Žemėlapis. Kokia šalis pirma leido (priėmė) įstatimiškai balsuoti moterims rinkimuose ir kada tą padarė Lietuva?

 

Sveiki!

 

Pateiktame žemėlapyje vaizduojama moterų rinkimų teisės įgijimo raida įvairiose Europos šalyse. Žemėlapis vaizdžiai atskleidžia, kad moterų teisių užtikrinimas žemyne vyko nevienodu tempu ir apėmė ilgesnį nei septynių dešimtmečių laikotarpį, prasidėjusį dar XX amžiaus pradžioje.

 

Pirmosiomis šios teisinės revoliucijos pradininkėmis tapo Šiaurės ir Rytų Europos šalys. Suomija išsiskiria kaip pati pirmoji šalyje ar regione suteikusi moterims balsavimo teisę – dar 1906 metais. Netrukus prie jos prisijungė kitos Skandinavijos valstybės, o po Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos imperijos žlugimo, 1917–1919 metais, balsavimo teisė moterims buvo įtvirtinta daugelyje Vidurio bei Rytų Europos šalių, įskaitant Lietuvą (1919 m.), Latviją, Estiją, Lenkiją ir Vokietiją.

 

Kitoje Europos dalyje šis procesas užtruko gerokai ilgiau. Vakarų ir Pietų Europos valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje bei Italijoje, moterys balsuoti galėjo tik po Antrojo pasaulinio karo – atitinkamai 1944 m. ir 1945 m. Balkanų šalyse bei kai kuriose Vidurio Europos valstybėse šios teisės taip pat buvo visuotinai įtvirtintos penktojo dešimtmečio viduryje.

 

Vėliausiai moterų balsavimo teisę pripažino kelios Pietų ir Vakarų Europos valstybės. Portugalijoje šie pokyčiai įvyko tik 1974 metais, o Didžiojoje Britanijoje pilnavertė ir lygiavertė balsavimo teisė pasiekta 1928 metais. Ypatingu atveju žemėlapyje išsiskiria Šveicarija, kurioje moterims balsavimo teisė federaliniu lygiu buvo suteikta tik 1971 metais.

 

Maištinga Siela

Kuo panašios ir kuo skiriasi estų, suomių ir vengrų kalbos? (Vengrija, Estija, Suomija)

 

Sveiki!
 
Turiu didelę aistrą kalboms, jų istorijai ir apskritai lingvistikai! Šįkart paruošiau straipsnį apie estų, suomių r vengrų kalbų panašumus ir skirtumus.
 
Finougrų kalbų šeima, kuriai priklauso estų, suomių ir vengrų tautos, yra viena iš labiausiai intriguojančių lingvistinių mįslių Europoje. Šios kalbos, dažnai vadinamos uralinėmis, priklauso visiškai kitai šakai nei indoeuropiečių kalbos, kuriomis kalba dauguma Europos gyventojų. Nors geografiškai šios tautos nutolusios viena nuo kitos, jų kalbinis giminingumas yra moksliškai pagrįstas, nors per tūkstantmečius jos patyrė radikalius pokyčius.
 
Mokslininkai, tokie kaip suomių kalbininkas Matthias Castrénas, XIX amžiuje padėjo pamatus uralistikos mokslui, įrodydami genetinius ryšius tarp šių kalbų. Jo darbai leido suformuluoti hipotezę apie bendrą uraliečių protėvynę, esančią kažkur Uralo kalnų papėdėse. Ši teorija tapo atspirties tašku vėlesniems tyrinėjimams, bandantiems atsekti, kaip tolimoje praeityje šios grupės pradėjo atsiskirti ir migruoti į vakarus bei šiaurę.
 
Estų ir suomių kalbos priklauso finų kalbų pogrupiui ir yra itin artimos, dažnai vadinamos „seserimis“. Jų bendra kilmė siekia Baltijos finų prokalbę, kuri ėmė skiltį prieš kelis tūkstančius metų. Dėl geografinio artumo ir intensyvių kultūrinių mainų per Suomių įlanką, abi tautos išlaikė panašią gramatinę struktūrą, pavyzdžiui, gausią linksnių sistemą ir aglutinacinius (pritaikant, klijuojant) bruožus.
 
Vengrų kalba, priklausanti ugrų pogrupiui, yra gerokai nutolusi nuo Baltijos finų kalbų. Kai vengrų protėviai IX amžiuje pasiekė Panonijos baseiną, jų kalba jau buvo stipriai pakitusi dėl tūkstantmetės izoliacijos ir kontaktų su tiurkų bei kitomis Centrinės Azijos gentimis. Dėl šios priežasties vengrų kalba šiandien yra sunkiai suprantama estams ar suomiams, nors pamatinė leksika ir gramatinės konstrukcijos išlieka giminingos.
 
Kalbinė rekonstrukcija rodo, kad šios kalbos formavosi ilgą laiką veikiamos kaimyninių kalbų. Suomiai ir estai per amžius buvo stipriai veikiami germanų ir baltų kalbų, o vengrai – slavų ir romanų kalbų įtakos. Tai lėmė ne tik žodyno praturtinimą skoliniais, bet ir tam tikrus struktūrinius pokyčius, kurie padarė šias kalbas unikalias savo arealuose.
 
Šiuolaikiniai genetiniai ir lingvistiniai tyrimai, kuriuos plėtoja tokie mokslininkai kaip Kalevi Wiik ar vėlesni archeogenetikos atstovai, dažnai diskutuoja apie „finougrų substratą“. Diskusijos vyksta dėl to, kiek šios tautos yra genetiškai giminingos ir kiek kalba buvo perimta per kultūrinę difuziją. Tai sudėtingas klausimas, kurį dažnai lydi tiek mokslinės diskusijos, tiek nacionalinės tapatybės klausimai.
 
Pačių tautų savivoka dėl kalbų kilmės yra labai stipri. Suomiams ir estams jų kalbinis giminingumas yra svarbus nacionalinės tapatybės elementas, pabrėžiantis jų išskirtinumą Šiaurės Europoje. Abi tautos savo kalbas laiko „laisvės ir nepriklausomybės“ simboliais, kurie padėjo išgyventi svetimšalių valdymo laikotarpius.
 
Vengrų savivoka šiuo klausimu yra dar ypatingesnė dėl vadinamojo „Vengrijos izoliacijos komplekso“. Dėl to, kad vengrų kalba yra tokia skirtinga nuo aplinkinių indoeuropietiškų kalbų, vengrai dažnai jaučia savotišką vienišumą. Vengrų nacionalinė mitologija kartais sieja jų kilmę su senovės hunais, nors lingvistiškai šis ryšys nėra pagrįstas, tačiau tai rodo, kaip stipriai tauta ieško savo šaknų.
 
Mokslininkas Péteris Hajdú savo darbuose detaliai išnagrinėjo uralų kalbų sistemą, pabrėždamas, kad nepaisant didelių skirtumų, bazinė žodžių šaknis, susijusi su gamta, kūno dalimis ir pagrindiniais veiksmais, išlieka stebėtinai panaši. Tai yra pagrindinis įrodymas, jog prieš tūkstančius metų šios grupės turėjo bendrą kalbinį kodą.
 
Svarbus skirtumas yra tas, kad estų ir suomių kalbos yra labiau „konservatyvios“ savo pradinėje struktūroje, palyginti su vengrų kalba. Vengrų kalba patyrė radikalesnių pokyčių, tapdama savotišku „tiltu“ tarp rytų ir vakarų, įsisavindama daugybę svetimų įtakų, tačiau išlaikydama uralietišką skeletą.
 
Šių tautų ryšiai šiandien palaikomi per įvairius kultūrinius forumus ir mokslinius kongresus, kuriuose tyrinėjama „uralistika“. Nors kasdienybėje estai, suomiai ir vengrai tarpusavyje susikalbėti negali, jie jaučia dvasinį artumą, grįstą bendra istorine lemtimi būti „kitokiais“ savo geografiniame regione.
 
Taigi, reiktų akcentuoti, kad estų, suomių ir vengrų kalbų santykis yra puikus pavyzdys, kaip kalba gali evoliucionuoti, reaguodama į aplinką, tačiau išsaugoti giliausią savo esmę. Tai nėra tiesioginių palikuonių istorija, o greičiau sudėtingas tūkstantmetis procesas, kurio metu šios tautos per kalbą išlaikė savo unikalų, tik joms būdingą „uralietiškąjį“ paveldą.
 
Maištinga Siela

Žalias estiškas ir suomiškas vanduo Baltijos jūroje – poetiški pamintijimai

 

Labas,

 

Šią nuotrauką radau archyve.

Prisiminiau dainą: „Žalias vynas – ne vanduo, ne vanduo, o studentas – ne piemuo!“

Nuotrauka daryta 2024 metų gegužę iš laivo, paliekant Taliną ir plaukiant link Suomijos.

Nustebino iš po laivo kylantys turbinų sukelti purslai ir smaragdinio vandens srovės.

 

Nuo Talino turėjo būti kokie 5 kilometrai.

 

Vieną akimirką netyčia nutaikiau. Neplaningai... ir štai –

Akimirka prieš jus.

 

Ne kartą tuo keliu ir vandenimis palieku Taliną. Naktis virš Baltijos.

Visada kajutėje prieš užmiegant mąstau apie tai, kas jūros dugne,

Ką praplaukiame paviršiumi ir kas niekada nebus iškelta.

 

Visus tuos ledynmečio paskendusius riedulius,

Kai Baltija buvo Joldija,

Kai prasiverdavo ir užsiverdavo; visus tuos

Dūlančius griaučius, senus laivus, karo paliktas nuolaužas, žuvis,

Kurias manėme esant išnykusias.

 

Ramu ir gera tame kokone, tame žinojime

Žinoti, kad netapsi nuskendusia relikvija.

 

Žali sapnai žalioje jūroje.

Ponia Bovari buvo palaidota su svajonėmis žalio aksomo karste.

 

Aš ne Bovari, aš bandau neturėti svajonių, nes jos netikros.

Geriausi dalykai nutinka net nežinant,

Tarsi kas gyvenimo turbina išverstų žalią pasaulį į šviesą

Ir staiga nutiktų nesuvokiant

Svajonė be svajojimo.

 

Maištinga Siela

Suomija: įdomūs faktai apie Suomiją, kelionė į Helsinkį, įdomybės apie Skandinaviją

 

Sveiki, keliautojai, skaitytojai, smalsieji,

Pridedu įdomumo dėlei įdomių faktų apie Suomiją, vieną pažangiausių ir visuomeniškai laimingiausių šalių pasaulyje. Kai kurie faktai tikrai bus žinomi, kai kurie pamiršti ir negirdėti. Dalijuosi.

1. Suomija žinoma kaip „Tūkstančio ežerų žemė“, tačiau iš tikrųjų ji gali pasigirti daugiau nei 180 000 ežerų, todėl ji yra viena iš tankiausių ežero šalių pasaulyje.

2. Suomijos švietimo sistema garsėja savo meistriškumu ir nuolat užima aukščiausią vietą pasaulyje dėl aukštos kokybės ir įtraukaus požiūrio.

3. Suomijoje gyvena čiabuviai samių žmonės, esantys šiauriniuose šalies regionuose ir turi savitą kultūrą ir kalbą.

4. Suomiška „sisu“ sąvoka įkūnija atsparumą, ryžtą ir atkaklumą nelaimių akivaizdoje, atspindinčią tautinį charakterį ir dvasią.

5. Suomijos sostinė Helsinkis yra vienas šalčiausių sostinių pasaulyje, tačiau taip pat žinomas dėl savo gyvybingos kultūros scenos, modernios architektūros ir gražios krantinės.

6. Remiantis Pasaulio laimės statistika, Suomija nuosekliai vertinama kaip viena laimingiausių pasaulio šalių, priskiriama tokioms veiksniams kaip socialinė parama, laisvė ir pasitikėjimas valdžia.

7. Suomiškos pirties tradicija siekia tūkstančius metų ir yra neatsiejama suomių kultūros dalis, šalyje pirčių yra daugiau nei 3 milijonai, apytikriai po vieną dviem žmonėms.

8. Suomija yra viena iš labiausiai miškingų šalių Europoje, apie 75 % jos žemės ploto užima miškai, kas, aišku, suteikia galimybes poilsiui ir plėtotis miškininkystės pramonei.

9. Suomių kalba yra finougrų kalbų šeimos dalis ir yra žinoma dėl sudėtingos gramatikos ir unikalios garso sistemos, įskaitant balsių harmoniją.

10. Suomija buvo pirmoji šalis pasaulyje 1906 m. suteikusi moterims visas politines teises, įskaitant teisę balsuoti ir kandidatuoti į rinkimus.

11. Suomijos salynas, sudarytas iš tūkstančių salų palei Baltijos jūros pakrantę, siūlo kvapą gniaužiantį gamtos grožį ir galimybes šokinėti salomis, plaukti baidarėmis.

12. Suomijos nacionalinis epas Kalevala, sudarytas Elias Lönnrot XIX a., yra epinės poezijos rinkinys, įkvėpęs suomių literatūrą, muziką ir meną.

13. Suomija turi stiprią dizaino ir inovacijų tradiciją, o tokie ikoniški prekių ženklai kaip „Marimekko“, „Iittala“ ir „Nokia“ įgijo tarptautinį pripažinimą už savo produktus.

14. Vidurnakčio saulės reiškinys pasireiškia Suomijos Laplandijoje vasaros mėnesiais, kur saulė išlieka matoma 24 valandas per parą dėl geografinės padėties netoli Arkties poliarinio rato.

15. Suomija turi turtingą žiemos sporto tradiciją, įskaitant slidinėjimą, ledo ritulį ir šuolius su slidėmis, o Suomijos sportininkai dažnai puikuojasi tarptautinėse varžybose.

16. Suomiška sąvoka „kalsarikänit“ reiškia atsipalaidavimą namuose su apatiniais ir mėgavimąsi vien gėrimu, atspindinčiu suomišką paprastumo ir pasitenkinimo vertę.

17. Suomijoje gyvena vietiniai suomių karelų žmonės, kurių kultūra, kalba ir tradicijos atliko svarbų vaidmenį formuojant suomių tapatybę.

Maištinga Siela

Žurnalas "Literatūra ir menas": Suomija ir suomių literatūra / teminis numeris 2024 (viršelis)

Sveiki,

Man labai patinka teminiai „Literatūra ir menas“ leidiniai. Vienas iš jų buvo apie Suomiją ir jos literatūrą. Skaitinėjau, skaitinėjau, kol netyčia palikau viename iš Vilniaus viešbučių. Dažnai pagalvoju, kas nutiko su tuo leidiniu ir kur jis atsidūrė.

Maištinga Siela

Eurovizija 2023: Lietuva, nugalėtoja Loreen, suomių Cha Cha Cha, mano top 6, balsavimo lentelė / Eurovision Song Contest 2023

 Sveiki, skaitytojai,

Gegužės mėnuo apsunkęs, padarau mažiau įrašų, tačiau visgi nusprendžiau pasidalyti praėjusios nakties „Eurovizijos“ įspūdžiais. Nesu itin didelis šio konkurso fanatikas, nestebiu nuo ryto iki vakaro kintančias lažybininkų lenteles, pats nesudarinėju jokių lentelių ir prognozių ir, tiesą sakant, kol nežiūriu paties konkurso, nelabai man rūpi, kas laimės, nes jis vis tiek vienaip ar kitaip bus politizuotas, seksualizuotas ir visaip kitaip įrėmintas. Beveik netikiu, kad įmanoma išlikti šališkam, tą galėjome pastebėti ir aną vakarą, kai konkursą antrąsyk laimėjo Loreen iš Švedijos. Pavyzdžiui, Ukrainos komisija skyrė Lietuvai aukštus balus tikrai ne už oranžinę suknelę, o už politinį palaikymą, o iš Balkanų gavome špygą, nes Lietuva, ten kažkur šiaurėje, jiems buvus nebuvus, nes taškais reikia apdovanoti kaimynus. Ir tai yra praktika, kuri metai iš metų kartojasi, nieko nestebina, mažai ką bepiktina.

Visgi šiemet pakitusi balsavimo sistema tikėtina turėjo įnešti šiokių tokių permainų, nes balsuoti galėjo visas likęs pasaulis. Ir pasaulis nubalsavo gana (sudėjus, aišku, su komisijos balsais) nuobodžiai, neįdomiai, be azarto – Loreen turi laimėti, nors atotrūkis tarp žiūrovams labiau patikusio suomio nei švedės buvo akivaizdus. Akivaizdu buvo ir arenos reakcija, kuri traukė suomio „Cha cha cha“ dainą, o ne Loreen „Tattoo“. Pati atlikėja sėdėjo keistos būsenos, vaizdavosi neadekvati, vis purtėsi žaizdama savo priklijuotais įspūdingais nagais, kad beveik visi už ekrano ir tikriausiai arenoje pajuto kažin kokį dirbtinumą, ypač kai Loreen buvo paklausta apie tai, ar ji svajoja ir tikisi laimėti šį konkursą. Gal aš ir klystu, gal iš tikrųjų Loreen tokia ir yra, bet tikriausiai ne vienas tą vakarą visgi norėjo, kad pergalę išplėštų Käärijä jau vien dėl to, kad Loreen buvo laimėjusi šį konkursą ir tiesiog būtų nuobodu išpildyti lažybininkų lūkesčių. Be to, netikėtos pergalės visada yra geresnės ir įdomesnės nei išsipildžiusios prognozės.

Kadras iš Suomijos atlikėjo pasirodymo.

Monikos Linkytės, Lietuvos atstovės daina „Stay“ jau seniai vadinama „Čiūto tūto“. Vienuolikta vieta iš 37 šalių be didelių ir įspūdingų efektų, be užpakaliuko judinimo, be perdėto seksualumo ir su minimaliu biudžetu, pasikliaujant vien M. Linkytės vokalu ir baltiškais dainos elementais bei vizualizacija yra, sakyčiau, tikras įrodymas, kad jau Lietuva ne pirmą kartą spjovė ant bandymo kažką modernaus ir itin vakarietiško demonstruoti, nes galiausiai nieko nepademonstruosi, švedų mokyklos neperspjausi, todėl belieka ieškoti savojo kelio. Ir mes jį, sakyčiau, randame, o Europai daugiau ar mažiau patinka. Tiesa, estams visgi pavyko atsiplėšti ir pabėgti, jie gerai įsikando skandinavų muzikos kūrėjų skvernus ir metai iš meto perteikia skandinavišką mokyklą. Šių metų estės pasirodymas vokalo atžvilgiu (tą įvertino ir komisija) buvo vienas tvarkingiausių, tačiau žiūrovai pasakė – ganėtinai „Dainų dainelės“ stiliaus, atpažįstama, bet dėl komisijos visgi Estija aplenkė Lietuvą.

Visgi su finaliniu M. Linkytės pasirodymu kažkas kirbėjo, nepasakyčiau, kad jis man patiko, netgi nebuvo to tyro skaidrumo, švarumo, kai ėjo šiurpuliukai per pusfinalį. Man regis, šlubavo ir pasitikėjimas, net pradžioje matėsi sutrikimas, kai dainininkė norėjo ranka paimti mikrofoną, o po to persigalvojo, balsas keistai suspaustas, tad pristigo man to įprasto M. Linkytės lengvumo, tačiau komisijos balai skirti ne už finalą, o už generalinės repeticijos pasirodymą, ištraukė mus.

„Lietuvos komisija 12 balų skyrė Švedijai, 10 – Izraeliui, 8 – Austrijai, 7 – Belgija, 6 – Prancūzija, 5 – Estija, 4 – Australija, 3 – Suomija, 2 – Ukraina, 1 – Kipras. Lietuvos žiūrovų balsai išsidėstė taip: 12 balų gavo Suomija, 10 – Ukraina, 8 – Lenkija, 7 – Švedija, 6 – Italija, 5 – Estija, 4 – Kroatija, 3 – Izraelis, 2 – Moldova ir 1 – Prancūzija.“

 

Atkreipkite dėmesį, kad Lietuva net 4 balus skyrė Kroatijai, rožiniam Hitleriui. Kitais atvejais gal ir būčiau purkštavęs, bet prigavau save niūniuojant jų dainą per pasirodymą ir pradėjau kiek kitaip vertinti šį eurovizinį pokštą.

Galutinė komisijos balsų lentelė.

Galutinė komisijos balsų lentelė.

 

Toliau pateiksiu savo įsimintiniausių dainų topą.

MOLDOVA

Moldovos atlikėjo Pasha Parfeni daina „Soarele şi Luna“ viena labiausiai įsimenamų šiemet tiek melodijos, tiek pasirodymo atžvilgiu. Nors pabaigoje atlikėjas jau duso nuo energingo šokio, visgi šią dainą vis dar ilgai galėsime niūniuoti. Buvau nustebęs, kad tokia daina neprasimušė aukščiau, beveik neabejoju, jeigu tą pačią dainą būtų atlikusi Ukraina, jis būtų top penketuke.  

AUSTRIJA 

Austrijos merginų duetas Teya & Salena  su daina „Who The Hell Is Edgar?“ buvo, sakyčiau, vienas įdomiausių. Daina moderni, kabinanti, lengva, turinti neįtikėtiną rašytojo Edgaro Alano Po kontekstą, tačiau atsitiko tai, kas ir buvo prognozuota: jeigu pasirodai pirmuoju numeriu „Eurovizijos“ finale, galima sakyti, sudegi, nebent esi kaip Loreen ir tave žiniasklaida jau nupiešia kaip potencialią laimėtoją. Nepaisant visko, dainą pirmą kartą išgirdau būtent šiame finale ir ji tapo vienas didžiausių atradimų!  

ITALIJA

Marco Mengoni „Due Vite“ viena gražiausių dainų šiemet. Lietuva apdovanojo nemenkais balais. Tai išlaikyta itališka mokykla, kaip ir pernykštė italų daina, taip ir šiemet, yra italų konkurso „Sanremo“ festivalio nugalėtojas. Puritoniška ir kontrastinga Italija seniai įkalinta religinės stagnacijos, todėl išnešti Italijos vėliavą su LGBTQ vėliava atlikėjui buvo labai svarbu. Net kai vedėja paklausė, ką jis atstovauja, Marco atsakė, kad labiau už Italiją atstovaują pačią meilę. Daina puiki, bet atlikėjas labai jaudinosi. Nežinau, man tas jaudulys davė dar ir savito grožio, tikrumo. O jau apranga! ♥

SUOMIJA

Suomijos atstovas Käärijä – „Cha Cha Cha“ su apendicito operacijos paliktu randu, man regis, pranoko Loreen, o žiūrovai ne kvailiai. Kažkada girdėjau šią dainą ir ji man pasirodė chaotiška, agresyvoka ir pirmąkart nepatiko, tačiau finale viskas žiūrėjosi su humoru, ryškiai, pozityviai einant nuo agresyvių cha cha cha tonų prie spalvingos šventės. Manau, tai gera, šmaikšti, „Eurovizijai“ tinkanti daina.

SLOVĖNIJA

Svajoju kada nors aplankyti tą mažą lopinėlį Europoje, kuri save vadina Slovėnija! Šį vakarą Joker Out „Carpe Diem“ buvo viena pozityviausių dainų, kuri skatino judinti užpakalį. Peržiūrėjau pozityvųjį vaizdo klipą ir jis dar labiau man patinka. Vienas iš netikėtesnių vakaro atradimų.

LENKIJA

Man pačiam labai netikėta, kad visgi labai atsiplėšėme nuo lenkės Blankos dainos „Solo“. Labai patiko Ramūno Zelnio juokelis apie tai: ar šiemet Lenkijai reikės kokių nors efektų? Lenkė atsako: „Taip!“. O pasirodyme buvo beveik viskas, kas telpa į konkurso formatą: ir šokis, ir projekcija, ir suknelės pakeitimas, ir vėjelis, ir spalvingas fonas, erotika ir kas tik norite. Visgi daina nėra įspūdinga, man ji pristatoma per „Labas rytas“ nepatiko, tačiau „Eurovizijoje“ ji susižiūri, ją lengva įsiminti, ji netgi šiek tiek primityvoka, bet, pvz., kabaretinių niuansų portugalės sunkoka klausytis, o lenkės ne, nors ir dubliavosi jos atvaizdas su pridažyta Viktorija Segel.

KAS LIKO KONTEKSTE?

Tiesą sakant, įspūdingai hipnotizuojantis ispanės pasirodymas man liko pernelyg kitoks, nesupratau aš tų motyvų, klausosi įdomiai, tačiau tokios dainos nedėčiau į savo playlistą, ji man per sunki, nors etnine prasme ir jautri. Estijos daina ir kūrinys man tiesiog pernelyg nuobodus reikalas, nors vokalo prasme tikrai buvo gerai.

 

Kai kas labai gyrė jaunąją Izraelio atlikėją, tačiau man be šokio nieko įspūdingo nepadarė, tai numeris su J. Lopez judesiais iš „Amerikos muzikos apdovanojimų“, atidirbta gerai, ryškinant jaunatvišką seksualumą, bet nuobodu. Kitą vertus, turėjome lenkės, armėnės pasirodymus, kurios panašiais rakursais bandė daryti panašius „stebuklus“, bet tuo metu buvo proga užsiplikyti arbatos. Pasirodymo prasme, žinoma, Izraelio atstovė buvo geriausia, bet jos dainos neklausyčiau.

 

Iš dalies džiaugiuosi dėl belgo sėkmės, nes jis dėl savo išvaizdos (spėju) ir pernelyg atviros LGBTQ žinutės buvo dar prieš šį konkursą nurašytas kaip pilka masė. Bet už jį balsavo net Kaukazas! Neutraliai priėmiau čekių pasirodymą, kuri apeliavo į politinę poziciją dėl karo Ukrainoje, bet kur kas man priimtinesnė taikos žinutė buvo šveicaro, kuris tiesiai šviesiai teigė, kad nenori būti kariu ir teptis rankų. Kažko pristigo man iš prancūzės, lyg ir elegantiška, lyg ir įsimenama, tačiau liko kaip toji, kuri užpildo vidurinės lentelės masę. Absoliučiai serbo pasirodymas nežavėjo, tas kuždėjimas, dideli efektai, konstrukcijos, nemažos ambicijos, tačiau nesiklauso nė pro kur man, nors mano kolega būtent sirgo už jį.

 

Galvoju apie Albaniją ir jos šeiminį pasirodymą. Tikrai trūko šunų ir vištų, būtų visas namų ūkis. Tačiau balsingoji vokalistė tiek spaudė savo jautrias išraiškas, kad jau sugalvojau keletą memų, tai tiesiog man pernelyg albaniška. Priešingai Kipro atstovo daina, kuri man suskambėjo ir jautriai, ir gerai. Turėjome Australijos ir Vokietijos rokerius, Australijos atstovai nepalyginamai geresni visomis prasmėmis. Vienas silpniausių viso finalo pasirodymų buvo Didžiosios Britanijos atstovės, kurią visaip vedantieji bandė pareklamuoti, tačiau visuma akivaizdi kaip du kart du yra keturi.

 

Pabaigai. Eurovizija buvo visokia, linksma ir liūdna. Loreen pergalė buvo šiek tiek nuobodi, pabaigoje suomio intriga tikrai pridėjo žavesio. Linkytės rezultatai buvo, sakyčiau, labai geri, aplenkėm nemažai gerų kūrinių ir pasirodymų. Įvesčiau griežtas taisykles balsų skirstymo vedėjams, nes net nebuvo juokinga, kai Vokietijos vedėjas siūlo vokiško sausainio, o Islandijos atstovas nusiėminėja fetešistines kaukes, kad pasakytų „Australija!“. Net nejauku dėl vedėjų. Suprantu, kad konkursą dalinai organizuoja Ukraina, tačiau vėlgi per balsavimą, kol kiekvienas išsako šablonines frazes apie Ukrainos palaikymą, galima sulipinti atskirą 20 minučių klipą, tad darosi nebeskanu žiūrėti, nes akcentus juk jau sudėliojo pačios Ukrainos atlikėjų pasirodymai. Tiesa, Duncan Laurence pasirodymas išties labai jautriai susižiūrėjo.

 

Kitąmet pabandysime iš naujo.

 

Jūsų Maištinga Siela