Filmas: "Galinė sėdynė" / "Pillion"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Britų režisierius Harry Lighton debiutavo su ilgametražiu pirmuoju savo filmu „Galinė sėdynė“ (turima galvoje motociklo keleivinį galą) (angl. Pillion) (2025) ir sukėlė nemažai šaršalo tarp homofobų ir šiaip seksualinę įvairovę nepripažįstančiųjų. Tačiau nuo kada „tradiciniai“ ir visada prisilaikantys normalumo kūrė istoriją? Visada tik progresyvieji ir standartus laužantieji. Lietuvoje „Galinė sėdynė“ taip pat buvo rodoma kino teatruose. Tiesa, seansų labai mažai ir į jį tikriausiai rinkosi arba LGBTQ žmonės, arba jiems prijaučiantys, nes filmas nevienareikšmiškai turi šį indeksą ir jis tyrinėja vyrų seksualumą queer subkultūroje. Kino filmas buvo puikiai įvertintas kino kritikų, o pats režisierius kuria tokį kiną, kuris atliepia jį patį: Lighton taip pat yra atviras gėjus ir jam įdomūs queer kultūros niuansai.
 
Filmas pasakoja apie dainininką Koliną ir motociklininką Rėjų, kurie susipažįsta vietos bare, kur Kolinas dainuoja su tėvu vienoje grupėje. Rėjus neslepia, kad yra ne tik motociklininkas, bet ir atviras fetešistas, kuriam rūpi odiniai rūbai, jo motociklas ir dominavimu bei nuolankumu grįsti seksualiniai santykiai (BDSM), tačiau jis nenori įprastinių romantiškų santykių, nors galbūt giliai širdyje to ir norėtų. Aplinkiniai mano, kad Kolinui Rėjus visiškai netinkamas, jis pernelyg vyriškas, šaltas ir atgrasus, tačiau būtent Kolinui ir patinka, kad pats gali būti nuolankus, tačiau slapta iš Rėjaus tikisi ir įprastinių romantinių santykių... Iš esmės visas filmas bando atskleisti sunkiai nusakomą įprastinių santykių ir seksualinių sutartinių vaidmenų ribas, kurios iš pažiūros nėra jau taip lengvai nustatomos. Komizmas atsiranda nedirbtinis, jis kyla iš veikėjų prieštarų ir troškimų, visuomenės standartų neatitikimų ir lūkesčių.
 
Filmo vienas iš pagrindinių cinkelių – kviestinė Holivudo žvaigždė Alexander Skarsgård, kuris kartu su Hario Poterio, kuris vaidino Dudlį Durslį, aktoriumi Harry Melling sukūrė įtampos kupinus santykius, kurie nėra itin patogūs kiekvienam kino žiūrovui. Filme yra ir ganėtinai atvirų sekso scenų, kokius kai kada pamatysi tik pornografinėse kino juostose, tačiau filmo tikslas nėra kurti porno industrijos variantą, visgi filmas sėkmingai, mano galva, fokusuoja į psichologinius pagrindinių veikėjų aspektus. Aktoriai, sakyčiau, įtikinamai stambiu planu perteikia vidines įtampas, prieštaras, nutylėjimus, kurie leidžia susidaryti apie šiuos queer santykius sudėtingesnį vaizdinį.
 
Ruošdamasis filmui ir rašydamas scenarijų, režisierius praleido savaitgalį su didžiausio Jungtinėje Karalystėje gėjų motociklininkų klubo GBMCC (Gay Bikers Motorcycle Club) nariais. Vėliau, vykdant aktorių atranką, šie motociklininkai buvo pakviesti prisijungti prie projektų – didelė dalis filme matomos motociklininkų gaujos narių yra ne profesionalūs aktoriai, o tikri šios bendruomenės atstovai, vaidinantys patys save. Be to, prie konsultacijų bei filmavimo prisijungė ir kiti realaus gyvenimo kink bei LGBTQ+ subkultūros dalyviai (pavyzdžiui, asmenys, praktikuojantys specifinius vaidmenis, tokius kaip human pup kultūra), o pats pagrindinis aktorius Harry Melling tam tikrą laiką praleido bendraudamas su šios bendruomenės nariais, kad kuo tiksliau suprastų submisyvaus elgesio bei BDSM dinamikos subtilybes. Vienas iš „šunelių“ žengė keturiomis ir ant raudonojo Kanų kino festivalio kilimo. Galiu tik įsivaizduoti, kokias audras kai kuriems lietuviams gali sukelti šie vaizdiniai... Beje, kiek nustebau, kad filme pasirodė antraplaniame vaidmenyje Jake Shearsas – pagrindinis garsiosios britų-amerikiečių pop ir dainų kūrimo grupės „Scissor Sisters“ vokalistas, kuris teigė, kad šis vaidmuo atliepė ir jo paties asmenines patirtis.
 
Visumoje filmas man patiko labiausiai dėl pagrindinių aktorių bendradarbiavimo, dėl nepatogių, bet įtikinamai atliktų vaidmenų, atmosferos ir vidinės įtampos tarp pagrindinių veikėjų. Filmo pabaigoje po Kolino gauto laisvadienio nuo vergavimo Rėjus dingsta, o Kolinas lieka vienui vienas ir toliau bando tęsti nuolankiojo gyvenimą. Filmas tarsi klausia: kokią žmogaus savasties dalį užpildo tokia seksualinė trauka ir forma. Filmas beveik neanalizuoja visuomenės ir šios queer kultūros dalies priešpriešą, kaip kad galbūt būtų prieš kelius dešimtmečius, tačiau susitelkia išskirtinai į bendruomenės vidinį pasaulį ir atskleidžia seksualinės įvairovės aspektus, edukuoja ir jaudina žiūrovą, kuris per „Galinės sėdynės“ filmą turi galimybę nusibrėžti savąsias ribas.
 
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 6.9

 
Maištinga Siela

Dienos daina: Troye Sivan – She's the Best [lyrics / žodžiai]

 
Sveiki!
 
Gal ir ne visiems patinka australų atlikėjas Troye Sivan, bet man paskutinis jo albumas „Something to Give Each Other“ buvo šioks toks gaivus atridinamas, kuris pasaulyje įkvėpė ne vieną atlikėją ir pamalonino ne vieną paprastą klausytoją. 2026 metų spalio 9 dieną Troye Sival išleis jau naująjį albumą ir jis jau po 3 metų pertraukos pristato pirmąjį savo singlą, kuris hipnotizuoja savo atmosfera ir, sakyčiau, nepaprastu paprastumu.
 
Australų atlikėjas ir dainų autorius Troye Sivan yra paprastai laikomas viena ryškiausių šiuolaikinės popmuzikos žvaigždžių, pelniusi pasaulinį pripažinimą ir kelis „Grammy“ apdovanojimų nominacijas. Jo ankstesni studijiniai albumai, tokie kaip tarptautinį pripažinimą pelnęs „Bloom“ bei kritikų sužavėtas 2023 metų darbas „Something to Give Each Other“ (su hitais „Rush“ bei „Got Me Started“), įtvirtino jį kaip drąsų queer kultūros ir modernaus popso lyderį. Naujausias atlikėjo etapas pasižymi pristatytu ketvirtuoju albumu „She’s the Best“, kurio titulinis ir pagrindinis singlas akimirksniu patraukė tiek gerbėjų, tiek muzikos kritikų dėmesį.
 
Naujausias Troye Sivan singlas „She’s the Best“ muzikinėse recenzijose išsiskiria subtiliu, organišku bei atmosferišku skambesiu, priskiriamu trip-hop ir alternatyvaus popso žanrams. Kūrinys prasideda intymiais, kalbamaisiais intarpais (spoken-word), o vėliau, sluoksniuojant gitarų akordus, styginius bei sintetines linijas, išauga į hipnotizuojančią ir jausmingą kulminaciją. Prie dainos kūrimo ir prodiusavimo prisidėjo žinomi vardai, tokie kaip Jackas Antonoffas ir George'as Danielis, todėl kritikai dainą vieningai giria už brandžią estetiką, gilaus emocinio svorio suteikimą ir drąsą nutolti nuo vien tiesioginių klubinių hitų formulės.
 
Dainos tekstas ir vaizdo klipo idėja veikia kaip nuoširdus meilės laiškas bei padėka moterims, translytėms asmenybėms, drag kultūrai ir bendrai moteriškajai energijai, kuri pastaraisiais metais palaikė patį atlikėją. Pats Troye Sivan atviravo, kad rašydamas šį kūrinį jis pagaliau nustojo psichoanalizuoti save ar dainuoti vien apie vyriškąją lytį, suprasdamas, jog didžiausia atrama jo gyvenime ir kūryboje buvo būtent moterys. Kūrinys gvildena stiprybės, kūrybinės laisvės ir saviraiškos tematiką, atspindėdamas pastarųjų metų atlikėjo asmenines patirtis, persipynusias su vienatve, ieškojimais ir bendru queer bendruomenės jausmu.
 
Didžiulės intrigos dainai pridėjo jos vaizdo klipas, kuriame netikėtą ir stulbinančią kameros pasirodymo dalį atliko garsioji australų aktorė Nicole Kidman. Jiedu bendrauja dar nuo 2018 metų, kai kartu filmavosi dramoje „Boy Erased“, o pats Troye teigė pasirinkęs Kidman, nes ji jam visada simbolizavo dieviškąjį moteriškumą. Sužavėta dainos idėjos, aktorė mielai sutiko nusifilmuoti kino estetiką turinčiame vaizdo klipe (kuriame taip pat pasirodo ir drag legenda Sasha Colby). Šis netikėtas Holivudo ikonos ir popmuzikos atstovo duetas sulaukė milžiniško palaikymo iš paprastų klausytojų, kurie socialiniuose tinkluose negailėjo liaupsių tiek pačiam klipui, tiek elegantiškam bei ironiškam Kidman įvaizdžiui.
 
Šiandien siūlau paklausyti šios dainos!

 
Troye Sivan – She's the Best
[lyrics / žodžiai]
 
She's walking down the street with her little thin cigarette
Great smile and a cum stain on her dress
DJs from Wednesday to Monday
Don't ask, she's not taking any fucking requests
 
Quick drag, a rouge cheek, a blush lip
Eyeliner in her waterline and some
Contour on her tits
Night owl and somehow an early bird
She kind of just stays perpetually tired
 
That girl, that girl
That girl, that girl
That girl, that girl
Wow, that girl
 
That girl, that girl
That girl, that girl
That girl, that girl
Wow, that girl
She's the best
Best
 
(She, she's the-) Sharehouse, her housemate's her best friend
Sometimes they might share her boyfriend
Hell yeah (She, she's the-)
Mood-boards her future, it looks good
She's done looking back, she's only looking ahead
 
Pretty, funny, can fight
She always knew she had something special in-inside
She takes down an incel on the internet
When she needs just a little unwind
 
That girl, that girl
That girl, that girl
That girl, that girl
Wow, that girl
 
That girl, that girl
That girl, that girl
That girl, that girl
Wow, that girl
She's the best
 
She's the heartbeat
She's the best
She's the-, she's the-
 
She's the best
She's the heartbeat bumping in my chest (Who is this?)
She's the best
She's the best
She's the heartbeat bumping in my chest (Who is this?)
She's the best (She's the best, she's the best)
 
That girl, that girl
That girl, that girl
That girl, that girl
Wow, that girl
 
That girl, that girl
That girl, that girl
That girl, that girl
Wow, that girl, mmm
 
Girl, that girl, that girl, that girl
(Yeah) That girl, that girl, that girl, that girl
(Yeah) That girl, that girl, that girl, that girl
That girl, that girl, that girl, that girl
(Yeah) That girl, that girl, that girl, that girl
That girl, that girl, that girl, that girl
That girl, that girl, that girl, that girl
That girl, that girl, that girl, that girl
 
She's the-
She's the heartbeat bumping in my chest (Who is this?)
She's the best
She's the heartbeat bumping in my chest (Who is this?)
She's the best (She's the best, she's the best)
She's the heartbeat bumping in my chest (Who is this?)
She's the best
She's the heartbeat bumping in my chest (Who is this?)
She's the best (She's the best, she's the best)
 
Maištinga Siela

Knyga: John Boyne "Širdies tūžmai neregimi"

 

John Boyne. „Širdies tūžmai neregimi“ – Vilnius: BALTO leidybos namai, 2026. – p. 576.

 
Sveiki, mieli skaitytojai!
 
Apie Berniukas dryžuota pižama (Gimtasis žodis, 2009; Sofoklis, 2020) airių autoriaus John Boyne (g. 1971) romaną, pasirodžiusį lietuviškai, Širdies tūžmai neregimi (angl. The Heart’s Invisible Furies) sužinojau iš socialinių tinklų, kuriuose knygų skaitytojai dalijosi pirmaisiais atsiliepimais, o jie pasirodė besą suokalbiškai labai puikūs. Knyga lyginama su amerikiečių rašytojo John Irving kūryba. Tiesa, pats J. Boyne skiria šį romaną būtent jam, matyt, išreikšdamas pagarbą ir neslėpdamas šio rašytojo įtaką savo kūrybai. Nesu skaitęs Berniukas dryžuota pižama, parašytą 2006 metais, tačiau kaip ir daugelis mačiau po kelerių metų pasirodžiusią sėkmingą garsiąją ekranizaciją. Nors knyga buvo vertinama gerai, tačiau būtent Širdies tūžmai neregimi yra laikoma ambicingiausia autoriaus knyga. Pastarąją į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė ir yra priskiriama prie LGBTQ+ literatūros, kuri vis drąsiau verčiama ir matoma lietuviškoje knygų rinkoje.
 
Romanas Širdies tūžmai neregimi autoriaus parašytas originalo kalba 2017 metais ir vos tik jį pradėjau skaityti, pamaniau, kad ir kūrinį reiktų ekranizuoti, nes knygos stilius absoliučiai kinematografiškas, tarsi jau savaime užprogramuota, jog šioji medžiaga taps mini serialu arba filmu. Beje, teko skaityti, kad tam tikros kompanijos yra susidomėjusios šiuo John Boyne kūriniu ir norėtų adaptuoti ekrane. Neatsitiktinai pradėjau nuo to, kad knyga su LGBTQ+ indeksu, nors tenka pripažinti, kad savaime ji nėra nei politiška, nei skirta vien tik šiai bendruomenei. Kaip ir vyrų ar moterų literatūra, taip ir LGBTQ+ yra skirta visiems skaitytojams, nepriklausomai nuo seksualinės orientacijos ar įsitikinimų apie žmonių seksualumą.
 
Pats autorius taip pat neslepia savo homoseksualumo. Nors kai kurie jo romanai absoliučiai neturi jokio LGBTQ+ teminių užuominų, John Boyne ilgai nekalbėjo apie savo kaip homoseksualo patirtis itin konservatyviuose 8-jame ir 9-ajame dešimtmečiuose Airijoje, kai seksualinė orientacija viešai buvo smerkiama dėl įsigalėjusio katalikybės požiūrio į šiuos asmenis. Širdies tūžmai neregimi patį autorių paskatino interviu pradėti kalbėti apie šias patirtis, jos labai panašios į Sirilo Eiverio, pagrindinio knygos veikėjo, patyrimus, galima sakyti, tai savotiškas paties autoriaus prototipas. Tai asmeniškiausia autoriaus knyga, kurioje jis apmąsto visų Airijos homoseksualų pasilikusius skaudulius, atsiradusius dėl katalikų Bažnyčios suformuoto viešojo smerkimo, smurto protrūkio dėl AIDS, šiaip keistų žmonių įsitikinimų ir prietaringumo.
 
Autorius centre vaizduoja Sirilą Eiverį, kuris yra įvaikintas pasiturinčios Čarlio ir rašytojos Modės šeimos, tačiau su įtėviais santykiai yra šalti ir dalykiški. Sirilą paliko motina, negalėjusi jo užauginti, nes ji pastojo nuo savo tetos vyro ir buvo išvaryta iš mažo Airijos miestelio, vietos kunigui ją viešai pažeminus prieš visą bendruomenę mišių metu. Knygoje ne kartą užsiminta, kad Airijos visuomenę valdo ne politikai, o kunigai, kurie pasitelkę neapykantą ir galią niekino moteris, o ką jau bekalbėti apie homoseksualius asmenis. Tikriausiai esate girdėję apie Magdalietes, jaunas merginas skalbėjas, uždarytas vienuolynuose, kol pagimdys benkartus – Sirilo motinos atvejis labai panašus, tik ji pasirinko ne Bažnyčios prieglobstį, o pati save išlaikyti Dubline bei pamiršti buvusį gyvenimą. Lytinio švietimo, žinoma, anuomet nebuvo, tad gimstamumas ir nesusipratimai buvo dažni atvejai. Įtaigiai sukurta Sirilo mamos Katerinos Gogin asmenybė, turint galvoje, jos sunkų ir atkaklų įsitvirtinimą Dubline, ji knygoje tampa protesto simboliu prieš nusistovėjusį tuometinį požiūrį į vienišas motinas.
 
Istorija prasideda 1945 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo, ir tęsiasi iki pat 2015-ųjų. Iš tikrųjų tai asmenybės tapsmo romanas, vaizduojantis lemtingus augančio, bręstančio, ieškančio ir galiausiai senstančio Sirilo gyvenimą. Labai svarbus romano audinys yra Airijos istoriniai ir kultūriniai kontekstai, kurie atskleidžia suvaržytą visuomenę net tik dėl seksualinės orientacijos, bet ir dėl moterų teisių. Šalis, kurios moralinius aspektus formuoja nuodėmingi ir smerkiantys, nebaudžiami kunigai, iš esmės smukdė šalį į didžiulę ekonominę ir antišvietėjišką duobę. Sirilas myli geriausią savo draugą Džulijaną Vudbydą, kurio tėvas perpirko Sirilo įtėvio namus po sukčiavimo bylos. Jiedu drauge mokosi koledže, Džulijanas turi nepasotinamą aistrą moterims, tad Sirilas supranta, kad neturi jokių šansų užmegzti intymių santykių su geriausiu draugu. Negana to, jis kreipiasi į gydytoją dėl homoseksualumo kaip sutrikimo, o šis tik pasakė, kad Airijoje homoseksualų nėra ir negali būti (panašiai kaip nebūta sekso Sovietų Sąjungoje), todėl jo sėklides pradeda badyti adatomis, idant šitaip sukeltų emocinį skausmą pagalvojus apie vyrus. Tokie sadistiniai „gydymo“ variantai XX amžiuje vis dar buvo labai paplitę ne tik Airijoje, bet ir konservatyviose kitose visuomenėse.

John Boyne

 
Pasakotojas iš tikrųjų itin kritikuoja Airiją, o veikėjai, ypač nukentėję ir šalį palikę homoseksualai, negaili karčių žodžių savo šaliai. „Toje supistoje skylėje niekas niekada nepasikeis. Airija – atsilikusi skylė, kurią valdo šlykštūs, pikti sadistai kunigai, o vyriausybė taip alpsta nuo koloračių, kad faktiškai leidžiasi vedžiojama už pavadėlio (p. 330).“ Šalies ir homoseksualų susipriešinimas, sakyčiau, būdingas ne tik Airijai, bet ir Lietuvai. Žinau ne vieną homoseksualą, kurie paliko Lietuvą ir nieko gero negali pasakyti apie savo šalį. Toji skaudi konfrontacija, kad savo šalyje esi niekinamas už tai, kas esi, nors iš tribūnos tauzijama apie tai, kad reikia būti savimi, yra skaudinantis veidmainystės fenomenas.
 
Airija vaizduojama apsėsta moterų užguitumu ir nekentimu. Štai kaip daktaras (išsilavinęs žmogus!) samprotauja su Sirulu: „Mano galva, šio miesto moteriškės eina velniop. Visos kaip viena pasileidusios ir apėjusios ligom. Mano nuomone, nereikėjo leisti joms balsuoti. Tai dabar ir prisigalvoja (p. 213).“ Šie visuomenės niuansai kaip homofobija ir moterų nekentimas romane yra, sakyčiau, vieni įdomiausių romano sudedamųjų temų. Kitas pasakojimo lygmuo yra gana seriališkas. Knyga neatrodo visada įtikinama, o autorius renkasi pagyvinti pasakojimą dinamiškais ir serialą primenančiais sprendimais, pvz., ne kartą Sirilui nutinka kuriozai: per savo homoseksualumo išpažintį numiršta kunigas arba mieste per teroro aktą susprogdintas paminklas sutraiško jo dievobaimingą draugę, su kuria bandė megzti santykius, arba vaikinuko iš Slovėnijos Ignaco rūpinimasis ir detektyvinė-kriminalinė linija su žmogžudystės elementais. Tam tikra prasme net santykiai ir lemtingi susitikimai su biologine motina, apie kurią niekas nenutuokia, taip pat priduoda seriališkumo, kuris būdingas populiariosios literatūros nišai.
 
Ar tai blogai? Nepasakyčiau, nes skaityti tikrai lengva dėl neapsunkinto literatūriškumo, apskritai šis stilius būdingas airių ir anglosaksų literatūrai. Norisi pagirti, kad šįkart dialogai knygoje pavykę itin gyvi, per kuriuos prasiveržia natūrali šnekamosios ir buitinės kalbos raiška, kurią gerai perteikė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Kartais literatūroje dialogai būna perdėm literatūriški, stoiški, šalti ir oficialūs, o čionai suteikiamas dublinietiškas savitas kalbos kodas. Tiesa, didžiąją knygos dalį būtent ir sudaro įvairūs pasikalbėjimai, per kuriuos perteikiami ne tik veikėjų žmogiškieji aspektai, bet ir įvairių Airijos, Amsterdamo ir Niujorko, kur vyksta veiksmas, laikmečio tendencijos. Tenka pripažinti, kad ne visada šie pasiplepėjimai, nusidriekę dešimtis puslapių, atrodė būtini ir įtikinami, bet tokius pat pasakojimo būdus mėgsta minėtas amerikiečių rašytojas John Irvingas.
 
Visgi romanas pavyko kolosalus, kadangi aprėpia ne vieną laikmečio tendenciją. Šiandien tiek Airijoje, tiek daugelyje Vakarų šalių nebereikia slaptytis ir gyventi prisitaikėliško gyvenimo, kokį sau bandė susikurti Sirilas vesdamas moterį. Simptomiškai vis dar daug gėjų ir lesbiečių niekinančiųjų, kurie mielai norėtų juos visus matyti tylius ir vaidinančius jų akims patogų gyvenimą. Taigi romanas Širdies tūžmai neregimi – tai pasakojimas apie pasaulį, kurio jau nebėra Airijoje. Pasaulį, kurį reguliavo griežta ir gėdinanti Bažnyčia, asmeninės laisvės paaukojimas dėl visuomenės standartų. Šiandienos pasaulyje esame mokomi gyventi visų pirma sau ir dėl savęs, vengti dirbtinių ir nepatogių veidmainiškų visuomenės vaidmenų, bet kartu tikimės iš politikų ir kitų visuomenės veikėjų tam tikro pozavimo. Romanas visa tai perteikia jautriai ir empatiškai parodydamas, kokie nuožmūs ir sudėtingi buvo laikai kitokiems žmonėms. Knyga parašyta sklandžiai, nestokojant emocinio intelekto ir kritikos Airijos istoriniams lūžiams. Būtų galima iš dalies lyginti su Hanya Yanagiharos romanu Mažas gyvenimas, bet John Boyne istorija pasirodė labiau dinamiškesnė ir atviresnė visuomenės nepatogiems klausimams, kaip pavyzdžiui, kas kuria ir ką iš tikrųjų galima laikyti šeima, ar melas gali pateisinti draugystę.
 
Maištinga Siela

Estija ir Estijos žymiausi homoseksualai rašytojai, politikai nuo Friedebert Tuglas iki Imre Sooäär

 

Sveiki, brangieji!
 
Turiu asmeninių didelių interesų ir simpatijų Estijai, tą rodo dažnoki įrašai apie šią šalį mano saite. Man patinka apskritai Pabaltijos istorija, tad šis įrašas apie Estijos žmones.
 
Estija, būdama viena progresyviausių Baltijos šalių LGBT+ teisių klausimais, savo istorijoje ir dabartyje turi ne vieną ryškią asmenybę, kurios savo pavyzdžiu formavo visuomenės požiūrį į homoseksualumą. Istoriškai, ypač iki Sovietų okupacijos ir vėliau, viešas kalbėjimas apie homoseksualumą buvo tabu, tačiau kai kurie kūrėjai savo potraukius subtiliai įpindavo į literatūrinį palikimą, nors jų asmeninis gyvenimas dažnai likdavo uždaroje erdvėje. Šiuolaikinėje Estijoje situacija iš esmės pasikeitė: nuo 2016 metų šalyje įteisinta partnerystė, o 2024 metais įsigaliojo tos pačios lyties asmenų santuokos, todėl viešas tapatybės atsiskleidimas tapo daug drąsesnis ir politiškai reikšmingesnis.
 
Viena ryškiausių istorinių figūrų, kurios seksualinė orientacija dažnai aptariama literatūros tyrinėtojų, yra įtakingas estų rašytojas ir intelektualas Friedebertas Tuglasas (Friedebert Tuglas) 1886-1971. Nors jis gyveno laikais, kai atviras kalbėjimas apie homoseksualumą buvo neįmanomas, jo kūryboje ir privačiuose laiškuose analitikai įžvelgia gilią estetinę ir emocinę priklausomybę nuo kitų vyrų. Jo atveju, homoseksualumas nebuvo viešas politinis pareiškimas, o veikiau paslėptas gyvenimo būdas, kurį jis sugebėjo integruoti į savo, kaip modernizmo atstovo, kūrybinį identitetą, niekada nepatirdamas šiuolaikinio „išėjimo iš spintos“ etapo.
 
Friedebertas Tuglasas buvo vienas svarbiausių estų literatūros modernizmo atstovų, visame pasaulyje išgarsėjęs savo meistriškomis novelėmis, tokiomis kaip „Popi ir Huuhuu“ ar „Auksinis veršis“, kuriose ryškiai derino impresionizmą, simbolizmą ir psichologinį gylį. Nors jo kūryboje homoseksualumo tema niekada nebuvo nagrinėjama tiesmukai ar politiškai – tam tikru mastu dėl to meto kultūrinių normų – literatūros tyrinėtojai jo tekstuose ir asmeniniuose laiškuose įžvelgia gilią estetinę vyrų draugystės, emocinio intymumo bei platoniškos meilės raišką, kurią jis meistriškai įpindavo į estetizuotą, kartais melancholišką savo prozos pasaulį.
 
Dabartinėje Estijoje politinė arena tapo erdve, kurioje homoseksualumas ne tik nebėra kliūtis, bet ir tampa dalimi kovos už lygybę. Vienas ryškiausių pavyzdžių – politikas Imre Sooäär, kuris savo homoseksualumą atskleidė viešai ir tapo vienu svarbiausių LGBT+ teisių gynėjų parlamente. Jo kelias į atvirumą buvo laipsniškas, tačiau tapęs vienu pirmųjų atvirai homoseksualių estų politikų, jis sugebėjo pakeisti diskusijų kultūrą Riigikogu (Estijos parlamente), įrodydamas, kad asmeninė tapatybė netrukdo atstovauti visai tautai.
 
Kita svarbi figūra yra visuomenininkė ir aktyvistė Keiu Virro, kuri savo veikla kultūros lauke ir viešuosiuose debatuose nuolat pabrėžia LGBT+ matomumo svarbą. Jos atsiskleidimas buvo glaudžiai susijęs su profesine veikla: suvokus, kad estų kultūrinėje erdvėje vis dar trūksta atstovavimo mažumoms, ji nusprendė, kad viešas kalbėjimas apie jos pačios seksualumą yra būtinas siekiant normalizuoti įvairovę. Jos pavyzdys rodo, kaip individualus drąsos aktas virsta struktūriniu pokyčiu visuomenės mąstysenoje.
 
Literatūros pasaulyje šiandien matome rašytojų, kurie savo orientaciją naudoja kaip įrankį griauti stereotipus. Pavyzdžiui, rašytojas Mikkas Pärnitsas, žinomas dėl savo aštrios socialinės kritikos, dažnai savo kūryboje ir viešuose pasirodymuose nagrinėja tapatybės, lyties ir visuomenės primestų normų temas. Jo homoseksualumas nėra tik biografinis faktas, tai – sąmoninga pozicija, per kurią jis kvestionuoja Estijos konservatyvias tradicijas, taip skatindamas skaitytojus permąstyti, kas yra „normalu“.
 
Politinėje sferoje neįmanoma nepaminėti ir sėkmingų moterų, kurios atvirai gyvena tos pačios lyties santuokose. Nors Estijos politikos viršūnėse atvirų LGBT+ asmenų vis dar nėra daug, žemesnio ar savivaldos lygio politikai vis drąsiau deklaruoja savo šeiminę padėtį. Tai tampa savaime suprantamu dalyku, kuris nebėra skandalas, o tiesiog gyvenimo faktas, prisidedantis prie progresyvios valstybės įvaizdžio formavimo, kurį palaiko dauguma jaunesnės kartos rinkėjų.
 
Svarbu paminėti ir „Baltic Pride“ festivalių organizatorius, kurie dažnai yra tie žmonės, kurie formuoja LGBT+ politinę dienotvarkę Estijoje. Daugelis šių žmonių, būdami aktyvistais, savo orientaciją atskleidė ne dėl noro išgarsėti, o iš būtinybės – organizuojant renginius, susiduriant su neapykantos kalba, jie suprato, kad tik asmeninis atvirumas gali sugriauti baimes. Šie visuomenininkai yra tikrieji permainų architektai, kurie savo pavyzdžiu rodo, kad Estijos visuomenė yra pasirengusi priimti įvairovę.
 
Nors Estijoje vis dar egzistuoja tam tikras pasipriešinimas iš konservatyvių politinių jėgų pusės, viešų asmenų atvirumas daro milžinišką poveikį. Kai žinomas rašytojas ar politikas pasakoja apie savo partnerį interviu, tai tampa kultūrine norma, kuri pamažu nušlifuoja visuomenės aštrius kampus. Tai nebereikalauja dramatiškų atsiskyrimų ar viešų prisipažinimų per televiziją, o vyksta natūraliai, integruojant savo gyvenimą į bendrą diskursą.
 
Vis dėlto, svarbu suprasti, kad šis atvirumas nėra pasiekiamas visiems vienodai. Vyresnės kartos atstovai, gyvenę sovietmečiu, dažnai išlieka atsargesni, todėl jų atsiskleidimas yra retesnis ir vyksta lėčiau. Dabartinis Estijos LGBT+ judėjimo veidas yra jaunatviškas, dinamiškas ir orientuotas į teisinį pripažinimą, o ne tik į asmeninio gyvenimo detalių aptarimą, kas rodo brandų visuomenės požiūrį.
 
Apibendrinant galima teigti, kad ryškiausi Estijos gėjai visuomenininkai, rašytojai ir politikai atlieka „tiltų statytojų“ vaidmenį. Savo darbais, kūryba ir drąsa būti savimi jie ne tik keičia įstatymus, bet ir šalina psichologines kliūtis, kurias daugelį metų kūrė baimė ir nežinojimas. Estijos pavyzdys rodo, kad politinis atvirumas ir viešas intelektualų dalyvavimas diskusijose yra patys efektyviausi įrankiai, siekiant ne tik tolerancijos, bet ir tikros lygybės visuomenėje.
 
Maištinga Siela

Vladas Drakula ir jo homoseksualus brolis Radu Gražusis, mylėjęs sultoną Mehmedą II

 

Sveiki, skaitytojai ir istorijų gerbėjai!
 
Vladas III, vėliau visame pasaulyje išgarsėjęs Drakulos vardu, gimė 1431 metais Sigišoaroje, Transilvanijoje, Valakijos kunigaikščio Vlado II šeimoje. Jo tėvas, priklausęs Slibino ordinui, nuolat laviravo tarp Vengrijos karalystės ir galingos Osmanų imperijos, bandydamas išsaugoti savo šalies autonomiją. Ši politinė įtampa tapo lemtinga paties Vlado ir jo jaunesniojo brolio Radu (dar vadinamu Radu Gražiuoju arba Radu cel Frumos) gyvenimams, mat tėvui siekiant užsitikrinti sultonų palankumą, broliai 1442 arba 1444 metais buvo išsiųsti į osmanų dvarą kaip įkaitai. Tuo metu Vladui buvo apie vienuolika, o Radu – vos septyneri metukai, tad svetima kultūra ir aplinka tapo jų kasdienybe itin pažeidžiamu vaikystės laikotarpiu.
 
Osmanų dvare, tikėtina Edirnės mieste, broliai gyveno prižiūrimi būsimojo sultono Mehmedo II aplinkos, kur jie buvo auklėjami pagal imperijos tradicijas. Jei Vladas išlaikė nepriklausomą ir maištingą charakterį, tai Radu, pramintas Gražiuoju, tapo itin imlus aplinkai ir greitai perėmė osmanų papročius bei vertybes. Istorijos šaltiniuose užsimenama, kad Radu užmezgė itin artimus, intymius ryšius su būsimuoju sultonu Mehmedu II, o ši draugystė tapo jo politinio ir asmeninio tapatumo pamatu. Manoma, kad Radu priėmė islamą ir tapo visišku sultono sąjungininku, visiškai integruodamasis į osmanų elitą ir atsiribodamas nuo savo krikščioniškų šaknų.
 
Tuo metu, kai Vladas matė osmanus kaip savo tautos engėjus ir nuolat planavo, kaip ištrūkti iš nelaisvės bei susigrąžinti Valakijos sostą, Radu pasirinko visiškai kitą kelią. Jis išmoko osmanų dvaro subtilybių, kalbų ir karybos meno, tapdamas vienu ištikimiausių sultono pasekėjų. Šis radikalus skirtingumas tarp brolių sukūrė gilią prarają: Vladas grįžęs į tėvynę ėmėsi negailestingos kovos prieš osmanus, naudodamas itin žiaurias priemones, tokias kaip sodinimas ant kuolų, o Radu tapo jo tiesioginiu oponentu, kuris ne kartą vedė osmanų armiją prieš savo brolį.
 
Radu Gražusis tapo sultono Mehmedo II pasitikėjimo žmogumi, dažnai atlikdamas svarbius karinius bei diplomatinius pavedimus. Osmanų sultonas rėmė Radu pretenzijas į Valakijos sostą, tikėdamasis per jį užtikrinti imperijos kontrolę šiame regione. Radu tapo simboliu to, ką Vladas laikė išdavyste – perauklėtu krikščionių valdovu, kuris, būdamas sultono statytiniu, įgyvendino Osmanų imperijos interesus prieš savo paties kraują. Istorikai dažnai pabrėžia, kad Radu liko lojalus sultonui iki pat savo gyvenimo pabaigos, tapdamas visiškai svetimu Vlado Drakulos politinei vizijai.
 
Apie Radu asmeninį gyvenimą žinių išlikę nedaug, tačiau jo santykiai su sultonu dažnai apibūdinami kaip itin artimi, o kai kuriuose šaltiniuose – kaip homoseksualūs, kas to meto osmanų dvaro aplinkoje nebuvo neįprasta tarp aukštų pareigūnų ir jų globėjų. Visgi Radu gyvenimas nebuvo vien tik dvaro intrigos; jis aktyviai dalyvavo kariniuose žygiuose ir ilgą laiką buvo pagrindinis Vlado Drakulos varžovas kovoje dėl Valakijos sosto. Jis sugebėjo įsitvirtinti kaip kunigaikštis, tačiau jo valdžia buvo tiesiogiai priklausoma nuo Osmanų imperijos paramos, todėl jis visada liko priklausomas nuo Stambulo politikos.

Sultonas Mehmedas II yra bene geriausiai dokumentuotas to laikotarpio valdovas portretinės tapybos požiūriu. Garsiausias jo atvaizdas yra italų dailininko Gentile Bellini tapytas portretas, sukurtas 1480 metais, kai dailininkas lankėsi Stambule. Šis portretas laikomas vienu tiksliausių sultono atvaizdų, kuriame jis vaizduojamas profiliu. Taip pat egzistuoja keletas kitų miniatiūrų ir medalių, kuriuose sultonas įamžintas jo valdymo laikotarpiu, atspindinčių jo išvaizdą, aprangą ir oficialų statusą.

 
Galiausiai Radu Gražusis mirė 1475 metais (štai Vladas Drakulas palyginimui su broliu mirė 1476 m., kaip manoma, mūšyje arba pasaloje, nukertant jam galvą), tikėtina, nuo ligos, neilgai trukus prieš savo brolio Vlado galutinį žlugimą ir mirtį. Nors jis turėjo dukterį, vardu Marija Voichita, kuri vėliau ištekėjo už kito valdovo, jo politinis palikimas liko visiškai susietas su Osmanų imperijos įtaka. Radu dažnai minimas kaip tragizmo kupina figūra – žmogus, kuris dėl išgyvenimo instinkto ir ryšio su sultonu prarado savo tautinę bei religinę tapatybę, tapdamas brolio priešu. Tai buvo ryškus kontrastas Vlado Drakulos, kuris iki pat mirties liko įsikibęs į savo karį primenančią tapatybę ir žiaurų pasipriešinimą svetimųjų valdžiai, gyvenimui.
 
Ši brolių istorija yra puikus pavyzdys, kaip to meto geopolitiniai žaidimai suformavo visiškai skirtingus likimus: vienas tapo pasauliniu mastu žinomu tironu ir pasipriešinimo simboliu, o kitas – sultonui ištikimu dvariškiu, kurio vardas šiandien prisimenamas tik kaip Vlado Drakulos šešėlis. Radu likimas atskleidžia, kaip lengvai vaikystės traumos ir svetima aplinka gali pakeisti žmogaus pasirinkimus, paversdama brolius mirtinais priešais. Jų susidūrimai Valakijos žemėse nebuvo tik politinė kova dėl sosto, bet ir asmeninė drama, kurioje susikirto dvi skirtingos pasaulėjautos – konformizmas ir radikalus pasipriešinimas.
 
HOMOSEKSUALUMAS OSMANŲ IMPERIJOJE?
 
Istoriniuose šaltiniuose Radu Gražiojo intymus gyvenimas nušviečiamas fragmentiškai, nes XV amžiuje dvariškių asmeninės detalės dažniausiai buvo fiksuojamos tik per politinę prizmę. Jo ryšys su būsimuoju sultonu Mehmedu II formavosi Edirnės dvare (dabartinė Turkijos teritorija Europinėje dalyje), kur abu augo kartu ir kūrė asmeninius lojalumo saitus. Radu pravardė, reiškianti Gražųjį, neabejotinai atspindėjo ne tik išvaizdą, bet ir ypatingą statusą sultono aplinkoje, o to meto kronikose užsimenama apie išskirtinį Mehmedo II palankumą, kuris, istorikų vertinimu, kaip jau ir minėjau, peržengė įprastus globėjo ir auklėtinio santykius.
 
Osmanų imperijos dvaro kultūroje fiziniai bei emociniai ryšiai tarp vyrų buvo egzistuojantis reiškinys, o pats Mehmedas II istoriografijoje dažnai minimas kaip valdovas, turėjęs polinkį į gražių jaunuolių draugiją. Nors nėra išlikę tiesioginių prisipažinimų ar asmeninių dienoraščių, daugelis tyrinėtojų, remdamiesi dvaro papročiais ir amžininkų įrašais, daro pagrįstą prielaidą, kad ryšys tarp sultono ir Radu buvo seksualinio pobūdžio. Visgi šis intymumas buvo neatsiejamai susijusi su politika, nes sultonas Radu pasitikėjo ne tik dėl jo išsilavinimo, bet ir dėl to, kad per emocinį bei seksualinį prisirišimą galėjo užtikrinti jo ištikimybę imperijos interesams Valakijoje.
 
Svarbu pabrėžti, kad dalis informacijos apie šį ryšį pasiekė mus per Vlado III rėmėjų ar krikščioniškosios Europos kronikininkų vertinimus, kurie siekė pajuodinti Radu kaip išsigimėlį, praradusį krikščionišką orumą per santykius su pagonių valdovu. Dėl šios priežasties istoriografijoje šie duomenys vertinami kaip balansas tarp realaus asmeninio ryšio ir priešiškos propagandos. Be šių dvaro santykių nėra žinoma apie kitus Radu meilės ryšius su vyrais, o vėlyvesniuose gyvenimo etapuose jis palaikė ryšį su moterimi, su kuria susilaukė dukters Marijos Voichitos. Galima teigti, kad Radu meilė sultonui egzistavo specifiniame Rytų dvaro kontekste, kur riba tarp politinio lojalumo ir fizinio intymumo buvo išplauta, todėl tai labiau priminė galios struktūrų dalį nei šiuolaikine prasme suprantamą romantinę meilę.
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Olga Tokarczuk apie raidiškumą, LGBTQ+ padėtį Lenkijoje ir vaivorykštės metaforiškumo praradimą

 

Sveiki, mielieji!

„Vienas naujausių raidiškumo pavyzdžių – Lenkijoje vykstančios kovos dėl vaivorykštės. Gal iš jų būtų galima ir pasijuokti, jeigu žmonės nebūtų sodinami į kalėjimus. Vaivorykštė neteko savo daugybės reikšmių ir buvo supažodinta, neteko simbolio arba metaforos statuso, virto simboliu visko, kas nukrypsta nuo neteisingai suprantamo normalumo. Ją pripažino priešo vėliava ir visiškai rimtai ėmė nekęsti. Nuo raidiškumo kenčiantis žmogus viską mato atskirai, be kontekstų ir sąsajų, ir, savo ir kitų nelaimei, praranda sintezės jausmą, reikalingą, kad patirtume visapusišką ir daugiamatį pasaulį. <...> Galbūt iš dalies taip nutiko dėl to, kad nustojome dalyvauti pasakojime. Tame daugiamačiame, neakivaizdiniame, intelektiniame iššūkyje, atspindinčiame pasaulio sudėtingumą.“ Olga Tokarczuk iš „Jautrusis pasakotojas“ (p. 214-215).

Kažkaip norėjau padaryti šį įrašą dėl to, kad Lenkijoje darosi lygiai tas pats, kas ir Lietuvoje. Susirinkę pavieniai tautiečiai rėkia, kad gėjai ir lesbietės pavogė iš vaikų vaivorykštę, neturėdami jokio bendro suvokimo. Kas tas raidiškumas, anot Olgos Tokarczuk? Raidiškumas – tai mąstymo būdas, kai pasaulis praranda savo daugiamatiškumą ir visumą, virstant atskirais, konteksto neturinčiais fragmentais. Tai nesugebėjimas interpretuoti sudėtingų simbolių ar idėjų, dėl kurio tikrovė klaidingai supaprastinama iki primityvių, dažnai priešiškų etikečių.

Knygoje „Jautrusis pasakotojas“ autorė iškelia idėją, kad skirtingą pasaulio suvokimą ir priėmimą žmogui leidžia formuoti būtent giliamintis skaitymas, susitapatinimas su literatūra ir atjauta veikėjams. Skaitymo krizė žmones iš esmės suskaldė, jie įvairovę linkę fragmentuoti ir nepatinkančias dalis išmesti iš visumos, jas supriešinti, nusilipdyti tariamus priešus. LGBTQ atvejis yra tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Įdomu tai, kad politika ir politikai tuo naudojasi, jie supranta tamsumos galią ir primityvizmo naudą jų interesams, todėl raidiškumas pogrindyje skatinamas per, sakyčiau, švietimą ir mokslo kartelės mažinimą, kritinio mąstymo atjungimą. Ką puikiai dabar ir daro ministrė Rasa Popovienė „gelbėdama“ nesimokančius mokinius ir jiems atkeldama vartus klestėti mokslo pasaulyje be jokio žalio supratimo apie visumą ir įvairovę, be pastangų ir žinių, nes būtent jiems (nesakau, kad visiems) yra būdingas raidiškumas.

Maištinga Siela

Šokiruojanti istorija, kaip Eric Clinton Kirk Newman (arba Luka Rocco Magnotta) sukapojo savo meulužį

***

Truputį iš istorijos paraščių. Apie šį nusikaltimą nelabai ką pamenu, kad kas ką labai praneštų Lietuvos žiniasklaida. Bedarydamas apie Čekijos filmų suaugusiems straipsnį susidūriau su šia informacija, kadangi atskirai pasidomėjau, tad dalijuosi. Pasirodo, jis tas pats, apie kurį mačiau net „Nertflix“ sukurtą dokumentinį mini serialą „Neišsidirbinėk su katėmis: medžiojant internetinį žudiką“ / „Don't F**k with Cats: Hunting an Internet Killer“. Serialo mano apžvalgą skaitykite ČIA.
 
Luka Rocco Magnotta, gimęs kaip Ericas Clintonas Kirkas Newmanas, buvo Kanados pilietis, kurio vardas visame pasaulyje nuskambėjo po itin žiaurių įvykių 2012 metais. Prieš tapdamas liūdnai pagarsėjusiu nusikaltėliu, jis siekė modelio ir aktoriaus karjeros suaugusiųjų filmų industrijoje, nuolat stengdamasis atkreipti į save visuomenės dėmesį. Magnotta buvo žinomas dėl savo polinkio į narcisizmą ir nuolatinio noro būti matomu internetinėje erdvėje, kur jis kūrė daugybę suklastotų profilių, siekdamas sukurti įspūdį, kad yra svarbi įžymybė.
 
2012 metų gegužės mėnesį Monrealyje Magnotta įvykdė kraupų nusikaltimą, nužudydamas kinų tarptautinį studentą Juną Liną. Šis įvykis sukrėtė ne tik Kanadą, bet ir visą pasaulį dėl neįtikėtino žiaurumo bei nusikaltimo fiksavimo vaizdo įraše, kuris vėliau buvo išplatintas internete. Po žmogžudystės jis savo aukos kūno dalis išsiuntė į įvairias Kanados institucijas, įskaitant mokyklas ir politinių partijų būstines, taip siekdamas maksimalaus šoko efekto ir žiniasklaidos dėmesio.
 
Nusikaltimo motyvai, kaip vėliau buvo analizuojama teismo proceso metu, buvo glaudžiai susiję su Magnottos psichologine būkle ir liguistu noru išgarsėti bet kokia kaina. Nors jis pats niekada nepateikė nuoseklaus ir logiško paaiškinimo savo veiksmams, tyrėjai ir psichologai nustatė, kad jo asmenybės sutrikimai bei fantazijos apie šlovę tapo esminiais veiksniais, paskatinusiais šį brutalų aktą. Nusikaltėlis akivaizdžiai siekė pasijusti visagaliu, kontroliuodamas situaciją per baimę ir visuomenės pasibaisėjimą.
 
Pats Magnotta po suėmimo Berlyne, kur jis slapstėsi interneto kavinėje skaitydamas naujienas apie savo paties paiešką, iš pradžių bandė gintis teigdamas, kad nusikaltimą įvykdė dėl psichikos ligos ar kitų asmenų įtakos. Jis stengėsi manipuliuoti viešąja nuomone ir teismo eiga, tačiau jo parodymai dažnai būdavo prieštaringi ir neįtikimi. Nė vienas iš jo pateiktų pasiteisinimų nebuvo pripažintas kaip pagrįstas faktas, o liudijimai tik dar labiau atskleidė jo manipuliacinę prigimtį.
 
Teismo proceso metu buvo atlikta išsami psichiatrinė ekspertizė, kurios metu įvertinta Magnottos psichinė sveikata. Ekspertai nustatė, kad nors jam buvo diagnozuotas asmenybės sutrikimas ir šizofrenijos požymių, jis nusikaltimo metu visiškai suvokė savo veiksmų pobūdį ir jų teisinius bei moralinius padarinius. Tai buvo lemiamas veiksnys, paneigęs galimybę pripažinti jį nepakaltinamu, tad gynybos strategija, paremta psichine liga, teisme žlugo.
 
2014 metais po ilgo ir sudėtingo teismo proceso, kuriame buvo išnagrinėti visi įrodymai bei nusikaltimo aplinkybės, prisiekusiųjų teismas pripažino Luką Rocco Magnotta kaltu dėl pirmojo laipsnio žmogžudystės. Teismas taip pat pripažino jį kaltu dėl kitų nusikalstamų veikų, įskaitant lavono išniekinimą, neapykantą kurstančios medžiagos platinimą bei persekiojimą. Šis nuosprendis atspindėjo nusikaltimų rimtumą ir jų sukeltą traumą tiek aukos artimiesiems, tiek visai visuomenei.
 
Už įvykdytą žmogžudystę Magnotta buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos be teisės į lygtinį paleidimą artimiausius 25 metus. Tai yra griežčiausia Kanados baudžiamojoje sistemoje numatyta bausmė už tokio pobūdžio nusikaltimus. Teisėjo skelbtas nuosprendis buvo priimtas atsižvelgiant į nusikaltimo brutalumą ir tai, kad nėra jokių realių garantijų, jog ateityje jis nebekels pavojaus kitiems žmonėms.
 
Šiuo metu Luka Rocco Magnotta atlieka savo bausmę Kanados pataisos namuose, tačiau jo vardas iki šiol yra siejamas su viena tamsiausių nusikalstamumo istorijų modernioje Kanados kultūroje. Šis įvykis paskatino plačias diskusijas apie interneto poveikį, smurtinių vaizdo įrašų platinimą bei būtinybę atidžiau stebėti asmenis, rodančius pavojingus psichologinius nukrypimus. Jo istorija išlieka tamsiu priminimu apie tai, kaip nevaldomas narcisizmas ir psichopatinės tendencijos gali virsti realia grėsme visuomenei.
 
Maištinga Siela

Marija Šerifović – Serbijos perlas, laimėjęs "Euroviziją" su daina "Molitva" ir tapęs didžiuliu autoritetu

 

Sveiki!
 
Anądien netyčia į mano „ausinukes“ pateko iš YouTube serbų atlikėjos Marios Serifovič daina „Molitva“. Patyriau kažkokį deja vu, nuskraidino labai toli. Tokių dainų į „Euroviziją“ nebeatveža, Balkanai nori būti kaip Vakarai ir skambėti madingai, o ne etniškai. Šis įrašas apie atlikėją, jos įdomų ir gal kiek komplikuotą gyvenimą Serbijoje.
 
Marija Šerifović (g. 1984) tapo Serbijos muzikos istorijos legenda 2007 metais, kai su itin emocinga balade „Molitva“ („Malda“) triumfavo „Eurovizijos“ dainų konkurse Helsinkyje. Tai buvo pirmoji ir kol kas vienintelė Serbijos pergalė šiame konkurse, kuri atnešė šaliai didžiulį nacionalinį pasididžiavimą ir suteikė jai statusą, prilygstantį nacionalinės didvyrės statusui. Jos galingas balsas ir dainos jautrumas sužavėjo milijonus žiūrovų, įtvirtindami Mariją kaip vieną ryškiausių Balkanų atlikėjų.
 
Kalbant apie jos asmeninį gyvenimą, Marija visada pasižymėjo atvirumu ir tiesmuku charakteriu, kuris dažnai skyrėsi nuo tradicinio Serbijos pramogų pasaulio įvaizdžio. Ilgus metus tvyrojusios spėlionės dėl jos seksualinės orientacijos buvo oficialiai patvirtintos 2013 metais pasirodžiusiame autobiografiniame filme „Ispovest“ („Išpažintis“). Šiame filme dainininkė atvirai prabilo apie savo homoseksualumą, taip tapdama viena pirmųjų viešų figūrų Balkanuose, drįsusių tai padaryti, o šis žingsnis sukėlė didelį rezonansą konservatyvioje visuomenėje.
 
Serbijos visuomenės požiūris į Marijos homoseksualumą yra dviprasmiškas ir atspindi šalies kultūrinį susiskaldymą. Nors konservatyvesnė dalis gyventojų ir religinės grupės ne kartą reiškė nepasitenkinimą ar net atvirą priešiškumą, didžioji dalis gerbėjų ir muzikos mylėtojų jos orientaciją vertina kaip nesvarbų faktorių, nustelbtą jos neabejotino talento. Galima teigti, kad Marija savo charizma ir atvirumu sugebėjo išlaikyti pagarbą, nepaisant visuomenėje vis dar egzistuojančios stigmos.
 
Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukė ir Marijos sprendimas tapti mama pasinaudojant surogatinės motinystės paslaugomis Jungtinėse Amerikos Valstijose. 2024 metais ji susilaukė sūnaus Mario, o šis žingsnis tapo diskusijų objektu ne tik dėl pačios surogacijos etikos klausimų, kurie Serbijoje yra teisiškai migloti, bet ir dėl Marijos gyvenimo būdo. Nors dalis visuomenės kritikavo tokį pasirinkimą, daugelis ją palaikė, matydami tai kaip nuoširdų norą sukurti šeimą ir įgyvendinti motinystės svajonę.
 
Marijos Šerifović muzikinė karjera yra neatsiejama nuo jos balso tembro ir dramatiškų interpretacijų. Ji išleido keletą sėkmingų albumų, tokių kaip „Bez ljubavi“ (2003), „Naj, najbolja“ (2005), „Molitva“ (2007) ir „Anđeo“ (2008), kurie įtvirtino ją kaip populiariosios muzikos ir baladžių meistrę. Jos muzika pasižymi intensyvumu, kuriame susipina šiuolaikinė popmuzika ir Balkanų melancholijos elementai, pritraukiantys įvairaus amžiaus klausytojus.
 
Ar Marija turi priešų? Kaip ir kiekviena itin ryški asmenybė, ji neišvengia kritikos ir konfliktų. Jos tiesmukas būdas, kartais įsivėlimas į viešus ginčus su kitais pramogų pasaulio atstovais ar nepatogūs interviu yra sugeneravę jai nemėgėjų ratą. Visgi, tarp jos kritikų dominuoja tie, kurie kritikuoja ne tiek jos muziką, kiek jos asmeninius pasirinkimus ar elgesį viešumoje, tačiau profesionalumo ir vokalinės technikos jai niekas negali prikišti. Būdama projekto „Zvezde Granda“ mentore, ji nuolat sulaukia kaltinimų favoritizmu, pavyzdžiui, dėl itin emocingo dainininkės Džejlos Ramović palaikymo. 2013 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Ispovest“, kaip minėjau, kuriame ji atvirai prabilo apie savo homoseksualumą, išprovokavo aštrias ultra-konservatyvių organizacijų atakas.
 
Skandalų jos gyvenime būta, tačiau jie retai susiję su profesine veikla. Dažniausiai tai būdavo spaudoje eskaluojamos intrigos, asmeninių santykių detalės ar aštrūs pasisakymai apie politinę ar socialinę padėtį šalyje. Nepaisant to, Marija išlieka viena gerbiamiausių atlikėjų, kurios koncertai visada sutraukia pilnas sales. Jos „gerbiamumo“ faktorius yra stiprus – net ir tie, kurie nesutinka su jos pasaulėžiūra, pripažįsta jos muzikinį indėlį į Serbijos kultūrą.
 
Jos įtaka muzikos verslui taip pat pasireiškia dalyvavimu populiariame muzikos minėtame šou „Zvezde Granda“, kur ji ilgą laiką buvo viena iš komisijos narių. Šiame vaidmenyje ji pasirodė kaip griežta, bet teisinga mentorė, padedanti jauniems talentams, kas tik dar labiau sustiprino jos autoritetą muzikos profesionalų bendruomenėje. Jos patirtis „Eurovizijoje“ ir ilgaamžiškumas scenoje suteikia jos patarimams didelį svorį.
 
Asmeninis gyvenimas, nors ir tapęs viešu, išlieka Marijai svarbia tvirtove. Ji dažnai pabrėžia, kad jos muzika yra skirta žmonėms, o jos asmeninis gyvenimas – tai jos pačios reikalas. Nors ji tapo simboline figūra LGBTQ+ bendruomenei Serbijoje, pati Marija vengia tapti „politinės aktyvistės“ etikete, labiau norėdama būti tiesiog atlikėja, kuri gyvena taip, kaip jai atrodo teisinga, neįsisprausdama į jokius rėmus.
 
Taigi Marija Šerifović Serbijoje yra daugiau nei tik dainininkė; ji yra drąsos, talento ir prieštaringų vertinimų sankirtos taškas. Jos kelias nuo „Eurovizijos“ nugalėtojos iki motinos ir atviros visuomenės veikėjos rodo, kaip sparčiai (nors ir sunkiai) keičiasi Serbijos požiūris į asmeninę laisvę. Ji išlieka viena labiausiai sekamų ir gerbiamų Serbijos muzikos ikonų, kurios „Molitva“ dar ilgai aidės kaip jos didžiausio triumfo simbolis.

 
Maištinga Siela

Čekija – filmų suaugusiems sostinė: kas nulėmė, kad Prahoje nufilmuojama daugiausia pornografijos gėjams?

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Čekijos pornografijos industrija yra ilgą laiką besiformuojantis fenomenas, kurį daugelis ekspertų laiko vienu svarbiausių centrų Europoje. Po 1989 metų „aksominės revoliucijos“ ir geležinės uždangos griuvimo, šalies ekonomika patyrė transformaciją, o silpna valiuta bei didelis nedarbo lygis paskatino daugelį jaunų žmonių ieškoti darbo sekso industrijoje. Ši specifinė sociopolitinė aplinka sudarė sąlygas sparčiam šio verslo vystymuisi, pritraukiant tarptautines investicijas ir gamybos pajėgumus.
 
Vienas ryškiausių Čekijos pornografijos sektorių yra gėjų pornografijos industrija. Prahą dažnai vadina „Europos gėjų pornografijos sostine“, nes šalyje susidarė unikali ekosistema: santykinai mažos gamybos sąnaudos, liberalus požiūris į pornografiją bei galimybė lengvai rasti atlikėjų iš Rytų Europos šalių. Tai leido Čekijos studijoms dominuoti pasaulinėje rinkoje, ypač nišiniame „kino“ stiliaus gėjų pornografijos segmente.
 
Galingiausios ir tarptautiniu mastu žinomos kompanijos, tokios kaip „BelAmi“, suformavo ištisą estetinę mokyklą. „BelAmi“, įkurta George'o Duros, tapo sinonimu aukštos kokybės, vizualiai patraukliam gėjų turiniui, kuris išgarsėjo savo romantizuota, „berniukiška“ estetika. Kitos studijos, pavyzdžiui, „Falcon Studios“ (daugiausia JAV pagrindo, bet aktyviai dirbančios Europoje per partnerystes) ar vietos produkcijos namai, nuolat varžosi dėl rinkos dalies, siūlydamos įvairius žanrus – nuo „hardcore“ iki scenarijais paremtų dramų.
 
Šios studijos dažnai vykdo paiešką visame regione, aktyviai ieškodamos aktorių ne tik Čekijoje, bet ir Slovakijoje, Vengrijoje ar kitose kaimyninėse valstybėse. Daugeliui jaunų vyrų, atvykstančių į Prahą, šis darbas pristatomas kaip galimybė greitai užsidirbti ir pakeliauti, tačiau atrankos procesai dažnai būna griežtai orientuoti į specifinius fizinius standartus. Aktorių „medžioklė“ neretai vyksta per socialinius tinklus ar specializuotas agentūras, žadančias sėkmę ir tarptautinį pripažinimą.
 
Kalbant apie aktorių saugumą, situacija yra nevienareikšmiška. Nors Čekijoje pornografija yra legalus verslas ir griežtai reglamentuojama darbo teisės požiūriu, realybėje atlikėjai dažnai susiduria su išnaudojimo rizika. Industrijos viduje nuolat diskutuojama apie „saugumo standartus“ – naudojamas apsaugos priemones, testavimą dėl lytiniu keliu plintančių ligų (LPL) bei psichologinę pagalbą. Dauguma didžiųjų studijų teigia užtikrinančios saugią aplinką, tačiau tai dažnai lieka jų pačių savireguliacijos klausimu.
 
Incidentai ir skandalai nėra reti šiame sektoriuje. Praeityje buvo pranešimų apie prievartą, psichologinį spaudimą filmuotis scenose, kurioms aktoriai nebuvo davę sutikimo, ar „juoduosius sąrašus“, į kuriuos pakliūva studijoms neįtikę asmenys. Kai kurie buvę aktoriai viešai pasakojo apie „toksišką“ darbo atmosferą, kurioje dominavo manipuliacijos ir siekis išspausti kuo daugiau naudos iš jaunuolių, kuriems trūko patirties ir žinių apie savo teises.
 
Palyginus su kitomis Europos šalimis, Čekija išsiskiria ne tik kiekiu, bet ir verslo modelio branda. Vokietijoje ar Prancūzijoje pornografijos industrija taip pat yra aktyvi, tačiau ji dažniau susiduria su griežtesniais reguliavimais ir visuomenės pasipriešinimu. Čekija sugebėjo integruoti šį verslą į bendrą ekonominį kraštovaizdį, todėl čia produkcija yra pigesnė, o gamybinės bazės – techniškai pažangesnės, kas leidžia lengviau išlaikyti konkurencinį pranašumą.
 
Aktorių patirtys dažnai būna labai skirtingos. Vieniems tai tampa tramplinu į modelio karjerą ar sėkmingu trumpalaikiu darbu, kitiems palieka gilius psichologinius randus. Viešai prieinamuose interviu kai kurie aktoriai pabrėžia, jog „stebėjosi, kaip greitai viskas vyksta ir kaip mažai dėmesio skiriama žmogaus emocinei būklei po filmavimų“. Kitų nuomone, „darbas buvo profesionalus, viskas buvo sutarta iš anksto, jokių staigmenų nebuvo“.
 
Šiandien Čekijos pornografijos industrija pereina skaitmenizacijos etapą. Tradicinę vaizdajuosčių ar DVD gamybą pakeitė prenumeruojamos platformos, „OnlyFans“ stiliaus turinys ir tiesioginės transliacijos. Tai keičia industrijos dinamiką – studijos nebeturi tokios didelės galios, kokią turėjo anksčiau, nes patys aktoriai dabar gali tiesiogiai bendrauti su savo auditorija, tačiau kartu tai sukuria naujas nesaugumo ir duomenų privatumo problemas.
 
Visuomenės požiūris į šią industriją Čekijoje išlieka pragmatiškas. Nors nėra garsiai skatinama, pornografijos industrija yra tyliai priimama kaip svarbi ekonomikos dalis, sukurianti tūkstančius darbo vietų ir pritraukianti užsienio kapitalą. Daugeliui čekų tai – tiesiog dar vienas verslas, kurio per daug nereikia sureikšminti, tačiau tarptautinėje arenoje šis „pornografijos centro“ įvaizdis vis dar išlieka stiprus ir kontroversiškas.
 
Apibendrinant galima teigti, kad Čekijos pornografijos fenomenas yra sėkmingos, tačiau etiškai sudėtingos verslo transformacijos pavyzdys. Gėjų pornografijos sektorius, būdamas vienu ryškiausių, puikiai iliustruoja visą industriją: nuo techninio profesionalumo ir rinkos dominavimo iki tamsiųjų pusių, susijusių su atlikėjų išnaudojimu ir psichologine sveikata. Tai sektorius, kuris nuolat keičiasi, prisitaikydamas prie technologijų ir besikeičiančio vartotojų skonio.
 
Šiandienos kontekste kyla vis daugiau klausimų dėl etikos ir atsakomybės, ypač kai kalbama apie jaunus atlikėjus, patenkančius į šį verslą be pakankamo supratimo apie ilgalaikes pasekmes. Nors teisinė aplinka Čekijoje yra gana palanki gamybai, visuomeninis ir tarptautinis spaudimas skatina studijas keisti veiklos metodus, nors pokyčiai vyksta lėtai. Čekija išlieka pagrindiniu Europos pornografijos tašku, tačiau jos ateitis tiesiogiai priklausys nuo to, kaip seksis balansuoti tarp verslo pelningumo ir etiško elgesio su žmogumi.
 
GĖJŲ AKTORIŲ PATIRTYS
 
Vienas iš garsiausių vardų Europos gėjų pornografijos industrijoje yra aktorius, žinomas pseudonimu Lukas Ridgeston, kuris ilgą laiką dirbo su prestižine Prahos studija „BelAmi“. Jo karjera puikiai iliustruoja sėkmingiausių atlikėjų kelią: pradėjęs filmuotis dešimtajame dešimtmetyje, jis greitai tapo vienu atpažįstamiausių studijos veidų ir savotiška industrijos ikona. Nors pradedantiesiems darbas tokio masto kompanijose iš pradžių dažnai atrodo tarsi lengvas nuotykis ar greitas būdas užsidirbti, ilgainiui tai tampa griežta rutina. Patyrę atlikėjai pripažįsta, kad šiame darbe emocijos turi būti visiškai atskirtos nuo techninio atlikimo, o asmeninis gyvenimas neretai lieka antrame plane.
 
2009 metais Elijah ir Milo Petersai į „BelAmi“ studiją įnešė unikalų, auditorijos itin greitai priimtą naratyvą, paremtą jų tikru biologiniu dvynių ryšiu. Jų atsiradimas industrijoje buvo vertinamas kaip vienas stipriausių studijos rinkodaros ėjimų, nes toks turinys tuo metu buvo laikomas išskirtiniu ir itin geidžiamu. Gerbėjai juos vertino kaip „autentiškus“ aktorius, o ne tik personažus, todėl jų populiarumas per labai trumpą laiką tapo globaliu fenomenu, studijai generuojančiu rekordinį svetainės lankomumą ir didelį dėmesį visame pasaulyje.

 
Nepaisant sėkmės, jų patirtis už ekrano ribų buvo kupina didžiulio psichologinio spaudimo, kurį sukelia staigus atsidūrimas viešumoje būnant vos aštuoniolikos metų. Turo po JAV naktinius klubus metu jie patyrė, ką reiškia būti „objektais“, kai tūkstančiai svetimų žmonių reikalauja dėmesio, prisilietimų ir nuolatinio buvimo scenoje. Šis intensyvus išorinis vertinimas ir „žvaigždžių“ statusas dažnai prieštarauja natūraliam paauglystės etapui, todėl toks ankstyvas įsitraukimas į industriją, kurioje privatumas yra itin pažeidžiamas, jiems paliko gilų įspaudą.
 
Pats faktas, kad dvyniai patys inicijavo kontaktą su studija, rodo jų tuometinį norą peržengti ribas, tačiau vėlesni pasisakymai ir elgesys rodo, kad toks pasirinkimas buvo labiau susijęs su jaunatvišku maksimalizmu ir noru išsiskirti. Nors jie niekada nebuvo linkę atvirauti apie vidinius konfliktus, jų sprendimas po kelerių metų visiškai nutraukti ryšius su industrija ir tapti „nematomais“ visuomenei kalba apie tai, kad šis gyvenimo etapas tapo našta, kurios jie daugiau nebegalėjo ar nenorėjo nešti.
 
Iš šios dienos perspektyvos, dvynių Petersų istorija yra vertinama kaip perspėjimas apie industrijos „mėsmalę“. Jie patyrė visą šlovės ir sėkmės spektrą, tačiau už tai sumokėjo savo privatumo kaina, kurią vėliau bandė susigrąžinti visiška tyla. Šiandienos kontekste jie nėra prisimenami kaip „karjeros pornografijos aktoriai“, o greičiau kaip trumpalaikis, ryškus fenomenas, kuris puikiai iliustruoja, kodėl net ir didžiausios sėkmės sulaukę atlikėjai pasibaigus kontraktui renkasi visišką atsiribojimą, siekdami apsaugoti savo tikrąjį „aš“ nuo praeities šešėlių.
 
Filipo Trojovsky, geriau žinomo pseudonimu Tommy Hansen, atvejis tapo bene garsiausiu Čekijos gėjų pornografijos industrijos skandalu, iškilusiu į viešumą 2005–2006 metais. Dalyvaudamas populiariame televizijos realybės šou „Vyvolení“, jis tapo nacionalinio dėmesio objektu, kai paaiškėjo jo profesinė praeitis suaugusiųjų filmų industrijoje. Šis atradimas išprovokavo plačias diskusijas dėl vertybių, moralės ir viešojo asmens tapatybės, nes žiūrovai ir žiniasklaida turėjo susitaikyti su radikaliu kontrastu tarp televizijos žvaigždės ir pornografijos aktoriaus įvaizdžio.
 
Didžiausią ažiotažą sukėlė paties aktoriaus laikysena ir jo atvirai deklaruotas heteroseksualumas, kurį jis pristatė kaip „darbą už pinigus“. Šis naratyvas atskleidė sisteminę industrijos pusę, kurioje vyrai, patys nesiejantys savęs su homoseksualiais santykiais, dalyvauja gėjų pornografijoje vien siekdami finansinės naudos. Trojovsky viešas pozicionavimas tapo simboliu to, kaip Čekijos pornografijos industrija sėkmingai išnaudojo ekonominius faktorius, pritraukdama jaunus vyrus, kuriems tai buvo ne saviraiškos, o tik greito uždarbio priemonė.
 
Nors šis įvykis neturėjo teisinių pasekmių, jis paliko gilų pėdsaką visuomenės sąmonėje ir tapo etaloniniu pavyzdžiu nagrinėjant „gay-for-pay“ fenomeną bei socialinę stigmą. Trojovsky istorija parodė, kokią kainą tenka mokėti už paslėptą profesinę praeitį, kai ji netikėtai tampa viešumo dalimi. Tai privertė visuomenę diskutuoti apie ribas tarp profesijos ir asmeninio gyvenimo, o pačią industriją – dar labiau atriboti savo „gaminius“ nuo realių aktorių gyvenimų, siekiant apsaugoti juos nuo neigiamo viešosios nuomonės poveikio.
 
Aktoriai dažnai pabrėžia, kad darbas Čekijos pornografijos industrijoje jiems reiškė tam tikrą laisvės ir atvirumo formą, kurios jie galbūt negalėjo rasti savo gimtosiose, dažnai konservatyvesnėse šalyse. Vieniems tai tapo savirealizacijos įrankiu, padėjusiu priimti savo kūną ir seksualumą, kitiems gi šis darbas buvo tik pragmatiška finansinė priemonė siekiant kitų gyvenimo tikslų, pavyzdžiui, apmokėti studijas ar keliauti. Nepaisant skirtingų motyvacijų, daugelis jų sutinka, kad Prahoje susiformavusi gamybos kultūra yra labai konkurencinga ir reikalauja didelės ištvermės, todėl tik vienetai išlieka šioje industrijoje dešimtmečius.
 
Vertindami savo darbo patirtis ilgalaikėje perspektyvoje, buvę atlikėjai dažnai akcentuoja, jog finansinis atlygis už filmavimąsi ne visada atperka patiriamą moralinį ar emocinį nuovargį. Kai kurie aktoriai po karjeros pabaigos viešai kalbėjo apie sunkumus ieškant „normalaus“ darbo, nes pornografijos aktoriaus praeitis tampa stigma, kurią sunku ištrinti skaitmeniniame amžiuje. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad būtent šis darbas leido jiems tapti nepriklausomais, susipažinti su daugybe žmonių iš viso pasaulio ir įgyti unikalios gyvenimiškos patirties, kuri iš esmės pakeitė jų požiūrį į save ir visuomenę.
 
Maištinga Siela