Knyga: Alice Munro "Brangus gyvenime"

 Alice Munro. „Brangus gyvenime“ – Vilnius: Alma littera, 2014. – p. 312.

 

Sveiki, brangieji skaitytojai,

 

Ką žinau iš kanadiečių rašytojų? Tikrai, kad Margaret Atwood! Nemažai jos kūrinių išleista ir išversta į lietuvių kalbą, ji man toji, kuri apskritai reprezentuoja Kanadą ir jos literatūrą. 2013 metais gal kam buvo nemaža nuostaba, kad literatūros Nobelio premija buvo skirta apsakymus rašančiai kanadietei Alice Munro (1931-2024), nes daug kas lažybose statė už Haruki Murakami, kuris, tenka pripažinti, galbūt niekada to Nobelio ir negaus. Rašytoja taip pat 2009 metais pelnė Tarptautinį Bookerį (anuomet buvo kitokios šios premijos taisyklės). Paskutinė Alice Munro knyga originalo kalba pasirodė 2012 metais ir tai buvo apsakymų rinktinė Brangus gyvenime (angl. Dear Life), kurią į lietuvių kalbą išvertė šiaip jau knygas apie Indiją verčianti Danguolė Žalytė. Taigi, Brangus gyvenime tapo taip pat ir autorės atsisveikinimu su literatūra, bet užtat koks – po metų ji sako kalbą per Nobelio ceremoniją!

 

Apsakymai pamažu, bet sunkiai pradeda pildyti lietuvių verstinę literatūrą nišą. Tai lemia ir autorių žinomumas bei visuotinai matomi tarptautiniai laimėjimai, premijos, ir tai, kad patys lietuviai ima rašyti daugiau apsakymų, nors, tenka pripažinti, kad su romano populiarumu apsakymo knygoms sudėtinga konkuruoti. Tai viena iš priežasčių, kodėl leidyklos kažkada dovanota knyga Brangus gyvenime nugulė lygiai dešimtmečiui į mano namų biblioteką, kadangi knygos neapžvelgiau, leidykla nustojo man siųsti naujienas ir perbėgau prie kitų leidyklų knygų, nors Alma littera iki šiol išleidžia per metus puikių knygų. Šie man apsakymų atradimo metai. Po Lauren Groff Floridos (Baltos lankos, 2019) kibau į Alice Munro prozą, o pastarąją, kiek menu, labai mėgsta mūsų puikioji eseistė Giedra Radvilavičiūtė.

 

Šiaip knygos neketinau skaityti, jeigu nebūtų patikęs pirmasis apsakymas; tokią sau esu įsivedęs taisyklę, nes gaila laiko nepatinkantiems kūriniams, tačiau po pirmojo apsakymo norėjosi tučtuojau skaityti kitą, po to dar kitą... Brangus gyvenime yra puiki knyga! Gal pačiu laiku atėjusi pas mane, nes anuomet gal ir nebūčiau įvertinęs šios knygos unikalumo. Knygą sudaro 15 apsakymų, o paskutinieji 4, kaip pati autorė rašo, yra iš jos pačios gyvenimo, autobiografiniai. Tenka pripažinti, kad tai atsisveikinimas, nors man paskutinieji apsakymai galbūt mažiausiai įsiminė, nes mažokai vidinės pasakojimo įtampos, sakyčiau, kūriniai galbūt svarbūs labiau pačiai autorei, nes dažniausiai juose veikėja, bylojanti pirmuoju asmeniu, prisimena savo įsimintinus vaikystės momentus, pavyzdžiui, kaip ji norėjo pasmaugti savo seserį; kaip numirusi namų tvarkytoja ir vietos keistuolė dainininkė, kuri važiuodavo į šokius viena, jai karste pamerkė akį; kaip tėvas ją pliekdavo daržu, kaip motina sirgo Parkinsono liga ir pan. Paskutinieji labiau primena vaikystės peizažus, tam tikrus vaizdelius, bandymą rašymo būdu rekonstruoti laiką, atmintį, grįžti dar kartą į praeitį.

 

Alice Munro pasakojimo stilius taupus ir tikslus. Tai nėra toji grožinė literatūra, kurioje autorė stengiasi perteikti vietovių autentiką, pasakoja ilgiausias biografijas ir istorinius kontekstus. Ne, kontekstams ji labai reikli ir taupi, kartais užtenka jai paminėti, kad tai laikotarpis per karą arba Didžiosios Depresijos laikmetis, todėl nebuvo pasirinkimo ir, atrodo, nieko daugiau neplėtojama. Autorė susitelkia į pagrindinių veikėjų veiksmus ir pasirinkimus, dažnu atveju nesistengia perteikti įmantriai dvasinių potyrių ar vidinių išgyvenimų, paprastai kritines situacijas perteikia vienu viską užmušančiu esminiu sakiniu ir to taupiam tekstui užtenka.

 

Visgi 20-30 puslapių apimantys apsakymai gana platūs turiniu ir bylojantys apie žmogaus pasirinkimus, dažnai nepaaiškinamus, vedamus aistros, geismo, nuslėptų ir neišrašytų traumų, skaitytojams numanų ir pasilikusių už teksto ribų. Alice Munro nemėgsta to, kas pas mus lietuvių literatūroje vadinama lyrine proza. Jai metaforos ir vidiniai žmonių parametrai iškyla ir atsiskleidžia per veikėjų gyvenimo tėkmę, veiksmą, todėl jos apsakymus lengva skaityti, tekstas neapsunkęs įmantrybėmis, tačiau A. Munro mėgsta struktūriškai sumaišyti laiko linijas – tai jos literatūrinis triukas, kuris pasiteisina, nes dažnoje pasakymo pabaigoje pavyksta nustebinti. Apsakymas gali prasidėti vienu laiku, po to, atrodo, veikėjai lyg ir dalyvauja panašiu laiku, bet pasirodo, jog iš tikrųjų jau praėję dešimtmečiai nuo kokio nors pokalbio traukinių stotyje.

 

Galima sakyti, kad Alice Munro absoliučiai apolitiška, neradau jokio apsakymo, kuris bandytų aprėpti daugiau nei paprasto ir privataus žmogaus gyvenimą. Net istoriniai bei socialiniai kontekstai atrodo tik kaip lengvas štrichas, todėl autorė nesukuria nė vieno veikėjo, kurį būtų galima dėl ko nors pasmerkti, jai nerūpi ir moraliniai bei didaktiniai aspektai, šiuo atveju savo taupumu ir intymiu priartinimu prie būties kasdienybės ir gyvenimo tėkmės man primena mūsų novelistę klasikę Bitę Vilimaitę, nors B. Vilimaitė dar subtilesnė, dar labiau tausojanti, tačiau tiek mūsų lietuvei, tiek kanadietei rūpi ne politika, ne istoriniai kontekstai, bet vyrų ir moterų gyvenimai be jokių feministinių, Seksualinės revoliucijos ar kitų rėmų, kas deklaruotų iškart A. Munro prozišką vertybinę kryptį ir leistų priskirti literatūrą kokiai nors nišai. Kitą vertus, rašytojos kuriamų veikėjų sprendimus veikia absoliučiai seksualiniai įgeidžiai, kitaip sakant, tik iš geismo, aistros kitam veikėjai daro lemtingus pasirinkimus. „Dabar suprantu. Dabar iš tikrųjų supratau, ir iš tikrųjų kaltų nebuvo. Kaltas žmogaus seksualumas ir tragiška padėtis (p. 189)“. Sakyčiau, tai psichologizuoti tekstai, primenantys amerikietiškąją prozos tradiciją.

Alice Munro

 

Apsakymai dažniausiai aprėpia meilės temą, dažnai neįmanomą, nelaimingą, gyvenimo pasirinkimuose paklydusią, nerealizuotą, nors būta ir laimingai pasibaigusių istorijų. A. Munro pavyksta įtikinamai perteikti savo veikėjus, atrodo, kad jie nėra sukonstruoti dirbtinokai iš pastangų. Aišku, tą įspūdį sukuria ir tai, kad rašytoja atsisako pasakojimuose literatūriškumo, arba jį prislopina tiek, kad svarbiausia lieka tik pati istorija. Man asmeniškai labiausiai patinkantys apsakymai buvo knygos pradžioje. Apsakyme Amundsenas pasakojama apie jauną mokytoją, kuri atvažiuoja į provincijoje esančią vaikų sanatoriją. Ten ji susipažįsta su atšiauriu daktaru ir nusprendžia už jo ištekėti, tačiau gyvenimas lemtingą dieną taip sumaišo kortas, kad moteris negali pamiršti iki paties gyvenimo galo. Taip pat labai geras apsakymas Kad jis pasieks Japoniją, kuris byloja apie moters pasirinkimus tarp mylimųjų, vieną netikėtą pasimylėjimą traukinyje su nepažįstamuoju, kai tuo metu per atsitiktinumą vos nemiršta mažametė dukra. Ribinė situacija kelia įtampą, tačiau A. Munro pasakojimas kartu visada yra kažin kuo nuskausminamai saugus, nes pasitiki, kad taip ir turi būti, nes taip gali nutikti ir iš tikrųjų nutinka gyvenime.

 

Puikus apsakymas Išvykimas iš Meiverlio apie policininką, kuris vežiojo pilką pelytę primenančią religingos šeimos merginą iš kino teatro, kur ji dirbo, namo. Akivaizdu, kad mergina ir policininkas turėjo užmegzti romaną, tačiau Munro nėra primityvi, jai rūpi taip, kaip veikėjai stebi kitų gyvenimus ir per juos permąsto savąjį, geba jį įvertinti. Apsakymo policininko žmona galiausiai miršta nuo sunkios ligos, o nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusi mergina iš kino teatro Lėja savo likimu tarsi pamaino, patvirtina, kad gyvenime tenka susitaikyti su didžiuliais praradimais. Štai apsakymas Uostas pasakoja apie patriarchalinę šeimą, kurioje žmona, užguita vyro, stengiasi atlikti žmonos ruošos darbus ir įtikti bei patenkinti sutuoktinį. Šiuos užguitus santykius stebi moters sesers palikta paauglė, kuri taip pat greitai dėl griežtų namų taisyklių pritaria patriarchatui. Galiausiai scena bažnyčioje, kada vyras tampa dėl nemalonios situacijos pažeidžiamu vyruku, jis nesulaukia tylios žmonos užuojautos, nes tas, kas kitą dėl savo galios sumenkina ir nejaučia pagarbos, tas negali sulaukti užuojautos.

 

Autorei taip pat svarbi ir senėjimo tema. Štai apsakyme Ežeras arti ji vaizduoja senutę, kuri turi atminties sutrikimų. Pastaroji važiuoja į miestelį, ieško duotu adresu daktaro ir prisimena malonų vyriškį, kuris prižiūri puikų sodą, tačiau galiausiai, pasirodo, istorija tėra tik tikrovės iliuzija atminties praradimu sergančios moters atmintyje, vizijoje. Idėja: nesvarbu, kad netenki atminties, paskutinieji tavo likučiai išnyksta, bet tai, kas buvo gera ir malonu, tave gali aplankyti kaip apreiškimas ir priminti apie gyvenimą.

 

Knygoje Brangus gyvenime esama ir kitų gerų apsakymų, visų neapžvelgsiu, tačiau A. Munro proza paliko tikrai puikų įspūdį. Tiesą sakant, mėgavausi tvirtai sukurtais pasakojimais, dažnu atveju, sukurta įtaigia vidine įtampa. Buvau pamiršęs, kad galima šitaip paprastai, taupiai rašyti iš esmės apie gyvenime vykstančius dalykus, kurie yra pamatiniai. Brangus gyvenimas – tai knyga, kuri tinka ir jaunuoliams, ir vidutinio amžiaus žmonėms, ir jau vyresnio, nes autorė nepolitizuodama sugeba byloti universalias temas, kurios nėra jokios kanadietiškos ar egzotiškos, priešingai – labai tapačios visiems, kas yra žmogiški. Knyga, iš kurios tikėjausi daug, tad daug ir gavau.

P. S. Ne vienas A. Munro apsakymas vyksta traukinyje arba yra minimas traukinys kaip esminė transporto priemonė. Įdomu tai, kad vieną iš apsakymų ir pats perskaičiau traukinyje, todėl šioks toks kvapas ir atmosfera!

 

Maištinga Siela

Knyga: Narine Abgaryan "Simonas"

 

Narine Abgaryan. „Simonas“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2022. – p. 276.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu buvau neskaitymo bloke ir dėl to visai nekalta šiandien aptariama knyga, tiesiog visko buvo jau per daug, tad teko literatūrą šiek tiek atidėti į šalį. Prasidėjus vasarai visgi nusprendžiau sukaupti jėgas ir pagaliau užbaigti armėnų rašytojos Narine Abgaryan (g. 1971) romaną Simonas (rus. Симон). Autorė gimtojoje Armėnijoje rašo rusiškai, yra sulaukusi nemažai pripažinimo savo šalyje, Rusijoje ir, žinoma, jau Europoje. Prieš kelerius metus lietuviškai pasirodęs romanas su keliais apsakymais Iš dangaus nukrito trys obuoliai tapo netikėtu bestseleriu, o man – atradimu. Knygą įtraukiau į savo geriausių metų skaitinių sąrašą, tad išverstas Almos Lapinskienės kitas Abgaryan romanas anksčiau ar vėliau turėjo įkristi į mano rankas, tačiau su skaitymu užtrukau visą mėnesį, o tai turi nemažai įtakos visos knygos aprėpčiai ir turinio įsisavinimui. Per kelias dienas perskaitytas kūrinys dažniausiai turi daug didesnį poveikį nei tas, kurį skaitai ilgai, po keliolika puslapių ir dažnai brauki dulkes galvodamas, kada pagaliau įveiksi.

 

Romanas Simonas pasakoja apie miestelį Berdą (tiesa, pati autorė yra kilusi būtent iš tokio miestelio, o tai yra savitas prototipas), kuriame vaizduojamas XX amžiaus ir XXI amžiaus pradžios Armėnijos gyvenimas. Pagrindinis veikėjas Simonas miršta jau kūrinio pradžioje. Į jo laidotuves susirenka visos jo buvusios mylimosios, nepaisant to, kad laidotuves iškelia ilgus metus su Simonu nugyvenusi žmona Melanija. Iš pagarbos Simonui ji toleruoja visas jo buvusias meilužes. Kuriozas! Simono ausys per laidotuves dėl patirto insulto tapo nepadoriai mėlynos. Moteriškės, kaip ir įprasta prietaringoms provincialietėms, rūpinasi, kaip paslėpti šį gėdingą faktą. Netrukus pasakojimas suskyla į keturis ilgus skyrius, kuriuose vaizduojama vis kita Simono pasija su savo asmeninėmis ryškiomis ir sodriomis gyvenimo istorijomis...

 

Skaitydamas prisiminiau seną kultinę komediją Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuves, nes knyga turi gerą ir skaidrų, sakyčiau, sveiko gyvenimo požiūrį į neištikimybės faktorių. Ką iš tikrųjų žinau apie Armėniją? Ogi beveik nieko. Man ji tolima ir, atrodo, konservatyvi šalis, tačiau autorė Simonu mums, lietuviams, tarsi paliudija, jog gyvenimas ir tarpasmeniniai santykiai nelabai kuo skiriasi nuo paryžiečių ar Naujosios Akmenės gyventojų. Tie patys ištikimybės saitai gali būti labai greitai nutraukiami, tačiau, jeigu žmogus iš tikrųjų myli, nesvarbios jokios religinės ar visuomenės primestų standartų pinklės.

 

Autorei pavyko be didesnio pykčio ir keršto perteikti Simono neištikimybės priežastis ir pasekmes ir tokiu būdu autorė tarsi atsisako muilo operos varomosios pavydo ir keršto jėgos, o pasirenka nuosaikų pasakos motyvais grįsta pasakojimą, atjausdama tiek mylimuosius, tiek nuskriaustuosius, taip eliminuodama bet kokį norą moralizuoti. Priešingai – N. Abgaryan sulieja įprastai tai, ką laikome juoda ir balta, bloga ir gera į vientisą gyvenimo audinį, praturtindama tekstą (bent jau man) egzotiškomis armėniškomis kultūros detalėmis. Iš vienos pusės tekste galima atpažinti ir aiškų sovietinį Armėnijos laikotarpį, kai vietos vyrai buvo išsiunčiami atlikti karinę prievolę, o iš kitos užgriebiamas ir laisvosios Armėnijos laikas, kada emigruojantys į JAV armėnai keičia savo pasaulėžiūrą. Visgi Berdas, miestelis prie upės tarp kalnų, akivaizdžiai nutapytas kaukazietiškomis spalvomis, čia ir besniegės, bet labai šaltos žiemos, nokstantys svarainiai ir granatai, kalnų nuošliaužos ir potvyniai... Tiesa, labai graži detalė knygos pradžioje apie prie šulinio pasodintą lietuvišką kriaušę. Visa tai įrėmina Berdą kaip koks G. G. Marquezas savo garsiąją Makondą. Nesuklysiu sakydamas, kad Simone gausu tam tikrųjų kaukazietiškų magiškojo realizmo atmainų, pagrįstų folklorinių pasakojimų aliuzijomis, tad tekstas labai spalvingas, skaidrus, suprantamas tarsi pasaka.

Narine Abgaryan

 

Tekste nebanali ir švelni erotika. „Ji daug ko iš jo išmoko. Būti savimi. Nieko nebijoti.  Atsiduoti ir mylėti. Ne gėdytis savo kūno, o priimti ir vertinti jį su visais amžiaus pokyčiais, su kuriais sunkiai taikstosi bet kuri moteris. Jis bučiuodavo jos balkšvą dvigubą randą ant pilvo, o ji švelniai atitraukdavo jo veidą ir aiškindavo lyg atsiprašydama: dvi siūlės, du berniukai. Jis mėgo jos kvapą – saldoką, lengvą, neįkyrų, įsikniaubdavo nosimi į jos pažastis ir kaklo duobę, kvėpuodavo, kutendamas savo alsavimu. Ji juokdavosi, bet nesitraukdavo (p. 141).“

Kad ir kokie perdėm amoralūs atrodytų veikėjai, kurie išduoda, palieka vieni kitus, bet visa tai pavaizduota, jog daroma iš širdies, klausantis savo vidinio balso, todėl skaitytojas supranta visas šias aistras. Kitą vertus, autorė vaizduodama keturias Simono meilužes akcentuoja ir dvasinį moterų virsmą, nes Simonas moterų nelengvame gyvenimo kelyje, ieškant laimės savose santuokose, suteikia kažin kokio sunkiai paaiškinamo laimės atpildo. Nepaisant to, kad nė su viena nesusiklosto ilgalaikiai santykiai, Simonas joms palieka gyvenimo skonį, gyvenimo prasmės suvokimą. Atsispirdamos į Simono paliktą gyvenimo ramybę šios moterys toliau sugeba kurti savo gyvenimą pačios, todėl skaitant susidaro įspūdis, kad šis mergišius tarsi angelas sargas, kuris gimė, augo ir tapo mergišiumi vien tam, kad kitos moterys pražystų. Tai labai graži ir literatūroje gana netradicinė don žuaniška misija.

 

Visgi knygoje nemažai komiškų paradoksų, kurie primena populiariuosius filmus ar serialus. Pavyzdžiui, kalbant apie Sofijos ir Benjamino santuoką. Sofija parašo Benjaminui laišką (šis atlieka karo prievolę), jog ji įsimylėjo Simoną ir nebenori būti jo žmonas. Grįžęs Benjaminas nori nužudyti Simoną, iškula jo automobilio langus, tad vietos milicija patupdo Benjaminą į kalėjimą. Kitą dieną kitoje kameroje sėdi ir pats Simonas ir keiksnojasi su savo meilužės vyru. Negana to, pačios žmonos skirtingomis valandomis lanko savo vyrus... Tokie žaismingai komiški intarpai labai prajuokina, kaip ir pavyzdžiui, anytų ir mačių santykiai, Žvairosios Vardanuš ekstrasensiniai sugebėjimai, vietinių apkalbos, ant stogo užmestas pyrago kepenys... Daug kitoniško žavesio šiame romane.

 

Nesiruošiu lyginti Simono ir Iš dangaus nukrito trys obuoliai prastumo ir gerumo, manau, abu kūriniai parašyti gerai atpažįstamu ir suformuotu autorės stiliumi, kuris tikrai turės ne vieną (ir jau turi!) gerbėją Lietuvoje. Romanas pasižymi romiu gyvenimo tėkmę vaizduojančiu tradiciniu epiniu pasakojimu, kuris, sakyčiau, pergyvenus išgnaibytą ir išmėsinėtą postmodernišką literatūrą, jau vėl seniai yra ant bangos ir labai populiarus. Simonas – gražus ir sąžiningas pasakojimas, kuriame atveriama kiek kitokia gyvenimiškoji tiesa, sudaigstyta iš kolektyvinės sąmonės perspektyvos, iš kurios kur kas giliau ir paprasčiau vertinti tai, ką paprastai suasmenintoje perspektyvoje laikome geru ir blogu gyvenimu. Pasirodo, kad gero ir blogo nėra, yra tik likimo suplanuotas žaidimas, kuriame veriasi pačios įvairiausios gyvenimo spalvos, tad šioji knyga patvirtina seną idėją: daug gerų dalykų galima nuveikti blogio rankomis, nes šiaip ar taip blogis visada tarnauja gėriui, o gyvenime nė plaukas be viešpaties žinios nenukrenta atsitiktinai, tad kas pasakys, kad Simonas buvo blogas žmogus?

 

Jūsų Maištinga Siela

 

Knyga: Giedrė Kazlauskaitė "Gintaro kambarys"

 Giedrė Kazlauskaitė. „Gintaro kambarys“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – p. 112.

 

Taip jau nutiko, kad šiemet paskutiniąja skaityta knyga tapo Giedrės Kazlauskaitės ketvirtasis eilėraščių rinkinys Gintaro kambarys, išleistas prieš porą metų. Lapkričio pabaiga ir visas gruodis man tapo poezijos skaitymais, net pats nustembu, kodėl per juoduosius penktadienius prisiperku poezijos knygų, sėdu ir skaitau, lyg kas būtų įrėmęs šautuvą į pakaušį. Kitą vertus, poezijoje visada yra tas šlakelis kitokios tiesos, kurios manausi išmelšiąs iš žodžių. Keista, juk kalba yra dirbtinis konstruktas, tačiau kiek ji gali daug reikšti ir duoti, jeigu suteiki prasmę.

 

Nesumeluosiu sakydamas, kad Gintaro kambarys tikriausiai taps mėgstamiausiu G. Kazlauskaitės rinkiniu. Į nagus įkrito pačiu laiku – prieš pat karantinu paženklintas kalėdines šventes, kai kiekvienas iš mūsų savaip gyvena savo kambariuose, tad ko neapsilankius Gintaro kambary? Pirmasis ir paskutinis rinkinio eilėraščiai, kaip teigė pati autorė, yra apie jos tėvą Gintarą. Rinkinys ne vien apie tėvą Gintarą, bet ir tą, kurį tinkleliais įsibridę graibsto užsispyrę pajūrio gyventojai, o po to pardavinėjami įvairūs suvenyriniai dirbiniai turistams. Ir tą, žinoma, Palangoje esantį muziejų, kur Saulės akmuo, kiti gintaro pavyzdžiai. Ir žinoma, tas mitologinis gintaro kambarys, kuris atseit nuskendo Baltijos jūroje, smarkiai sietinas su deivės Jūratės, Kastyčio ir Perkūno mitologija. Žodžiu, gintaras žėri visame kame ir čia jis stingdantis, išlaikantis istorinę atmintį, kartu trapus, lengvas, pažeidžiamas. Kiek gintaro interpretacijų ir reikšmių, tiek pas G. Kazlauskaitę poezijoje ir reikšmių, nebūtinai sietinų su gintaru.

 

Po dvisluoksniu viršeliu, kurį sukūrė Deimantė Rybakovienė, slepiasi perlamutrinis, vos įžiūrimas Kretingos žiemos sodo vaizdas. Būtent G. Kazlauskaitės su dukra apsilankymas žiemos sode ir domėjimasis grafų Tiškevičių moterų gyvenimais buvo pirmasis impulsas pradėti rašyti šiuos eilėraščius. Istorinių niuansų, dramatiškų likimų moterų biografijos sudėtos paskutiniojoje rinkinio atkarpoje Saturnijos (tokia populiari drugelių rūšis!), kuriame subjektė tarsi gidė pristato garsių Tiškevičių biografijas. Išties šie eilėraščiai priminė Edgar Lee Masters Spūn Riverio antologiją, kurioje iš kapo duobių prabylą ir savo biografijas papasakoja išmirusio miestelio gyventojai, tik šiame rinkinyje prabylama iš išlikusių fotografijų, subjektyviai vertinant buvusių Tiškevičių stovėseną su jų biografijų detalių nuotrupomis. Viena įspūdingiausių istorijų Kretingos žiemos sode, kur Oranžerijoje po araukarija / pašarvota penkiametė grafaitė. <...> // Fotografija ir graži, ir graudina – / mano duktė to paties amžiaus (p. 100-101). Esminis šių eilėraščių emocinis veikimo principas, sakyčiau, yra dabarties ir praeities santykio apmąstymas. Mes vaikštome po muziejus, ant kapų, ant kurių pastatėme savo naujus namus, ir jaučiamės tik savo laiko šeimininkais. Ne ką mažiau įdomios ir fotografės Paulinos Mongirdaitės, Marijos Tiškevičiūtės, mirusios 1943 metų tremtyje, istorijos. Manoma, kad šios moterys buvo homoseksualios. Paieškojus internete Marijos Tiškevičiūtės fotografijų anuomet jaunystėje ir darytų lageryje, ištinka šokas, jog tame pačiame šimtmetyje, kai „vyko visa tai“, aš gimiau ir tai nėra kokie senovės Egipto laikai. Iš esmės kalbama ir apie istorinį laikmetį, emocinę istorinę atmintį, moterų „gebėjimą pakelti“ ne tik šiuos išgyvenimus, bet ir suvaržymus, kaip antai draudimą tiesiog išsimaudyti paprastoje jūroje.

 

Kur kas įdomesnė ir paveikesnė man atrodė G. Kazlauskaitės intymioji poezija apie jos pačios gyvenimą. Subjektė eilėraščių skyriuose Depresarijos, Velnio nagas pakankamai atvirai pasakojama ne tik apie motinystę, bet ir gyvenimą su kita moterimi. LGBTQ temos G. Kazlauskaitės poezijoje nėra naujiena – tai ir Meninų, ir Singerstraum temų tąsa, subjektės tikrovė, atėjusi iš buities ir toje buityje pasireiškusio intymumo. Nepasakyčiau, kad eilėraščiuose lesbietės tapatybė yra svarbiausia sudedamoji, priešingai – tai natūrali subjektės tapatybės sudedamoji dalis, integruota į intelektualią, apsiskaičiusią, bet labai depresuojančią asmenybę. Kitaip sakant, seksualumas ar seksualumo tapatybė – ne problema, bet iš čia kyla susipriešinimas su katalikų bažnyčios veidmainiškumu ir smerkimu. Kaip žiūrėsite į akis mūsų vaikams, jeigu reiškiame jums blogį? / Paukščiams nereikia jūsų žiedų, / mes nesimeldžiame jūsų stabams, / neatliekame tos pačios jogos, / nekalbame jokių vainikėlių (p. 41).

Giedrė Kazlauskaitė

 

Subjektė „arti“ katalikų bendruomenės, ji lanko bažnyčią, meldžiasi šventam Kazimierui ir tuo pat metu jaučia atskirtį nuo bendruomenės, kuri, manau, kyla dėl seksualinės tapatybės (leisiu sau psichologizuoti). Kitą vertus, kitur negeriau – štai subjektė kerpasi pigioje kirpykloje, stebi čionai užeinančius, perfrazuoja jų pokalbių nuotrupas, ji kerpasi berniokiškai, o kai ji man pataria imti dažytis antakius: / „Juk tokia ryški dabar būsit“, – sako (p. 37), subjektė nusprendžia, kad nuo šiol kirpsis geriau pati, nei grįš pas kirpėją. Madingi moteriški standartai, primetami patarimai subjektę gąsdina, galgi net labiau erzina, ji nenori būti kaip visi, veikiau kaip V. Woolf Orlando – adrogeniškas personažas (nei moteris, nei vyras, arba vienas ir tas pats).

 

Visgi pačią svarbiausią Gintaro kambario temą nusakyčiau subjektės dvasinę kovą už šviesą ir blaivų protą. Sudėtingi subjektės santykiai su tėvais, sąmoningas apsisprendimas nebūti tokiais, kaip jie, bei sudėtinga, skurdi vaikystė: Ir slaptavietės, kuriose palikinėjome laiškus – / anksčiau rūsiai, griuvėsiai ir bunkeriai. / Bastydavausi po juos, / ištrūkus iš internato (p. 23). Savo kovą subjektė puikiai nusako eilėraštyje Daimonion: Nuo mažens jai tekdavo pasirūpinti / ne vien savo, bet ir jų dekoratyviniais demonais. / Reikėjo vedžioti, šukuoti, frizuoti, / surinkti jų kaukučius, nuraminti amsėjimą (p. 55). Žinoma, subjektė ironizuoja, kaip puoselėja savo demonus, bet po šita ironija, sakyčiau, slepiasi gėrio ir blogio kova, tamsiausios sielos naktys, nes juk būti priklausomam demonui, jam vergauti yra nepaprasta kančia. Gal todėl toks aiškus subjektės būvimas „šalia Dievo“, nepaisant kunigų luomo, davatkų, bedvasios ceremonijos, tačiau su aiškiu žinojimu, kol tikiu, tol esu, tol priešinuosi savo Daimonion, kuriam priklausau. Tai tarsi tikrasis gintaro kambarys, kalėjimas demono viduje, jo užvaldyme, jo priverstinių geležinių kurpaičių nešiojime, kol išsivaduosi.

 

Skyrius Tranai, skirtas Kėdainiams, G. Kazlauskaitės tėvonijos kraštui. Eilėraščiai tampa daugiakultūriniais kompostiniais biskvitais: čia ir Milošas su Isos slėniu, ir Radvilos, ir subjektės tėvų žemė, sovietizacijos procesai... Eilėraščiai architektoniški tarsi patys imituotų besikeičiančių miestų vaizdinį. Miestai – tai dar vienas būdas apmąstyti, kodėl esu tokia, kokia esu, kodėl mano tokie santykiai su tėvu.

Kas man artima šiame rinkinyje be to, kad tai iš dalies lyg ir LGBTQ, queer kūryba? Ogi tai, kas esti už eilėraščių, depresarijos, kurios kaip niekas kitas priartina prie Dievo, leidžia pajusti, kaip sunku vienam grumtis su užvaldžiusiu demonu, paėmusiu gražiausius ir puikiausius gyvenimo metus. Gintaro kambarys, man atrodo kaip apsivalymo rinkinys, tam tikra dvasinio išsigryninimo atkarpa, kuri leidžia išsivaduoti ne tik nuo primestų standartų, bet ir žvilgtelėti į istoriją, atrasti analogiškų patirčių, tapatintis ir atsitapatinti, leidžia tiesiog išsidraskius sugyti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Clarice Lispector "Arti laukinės širdies"

 Clarice Lisppector. „Arti laukinės širdies“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 208.

 

Sveiki, knygų skaitytojai,

 

Ilgasis savaitgalis man žadėjo trumpą literatūrinį nuotykį, kuris eis ir praeis, kitaip sakant, susipažinsiu, kažką patirsiu ir bus gana. Kam tos visos skambios antraštės ant knygos viršelių? Dažnai jos atlieka tik reklamos funkciją, neretai neatitinka tikrovės arba atitinka tik iš dalies. Kai į ilgąjį savaitgalį leidausi paskui brazilų rašytojos Clarice Lispector (1920-1977) romaną Arti laukinės širdies (portugal. Perto do coração selvagem), kuris originalo kalba pasirodė 1943 metais (taigi, per Antrąjį pasaulinį karą!), nemaniau, kad teks su šia literatūra pasigalynėti. Audriaus Musteikio išverstas literatūrinis perlas staiga tapo ne ilgojo savaitgalio literatūriniu flirtu, o nuodugnia filosofine studija.

 

Neslėpsiu, kad knygos pradžioje publikuojamas Benjamin Moser įvadinis straipsnis Uraganas Klarisė iš tikrųjų ne juokais sužadina smalsumą. C. Lispector pristatoma kaip neįvertinta literatūrinė XX amžiaus brazilų (ir viso pasaulio) sensacija. Taip jau nutiko, kad per Antrąjį pasaulinį karą labai daug intelektualų žydų pabėgo už Atlanto, o žuvus C. Lispector motinai, ji taip pat atsidūrė Brazilijoje. Kilusi iš vakarų Ukrainos žydų šeimos, ji turėjo savitą literatūrinį braižą, kuris anuomet brazilų rašytojų gretose suskambo itin novatoriškai, kaip teigiama straipsnyje,  nes Clarice nebuvo paveikta nacionalistinių literatūrinių ypatybių, o jos sakinių konstrukcija labai skyrėsi nuo brazilų, tačiau panašėjo į moderniuosius europiečių klasikus. C. Lispector lyginama su Virginia Woolf, James Joyce, Marcel Proust ir kitais XX amžiaus literatūros graundais, tačiau čia pat autorės biografijos tyrinėtojas nuogąstauja, kad autorė dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių nebuvo pasauliniu mastu įvertinta kaip savita ir inovatyvi rašytoja.

 

Nepaisant nuogąstavimų, visgi C. Lispector su debiutuojančiu romanu Arti laukinės širdies buvo pripažinta tarp pačių intelektualų brazilų rašytojų, o jos iškilimas aprašomas Uraganas Klarisė straipsnyje. Eilutės fragmentas, pasiskolintas iš J. Joyce kūrybos, tapo šio debiutinio romano kelrode žvaigžde. Visą likusį knygos skaitymo laikotarpį galvojau, ar tik nebus paties C. Lispector gyvenimas įdomesnis už patį romaną?

 

Arti laukinės širdies centre – keistomis charakterio savybėmis pasižyminti Žoana, apie kurią nuo vaikystės iki santuokos suirimo pasakojama istorija. Autorė šį kūrinį parašė vos 23 metų, todėl abejonių nekelia tam tikri autobiografiškumo niuansai, romano veikėja Žoana yra tarsi pačios C. Lispector alter ego. Istorija prasideda, kai mergaitė Žoana, netekusi motinos, žaidžia vienui viena namuose ir nuolat kalbina savo tėvelį. Ji pro langą regi vištas, kurių galą ir mirtingumą suvokia. Atrodo, kad pasakojime nieko iš esmės nevyksta, nes pasakotoja perteikia tik augančio ir pasaulį tyrinėjančio vaiko mąstymą bei pojūčius. Tekstas iškart pasižymi juslingumu ir skambumu, autorei pavyksta išvengti patetikos, perdėto koketiško lengvumo, kuriuo dažnai pasižymėdavo „vidutinė“ proza. Skaitytojas iškart yra panardinamas į tam tikrą tik iš pažiūros panašų chaotišką pasakojimą. Kai skaitytojas, atrodo, jau pajunta teksto struktūrą ir „sugriebia“ siužetą, staiga pasakotojas keičia rakursą ir pasiberia sąmonės srauto tirada, kuri tėra tų stabiliųjų pasakojimo fragmentų Žoanos emocinė išraiška. Knyga pasižymi pusiausvyra tarp epinio tradicinio pasakojimo ir modernaus sąmonės srauto chaotiškumo, bet einant link knygos pabaigos, man atrodo, kad sąmonės srautas ir neapibrėžtumas galiausiai įveikia stabilumą ir apibrėžtumą.

Clarice Lispector

 

Chaosas ir stabilumas tampa švytuokle, kuri veikia ir pasakojimo pobūdį, ir Žoanos dvilypumą. Mergaitė galiausiai tampa moterimi, tačiau ji savyje laiko tam tikrą blogį, sąmoningą pasipriešinimą laimei, ji tarsi niekina pasaulį ir save, trokšta banalios paprastos moteriškos laimės, bet racionalumu varomas aštrus protas ją atgraso nuo laimę lemiančių pasirinkimų. Baimė būti mylimai ir baimė mylėti, paslėpta po susikurta šalta arogancija, intelektualumu, giliamintiškumu, kuo ir pasižymi prieštaringoji sfinksė Žoana. Iš tikrųjų stebėjausi šios jaunos autorės mokėjimu sukurti kontraversišką personažą, kurios nežinai, ar mylėti, ar ją pateisinti, kol galiausiai suvoki, kad Žoana yra mūsų hiperbolizuotų prieštaringų jausmų ir įsitikinimų būtybė, tam tikra emocinė frankenšteinė, sudurstyta iš skirtingų gabalų: tuo pačiu negalinčias viena be kitos dalis ir tuo pačiu neigiančias.

Veikėja neigia patį dievą: „Betgi natūralu, kad jei neieškotų išorinio dievo, galop sudievintų save, tyrinėtų savąjį skausmą, pamiltų praeitį, ieškotų priebėgos ir šilumos savo mintijimuose, kurie būtų jau kaip meno kūrinio siekis, o tuščiais laikotarpiais – kaip nešviežias maistas. Čia slypi pavojus įstrigti kančioje, įsitaisyti joje, o tai irgi būtų klaida ir raminamieji (p. 89).“ Darosi akivaizdu, kad Žoana laviruoja tarp dviejų blogybių – būti sunaikintai meilės, švelnumo ir prieraišumo arba kentėti atsiskyrusiai, neprisirišusiai, niekam nepriklausančiai (tokia feministiniu šaltumu spinduliuojanti moteris).

 

Žoana nuolat svarsto apie būties prigimtį. Daiktus ji suvokia: „Taip, taip, čia ir bus tiesa: jos egzistuoja labiau už kitus, jos daikto simbolis pačiame daikte. Moteris – pati iš savęs paslaptis, suvokė ji. Visose glūdi pirminės materijos ypatybė, kažkas, kas gali išryškėti, bet kas niekada neišsipildo, nes moters esmė yra „tapsmas“. Juk argi ne per ją praeitis susijungia su ateitimi ir visais laikais? (p 146).“ Labai didelį teksto dalis yra tiesiog pasakotojos per Žoaną filosofinis svarstymas, kuris primena antikinio autoriaus Tito Lukrecijaus Karo eiliuotą veikalą Apie daiktų prigimtį, pastarajame kūrinyje neigiamas dievo egzistavimas. Žoanai taip pat svarbu paneigti dieviškumą, nes pati mažytė buvo be mamos, neteko greitai tėvo, o galiausiai teta ją atidavė į internatą. Saugodamasi nuo amžinybės, ji neigia nemirtingumą ir paradoksalu, kad kūrinio pabaigoje sužinome, jog Žoana paniškai vis dėlto bijo mirties ir bijo pripažinti savo pasaulio matymo spragas, savo dirbtinio šaltumo, kuris buvo iki šiol egzistencinė jos apsauga nuo laimės.

 

Prisipažinsiu, kad pirmoji knygos pusė man rezonavo kur kas patraukliau, nes, atrodė, kad išgyvenu kartu su Žoanos susipriešinusiu pasauliu, suprantu jos pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą, tačiau antrojoje dalyje, kur pasakoja apie jos santuoką su Otavijumi, jos sąmonės srautas labiau tampa poezija, šizofrenišku gaudesiu, kuris atliepia tuoj įvyksiantį esminį gyvenimo lūžį: ji sužino, kad Otavijus jai neištikimas, o pati susiranda anoniminį meilužį, nori sunaikinti santuoką, tačiau tuo pat metu trokšta susilaukti vaiko, kad įgyvendintų moters „tapsmo“ gyvenimo misiją... Antrąją knygos dalį gaubia didesni veikėjos prieštaravimai, tačiau į pasakojamą įnešama labiau kafkiško nestabilumo, nei pasaulio paaiškinimo filosofijos, todėl darosi nelengva sekti nuolat kintančio teksto pobūdį ir suprasti to virsmo funkciją, tačiau nė neabejoju, kad akylesni ir geresni skaitytojai nei aš visgi pajus knygos vientisumą ir išlaikys rezonansą nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

 

Brazilų literatūros perlas išties primena XX amžiaus moderniosios klasikos šedevrus. Man asmeniškai sunku patikėti, kad šitaip juslingai ir pagaviai aprašytą Žoaną sukūrė jaunutė autorė, kuri perteikia jaunos moters gyvenimą keliais esminiais pjūviais. Vienas iš jų – laikmetis, kada moteris išsivaduoja iš „namų šeimininkės“ vaidmens ir ryžtasi perimti savo gyvenimo kokybę ir likimą į savo rankas, kitas – suluošintos ir vaikystės netektimis pasižymintis sudėtingas moters, bijančios mylėti ir prisirišti psichologinis klodas, o dar kitas pjūvis – filosofinis, savo vietos pasaulyje ieškojimas, apmąstymas su paklydimais ir atradimais, paneigiant dievą ir galbūt jį atrandant iš naujo. Visi šie pjūviai sulipinti į difuziškai sklindantį pasakojimo ritmą, siužetinė linija čia išryškėja, čia vėl praranda formą ir apibrėžtį, todėl Arti laukinės širdies talpiame romane atsiveria nelengvai, bet vertingai skaitoma literatūrinės meistrystės apraiška.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Viet Thanh Nguyen "Šalininkas"

Viet Thanh Nguyen. „Šalininkas“ – Vilnius: Tyto alba, 2020. – p. 408.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Retai kada beskaitau Tyto albos leidžiamas knygas, nebent per metus dvi ar vieną knygą, kuri garsi tarptautiniu mastu, o kai sužinojau, kad leidykla išleis vietnamiečių kilmės Viet Thanh Nguyen (g. 1971) Pulitzerio premija įvertintą romaną Šalininkas (angl. The Sympathizer), kaip ir daugelis knygomanų, apsidžiaugiau. Romaną išvertė Ina Rosenaitė, kuriai buvo nelengva užduotis perteikti unikalų rašytojo stilių, nes vien originalo kalba, kaip teigia daugelis recenzentų internete, teikia didžiulį literatūrinį malonumą. Sunku palyginti vertimą, kadangi nesu anglų kalbos specialistas, tad paliksiu tai geriau nusimanantiems žmonėms, o aš apžvelgsiu knygos turinį.

Šalininką pasirinkau vien dėl to, kad romanas lyginamas su kitu Pulitzerio laureatu Adam Johnson Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuris anuomet buvo mano didžiulis literatūrinis atradimas (apmaudu, kad kiti šio rašytojo kūriniai neverčiami į lietuvių kalbą). Visgi šalininko pasakojimas nuo pat pirmųjų puslapių panardina į tirštą ir (bent iš pradžių) sunkiai suprantamų aplinkybių istoriją, kurios centre – kalintis vietnamietis kurmis, politinis slaptas integruotas dvigubas agentas. Iš kalėjimo jis rašo memuarus, savotišką išpažintį savo Komendantui, tačiau vėliau sužinome, jog tai specialus raportas apie tuos metus, praleistus Amerikoje.

Pasakotojas sutampa su bevardžiu pagrindiniu veikėju, tačiau knygos pabaigoje istoriją retsykiais pasakoja ir neutralus visažinis pasakotojas, tad didžioji teksto dalis parašyta pirmuoju asmeniu. Kaip teigia atgalinis knygos viršelis, šalininkas yra nepaprastai sudėtingas veikėjas. Išties jo asmenybė kelia nuostabą, nes per ją veriasi tikrasis Rytų ir Vakarų kultūrinis pažinimas. Protagonistas gimė iš misionieriaus kunigo ir vietinės jaunos vietnamietės. Augęs vien su motina, veikėjas patyrė atskirties jausmą, nes jis hibridinės maišytos padermės ir jo oda ne tokia, kaip tikrojo vietnamiečio, o rasistinei vietnamiečių visuomenei tai didžiulis įžeidimas. Galiausiai motina jam atskleidžia, kas jo tikrasis tėvas, bet berniukas su kunigu santykių nepalaiko, patiria patyčias ir atstūmimą mokykloje, kol galiausiai jį apgina Bonas ir Manas, kurie tampa geriausi jo draugai, jie netgi herojiškai krauju prisiekia amžinai brolystei ir ištikimybei.

Protagonistas pasižymi protiniu imlumu, manau, būti smalsiam ir žingeidžiam jį paskatino atskirties jausmas ir menkavertiškumo kompleksas. Jis išmoksta tobulai šnekamąją anglų kalbą, dėl ko dažnas amerikietis stebisi, galiausiai būtent kalba nulemia veikėjo likimą sudėtingais Vietnamui politiniais laikais. JAV atsitraukia iš Vietnamo, į valdžią braunasi komunistai, jie išžudo šimtus tūkstančių vietos gyventojų ir įveda savo valdžią. Galiausiai knygos pradžioje aprašomas būtent šis veikėjo pabėgimas iš šalies su Generolu, šalies vadovu, kuris nė neįtaria, kad jo patikėtinis iš tikrųjų yra ne jo naudai, o dirba kaip slaptas komunistų agentas. Galiausiai veikėjas daug laiko skiria amerikietiškos kultūros aprašymams, sunkiai vietnamiečių adaptacijai, kultūriniam šokui nusakyti, tačiau visą tą laiką jis rašo slaptus laiškus su kukurūzų krakmolu į Paryžių ir raportuoja svarbią informaciją komunistams. Toks maždaug būtų šios knygos siužetas.

Pasakojimas šiek tiek chaotiškas, tačiau tas chaosas galiausiai susijungia į bendrą istorijos sąrangą, kurią susikuria skaitytojo galvoje. Tirštas, kultūrinių niuansų ir dviprasmybių prisodrintas Viet Thanh Nguyen stilius stebina savo humoru, retsykiais labai politizuotu, subtiliu, gal net kai kuriems skaitytojams nelabai ir suprantamu dėl kultūros pažinimo stokos, tačiau šalia to yra tas dirty style, buitiškasis erotizmas, pavyzdžiui, kaip veikėjas prisimena savo paaugliškus seksualinius potyrius su kalmaru, į kurį prišvirkštė spermos ir po to bijojo, kad mamai atiteks to kalmaro porcija: „Nelaimei todėl, kad nuo to laiko joks kalmaras nebuvo saugus su manimi, ką jau kalbėti apie lengvos formos zoofiliją – šiaip ar taip, nelemtasai kalmare, juk buvai negyvas, nors dabar jau suprantu, kad tai kelia jau kitus moraliniusklausimus, tačiau negaliu sakyti, kad ta nuodėmė būdavo dažna, nes mūsų mieste toli nuo jūros kalmaras buvo retas skanėstas (p. 91).“

Viet Thanh Nguyen

Dar dažniau protagonistas šaiposi iš militaristinių vertybių, kurie iš esmės skiriasi nuo amerikietiškosios disciplinos ir to, ką garbe ir ištverme vadina vietnamiečiai. Būtent šių kultūrų (ne)susikalbėjimas perteikia įžvalgias veikėjo žinias ir gabumus greitai adaptuotis skirtingoje kultūrinėje terpėje. Vienoje istorijos plotmėje nagrinėjama vietnamiečių diaspora JAV-ose, kaip kultūrinė terpė pakeičia vietnamiečių vertybes, kaip vietnamietis praranda savastį, vienas iš pavyzdžių yra Generolas, kuris atidaro vietinę alkoholio barą, o žmona imasi virtuvės verslo. Amerikietiškoji svajonė užliūliuoja veikėjų politinius siekius, tačiau jie pabunda ir gręžiasi į komunistinį Vietnamą, planuoja perversmą, tačiau jau ne iš vietnamiečio, o suamerikoniškėjusių vietnamiečių: „Ruošdamiesi invazijai į savo naująją komunistinę tėvynę, iš tiesų darėme iš savęs naujuosius amerikiečius. Šiaip ar taip, nieko nėra amerikietiškiau nei mosuoti ginklais ir ryžtis žūti už laisvę ir nepriklausomybę, nebent mosuosime tais ginklais norėdami atimti kažkieno kito laisvę ir priklausomybę (p. 236).“

Jeigu politinė situacija knygoje labai aiški ir vakarai pakeičia diasporos vertybių skalę, išmoko juos idealistiškai galvoti apie savo šalį ir netgi tapti didžiais herojais, kaip kad dažnas amerikietis galvoja apie savo didžią šalį, tai pagrindinio veikėjo moralinė dilema išlaikoma iki pat knygos pabaigos. Dažnai skaitydamas susimąstydavau, tai kas tas pasakotojas yra iš tikrųjų? Jis imperialistų pusėje, tačiau slapta palaiko komunizmą, tačiau visa jo minčių sugestija, išreikšta tekstu, absoliučiai perteikta ne kaip slapto komunisto, kuris niekina imperialistų kultūros apraiškas. Jeigu ne ta nutrinta komunistų knygelė, kurią veikėjas nuolat skaito, manyčiau, kad komunizmas jam išvis nerūpi (tai koks jis čia dvigubas agentas, kovojantis už laisvą komunistinį Vietnamą?). Galiausiai jo komunizmas yra iš tos pačios dviprasmiškos amerikietiškos svajonės. Protagonistas augo itin skurdžiai, atskirtas su motina nuo lygiaverčių vietnamiečių, vadinamas benkartu, kentęs alkį ir pažeminimą, jis visada troško lygybės, kad turtai (kaip komunizmo utopijoje) būtų visiems padalyti po lygiai.

Esminis Šalininko klausimas nėra vien tik kultūrų ir politikos difuzija, bet būtent vykstant kolektyviniams procesų maišymams vieno žmogaus tapatybės problema. Kas iš tikrųjų yra šalininkas ir ką iš tikrųjų jis jaučia (ir kam jis ištikimas?), jeigu Vietname jis tik benkartas, o Amerikoje – siauraakis iš nustekento Vietnamo? Nors knygoje kartojama, kad veikėjas dėl savo hibridiškumo visko turi po dukart daugiau nei aiškią kultūrinę tapatybę susikūręs žmogus, visgi man šioji knyga labiau veriasi apie žmogų, kuris nebuvo pripažintas niekur, tačiau su galimybe patirti skirtingų kultūrų maišymąsi. Augalas, nešamas vėjo, kuris niekur negali deramai prigyti ir jaustis stabilus bei pripažintas.

Visgi skaitydamas negalėjau nepastebėti didelių panašumų su A. Johnsono knyga Našlaičių prižiūrėtojo sūnus, kuri, išduosiu, man patiko labiau už Šalininką. Yra net panašių tam tikrų istorijos struktūrinių elementų, pavyzdžiui, Filipinuose filmuojamas filmas apie Vietnamo karą ir jam skiriama nemažai romano apimties, taip pat žiaurūs tardymai ir perauklėjimo pamokos, papasakotos knygos finalinėse scenose, ir galiausiai pats kalbėjimas apie politinį prisitaikėliškumą ir vidinę žmogaus instinktą išlikti gyvam ir morališkai teisingam. „Prieš laimint komunistams, mus kankino, terorizavo ir žemino užsieniečiai. O dabar kankina, terorizuoja ir žemina savi. Matyt, tai šioks toks pagerėjimas (p. 169).“ Žinomas, „tas pagerėjimas“ yra sąlygiška ironija, kadangi po daugel metų sugrįžęs į komunistinį Vietnamą, protagonistas įkalinamas saviškių ir smarkiai kankinamas nemiegos metodu už absurdiškus dalykus: už tai, kad nieko nedarė, kai prievartavo kitą agentę. Šioje įvykių eigoje man vėrėsi absurdiški, kafkiški kaltinimo elementai, kentėjimas dėl kentėjimo, už tai, kad pernelyg suamerikoniškėjo, kad buvo leista pažinti kapitalistinio gyvenimo saldybę. Galiausiai šioje istorijoje išryškėja draugystė, paremta smurtiniais politiniais idealais, toji draugystė, atrodo išsigimusi, tikrosios bendražmogiškosios vertybės sunaikinamos dėl kolektyvinio idealo – štai ir turime tą pačią amžiną kapitalizmo ir komunizmo priešpriešą tiek veikėjo viduje, tiek tarptautinėje politinėje arenoje ir abi šios jėgos stumto mažąjį žmogų, lyg šis tebūtų šachmatų figūra.

Šalininkas, nepaneigsite, išties sodri, daugialypė knyga, kurioje dėl kultūrinių sumaiščių sukuriamos tokios atstumtos „hibridinės asmenybės“ kaip bevardis šalininkas. Kai žmogus geba greitai persikūnyti kitoje kultūrinėje terpėje, būti žmogumi chameleonu, išduoti, parduoti ir parsiduoti; žmogus, kuris niekada nebuvo pripažintas savo šalyje, kuris gali būti vunderkindu bet kur, kas tada iš tikrųjų jis yra? Šaltakraujis slaptas agentas, kuriam nereikia su niekuo tapatintis, nereikia turėti savosios asmeninės istorijos? Knyga, kuri leidžia analizuoti politinius ir žmogaus savasties įprasminimo procesus. Geras teksto stilius, platūs istoriniai kontekstai, tarptautinės problemos, tačiau kartu perteikia ir žmogaus universaliąsias problemas, susijusias su ištikimybe, morale ir gebėjimu išlikti sudėtingomis sąlygomis.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Peter Handke "Tamsią naktį išėjau iš tylių namų"

Peter Handke. „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ – Vilnius: Alma littera, 2020 – 144 p.

Sveiki, literatūros skaitytojai,

Natūralu, kad po literatūros Nobelio paskelbimo Lietuvoje perleidžiamos seniau išverstos rašytojų knygos, kurios paprastai susilaukia ne tik naujo dėmesio, kaip antai Olga Tokarczuk, bet ir naujos skaitytojų kartos. Tą būtų galima pasakyti apie 2019 metų Nobelio laureato austrų rašytojo Peter Handke (g. 1942) romaną Tamsią naktį išėjau iš tylių namų (vok. In Einer Dunklen Nacht Ging Ich Aus Meinem Stillen Haus), kurią į lietuvių kalbą išvertė Laurynas Katkus 2000 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Originalo kalba romanas pasirodė 1997 metais.

Tiesą sakant, esu iš tos naujosios skaitytojų kartos, kuri taip ir nepažino P. Handke kūrybos, todėl tai pirmasis romanas, kurį aptikau po Nobelio paskelbimo. Naujo leidimo, prieinamas visiems, paskaitomas, mano suvokimu, ne visų skaitytojų.

Mažos apimties romane pasakojama apie kelių sankryžoje įsikūrusio keisto miestelio Takshamo vaistininką. Iš pradžių pasakojime girdisi aiškus pasakotojo balsas, o Takshamo vaistininkas pristatomas ir kaip pasakotojo draugas, ir kaip tam tikras tiriamasis subjektas. Tiesą sakant, pirmieji puslapiai labai paveikūs ir įtraukiantys. Skaitytojas panardinamas į keisto Takshamo miestelio prezentaciją, kuri asocijuojasi su neseniai skaityta O. Tokarczuk Dienos namai, nakties namai Lenkijos provincijos magiška kaimo atmosfera. Iš vietovės aprašymo tradiciškai prozoje sekama prie „durų slenksčio“ ir pasakotojas pristato vaistininką ir jo šeimą.

Teksto sodrumas, kalbos instrumentacija apgaulingai įteigia, kad skaitysite knygą, kuri turi realumo pagrindą ir tai tikriausiai bus apie vaistininko gyvenimą. Vaistininkas, netekęs sūnaus, dukros paliktas gyventi šaltuose namuose su žmona, kuri gyvena atskirą gyvenimą, atrodo, kad tai bus esminis egzistencinis vyro gyvenimo žemėlapis, kuriame sužinosime visas priežastis ir pasekmes, kad aiškiau romano pabaigoje galėtume dėkingi už įkvėpimą užversti dar vieną tradicinį, bet gerai parašytą knygą. Deja, taip nenutinka.

Pasakojimas greitai netenka realumo pagrindą ir viskas pamažu tampa kaip D. Lyncho seriale Tinpykso miestelis, kur pasakojimas galiausiai evoliucionuoja į absoliučiai absurdišką haliucinogeninį regėjimą. Knyga vienoje iš interneto anotacijų pristatoma kaip įtaigi, nors įtaigumo nepastovume ir logikos laužymo kalvystėje, mano nuomone, kaip tik ir pristigo. Realistiškai prasidėjęs pasakojimas transformuojasi tais įvykiais, kada vaistininkas prisirijęs grybų lietingą naktį iš baro į automobilį įsilaipina poetą ir slidininką, ir jie patraukia Europos keliais velnias žino kur. Vienaip atrodo, kad į Austriją, kitur atrodo, kad į Ispaniją, o dar kitoje plokštumoje atrodo, kad jie nuolat važinėja vietoje t. y. savo įsivaizduojamose iliuzijose, haliucinacijose, kurias sukėlė vaistininko pamėgti grybukai.

Peter Handke

Galiausiai skaitymas apsunksta, nes staiga buvęs tvirtas epinis ir logiškas pasakojimas perauga į postmodernios literatūros šėliones, kitaip sakant, autorius kuria realybės kakofonijos euforiją, kuri neapibrėžta. Vienaip gali atrodyti, kad tai savęs paieškos kelionė, (tokią interpretaciją siūlo atgalinio viršelio anotacija), o kita atrodo, jog tai haliucinacija, viskas vyksta veikėjo vaizduotės euforijos sukeltoje realybėje. Galiausiai skaitytoją nustoja jaudinti siurrealizmo formos ir jis yra priverstas pasiduoti Peter Handke prozos sapniško judėjimo logikai, kuri grįsta tik pasakojimo pradžioje susikurtomis skurdžiomis vaistininko biografijos detalės nuolaužomis. Būtent tos nuolaužos suponuoja vaistininko dvasios kelionės būseną, kurios kertinis akmuo yra sūnaus netekties susitaikymo istorija, tėvystės ir santuokos problemos, kurios raibuliuoja toje dirbtinėje pasąmonės tikrovėje. Nors romane, kai po klajonių vyras grįžta namo, niekur neparašyta, kad viskas vyko tik sukeltoje grybų vaizduotės piešinyje, o pateikiama kaip reali klajonė po pasaulį, manding, knygos istorija tokia sąlygota, kad ją kiekvienas skaitytojas patirs vis kitokią.

Visgi tas psichodelinis pasaulis pilnas skausmo, nuotykiai turi realias nuorodas į vaistininko problemas, todėl atrodo, jog šioji dvasinė kelionė-klajonė-dejonė yra tik paties vaistininko sukelta terapinė progresija. Įdomu tai, kad visąlaik maniausi, kad romanas parašytas dar seniau t. y. hipų pabaigos laikais, pačiu ankstyviausiu rašytojo laikotarpiu, bet 1997 metais t. y. „trupantis“ postmoderniosios literatūros aukso amžius tiek Lietuvoje, tiek Europoje, todėl nenuostabu, kad psichotropinis pasaulis pilnas paradoksalių vaizdavimo priemonių, nesvarumo būsenų. Paradoksas tampa esmine šio romano priemone, kuriant spalvingą vaistininko pasąmonės būsenų bangavimo kakofoniją: „Taigi man nieko netrūko, – tarė mano pasakotojas. – Bet kaip tik todėl, kad nieko netrūko, kartais man trūko beveik visko (p. 113).“

Romanas pasižymi psichodeliniu virsmo bangavimu. Tai atliepia ir pasakotojo vientisumo neišlaikymu, keičiant pasakojimo struktūrą, žanrus, pereinant iš tradicinio epinio pasakojimo prie postmodernios literatūros raiškos ir vėlei grįžtant prie tradicijos. Tai kartu kelionė ir literatūros virsme, ir kelionė pasakojime, ir protagonisto pasąmonėje. Tai nepastovi ir tamsi, depresyvi terapinė kelionė įvairiomis plokštumomis. Ar man patiko? Nepasakyčiau. Ar padarė įspūdį kaip literatūros kūrinys? Taip. Ar norėčiau daugiau P. Handke knygų? Po šios, dievaži, tikrai nebežinau.

Jūsų Maištinga Siela