Šios dienos daina: Years & Years - It's A Sin (cover Pet Shop Boys) [žodžiai / lyrics]

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nutariau pasidalyti grupės Years and Years perkurto legendinės ir revoliucinės grupės „Pet Shop Boys“ gabalu „It‘s a sin“. Dainą dainuoja grupės lyderis Olly Alexander, kuris neseniai pristatė penkių dalių britų serialą „It‘s a sin“, pastarasis pasakoja apie aštunto-devinto dešimtmečio Britaniją ir besikuriančią LGBTQ bendruomenę, kovą su AIDS ir tuo metu nusistačiusiais prieš LGBTQ. Tiesą sakant, aš to serialo nemačiau, tačiau konceptą ir nuomonę galite susidaryti iš šio vaizdo klipo, kuris sulipintas iš to serialo kadrų.

 

Kodėl apie tai? Šiuo metu internete tiesiog plūsta visokiausios peticijos prieš Tomą Vytautą Raskevičių, prieš LGBTQ narius, kovojama prieš Stambulo konvenciją, sukuriamos ir panaudojamos „tradicinių šeimos vertybių“ sąvokos kiršinti, skaldyti žmones. Pats esu karštai įsivėlęs į tas diskusijas ir netgi retsykiais pernelyg piktas, jog taip lengva žmonėmis manipuliuoti. Dainą „Pet Shop Boys“ įrašė ir išleido 1987 metais, kūrinys beregint tapo labai populiarus ir daugelyje radijo stočių užkopė į pirmąsias pozicijas. Vien šio singlo Britanijoje parduota apie pusę milijono, Švedijoje kūrinys tapo platininiu, auksiniu Ispanijoje, Austrijoje ir Portugalijoje. Tuo metu šis kūrinys buvo siejamas su LGBTQ bendruomene ir jų pripažinimu. Visuomenėje, kaip dabar pas mus, vis dar sklandė viduramžiški visokiausi įsitikinimai religiniai ir moraliniai apie tuos asmenis, jiems priskiriama nuodėmės sąvoka ir Biblijoje aprašyta sodomija, tačiau kūrinys anuomet provokavo, nes jo potekstė yra kelti diskusinius klausimus: kodėl lengva pripaišyti kitiems nuodėmes, o nematyti rasto savo akyse?

 

„Years and Years“ perdainavo šį kūrinį naujam serialui, kuris atgaivina ir primena, nuo ko viskas prasidėjo. Bet kokiu atveju, man labai gražiai ir nebanaliai perdainuotas gabalas. Pasiklausykite:

 

Žodžiai / lyrics

Years and Years  - "It's A Sin"

(originally by Pet Shop Boys)

 

When I look back upon my life

It's always with a sense of shame

I've always been the one to blame

For everything I long to do

No matter when or where or who

Has one thing in common, too

 

It's a, it's a, it's a, it's a sin

It's a sin

Everything I've ever done

Everything I ever do

Every place I've ever been

Everywhere I'm going to

It's a sin

 

At school they taught me how to be

So pure in thought and word and deed

They didn't quite succeed

For everything I long to do

No matter when or where or who

Has one thing in common, too

 

It's a, it's a, it's a, it's a sin

It's a sin

Everything I've ever done

Everything I ever do

Every place I've ever been

Everywhere I'm going to

It's a sin

 

So I look back upon my life

Forever with a sense of shame

I've always been the one to blame

For everything I long to do

No matter when or where or who

Has one thing in common, too

 

It's a, it's a, it's a, it's a sin

It's a sin

Everything I've ever done

Everything I ever do

Every place I've ever been

Everywhere I'm going to

It's a sin

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paremta tikra istorija" / "D'après une histoire vraie"

 Sveiki,

 

Vienas skandalingiausių savo kartos kino režisierių Roman Polanski tikriausiai daugeliui atmintyje išliks kaip siaubo filmų „Rozmari kūdikis“, „Pasibjaurėjimas“ bei jautriojo „Pianisto“ režisieriumi. Per savo kūrybinį gyvenimą režisierius sukūrė ne vieną kultinį filmą, o savo paskutiniuose kūrybos dešimtmečiuose tapo labiau erotiškai aštrus, pasidavė mistinio trilerio žanrui. Pastarasis filmas „Paremta tikra istorija“ (pranc. D'après une histoire vraie) (2017), kaip jau beveik Polanskiui ir įprasta, pasakojama apie kūrybos krizės ištiktą žmogų. Garsi rašytoja Delfinė po super sėkmingo romano pristatymo yra paskendusi naujuose ieškojimuose, vis besiblaškydama, ji ima išgyventi krizę, jog naujo romano nebepavyks parašyti tokio gero...

 

Ir kur buvus, kur nebuvus, kaip kokiame mistiniame M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ romane atsiranda Maskvoje velnias ir katinas... Tik šįkart tai ne tiek velnias, kiek žavi ir nuo pat pradžių demoniškai įtartina moteris Elle, prancūziškai reiškia įvardį „ji“. Pamažu išsekusi rašytojo perduoda savo gerbėjai visą gyvenimo kontrolę, o aistringoji draugė su malonumu viską perima ir dar savo rašytoją vaistais nugirdo...

 

R. Polankis yra jau kūręs filmą „Vaiduoklis“ (2010), apie rašytoją, kurį anuomet įkūnijo Ewan McGregor, pastarasis rašė įžymybėms už juos ir gaudavo honorarus. Šioje istorijoje, sakyčiau, moteriškoje versijoje taip pat nagrinėjamos labai panašios temos: prie kokios beprotybės gali privesti kūrybiniai lūkesčiai, paieškos ir išsekimas. R. Polanskiui svarbi fantazijos, alter ego, rašomų veikėjų ir parklupdytų bei palaužtų realių veikėjų sintezė, išryškinti, kad kūryba ir beprotybė tai beveik tas pats, skiriasi tik psichinė sveikata. Ne kartą pagalvojau, žiūrėdamas „Paremta tikra istorija“, jog jis man asocijuojasi su S. Kingo romano „Mizerė“ (1990) ekranizacija, kurioje garsus rašytojas visai žiemai įstringa su beprote gerbėja kalnų namelyje ir tampa jos įkaitu. Panašiomis gairėmis čia vyksta analogiška istorija, nes Delfinė susilaužo koją ir ją atokiame Prancūzijos kaimelyje pradeda globoti naujoji draugė.

 

Priešingai nei „Mizerėje“, šiame filme Polanskis žaidžia jautria rašytojos vaizduote, todėl taip ir neaišku, ar Elle apskritai egzistavo, ar ji koks nors rašytojos prisiminimas, o gal ir reali psichologinė teroristė, o gal tik šiaip medžiaga savo naujajai knygai. Šios interpretacijos paliekamos neišgrynintos ir spręsti belieka pačiam žiūrovui. R. Polanskio mūza E. Seigner ir garsioji E. Green sukuria aštrių psichologinių ir kiek erotizuotų veikėjų duetinį šokį ir jos čia tikriausiai šiame filme pačios įdomiausios, nes siužetas, kad ir koks jis įtraukiantis, bauginantis, atrodo lėkštokas ir siauras, kadangi nuo pat pradžių galima sekti analogiška siužetinių įvykių eiga ir pasijusti, lyg žiūrėtume kokio nors seniai matyto panašaus trilerio perdirbinį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Interviu: Olga Tokarczuk ir Kristina Sabaliauskaitė

 Sveiki, skaitytojai,

 

Kviečių pasižiūrėti Olgos Tokarczuk ir Kristinos Sabaliauskaitės interviu, kurį patalpino LRT. Dvi žymios rašytojos kalba apie istorinio romano kūrybos kontekstus. Bent jau man, pokalbis neprailgo ir buvo įdomus. Kviečiu ir Jus pasižiūrėti. Kalbama lenkiškai, bet yra lietuviški subtitrai.

NUORODA Į POKALBĮ.

Neeilinis susitikimas – nobelistės Olgos Tokarczuk ir menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės pokalbis. Pirmasis, skirtas Lietuvos skaitytojams ir auditorijai po to, kai 2018-aisiais lenkų rašytoja įvertinta Nobelio literatūros premija ir „Man Booker International“ prizu.

Pasikalbėti apie istorinį romaną ir jo kūrimo principus autorės nusprendė neatsitiktinai: lietuvių skaitytojai laukia pasirodysiančio Olgos Tokarczuk opus magnum tituluojamo romano „Jokūbo knygos“ (2015) vertimo, o Lenkijoje didžiulės sėkmės sulaukusi Kristinos Sabaliauskaitės tetralogija „Silva rerum“ tęsia savo kelionę – skaitytojus netrukus pasieks „Silva rerum III“ (2014) vertimas į lenkų kalbą. Abi rašytojas vienu metu sudomino tas pats laikotarpis – XVIII a. vidurys ir žydiškoji tema.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas.

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Raimondas Lazdauskas renka grupuotę prieš homoseksualus ir kelia alaus bokalą

 Sveiki,

Šis tekstas pasviruoju šriftu bus publikuojamas prieš visus įrašus, kad visiems dėl duomenų apsaugos įstatymo būtų aišku, kodėl tai publikuojama.

 Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia viešojoje erdvėje neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų ketinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

Galvojau, kad nieko nekomentuosiu, bet Raimondas Lazdauskas sulaužė visas lazdas. Savo profilyje publikuoja plačiu mastu savo, kaip suprantu, augančio mažamečio sūnaus nuotrauką ir per tą patį kanalą tiesiog rašo Seimo nariui Tomui Vytautui Raškevičiui tokias žinutes. Jų turinio nekomentuosiu, nes akivaizdu, kad tai net ne mitai, net ne dezinformacijos sukeltas padarinys, o tiesiog aiškus homofobinis grasinimas žmogžudyste. Ar kyla kam nors galvelėje klausimas, kam reikia eitynių ir lygių įstatymų?

Jūsų Maištinga Siela

Peticija prieš Stambulo konvenciją. Nepasirašykite Jums siūlomų peticijų prieš Stambulo konvenciją! Stop dezinformacijai!

Sveiki,

 

Paskutiniu metu savo paskyroje sulaukiu masių žmonių, kurie prieš Stambulo konvenciją. Ta peticija brukama visur kaip privalomoji pasirašyti ir ten pateikiama tokia baisiai netiksliai „susisteminta“, kitaip sakant, šios konvencijos interpretacijos grėsmių lentelė – ją matote viršuje, klaiki nuo pradžios iki pabaigos. Iš esmės ją paruošė ir organizavo tie patys, kurie prieš porą metų visiems išsiuntinėjo homofobinius lankstinukus (aš gavau ir čia apie tai rašiau), raginančius susidoroti su gėjais ir lesbietėmis, nes jos nepriklauso „tradicinei šeimai“. Jau kuris metas linksniuojama „tradicinė šeima“, „tradicinės šeimos vertybės“ kaip koks nekvestionuojamas gėris. Ir visai nesvarbu, kad toji šeima traktuojama kaip produktyvi t. y. vaikų gimdymo ir darymo mašina, o LGBTQ asmenys traktuojami kaip ištvirkėliai, kuriems rūpi tik seksas ir įsivaikinti bei ištvirkinti vaikus. Tai kodėl tiek „tradicinių šeimų“ sugriuvo ir vaikai liko vaikų namuose? Gal jiems šioji organizacija ir aktyvistai turėtų padėti, užuot nubrėžę atskirties ribas tarp socialinių grupių? Turiu įtarimo, kad tai katalikiškos organizacijos iš lankstinuko, kurios prisidengusios šeimos sąvokomis iš esmės gaudo sau naudos durnindami žmonės.

 

Bet! Kodėl jie pateikia Stambulo konvenciją kaip grėsmę? Nes ten (60 beveik puslapių tekstas, paskaitykite), nė žodelio apie vaikų atėmimą, apie tariamai išskirtines LGBT teises (kaip skelbia peticijos aktyvistai), priešingai – tai lygiateisiškumą skatinantis dokumentas, labai reikalingas Lietuvai, kur Seime iki šiol negalima per visokius Gražulius priimti normalių žmogaus teisių įstatymų. Žmonės klaidinami, jie mulkinami sąvokomis apie vertybes (kas per mada įsikąsti šios sąvokos ir manipuliuoti?), kur kuriama iliuzija, kad glūdi potencialios grėsmės teorija Stambulo konvencijoje. Pavyzdys: moterėlė nesugyvena su vyru, todėl ji ieško, kas dėl to kaltas, ogi gėjai, kurie kėsinasi į jos „tradicinės šeimos vertybes“, todėl prieš juos. Tai manipuliacija, žmonėms brukamas melas apie vaikų įsivaikinimą ir t. t., nors patys nesusitvarko savo tariamai tvariose tvirtose šeimose. Žmonės dairosi priešų ir man taip gėda ir gaila, kad ES tapo kalta, kuri suteikė tiek gero ekonomiškai ir socialiai. Žmonės važiuoja dirbti į liberalesnes šalis kaip Norvegiją, Britaniją, Airiją, Nyderlandus ir t. t., bet realiai niekina tų šalių sistemas ir liberalizmą, kuris leido jiems ten įsidarbinti. Argi tai logiška?

Olegas Šurajevas sukūrė aktyvistų prieš Stambulo konvenciją agitacinio plakato parodiją.

 

Man labai patiko komiko Olego Šurajovo perdaryta homofobų peticijų lentelę su tezėmis, kurios iš esmės, kaip ir pas „tradicinius“ yra tokis nesąmoningas, kad belieka tik kukuoti į medį įsilipus. Žmonės, pabuskite, kokioj jūs išdurnintoj Lietuvoj gyvenate, kad pasirašote dokumentą išgirdę vien tik „tradicinės šeimos vertybės“ – tai tik žodžiai, jais manipuliuoja dažniausiai dešiniųjų ekstremistai, psichologiniai smurtautojai, patys paliekantys savo vaikus, kurie nekenčia kitų, kurie įsitikinę mitais, o ne realiais faktais, kurie aiškina apie žmogaus prigimtį kairiarankių perauklėjimo pavyzdžiais iš sovietinių laikų ir bezda į įsitikinimų lagaminus tuščią orą apie tariamą grėsmę dėl kažkokių iš antraščių perskaitytų tualetų perskirstymų. Visiems prieš abejojant rašytis, siūlau paskaityti šį straipsnį: Stambulo konvencija: baimės ir kaip yra iš tiesų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Kas bus, jeigu nesiskiepysiu nuo koronos (COVID-19)? Ar turiu pasirinkimą ir teisę atsisakyti skiepo įstatymiškai?

Sveiki,

 

Skiepytis ar nesiskiepyti? Ar turiu teisę rinktis? Kas, jeigu mane verčia, spaudžia ar kitaip manipuliuoja? Dabar labai daug žiniasklaidoje straipsnių, kurie baugina ir gąsdina žmones, jog jeigu jie nesiskiepys, jie negalės toliau dirbti, kad negalės išvykti į užsienį, jeigu neturės skiepo dokumento (vadinamo paso) bus apriboti nuo tam tikros veiklos, privalės nuolat darytis testus, liudijančius, kad jie neserga koronos virusu. Mokytojai jau dabar iš kai kurių mokyklos vadovų patiria vadinamą mobingą – manipuliacinį spaudimą ir grasinimą skiepytis. Ką reikia žinoti?

 

Europos žmogaus teisių konvencijos 8 ir 9 straipsnis sako, kad neturite ir neprivalote pasiduoti šiam spaudimui, niekas neturi teisės be jūsų pačių sutikimo į jūsų organizmą kišti medikamentų kaip ir piršto į jūsų išangę ir jūsų darbo vadovas nėra joks dievas. Paprastai tai patys vadovai yra spaudžiami savo vadovų iš viršaus „paspausti“, kad skiepytųsi kiti. Dabar vykstanti masinė pedagogų skiepų manija. Nesu nei už skiepus, nei prieš juos. Manau, kad kiekvienas žmogus turi teisę apsispręsti, ar jam reikia to skiepo, ar nereikia, todėl žmonės turi žinoti, kad turi absoliučią teisę atsisakyti skiepo, net jeigu jie dėl to pašiepiami ir išvadinami antivakceriais.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Simona Nainė apie meilę, žmonių vertinimus, sąmoningumą

 Sveiki, skaitytojai,

 

Šiandien norisi įkvėpti ko nors pozityvaus. Kaip kovojama su negatyviomis mintimis ir emocijomis? Ogi teigiamomis, pozityviomis mintimis ir emocijomis. Gal ne tiek kovojama, kiek sąmoningai pereinama iš vieno vibracinio lauko į kitą. Tai progai dalijuosi Simonos Nainės citata apie meilę ir sąmoningumą. Mes labai linkę klijuoti etiketes „normalu“ ir „nenormalu“, gėdyti kitus ir gėdytis patiems. Bet visa tai tik žaidimas, žmonių vertinimas, siauraprotiškumas. Retsykiais ir aš papuolu į tą turbulenciją, manausi esąs tai jau tikrai tikros tiesos nešėjas, tačiau prasikrapštau nudžiūvusį molį nuo akių ir imu regėti spalvotesnį ir įdomesnį pasaulį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Karantino dienoraščiai: heiteriai, susiskaldžiusi Lietuva, tradicinės vertybės, tikrovės nebuvimas, matrica ir Geitso sąmokslas

Sveiki,

 

Ar mes kiekvienas pajėgus ką nors pakeisti? Ne, ne daryti dėl veiksmo, bet pakeisti? Pavyzdžiui, savo būseną? Gyvenime buvau priartėjęs prie to, ką būtų galima pavadinti išsigryninimu, tačiau tai truko apie pusantrų metų ir prieš pirmąją karantino dekadą vėl stojo šešėlis, kuris vis plečiasi ir plečiasi ir, atrodo, jam nėra galo. Protu lyg ir suvokiu, kad visa tai reikia priimti ir leisti egzistuoti, tai tik energija. Apie tai prirašyta daugybę knygų, apie tai kalbama dvasinio tobulėjimo seminaruose, tačiau nepajėgiu, lyg jau visus metus būčiau užstrigęs į kažkokius savidestrukcijos spąstus. Kartais šventai tikiu, kad reikia nusigraužti koją, kad galėčiau nebekentėti.

 

Būdamas karantine, nebejaučiu, jog gyvenu. Viskas atrodo nebetikra. Internetinis žinių srautas atrodo kaip nesiliaujanti srutų paplovė. Ar tai mano paties atspindys? Vienoje pusėje visokie privisę nacionalistai su hiper aktyviomis homofobėmis Astra ir Nendre prieš Stambulo konvenciją, kur buriasi ir kuriasi ištisos komunos prieš Europos Sąjungą. Kitoje – viskuo kaltinama „Laisvės partija“, norintiems džiaugtis, kur puolami LGBTQ žmonės, steigiamos tūkstantinės facebooke grupės, renkami parašai, kovojama su saviškiais dėl kažkokių tariamų vertybių ir to, ką norima atimti. Tradicijas? Šeimas? Ar vietą gyventi ir kitiems? Dezinformacijos ir informacijos karai, Širvintų rajono merės pasisakymas dėl sergančiųjų skaičiaus, kaukių dėvėjimas ir pažeidimai, šmeižtas ant Šimonytės, visokie besikeikiančių ir „tradicines vertybes“ išpažįstančių mažaraščių nekentėjų-heiterių, intelektualų pulkai prieš kažkokią grėsmę tautai, baimė dėl skiepų, bauginimas dėl skiepų pasekmių ir priešingai – jei nesiskiepysi, kas tada bus? Mirčių statistika ir net antraštės apie atšąlančius orus pateikiamos kaip iš apokalipsinio siaubo filmo: bijokite, piktinkitės, būkite įbauginti, gąsdinkitės ir gąsdinkite, jauskitės nesaugūs, pažeidžiami, menki... Pasaulio pabaiga ant nosies! O kur dar be paaiškinimo kertami medžiai, kaltų paieškos, kur dar priekaištai ir replikos iš kitų sferų. Užeikite į facebooko puslapį „Vieningi tėvai už stiprią ir saugią šeimą Lietuvoje“, kurioje beveik 60 tūkstančių sekėjų ir visi jie deda, varo ir keikiasi, kolioja, ir žemina visus ir bet ką, kas „įmetama“ iš viešosios spaudos naujieną: nėra vertybių, nėra pagarbos, nėra siekiamybės, tik neapčiuopiamas idealumo siekimas per niekinimą. Tai heiterių trolių fabrikas po labai gražiu ir patogiu pavadinimu. Tai, palaukite, čia tokia ta tradicinė vertybė ir saugi šeima, kai tėvai susirenka, pažemina visus, prirašo trydą rusiškų keiksmų ir paaiškina, kas ir kaip turi gyventi? Bijau, kad tokia jėga gali būti itin didelė ir iškreipta, panašiai kaip Vengrijoje ar Lenkijoje. Tai galia, aukso veršis, kurį nori sekti liberalizmu nusivylę žmonės, kurie nemokėjo nei priimti laisvių, nei jomis pasinaudoti. Tai vergų tautos požymis ir statistiškai, kaip bežiūrėsime, jis gajus labiausiais Rytų Europoje, kur tos laisvės ir būta mažiausiai.

 

Gali būti, kad mane jau suskaitmenino Geitso paskleistas virusas, būsiu išgėręs ne tą piliulę (jeigu atsimenate filmo siužetą), jaučiuosi panašiai, nes man atrodo, kad manęs nebėra, mano mintys įkritusios tarp antraščių, tarp žodinių įžeidimų, karų ir įrodinėjimų. Ir dar baisiau – aš tame dalyvauju ir kol kariauju, jaučiuosi beveik gyvas. Gal ir aš koks Sorošo anūkas, tik to nežinau, bet man pasakys viešojoje internetinėje erdvėje, kiek man sumokėta... Ten visi viską vieni apie kitus žino net nematę fotografijos.

 

Aš prarandu realumo jausmą ir protą. Tas visiškai man aišku. Kas vyksta socialiniuose tinkluose ir kaip žmonės suskaldyti pulkeliais dėl tariamo priešo ir atbukę dėl „vertybių“, kurias žūtbūt nuo kažko reikia apginti. Dar niekad man neatrodė informacinis burbulas toks didelis ir dar niekad tiek smarkiai manęs emociškai nevaldė tie informaciniai karai. Kaip tai pavadinti? Civilizacija? Tikrove? Realybe? Kas tai yra, tas tikrovės modelis, kuris mane valdo ir į kurį esu įtrauktas? Suskilęs neapykantos pasaulis su nužemintais autoritetais, kur kiekvienas mato priešą ir neįvertina kitoniškumo unikalumo. Tai ne tikrovė. Man jau nebe. Tai meškos spąstai.

 

P. S. Yra tokia poetė Ilzė Butkutė, kurios profilį kartais paskaitinėju. Ji gyvena kaime, turi namelį ir lysvę, fotografuoja vasarą saulėlydžius virš vandens telkinių, o žiemą, kaip dabar, spingsinčias žvaigždes. Dieve, kaip gerai gyventi toje išgrynintoje tikrovėje, kur žmogaus nėra, kur net vilkas, kad ir koks plėšriausias beužklystų, jis pultų tik dėl savigynos, o ne dėl to, kad tu dėvi vaivorykštinę kepuraitę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Dainius Žalys (Zalys), dviejų vaikų tėtis prieš visą tautą tiesiai ir homofobiškai

 Sveiki,

 

Šis tekstas pasviruoju šriftu bus publikuojamas prieš visus įrašus, kad visiems dėl duomenų apsaugos įstatymo būtų aišku, kodėl tai publikuojama.

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia viešojoje erdvėje neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų ketinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

Tikrai ne man patarinėti, kaip būti vaikui pavyzdžiu ir kokiais žodžiais kalbėti bei rašyti viešojoje erdvėje, tačiau internetiniame puslapyje „Vieningi tėvai už stiprią ir saugią šeimą“ aiškiai dalis vartotojų nukreipia savo neapykantą prieš LGBT asmenis. Štai dviejų vaikų tėtis Dainius Žalys (Zalys – nurodyta profilyje), kurio padorus profilis ir miela šeima, o žodžiai, jeigu juos skaito ir kasdien girdi vaikai, argi tai ne didesnis psichologinis smurtas nei lytinis švietimas mokyklose, prieš kurį pasisako tie patys tėvai? Čia tikriausiai tos tradicinės vertybės, nežinau, nebeskiriu.

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Gintaras Ganys turi pasiūlymą LGBTQ+ žmonėms

 Sveiki,

 

Šis tekstas pasviruoju šriftu bus publikuojamas prieš visus įrašus, kad visiems dėl duomenų apsaugos įstatymo būtų aišku, kodėl tai publikuojama.

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia viešojoje erdvėje neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų ketinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

Gerbiamas ponas Gintaras Ganys turi pasiūlymą LGBTQ+.

Jūsų Maištinga Siela

Demaskuok homofobą: Martynas Kaškonas geriau bus Afrikoje, nei Lietuvoje, kurios Seime yra gėjus

Sveiki,

 

Šis tekstas pasviruoju šriftu bus publikuojamas prieš visus įrašus, kad visiems dėl duomenų apsaugos įstatymo būtų aišku, kodėl tai publikuojama.

Homofobas neturi teisės žeminti, niekinti ar kitaip kelti agresiją ir nesaugumo jausmą žmonėms ar iš jų tyčiotis. Pasisakau apie absoliutų šių asmenų viešinimą, kurie skleidžia viešojoje erdvėje neapykantą ir menkina kitus dėl savo įsitikinimų, nusistatymų, įtikėtų mitų ar savo asmeninių nelaimių, prastos nuotaikos apie kitokius asmenis. Lietuvos Respublikos įstatymai gina bet kurio lietuvio teisę egzistuoti ir mylėti bet kurį asmenį, nesigėdijant ir neslepiant savo jausmų kitų „patogumui“. Ši iniciatyva viešinti homofobinius komentarus kilo iš paskatos kurti saugią internetinę erdvę ne tik LGBTQ+ nariams, bet ir mūsų visų vaikams. Manau, kad tik toks pavyzdys gali padaryti esminį pozityvų pokytį mūsų visuomenėje. Šie nekentimo įrašai publikuojami ne dėl piktų asmenų pažeminimo, noro sukelti jiems gėdos jausmą, bet priešingai – iš pilietiškumo jausmo kurti visuotinio saugumo jausmą visiems žmonėms, įskaitant ir patį komentatorių. Skaitydami jų komentarus, daugeliui nebeturėtų kilti klausimas, kam reikia eitynių, viešintis, kovoti už teises, nes homofobiški pasisakymai bei tų asmenų ketinimai ir yra toji pagrindinė priežastis. Žinodami, ko tikėtis iš vieno ar kito asmens, galime apsisaugoti ir išvengti agresijos, neapykantos. Primenu, kad nusistatymai, raginimai susidoroti ar kaip kitaip menkinimą demonstruojantys komentatorių pasisakymai nėra traktuojami kaip „nuomonė“. Neapykantos nusikaltimai viešojoje erdvėje apskritai neturi būti traktuojami kaip „nuomonė“, kadangi tai žemina kitus asmenis, kelia nesaugumo jausmą. Šis tinklapis pasisako tik už saugumą, toleranciją ir meilę.

Gerbiamas Martynas Kaškonas žino, kad „geriausias būdas išreikšti“ savo homofobiškus nusistatymus, žinoma, yra spjauti kitam į veidą ir po to atsiprašinėti, kad pasikarščiavo. Šis publikuota žinutė buvo nusiųsta Seimo nariui Vytautui Raškevičiui. Kam tos eitynės? Kam tas lindimas į viešumą? Kad tokie kaip ponas Martynas Kaškonas nepuldinėtų.

Jūsų Maištinga Siela 

Serialas: "Persekiotojas: Serijinio žudiko istorija" / "Night Stalker: The Hunt for a Serial Killer " ( 1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

 

Po neįtikėtinai šokiruojančio ir įtraukiančio dviejų sezono serialas „Apkaltintas žmogžudyste“ (angl. Making Murderer), tikriausiai, nieko panašaus ir tokio stipraus nemačiau. Tiesą sakant, nelabai analogiško serialo ir ieškojau, todėl maniau, kad naujausias Netflix mini keturių dalių serialas „Persekiotojas: serijinio žudiko istorija“ (angl. Night Stalker: The Hunt for a Serial Killer) pirmasis sezonas leis lygiai taip pat neįtikėtinai pasijausti, kaip ir „Apkaltintame žmogžudyste“.

 

Visgi pradėsiu nuo emocinio vertinimo. Šis „Persekiotojas“ neaplenkė ano serialo. Čia pasakojama apie 1985 metų Los Angelo mieste siautėjusį serijinį žudiką Richard Ramirez. Jeigu esate matę „Helovyną“ ar kitas siaubo ekranizacijas apie serijinius žudikus, tai žinokite, kad visa tai ne iš piršto laužta, o iš tikrųjų yra egzistavę.

 

Keturių dalių dokumentiniame seriale po 35 metų kalbinami dar gyvi esantys tos bylos tyrėjai, detektyvai, policininkai ir, žinoma, aukos, kurioms per stebuklą pavyko išvengti Richardo apsilankymo. Jie emocingai pasakoja, kaip anuomet vyko gyvenimas Los Angele. Žiūrėdamas jų liudijimas, vis mintijau, kad šiandien toks žudikas būtų sučiuptas per kelias dienas, o galgi net valandas, nes pilna visur stebėjimo kamerų. Anais laikais nebuvo tokių dalykų, todėl Los Angele, kaip ir kituose miestuose, nusikaltimų buvo padaroma kur kas daugiau, nes daugelis turėjo galimybių išsisukti. Dabar nepereisi gatvės ar kokio nors institucijos pastato, kad nebūtum užfiksuotas stebėjimo kamerų.

 

Vienas įdomiausių seriale dalykų yra detektyvų tyrimas, kurie praktiškai iš pradžių neturėdami nieko, o vėliau tik sportinio batelio pėdsaką, sugebėjo susieti ir išnarplioti dešimtis žmogžudysčių, kurias įvykdė Richard Ramirez (1960-2013). Sugautas nusikaltėlis niekada nesigailėjo savo poelgių, jam buvo priteista 13 žmogžudysčių, išprievartavimai ir pasikėsinimai. Savo aukas jis šaudė, badė peiliu, daužė plaktuku, prievartavo vaikus. Žodžiu, jis įkūnija absoliutų sadistą maniaką, kuris neturi žmogiškojo instinkto. Nors Ramirez kalėjo ilgai, tačiau savo mirties bausmės taip ir nesulaukė, mirė nuo sunkios kraujo ligos. Tačiau tai, kas nutiko ir kaip vyko teisminiai procesai, seriale nepasakojama, nes susitelkiama labiau į detektyvinę siužetinę liniją: kas visgi yra tas nesugaunamas serijinis žudikas?

 

Įdomiausia tai, kad nepasakytum, jog tas žudikas kaip nors ypatingai maskavosi, jis netgi rodėsi savo aukoms, palikdavo įkalčius, išprievartautus vaikus kai kada paleisdavo namo ir net neslėpdavo po kauke savo veido. Jam tokia egzistencinė žudymo ir bauginimo forma buvo kaip pieno gurkšnojimas priešais televizorių. Detektyvai iškėlė hipotezę, kad maniaką labiausiai audrino pamatyti savo aukoje baimę. Gal tai veikia kaip koks katalizatorius? Nežinia. Vien pažvelgus į jo fotografijas iš tesimo salės, darosi klaiku. Man jis atrodo tiesiog apsėstas, nelabai žmogus. Tik pasibaigus serialui, prisiminiau, kad šį žudiką pavaizdavo „Amerikietiška siaubo istorija: 1984-ieji“ devintajame sezone.

 

Taip, šis serialas įtraukia, jį įdomu stebėti. Kai kada netgi pamirštu, jog tai dokumentika ir pasakoja apie realius faktus, o liudytojai nėra aktoriai. Kai pagalvoji, kaip anuomet per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai elgėsi su žydais, nebelieka stebėtis, kad žmogaus rasė pati žiauriausia planetos būtybė, kadangi turėdama protą ir intelektą geba šitaip naikinti savo padermę. Visgi nesame tikri, kas iš tikrųjų dėjosi R. Ramirezo galvoje, gal nelabai ten tikrojo žmogaus ir būta. Visgi serialas įdomus dar ir tuo, kaip anuomet be technologijų sunkiai dirbo žmogžudysčių skyriaus žmonės, kaip reikėjo stipraus analitinio proto. Serialas ne tik intriguoja, bet ir atskleidžia mums tik iš filmų žinomas žmogaus tamsiąsias prigimtines jėgas, šiurpina, perspėja. Šiaip detektyvų mėgėjams serialą rekomenduočiau.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Lankytojai iš tamsiųjų pasaulių" / "Fireball: Visitors from Darker Worlds"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutiniu metu neplanuotai žiūriu daugiau dokumentinius filmus, karantino metu labiau atsirado troškimas pažinti pasaulį, plėsti akiratį, todėl nusprendžiau pažiūrėti „Lankytojai iš tamsiųjų pasaulių“ (angl. Fireball: Visitors from Darker Worlds) (2020), kuriame pasakojama apie į Žemę nukritusius meteoritus ir kokią prasmę tokie reiškiniai suteikdavo senovės tautoms.

 

Filmo kūrėjai keliauja po visą pasaulį, nuo Norvegijos iki Australijos, nuo Meksikos iki Indijos, ir kalbasi su kosminių liekanų mokslininkais, demonstruoja surinktus pavyzdžius. Meteoritų tyrinėjimas – rimtas ir egzotiškas reikalas, kadangi jie susiformavo kosmoso platybėse kur kas seniau nei pati Žemė, jų sudėtis leidžia spręsti apskritai apie Visatos evoliuciją ir suvokti, kokią vietą užimame mes. Filmo autoriai kelia kelias įdomias hipotezes. Viena iš jų smarkiai paplitusi net mokyklose: ar galėjo Žemėje gyvybė „atkeliauti“ meteoritu ir po to išsivystyti iki protingos būtybės? Mokslininkai mano, kad taip, kadangi Žemėje turime organizmų ir bakterijų, kurie gali miegoti milijonus metų, nepaveikti jokio šalčio. Kita hipotezė kiek mistiškesnė ir susieta su žmonijos archetipiniu mąstymu: kai pasirodo kometa, ji žada žmonijai didžiules permainas. Labai įdomi filmo vieta buvo apie Kolumbo atrastą Ameriką ir Anglijoje nukritusį meteoritą. Žinoma, tai tik sutapimai, tačiau pats meteoritų pasirodymų ir žmonijos sąmonės lūžio sąsajų tyrinėjimas yra įdomus dalykas.

 

Galiausiai mokslininkai keliauja į Meksiką, kur aptariama didžioji katastrofa, sunaikinusi dinozaurus, po to keliaujama į Antarktidą, kur ant ledo ieškomi meteoritų pavyzdžiai. Iš esmės filmas pažintis, kelioninis, žadinantis žmonijos fantaziją, leidžia svajoti apie kosmoso gelmes ir meteoritų atneštas metafizines ir mokslines žinias iš kosmoso paraščių. Visgi visumoje, bent man, besidominčiam nuo vaikystės kosminiais kūnais, filmas nors ir neprailgo, bet iš esmės beveik nieko naujo ar sensacingo nepateikė. Kur kas didesnį įspūdį darė savamokslis norvegų muzikantas, kuris nuo Oslo stogų renka mikroskopines kosmines dulkes ir su draugu daro mikroskopines jų nuotraukas, o tokių dulkių (be jokios abejonės) yra ir ant mūsų stogų ir net palangių.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.0

 

Jūsų Maištinga Siela