Sveiki, skaitytojai,
Kaip gerai, kad beveik nieko nežinojau apie
režisieriaus Ryan Coogler filmą „Nusidėjėliai“ (angl. Sinners)
(2025). Beveik tik tiek, kad filmas gerai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų,
kad jis pasakoja apie XX amžiaus juodaodžių žmonių problemas. Kadangi tik tiek,
tai labai nustebino šis filmas žanriniu požiūriu ir netikėtais, kiek
nenuspėjamais siužetais. Ryan Coogler režisierius yra man jau žinomas, jis
sėkmingai ir kokybiškai dirbo prie filmų „Krydas“ frančizės, taip pat fantastinių
juostų „Juodoji pantera“ dalių. Pats būdamas juodosios rasės atstovu kine
stengiasi akcentuoti juodosios rasės pasakojimus ir įtraukti kuo daugiau
aktorių. Ir, dievaži, jam tai puikiai sekasi.
Filmas „Nusidėjėliai“ apgaulingai prasideda kaip kokia
Sausojo įstatymo laikų kriminalinė istorija –XX amžiaus 4 dešimtmečio pradžia,
kai siautėja Čikagos gangsteriai, daug nelegalaus alkoholio pardavinėjimo ir,
žinoma, dar neužtikrintos praktiškai juodaodžių teisės ir dar ilgai į juos bus
žiūrima kaip į antrarūšius. Bet visgi šioje epochoje į gimtinę pietuose grįžta
broliai dvyniai Smoke ir Stack, kuriuos suvaidina vienas ir tas pats pašėlęs
aktorius Michael B. Jordan, su kuriuo režisierius yra dirbęs jau ne viename
sėkmingame savo kino projekte. Žodžiu, broliai nešė muilą iš Čikagos ir čionai
atvykę nori suorganizuoti vietos juodaodžiams vakarėlį daržinėje su alkoholiu, to
meto dainomis ir šokiais. Didžioji dalis pirmojoje filmo pusėje apgaulinga – ji
tarsi kuria stilizuotą ir karikatūrinį pasakojimą apie tiesiog juoduosius
gangsterius, stengiasi sukelti įspūdį, jog filmas bus apie Sausojo įstatymo
pažeidimus ir vietos ginčus su teisėsauga, nors vystoma ir muzikinė filmo pusė.
Maždaug trečdaliui filmui praėjus, kurio dalis, tiesą
sakant, nebuvo nei labai įtrauki, nei labai įdomi, keičiasi žaidimo sąlygos ir
kriminalinė istorija tampa tikra siaubo istorija. Netikėtai čionai atsiranda
vampyras Remikas (aktorius Jack O'Connell), kuris naktį apsupa daržinėje
pramogaujančius žmones, tačiau dėl vampyrams būdingų savybių, jie negali užeiti
į vidų. Čia ir prasideda visa siaubo trilerio intriga: ar pagrindiniams
veikėjams pavyks iki ryto atsilaikyti prieš pastatą apsupusius vampyrus, kurių
gretos dėl gyvųjų nesusivokimo vis gausėja?
Režisierius sukūrė keistą įdomią pasakojimo tekstūrą. Jis
lyg ir naudoja jau gerai žinomus Holivudo triukus ir netgi vampyrų vaizdavimo
taisykles (česnakas, pakvietimas į vidų, skraidymas, kraujo gėrimas...), bet
kartu dėl laikmečio vaizdavimo, muzikos, dainų sukuria savitą siaubo atmosferą,
kuri be jokios abejonės lenkia nemažai vidutinių siaubo istorijų. Pasakysiu paprastai:
tai kokybiškas siaubo filmas, nors vertybiniu požiūriu, filmas pernelyg deklaratyviai
artikuliuoja brolių draugystės išbandymo principus, tad viskas laikosi ant
idėjos, kad brolis saugo brolį be jokių sąlygų. Šamanizmas, muzikos vibracija,
sukelti hipnotizuojantys vaizdiniai,
kuriuose staiga transliuojami skirtingų epochų kakofoniški šokių vaizdiniai
besilinksminančiųjų aikštelėje, kas iš esmės ir stebina, ir kelia estetinio eksperimento
įspūdį. Šiame iš esmės tvarkingai išdirbtame holivudiniame variante parodo tai,
ko visada ir norisi – individualus režisieriaus sumanymas susilydo su Holivudo
nuspėjamumu ir įvyksta kūrybinė chemija – sukuriama savita filmo kokybė ir
išskirtinumas, panašiai kaip grėsmingame Damieno Chazelle filme „Babilonas“
(2021). Man filmas šįkart patiko, nes jis sugebėjo mane nustebinti.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 84/100
IMDb: 7.6
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą