Filmas: "Žvelgiant į saulę" / "In die Sonne schauen"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Nedaug per metus parašau filmams dešimtukų, tačiau vokiečių režisierės Mascha Schilinski filmas „Žvelgiant į saulę“ (vok. In die Sonne schauen) (2025) mane absoliučiai įtraukė, užhipnotizavo ir net keletą kartų nuėjo šiurpas pagaugais. Priminė panašius potyrius, kuriuos kažkada mačiau žiūrėdamas įsimintinas įvairių festivalių filmus „Po saulės“ (2022), „Visi mes svetimi“ (2023) ar tuos pačius Terrence Malick filmus, tik šįkart kažin kaip vis tiek savitai, sakyčiau, beveik prūsiškai, mat filmas nufilmuotas Vokietijos šiaurėje, prie Elbės upės, kur besisvečiuojant režisierei ir kilo mintis sukurti šiuose kraštuose filmą.
 
Filmo pasakojimą sudėtinga įrėminti į siužetą, nes jis pasakoja keturias paralelines istorijas iš skirtingų Vokietijos XX amžiaus istorijos momentų. Nuo šiuolaikinių paauglių pasaulio iki mažylės baltaplaukės Almos XX amžiaus pačioje pradžioje, kuri seka sudėtingą savo namų socialinį gyvenimą. Karų, traumų ir geismo paženklinta istorija išdrikusi ir smarkiai poetizuota kaip kokia Lanos Del Rey „Summertime Sadness“ melodija ir vaizdo klipo tonacija. Fragmentiški pasakojimo momentai perteikti įtaigiai, o juos jungia Elbės upės vietovė, ypatingas raudonų plytų namas, uždaras kiemas, kuris bėgant dešimtmečiams keičiasi pagal to laikmečio kultūrą, o namuose vis gyvena nauji žmonės, tačiau jie kažin kuo panašūs, atsikartojantys, tarsi įciklinti intuityviai jaučiamos jėgos – gal vietovės ir čionai įsispraudusių energetiškai likimų, kurie linkę vienokiomis ar kitokiomis formomis atsikartoti.
 
Pasakojime randasi vyras, netekęs kojos, geismo kamuojamos jaunos moterys, pūslėtos ir gyvenimo džiaugsmo netekusios tarnaitės, žiaukčiojančios puritoniškos motinos, incestas... Visas pasakojimo koloritas primena vaiduoklišką nuojautą, kurią užsipildo pats žiūrovas. Nesitikėkite paaiškinimo ar užbaigtumo, nes tai jausmų voratinklis, kuriame švysteli kaip ungurių šonai žmonių sudramatinti žmonių likimai, tačiau jie iš esmės etiudiniai, neužbaigti ir neapibrėžti, bet intuityviai numanomi. Režisierei pavyko unikaliai išgauti atmosferą, kuri man kaip žiūrovui kėlė alkį, troškulį ir tuo pačiu buvau maitinamas. Retai besutinku tokių vaidybinių filmų, kurie perteiktų gyvenimo ir mirties tėkmę, kartu būtų kaip šeimos saga, epiškas, bet pasakojimo maniera atmestų visus epiškumo konceptus, priartintų prie mirties pažinimo, bet kartu ir paryškintų gyvenimo trapumo grožį. Filmas, kuriame vaikų žaidimai pranašiškai išsipildo, o stambiu planu kameros pagautas pirmas planas, aktorių akys perteiktų likimo nuojautas.
 
Filmas, kuris pradžioje sukėlė tam tikrą abejonę, tačiau tampa ritualinis ir pagavus kaip vaikų žaidimai, ar tai būtų prikaltos tarnaitės klumpės, ar staiga pragaru tapusi šieno daržinė, ar į medį įlipusi mergaitė, kuri laukia, kol ją suras. Istoriniai vokiečių kontekstai įvedami subtiliai, tad atrodo, kad blogis ir mirtis visada tūno šalia, o prie namų tekanti Elbė, kuri ne vieną paskandino ir paskandins, dar ir žymi dviejų Vokietijų (Vakarų ir Rytų) puses, staiga įgauna ne tik geopolitinę prasmę, bet ir individualią, dalijanti kiekvieno vietos gyventojo likimą. Daug emocijų sukėlė šis filmas, toks jusliškai ir empatiškai universalus ir turtingas, kad net nežinočiau, kam jį iš tikrųjų rekomenduoti, nes jis ne visiems ir patiks, tačiau tai, ko šiandien jau kuris laikas ieškau nepriklausomame kine, sakyčiau, „Žvelgiant į saulę“ suteikė su kaupu. Beje, filmas Kanų kino festivalyje pelnė Žiuri prizą, Lietuvoje jis buvo pristatytas kino festivalyje „Lokys, liūtas ir šakelė“, kur sulaukė kino kritikų palaikymo dėl savo neįprastos formos ir gilaus egzistencinio turinio. Man belieka tik pritarti – filmas išskirtinis.
 
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 90/100
IMDb: 7.1

 
Maištinga Siela