„Vienas
naujausių raidiškumo pavyzdžių – Lenkijoje vykstančios kovos dėl vaivorykštės. Gal
iš jų būtų galima ir pasijuokti, jeigu žmonės nebūtų sodinami į kalėjimus. Vaivorykštė
neteko savo daugybės reikšmių ir buvo supažodinta, neteko simbolio arba
metaforos statuso, virto simboliu visko, kas nukrypsta nuo neteisingai
suprantamo normalumo. Ją pripažino priešo vėliava ir visiškai rimtai ėmė
nekęsti. Nuo raidiškumo kenčiantis žmogus viską mato atskirai, be kontekstų ir
sąsajų, ir, savo ir kitų nelaimei, praranda sintezės jausmą, reikalingą, kad
patirtume visapusišką ir daugiamatį pasaulį. <...> Galbūt iš dalies taip
nutiko dėl to, kad nustojome dalyvauti pasakojime. Tame daugiamačiame,
neakivaizdiniame, intelektiniame iššūkyje, atspindinčiame pasaulio sudėtingumą.“
Olga Tokarczuk iš „Jautrusis pasakotojas“ (p. 214-215).
Kažkaip
norėjau padaryti šį įrašą dėl to, kad Lenkijoje darosi lygiai tas pats, kas ir
Lietuvoje. Susirinkę pavieniai tautiečiai rėkia, kad gėjai ir lesbietės pavogė
iš vaikų vaivorykštę, neturėdami jokio bendro suvokimo. Kas tas raidiškumas,
anot Olgos Tokarczuk? Raidiškumas – tai mąstymo būdas, kai pasaulis
praranda savo daugiamatiškumą ir visumą, virstant atskirais, konteksto
neturinčiais fragmentais. Tai nesugebėjimas interpretuoti sudėtingų simbolių ar
idėjų, dėl kurio tikrovė klaidingai supaprastinama iki primityvių, dažnai
priešiškų etikečių.
Knygoje
„Jautrusis pasakotojas“ autorė iškelia idėją, kad skirtingą pasaulio suvokimą
ir priėmimą žmogui leidžia formuoti būtent giliamintis skaitymas,
susitapatinimas su literatūra ir atjauta veikėjams. Skaitymo krizė žmones iš
esmės suskaldė, jie įvairovę linkę fragmentuoti ir nepatinkančias dalis išmesti
iš visumos, jas supriešinti, nusilipdyti tariamus priešus. LGBTQ atvejis yra
tik vienas iš daugelio pavyzdžių. Įdomu tai, kad politika ir politikai tuo
naudojasi, jie supranta tamsumos galią ir primityvizmo naudą jų interesams,
todėl raidiškumas pogrindyje skatinamas per, sakyčiau, švietimą ir mokslo
kartelės mažinimą, kritinio mąstymo atjungimą. Ką puikiai dabar ir daro
ministrė Rasa Popovienė „gelbėdama“ nesimokančius mokinius ir jiems atkeldama
vartus klestėti mokslo pasaulyje be jokio žalio supratimo apie visumą ir
įvairovę, be pastangų ir žinių, nes būtent jiems (nesakau, kad visiems) yra
būdingas raidiškumas.
Šiame
žemėlapyje vaizduojamas sudėtingas XV–XVII a. Vidurio ir Rytų Europos politinis
peizažas, kuriame susidūrė skirtingos etninės ir valstybinės interesų zonos.
Centrinę vietą užima Vokiečių ordino valdos bei kaimyninės Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės teritorijos, atspindinčios to meto
regiono geopolitinę pusiausvyrą. Žemėlapis leidžia įžvelgti regionų, tokių kaip
Prūsija, Mozūrija ir Pamarys, ribas, kurios tapo nuolatinių kultūrinių ir
tautinių mainų epicentru. Nors istoriografijoje kartais pasitaiko supaprastintų
interpretacijų apie šių žemių gyventojus, tikroji istorinė situacija čia buvo
ypač marga – nuo išnykusių baltiškų prūsų genčių iki atsikėlusių slavų mazūrų
bei vietinių kašubų. Ši teritorija ilgą laiką buvo savotiškas „lydymosi
katilas“, kuriame formavosi tiek atskiros regioninės tapatybės, tiek vyko
intensyvūs polonizacijos bei vokiečių kolonizacijos procesai. Toks žemėlapis
yra svarbus įrankis norint suprasti, kodėl šiandien šie regionai pasižymi tokia
turtinga ir daugiasluoksne istorine atmintimi.
Sveiki! Kadangi
ne per seniausiai pristačiau apie lyvius, gyvenusius Latvijoje, šįkart mano
žvilgsnis krypsta į dabartinę Lenkijos šiaurę, istorines Prūsijos žemes,
kuriose gyveno kašubai. Kas jie tokie, čionai ir pristatysiu.
Kašubai
(Kaszëbi) yra vienintelė oficialiai pripažinta etninė mažuma Lenkijoje, kurios
ištakos glūdi istoriniame Pamario regione, nusidriekusiame palei Baltijos jūros
pakrantę su Gdansku priešakyje. Tai vakarų slavų kilmės populiacija, kurios
tapatybė šimtmečius formavosi ypatingai sudėtingoje paribio aplinkoje, kur
susikirto Vokietijos imperijos, Prūsijos ir Lenkijos interesai. Kašubų tapatybė
nėra tik etninis apibrėžimas; tai visą gyvenimą trunkanti savivoka, jungianti
senąją slavų kultūrą su stipriu regioniniu patriotizmu, kuris leido jiems
išlikti kaip atskirai grupei net ir tada, kai aplinkinės tautos patirdavo
intensyvius asimiliacijos procesus. Istoriškai
kašubai yra tiesioginiai senųjų pamarėnų (pomeranų) genčių palikuonys, kurie
ankstyvaisiais viduramžiais apgyvendino teritorijas nuo Vyslos iki Oderio upių.
Skirtingai nei kaimyninės lenkų gentys, kurios anksti suformavo stiprią
karalystės struktūrą, pamarėnai ilgą laiką išliko politiškai fragmentuoti,
veikiami įvairių kaimyninių centrų. Būtent ši politinė izoliacija ir nuolatinė
kova dėl išlikimo tarp galingų kaimynų tapo esminiu faktoriumi, suformavusiu
unikalią kašubų kultūrinę savastį, kuri, nors ir gimininga lenkams, išlaikė
ryškius savitumus, neleidusius jiems visiškai susilieti su slavų kaimynais. Kašubų
kalba lingvistiniu požiūriu yra vienintelė gyva pomeranų kalbos atmaina,
priklausanti vakarų slavų kalbų grupei, tačiau dėl istorinės izoliacijos ji
vystėsi visiškai kitu keliu nei lenkų kalba. Nors vokiečių nacionalistinė
istoriografija, o vėliau ir kai kurie lenkų lingvistai, ilgą laiką bandė ją
klasifikuoti tik kaip lenkų kalbos tarmę, šiuolaikinė kalbotyra kašubų kalbą
laiko savarankiška kalba. Ji pasižymi itin archajiška leksika, išsaugojusia
savybes, kurios bendrinėje lenkų kalboje jau yra išnykusios, taip pat specifine
fonetika ir gramatine struktūra, atspindinčia šimtametį vystymąsi atskirai nuo
Lenkijos karalystės branduolio. Kultūrinės
kašubų tradicijos yra neatsiejamai susijusios su jų gyvenamąja aplinka –
Baltijos jūros pakrante ir derlingais, bet atšiauriais kraštovaizdžiais. Kašubų
folkloras, liaudies muzika ir specifiniai siuvinėjimo raštai, pasižymintys
gausybe simbolių (pavyzdžiui, gėlių motyvai, reiškiantys vietinę gamtą), yra
gyvas jų tapatybės liudijimas. Religiniu požiūriu dauguma kašubų istoriškai
išliko ištikimi katalikybei, kas buvo ypač svarbu kovojant už išlikimą Prūsijos
valdymo laikotarpiu, kai kaimyninės vokiečių žemės masinio reformacijos bangos
metu tapo protestantiškomis. Tikėjimas kašubams tapo ne tik dvasiniu pagrindu,
bet ir gynybiniu skydu, padėjusiu atskirti save nuo vokiškos kultūrinės erdvės. Politiškai
kašubai per amžius gyveno „tarp kūjo ir priekalo“ – tarp galingos vokiškos
Prūsijos įtakos vakaruose ir Lenkijos karalystės pietuose bei rytuose. Ši
geopolitinė padėtis reiškė, kad kašubai dažnai buvo priversti rinktis tarp
lojalumo vienai ar kitai jėgai, tačiau dažniausiai jie pasirinkdavo ginti savo
regioninį savitumą. Prūsijos valdymo metais, ypač XIX a., jie patyrė stiprų
germanizacijos spaudimą, tačiau mokėjo meistriškai manevruoti, naudodamiesi
vokiška administracine sistema savo interesams, tuo pat metu namuose ir
bendruomenėse išlaikydami savo kalbą bei papročius. Kašubų
tautinis atgimimas siejamas su XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia, kai kilo
susidomėjimas regionine kultūra ir buvo dedami pagrindai moderniai kašubų
literatūrai. Šiuo laikotarpiu buvo pradėta aktyviau rašyti kašubų kalba,
kuriama tautinė spauda ir steigiamos visuomeninės organizacijos, siekiančios
pripažinimo. Tarpukario Lenkijoje jų padėtis tapo ypač dviprasmiška: nors jie
buvo pripažinti kaip pilnaverčiai šalies piliečiai, centrinė valdžia dažnai
vykdė nuosaikią polonizacijos politiką, siekdama suvienodinti šalies gyventojų
tautinį identitetą ir „pririšti“ kašubus prie bendros lenkiškos tapatybės. Šiandien
kašubai yra visiškai integravęsi į modernią Lenkijos visuomenę, tačiau jie
aktyviai ir sąmoningai puoselėja savo unikalų palikimą. Nūdienos kašubų
tapatybė yra atvira ir moderni: jie turi savo kultūrines draugijas, kašubų
kalba mokoma mokyklose, ji vartojama literatūroje, medijose ir netgi viešajame
gyvenime per dvikalbius užrašus regiono miestuose. Tai yra sėkmingas pavyzdys,
kaip etninė mažuma gali išsaugoti savo savitumą demokratinėje valstybėje, kartu
dalyvaudama visuose šalies procesuose kaip aktyvūs piliečiai. Svarbiausias
istorinis veikėjas yra Florianas Ceynowa (1817–1881), gydytojas ir
visuomenininkas, kurį daugelis laiko kašubų tautinio atgimimo tėvu. Jis ne tik
suformulavo kašubų nacionalinę programą, bet ir pirmasis pradėjo sistemingai
kodifikuoti kašubų kalbą, kovodamas už jų kultūrinį bei politinį savarankiškumą
vokiečių valdžios akivaizdoje. Jo darbas tapo intelektualiniu pamatu visiems
vėlesniems kašubų kultūros puoselėtojams. Šiuolaikinėje erdvėje svarbiausia
figūra neabejotinai yra Donaldas Tuskas, kurio kašubiškos šaknys yra viešai
pripažįstamos ir pabrėžiamos. Jis yra gyvas pavyzdys, kaip kašubiškas tapatumas
gali būti suderinamas su aukščiausio lygio valstybine ir tarptautine karjera,
stiprinant regiono matomumą pasaulyje. Sąsajos
su Prūsija buvo nulemtos griežtos geografinės realybės – regionas šimtmečiais
priklausė Prūsijos valstybei, todėl kašubai perėmė dalį vokiškos organizacinės
kultūros, darbo etikos ir administracinio mąstymo. Sąsajos su Lietuva, nors
istoriškai yra netiesioginės, yra ne mažiau įdomios: per bendrą Baltijos jūros
regiono kontekstą, Hanzos sąjungos įtaką ir istorinę sąveiką LDK laikais,
galima įžvelgti panašumų, kaip šios dvi tautos (baltai ir vakarų slavai) siekė
išsaugoti savo unikalumą tarp didžiųjų imperijų. Tiek lietuviai, tiek kašubai
dalijasi atkaklumo, kovojant už savo kalbą ir kultūrą, patirtimi. Su
Lenkija kašubus sieja bendra istorinė bei religinė patirtis, tačiau jų tapatybė
išlieka atskira ir savarankiška. Jie save dažnai suvokia kaip „lenkus-kašubus“,
pabrėždami dvigubą lojalumą: savo regiono unikalumui ir valstybei, kurioje
gyvena. Šis „tiek-tiek“ tapatybės modelis parodo, kad žmogus gali turėti labai
stiprią vietinę tapatybę, kuri netrukdo, o greičiau praturtina jo pilietinį
priklausymą valstybei. Kašubai, būdami viena aktyviausių etninių grupių, įrodo,
kad Europos ateitis slypi būtent tokioje įvairovėje, kurioje vietos tradicijos
tampa bendros europinės kultūros dalimi.
KAŠUBŲ
KALBA
Kašubų
kalba nuo lenkų kalbos skiriasi savo kilme ir evoliucija, nes ji yra vienintelė
išlikusi pomeranų kalbų grupės atmaina, ilgą laiką vystymosi procese patyrusi
kitokias įtakas nei bendrinė lenkų kalba. Nors abi priklauso vakarų slavų kalbų
pogrupiui, kašubų kalboje išliko daug archajiškų bruožų, kurie lenkų kalboje
dėl intensyvesnių pokyčių ir norminimo jau yra išnykę, pavyzdžiui, senosios
priebalsių tarimo ypatybės ar specifinės balsių kaitos. Be to, dėl geografinės
izoliacijos ir šimtmečius trukusio glaudaus sąlyčio su vokiečių kalba, kašubų
kalbos leksika ir sakinių struktūra praturtėjo daugybe skolinių bei savitų
posakių, kurie suformavo kalbą, kurios pradinę formą lenkakalbiams be papildomo
pasirengimo suprasti dažnai būna sunku.
Ši
kalba taip pat pasižymi unikalia fonetine sistema ir kitokia akcentavimo
tvarka, kuri skiria ją nuo standartizuotos lenkų kalbos, kurioje kirtis beveik
visuomet krinta ant priešpaskutinio skiemens. Kašubų kalboje dažniau sutinkamas
laisvesnis kirtis, o kai kuriose šiaurines tarmes vartojančiose grupėse galima
išgirsti archajiškų intonacijų, kurios tiesiogiai sieja šią kalbą su kitais
išnykusiais vakarų baltų ir slavų paribio dialektais. Dėl šių skirtumų
kalbininkai pabrėžia, kad kašubų kalba nėra tiesiog lenkų tarmė, o savarankiška
kalbinė sistema, turinti savo gramatiką ir rašybos normas, kurios atspindi ne
tik slavų kalbų struktūrą, bet ir unikalų Pomeranijos regiono kultūrinį
savitumą.
KAŠUBŲ
POPULIACIJA
Kašubų
populiacijos dinamika yra itin sudėtingas reiškinys, kurį tyrinėjant būtina
atsižvelgti į tai, jog tapatybė šioje bendruomenėje nėra vienmatis matmuo.
Didžioji dauguma kašubų, maždaug devyniasdešimt procentų, save suvokia per
dvigubą lojalumą, laikydami save ir lenkais, ir kašubais, todėl oficialiuose
gyventojų surašymuose deklaruojami skaičiai dažnai neatspindi tikrosios
etnokultūrinės realybės. Remiantis naujausiais 2021 metų Lenkijos surašymo
duomenimis, kašubišką tapatybę oficialiai nurodė apie 180 tūkstančių žmonių,
tačiau etnografiniai vertinimai, įtraukiantys platesnį žmonių ratą,
besitapatinantį su šia kultūra, rodo kur kas didesnį skaičių, siekiantį nuo 500
iki 570 tūkstančių asmenų.
Istoriškai
kašubų arealas buvo gerokai platesnis, tačiau per amžius jį stipriai formavo
kariniai konfliktai, migracijos bangos bei asimiliacijos procesai. Viduramžiais
jų protėviai pomeranai gyveno teritorijose, besitęsiančiose iki pat Oderio
upės, tačiau dėl vokiečių kolonizacijos ir vėlesnės polonizacijos jų
gyvenamasis plotas susitraukė iki dabartinio Rytų Pamario. XIX amžiuje ir XX
amžiaus pradžioje dėl intensyvios germanizacijos ir ekonominių priežasčių
tūkstančiai kašubų emigravo į Šiaurės Ameriką, kur iki šiol išlikusios jų
bendruomenės JAV, Kanadoje bei Brazilijoje. Nors oficiali statistika išlieka
gana stabili, kultūrinės bendruomenės gyvybingumas rodo, kad daugiau nei pusė
milijono žmonių Lenkijoje išsaugojo ryšį su savo kašubiškosiomis šaknimis, taip
išlaikydami unikalų regioninį tapatumą modernioje valstybėje.
8
NETIKĖTI FAKTŲ APIE KAŠUBUS
1.
„Jūros žmonės“ ir jų mitologija. Kašubų folklore gausu mitologinių būtybių,
susijusių su vandeniu, kurios nėra būdingos kaimyninėms lenkų ar vokiečių
kultūroms. Viena tokių yra Stolemy – milžiniško ūgio būtybės,
kurios, pasak legendų, sukūrė kašubų kraštovaizdį (ežerus ir kalvas), kai savo
milžiniškomis kojomis mindžiodami žemę paliko įdubas, tapusias ežerais.
2.
Unikali muzikos tradicija – „Diabelskie skrzypce“. Kašubų liaudies muzikoje
naudojamas labai retas ir vizualiai įspūdingas instrumentas, vadinamas
diabelskie skrzypce („velnio smuikas“). Tai keistos konstrukcijos instrumentas,
primenantis lazdą su pritvirtintomis skardinėmis, barškučiais ir dažnai velnio
kauke viršuje, naudojamas ritmui palaikyti per šventes.
3.
Šiaurės ašigalio atradėjas. Mažai kas žino, kad garsus tyrinėtojas ir geografas
Robertas Piri (Robert Peary), dažnai minimas kaip Šiaurės ašigalio pasiekėjas,
savo ekspedicijose turėjo padėjėją kašubą. Tai rodo kašubų polinkį į jūreivystę
ir nuotykius, būdingą Pamario regiono gyventojams.
4.
Kulinarijos paveldas – „Zupa rybna“ ir „Kaszëbskô malëna“. Kašubų virtuvė nėra
tik „lenkiška virtuvė“. Pavyzdžiui, jie turi specifinį požiūrį į žuvies
patiekalus, o gėrimų kultūroje svarbi Kaszëbskô malëna (kašubiškos avietės) –
tradicinis aviečių likeris, kurio receptai perimami iš kartos į kartą ir yra
tapę regioniniu prekės ženklu.
5.
Pasipriešinimas per Antrąjį pasaulinį karą. Nors naciai bandė vilioti kašubus
prisijungti prie „vokiečių tautos“ (DVL sąrašai), daugelis kašubų sugebėjo
išlaikyti nepajudinamą lojalumą savo tapatybei ir netgi kūrė pogrindines
organizacijas, tokias kaip Tajną Organizację Wojskową „Gryf Kaszubski“, kuri
aktyviai priešinosi vokiečių okupacijai.
6.
Unikalus šv. Jono vakaro ritualas. Kašubuose iki šiol išlikę labai archajiškų,
beveik pagoniškų elementų turinčių šv. Jono nakties (Joninių) tradicijų.
Pavyzdžiui, ypatingas dėmesys skiriamas vandens ir ugnies sąsajoms, siekiant
apsaugoti gyvulius ir namus nuo piktųjų dvasių, o tai skiriasi nuo labiau
religinės-katalikiškos šventės sampratos kituose Lenkijos regionuose.
7.
Savas raštas ir spausdinimo istorija. XIX a. kašubų intelektualai sukūrė
pirmąsias gramatikas ir rašto sistemas, kurios buvo skirtos būtent kašubų
kalbos savitumui išryškinti. Jie sąmoningai naudojo diakritinius ženklus, kurie
vizualiai skyrėsi nuo lenkų kalbos rašybos, taip norėdami pabrėžti, kad tai yra
visiškai atskira kalbinė sistema, o ne „netvarkinga“ lenkų tarmė.
8.
Didžiausias pasaulyje „Smuikas“. Kašubų mieste Vejherove (Wejherowo) yra
pastatytas gigantiškas paminklas kašubų liaudies instrumentui, kas rodo, jog
jie savo kultūrą vertina ne tik kaip muziejinį eksponatą, bet ir kaip modernios
viešosios erdvės dalį.
Tikriausiai keliaujantys
per Lenkiją tiek patys lenkai, tiek lietuviai dažnai už Varšuvos pavažiavę
užsuka į legendinę pakelės bara „Janosik“, kuris garsėja ne tik greitu ir
žaibišku aptarnavimu, bet ir mega-tuba-giga maisto porcijomis už itin (bent jau
lietuviams) mažą kainą. Nutariau pasidomėti internete apie šią vietovę ir štai
ką radau.
Iki 1990 m. „Bar
Janosik“ buvo nedidelė pakelės užeiga Varšuvos link (iš Lenkijos pietų
pusės), tačiau dėl didelės paklausos per 1990–1991 m. užeiga buvo praplėsta,
tapo viešbučiu ir restoranu. Dabar tai yra vienas populiariausių keliautojų
pasirinkimų.
Janošiko legenda ir
restoranas
Šis restoranas pavadintas
Jurajaus Janošiko, liaudies herojaus, vardu. Pasak legendos, Janošikas plėšdavo
turtuolius ir dalindavo gėrybes vargšams, o tokia ideologija tapo įkvėpimu ir
užeigai. Ji skirta sunkiai dirbantiems ir daug keliaujantiems žmonėms, kuriems
siūloma ne tik pavalgyti, bet ir pailsėti ar pernakvoti. Restoranas siekia
sukurti prieglobsčio įvaizdį, kur kiekvienas galėtų rasti sau vietą, pailsėti
nuo ilgos kelionės ir pajusti, jog yra laukiamas.
Meniu, virtuvė ir
populiarumas
„Bar Janosik“ garsėja
tradicine lenkų virtuve. Populiariausi patiekalai – tai didelės porcijos
bulvinių blynų (placki ziemniaczane), apkeptų su sūriu ir kumpiu, kiaulienos
nugarinė (schabowy), patiekiama su bulvėmis ir kopūstais, taip pat įvairios
sriubos. Viskas pagaminta iš šviežių, vietinių produktų. Kainos yra vidutinės,
o didelės porcijos ir malonus aptarnavimas lėmė restorano populiarumą tarp
vairuotojų ir keliautojų. Dėl savo vietos, ypač prie judraus S8 kelio,
restoranas sulaukia daug lankytojų ištisus metus.
Nakvynė ir paslaugos
Restoranas „Bar Janosik“
taip pat siūlo nakvynę. Viešbutyje, pavadintame „Dworek Zawady“, yra 80 vietų.
Kambariai yra paprasti, bet tvarkingi. Prie kambarių yra atskiras vonios
kambarys. Nakvynės vieta dažniausiai užimama dėl didelio lankytojų srauto, todėl
nakvynę reikėtų rezervuoti iš anksto. Be to, užkandinėje teikiamos ir banketų
salės nuomos paslaugos, o taip pat yra ir atskira vieta, skirta renginiams ir
konferencijoms.
Adresas ir vieta
„Bar Janosik“ yra
įsikūręs patogioje vietoje prie S8 kelio, Lenkijoje. Tikslus adresas:
Pasažas 6, Kolonija
Zavadva (Kolonia Zawada), Lenkija
GPS koordinatės:
51°32'42.8"N 19°59'40.5"E
Patiekalų kainos
Sriubos
(Zupy) - (apie 15-25 PLN)
Vištienos sultinys (Rosół
z kurczaka) - Tradicinė lenkų sriuba, dažnai patiekiama su makaronais.
Raugintų kopūstų sriuba
(Kapuśniak) - Gaminama su kiauliena ir raugintais kopūstais.
Pomidorų sriuba (Zupa pomidorowa) - Tiršta
sriuba su ryžiais arba makaronais.
Pagrindiniai patiekalai
(Dania główne) - (apie 30-50 PLN)
Bulviniai blynai (Placki ziemniaczane) -
Dažnai patiekiami su guliašu arba grybų padažu.
Tradicinis kiaulienos kepsnys (Kotlet
schabowy) - Didelė kiaulienos filė, patiekiama su virtomis bulvėmis ir
kopūstais. (Pastaba: asmeniškai rekomenduočiau Schabovy Kowalski, kuris yra
užkeptas dideliu sūrio ir grybų plutele)
Koldūnai (Pierogi) - Įvairių rūšių: su
mėsa, kopūstais ir grybais, sūriu ar vaisiais.
Vištienos filė tešloje (Pierś kurczaka w
panierce) - Patiekiama su bulvytėmis fri ir salotomis.
Dešrelės su bulvėmis (Kiełbasa z grilla z
ziemniakami) - Kepta dešra su virtomis bulvėmis.
Desertai (Desery) - (apie 15-20 PLN)
Pyragas su obuoliais (Szarlotka) -
Tradicinis obuolių pyragas.
Ledai (Lody) - Dažniausiai patiekiami su
vaisių padažu.
Svarbu
Kainos yra apytikslės ir gali skirtis.
Mokėjimas kartais gali būti atliekamas tik
grynaisiais pinigais, todėl rekomenduojama turėti grynųjų.
Užeigos populiarumas gali lemti ilgą
laukimo eilę, ypač piko valandomis.
Restoranas yra nutolęs
nuo Varšuvos maždaug 130 km, todėl yra puiki vieta pailsėti prieš kelionę į
Varšuvą arba iš jos.
Aptikau tokį žemėlapį ir
nusprendžiau pasidomėti, kuo apskritai Abiejų Tautų respublikai reikšmingi
1667-ieji. Taigi!
1667 metai Abiejų Tautų
Respublikos (ATR) istorijoje yra itin reikšmingi dėl dviejų esminių įvykių,
kurie padėjo pagrindus tolimesniam valstybės silpnėjimui ir teritoriniams
praradimams. Šie metai simbolizuoja ne tik karo pabaigą, bet ir geopolitinių
jėgų pasikeitimą Rytų Europoje, nulemdami ATR ateitį.
Andrusovo paliaubos ir
teritoriniai praradimai
Sausio 30 d. (vasario 9
d. pagal naująjį kalendorių) pasirašytos Andrusovo paliaubos su Rusijos caryste
užbaigė ilgą ir sekinantį 1654–1667 m. karą, žinomą kaip Trisdešimties metų
karas. Šis konfliktas, kartu su švedų invazija (1655–1660 m. „Tvanas“), paliko
ATR nuniokotą ekonomiškai ir demografiškai. Nors Andrusovo sutartis buvo
pasirašyta tik 13,5 metų laikotarpiui, jos sąlygos buvo itin nepalankios ATR.
Rusija atgavo Smolenską ir Černigovo vaivadiją, taip pat prisijungė Kijevą ir
Kairiakrantę Ukrainą (teritorijas į rytus nuo Dniepro upės), įskaitant didelę
dalį Zaporožės kazokų žemių. Dešiniakrantė Ukraina (į vakarus nuo Dniepro) ir
Vakarų Baltarusija liko ATR sudėtyje. Nors formaliai tai buvo paliaubos, o ne
amžinoji taika (kuri buvo pasirašyta tik 1686 m.), Andrusovo sutartis faktiškai
įtvirtino Ukrainos padalijimą ir žymėjo didelių teritorinių praradimų pradžią
Abiejų Tautų Respublikai. Šis įvykis ne tik parodė ATR silpnėjimą, bet ir
signalizavo apie Rusijos iškilimą kaip dominuojančios jėgos Rytų Europos
regione.
Tolesnis valstybės
silpnėjimas
1667 metai taip pat
atspindi gilėjantį valstybės paralyžių ir vidinių problemų stiprėjimą. Po ilgų
ir niokojančių karų, valstybė buvo nualinta, o politinė sistema, paremta bajorų
laisvėmis ir liberum veto teise, vis labiau trukdė efektyviam valdymui ir bet
kokioms reformoms. Didikų oligarchija stiprėjo, o centrinė valdžia silpnėjo,
darydama šalį vis labiau pažeidžiamą išorės įtakai. Šis vidinis nestabilumas,
kartu su reikšmingais teritoriniais praradimais, padėjo pagrindus tolesniam ATR
nykimui ir galiausiai jos padalijimams XVIII amžiuje.
Nutariau pristatyti vieną
kitą Eurovizijos kūrinį (nežinau, kiek tam turėsiu laiko ir ar verta, kai kur
kas populiaresnės yra YouTubeje patalpintos įrašų reakcijos, bet pabandysiu.
Vakar lenkai išsirinko, kad jų šaliai Eurovizijoje atstovaus jauna atlikėja
pasivadinusi Luna (g. 1999), kurios tikrasis vardas yra Aleksandra
Katarzyna Wielgomas. Baigė smuiką ir dainavimą Varšuvoje, o šiemet su daina The
Tower atstovaus Lenkijai. Pastarajai kaip šaliai nelabai sekasi
Eurovizijoje, apžvelgus pastarąjį dešimtmetį, galiu sakyti, kad Lietuvai sekasi
kur kas geriau, gal dėl to, kad lenkai neturi stiprios nacionalinės atrankos? Sunku
pasakyti, nors pačių lenkų po Europą yra išsibarsčiusių daug kur ir sudaro
netgi tautines mažumas, bet gal jiems toji Eurovizija nėra labai svarbi? Sunku
pasakyti, bet daina The Tower man patiko.
Šiaip klausantis per
radiją, nematant vaizdo, įspūdis būtų kitoks. Daug ką pakoreguoja atlikėjos
gotikinis sniego karalienės įvaizdis, kuris labai dera visame dainos koncepte. Švelnus,
kone aksominis balsas skamba švelniai kaip koks Elles Golding vokalas, o pati
daina primena švarų ir kokybišką popsą kaip antai dabar daro Ava Max. Patys lenkai
savo atlikėją apibūdina kaip „kosminio popso“ atlikėja dėl savo mistiškumo ir
vokalinio skambesio. Nors dainoje nėra nieko aikštinga ir vokalo prasme nevyksta
jokie sprogimai, visgi atlikėja Luna yra dainavusi operos spektakliuose ir gali
pademonstruoti visiškai kitokius balso parametrus. Įdomi išvaizda, švarus
popsas gali lenkams nutiesti kelialapį iš pusfinalio į finalą.
Apie senas radikaliųjų
nacionalistų lenkų kalbas ir nostalgiją dėl Vilniaus krašto, kurį buvo okupavę
tarpukariu, iki šiol sklando nuoskaudos. Panašiai kaip mes kalbame apie žemes
iki Juodosios jūros, tik kai kurie radikalai šventai įsitikinę, jog Vilnius ir
buvo lenkų. Kažin, – žiūriu į marškinėlius, – ar lenkai sutiktų atiduoti
vokiečiams 200 kilometrų vakarines šalies dalis (juk ir vokiečiai galiausiai
užsinorėtų šiaip jau istorinių savo žemių, ne okupuotų kaip kad lenkai), kurią
gavo po Antrojo pasaulinio karo? Tikriausiai nė už ką. Lai džiaugiasi dykai
gavę tūkstančius kvadratinių kilometrų, nes kitaip liktų tik ilgas siūlelis
aplink Vyslą. Šiaip pas mus, žinoma, viskas išplėtota iki internacionalinių
klausimų, kad viskas būtų kuo aštriau ir beprotiškiau, kaip ir mėgsta
žiniasklaida. Šiaip lenkai turėtų susiimti ir šią kelių lenkų neonacių
reklamuotojus „verslininkus“ nubausti, kaip ir pridera demokratinėse šalyse.
Historyczna mapa międzywojenna Litwy przed okupacją polską. Wilno zawsze należało do Litwy!!! Skończmy ze złością i bzdurami. (Istorinis Lietuvos žemėlapis atkūrus Nepriklausomybę).
Gegužės
mėnuo apsunkęs, padarau mažiau įrašų, tačiau visgi nusprendžiau pasidalyti
praėjusios nakties „Eurovizijos“ įspūdžiais. Nesu itin didelis šio konkurso
fanatikas, nestebiu nuo ryto iki vakaro kintančias lažybininkųlenteles,
pats nesudarinėju jokių lentelių ir prognozių ir, tiesą sakant, kol nežiūriu
paties konkurso, nelabai man rūpi, kas laimės, nes jis vis tiek vienaip ar
kitaip bus politizuotas, seksualizuotas ir visaip kitaip įrėmintas. Beveik
netikiu, kad įmanoma išlikti šališkam, tą galėjome pastebėti ir aną vakarą, kai
konkursą antrąsyk laimėjo Loreen iš Švedijos. Pavyzdžiui, Ukrainos
komisija skyrė Lietuvai aukštus balus tikrai ne už oranžinę suknelę, o už
politinį palaikymą, o iš Balkanų gavome špygą, nes Lietuva, ten kažkur
šiaurėje, jiems buvus nebuvus, nes taškais reikia apdovanoti kaimynus. Ir tai
yra praktika, kuri metai iš metų kartojasi, nieko nestebina, mažai ką
bepiktina.
Visgi
šiemet pakitusi balsavimo sistema tikėtina turėjo įnešti šiokių tokių permainų,
nes balsuoti galėjo visas likęs pasaulis. Ir pasaulis nubalsavo gana (sudėjus,
aišku, su komisijos balsais) nuobodžiai, neįdomiai, be azarto – Loreen turi
laimėti, nors atotrūkis tarp žiūrovams labiau patikusio suomio nei švedės buvo
akivaizdus. Akivaizdu buvo ir arenos reakcija, kuri traukė suomio „Cha cha cha“
dainą, o ne Loreen „Tattoo“. Pati atlikėja sėdėjo keistos būsenos, vaizdavosi
neadekvati, vis purtėsi žaizdama savo priklijuotais įspūdingais nagais, kad
beveik visi už ekrano ir tikriausiai arenoje pajuto kažin kokį dirbtinumą, ypač
kai Loreen buvo paklausta apie tai, ar ji svajoja ir tikisi laimėti šį
konkursą. Gal aš ir klystu, gal iš tikrųjų Loreen tokia ir yra, bet tikriausiai
ne vienas tą vakarą visgi norėjo, kad pergalę išplėštų Käärijä jau vien
dėl to, kad Loreen buvo laimėjusi šį konkursą ir tiesiog būtų nuobodu išpildyti
lažybininkų lūkesčių. Be to, netikėtos pergalės visada yra geresnės ir įdomesnės
nei išsipildžiusios prognozės.
Kadras iš Suomijos atlikėjo pasirodymo.
Monikos
Linkytės, Lietuvos atstovės daina „Stay“ jau seniai vadinama „Čiūto tūto“.
Vienuolikta vieta iš 37 šalių be didelių ir įspūdingų efektų, be užpakaliuko
judinimo, be perdėto seksualumo ir su minimaliu biudžetu, pasikliaujant vien M.
Linkytės vokalu ir baltiškais dainos elementais bei vizualizacija yra,
sakyčiau, tikras įrodymas, kad jau Lietuva ne pirmą kartą spjovė ant bandymo
kažką modernaus ir itin vakarietiško demonstruoti, nes galiausiai nieko
nepademonstruosi, švedų mokyklos neperspjausi, todėl belieka ieškoti savojo
kelio. Ir mes jį, sakyčiau, randame, o Europai daugiau ar mažiau patinka.
Tiesa, estams visgi pavyko atsiplėšti ir pabėgti, jie gerai įsikando skandinavų
muzikos kūrėjų skvernus ir metai iš meto perteikia skandinavišką mokyklą. Šių
metų estės pasirodymas vokalo atžvilgiu (tą įvertino ir komisija) buvo vienas
tvarkingiausių, tačiau žiūrovai pasakė – ganėtinai „Dainų dainelės“ stiliaus,
atpažįstama, bet dėl komisijos visgi Estija aplenkė Lietuvą.
Visgi
su finaliniu M. Linkytės pasirodymu kažkas kirbėjo, nepasakyčiau, kad jis man
patiko, netgi nebuvo to tyro skaidrumo, švarumo, kai ėjo šiurpuliukai per pusfinalį.
Man regis, šlubavo ir pasitikėjimas, net pradžioje matėsi sutrikimas, kai
dainininkė norėjo ranka paimti mikrofoną, o po to persigalvojo, balsas keistai
suspaustas, tad pristigo man to įprasto M. Linkytės lengvumo, tačiau komisijos
balai skirti ne už finalą, o už generalinės repeticijos pasirodymą, ištraukė
mus.
„Lietuvos komisija 12
balų skyrė Švedijai, 10 – Izraeliui, 8 – Austrijai, 7 – Belgija, 6 –
Prancūzija, 5 – Estija, 4 – Australija, 3 – Suomija, 2 – Ukraina, 1 – Kipras. Lietuvos
žiūrovų balsai išsidėstė taip: 12 balų gavo Suomija, 10 – Ukraina, 8 – Lenkija,
7 – Švedija, 6 – Italija, 5 – Estija, 4 – Kroatija, 3 – Izraelis, 2 – Moldova
ir 1 – Prancūzija.“
Atkreipkite dėmesį, kad
Lietuva net 4 balus skyrė Kroatijai, rožiniam Hitleriui. Kitais atvejais gal ir
būčiau purkštavęs, bet prigavau save niūniuojant jų dainą per pasirodymą ir
pradėjau kiek kitaip vertinti šį eurovizinį pokštą.
Galutinė
komisijos balsų lentelė.
Galutinė
komisijos balsų lentelė.
Toliau pateiksiu savo
įsimintiniausių dainų topą.
MOLDOVA
Moldovos
atlikėjo Pasha Parfeni daina „Soarele şi Luna“ viena labiausiai įsimenamų
šiemet tiek melodijos, tiek pasirodymo atžvilgiu. Nors pabaigoje atlikėjas jau
duso nuo energingo šokio, visgi šią dainą vis dar ilgai galėsime niūniuoti.
Buvau nustebęs, kad tokia daina neprasimušė aukščiau, beveik neabejoju, jeigu
tą pačią dainą būtų atlikusi Ukraina, jis būtų top penketuke.
AUSTRIJA
Austrijos
merginų duetasTeya & Salena su daina „Who The Hell Is
Edgar?“ buvo, sakyčiau, vienas įdomiausių. Daina moderni, kabinanti, lengva,
turinti neįtikėtiną rašytojo Edgaro Alano Po kontekstą, tačiau atsitiko tai,
kas ir buvo prognozuota: jeigu pasirodai pirmuoju numeriu „Eurovizijos“ finale,
galima sakyti, sudegi, nebent esi kaip Loreen ir tave žiniasklaida jau nupiešia
kaip potencialią laimėtoją. Nepaisant visko, dainą pirmą kartą išgirdau būtent
šiame finale ir ji tapo vienas didžiausių atradimų!
ITALIJA
Marco
Mengoni „Due Vite“ viena gražiausių dainų šiemet. Lietuva
apdovanojo nemenkais balais. Tai išlaikyta itališka mokykla, kaip ir pernykštė
italų daina, taip ir šiemet, yra italų konkurso „Sanremo“ festivalio
nugalėtojas. Puritoniška ir kontrastinga Italija seniai įkalinta religinės
stagnacijos, todėl išnešti Italijos vėliavą su LGBTQ vėliava atlikėjui buvo
labai svarbu. Net kai vedėja paklausė, ką jis atstovauja, Marco atsakė, kad
labiau už Italiją atstovaują pačią meilę. Daina puiki, bet atlikėjas labai
jaudinosi. Nežinau, man tas jaudulys davė dar ir savito grožio, tikrumo. O jau
apranga! ♥
SUOMIJA
Suomijos
atstovas Käärijä – „Cha Cha Cha“ su apendicito operacijos paliktu randu,
man regis, pranoko Loreen, o žiūrovai ne kvailiai. Kažkada girdėjau šią dainą
ir ji man pasirodė chaotiška, agresyvoka ir pirmąkart nepatiko, tačiau finale
viskas žiūrėjosi su humoru, ryškiai, pozityviai einant nuo agresyvių cha cha
cha tonų prie spalvingos šventės. Manau, tai gera, šmaikšti, „Eurovizijai“
tinkanti daina.
SLOVĖNIJA
Svajoju
kada nors aplankyti tą mažą lopinėlį Europoje, kuri save vadina Slovėnija! Šį
vakarą Joker Out „Carpe Diem“ buvo viena pozityviausių dainų, kuri
skatino judinti užpakalį. Peržiūrėjau pozityvųjį vaizdo klipą ir jis dar labiau
man patinka. Vienas iš netikėtesnių vakaro atradimų.
LENKIJA
Man
pačiam labai netikėta, kad visgi labai atsiplėšėme nuo lenkės Blankos dainos
„Solo“. Labai patiko Ramūno Zelnio juokelis apie tai: ar šiemet Lenkijai reikės
kokių nors efektų? Lenkė atsako: „Taip!“. O pasirodyme buvo beveik viskas, kas
telpa į konkurso formatą: ir šokis, ir projekcija, ir suknelės pakeitimas, ir
vėjelis, ir spalvingas fonas, erotika ir kas tik norite. Visgi daina nėra
įspūdinga, man ji pristatoma per „Labas rytas“ nepatiko, tačiau „Eurovizijoje“
ji susižiūri, ją lengva įsiminti, ji netgi šiek tiek primityvoka, bet,
pvz., kabaretinių niuansų portugalės sunkoka klausytis, o lenkės ne, nors ir
dubliavosi jos atvaizdas su pridažyta Viktorija Segel.
KAS
LIKO KONTEKSTE?
Tiesą sakant, įspūdingai
hipnotizuojantis ispanės pasirodymas man liko pernelyg kitoks, nesupratau aš tų
motyvų, klausosi įdomiai, tačiau tokios dainos nedėčiau į savo playlistą,
ji man per sunki, nors etnine prasme ir jautri. Estijos daina ir kūrinys man
tiesiog pernelyg nuobodus reikalas, nors vokalo prasme tikrai buvo gerai.
Kai kas labai gyrė
jaunąją Izraelio atlikėją, tačiau man be šokio nieko įspūdingo nepadarė, tai
numeris su J. Lopez judesiais iš „Amerikos muzikos apdovanojimų“, atidirbta
gerai, ryškinant jaunatvišką seksualumą, bet nuobodu. Kitą vertus, turėjome
lenkės, armėnės pasirodymus, kurios panašiais rakursais bandė daryti panašius „stebuklus“,
bet tuo metu buvo proga užsiplikyti arbatos. Pasirodymo prasme, žinoma,
Izraelio atstovė buvo geriausia, bet jos dainos neklausyčiau.
Iš dalies džiaugiuosi dėl
belgo sėkmės, nes jis dėl savo išvaizdos (spėju) ir pernelyg atviros LGBTQ
žinutės buvo dar prieš šį konkursą nurašytas kaip pilka masė. Bet už jį balsavo
net Kaukazas! Neutraliai priėmiau čekių pasirodymą, kuri apeliavo į politinę
poziciją dėl karo Ukrainoje, bet kur kas man priimtinesnė taikos žinutė buvo
šveicaro, kuris tiesiai šviesiai teigė, kad nenori būti kariu ir teptis rankų.
Kažko pristigo man iš prancūzės, lyg ir elegantiška, lyg ir įsimenama, tačiau
liko kaip toji, kuri užpildo vidurinės lentelės masę. Absoliučiai serbo
pasirodymas nežavėjo, tas kuždėjimas, dideli efektai, konstrukcijos, nemažos
ambicijos, tačiau nesiklauso nė pro kur man, nors mano kolega būtent sirgo už jį.
Galvoju apie Albaniją ir
jos šeiminį pasirodymą. Tikrai trūko šunų ir vištų, būtų visas namų ūkis.
Tačiau balsingoji vokalistė tiek spaudė savo jautrias išraiškas, kad jau
sugalvojau keletą memų, tai tiesiog man pernelyg albaniška. Priešingai Kipro
atstovo daina, kuri man suskambėjo ir jautriai, ir gerai. Turėjome Australijos
ir Vokietijos rokerius, Australijos atstovai nepalyginamai geresni visomis
prasmėmis. Vienas silpniausių viso finalo pasirodymų buvo Didžiosios Britanijos
atstovės, kurią visaip vedantieji bandė pareklamuoti, tačiau visuma akivaizdi
kaip du kart du yra keturi.
Pabaigai. Eurovizija buvo
visokia, linksma ir liūdna. Loreen pergalė buvo šiek tiek nuobodi, pabaigoje
suomio intriga tikrai pridėjo žavesio. Linkytės rezultatai buvo, sakyčiau, labai
geri, aplenkėm nemažai gerų kūrinių ir pasirodymų. Įvesčiau griežtas taisykles
balsų skirstymo vedėjams, nes net nebuvo juokinga, kai Vokietijos vedėjas siūlo
vokiško sausainio, o Islandijos atstovas nusiėminėja fetešistines kaukes, kad
pasakytų „Australija!“. Net nejauku dėl vedėjų. Suprantu, kad konkursą dalinai
organizuoja Ukraina, tačiau vėlgi per balsavimą, kol kiekvienas išsako
šablonines frazes apie Ukrainos palaikymą, galima sulipinti atskirą 20 minučių
klipą, tad darosi nebeskanu žiūrėti, nes akcentus juk jau sudėliojo pačios
Ukrainos atlikėjų pasirodymai. Tiesa, Duncan Laurence pasirodymas išties labai
jautriai susižiūrėjo.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
