Sveiki.
„Geriausias vaistas tiems, kurie bijo, jaučiasi vieniši ar nelaimingi, yra išeiti į lauką, kur nors, kur jie galėtų pabūti vieni su dangumi, gamta ir Dievu. Tik tada pajunti, kad viskas yra taip, kaip turi būti.“ Anne Frank (Ana Frank)
Ana Frank šias eilutes savo dienoraštyje užrašė 1944-ųjų vasario 23-ąją, kai kartu su šeima jau antrus metus gyveno visiškoje izoliacijoje ankštoje slėptuvėje Amsterdame. Tai nėra tiesiog gražus pastebėjimas apie gamtos grožį; tai trylikametės mergaitės, kuriai buvo atimta laisvė, šviesa ir tyras oras, egzistencinė įžvalga. Sėdėdama palėpėje ir pro nedidelį langelį stebėdama vienintelį prieinamą pasaulio fragmentą – kaštoną ir dangaus lopinėlį – Ana suvokė, kad žmogaus dvasia gali rasti ramybę tik prisilietusi prie kažko amžino ir didesnio už jį patį.
Ši citata atskleidžia neįtikėtiną Anos gebėjimą atskirti laikiną žmogiškąjį žiaurumą nuo nekintančios visatos tvarkos. Jos žodžiai apie „dangų, gamtą ir Dievą“ liudija viltį, kad net baisaus karo fone pasaulis iš esmės išlieka teisingas ir gražus. Paguoda jai nebuvo problemų sprendimas ar išsigelbėjimas, o veikiau vidinis pajutimas, kad „viskas yra taip, kaip turi būti“ – tai pasidavimas gamtos dėsniams, kurie suteikia stabilumo jausmą, kai aplinkinis socialinis pasaulis griūva.
Galiausiai, Anos Frank mintys apie gamtą kaip vaistą nuo baimės ir vienatvės šiandien skamba kaip universalus priminimas apie žmogaus ryšį su aplinka. Ji pabrėžė, kad gamta yra vienintelė vieta, kurioje turtinė padėtis ar socialinis statusas neturi reikšmės – ji priima kiekvieną, ieškantį nusiraminimo. Net ir tragiško likimo akivaizdoje Ana sugebėjo palikti pamoką apie tai, kad didžiausia paguoda dažnai slypi paprasčiausiuose dalykuose, kurie nieko nekainuoja, bet suteikia jėgų išlikti žmogumi.
Maištinga Siela
„Geriausias vaistas tiems, kurie bijo, jaučiasi vieniši ar nelaimingi, yra išeiti į lauką, kur nors, kur jie galėtų pabūti vieni su dangumi, gamta ir Dievu. Tik tada pajunti, kad viskas yra taip, kaip turi būti.“ Anne Frank (Ana Frank)
Ana Frank šias eilutes savo dienoraštyje užrašė 1944-ųjų vasario 23-ąją, kai kartu su šeima jau antrus metus gyveno visiškoje izoliacijoje ankštoje slėptuvėje Amsterdame. Tai nėra tiesiog gražus pastebėjimas apie gamtos grožį; tai trylikametės mergaitės, kuriai buvo atimta laisvė, šviesa ir tyras oras, egzistencinė įžvalga. Sėdėdama palėpėje ir pro nedidelį langelį stebėdama vienintelį prieinamą pasaulio fragmentą – kaštoną ir dangaus lopinėlį – Ana suvokė, kad žmogaus dvasia gali rasti ramybę tik prisilietusi prie kažko amžino ir didesnio už jį patį.
Ši citata atskleidžia neįtikėtiną Anos gebėjimą atskirti laikiną žmogiškąjį žiaurumą nuo nekintančios visatos tvarkos. Jos žodžiai apie „dangų, gamtą ir Dievą“ liudija viltį, kad net baisaus karo fone pasaulis iš esmės išlieka teisingas ir gražus. Paguoda jai nebuvo problemų sprendimas ar išsigelbėjimas, o veikiau vidinis pajutimas, kad „viskas yra taip, kaip turi būti“ – tai pasidavimas gamtos dėsniams, kurie suteikia stabilumo jausmą, kai aplinkinis socialinis pasaulis griūva.
Galiausiai, Anos Frank mintys apie gamtą kaip vaistą nuo baimės ir vienatvės šiandien skamba kaip universalus priminimas apie žmogaus ryšį su aplinka. Ji pabrėžė, kad gamta yra vienintelė vieta, kurioje turtinė padėtis ar socialinis statusas neturi reikšmės – ji priima kiekvieną, ieškantį nusiraminimo. Net ir tragiško likimo akivaizdoje Ana sugebėjo palikti pamoką apie tai, kad didžiausia paguoda dažnai slypi paprasčiausiuose dalykuose, kurie nieko nekainuoja, bet suteikia jėgų išlikti žmogumi.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą