Banato regionas. Banatas – moderniosios Europos motina: geografija, žemėlapiai, istorija

 

Sveiki,

 

Ar esate ką nors girdėję apie Banatą ir jo geopolitiką Vidurio Europoje? Ne? Šiandien kviečiu susipažinti plačiau, nes kartą asmeniškai, kai lankiausi Vengrijos Segede mieste, teko pravažiuoti pro tuos kraštus iš Serbijos pusės.

 

Banato regionas, esantis Rytų ir Vidurio Europos kryžkelėje, apima teritoriją, kuri šiandien priklauso trimis valstybėmis: Rumunijai (Banato istorinė sritis, įskaitant Timišoaros miestą), Serbijai (Voivodina, Vršaco ir kitos sritys) ir Vengrijai (nedidelė Banato istorinės srities dalis).  Šis geografinis ir istorinis vienetas susiformavo Panonijos lygumos pietryčiuose, Karpatų kalnų apsuptas rytuose, Murešo upe šiaurėje, Tisos upe vakaruose ir Dunojumi pietuose.  Nors jo pavadinimas atsirado tik viduramžiais, regiono istorija ir svarba siekia senovės laikus, kai čia gyveno dako gentys. Vėliau, Didžiojo tautų kraustymosi metu, per šią teritoriją keliavo daugybė tautų, tokių kaip gotai, hunai, gepidai, avarai ir slavai, palikdamos savo pėdsakus ir formuodamos unikalų etninį, kultūrinį ir demografinį sluoksnį.

Timišoara yra trečias pagal dydį Rumunijos miestas ir istorinė Banato regiono sostinė. Miestas garsėja savo unikalios architektūros mišiniu, kuriame persipina barokas, secesija ir neoklasicizmas, atspindintys ilgametį Habsburgų valdymą. Dėl šios įvairialypės kultūros ir modernizacijos jis dažnai vadinamas „Mažąja Viena“. Timišoara taip pat svarbi Rumunijos istorijoje, nes būtent čia 1989 m. prasidėjo revoliucija, nuvertusi komunistinį režimą.

 

Pavadinimas „Banatas“ kilęs iš viduramžiais vartoto termino „banas“ (serb. ban, veng. bán, rumun. ban). Šis žodis, manoma, turi persų kilmę ir reiškė „lordą“ arba „šeimininką“. Europoje jį išpopuliarino avarai, o vėliau slavai ir vengrai perėmė šį terminą, kad apibūdintų karinius valdytojus ar provincijų vietininkus. Todėl banatas (arba banovina) reiškė provinciją, valdomą „bano“, t. y., pasienio sritį, turinčią specialų karinį statusą. Taigi, Banatas reiškė „sritį, valdomą bano“ arba „bano provinciją“.

 

Nuo XI a. didžiąją Banato dalį valdė Vengrijos Karalystė, kuri čia įkūrė administracinius vienetus, vadinamus „banatais“, nuo kurių ir kilo regiono pavadinimas. Ilgainiui Vengrijos kontrolė regione sustiprėjo, o pats Banatas tapo svarbiu pasienio regionu, saugančiu Vengrijos karalystę nuo Bizantijos įtakos ir vėlesnių Osmanų antpuolių. Vėlesniu laikotarpiu, po Mohačo mūšio 1526 m., didžioji Banato dalis pateko į Osmanų imperijos sudėtį, tapdama atskiru Timišoaros ejaletu (Osmanų administracinis vienetas). Šis Osmanų valdymas, trukęs beveik du šimtus metų, stipriai pakeitė regiono etninę sudėtį ir ekonominę struktūrą, sukeldamas gyventojų migraciją ir atnešdamas naujus kultūrinius elementus.

Dabar Banatas neturi oficialios, visame regione pripažintos vėliavos, nes yra padalintas tarp trijų valstybių: Rumunijos, Serbijos ir Vengrijos. Tačiau regioninės grupės ir autonomijos judėjimai, siekiantys pabrėžti Banato unikalų identitetą, naudoja neoficialią vėliavą. Tai yra žalios spalvos vėliava su baltu kryžiumi, simbolizuojančiu krikščionybę bei regiono prigimtį. Ši vėliava atspindi Banato gyventojų ryšį su jų turtingu kultūriniu paveldu ir siekį puoselėti regiono išskirtinumą. Ji ypač populiari tarp Banato švabų ir kitų etninių grupių, vertinančių šio krašto įvairovę.

 

Svarbiausias lūžis Banato istorijoje įvyko po Karlovicos taikos sutarties 1699 m. ir Požarevaco taikos sutarties 1718 m., kai regionas buvo atimtas iš Osmanų imperijos ir prijungtas prie Habsburgų monarchijos. Perėjęs į Austrijos kontrolę, Banatas tapo atskiru administraciniu vienetu, tiesiogiai pavaldžiu Vienai, o ne Vengrijos Karalystei. Austrijos valdžia pradėjo didelio masto kolonizavimo ir ekonominės plėtros projektus. Siekdami atgaivinti nuniokotą regioną ir apsisaugoti nuo galimų Osmanų antpuolių, Austrijos imperatoriai į Banatą kvietė ir perkėlė kolonistus iš įvairių Europos regionų, įskaitant vokiečius, slovakus, čekus, serbus ir kitus, kurie atsikraustė kartu su jau ten gyvenusiais rumunais ir vengrais.  Ši migracija sukūrė nepaprastai etniškai įvairią visuomenę, kurioje greta gyvavo skirtingos kalbos, religijos ir tradicijos, suformuodamos unikalų mozaikinį Banato identitetą.

 

XVIII ir XIX a. Banatas tapo vienu labiausiai išvystytų ir ekonomiškai pažangiausių Austrijos-Vengrijos regionų. Austrijos valdžia modernizavo žemės ūkį, sausino pelkes, statė kelius ir kanalus, tokius kaip Bega kanalas, ir skatino pramonės plėtrą. Timišoaros miestas, dabar laikomas Rumunijos Banato sostine, tapo svarbiu kultūros, ekonomikos ir pramonės centru. Dėl savo modernumo ir technologinės pažangos, Timišoara gavo epitetą „Mažoji Viena“. Būtent čia 1884 m. buvo įdiegta pirmoji elektrinė gatvių apšvietimo sistema kontinentinėje Europoje, demonstruojanti regiono ekonominę ir technologinę lyderystę.

 

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Banatas tapo karštu ginčų objektu tarp Rumunijos ir Serbijos, nes abi šalys pretendavo į didžiąją jo dalį dėl savo etninių bendruomenių. Po sudėtingų derybų, kurios vyko ir Paryžiaus taikos konferencijoje, Banatas buvo padalintas. Didžioji rytinė dalis su Timišoaros miestu atiteko Rumunijai, pietinė dalis su Vršacu – Serbijai, o nedidelė šiaurinė dalis – Vengrijai. Šis padalijimas, nors ir išsprendė laikiną politinę situaciją, sukėlė nuoskaudų ir iššūkių regiono gyventojams, ypač toms etninėms grupėms, kurios atsidūrė naujų valstybių ribose.

 

Banato reikšmė Europai yra daugiasluoksnė. Tai ne tik geografinis regionas, bet ir istorinis modelis, demonstruojantis, kaip skirtingos etninės grupės gali gyventi kartu ir klestėti, nepaisant kalbos, kultūrinių ir religinių skirtumų. Jo istorija atspindi didžiųjų Europos imperijų (Vengrijos, Osmanų, Austrijos) kovas ir jų įtaką. Be to, Banatas turėjo didelę reikšmę Europos pramoninei ir technologinei pažangai, ypač XIX a. Būtent Timišoara tapo 1989 m. gruodžio mėnesio revoliucijos prieš Čaušesku režimą Rumunijoje centru, nuo kurios prasidėjo diktatoriaus nuvertimas, kas turėjo didelę įtaką visos Rytų Europos politinei situacijai. Taigi, Banatas, turintis gilią istoriją, išlieka svarbiu kultūriniu ir istoriniu Europos regionu, liudijančiu apie sudėtingus tautų ir valstybių likimus.

 

Kokius objektus dar galima pamatyti Banato regione?

 

Archeologiniai radiniai liudija apie ankstyvąjį regiono apgyvendinimą ir kultūras, tokias kaip Vinčos kultūra. Tarp radinių yra keramika, papuošalai ir kiti artefaktai, liudijantys apie prekybinius ryšius su kaimyniniais regionais. Iš viduramžių laikotarpio išliko fortifikacijų, ypač tvirtovių ir pilių liekanų, tokių kaip Hunedoara pilis, nors ji yra arčiau Transilvanijos, tačiau glaudžiai susijusi su Banato istorija. Kitos svarbios liekanos yra Timišoaros tvirtovės ir Segešvaro pilies griuvėsiai, kurie atspindi gynybinius ir politinius viduramžių etapus.

 

Didžiausias kultūros objektų palikimas yra susijęs su Habsburgų valdymu, kai Banatas tapo svarbiu Austrijos-Vengrijos ekonominiu ir kultūriniu centru. Regiono miestuose, ypač Timišoaroje ir Segede, dominuoja XIX a. statiniai. Tai platus baroko, secesijos ir neoklasicizmo stilių pastatų kompleksas. Pavyzdžiui, Timišoaros Uniri aikštė ir Viktorijos aikštė yra apsuptos įspūdingų rūmų ir bažnyčių, tokių kaip Šv. Jurgio katedra (serbų ortodoksų), kurie atspindi kultūrinę ir religinę regiono įvairovę. Be to, išliko pramoninio paveldo objektai, tokie kaip senoji garvežių muziejus Rešicoje ir vandens malūnai Eftimie Murgu.

Timišoaros Viktorijos aikštė (rumun. Piața Victoriei) yra pagrindinė miesto aikštė, kuri, nors ir atrodo kaip viena ilga erdvė, iš tiesų susideda iš dviejų dalių – Viktorijos ir Operos aikščių. Jos pavadinimas, reiškiantis „Pergalės aikštė“, paminėtas 1989 m. įvykiuose, kai ji tapo svarbiu revoliucijos centru. Aikštę iš abiejų pusių supa įspūdingi, XIX-XX a. pr. statyti pastatai, o jos viduryje išsidėstęs didelis parkas ir fontanai. Aikštės pietinėje dalyje stovi Ortodoksų katedra, o šiaurinėje – Nacionalinis operos ir baleto teatras, sukuriant unikalų kultūrinį ir urbanistinį ansamblį.

 

Maištinga Siela