Dažnai susiduriame su šiuo klausimu – kaip sulipinti nuotraukas su muzika ir
sukurti nuotraukų fotomontažą? Iš esmės daugelis naudoja patį primityviausią
programą, kuri yra jau pačiame kompiuteryje „Windows Movie Maker“, bet jis
daugeliui yra pakankamai nepatogus. Siūlau susirasti ir parsisiųsti kitokią
programą, su kuria galėsite dirbti paprasčiau, o ir nesunkiai su įvairesnėmis
funkcijomis – „Photo Slideshow Creator“ – paprastas kaip du kart du. Šią
programą su užrakto kodu galite parsisiųsti paspaudę ČIA.
Galite pažiūrėti įrašą, kaip ja naudotis ir tai, ką man prabėgomis pavyko
sukurti:
Prieš keletą metų buvau užvedęs „Chorų karų“ kas savaitinę komentavimą, tai
pagalvojau, kad šiemet darysiu tą patį – jeigu netingėsiu. Taigi, vakar,
sekmadienį, vasario 24 dieną, startavo jau ketvirtasis „Chorų karų“ sezonas,
kuriame vėl varžosi 7 chorai iš įvairių miestų – Tauragės, Druskininkų, Kauno,
Panevėžio, Vilniaus bei du eksliuzyviniai chorai – Policijos bei Benamių
Spindulio chorai. Pasikartosiu, kad didžiausią įspūdį kol kas padarė pirmasis „Chorų
karų“ sezoną, nes šįkart viskas buvo pernelyg nuspėjama. Pirmasis sezonas
patiko tuo, kad prisistatymo dainos (nes pirmoji laida yra prisistatymas) buvo
netikėtas – pvz. Kauno šampaninis choras dainavo Michael Jackson dainas – tai buvo
taip nuostabu ir netikėta, o štai kiti sezonai, kadangi chorų vadovai labiau
orientavosi į savo asmeninį repertuarą, kas nutiko ir šiemet, prarandant dalį
netikėtumo ir įdomumo.
Šįkart balų nerašysiu, bet sureitinguosiu chorus pagal labiausiai
patikusius.
Pirma vieta: Stano ir Benamių
Spindulio choras
Štai ką aš kalbėjau apie netikėtumą – Stano seniai garsėja geru repertuaru
ir yra didžiausias šio projekto senbuvis. Buvęs netgi tesėju. Pernai Vilties
chorui nelabai pasisekė, tačiau mane sužavėjo Sidabrinis Tarptautinis choras
2011 metais. Pasirinkti skoningus ir didingus kūrinius, kurie tiktų choriniam
dainavimui yra kažkas nuostabaus, todėl net neabejoju, kad šis choras gali
nueiti toli. „Vargdienių“ miuziklo daina „I dreamed a dream“ gal ir neskamba
taip kaip Anne Hathaway, kuri tą patį gavo „Oskarą“ už šį vaidmenį, bet skamba
labai gerai, ypatingai į pagalba atėjusi Mia. Tiesa, daugelis yra nusistatę
prieš šį chorą, vadina jį pasityčiojimu iš benamių, tačiau aš esu tos nuomonės,
kad Stano yra šaunuolis, jog į tokius projektus traukia pamirštus sociumus,
kuriems, anot kitų, ne vieta televizijoje. Taip, projektą gal nereiktų daryti socialinės
gailesčio atrakcija, bet tokie impulsai, kuriuos įneša Stano, būna verti pagarbos,
o tie, kurie loja, kad tai yra bandymas gailesčiu kažką laimėti, pamiršta
pačius benamius, kad tai jiems yra šansas atsistoti tvirčiau ant kojų,
užsiimant kita veikla.
Antra vieta: ŠarkA ir
šachmatinis Vilniaus choras
Žinokit, pritrenkė savo netikėtu repertuaru ir vizualiniais, nematytais
sprendimais. Taip, daina taikytą į populiariąją amerikietišką pop muzikos
viršūnę – Rihannos atliekama daina „We Found Love“. Šiaip nesu didelis Rihannos
gerbėjas, bet ši daina ir pasirodymas man patiko – pagalvota apie įdomesnį ir
patrauklesnį choro pateikimą žiūrovams. Didelis pliusas Šarkoms ir jų chorui.
Trečia vieta: Vytautas Matuzas
ir Panevėžio indigo choras
O žinokit, patiko. Gal ne kiek pats atlikimas, nors jis irgi neblogas, bet
labai patiko pasirinktas kūrinys – „I‘ll Be Missing You“, kuris vienas mano
mėgstamiausių repo ir RandB stilių mikstūrų, tinkantis choriniam dainavimui.
Šįkart man patiko.
Ketvirta vieta: 16Hz ir Kauno
studentiškasis choras
Tiesą sakant, man primena praėjusių metų nugalėtojų „Božolės“ chorą –
panaši energetika ir netgi repertuaras, nors „Aukštumoms“ dainai prilygsta,
pernelyg monotoniška, bet aranžuotė pakankamai panaši. Šiaip vertinu gerai, bet
tai nebuvo mano vakaro favoritai.
Penkta vieta: Donalda ir
Tauragės krašto braškinis choras
„Mūsų linksmas gyvenimas...“ yra
nemirtingas Donaldos šlageris, bet man sprendimai choro atžvilgiu buvo
nuobodoki. Donalda sudainavo visą dainą, o choras buvo tik bekai ir dekoracija,
nors nemažai sprendimo skirta ir choreografijai, bet ji tokia truputį „kaimietiška“,
„tradicinė“, primenanti pernykščių Ventukų chorą. Norėjosi netikėtos dainos
pasirinkimo, o dabar norėta padaryti smagų vakarėlį, bet jis tapo link pabaigos
pakankamai monotoniškas. Reikia manyti, kad kitą savaitę išvysime ką nors
netikėto.
Šešta vieta: Vaida Genytė ir
Policijos choras
Graži ir daug žadanti pradžia, kuri galiausiai susmuko į pelkę, nes viską
nustelbė Vaidos Genytės daina, kurią „n“ kartų galėjai girdėti įvairiuose
projektuose ir koncertuose, juolab kad tai net ne jos daina, o „eurovizinio“
repertuaro ir dar girdėta „Chorų karų“ reklamoje – nuobodu. Choras tampa kaip
ir Tauragės krašto – bekais. Taip, Genytė turi puikius vokalo duomenis, bet
palyginus su man patikusiais pasirodymais, jis labai toks vienpusiškas: nebuvo
nei staigmenos, nei netikėto sprendimo, buvo tik policininkai ir Genytė.
Viskas.
Septinta vieta: Anatolijus ir
Druskininkų deimantinis choras
Anatolijų pamenu iš „Kelias į žvaigždes“ projekto. Šįkart žaidžiama tomis
pačiomis kortomis – pristatomas jo perdainuotas geriausias tų laikų šlageris „Nežinau
kodėl“ – nuobodu, nuobodu, nuobodu... Suprantu, kad tai pristatymas, bet nėra
niekur parašyta, kad prisistatymo daina būtinai turi būti atkišta choro vadovo
šlageris. Be to, man nelabai patinka ši daina ir nesimpatizuoju Anatolijui ir,
regis, šiam chorui. Žiūrėsime, kas bus toliau.
Jennifer Hudson nėra iš tų atlikėjų, kurias laikytų „divomis“, ji nėra
tokia populiari kaip kolegė Beyonce, nėra taip liaupsinama kaip Madonna,
Rihanna ir t.t. Ji viso labo „Amerikos dievaitis“ projekte teužėmė 7 vietą ir
tikriausiai taip būtų ir pamiršta, kaip ir daugelis projektų dalyvių, tačiau
tik ne atkaklioji Jennifer Hudson, kuri per dešimtmetį padarė didelę karjerą,
bet Lietuvoje ji menkai kam žinoma. Jei manęs kas paklaustų, kaip apibūdinti
Jennifer Hudson, tai pasakyčiau, kad ji kaip vaikščiojantis dinozauras šioje
žemėje – vienas stipriausių populiariosios muzikos planetos balsų. Tą galėjo
įsitikinti 2007 metais, kai mergina iškovojo „Oskarą“ kaip geriausia antro
plano aktorė už filmą „Svajonių merginos“ (Dreamgirls). Aktorė ir dainininkė
per dešimtmetį atsikratė ne tik pusę savo kūno svorio, ne tik buvo iššaudyti
jos artimieji, bet ir susituokė, susilaukė sveiko vaikelio bei išleido 2 solo
albumus: „Jennifer Hudson“ (2008), „I Remember Me“ (2011).
Daina „And I telling You I‘m Not Going“ (Ir aš sakau tau, aš neišeisiu)
pirmą kartą pasirodė 1982 metais ir ją atliko tuometinės „Dreamgirls“, o
tiksliau solistė Effie White, kurią suvaidino Hudson. Tuomet daina buvo laikoma
tikru šedevru ir savo laiku susišlavė daug svarbių apdovanojimų. Šią dainą
atliko tokie atlikėjai kaip Sinatra ir Whitney Houston, bet labiausiai viską
nustelbė 2006 metais pasirodžiusi Jennifer Hudson versija. Nuostabi baladė,
sudėtinga, lūžtanti, kylanti ir netgi emociškai isteriška, švelni, aistringa ir
melancholiška – ypatingai daug spalvų įdėjusi į šį kūrinį Jennifer Hudson ne be
pagrindo gavo „Oskarą“. Pasiklausykime:
Liūdnos smaragdų plantacijos Atlantidoje – išminčiai ilsisi
atsirėmę į kolonas ir jaučia, kaip pamažu vaiduoklis vanduo semia jautrias čiurnas
ir pasaulis grimzta lyg besigerianti kempinė.
Ieškočiau tavęs tarp observatorijų, senų išminties knygų,
bet kam? Kam tavo stabas, Dieve, kai viskas iškastruota ir siela išspausta lyg
aliejus iš audinių, kai švinas paverstas auksu, o mirtingumas nemirtingumu? Kam
tu, jei paslaptis mes žinom ir tu žinai, kad žinojimas nė per nago juodymą
nepalengvina vilko valandų?
Tik smaragdai, lyg užtemimai tankioje žolėje palei pat
pažemę – tokios naktys, kai juodžemiais slenka laikas, uždarydamas
atsidariusius vilties kurmiarausius atgal į branduolių lukštus ateinantiems iš
medžių. Naktys, kai sėdi ir grimzti susitaikęs su praradimais į jūrą, naktys,
kai nežinai, ar dėl to liūdna, ar vis vien.
Jau kuris laikas mane asmeniškai šiurpina vis pasirodantys straipsniai apie
lietuves moteris, kurios gimdė namuose. Tai man primena viduramžius, kada
moterys persekiojamos už įtartiną raganavimą. Kodėl moterys ir jų artimieji
persekiojami? Kodėl įsiveržiama į jų namus ir daromos keistos kratos,
kaišiojami įvairūs teisės aktai, jei tai prieštarauja žmogaus laisvėms? Ir iš
vis, kaip taip įmanoma čia, XXI amžiuje, Lietuvoje, kad kaip KGB laikais būtų
klausomasi telefoniniai pokalbiai ir net persekiojama? Man galvoje netelpa,
kaip tai paverčiama teisėta „veikla“?
Ir visgi... Kodėl „valstybė“ nori, kad moterys gimdytų ligoninėse? Kas po
to daroma su kūdikiais – nes kito paaiškinimo nežinau, valstybės organams, o
gal slaptoms galvoms, reikia registruoti vaikus, o galgi juos paženklinti,
skiepyti ar net nuodyti? Man darosi baisu, nes Lietuvoje yra visiškai teisėta
gimdyti namuose, tą darė ir rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė, tą daro ir
kitos moterys, bet akivaizdu, kad už to kažkas slypi, kažkokia tamsi jėga,
žinau, skamba makabriškai, bet akivaizdu, kad mes daug ko nežinome. Pridedu
straipsnio santraukėlę iš „Lietuvos ryto“:
„Viskas
vyko kaip kriminaliniame filme. Išeinu iš ryto pro duris - prie vartų tamsoje
stovi 6 žmonės ir sako, kad darys kratą“, - pasakojo režisierius ir aktorius
Ramūnas Abukevičius.
R. Abukevičiaus ir jo žmonos režisierės Inesos
Kurklietytės namuose Vilniuje antradienį ryte prokurorai surado ir išsivežė
visus filmo „Lengvas raganavimas“ įrašus. Krata truko 3 valandas.
Šis prieš aštuonerius metus I. Kurklietytės
sukurtas ir daugelyje užsienio festivalių rodytas filmas pasakoja apie gimdymus
namuose.
Krata prasidėjo nuo monologo. Atvykę pareigūnai
labai ilgai skaitė teisėjos pasirašytą dokumentą, kad ji leido ieškoti filmo
kopijų, paimti kompiuterius.
Pareigūnus ypač domino kompaktiniai diskai, ant
kurių yra žodis „raganos“. Susirinko visus.
Kratos pabaigoje kažkas pasakė: „Einam nusikaltimo
vietą nusifotografuosim“, - ir visi nuėjo į vonią. Esą, ši vonia nufilmuota
filme.
Vilniaus apygardos prokuratūroje vyksta
ikiteisminis tyrimas dėl kūdikių gimdymo ne gydymo įstaigose, nes kūdikius
priiminėję medikai įtariami neteisėtu vertimusi ūkine, komercine ir profesine
veikla.
Gimdžiusios namuose moterys vienos po kitos
kviečiamos į tardymus. Kartais jų metu demonstruojamas I. Kurklietytės filmas
„Lengvas raganavimas“. Moterys įbaugintos ir tikina, kad klausomasi jų pokalbių
telefonu.”
Daugiau bus “Lietuvos
ryto” laikraštyje, šiandien. Ką galvojate Jūs apie tai?