Dienos citata: Otto von Bismarck apie meilę savo žmonai (Oto von Bismarcko prieštaringas gyvenimas, biografija)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Aš vedžiau ne tam, kad rodyčiau žmoną visuomenei, o kad mylėčiau tave Dievuje ir kai reikia mano širdžiai, kad svetimame pasaulyje turėčiau vietą, kurios nesušaldytų joks bergždžias vėjas, vietą, šildomą mano židinio, prie kurio galėčiau prieiti, kai lauke šalta ir siaučia audra.“ Otto von Bismarck iš laiško savo žmonai Johannai von Puttkamer.

 

Be jokios abejonės apie Otto von Bismarcką girdėjau dar mokykloje per istorijos pamokas. Pamenu netgi nespalvotą fotografiją, tačiau laikas daug ką iš galvos išgarina, tad kaip šis politikas iš tikrųjų keitė Europą ir vokiečius? Iš šios citatos mes matome, koks Otto buvo dievobaimingai doras, tačiau jo gyvenimas, sprendimai ir priklausomybės toli gražu nėra tokios, kokį įspūdį gali palikti jo meilės laiškai žmonai Johannai.

 

Otas Eduardas Leopoldas fon Bismarkas gimė 1815 m. balandžio 1 d., taigi šiandien žiūrint, melagių dieną. Šionhauzeno dvare, Prūsijoje, ir mirė 1898 m. liepos 30 d. Frydrichsrahu mieste, netoli Hamburgo. Kilęs iš senos junkerių (Prūsijos aristokratų) giminės, jis studijavo teisę Getingeno ir Berlyno universitetuose. Iš pradžių jo valstybės tarnautojo karjera buvo trumpa, nes jis jautėsi varžomas, tačiau vėliau jis pasuko į politiką, kurioje greitai įgijo įtaką.

 

Bismarko iškilimas prasidėjo 1847 m., kai jis buvo išrinktas į Prūsijos landtagą (parlamentą). Čia jis pasisakė už stiprią monarcho valdžią ir konservatyvias pažiūras. Svarbiausiu karjeros žingsniu tapo jo paskyrimas Prūsijos ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru 1862 m. Nors karalius ilgai dvejojo, Bismarkas greitai įrodė savo ryžtingumą ir politinius sugebėjimus. Jis įgyvendino kariuomenės reformą, didindamas karinį biudžetą nepaisydamas parlamento, ir taip paruošė Prūsiją karams, kurie buvo būtini Vokietijos suvienijimui.

 

Bismarkas, dažnai vadinamas „geležiniu kancleriu“, garsėjo savo pragmatiška ir neretai brutalia „kraujo ir geležies“ politika. Jo pagrindinis tikslas buvo suvienyti Vokietijos žemes į vieningą valstybę Prūsijos vadovavimu. Šiam tikslui pasiekti jis panaudojo diplomatiją ir karinę jėgą. Bismarkas inicijavo tris sėkmingus karus: su Danija (1864 m.), Austrija (1866 m.) ir Prancūzija (1870-1871 m.). Po pergalės Prancūzijos-Prūsijos kare 1871 m. buvo paskelbta Vokietijos imperija, o Bismarkas tapo pirmuoju jos kancleriu.

 

Kaip Vokietijos imperijos kancleris, Bismarkas vykdė nuoseklią vidaus ir užsienio politiką. Užsienio politikoje jis siekė taikos ir pusiausvyros Europoje, kurdamas aljansus, pavyzdžiui, su Austrija-Vengrija ir Rusija, kad izoliuotų Prancūziją. Vidaus politikoje jis vykdė modernias socialines reformas, įskaitant pirmosios valstybinės gerovės sistemos įvedimą, kad sumažintų socialdemokratų įtaką. Tačiau 1890 m. dėl nesutarimų su naujuoju imperatoriumi Vilhelmu II Bismarkas atsistatydino, baigdamas savo ilgą dominavimą Vokietijos politikoje.

 

Neromantiškojo Otto von Bismarcko pusė

 

Otui fon Bismarkui, nepaisant jo didžiulės politinės sėkmės, buvo būdingos asmeninės ydos ir bruožai, kurie dažnai užgoždavo jo genialumą. Viena iš ryškiausių ypatybių buvo jo polinkis į priklausomybes ir impulsyvumą. Bismarkas turėjo reputaciją kaip girtuoklis ir nesugebėdavo kontroliuoti savo emocijų. Yra pasakojama, kad jis vartojo didelius kiekius alkoholio ir, norėdamas nuraminti nervus, vartojo laudanumą (opijaus tinktūrą). Šis priklausomybės elgesys atspindėjo jo neramią prigimtį ir polinkį į kraštutinumus. Viena žymiausių istorijų apie jo besaikį gėrimą yra ta, kai jis, būdamas Londone, gėrė tiek, kad atsidūrė ant parko suolelio ir galiausiai naktį praleido areštinėje. Jo žiaurumas taip pat pasireiškė ir jo asmeniniame gyvenime, kur jis buvo žinomas kaip despotiškas ir valdingas vyras.

 

Bismarkas buvo ne tik impulsyvus ir priklausomas nuo alkoholio, bet ir fiziškai nestabilus. Istorikai mini, kad jo balsas buvo aukštas ir cypiantis, o tai dažnai kontrastavo su jo geležinio kanclerio įvaizdžiu. Jo išvaizda buvo atletiškas ir stambus, tačiau po to, kai jis išeidavo į viešumą, jis būdavo paženklintas nuovargio ir streso. Jis buvo linkęs į nuotaikų svyravimus, ir tai pasireikšdavo ne tik jo politiniame elgesyje, bet ir asmeniniame gyvenime. Jo bendravimas su kitais buvo agresyvus ir grubus. Jis galėjo lengvai įžeisti kitus ir netgi pasinaudoti grasinimais, kad pasiektų savo tikslus. Šios ydos atspindėjo jo pragmatišką požiūrį į politiką, kurioje jis naudojo bet kokias priemones, kad pasiektų galutinį tikslą.

 

Bismarko griežtumas pasireiškė ir jo politiniuose sprendimuose. Jis buvo žinomas dėl savo kraujo ir geležies politikos, kuri lėmė Vokietijos suvienijimą, tačiau kaina buvo didelė. Jo politika buvo paremta karine jėga, diplomatiniais spaudimais ir nesirūpinimu etikos normomis. Jis persekiojo savo politinius priešininkus, įskaitant socialistus ir katalikus, kurie prieštaravo jo autoritariniam valdymui. Šis žiaurumas ir nepakantumas atspindėjo jo požiūrį į valdžią ir valstybę. Jis manė, kad Vokietijos ateitis priklauso nuo stiprios rankos ir kad bet kokios kliūtys turi būti pašalintos. Jo brutalus elgesys ir pragmatiškumas tapo jo sėkmės simboliu, tačiau tuo pačiu atskleidė jo tamsiąją pusę.

Maištinga Siela