Balatono ežeras Vengrijoje – didžiausias Centrinės Europos ežeras: geologija, istorija, faktai ir mistinės istorijos

 

Balatono ežeras, dažnai meiliai vadinamas „Vengrijos jūra“, yra ne tik didžiausias gėlavandenis ežeras Vidurio Europoje, bet ir vienas ryškiausių šio regiono gamtos stebuklų. Tai neįtikėtino grožio vandens telkinys, kurio paviršius driekiasi per 592 kvadratinius kilometrus, o jo ištįsusi forma suteikia peizažui unikalumo. Nors Europoje yra didesnių ežerų, tokių kaip Ladoga ar Onega, Balatonas neabejotinai išlaiko titulą kaip didžiausias centrinės Europos dalies ežeras, esantis už Alpių kalnyno ribų.
 
Geologinė Balatono istorija yra itin dramatiška ir skaičiuojama milijonais metų. Prieš maždaug 10–12 milijonų metų, Plioceno epochoje, šioje vietoje tyvuliavo Panonijos jūra. Ilgainiui tektoniniai procesai, vulkaninis aktyvumas ir klimato pokyčiai suformavo dabartinį ežero dubenį. Ežeras yra gana jaunas – manoma, kad dabartinis jo pavidalas susiformavo tik prieš 15–25 tūkstančius metų. Geologiniu požiūriu tai yra labai aktyvi teritorija, kurioje vulkaninė praeitis paliko ryškius pėdsakus, ypač šiauriniame ežero krante esančių bazaltinių kalvų formoje.
 
Ežero gylis yra vienas labiausiai stebinančių jo bruožų. Balatonas yra itin seklus: vidutinis jo gylis siekia vos 3–4 metrus. Giliausia vieta, vadinamoji Tihanės įduba, yra prie pat Tihanės pusiasalio, kur vanduo vietomis pagilėja iki 11–12 metrų. Šis seklumas turi milžinišką įtaką ežero ekosistemai: vasarą vanduo greitai įšyla ir gali pasiekti net 26–28 °C temperatūrą, todėl jis yra itin patrauklus poilsiautojams.
 
Balatono fauna yra gausi ir įvairi, todėl ežeras yra svarbus regiono biologinės įvairovės centras. Jame veisiasi daugiau nei 40 rūšių žuvų, tarp kurių dominuoja karšiai, starkiai, karpiai ir plačiažuvės. Dėl savo unikalios padėties ir švendrėmis apaugusių krantų, ežeras taip pat yra svarbi migruojančių paukščių stotelė bei daugelio retų rūšių perėjimo vieta. Ypač vertinamas Kis-Balatono gamtos rezervatas, esantis vakarinėje ežero dalyje, kuris yra saugoma šlapynių ekosistema.
 
Žiemą Balatonas dažnai tampa stingdančio grožio ledo arenos vieta. Dėl savo nedidelio gylio, šaltomis žiemomis ežeras gana greitai užšąla, suformuodamas storą, kartais net 20–30 cm storio ledo sluoksnį. Tai atveria duris ne tik žiemos sporto mėgėjams, bet ir sukuria įspūdingą, dykumą primenantį vaizdą, kai visas vandens telkinys virsta vientisa, sniegu padengta lyguma, kurioje ledas neretai garsiai „dainuoja“ – traška dėl temperatūrinių pokyčių sukelto plėtimosi.

 
Vengrijos folkloras ir mistinės legendos glaudžiai susipynusios su Balatono istorija. Viena populiariausių legendų pasakoja apie giliai ežero dugne palaidotą bažnyčią ir mergelę, kuri verkia dėl prarastos meilės; sakoma, kad kol mergelė tebekaupia ašaras, ežeras niekada neišdžius. Kitos pasakos mini milžinus, gyvenusius aplinkinėse kalvose ir suformavusius ežerą savo žingsnių įspaudais, arba paslaptingas būtybes, saugančias ežero gelmes nuo piktavalių.
 
Šiandien Balatonas yra svarbus turizmo, kultūros ir poilsio centras. Aplink ežerą išsidėstę istoriniai miesteliai, tokie kaip Balatonfiuredas (garsėjantis savo gydomaisiais šaltiniais) ar Tihanė (su savo garsiuoju benediktinų vienuolynu), liudija apie šimtmečius čia klestėjusią civilizaciją. Regione taip pat puoselėjama gili vyndarystės kultūra – šiaurinio kranto vulkaninis dirvožemis suteikia vietiniams vynams, ypač baltiesiems, unikalią mineralinę natą.
 
Balatonas išlieka neatsiejama vengrų tapatybės dalimi. Nepaisant modernių laikų iššūkių, tokių kaip vandens tarša ar intensyvus turizmas, nuolat dedamos didelės pastangos išsaugoti šią ekosistemą ateities kartoms. Tai vieta, kurioje susipina tūkstantmečius skaičiuojanti geologinė istorija, turtinga mitologija ir ramybė, kurią randa kiekvienas, atvykęs pasigrožėti šiuo nuostabiu gamtos kūriniu.
 
Maištinga Siela

Kuo panašios ir kuo skiriasi estų, suomių ir vengrų kalbos? (Vengrija, Estija, Suomija)

 

Sveiki!
 
Turiu didelę aistrą kalboms, jų istorijai ir apskritai lingvistikai! Šįkart paruošiau straipsnį apie estų, suomių r vengrų kalbų panašumus ir skirtumus.
 
Finougrų kalbų šeima, kuriai priklauso estų, suomių ir vengrų tautos, yra viena iš labiausiai intriguojančių lingvistinių mįslių Europoje. Šios kalbos, dažnai vadinamos uralinėmis, priklauso visiškai kitai šakai nei indoeuropiečių kalbos, kuriomis kalba dauguma Europos gyventojų. Nors geografiškai šios tautos nutolusios viena nuo kitos, jų kalbinis giminingumas yra moksliškai pagrįstas, nors per tūkstantmečius jos patyrė radikalius pokyčius.
 
Mokslininkai, tokie kaip suomių kalbininkas Matthias Castrénas, XIX amžiuje padėjo pamatus uralistikos mokslui, įrodydami genetinius ryšius tarp šių kalbų. Jo darbai leido suformuluoti hipotezę apie bendrą uraliečių protėvynę, esančią kažkur Uralo kalnų papėdėse. Ši teorija tapo atspirties tašku vėlesniems tyrinėjimams, bandantiems atsekti, kaip tolimoje praeityje šios grupės pradėjo atsiskirti ir migruoti į vakarus bei šiaurę.
 
Estų ir suomių kalbos priklauso finų kalbų pogrupiui ir yra itin artimos, dažnai vadinamos „seserimis“. Jų bendra kilmė siekia Baltijos finų prokalbę, kuri ėmė skiltį prieš kelis tūkstančius metų. Dėl geografinio artumo ir intensyvių kultūrinių mainų per Suomių įlanką, abi tautos išlaikė panašią gramatinę struktūrą, pavyzdžiui, gausią linksnių sistemą ir aglutinacinius (pritaikant, klijuojant) bruožus.
 
Vengrų kalba, priklausanti ugrų pogrupiui, yra gerokai nutolusi nuo Baltijos finų kalbų. Kai vengrų protėviai IX amžiuje pasiekė Panonijos baseiną, jų kalba jau buvo stipriai pakitusi dėl tūkstantmetės izoliacijos ir kontaktų su tiurkų bei kitomis Centrinės Azijos gentimis. Dėl šios priežasties vengrų kalba šiandien yra sunkiai suprantama estams ar suomiams, nors pamatinė leksika ir gramatinės konstrukcijos išlieka giminingos.
 
Kalbinė rekonstrukcija rodo, kad šios kalbos formavosi ilgą laiką veikiamos kaimyninių kalbų. Suomiai ir estai per amžius buvo stipriai veikiami germanų ir baltų kalbų, o vengrai – slavų ir romanų kalbų įtakos. Tai lėmė ne tik žodyno praturtinimą skoliniais, bet ir tam tikrus struktūrinius pokyčius, kurie padarė šias kalbas unikalias savo arealuose.
 
Šiuolaikiniai genetiniai ir lingvistiniai tyrimai, kuriuos plėtoja tokie mokslininkai kaip Kalevi Wiik ar vėlesni archeogenetikos atstovai, dažnai diskutuoja apie „finougrų substratą“. Diskusijos vyksta dėl to, kiek šios tautos yra genetiškai giminingos ir kiek kalba buvo perimta per kultūrinę difuziją. Tai sudėtingas klausimas, kurį dažnai lydi tiek mokslinės diskusijos, tiek nacionalinės tapatybės klausimai.
 
Pačių tautų savivoka dėl kalbų kilmės yra labai stipri. Suomiams ir estams jų kalbinis giminingumas yra svarbus nacionalinės tapatybės elementas, pabrėžiantis jų išskirtinumą Šiaurės Europoje. Abi tautos savo kalbas laiko „laisvės ir nepriklausomybės“ simboliais, kurie padėjo išgyventi svetimšalių valdymo laikotarpius.
 
Vengrų savivoka šiuo klausimu yra dar ypatingesnė dėl vadinamojo „Vengrijos izoliacijos komplekso“. Dėl to, kad vengrų kalba yra tokia skirtinga nuo aplinkinių indoeuropietiškų kalbų, vengrai dažnai jaučia savotišką vienišumą. Vengrų nacionalinė mitologija kartais sieja jų kilmę su senovės hunais, nors lingvistiškai šis ryšys nėra pagrįstas, tačiau tai rodo, kaip stipriai tauta ieško savo šaknų.
 
Mokslininkas Péteris Hajdú savo darbuose detaliai išnagrinėjo uralų kalbų sistemą, pabrėždamas, kad nepaisant didelių skirtumų, bazinė žodžių šaknis, susijusi su gamta, kūno dalimis ir pagrindiniais veiksmais, išlieka stebėtinai panaši. Tai yra pagrindinis įrodymas, jog prieš tūkstančius metų šios grupės turėjo bendrą kalbinį kodą.
 
Svarbus skirtumas yra tas, kad estų ir suomių kalbos yra labiau „konservatyvios“ savo pradinėje struktūroje, palyginti su vengrų kalba. Vengrų kalba patyrė radikalesnių pokyčių, tapdama savotišku „tiltu“ tarp rytų ir vakarų, įsisavindama daugybę svetimų įtakų, tačiau išlaikydama uralietišką skeletą.
 
Šių tautų ryšiai šiandien palaikomi per įvairius kultūrinius forumus ir mokslinius kongresus, kuriuose tyrinėjama „uralistika“. Nors kasdienybėje estai, suomiai ir vengrai tarpusavyje susikalbėti negali, jie jaučia dvasinį artumą, grįstą bendra istorine lemtimi būti „kitokiais“ savo geografiniame regione.
 
Taigi, reiktų akcentuoti, kad estų, suomių ir vengrų kalbų santykis yra puikus pavyzdys, kaip kalba gali evoliucionuoti, reaguodama į aplinką, tačiau išsaugoti giliausią savo esmę. Tai nėra tiesioginių palikuonių istorija, o greičiau sudėtingas tūkstantmetis procesas, kurio metu šios tautos per kalbą išlaikė savo unikalų, tik joms būdingą „uralietiškąjį“ paveldą.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Károly Khuen-Héderváry (Karolis Kuenas Hedervaris), Vengrijos karalystė, Kroatijos ir Vengrijos istorija

 

Sveiki,

 

Tęsiu pažintį su istorinėmis asmenybėmis.

 

Karolis Kuenas Hedervaris (vengriškai Károly Khuen-Héderváry) gimė 1849 m. gegužės 23 d. Badeno mieste, netoli Vienos, kilęs iš senos ir įtakingos Vengrijos didikų giminės. Jo aristokratiška kilmė ir giliamantis išsilavinimas suteikė tvirtą pagrindą jo politinei karjerai. Studijavo teisę Budapešto universitete, įgijo platų akiratį, o tai leido jam lengvai laviruoti tarp skirtingų politinių srovių. Nepaisant to, kad gimė Austrijoje, jis visada save laikė vengru, o jo politiniai siekiai buvo glaudžiai susiję su Vengrijos interesais Austrijos-Vengrijos imperijoje.

 

Karolis Kuenas Hedervaris savo politinę karjerą pradėjo Vengrijos parlamente, kur greitai išgarsėjo kaip puikus oratorius ir politinis strategas. Tačiau didžiausią įtaką ir ryžtą jis pademonstravo 1883 m., kai buvo paskirtas Kroatijos-Slavonijos banu (vietininku). Šis paskyrimas buvo svarbus, nes Kroatija siekė didesnės autonomijos, o Vengrijos vyriausybė norėjo išlaikyti griežtą kontrolę. Jo dvidešimties metų valdymas, žinomas kaip „Kuen Hedervario era“, paliko gilų pėdsaką Kroatijos istorijoje. Jis vykdė griežtą hungarizacijos politiką, siekdamas sumažinti kroatų nacionalistų įtaką.

 

Kaip Kroatijos ir Slavonijos banas, Kuenas Hedervaris konfrontavo su stipriu pasipriešinimu, ypač su nacionalistiniu judėjimu. Jis aktyviai slopino kroatų kultūrines ir politines organizacijas, įvedė vengrų kalbą kaip privalomą ir netgi išleido įsakymą dėl vengrų kalbos naudojimo Kroatijos geležinkeliuose. Ši politika sukėlė masinius protestus ir riaušes. Ryškiausias pavyzdys yra 1888 m. įvykiai Zagrebe, kai jis įvedė karinę padėtį, norėdamas nuslopinti protestus. Nors jis stengėsi modernizuoti Zagrebo miestą, plėtoti jo infrastruktūrą ir statyti naujus pastatus, tokia politika sukėlė didelį nepasitenkinimą tarp kroatų. Dėl savo griežtumo ir brutalumo jis Kroatijoje buvo vertinamas kaip tironas ir engėjas.

1867 m.: Buvo pasirašyta Austrijos-Vengrijos sutartis, ir Vengrijos karalystė tapo Austrijos-Vengrijos imperijos dalimi, turėdama didelę autonomiją.

Vengrijoje Kuenas Hedervaris vertinimas buvo visiškai kitoks. Jis buvo laikomas patriotu, kuris sėkmingai gynė Vengrijos interesus. Jo veiksmai Kroatijoje buvo vertinami kaip sėkmingas bandymas išlaikyti Vengrijos teritorinį vientisumą. 1903 m. jis grįžo į Vengrijos politikos centrą ir tapo ministru pirmininku. Nors jo vadovavimas buvo trumpalaikis ir nestabilus, jis siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp Vengrijos ir Austrijos. Kaip ministras pirmininkas, jis vykdė pragmatišką politiką ir stengėsi rasti kompromisus su opozicija, kad išvengtų politinės krizės. Dėl savo asmeninių savybių jis dažnai buvo vertinamas kaip oportunistas, tačiau jo gebėjimas prisitaikyti ir laviruoti leido jam ilgai išlikti valdžioje.

 

Be politinės veiklos, Kuenas Hedervaris turėjo ir kitų pomėgių. Jis buvo aistringas medžiotojas ir puikus jodinėtojas. Jo asmeninis gyvenimas buvo gana paprastas, jis buvo vedęs Iloną Andrássy, su kuria turėjo du vaikus. Nepaisant to, kad jis praleido daug laiko politikoje, jis stengėsi palaikyti ryšius su savo šeima. Jo asmenybė buvo kompleksiška – griežtas ir despotiškas politikoje, bet asmeniniame gyvenime gebantis būti atsidavęs ir švelnus. Jis buvo protingas, gudrus ir, nors turėjo tironiškų bruožų, visada siekė Vengrijos interesų. Jo mirtis 1918 m. užbaigė vieną ryškiausių Vengrijos politinių karjerų.

 

Maištinga Siela

XIX a. Vengrijos istorija: István Széchenyi ir kaip Buda ir Peštas tapo Budapeštas

 

Sveiki,

 

Tęsiu įdomiosios istorijos įrašus ir šįkart dėmesys Vengrijos XIX amžiaus vidurio istorijai ir svarbiausioms jos asmenybėms.

 

Vengrija 1948-aisiais ir jos politinė, ekonominė padėtis

 

XIX amžiaus pradžioje Vengrija buvo Habsburgų monarchijos dalis, valdoma Austrijos imperatoriaus, kuris kartu turėjo Vengrijos karaliaus titulą. Nors Vengrija turėjo savo parlamentą (Dietą), kuriame dominavo didikai, didžioji dalis galios priklausė Vienai. Šalis išlaikė savo tradicinę, feodalinę santvarką, kurioje didikai turėjo plačias privilegijas, įskaitant atleidimą nuo mokesčių, o valstiečiai buvo baudžiauninkai, priklausantys savo žemvaldžiams. Ši socialinė ir politinė struktūra stipriai stabdė ekonominę ir socialinę pažangą. Teritoriškai Vengrija apėmė didelę dalį Centrinės Europos, įskaitant dabartinės Vengrijos, Slovakijos, Kroatijos, Transilvanijos (dabartinė Rumunija) ir dalies Serbijos teritorijas. Dauguma gyventojų buvo valstiečiai, o etninė sudėtis buvo labai marga: vengrai, slovakai, kroatai, serbai, rumunai, vokiečiai ir kitos tautinės grupės.

 

Apie 1830-uosius Vengrijoje prasidėjo reformų judėjimas, kurio tikslas buvo modernizuoti šalį ir įgyvendinti politines bei socialines permainas. Svarbiausi šio judėjimo lyderiai buvo grafas Istvánas Széchenyi (liet. grafas Steponas Széchenyi), vadinamas „didžiausiu vengru“, ir Lajos Kossuthas. Széchenyi, būdamas nuosaikus reformatorius, siekė laipsniškų permainų per švietimą ir infrastruktūros plėtrą, pavyzdžiui, statant Lánchíd (Grandinės tiltą) Budapešte ir gerinant laivybą Dunojaus upe. Tuo tarpu Kossuthas atstovavo radikalesniam sparnui, reikalavusiam daugiau politinės laisvės ir visiškos nepriklausomybės nuo Habsburgų. Šis laikotarpis, vadinamas Reformų era, tapo augančio nacionalizmo ir nesutarimų su Viena simboliu. Nors buvo pasiekta tam tikrų kompromisų, pagrindinės problemos, tokios kaip baudžiavos panaikinimas ir politinė nepriklausomybė, liko neišspręstos.

István Széchenyi 

 

1848 m. revoliucijos Vengrijoje tapo kulminaciniu tašku. Kilus sukilimui, Kossuthas ir kiti radikalai paskelbė 12 reikalavimų, tarp kurių buvo spaudos laisvė, nacionalinės gvardijos įkūrimas ir, svarbiausia, baudžiavos panaikinimas. Revoliucionieriai greitai suformavo pirmąją Vengrijos vyriausybę, kuri 1849 m. netgi paskelbė Vengrijos nepriklausomybę nuo Habsburgų. Tačiau Viena, padedama Rusijos kariuomenės, žiauriai numalšino sukilimą. Revoliucijos pralaimėjimas lėmė Vengrijos autonomijos praradimą ir griežtą Austrijos valdymą. Šis laikotarpis, vadinamas Bacho absolutizmu, pasižymėjo centrinės valdžios dominavimu, politinių teisių ribojimu ir griežta cenzūra.

 

Po 1848 m. revoliucijos ir absoliutizmo laikotarpio, Vengrijos politinė ir socialinė situacija kardinaliai pasikeitė. Nors sukilimas buvo numalšintas, baudžiavos panaikinimas, vienas pagrindinių revoliucijos reikalavimų, liko įtvirtintas ir valstiečiai tapo laisvi. Tai buvo vienas svarbiausių pasiekimų, pakeitusių socialinę šalies struktūrą. 1867 m., po pralaimėjimo Prūsijai, Austrijos imperija nusilpo, ir buvo pasiektas kompromisas, žinomas kaip Austrijos-Vengrijos kompromisas (Ausgleich). Šis susitarimas įkūrė dvigubą monarchiją, Austrijos-Vengrijos imperiją, kurioje Vengrija gavo plačią autonomiją. Nors Vengrija ir Austrija liko valdomos to paties monarcho, abi valstybės turėjo savo atskirus parlamentus ir vyriausybes.

 

Šis kompromisas turėjo didelės įtakos Vengrijos raidai iki XX amžiaus pradžios. Šalis tapo klestinčia imperijos dalimi. Budapestas išaugo į svarbų ekonominį ir kultūrinį centrą, o Vengrijos ekonomika sparčiai augo. Tačiau šiame klestėjimo fone glūdėjo tautinių mažumų problemos. Nors vengrai sudarė tik apie pusę gyventojų, vengrų kalba tapo pagrindine šalyje, o tautinės mažumos, tokios kaip slovakai, rumunai ir kroatai, jautė augančią spaudimą ir diskriminaciją. Ši problema, kartu su giliais socialiniais ir politiniais prieštaravimais, galiausiai prisidėjo prie imperijos žlugimo po Pirmojo pasaulinio karo.

 

Tikroji Budapešto istorija: kaip Buda ir Peštas tapo Budapeštas, vienas gražiausių Europos miestų?

 

Budapešto istorija prasidėjo nuo atskirų miestų, Budos ir Pešto, kurie susijungė į vieną didelę sostinę. Romos imperijos laikais dabartinės Budos vietoje buvo įkurta romėnų gyvenvietė Aquincum, kuri tarnavo kaip svarbus prekybos ir karinis postas. Vėliau, po romėnų pasitraukimo, į šią teritoriją atsikėlė vengrai, ir IX amžiuje Buda tapo vienu iš svarbiausių Vengrijos karalystės centrų, garsėjančiu savo pilimi ant kalvos. Tuo tarpu Peštas, esantis kitoje Dunojaus pusėje, plėtėsi kaip svarbus komercinis ir prekybos centras, į kurį kėlėsi įvairių tautybių pirkliai ir amatininkai. Šie du miestai vystėsi savarankiškai, tačiau jų likimas buvo neatsiejamas, o tiltų nebuvimas per Dunojų apsunkino jų ryšį ir klestėjimą.

Tilto per Dunojų Budapešte statybos

XIX-XX pradžia

Tiltas per Dunojų šiandien

 

XVIII–XIX amžiuose, valdant Habsburgams, prasidėjo didesnis Budos ir Pešto modernizavimas ir plėtra. Ypač reikšmingas buvo XIX amžius, kai abu miestai sparčiai augo ir tapo svarbiais pramonės bei kultūros centrais. Didžiausias istorinis lūžis įvyko 1849 m., kai buvo pastatytas Széchenyi Lánchíd (Grandinės tiltas), pirmasis nuolatinis tiltas per Dunojų, sujungęs Budą ir Peštą. Šis tiltas simbolizavo Vengrijos modernizaciją ir tautinę vienybę. Oficialus Budos, Pešto ir Óbudos miestų susivienijimas į vieną didelį miestą, Budapeštą, įvyko 1873 m. Susivienijimas suteikė miestui naują impulsą plėtrai ir padėjo jam tapti vienu didžiausių Europos metropolių.

 

Po susijungimo Budapeštas patyrė „aukso amžių“. Čia buvo įgyvendinti ambicingi projektai, kurie atspindėjo Vengrijos ambicijas ir statusą Austrijos-Vengrijos imperijoje. Miestas garsėja ne tik savo unikaliais architektūros stiliais, tokiais kaip Secesija ir neogotika, bet ir technologinėmis naujovėmis. 1896 m. Budapešte buvo atidarytas Földalatti Vasút (Millennium Underground Railway) – pirmasis elektrinis metro kontinentinėje Europoje ir antrasis pasaulyje po Londono metro. Šis inžinerinis stebuklas parodė Budapešto pažangumą ir inovatyvumą. Be to, Budapeštas yra unikalus Europoje dėl savo gausių karštųjų mineralinių versmių, kurios leidžia mėgautis terminiu maudynėmis ištisus metus, o garsiosios Széchenyi termų pirtys traukia turistus iš viso pasaulio.

 

Šiandien Budapeštas yra vienas svarbiausių Europos kultūros ir turizmo centrų. Miesto išskirtinumą lemia jo unikalus kraštovaizdis, sujungiantis kalvotus Budos rajonus ir lygų Pešto reljefą. Buda garsėja savo istoriniu pilies kvartalu su Karališkąja pilimi ir panoraminiais vaizdais, o Peštas žavi parlamento rūmais, Andrássy bulvaru ir gyvybinga kultūrine scena. Miesto turtinga istorija, architektūros įvairovė ir gyvybinga atmosfera daro jį ne tik svarbiu, bet ir ypatingu visai Europai. Tai miestas, kuris ne tik atspindi istorinius pokyčius, bet ir nuolat atsinaujina, išlaikydamas savo unikalų charakterį.

 

Maištinga Siela

Banato regionas. Banatas – moderniosios Europos motina: geografija, žemėlapiai, istorija

 

Sveiki,

 

Ar esate ką nors girdėję apie Banatą ir jo geopolitiką Vidurio Europoje? Ne? Šiandien kviečiu susipažinti plačiau, nes kartą asmeniškai, kai lankiausi Vengrijos Segede mieste, teko pravažiuoti pro tuos kraštus iš Serbijos pusės.

 

Banato regionas, esantis Rytų ir Vidurio Europos kryžkelėje, apima teritoriją, kuri šiandien priklauso trimis valstybėmis: Rumunijai (Banato istorinė sritis, įskaitant Timišoaros miestą), Serbijai (Voivodina, Vršaco ir kitos sritys) ir Vengrijai (nedidelė Banato istorinės srities dalis).  Šis geografinis ir istorinis vienetas susiformavo Panonijos lygumos pietryčiuose, Karpatų kalnų apsuptas rytuose, Murešo upe šiaurėje, Tisos upe vakaruose ir Dunojumi pietuose.  Nors jo pavadinimas atsirado tik viduramžiais, regiono istorija ir svarba siekia senovės laikus, kai čia gyveno dako gentys. Vėliau, Didžiojo tautų kraustymosi metu, per šią teritoriją keliavo daugybė tautų, tokių kaip gotai, hunai, gepidai, avarai ir slavai, palikdamos savo pėdsakus ir formuodamos unikalų etninį, kultūrinį ir demografinį sluoksnį.

Timišoara yra trečias pagal dydį Rumunijos miestas ir istorinė Banato regiono sostinė. Miestas garsėja savo unikalios architektūros mišiniu, kuriame persipina barokas, secesija ir neoklasicizmas, atspindintys ilgametį Habsburgų valdymą. Dėl šios įvairialypės kultūros ir modernizacijos jis dažnai vadinamas „Mažąja Viena“. Timišoara taip pat svarbi Rumunijos istorijoje, nes būtent čia 1989 m. prasidėjo revoliucija, nuvertusi komunistinį režimą.

 

Pavadinimas „Banatas“ kilęs iš viduramžiais vartoto termino „banas“ (serb. ban, veng. bán, rumun. ban). Šis žodis, manoma, turi persų kilmę ir reiškė „lordą“ arba „šeimininką“. Europoje jį išpopuliarino avarai, o vėliau slavai ir vengrai perėmė šį terminą, kad apibūdintų karinius valdytojus ar provincijų vietininkus. Todėl banatas (arba banovina) reiškė provinciją, valdomą „bano“, t. y., pasienio sritį, turinčią specialų karinį statusą. Taigi, Banatas reiškė „sritį, valdomą bano“ arba „bano provinciją“.

 

Nuo XI a. didžiąją Banato dalį valdė Vengrijos Karalystė, kuri čia įkūrė administracinius vienetus, vadinamus „banatais“, nuo kurių ir kilo regiono pavadinimas. Ilgainiui Vengrijos kontrolė regione sustiprėjo, o pats Banatas tapo svarbiu pasienio regionu, saugančiu Vengrijos karalystę nuo Bizantijos įtakos ir vėlesnių Osmanų antpuolių. Vėlesniu laikotarpiu, po Mohačo mūšio 1526 m., didžioji Banato dalis pateko į Osmanų imperijos sudėtį, tapdama atskiru Timišoaros ejaletu (Osmanų administracinis vienetas). Šis Osmanų valdymas, trukęs beveik du šimtus metų, stipriai pakeitė regiono etninę sudėtį ir ekonominę struktūrą, sukeldamas gyventojų migraciją ir atnešdamas naujus kultūrinius elementus.

Dabar Banatas neturi oficialios, visame regione pripažintos vėliavos, nes yra padalintas tarp trijų valstybių: Rumunijos, Serbijos ir Vengrijos. Tačiau regioninės grupės ir autonomijos judėjimai, siekiantys pabrėžti Banato unikalų identitetą, naudoja neoficialią vėliavą. Tai yra žalios spalvos vėliava su baltu kryžiumi, simbolizuojančiu krikščionybę bei regiono prigimtį. Ši vėliava atspindi Banato gyventojų ryšį su jų turtingu kultūriniu paveldu ir siekį puoselėti regiono išskirtinumą. Ji ypač populiari tarp Banato švabų ir kitų etninių grupių, vertinančių šio krašto įvairovę.

 

Svarbiausias lūžis Banato istorijoje įvyko po Karlovicos taikos sutarties 1699 m. ir Požarevaco taikos sutarties 1718 m., kai regionas buvo atimtas iš Osmanų imperijos ir prijungtas prie Habsburgų monarchijos. Perėjęs į Austrijos kontrolę, Banatas tapo atskiru administraciniu vienetu, tiesiogiai pavaldžiu Vienai, o ne Vengrijos Karalystei. Austrijos valdžia pradėjo didelio masto kolonizavimo ir ekonominės plėtros projektus. Siekdami atgaivinti nuniokotą regioną ir apsisaugoti nuo galimų Osmanų antpuolių, Austrijos imperatoriai į Banatą kvietė ir perkėlė kolonistus iš įvairių Europos regionų, įskaitant vokiečius, slovakus, čekus, serbus ir kitus, kurie atsikraustė kartu su jau ten gyvenusiais rumunais ir vengrais.  Ši migracija sukūrė nepaprastai etniškai įvairią visuomenę, kurioje greta gyvavo skirtingos kalbos, religijos ir tradicijos, suformuodamos unikalų mozaikinį Banato identitetą.

 

XVIII ir XIX a. Banatas tapo vienu labiausiai išvystytų ir ekonomiškai pažangiausių Austrijos-Vengrijos regionų. Austrijos valdžia modernizavo žemės ūkį, sausino pelkes, statė kelius ir kanalus, tokius kaip Bega kanalas, ir skatino pramonės plėtrą. Timišoaros miestas, dabar laikomas Rumunijos Banato sostine, tapo svarbiu kultūros, ekonomikos ir pramonės centru. Dėl savo modernumo ir technologinės pažangos, Timišoara gavo epitetą „Mažoji Viena“. Būtent čia 1884 m. buvo įdiegta pirmoji elektrinė gatvių apšvietimo sistema kontinentinėje Europoje, demonstruojanti regiono ekonominę ir technologinę lyderystę.

 

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Banatas tapo karštu ginčų objektu tarp Rumunijos ir Serbijos, nes abi šalys pretendavo į didžiąją jo dalį dėl savo etninių bendruomenių. Po sudėtingų derybų, kurios vyko ir Paryžiaus taikos konferencijoje, Banatas buvo padalintas. Didžioji rytinė dalis su Timišoaros miestu atiteko Rumunijai, pietinė dalis su Vršacu – Serbijai, o nedidelė šiaurinė dalis – Vengrijai. Šis padalijimas, nors ir išsprendė laikiną politinę situaciją, sukėlė nuoskaudų ir iššūkių regiono gyventojams, ypač toms etninėms grupėms, kurios atsidūrė naujų valstybių ribose.

 

Banato reikšmė Europai yra daugiasluoksnė. Tai ne tik geografinis regionas, bet ir istorinis modelis, demonstruojantis, kaip skirtingos etninės grupės gali gyventi kartu ir klestėti, nepaisant kalbos, kultūrinių ir religinių skirtumų. Jo istorija atspindi didžiųjų Europos imperijų (Vengrijos, Osmanų, Austrijos) kovas ir jų įtaką. Be to, Banatas turėjo didelę reikšmę Europos pramoninei ir technologinei pažangai, ypač XIX a. Būtent Timišoara tapo 1989 m. gruodžio mėnesio revoliucijos prieš Čaušesku režimą Rumunijoje centru, nuo kurios prasidėjo diktatoriaus nuvertimas, kas turėjo didelę įtaką visos Rytų Europos politinei situacijai. Taigi, Banatas, turintis gilią istoriją, išlieka svarbiu kultūriniu ir istoriniu Europos regionu, liudijančiu apie sudėtingus tautų ir valstybių likimus.

 

Kokius objektus dar galima pamatyti Banato regione?

 

Archeologiniai radiniai liudija apie ankstyvąjį regiono apgyvendinimą ir kultūras, tokias kaip Vinčos kultūra. Tarp radinių yra keramika, papuošalai ir kiti artefaktai, liudijantys apie prekybinius ryšius su kaimyniniais regionais. Iš viduramžių laikotarpio išliko fortifikacijų, ypač tvirtovių ir pilių liekanų, tokių kaip Hunedoara pilis, nors ji yra arčiau Transilvanijos, tačiau glaudžiai susijusi su Banato istorija. Kitos svarbios liekanos yra Timišoaros tvirtovės ir Segešvaro pilies griuvėsiai, kurie atspindi gynybinius ir politinius viduramžių etapus.

 

Didžiausias kultūros objektų palikimas yra susijęs su Habsburgų valdymu, kai Banatas tapo svarbiu Austrijos-Vengrijos ekonominiu ir kultūriniu centru. Regiono miestuose, ypač Timišoaroje ir Segede, dominuoja XIX a. statiniai. Tai platus baroko, secesijos ir neoklasicizmo stilių pastatų kompleksas. Pavyzdžiui, Timišoaros Uniri aikštė ir Viktorijos aikštė yra apsuptos įspūdingų rūmų ir bažnyčių, tokių kaip Šv. Jurgio katedra (serbų ortodoksų), kurie atspindi kultūrinę ir religinę regiono įvairovę. Be to, išliko pramoninio paveldo objektai, tokie kaip senoji garvežių muziejus Rešicoje ir vandens malūnai Eftimie Murgu.

Timišoaros Viktorijos aikštė (rumun. Piața Victoriei) yra pagrindinė miesto aikštė, kuri, nors ir atrodo kaip viena ilga erdvė, iš tiesų susideda iš dviejų dalių – Viktorijos ir Operos aikščių. Jos pavadinimas, reiškiantis „Pergalės aikštė“, paminėtas 1989 m. įvykiuose, kai ji tapo svarbiu revoliucijos centru. Aikštę iš abiejų pusių supa įspūdingi, XIX-XX a. pr. statyti pastatai, o jos viduryje išsidėstęs didelis parkas ir fontanai. Aikštės pietinėje dalyje stovi Ortodoksų katedra, o šiaurinėje – Nacionalinis operos ir baleto teatras, sukuriant unikalų kultūrinį ir urbanistinį ansamblį.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tikroji priežastis" / "Magyarázat mindenre" / "Explanation for Everything"

 Sveiki,

 

Man patinka filmai apie švietimą ir mokyklos gyvenimą, nes dažniausiai tokie filmai būna socialiai aštrūs, iškelia nemažai klausimų, į kuriuos dažnai atsakymo nėra, todėl filmai lieka atviri ir apie juos įdomu mąstyti. Panašiai to tikėjausi iš vengrų režisieriaus Gábor Reisz filmo „Tikroji priežastis“ (vengr. Magyarázat mindenre) (2023), kuriame pasakojama apie abiturientą Abelį, kuris neišlaiko istorijos egzamino, todėl gėdingai apkaltina mokytoją nusistačiusį jo atžvilgiu.

 

Iš tikrųjų filmas perteikia visą mokyklos ir mokytojo pažeidžiamumo istoriją. Kaip yra lengva kompromituoti, meluoti ir kerštauti, kai iš tikrųjų dėl savo nesėkmės Abelis kaltas tik pats. Manau, Lietuvos mokyklose taip pat dažnai mokytojai terorizuojami vaikų ir jų tėvų dėl asmeninių nesėkmių, jie persekiojami, atakuojami socialiniuose tinkluose, gėdinami ir aptariami kaip prasti pedagogai. Filmas ne tik perteikia šmeižto istoriją, bet ir paradoksaliai atskleidžia žiniasklaidos formuojamą „tiesą“ dėl to, kas tariamai įvyko: Abelis neišlaiko egzamino, nes jis pamiršo išsisegti patriotinį vengrų ženklelį. Apie šį šmeižtą parašo ambicinga žurnalistė, kuri iš mokytojo istorijos labai greitai pasidaro karjerą ir jaučiasi labai dėl to laiminga. Visas socialinis burbulas išpučiamas iki beprotybės, tačiau labiausiai stebina mokyklos pozicija: nuslopinti skandalą mokytojo sąskaita, kad tik mokykla išlaikytų gerą reputaciją, nes reikia gauti remontams finansavimą.

 

Labai panašią mokyklos poziciją galima pamatyti ir šių metų japonų filme „Monstras“, kada skalpuojami mokytojai, priversti administracijos atsiprašinėti, kad tik viešojoje erdvėje mokyklos vardas nenuskambėtų blogai. Bet argi ne tokioje slopinimo ir melo visuomenėje gyvename ir mes? Švietimo ministerija meluoja gyventojams, brukdama klaidingą statistiką, mokytojai lieka neišgirsti ir pateikiami kaip egoistai, kurie negalvoja apie mokinių ugdymą ir dar drįsta streikuoti, jie gėdinami ir žeminami. Toji profesija, kurią po metų turėtų padaryti prestižine, išėjo tokia pajuokianti ir žeminanti, kad tikriausiai belieka tik sėdėti ir sukti tokius filmus kaip „Tikroji priežastis“ apie absurdą, kuris kuriamas švietimo įstaigose. Kitą vertus, verta filmą pasižiūrėti ir dėl keistokai, atrodo, atsilikusios vengrų švietimo sistemos, nes juk šitaip egzaminą, kai išsitraukdavai bilietėlį ir kalbėdavai komisijai, laikydavo sovietiniai žmonės, pasirodo, sistema išlikusi dar nuo socialistinių laikų. Taip pat filmas šiek tiek padeda susigaudyti ir suprasti pačius vengrus Europos kontekste, kodėl jie tokie prieštaringi. Mokytojas ir Abelio tėvas iškart susipyksta dėl politinių pažiūrų, atrodo, jog Vengrijoje yra dvi susipriešinusios grupės: vieni iš jų palaiko Orbano diktatorišką poziciją, kiti trokšta atsinaujinimo ir liberalumo. Filmas papasakotas iš pačių įvairiausių perspektyvų, todėl istorija teka ekrane kaip koks kaleidoskopas, o tai patikimas būdas byloti apie skirtingas tiesas ir pozicijas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pomirtinės nuotraukos" / "Post Mortem"

 Sveiki,

Kad dažniau europiečiai moka kurti geresnius siaubo filmus už amerikiečių – jau seniai žinomas faktas. Europietiški siaubo filmai, ar tai būtų tamsus ispanų siaubo trileris, ar šaltas ir mitologija apipintas skandinavų šiurpą keliantis pasakojimas, filmai dažniausiai išsiskiria savitu režisūriniu braižu. Maždaug to tikėjausi iš vengrų kino režisieriaus Péter Bergendy siaubo filmo „Pomirtinės nuotraukos“ (angl. Post Mortem) (2020). Tiesą sakant, nepamenu nieko, ką galėčiau įvardyti kaip matytą vengrų siaubo filmą, todėl tikriausiai šis bus pirmasis tokio žanro. Filmas teiktas nuo šalies į „Oskarus“ kaip geriausias vengrų metų filmas.

Pasakojimas mus nukelia į 1918-uosius, Pirmojo pasaulinio karo pabaigą. Tas žmonijai tragiškas laikotarpis paženklintas daugybe mirčių, įskaitant ir Ispaniškojo gripo tragedija. Vokiečių fotografas Tomašas keliauja po Vengriją, pats per stebuklą išgyvenęs karo apkasuose, daro pomirtines šeimų fotografijas. Priminsiu, kad XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo normali praktika aprengti mirusįjį tarsi gyvą, pasodinti ant kėdės ir su juo atminčiai nusifotografuoti, tos fotografijos iki šiol vadinamos pomirtinėmis. Galiausiai Tomašas atvyksta į atokų vengrų kaimelį, kuriame imasi fotografuoti mirusiuosius, bet pastebi, jog vyksta paranormalūs reiškiniai, kuriuos jaučia ir maža mergaitė Ana. Tomašas labai prisirišęs prie Anos, nes ją buvo regėjęs savo mirties akimirką karo metu...

Šiame nejaukiame filme didelį įspūdį, bent jau man, paliko būtent pati Tomašo kaip fotografo darbo specifika. Lavonų fotografavimo momentai perteikti taip bauginančiai šaltai, kad atrodo beveik patologiška. Neblogai perteikti ir tam tikri antgamtiniai elementai, pvz., šmėkla, žaidžianti su šunimi, naktiniai žingsniai palėpėje bei daržinėje suguldyti lavonai, kurie laukia atlydžio, kad kaimiečiai galėtų iškasti kapo duobes... Ir tikrai, pirmoji filmo pusė atrodo savita, unikali, bauginančiai gluminanti, tačiau filmo negalėčiau įvardyti kaip fenomeno, nes akivaizdžiai strigo mergaitės aktoriniai sugebėjimai, makabriško iki beveik juoduoju humoru perteiktos klykiančių kaimiečių išraiškos, jų elgsenos ir sprendimo būdai. Nors režisierius labai stengėsi istorijos finalą pavaizduoti įtikinamai savitai, tačiau gūžčiojau pečiais, kodėl name skęsdamas Tomašas žvalgosi kaip mėmė, kol vanduo pasiekia lubas, o ieškoti išėjimo pradeda tik po vandeniu. Ar nebūtų paprasčiau gelbėtis tada, kol vanduo dar plūsta? Pabaigoje karikatūrinė kelionė su šmėklomis į transcendentinę pomirtinę salę kėlė daugiau klausimų, nei atsakymų (ar tai nėra tiesiog nieko nesakantys estetiniai vaizdiniai, perteklinė pompastika?).

Filmo visumą vertinčiau, nepaisant tam tikrų keistai nederančių dalykų, eklektikos tarp juodojo humoro ir bauginimo, visai neblogą, netgi kaip savitą europietiško siaubo filmo pavyzdį. Filmas tikrai suteiks ne vien nuobodaus kaip iš vadovėlio sukalto siužeto, bet ir glumins (to visada tikiuosi iš siaubo filmo!), tačiau be įtraukos didesnio stebuklo visgi nesitikėkite. Tarp kitko, filme yra keletas itin gerą siaubą perteikiančių pavykusių scenų, kurios perspjauna daugelį standartinių siaubo filmų sumanymų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 5.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Kelionė į Budapeštą (Vengrija): Didingas Dunojaus didmiestis

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu savo vasaros kelionių įspūdžių aprašymus ir šįkart jau paskutinė stotelė – Vengrijos sostinė Budapeštas. Nori nenori, tenka lyginti su Praha ir Viena. Prisipažinsiu – prieš kelionę labiausiai norėjau pamatyti Prahą, kažkaip itin simpatizavau Čekijai ir jos kultūros oazei, tačiau tai, ką išvydau Budapešte, drąsiai galiu sakyti, kad tai vienas gražiausių aplankytų miestų.

Jeigu Vienoje viskas labai brangu, Budapešte viskas skaičiuojama Vengrijos forintais – tai galvoje konvertuojant valiutą, sunku ir kažką pasakyti apie kainas, nes vienas euras atitinka maždaug 300 forintų, tačiau tiek važiuojant Budapešto metro, tiek parduotuvėse tikrai pigiau nei Austrijoje, galgi net pigiau nei Lietuvoje, žinoma, tik centre kainos truputį, kaip ir visur, užkeltos. Tik nesikeiskite eurų į forintus, nes visur galima atsiskaityti eurais!

Kuo įdomus Budapeštas be to, kad tai du pasauliai, du atskiri sujungti miestai Buda ir Peštas? Čia energetika kiek kitokia savo, sakyčiau, turkiškumu. Miestas „paliestas“ Osmanų imperijos ir tiek architektūroje, tiek gamtos peizažu visgi miestas atrodo sukurtas tarp Vakarų Europos ir Rytų kultūros sankirtos. Nemažai laiko čia buvo turkai, todėl keitė miesto panoramą pagal savo kultūrą. Iš esmės per patį Budapešto centrą teka didžiulė Dunojaus upė, per kurį nutiestas ne vienas įspūdingas tiltas. Kažin kokių spūsčių tokiame didžiuliame mieste nepastebėjau, gal dėl to, kad vasaros sezonas? Nežinia. 

Palei Dunojaus krantus pastatyti patys prašmatniausi, garsiausi ir gražiausi Budapešto pastatai. Mieste, kai atvykau, buvo labai tvanku – pavakarys, saulė leidosi, Dunojus pradeda tviskėti nuo miesto šviesų. Kai kur skraido didžiuliai pulkai mašalų, tačiau jie mano turistinės grupės nepuola. Šiaip visa pakrantė kiek priminė per TV matytus vaizdus iš Indijos, nes krantinė ir upė, matosi iš tolo, neatsiejama vietinių kultūros dalis – čia jaunimas sėdi ir kažką gurkšnoja. Priešingai nei pas mus, čia nematyti jokių valkatų, tačiau teko matyti keistų vaizdų požeminėje miesto dalyje, kur čiužinius pasitiesusios dienos metu miega į čigonus panašios poros, šalia jų pririšti šunys tuštinasi, ir šlapinasi, pro šalį eina šimtai žmonių ir tai netrukdo jiems tiesiog tarp š... ir žmonių kojų miegoti. Kai tokių vaizdų nėra Lietuvoje, tai nuolat stebina, nes kultūra tikriausiai panaši į Niujorko, ar Londono metro.

Taigi, kaip ir daugeliui turistų, teko sutemus plaukti laivu Dunojumi. Nežinau, kaip pas mus, tačiau vengrai labai investuoja į miesto panoramų apšvietimą ir kiekvienas pakrantės pastatas, tikrąja to žodžio prasme, švyti ir atrodo tarsi iš pasakos. Gurkšnodami su draugu laive vengrišką alų, akimis nardėme tarp puikių Budapešto tiltų, stengdamiesi kuo daugiau sugerti miesto vaizdų. Keistas jausmas – tame laive tikriausiai buvo pati gražiausia kelionės dalis: truputį ir liūdna, nes neįmanoma visko sugerti, nugyventi miestų kaip kokių batų, galima tik laikinai grožėtis, todėl tas laikinumas, momentalumas išties leidžia pasakyti, kad gyvenimas gražus. Ir nebūtinai Budapešte.

O Budapešte yra ko pamatyti. Kitą dieną aplankėme Budos pilį, pastatyta ant aukšto Dunojaus skardžio – vaizdas pasakiškas, nes tada nuo rūmų visas Peštas su Donujumi „kaip ant delno“. Visai šalia pilies – Žvejų bastionas, atstatytas XX a. pradžioje, jis apjuostas smiltainio bokšteliais pro kurių arkas – vėlgi puikus Budapešto vaizdas. Nusileidus ir pervažiavus Dunojų būtina pamatyti šv. Stepono baziliką, kuri pastatyta vėlgi XX a. pradžioje. Jai panaudota daug kilogramų aukso ir įvairių rūšių marmuro. Šiaip bazilikos architektūros pastatas neatitinka, tačiau tamsioje kone cerkviškoje viduje galima ramiai pamedituoti ir sumokėjus savanoriška „įėjimo mokestį“ pasigrožėti. Tąkart kaip tik užėjo lyti ir daugybė turistų tiesiog suplūdo į baziliką. Tarp kitko, ji pastatyta pagal tam tikrą legendą, kuri susijusi su Dunojaus potvyniais... Bet tai jau kita istoriją, kurią, manau, tikrai rasite internete. 

Ir žinoma, turistinės agentūros dažniausiai siūlo seniausias maudykles arba zoologijos sodą. Teko pasirinkti zoologijos sodą, kuris vienas didžiausių Europoje, nors vizualiai jis man nė kiek nedidelis, tačiau po trijų valandų jame nebejaučiau nei rankyčių, nei kojyčių, o ir jau gyvieji eksponatai nebedomino, kad net pagalvojau, kad maudynėse būčiau geriau pailsėjęs, nes gyvūnai per televizorių atrodo kur kas įspūdingesni (te nesupyksta, kam patiko zoologijos sodas), tačiau kelionės vadovė nuogąstavo, kad maudynėse galime pasibaisėti nešvara, kurios ten pritrūksta...

Visgi miestas nuostabus, yra daug ką pamatyti ir tiesiog... Tegul kalba už mane fotografijos. Dalijuosi.

 Žvejų bastione.

 Nuo pilies rūmų skardžio - vaizdelis vertas aiktelėjimo.

 Prie populiarios marcipanų parduotuvės ir kavinės - Žvejų bastiono dalis.

 Šv. Stepono bazilika net netilpo į kadrą - tik fasadas lietuje. 

 Budapešto pilis...

 

Tolumoje, ant žalios kalvos, vos įžiūrima mergelės statula.

 Drakulos pilies versija Budapešte. Tokia pat pilis - Rumunijoje, vengrai turi kopiją.

 Parlamento rūmai iš naktinio Dunojaus lyginami su garsiaisiais Bekingemo rūmais Londone. 

 

 Šv. Stepono bazilikos vidus.

 Didelio juoko sukėlė baltosios meškos zoologijos sode.

 Vajdahunyad pilis - ta pati Drakulos pilis.

Didvyrių aikštė. 

 Pavakarys prie Dunojaus.

Jūsų Maištinga Siela