Filmas: "Sugrįžimas" / "The Return"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaupiausi peržiūrėti italų kilmės režisieriaus Uberto Pasolini naujausią Antikos mito pagal Homerą „Odisėja“ ekranizacijos „Sugrįžimas“ (angl. The Return) (2024) peržiūrai. Galiausiai tą ir padariau. Visgi man labai patinka antikiniai pasakojimai, mitai tiek literatūroje, tiek kine, tad čia apžvelgsiu, kaip man asmeniškai pasirodė „Sugrįžimas“, atskleisdamas tam tikras siužetines detales.

 

Pirmiausia, kas man krito į akis, buvo tai, kad filme pasirodo aktoriai veteranai – britas Ralph Fiennes ir prancūzė Juliette Binoche, kurie, beje, kartu 1992 metais pagrindinėje rolėje vaidino „Vėtrų kalnas“ pagal Emily Brontė romano ekranizaciją. Tai išties kartu ne tik Odisėjo sugrįžimas, bet ir šių aktorių susitikimas. Visgi Pasolinis šiek tiek kitaip interpretuoja Homero „Odisėją“, atsisako vaizduoti jo 20 metų klajones, jo 10 metų batalijas Trojos kare ir bastymąsi po jūras. Įdomu tai, kad istorija labai sužmoginta, čionai nė karto neištartas nė vienas Antikos laikų dievas, jiems neprimesta jokia žmogiškoji (ne)pasirinkimo valia, viską tarsi valdo pats žmogus.

 

Odisėjas vaizduojamas pačioje epo pabaigoje, kai jis išmetamas į savo gimtinės Itakės krantus, praėjus keliems dešimtmečiams po išvykimo. Jo ištikimoji žmona Penelopė jau nebetenka pamažu vilties, ji turi priimti sprendimą, už kurio jaunikio tekės, o subrendęs Telemachas ją kaltina silpnybėmis ir neryžtingumu. Atrodo, kad filmas tyčia „iškirpo“ Odisėjo žygdarbius, tad R. Fiennesui beliko tik perteikti, ko iš tikrųjų jo veikėjas Odisėjas negrįžo į Itakę, jeigu jo neprakeikė galimai Poseidonas... Iš tikrųjų režisierius išoriškai lyg ir viską teisingai vaizduoja pagal Homero epo vyksmą: dialogai, Telemacho išvykimas, pirmasis Penelopės ir Odisėjo susitikimas... Kompoziciškai viskas puiku, tačiau akcentai sudėti ne kaip herojinio epo, o pagal Biblijos motyvus: vyras po daugel metų grįžta atgailaudamas namo, bet pirmiausia matydamas tą skausmą ir siaubą, galvodamas apie prarastus vyrus, jis negali atleisti sau pačiam. Manau, R. Fiennes aukšto kalibro aktorius, kuris sugebėjo atskleisti Odisėjo vidinę dramą.

 

Filmas leidžia susimąstyti, kuo skiriasi herojus nuo žmogžudžio, t. y. ar tik laimėtojai buvo laikomi didvyriais? Filme tik labai švelniai parodoma Odisėjo abejonė, kuri tikrajame epe nelabai lyg pagrįsta, kodėl jis ilgą laiką Itakėje apsimetė elgeta. Filme tarsi bandoma išsakyti ir paties Odisėjo nusivylimu savimi, karžygio drąsa ir heroizmu, kuris, tiesą sakant, buvo itin Antikoje pervertinamas, nes garbė, šlovė buvo vertinami labiau nei pats gyvenimas. Odisėjas šiuo atveju tarsi „permetė“ žiūrovui savo žvilgsniu, neskubėjimu, abejone antikinių vertybių pompastikos nusivylimą, vertybių, kurios irgi galėjo būti paviršutiniškos, tad supratęs, kokia ištikima yra Penelopė ir kaip ji pasiaukojo dėl karalystės, suvokia, kad tikrasis herojus yra ne žudęs ir Trojos arklį sukūręs Odisėjas, bet kantrybe ir viltimi visus tuos metus gyvenusi Penelopė, kuri šiame filme dar subtilesnė, beveik ikoniškai atitinkanti Homero variantą, bet ji nesufeministinta, neieškoma per ją tariamos moteriškos pasakojimo versijos, bet giliamintiškai perteikiama jos išmintis ir kantrybė, neprarandant jos epinio tragizmo, vadinasi, ir visos Penelopės idėjos.

 

Viena labiausiai jaudinančių scenų yra Penelopės ir Odisėjo pirmasis pokalbis – be proto jausmingai ir estetiškai nufilmuota scena perteikia kiek kitokią interpretaciją, ne tokią naivią, kokią Homeras: Penelopės akys, kūno juslingumas byloja, kad ji nėra naivi, ji suvokia, kad kalbasi su savo tikruoju vyru, tačiau jis kitoks, nei išvykdamas, todėl jam neišsidavusi duoda laiko susivokti, pripažinti viduje padarytus moralinius nusikaltimus, išgyti ir atsiverti reikiamą momentą.

 

Režisierius padarė tam tikra prasme akyla akimi pramoginio kino mylėtojams nematomą stebuklą: nekeisdamas pernelyg siužeto (išskyrus eliminuodamas Antikos dievus) perteikė tokį pat sugrįžimo vyksmo istoriją, tik daug lėtesnį, nes herojus turi „išsiherojinti“, kad jam būtų atleista ir jis pats galėtų patikėti, kad po tiek žudynių geba dar vis mylėti ir būti žmogumi. Kitaip sakant, tai filmas filme, kita pasakojimo perspektyva, kurią puikiai perteikė Juliette Binoche ir Ralph Fiennes. Lyg ir siužetiškai nieko naujo nebuvo, viskas pagal planą, tačiau pajutau didelį režisieriaus troškimą sužmoginti herojų ir jam tas, sakyčiau, labai pavyko.

P. S. Aišku, kad filmas labai skiriasi nuo 1997  metais pastatyto „The Odyssey“, kurį mačiau dar vaikystėje, tad norėčiau dar kartą jį peržiūrėti. Beje, įdomus faktas – 2026 metais pasirodys netikėta Christopher Nolan naujausioji „Odisėjo“ versija, kurioje pasirodys toks aktorių žvaigždynas, kad geriau čia net nevardinsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela