būdelių, kad pasakytų, jog myli arba palieka – man labai gražu. Reiktų dažniau žiūrėti senesnius filmus. Taip jau nutiko, kad dar nuo 2025 metų „Kino pavasario“ sezono norėjau pamatyti prancūzų režisieriaus Leos Carax filmą „Pont Neuf meilužiai“ (pranc. Les Amants du Pont-Neuf) (1991). Pastarasis jau daugiau nei prieš 30 metų buvo pirmasis filmas, kuris davė startą garsiausiam nepriklausomo kino festivaliui Lietuvoje „Kino pavasaris“. Labai rekomenduoju paskaityti Andriaus Ožalo išskirtinį interviu su režisieriumi „L.Caraxo „Pont Neuf meilužiai“: kartais galvojome, kur čia gyvenimas, kur čia filmas?“
 
Filmas pasakoja neeilinę istoriją apie Paryžiaus benamių porą. Po sunkių skyrybų ir nepagydomos akių ligos menininkė Mišelė (aktorė Juliette Binoche) atsiskiria nuo patogaus gyvenimo ir pasitraukia, ant jos, į tamsą ir pradeda gyvenimą gatvėje. Ji prisiglaudžia ant remontams uždaryto tilto, vadinamo Pont-Neuf, ant kurio gyvena senis ir valkata Aleksas (aktorius Denis Lavant). Mišelės sveikata kasdien vis prastėja, jos regėjimas menksta, tačiau ji nežino, kad yra ieškoma artimųjų ir yra vilties po operacijos susigrąžinti regėjimą. Aleksas ją įsimyli, todėl stengiasi ją išlaikyti ant tilto kuo ilgiau, neleisti jai sugrįžti į ankstesnį gyvenimą. Tarp meilės ir apgaulės, tarp žmogaus laisvės ir nusisavinimo šis filmas atskleidžia bandymą susitaikyti su savęs praradimu. Dviejų benamių, kurie laimės akimirkas Paryžiuje patiria tik gerdami patį pigiausią vyną. Filmas absoliučiai apie iliuzijas ir būvimą čia ir dabar, nors ir apgaulingą. Gal kiek primintų apie benamius alkoholikus filmą su Meryl Streep ir Jack Nicholson „Usnis“ (angl. Ironweed) (1987), tačiau atmosferiškai „Pont Neuf meilužiai“ nepalyginamai kitoks.
 
Filmą, kaip teigė režisierius ir aktoriai, filmuoti buvo tikras vargas, nes visi darbai užtruko 3 metus, nuolat stigo lėšų. Tuo metu režisierius turėjo santykius su pagrindine aktore J. Binoche ir šis filmas žymi kaip jų santykių baigtį. Nors filmui leista kurti kurį laiką ant tikrojo Point Neuf, tačiau laiko neužteko ir teko tilto atitikmenį pasistatyti Paryžiaus priemiestyje už tuo metu itin didelę kainą. Reiktų atkreipti dėmesį į aktorių duetą, nepaprastas atsidavimas šiam vaidmeniui, kaip teigė režisierius, aktoriai netgi nakvodavo realiai gatvėje ir vartojo alkoholį, kad atrodytų įtikinamai. Sakyčiau, žiūrovas patiki tiek J. Binoche, tiek Denis Lavant pasirodymu, kurie sukuria, mano galva, kine kažką itin intymaus ir stebuklingo. Kai kada filmas priartėja prie dokumentinės imitacijos, pvz., benamių ir sutrikusių vaizdavimas prieglaudoje, o kai kada filmas tampa sapniškai romantiškas, pvz., Mišelė apsvaigusi čiuožia vandens slidėmis po naktiniais Paryžiaus tiltais.
 
Nepaisant to, kad filmas apie atsiskyrėlius ir užmirštuosius, jis kažin koks tampa viltingas. „Pont Neuf meilužiai“ – tai odė tiems, kurie yra „nematomi“ visuomenei. Tai idėja, kad tik patyrę visišką praradimą ir visišką atsiskyrimą nuo normų, žmonės gali atrasti tikrąjį, nors ir skausmingą, ryšį su kitu žmogumi. Bet ar taip būna tikrame gyvenime? Tikriausiai, kad ne. Filmas verčia bohemiškai svajoti, jog išėjus iš įrėmintos ir saugios socialinės aplinkos galima patirti ir gyventi kur kas gyvesnį gyvenimą nei bet kada. Tačiau mes gi žinome, kad tai tėra tik vizija, svajonė, tačiau tikrovėje gatvės gyvenimas yra sunkus ir sunaikinantis žmogų. Puiki vaidyba, istorija, ekspresija ir atmosfera. Kartą, sakyčiau, verta pamatyti tikriesiems kino gurmanams.

P. S. Užsimaniau pasivaikščioti ant tikrojo Pont-Neuf tilto.
 
Mano įvertinimas: 9/10
IMDb: 7.6

 
Maištinga Siela

Filmas: "Kaip Džeinė Ostin sugriovė mano gyvenimą" / "Jane Austen a gâché ma vie"

 

Sveiki,
 
Norėčiau kartoti tą frazę, kurią mėgau prieš kokius dešimt ir daugiau metų: prancūzai tikrai moka kurti išskirtines romantines dramas, turi savo stilių, kino kalbą. Deja, pastaruoju metu esu linkęs nusivilti arba gana kritiškai pasižiūrėti ir į europietišką kiną. Režisierė Laura Piani jau daug dirbusi prie įvairių kino ir serialo projektų pasiūlė romantinę dramą „Kaip Džeinė Ostin sugriovė mano gyvenimą“ (pranc. Jane Austen a gâché ma vie) (2024). Pats pavadinimas nieko kaip ir gero nežada, juk apeliuoja į gyvenimo tragediją, tačiau galbūt prancūzai iš dalies supranta ir tokį humorą, kad tragedija atveria naują perspektyvą ir tos naujos potencialios laimės suvokimą. Atrodo, kad apie tai galėtų būti filmas. Bet kaip yra iš tikrųjų?
 
Visgi filmas tik iš dalies apie tai. Pagrindinė veikėja Agata (aktorė Camille Rutherford) yra didmiesčio (tikėtina, kad Paryžiaus) knygyno darbuotoja. Iš pažiūros snobė, bet iš kitos – nors ir intelektualė, bet nutolusi ne tik nuo įprasto miestietiško gyvenimo, bet ir nuo bohemos. Pasakyti, kad ji konservatyvi, tai reiškia, nieko nepasakyti. Veikiau ji užsisvajojusi XIX amžiaus britų rašytojos Džeinės Ostin romanų veikėja, „iškritusi iš laikmečio“, svajojanti apie netikėtą meilę, bet drauge pernelyg keista šiuolaikiniams vyrukams. Galiausiai vieno draugo pagalba ji laimi rankraščio turą ir yra kviečiama Džeinės Ostin provaikaičių į dvarą kūrybinėms rašymo dirbtuvėms, kuriose (bet tikrai, kaip koks Ostin romano braižas!) ji įsižiūri pasipūtusį Ostin provaikaitį, tačiau niekas jai nepavyksta. Tiesą sakant, Agatai nesiseka ne tik meilėje, bet ir tas kūrybinis rašymas, todėl yra priversta meluoti...
 
Filmas liūdnokas. Jis apie neišsipildančias, bet daug žadančias viltis. Iš vienos pusės gal ir visai nieko, kad nėra to holivudinio Happy End, bet veikėja patenka į tokią padėtį, kur ji „pasimatuoja“, kas gi ji iš tikrųjų esanti: tokia pat knygų skaitytoja, svajoklė, kuri sunkiai tikrovėje leidžiasi į nuotykius, o jei leidžiasi, tai abejonės ir nepasitikėjimas (lūkesčiai?) viską sužlugdo. Kitaip sakant, filmas ne apie evoliucionuojančią veikėją, o veikiau apie tokio tipo žmones, kurie turėję progą pasukti gyvenimą kita linkme dėl tam tikrų charakterio priežasčių ir įsitikinimų pasilieka užsiciklinę. Ir tame yra netgi labai didelės tiesos! Kita vertus, filmas schematiškas, veikėja įvedama į šiltnamio sąlygas, t. y. dalyvauja prabangaus dvaro menininkų seminaruose, atpažįstame vyro ir moters flirto buitinius kuriozus, bet drauge tarsi ir nieko neįvyksta. Nežinau, sužiūrėjau šį filmą su tokiu atsainiu skepticizmu, bet tikiu, kad daliai žiūrovų turėtų galbūt visai neblogai susižiūrėti. Galų gale filmas nepateisino savo pavadinimo: Džeinė Ostin nekalta, už savo likimą yra atsakinga tik veikėja Agata.
 
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 73/100
IMDb: 6.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Badautojų namelis" / "Hunger Strike Breakfast"

 

Sveiki, mielieji!

 

Karolis Kaupinis per pastaruosius metus, gindamas laisvą žodį, tapo tikra laisvo žodžio forumo ikona. Nemažai jo straipsnių ir pasisakymų esu perskaitęs, matęs ankstesnį jo filmą „Nova Lithuania“ (2019), kuris, beje, man patiko, gal dėl to tiek daug tikėjausi iš jo naujausio filmo „Badautojų namelis“ (2026), kuris po savo premjeros sausio mėnesį sulaukė nemažai socialiniuose tinkluose iš žinomų žmonių puikių atsiliepimų, tačiau, man regis, dalis liaupsių buvo perteikta dėl influencerinio solidarumo, t. y. edukuoti kitus nueiti ir patiems pasižiūrėti „Badautojų namelį“.

 

Istorijos centre – televizijos diktorė Daiva, kuri po 1991 m. sausio 13-osios įvykių nebegali grįžti į darbą, nes pagal filmo scenarijų okupantai užbarikadavo Lietuvos televizijos ir radijo pastatą. Daiva su buvusiu direktoriumi, negalėdami susitaikyti su blokada, sugalvoja pasistatyti namelį ant ratų ir paskelbti bado streiką okupantams. Prie jų prisijungia kaimynystėje gyvenantis ir nenusisekęs aktorius Sigis, kuris, nors ir turi mažametį kūdikį, slapta įsižiūrėjęs diktorę Daivą. Iš tikrųjų veiksmo ne kažin kiek toliau ir daug. Filmas praktiškai beveik visas nufilmuotas sovietinio palikimo pilkame kieme. Pagrindiniai veikėjai kalbasi, bando įveikti sunkumus, tačiau visos jų pastangos atrodo absurdiškos, nes jų tiesiog per mažai ir jų protestas nepastebimas.

 

Kita vertus, tai metaforinis filmas, kuris atspindi laikmečio atmosferą, bendravimo kultūrą, sudėtingą perėjimą iš okupacinės Lietuvos kultūros prie laisvosios. Protestas filme nebūtinai reiškia politinį protestą. Daiva jau savaitę nebegali tiesiogine to žodžio prasme valgyti, todėl badavimas susietas ir su asmenine tragedija.  Iš tikrųjų filmo idėja sukasi aplink distopinę ar bent jau alegorinę situaciją, kurioje personažai, įkalinti fiziniame ir dvasiniame badavime, bando išsaugoti orumo ar misijos iliuziją. Pagrindinė veikėja tampa simboliu to, kaip fanatiškas tikėjimas „aukštesniu tikslu“ ne tik alina kūną, bet ir visiškai iškreipia realybės suvokimą. Režisierius klausia, kiek toli žmogus gali nueiti atsisakydamas savo prigimtinio gyvenimo geismo, siekdamas tapti kažkuo kitu, nei yra iš tikrųjų. Tai kūrinys apie tai, kaip kolektyvinė psichozė ir užsidarymas nuo išorinio pasaulio paverčia gyvenimą kankinimu, kuriame nebelieka ribos tarp aukos ir budelio.

 

Kad ir koks bebūtų filmas tragiškas, niūrus, šaltas (daugiausia scenų nufilmuota žiemą), visgi jis kartu ir labai ironiškas, slapta atskleidžiantis idilišką žmogaus naivumą, ar tai bebūtų iš stiklainio per bado akciją suryti konservai, ar bandymas po badavimo pamainos nueiti į restoraną skaniai pavalgyti ir vėl išsivėmus grįžti į badavimo namelį – o tai kalba apie žmogaus dvilypumą. Kaupinis visur pabrėžia tą vieno deklaravimo, o kito darymo prieštaringumą.

 

Aišku, didelės liaupsės aktorei Inetai Stasiulytei, kuri šiaip atliko itin tragišką vaidmenį, bet jos slaptas komiškos aktorystės sukirpimas (matyt, prigimtinai) užgniaužimas šiame vaidmenyje suteikė filmui to netikėtai natūralaus dvilypumo. Panašiai galėčiau atsiliepti ir apie aktorių Paulių Pinigį, kuris atliko Sigito vaidmenį – svajonė sukurti despoto Kaligulos vaidmenį, kai pats esi viso labo dėl savo fizinių parametrų stumdomas tėvo ir nemėgstamas teatro aktorius. Tai filmas kažin koks su balansu, bet jis, mano galva, nepranoko kur kas ambicingesnio „Nova Lithuania“ projekto. Suprantu „Badautojų namelio“ sėkmę, jo ištarmes ir išgautą dvilypumą, tačiau filmu iki galo nebuvau sužavėtas: trūko dinamikos, netikėtų siužetinių vingių ir kažin kokios „razinos“, kuria, galima sakyti, tapo pabaigoje suskambusi ir visiškai pamiršta SEL daina „Vėjas“, pastaroji išsviedė mane į prisiminimų kosmosą.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "21 gramas" / "21 Grams"

 

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Yra filmų, kurie mane sukrėtė prieš daugel metų ir vienas iš jų, be jokios abejonės, yra meksikiečių režisieriaus Alejandro G. Iñárritu filmas „21 gramas“ (angl. 21 Grams) (2003). Beje, tai pirmasis mano matytas kadaise filmas iš viso to, ką režisierius sukūrė, o sukūrė jis ne vieną gerą kino patirtį, ar tai būtų filmas „Žmogus-paukštis“ (2014), „Meilė – tai kalė“ (2000) ar „Hju Glaso legenda“ (2015), kuris garantavo aktoriui Leonardui DiCarpio „Oskarą“. Bandau prisiminti, kelintokas buvau, kai pirmąkart šį filmą per tikybos pamoką mums parodė... kunigas! Diskusijų apie filmo turinį būta įvairių, tad po daugel metų vėl pažiūrėjau šį filmą ir jis, man regis, nė kiek nepaseno.

 

Filmas daugiasluoksnis ir chaotiško montažo, bet tikslingai apgalvoto, kuris, sakyčiau, ir sukelia tik dar stipresnį šio filmo įspūdį. „21 gramo“ pavadinimas kilo iš 1907 metais atlikto daktaro Duncano MacDougallo eksperimento, kurį pasiskolino meksikiečių rašytojas ir scenaristas Guillermo Arriaga. Teorija sako, kai žmogus miršta, jis iškart palengvėja 21 gramus. Manoma, kad tai galėtų būti žmogaus siela, savastis, ar kas tik norite, kas iš esmės palieka žmogaus kūną. Visgi pats filmas tik įrėmintas šios teorijos, jis pasakoja kelis persipynusius siužetus. Jauna dviejų vaikų motina Kristina (aktorė Naomi Watts) netenka dviejų dukrelių ir sutuoktinio, kurio organus paaukoja tam, kam jų reikia. Taip pat pasakojama ir nelaimingo įvykio religinio fanatiko Džeko (aktorius Benicio Del Torro) istorija, kuris dėl šio įvykio visiškai praranda pasitikėjimą Dievu ir sėdasi antrąkart į kalėjimą. Galiausiai vieną dieną į Kristinos tampančios narkomane ir alkoholike dėl nepakeliamo skausmo pasibeldžia Polas (aktorius Sean Penn), kuris turi Kristinos vyro širdį...

 

Po daugel metų filmas vis dar stebina tuo, kad siužetas nėra itin sudėtingas, jį galima aprašyti keliais puslapiais, bet koks puikus filmo montažas, kuris pamažu leidžia susidėlioti šiai etiškai ir morališkai sudėtingai istorijai. Filmo montažas mums perteikia lemtingų atsitiktinumo įspūdį, kuria dinamišką laimingo ir griūvančio trapaus gyvenimo įspūdį, kad mes, žmonės, iš esmės nesame pajėgūs valdyti savo likimo, o tai daro kažin kas už mus pačius. Džeko padaryta lemtinga avarija – kas už ją atsakingas, jeigu Džekas viso to nenorėjo, net nebuvo apsvaigęs? Kiek gyvenimų šis įvykis paliečia ir sugriauna. Filmas iš esmės leidžia pažvelgti ir į mūsų asmeninį kaip žiūrovo likimo liniją, jos galimas perspektyvas ir gyvenime sutiktus žmones. Galiausiai filmas ir apie atgailą, ir apie kaltę, ir apie tai, kaip nei vieno, nei kito žmogui nepavyksta gyvenime išvengti. Filmas tamsus, filmas niūrus, filmas depresyvus, bet kartu ir stebinantis, nes tai talentingai sukaltas scenarijus, demonstruojantis po 2000-ųjų kino didžiules ambicijas ir galimybes. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad praėjus 23 metams po šio filmo pristatymo jis vis dar man labai patinka ir jaudina, todėl tai perliukas iš serijos būtina pamatyti.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vėtrų kalnas" / "Wuthering Heights"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Apie šį filmą daug nesiplėsiu. Tikriausiai daugelis jį žiūrėjote, nes puikiai žinote britų rašytojos Emily Brontė romaną „Vėtrų kalnas“, pagal kurį garsi režisierė Emerald Fennell pastatė naujausią šio XIX amžiaus romano ekranizaciją tuo pačiu pavadinimu „Vėtrų kalnas“ (angl. Wuthering Heights) (2026). Šiaip režisierė labai vertinama ir giriama už išties įtikinamus kino projektus, pvz., „Soltbernas“ (2023) ar tas pats spalvingai intriguojantis kino projektas „Perspektyvi mergina“ (2020), tačiau už „Vėtrų kalną“ gavo šiek tiek per nagus. Reikia didelės drąsos lįsti prie britų literatūros klasikos kūrinių ir bandyti padaryti ką nors kitaip, nei tą darė kiti ekranizatoriai.

 

Gerai... Daugelis mano, kad naujoji „Vėtrų kalno“ versija prasta, nes ji neatitinka knygos turinio ir fokusuojasi ne į romantizmo dramatizmą, o į erotiką. Dar labai svarbu paminėti, kad režisierė neekranizuoja visos E. Brontė knygos, tik pasiremia pirmąją knygos istorijos puse ir gana drąsiai interpretuoja, išlaikydama Ketės ir Hitklifo meilės liniją itin hiperbolizuodama siužetinius vingius, įvesdama ne tik naujų spalvų, bet daugybę mizanscenų, kurių romane nė su žiburiu nerasite, pvz., Ketės masturbacija laukuose ar jo ir Hitklifo stebėjimas, kaip darbininkų pora arklidėse užsiima BDSM seksu...

 

Jeigu atvirai, manau, kad filmas pranoko mano lūkesčius. Gal dėl to, kad buvau nusiteikęs pačiam prasčiausiam ir banaliausiam šio romano variantui, tačiau iš „Vėtrų kalno“ padaryti įtampą ir truputį Tinto Braso primenančią erotiką – išties netikėta perspektyva, turint galvoje, kad kostiuminis (?!) erotinis žanras kino industrijoje labai nuvertinamas, nes sudėtinga padaryti ką nors labai originalaus. Manau, režisierė laikosi gotikinės pašėlusios erotikos braižo. Filmas man pasirodė itin atmosferinis, trykštantis pagrindinių veikėjų geismais ir pritrauktais estetiniais pirmo plano kadrais, kuriuose didžiumą dalį vaizdinių sukūrė pagrindiniai jau kine seniai įsitvirtinę savo kartos aktoriai Margot Robbie ir Jackob Elordi, kurie tikriausiai atrinkti dar ir dėl fizinių patrauklių parametrų.

 

Suprantu daugelio žiūrovų nusivylimą, kurie norėjo dar vienos techniškai patobulinto Peter Kosminsky 1992 metų versijos su Juliette Binoche ir Ralph Fiennes, kuri, beje, yra gana tiksli romano ekranizacija. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad naujausioji versija nebedarė to, ką jau ir taip kine puikiai žinome iš šios klasikinės istorijos. Iš tikrųjų, kad ir kaip bepažiūrėsi, labiausiai sukrečia tai, kad Ketė buvo be galo šioje interpretacijoje įsimylėjusi Hitklifą, o tikrame romane išreiškiama tik kaip prielankumas savo vaikystės draugui. Visgi reikėjo padaryti tik viena, mano nuožiūra, koreguoti paties filmo pavadinimą su prierašu, kad filmo medžiaga tik remiasi „Vėtrų kalno“ medžiaga, o nėra ekranizacija, todėl gal ir minios žiūrovų dalis būtų kiek kitaip priėmę šį filmą. Visgi džiaugiuosi, kad asmeniškai pagaliau pamačiau ir man filmas iš tikrųjų patiko, nes jis deda visai kitokius akcentus „Vėtrų kalno“ istorijoje. Beje, techniškai filmas labai kokybiškai ir nufilmuotas, ir sukonstruotas. Puikus Charli XCX įtaigus garso takelis buvo išleistas net vinilinės plokštelės pavidalu kaip nestudijinis albumas, o tai rodo, kokio masto komercijai buvo pasiruošta.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Valio salos baladė" / "The Ballad of Wallis Island"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!
 
Pastaruoju metu man nesiseka su gerais filmais. Bijau, kad ištiks kino žiūrėjimo blokas, nes ką bepaimu iš, atrodo, gerai įvertintų filmų, dažnai imu ir prašaunu pro šalį. Panašiai nutiko su gana gerai kino kritikų įvertinta režisieriaus James Griffiths muzikine drama „Valio salos baladė“ (angl. The Ballad of Wallis Island) (2025), kuri dar nurodyta žanriškai ir kaip romantinė komedija. Žiūrėjau atsainiai ir nuobodžiai, vietomis tikrai norėjosi prisnūsti.
 
Britiškos atmosferos filmas, atšiaurūs Šiaurės jūros salos vaizdiniai šiaip man priimtini ir tas niūrumas paprastai patinka. Istorija gan netipinė, nors itin išsiskiriančia kitokia kino patirtimi taip pat nepavadinsi. Į mažai apgyvendintą salą atvyksta už pusę milijono honorarą koncertuoti garsus dainininkas Herbas. Jį pasitinka vietos keistuolis Karlas, kuris ir nusamdė dainininką... sau vienam. Keistuolis Karlas atrodo netipinis, iš jo įkyraus elgesio ir kyla daugiausia komizmo, jis kone maniakiškai persekioja savo svečią ir net į salą pakviečią Nelę, kitą atlikėją, su kuria Herbas išsiskyrė prieš kurį laiką. Atrodo, kad Karlas bando per muziką sujungti dvi sudužusias širdis, tik ar jam pavyks?
 
Nežinau... Filmą iš esmės pasirinkau dėl aktorės Carey Mulligan, kuri gana dažnai kine sukuria kažkokią magnetinę trauką, ji išties puiki aktorė, tačiau „Valio salos baladė“ kažin kuo nuobodi, atkartojanti jau matytas romantines dramas, kuriose vyksta labai panašios istorijos. Aktoriai, deja, nesukuria įsimintinų vaidmenų, tačiau filmas nėra visiškai beviltiškai, jis orientuojasi į pramoginį pozityvumą, viltingą tikėjimą, jog paprastomis geranoriškomis pastangomis galima šį pasaulį ir santykius pataisyti, o kažkada sudužusias širdis vėl užpildyti meile. Aišku, filmas nenueina pačiu banaliausiu keliu, nepasiūlo nusaldintos ir viską išgydančios iliuzijos. Visgi filmo pradžia buvo nemažai žadanti, bet daugmaž nuo vidurio scenarijus tampa schematiškas, o romantiniai etiudai, iš kurių formuojamas bendras naratyvas, pernelyg nuspėjami ir neypatingi. Nežinau, kaip iškenčiau iki galo, bet pažiūrėjau, tačiau iš filmo negavau absoliučiai nieko, nes emocijų nesukėlė. Pernelyg akivaizdžios schemos badė akis, o kolegos, kurie žiūrėjo su manimi filmą, vėl mane iškeikė už pasirinkimą ir išėjo į kitą kambarį. O tai daug ką pasako...
 
Mano įvertinimas: 4/10
Kritikų vidurkis: 78/100
IMDb: 7.4

 
Maištinga Siela

Filmas: "Sesės" / "Drowning Dry"

 

Sveiki!
 
Mano pirmasis susipažinimas su lietuvių režisieriumi Laurynu Bareiša, deja, nebuvo sėkmingas. Nemačiau jo ankstesnių darbų, neaptarinėsiu ir tarptautinių laurų, įvertinimų ir sėkmių, tik pasidžiaugsiu, jog jis kuria lietuvišką sėkmingą kiną, laikosi savo nekomercinės kino laikysenos. Jo filmas „Sesės“ (2024), kurį tikriausiai jau pamatė visi kiek labiau suinteresuotai sekantys lietuviško kino naujienas, manęs pralaukė net kelerius metus. Girdėjau neblogų atsiliepimų, tad iš filmo tikėjausi nemažai, turbūt todėl, kad tikiu paskutiniuoju metu lietuviško kino sustiprėjimu ir atgimimu.
 
Deja, filmas „Sesės“ man nepatiko. Istorija pasakoja apie dviejų seserų – Ernestos (aktorė Gelminė Glemžaitė), Justės (aktorė Agnė Kaktaitė) – šeimų trumpas atostogas turistinio stiliaus kaimo sodyboje su vaikais. Iš pradžių pasirodė, kad scenarijus pakryps psichologinės įtampos linkme, t. y. seserų konkurencija, slapti mylimieji ir meilužiai, galgi net šokiruojantys „kas kieno vaiko tėvas?“ istorijos linkme. Gal tokia linkmė būtų melodramatiškesnė, bet įdomesnė? Priklauso nuo režisūros ir kompozicijos. L. Bareišos „Sesių“ versija lėta ir nuobodžiaujanti vizija, kuri vaizduoja ilgą ceremoniją iki lemtingo ir itin tragiško įvykio. Intarpai iš ateities davė šiokios tokios intrigos, bet nedaug, nes daugmaž viskas nuspėjama.
 
„Sesės“ lėtojo kino pavyzdys, kuris nesistengia labai intrigruoti, bet ir nesukuria kitokios kino patirties. Veikėjai – nuobodžiaujantys tėvai, kurie stengiasi atsipalaiduoti sodyboje: kas kepti mėsą grilyje, kas įsilieti į moterų terapinį būrelį ir šiek tiek išmaukti alaus. Daug buitinių pokalbių, pasikraustymų, pasiruošimų, o tie buitiniai pasikuitimai užima didžiąją dalį filmo. Tiesą sakant, nuobodu, pasigedau provokacijos, intrigos, netikėtumo ir naujos perspektyvos, galiausiai istorijos idėjos, ekspresijos. Filmo struktūra klasikų klasika. Idėjos naujos čia nerasite, viskas kine išrašyta iš jau matytų istorijų, todėl iš esmės norisi kaltinti net ne pačią režisūrą, kiek kino filmo scenarijų ir sumanymą. O kokie jau nuobodūs personažai! Šakės! Rodos, talentingi aktoriai, matyti tikrai geruose kino projektuose, tačiau potencialas neišnaudotas, nes nesukurtas nė vienas įdomus veikėjas, kuris nors kiek intriguotų ir įsimintų, išlaikytų įtampą. (Įsimintiniausia scena, kai vaiko ranką uždeda ant donoro organus priėmusiojo pilvo). Guminiai ir rimtai „patempti“ darbo rutinos ir vaikų auklėjimo nuovargio iškamuoti veidai. Gal utrarealistiška, bet nieko išskirtinio neperteikia ir nepapasakoja. Šiaip realiai esu nusivylęs šiuo filmo. Mano kolega, kuris tuo pat metu žiūrėjo, apkaltino mane, kad antrą vakarą iš eilės prašaunu su filmu. Galiu tik nebent pasidžiaugti tais, kuriems šis filmas patiko ir jame atrado tai, kas iš tikrųjų juos sujaudino. Aš Jiems pavydžiu.
 
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb:5.8

 
Maištinga Siela

Filmas: "Žvelgiant į saulę" / "In die Sonne schauen"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Nedaug per metus parašau filmams dešimtukų, tačiau vokiečių režisierės Mascha Schilinski filmas „Žvelgiant į saulę“ (vok. In die Sonne schauen) (2025) mane absoliučiai įtraukė, užhipnotizavo ir net keletą kartų nuėjo šiurpas pagaugais. Priminė panašius potyrius, kuriuos kažkada mačiau žiūrėdamas įsimintinas įvairių festivalių filmus „Po saulės“ (2022), „Visi mes svetimi“ (2023) ar tuos pačius Terrence Malick filmus, tik šįkart kažin kaip vis tiek savitai, sakyčiau, beveik prūsiškai, mat filmas nufilmuotas Vokietijos šiaurėje, prie Elbės upės, kur besisvečiuojant režisierei ir kilo mintis sukurti šiuose kraštuose filmą.
 
Filmo pasakojimą sudėtinga įrėminti į siužetą, nes jis pasakoja keturias paralelines istorijas iš skirtingų Vokietijos XX amžiaus istorijos momentų. Nuo šiuolaikinių paauglių pasaulio iki mažylės baltaplaukės Almos XX amžiaus pačioje pradžioje, kuri seka sudėtingą savo namų socialinį gyvenimą. Karų, traumų ir geismo paženklinta istorija išdrikusi ir smarkiai poetizuota kaip kokia Lanos Del Rey „Summertime Sadness“ melodija ir vaizdo klipo tonacija. Fragmentiški pasakojimo momentai perteikti įtaigiai, o juos jungia Elbės upės vietovė, ypatingas raudonų plytų namas, uždaras kiemas, kuris bėgant dešimtmečiams keičiasi pagal to laikmečio kultūrą, o namuose vis gyvena nauji žmonės, tačiau jie kažin kuo panašūs, atsikartojantys, tarsi įciklinti intuityviai jaučiamos jėgos – gal vietovės ir čionai įsispraudusių energetiškai likimų, kurie linkę vienokiomis ar kitokiomis formomis atsikartoti.
 
Pasakojime randasi vyras, netekęs kojos, geismo kamuojamos jaunos moterys, pūslėtos ir gyvenimo džiaugsmo netekusios tarnaitės, žiaukčiojančios puritoniškos motinos, incestas... Visas pasakojimo koloritas primena vaiduoklišką nuojautą, kurią užsipildo pats žiūrovas. Nesitikėkite paaiškinimo ar užbaigtumo, nes tai jausmų voratinklis, kuriame švysteli kaip ungurių šonai žmonių sudramatinti žmonių likimai, tačiau jie iš esmės etiudiniai, neužbaigti ir neapibrėžti, bet intuityviai numanomi. Režisierei pavyko unikaliai išgauti atmosferą, kuri man kaip žiūrovui kėlė alkį, troškulį ir tuo pačiu buvau maitinamas. Retai besutinku tokių vaidybinių filmų, kurie perteiktų gyvenimo ir mirties tėkmę, kartu būtų kaip šeimos saga, epiškas, bet pasakojimo maniera atmestų visus epiškumo konceptus, priartintų prie mirties pažinimo, bet kartu ir paryškintų gyvenimo trapumo grožį. Filmas, kuriame vaikų žaidimai pranašiškai išsipildo, o stambiu planu kameros pagautas pirmas planas, aktorių akys perteiktų likimo nuojautas.
 
Filmas, kuris pradžioje sukėlė tam tikrą abejonę, tačiau tampa ritualinis ir pagavus kaip vaikų žaidimai, ar tai būtų prikaltos tarnaitės klumpės, ar staiga pragaru tapusi šieno daržinė, ar į medį įlipusi mergaitė, kuri laukia, kol ją suras. Istoriniai vokiečių kontekstai įvedami subtiliai, tad atrodo, kad blogis ir mirtis visada tūno šalia, o prie namų tekanti Elbė, kuri ne vieną paskandino ir paskandins, dar ir žymi dviejų Vokietijų (Vakarų ir Rytų) puses, staiga įgauna ne tik geopolitinę prasmę, bet ir individualią, dalijanti kiekvieno vietos gyventojo likimą. Daug emocijų sukėlė šis filmas, toks jusliškai ir empatiškai universalus ir turtingas, kad net nežinočiau, kam jį iš tikrųjų rekomenduoti, nes jis ne visiems ir patiks, tačiau tai, ko šiandien jau kuris laikas ieškau nepriklausomame kine, sakyčiau, „Žvelgiant į saulę“ suteikė su kaupu. Beje, filmas Kanų kino festivalyje pelnė Žiuri prizą, Lietuvoje jis buvo pristatytas kino festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“, kur sulaukė kino kritikų palaikymo dėl savo neįprastos formos ir gilaus egzistencinio turinio. Man belieka tik pritarti – filmas išskirtinis.
 
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.1

 
Maištinga Siela

Filmas: "Mėlynas mėnulis" / "Blue Moon"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesu joks Brodvėjaus miuziklų gerbėjas, gal dėl to nieko nežinojau apie Brodvėjaus aukso amžiaus kūrėją Lorenz Hart (1895–1943), kuris pakeitė ne tik Brodvėjaus dainų turinį, bet padarė tiesioginę įtaką amerikietiškai pop muzikai. Filmas pavadintas pagal bene garsiausią jo sukurtą dainą „Mėlynas mėnulis“ (angl. Blue Moon), kurį režisavo mano mėgstamas „Vaikystė“ (2014), trilogija „Prieš saulėlydį“ (1995) ir kt. Richard Linklater. Tiesą sakant, „Mėlyną mėnulį“ nusprendžiau pasižiūrėti vien dėl to, kad Linklateris puikiai režisuoja, nors iš filmo ne kažin ko tikėjausi.

 

Kaip minėjau, istorija pasakoja apie Lorenz Hart, kuris ilgus dešimtmečius drauge su Richard Rodgers kūrė miuziklo dainas, tačiau filme vaizduojama naktis, kai Rodgeris po daugybės metų Harto neprofesionalaus elgesio sukūrė kitą miuziklą su kitų kūrybiniu parneriu. Lorenzas iš tikrųjų kremtasi ir išgyvena savotišką scenos išdavystę, nors filme jis stengiasi visa tai atlaikyti oriai ir pagarbiai šypsotis, tačiau jo kūrybinės galios mąžta, o depresija ir alkoholizmas visiškai pakerta jo stabilumą. Lorenzas (reiktų apie jį šiek tiek pasidomėti už filmo ribų) iš tikrųjų buvo homoseksualas alkoholikas, nors ir pripažintas genijus, tačiau Richardui Rogeriui, pasižymėjusiam stabilumu ir disciplina, su juo dirbti buvo itin sudėtinga, jis tiesiog jį išvargino, tad natūralu, kad Hartas miršta Antrojo pasaulinio karo metais JAV-ose, įveiktas alkoholizmo ir nuoskaudų...

 

Filmas iš dalies patiko, bet jis nėra įspūdingas. Jis truputį siurrealistiškas, nes režisierius tarsi per vieną vakarą vaizduoja Lorenzą bare, kuriame geria ir kalbasi su vyrais, tačiau pereidamas į kitą baro pusę staiga atsiduria „Oklahomos“ miuziklo pristatymo vakarėlyje, tad režisierius tarsi per vieną vakarą pasakoja dvi skirtingas laikmečio istorijas, nubrėždamas pagyvenusio ir iliuzijose paskendusio liūdno ir prislėgto homoseksualo gyvenimą. Tiesa, filmas turi keletą labai stiprių sudedamųjų. Visų pirma, gerai parinkta aktorių rokiruotė. Režisieriaus ilgametis bičiulis aktorius, sukūręs vaidmenis bene garsiausiuose jo filmuose, Ethan Hawke, čia išvysite ir puikųjį Andrew Scott bei Margaret Qualley. Visi jie dirba stambiu planu, dalyvauja charizmatiškuose pokalbiuose ir perteikia sudėtingą Lorenzo žlugimo istoriją, bet kartu lyg ir šiek tiek pozuoja kaip kokiame „Didžiajame Getsbyje“.

 

Filmas plepus, jo pagrindas – pokalbiai, tad reiktų pagirti, jog gerai sukaltas scenarijus ir dialogai, kurie liejasi pagal XX amžiaus menininko rafinuotą manierą, bet kartu rodo žlungančias viltis, alkoholizmą, veikėjų saviapgaulę, vidinę destrukciją. Filmas kaip teatro scena, žavingas, atmosferiškas, įprasminantis tikriausiai, visų pirma, patiems amerikiečiams Lorenzo Harto asmenybės svarbą, o man ši istorija pasirodė gan tolima, mažai kuo aktuali ir, tiesą sakant, kiek nuobodoka.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Geras berniukas" / "Good Boy" / "Heel"

 

Sveiki!

Manau, lenkų režisieriui Jan Komasa, kurio lenkiškus filmus dilogiją „Savižudžių kambarys“ (2011, 2020) bei „Kristaus kūnas“ (2019) labai mėgau, nelabai nusisekė projektas su anglakalbe kompanija naujausiame filme „Geras berniukas“ (angl. Good Boy) (2025). Pirminėje darbinėje versijoje filmas angliškai vadinosi „Heel“, bet galutinėje produkcijoje išleistas kaip „Good Boy“. Bandau sugalvoti įdomesnių argumentų, kodėl manęs filmas nepaveikė ir neįtikino, tačiau visur atsitrenkiu į anglosaksiško kino struktūras ir klišes, tad beveik neabejoju, kad, jeigu Komasa būtų tą pačią medžiagą statęs Lenkijoje su nepriklausomo kino komanda, filmas būtų kur kas paveikesnis.

Istorija pasakoja apie jauną chuliganą ir narkomaną Tomį (aktorius Anson Boon), kurį vieną dieną nusitašiusį nuo kelkraščio paima atokaus dvaro turtuolis Kristas (serialo „Paauglystė“ aktorius Stephen Graham), kurį prirakintą pradeda laikyti rūsyje, tikėdamasis baisiais metodais perauklėti, t. y. ne tik atjunkyti nuo narkotikų, bet ir pertransformuoti jo asmenybę, kad jis taptų kuo panašesnis į prieš tai buvusį ir mirusį sūnų. Tas tėvystės ir motinystės pažeistas potrauminis motyvas kine tiesiog metai iš metų maitina pusę psichologinių trilerių ir galo, aišku, nematyti. Po namu slampinėja gilioje depresijoje skendinti sadistė žmona Ketrina (aktorė Andrea Riseborough) ir jų prasižengti bijantis sūnelis Jonatanas. Žodžiu, didžioji filmo istorija turėjo sukelti psichologinį aštrumą, paremtą psichologiniu veikėjų spaudimu Tomiui. Tiesą sakant, scenarijuje tas ir numatyta, bet tai nuobodu. Galiausiai Tomis iš tikrųjų pamažu pasiduoda Kriso šeimai, retkarčiais ima justi laimę, savotišką pritapimą prie jų, bet niekada neužmiršta, kad tėra tik prie grandinių prirakintas kalinys...

Psichologiškai sutraumuoti veikėjai elgiasi drastiškai patologiškai. Gal ne taip psichiškai kaip Hitchcocko „Psyche“, tačiau režisierius labai jau stengiasi pateisinti ir atskleisti šios sutraumuotos šeimynėlės žmogiškąją pusę. Iš tikrųjų ko gaila, tai to mažo berniuko, kuriam liepia iki vėmulio rūkyti cigaretes už jų slėpimą, o visas tas melancholinis skausmas ir šmėkšliška Ketrina primena perspaustą ir hiperbolizuotą komiksų personažą. Gal net tą vaiduoklę mergytę verksnę iš Hario Poterio dušo...

Scenarijus nieko naujo nepasiūlo. Schemos ir modeliai atpažįstami, o filmo koloritas britiškai amerikietiškas, nekeliantis didelės intrigos. Galiausiai netgi pabaigą pavyko įspėti, kai auka buvęs narkomanas pats sugrįžta pas savo budelius, nes pradeda suvokti, kad jų smurtingas ir radikalus būdas „gydyti“ gali padėti jo merginai... Baikime! Tai tikrai labai holivudinė ir nuvilianti istorijos pabaiga, bet ar galėjo būti kitaip? Scenarijaus plėtotė žanriškai vidutiniška, tarsi režisieriui buvo pasiūlyta „pasibandyti“, jeigu nori, pagal šią istoriją statyti su britais kiną. O kas nenorėtų, juk tokia galimybė! Deja, „Geras berniukas“ tampa smurto istorija, kuri nieko neišgydo, tik sukuria iliuziją, kad Tomis pradeda elgtis nors per nago juodymą teisingai, tačiau jis imasi tos pačios struktūros ir modelio, nuo kurio pats kentėjo. Ką nori pasakyt filmas? Kad muštru galima viską „išmušti“, o iš bevalio ir klausimų nekeliančio individo užtenka tik „taip“ ir jau galima dėti prie veido choroformos ir vilkti į rūsį? Visgi filmas išlaiko pramoginį lygį, nors veda per kažkokias edukacinių formų patologijas, bet kartu leidžia smagintis psichuojančių veikėjų angeliškais žvilgsniais, trokštančiais susigrąžinti to, ko neįmanoma. Galiausiai filmas apie iliuzijas ir pats kūrinys labai jau iliuzinis. tad daugeliui pramogai, manau, patiks. Jaučiuosi peraugęs tokį kiną.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Maištinga Siela