Filmas: "Lujis Teru – monosferos viduje" / "Louis Theroux: Inside the Manosphere"

 

Sveiki, kino žmonės!
 
Nemažai visokių nuomonių girdėjau apie Adrian Choa režisuotą dokumentinį filmą „Lujis Teru – monosferos viduje“ (angl. Louis Theroux: Inside the Manosphere) (2026). Kiek supratau, daugelio filmas vadinamas propagandiniu, o užmetus akis į šių teiginių autorių profilius, akivaizdu, kad menkai išsilavinę viduriniosios klasės jauni žmonės, patys bandantys kurti panašų internetinį monosfera grįstą turinį arba akylai stebi savo naujuosius dievukus ir juos nuožmiai gina. Terminas monosfera dažniausiai vartojamas apibūdinti specifinę interneto erdvę, kurioje dominuoja viena nuomonė, viena ideologija arba kurioje informacija cirkuliuoja uždarame rate, nesuteikiant vietos alternatyviems požiūriams: kieno ratuose sėdi, to ir giesmę giedi. Šiame dokumentiniame filme pasakojamos keturių-penkių savimi pasitikinčių alfa vyrukų istorijos, pastarieji uždarbiauja tiesioginėmis transliacijomis, kurdami kitus žeminantį turinį, bet darantį didžiulį poveikį jaunimui ir paaugliams naujoje patyčių visuomenėje.
 
Visą laiką žiūrėdamas galvojau, kuo gyvena mūsų šalies jaunimas ir kas jų dievaičiai, kurių transliacijas ir pašaipas besąlygiškai palaiko. Iš tikrųjų suprantu, kodėl daliai šis filmas nepatiko, nes jis atskleidžia ir kritikuoja tokio turinio kultūrą ir demaskuoja autoritetinguosius, nulupa jų dirbtinį sėkmės kailį, kuriuo irgi norėtųsi prisidengti, imituoti, daryti tą patį.
 
Filme kaip pagrindinis tyrėjas pasirodo Louis Theroux (gimęs 1970 m.), pastarasis visame pasaulyje pripažintas britų-amerikiečių dokumentinių filmų kūrėjas, žurnalistas ir laidų vedėjas, geriausiai žinomas dėl savo unikalaus ir kiek „nepatogaus“ bendravimo stiliaus. Jis kalbina „kietuolius“ vyrukus, susikrovusius žaibiškai iš savo skandalingų tinklalaidžių tiesioginių transliacijų. Iš pradžių filmas rodo didybės manija susirgusius jaunus ir ištreniruotus vyrukus, kurie nuo ryto iki vakaro rūpinasi, kad tik jų kapitalas ir pasitikėjimas nedingtų, dažniausiai juos palaiko jaunimas, mokėdamas už jų išsidirbinėjimus, pvz., pasikviesti tariamą nepažįstamą ir jį apkulti, pavadinus pedofilu, susirinkti tiesioginėje transliacijoje pinigus ir patiktukus. Kuo daugiau dergiesi, tuo kietesnis ir unikalesnis esi.
 
Galiausiai žurnalistas atseka ir kitą šių tinklalaidininkų pusę: vienkryptę ir nepajudinamą nematomą aukos poziciją, slepiamą po dominuojančiojo kauke. Vienas svarbiausių aspektų, t. y. šių vyrų požiūris į moteris ir šeimą, radikaliai netolygus, jų pačių primityviai grindžiamas klasikiniais amerikiečių stereotipais apie moterų ir vyrų santykius. Stebėtina, kiek daug jaunų moterų negerbia save ir rodosi dėl populiarumo jų vaizdo įrašuose, elgiamosios gašliai ir net užsiimdamos viešai seksu, kad tik būtų pastebėtos.
 
Kita vertus, alfa patinai, pasirodo, tėra tik tos pačios vištidės vištos, nes jeigu tų moterų nebūtų, nebūtų ir prieš ką pūstis, todėl iš esmės yra priklausomi ir pavaldūs moterims, nes būtent leidimas save žeminti ir prideda populiarumą dominuojantiems. Filmas tikras popseksualinės internetinės kultūros paradoksas: budelis yra niekas, jeigu jo nesustiprina auka. Tokie verslai, man regis, labai laikini, greitai išsisemiantys ir primena lengvabūdiškai skandalingus seksualumu ir lengvabūdiškais sekso santykiais grįstus MTV kurtos realybės šou „Geordie Shore“ santykius, tik persikėlusius į tikrovę. Iš tikrųjų toji nyki ir parodiją primenanti MTV laida nėra ir nebuvo joks pokštas, o iš tikrųjų atspindi dalį JAV jaunuolių visuomenės santykių kūrimo ir bendravimo trajektorijas.
 
Labiausiai kraupino ne tiek filmo metu kurtų seksistų antisemitinių homofobų – Harrison Sullivan, Ed Matthews, Justin Waller, Myron Gaines – pareiškimai, iš dalies atspindintys D. Trumpo politinę kryptį, kiek šalia jų esančios mylimosios ir pasijos, aiškiai nelaimingos, bet parsidavusios, netekusios laimės ir tvarkančios jų paliktą netvarką tarsi pridažytos kambarinės, nedrįstančios priešgyniauti. Dar baisiau – išprotėjusių agresyvių paauglių minios, kurios stabdo gatvėse savo dievukus ir darosi asmenukes. Aišku, kad filmui pavyko perteikti ir tą erelių nuovargį, kuris iškyla, kai išsijungiamos kameros. Vienas vyrukas nustebino, sakydamas, kad savo sūnui ir dukrai nė už ką tokio gyvenimo ir turinio, tačiau kitų vaikams transliuoja savo degradacijos. Galima sakyti, kad šie internetiniai formuotojai – psichologiniai smurtautojai, jau įgavę savo socialinį vaidmenį, juo įtikėję, bet prieš visą tai patys buvę nelaimingo gyvenimo aukos. Tokie negaudomi, nebent jau visiškai papuoli į politinio pareiškimo liūną ir dalyvauji teroristiniuose aktuose, tada tave kaip vieną šio filmo antiherojų influencerių supakuoja, o šiaip viskas daugmaž leidžiama ir galima, kaip kokiam šiomis dienomis išteisintam smurtautojui Petrui Gražuliui. Akivaizdu, kol teisminė sistema stoja į smurtautojų verslaujančiųjų pusę, tol aktualu bus vėl ir vėl iš naujo paskaityti tiek Kafką, tiek Kamiu. Tiesa, montažas galėjo būti geresnis, tačiau kokius montažus daro tūkstančius sekėjų turintys šio filmo veikėjai, kažkodėl niekas pretenzijų jiems nekėlė, bet akivaizdu, kad jiems toli gražu iki šio aktualaus filmo vizualizacijos.
 
Mano įvertinimas: 7.5/10
Kritikų vidurkis: 71/100
IMDb:6.9

 
Maištinga Siela