2017 m. rugsėjo 19 d., antradienis

Filmas: "Mis kulka" / "Miss Bala"

Sveiki,

Paskutiniu metu vengiu kriminalinių trilerių apie Pietų Amerikos narkotikų karus ir nusikalstomą visuomenę. Nors kinu galima pasakyti tai, kas skauda to kontingento šalyse, tačiau pernelyg tos atsikartojančios temos lemia apskritai neigiamą ir labai nykų požiūrį į trečiąsias šalis, o juk nėra viskas ten vien tik juoda. Politinių atspalvių turinti eklektiška Gerardo Naranjo režisuota drama „Mis kulka“ (angl. Miss Bala) (2011) iš esmės kaip ir daugelis „gerų“ Lotynų Amerikos dramų spiria į tuos pačius vartus – narkotikai, korupcija ir nesaugus skurstančiųjų svajotojų gyvenimas.

Tiesa, filmas turi neblogą paradoksą – pagrindinei herojai nusišypso laimė užsidėti grožio karūną, bet taip, kaip ją aplinkybės paverčia atpirkimo ožiu, šiurpina žiūrovą. Kad šiurpina – tai nėra blogai, nes tenka neabejoti pagrindinės veikėjos sudėtinga padėtimi, kuri pilna šoko ir psichinių sutrikimų, todėl Millos Yovovich kaip „Absoliučiame blogyje“ nesitikėkite, kad mergina spaudžiama visomis išgalėmis atliks šuniuko dresūros triukus, todėl didžiuliai aplodismentai meksikiečių aktorei Stephanie Sigman, kuri pasirodė visai neseniai siaubo filme „Anabelė 2“, atlikusi vienuolės prižiūrėtojos vaidmenį.

Visgi filmas kai kuo erzino. Kai pavykdavo atitrūkti nuo veikėjos psichologinės būsenos, vis pagaudavau, kad filme „nesueina galai“, pernelyg aukštumos ir bedugnės greta – čia ji ant scenos, čia ji prievartaujama pro automobilio dureles, čia ji ant laikraščio pirmojo puslapio, čia, žiūrėk, ji po lova bando išvengti kulkų... Idėja gera – eklektiškomis priemonėmis išgauti politinių vingrybių amerikietiškus kalnelius, tačiau būtent trileris manęs ir neįtikino – viena diena, kuri tampa viso gyvenimo išgyvenimais. Neblogas filmas, tačiau ne perliukas.

Mano vertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 6.5



Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ties riba į rytojų" / "Edge of Tomorrow"

Sveiki,

Fantastinių filmų mėgėjai jau tikriausiai seniai matė ir savaip įvertino fantastinę dramą „Ties riba į rytojų“ (angl. Edge of Tomorrow) (2014), kurį gerai įvertino kino kritikai. Tiesą sakant, filmą buvau pradėjęs žiūrėti prieš kelerius metus, bet praėjus 10 minučių ėmiau ir išjungiau, nes nesinorėjo fantastikos, o gal ir filmui nebuvau nusiteikęs, tad ėmiausi gerų rekomendacijų vedinas šitos juostos ir vėl.

Filmas išties gerai sukurtas, nes joje yra viso, ko reikia komerciniam geram kinui – patrauklūs ir gerai žinomi aktoriai, intriguojantis scenarijus, vaizdo efektai, aiškiai „sukramtytos“ teigiamų herojinio-nuotykinio žanro vertybių kompleksas. Be to, kad filmas „nepaima“ nuo pirmųjų penkerių minučių ne visada blogas ženklas – čia jis galioja kaip ir filmas su sudėtingų demencijų-laiko matmenų vaizdavimais, „tyčiniais papainiojimas“ dar vadinamais „mindfuck“ specifiniais žanrais.

„Ties riba į rytojų“ turėtų patikti, jei patiko toks šedevras kaip „Pradžia“ (2010) ar „Momento“ (2000), kur preciziškai surėdytas scenarijus, neatsisakant populiariųjų vaizdo efekto ir greičio. Filmas subalansuotas visiems tiek žanro prasme, tiek savo transliuojamomis prasmėmis, tačiau žvelgiant gilyn – juk iš esmės filmas nieko naujo nepasiūlo, žanras išrastas, taisykles jau „diegė“ kiti filmai, tik pakeistos šiek tiek aplinkybės – ta prasme vaizduotes galia jis, bent manęs, nė kiek nenustebino ir nepraturtino, bet užtat akimis sekdamas aktorės Emily Blunt ir Tom Cuise žingsnius galėjau tiesiog atsipalaiduoti ir pasinerti į jau daugiau ar mažiau nuspėjamą siužetą.

Apibendrinant – filmo idėja gera ir ji gerai realizuota, tačiau jau toli gražu nebe nauja kino pasaulyje.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 71/10
IMDb: 7.9



Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Nicole Kidman pelniusi "Emmy"

Sveiki,

Taip, kažkodėl abejonių nekilo, kai ką tik prabėgusiems 2017 metų Emmy apdovanojimams statulėle pozavo Nicole Kidman. Kai kas šią aktorę buvo nurašę, tačiau pernai nominuota „Oskarui“, šiemet pelnė Emmy už serialą „Nekaltas melas“, manyčiau pelnytai, kadangi ji subtiliai ir neperspaustai perteikė smurtą patiriančios moters vidines vibracijas. Džiaugiuosi dėl jos, nes ji iš šio serialo aktorių buvo vienintelė, kuri tikrai turėjo pelnyti šį apdovanojimą. Dėl antraeilininkų – abejoju, bet Emmy apdovanojimuose šis serialas išties sužėrėjo. Taigi dalijuosi N. Kidman laimės akimirka fotografijoje.


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. rugsėjo 17 d., sekmadienis

Šios dienos daina: Harry Styles - "Two Ghosts" [lyrics / žodžiai]

Sveiki,

Sakau jums tiesiai šviesiai – One Derection narys Harry Styles pradėjęs solo karjerą įrašė puikų albumą, nepataikaudamas nei masėms, nei jaunuoliams, o eidamas savo kryptimi ir išnaudodamas savo puikų vokalą kuria kokybišką muziką. Nostalgiškų garsų pripildytas albumas jau kuris laikas sukasi mano patefone.

Daina apie nutrauktus santykius „Two Ghosts“ (liet. Du vaiduokliai) nelabai įtiko komerciniai rinkai, tad JAV Billboard reitinge užėmė viso labo 18 vietą. Bet kai kurios dainos rašomos ir atliekamos ne vien tam, kad įtiktų masėms, jos turi konkretų klausytoją. Man asmeniškai šioje dainoje labiausiai patinka muzika – gitara, melodiškumas ir tik vėliau viską užpildantis Harry Styles vokalas. Daugelis teigia, kad daina turi konkretų adresatą ir ji yra Taylor Swift, su kuria atlikėjui nenusisekė santykiai, tačiau pats atlikėjas nei patvirtino, nei nepaneigė šios versijos. Roko baladė „Two Ghosts“ šiandien Jums audio ir gyvu atlikėju įrašu. Gražaus pasiklausymo:


Gyvas atlikimas:


Žodžiai / Lyrics
"Two Ghosts"
Same lips red, same eyes blue
Same white shirt, couple more tattoos
But it's not you and it's not me
Tastes so sweet, looks so real
Sounds like something that I used to feel
But I can't touch what I see

We're not who we used to be
We're not who we used to be
We're just two ghosts standing in the place of you and me
Trying to remember how it feels to have a heartbeat

The fridge light washes this room white
Moon dances over your good side
This was all we used to need
Tongue-tied like we've never known
Telling those stories we already told
'Cause we don't say what we really mean

We're not who we used to be
We're not who we used to be
We're just two ghosts standing in the place of you and me
We're not who we used to be
We're not who we used to be
We're just two ghosts swimming in a glass half empty
Trying to remember how it feels to have a heartbeat

We're not who we used to be
We're not who we used to be
We're just two ghosts standing in the place of you and me
We're not who we used to be
We don't see what we used to see
We're just two ghosts swimming in a glass half empty
Trying to remember how it feels to have a heartbeat

Trying to remember how it feels to have a heartbeat
I'm just trying to remember how it feels to have a heartbeat


Jūsų Maištinga Siela

Tai, kas verčia šypsotis: Eugenijus Ostapenko


Sveiki,

Atsikeli sekmadienio rytą, išvedi šunį, permaigai televizijos kanalus, paskaitai knygą, pasišildai vakarykščio plovo ir – šmaukšt! – Eugenijaus Ostapenko kvietimas į sekso orgiją. Žinoma, ne man asmeniškai, bet visiems šios nuostabios lietaus šalies gyventojams. Kas gali būti labiau patriotiško, nei plati atlikėjo krūtinė, kuri laukia kiekvieno priklydėlio savo namuose kaip savo.

Juokas juokais, bet labai tokie dalykai užveda ne tik šypsotis, bet ir nušviečia visą rytmetį. Ir taip, kad tik tos meilės būtų mūsų šalyje kuo daugiau, kad ir kūniškos, bet ir nuo jos žmonės kažkiek tampa laimingesni, ar ne?

Keliu juodosios arbatos puodelį ir šįkart, Eugenijau, gal atsisakysiu.


Jūsų Maištinga Siela

2017 m. rugsėjo 16 d., šeštadienis

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 33 (3629), 2017 m. rugsėjo 15 d.



Sveiki,

Po penktadienio alaus ar vyno rytai neretai daug kam būna apsunkę, tad ilgą popietę galima keiksnojant Karbauskio politiką atsipūsti su į pašto dėžute atkeliavusiu savaitraščiu Literatūra ir menas. Šįkart apžvelgsiu trumpai, kas krito į akis šiame numeryje.

Pirmiausia visada pažiūriu skiltį knygų presas – be jo neįsivaizduoju šio savaitraščio. Jame Virginija Cibarauskė gana lakoniškai nusako net keturių knygų įspūdžius, iš kurių mano paties skaitytos dvi, tad dar smagiau pasižiūrėti, kaip „kitos akys“ vertina tas pačias knygas. Panašios įžvalgos apie G. Jachinos Zuleicha atmerkia akis – kiek pervertinta knyga kaip „sensacija“ iš Rusijos, tačiau nedrįsčiau sutikti dėl L. Slimani Lopšinėje vaizduojamos auklės Luizos nenatūralumu, lyginant su antraeiliais veikėjais. Kitą vertus, atskiras klausimas, kaip psichinis sutrikimas gali būti natūralesnis, jeigu jis yra toks, koks jis yra? Be šių knygų sudomino jau ne kartą Literatūroje ir mene aprašyta estų rašytojo Rein Raud Rekonstrukcija, bet geriausiu žodžiu recenzentė visgi mini L. Andersson knygą Estera. Romanas apie meilę, kurios viršelis ir pavadinimas – na, gink Dieve, – aplenkiamas mano pirkinių vežimėlio per kilometrą. Sunku patikėti, kad tokį sukūrė Deimantė Rybakovienė, kuri dažniausiai apgalvotai sukuria viršelius.

Kita literatūrinė skiltis – apie turkų rašytojo O. Pamuko romaną Tos keistos mano mintys, apie kurį jau seniai pagalvoju, tačiau vis nesulaukiu akcijų knygai. Autorė labai asmeniškai ir nuoširdžiai aprašo savo skaitymo stilių ir lūkesčius, galgi net turinti literatūrinių ambicijų. Vis bandžiau autorę įsivaizduoti su kate ant kelių skaitančią Pamuką, kad net pamečiau teksto mintį – tai taip ir nesupratau, kam rašyti apie kažkokią neaiškią viršelio ir atgalinę fotografiją, bandant sugretinti rašytojo įvaizdį pagūglinus jo fotografiją? Visgi tekstas įžiebė iš naujo truputį prigesusį norą „pasilabinti“ su Pamuku, o tai tikriausiai ir yra svarbiausia.

Gyčio Norvilo išverstas Hans Geog Bulla eilėraštis Ruduo pirmajame puslapyje iš esmės nepatiko, nes priminė tik paprastą kiurksojimą automobilyje. Tą patį eilėraštyje galėjo daryti ir moteris balkone brūžindama nagus dilde – buitiškas beprasmis lūkuriavimas kažkaip man absoliučiai ne ruduo. 

Prabėgomis perskaičiau ir apie komiksų kūrėją Akvilę Magicdust, kurią jau spėjo pamėgti užsienietiška rinka. Mergina nė neslepia, kad jai patinka tai, kas minkšta ir naivu, nes tai josios tapatybės dalis. Interviu atsakinėja tiksliai, nefilosofuodama ir nenorėdama sukelti „protingosios“ įspūdį, o tai sufleruoja apie paprastumą ir išsilaisvinimą nuo išpūstų rimtuoliškų įvaizdžių. Patiko man jos pasakymas, kai Jurga Tumasonytė klausia apie lietuvių ir užsieniečių sulyginimą: „Na, taip, lietuviai gilūs – čia daug poezijos, lietaus ir tamsos“. Gal iš tikrųjų mes pernelyg visur norime tos „gilios prasmės“, bijodami banalybių?

Bandžiau kabintis į Benignos Kasparavičiūtės tekstą Rudens legendos. Po pirmos pastraipos pagalvojau: na ir baisi boba, viskas jai neįtinka, nei nudistai, nei atostogas, nei jūra. O kur dar kvailas stereotipinis „iš prigimties esu padori ir kukli, nes mano Zodiako ženklas – Mergelė“. Cha! Nejaugi jau nebeatpažinsiu sarkazmo krešulio tekste? Tačiau tolesnis tekstas apie misiją pajūryje, pasibaigus apie mįslingą nuotykį nudistų pliaže, manęs jau nebedomino – kitas puslapis!

Lina Ever myli Berlyną – tą žino visi per visus nors kiek kultūrą afišuojančius portalus ir leidinius. Šįkart ji aprašo Berlyno literatūrinį festivalį, kuriame daugiausia dėmesio skiria Stambulo pavainikės autorei Elif Safak ir indei Arundhata Roy, su pastarosios Mažmožių dievais esu susipažinęs dar paauglystėje – neišdildomas įspūdis, kad net ketinu dar kartą perskaityti. Šiaip straipsnio autorė apie festivalį audžia politinę potekstę turintį tekstą, už kurio dar slypi ir feministiniai rašytojų kontekstai. Susidarė įspūdis, kad festivalis labiau skirtas politizuoti ir išsakyti nuogąstavimus, kas be jokios abejonės irgi svarbu, gal net svarbiau nei kalbėti vien tik apie literatūrą. 

Ką tik Tomas Venclova atšventė garbų jubiliejų, jau ne pirmame numeryje spausdinamos jo dienoraščio nuotrupos, kurios, velniai griebtų, praverčiamos lengva ranka – kurių galų man žinoti, kada Venclova valgė kiaušinienę, kada nuėjo į parodą, jeigu jose refleksijų beveik nerasta, tik kažkoks nevisai prasmingas įvykių katalogas, kuris labiau, mano akimis, praverstų asmenybės tyrėjams. Kažkaip labai toli iki Alfonso Nyka-Nyliūno dienoraščių. Labai.

Praleidęs skiltis apie dailę ir kiną, griebiausi jaunosios poezijos. Ilona Morozaitė ir Akvilė Andriūnaitė – absoliučiai nesudomino apie pagirias, lūpdažius ir elnio ragus, kurios visgi liudija apie mažo pasaulio problemas, tik tai, kas sukasi apie pačias eilių autores. Tiesiog pasigedau visuomeniško universalumo, o štai ilgas Simonas Bulotas Posmai apie tave susiskaitė pakankamai įdomiai. Kalbėdamas iš pirmo žvilgsnio agrarine kalba, nes apie gamtą, malkas ir save, jis negailėdamas švelnumo eilėraštyje kažkaip pavergė mane, išvengdamas susireikšminusio, suluošinto ir nuolat vis depresuojančio subjekto jaunosios poetų kartos poezijoje.

Paskutinis straipsnis – Tomos Gudelytės versta Primo Levi esė Stereotipai. Primo Levi skaičiau seniai, jo romanas Jei tai žmogus jau programinis kūrinys, bet eseistikoje jis svarsto apie dažnai užduodamą klausimą: kodėl žydai nesipriešino vokiečiams? Autorius svarsto apie realybės ir istorinio fakto žinojimo atotrūkį, ryškindamas, kad žmonės negali susitapatinti su to laikmečio žmonėmis ir patirti tai, ką jie patyrė, todėl jie mato visai kitokias perspektyvas, iškreipiančias istoriją tiek kine, tiek literatūroje. Tekstas įdomus tuo, kad jis nesensta, jo prasmes galima kaišioti kaip istorinės atminties „skirtukus“, tačiau padariau išvadą, kad kiekviena karta turi savo patirtis ir visgi iš istorijos sunkiai ką galima išmokti, nes ji ankstesnės kartos patirtis, o patirties, kaip žinia, neperduosi.

Tai tiek šį aprimusį šeštadienio popietę su Literatūra ir menu.

Palaukit, šeštadienis dar nesibaigė. Vakare – vyno ar alaus?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hugo išradimas" / "Hugo"



Sveiki, skaitytojai,

Penktadienio vakarą geriausia nusileisti ir rinktis pramoginį filmą, jeigu nenorite susipykti su artimaisiais ir norite, kad ir jie liktų po seanso patenkinti, tad tokiais atvejais rimtas ir geras kinas palauks. Be to, nėra taip jau blogai pažiūrėti ir komercinį filmą, juolab, jei jis nominuotas „Oskarui“ kaip „Hugo išradimas“ (angl. Hugo) (2012).

Filmas iš serijos „visai šeimai“ tikriausiai visu šimtu procentu atitinka patogų, pernelyg vaikų psichikos neluošinančių filmų kategoriją, kuris savo turiniu lyg primintų Oliverio Tvisto sunkius laikus, tačiau čia viskas nepalyginamai nusaldinta ir socialinė atskirtis bei skurdas netgi savotiškai našlaitystė taip suromantizuota, kad galima pagalvoti: ar vaikas neįsigeis netekti savo tėvų, kad galėtų taip įdomiai gyventi kur nors po laikrodžiu? Juokas juokais, tačiau pati istorija pernelyg pasirodė vienplanė ir nuobodoka, pernelyg viskas sukramtyta ir gražiai papuošta petražolių šakele, kad  moralas ir tai, kas lieka už kadrų beveik nediskutuotina, nes nėra diskutuoti apie ką – totalus populiariojo kino bruožas – didelis malonumas, o turinys kaip iš paprasto XIX amžiaus romano vaikams ir paaugliams. Kitą vertus, „Hugo išradimas“ nepaprastai lepina vaizduotę ir akis – dėl ko ir nominuotas „Oskarui“, nes vizualumo katedra tokia ryški ir pilna dvasios (kas, kad kompiuterinės!), kad net akimirkai norisi pagyventi tuose Londono ūkanose, kur viskas taip teatralizuota, taip gražiai ir sodriai pateikta, kad kartais atrodo, jog žiūri ne filmą, o spektaklį, savotišką geležinkelio sustyguotą kabaretą.

Tikriausiai vien dėl vizualumo, kuris, žinoma, neturi nieko bendra su realiai egzistavusiu XX amžiaus pradžios Londonu, ir verta žiūrėti šį filmą, nors pati istorija, bent jau man, kaip kino lepūnui, nors ir norėjo aptraukti mano akis ašaromis, tačiau kūrėjams to padaryti nepavyko, nes vietoj graudulio jutau nebent siužete stingdantį nuobodulį, kurį prablaškydavo sodri Londono pasakiška atmosfera.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 83/100
IMDb: 7.5


Jūsų Maištinga Siela