Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 197: gebėjimas atleisti

 

Sveiki!
 
Vienas iš didžiausių žmogaus be empatijos ir atjautos taurumo bruožų yra gebėjimas atleisti. Pats Mahatma Gandis yra pasakęs: „Silpni niekada negali atleisti. Atleidimas yra stipriųjų savybė.“ Man regis, labai svarbu yra atsikratyti perdėto kaltės jausmo, kuris diena iš dienos gali slėgti žmogų ir privesti prie savidestrukcijos. Labai svarbu gebėti ne tik kitiems atleisti, bet ir atleisti sau. Nes kas gi yra gijimas, jeigu ne kaltės jausmo paleidimas, kuris ištuština mintis, emocijas ir sielą nuo perdėto įsiciklinimo į dramatišką kaltę, kuri gali privesti prie to, kad žmogus yra ano ar kitko nevertas, todėl dažniausiai jis pasirenka aukos poziciją.
 
Soren Kierkegaard yra taip pat sakęs: „Atleisti sau yra sunkiausia užduotis, nes tai reikalauja susidurti su savo pačių šešėliais ir juos priimti.“ Kai kada priimti savo šešėlius ir dėl jų nejausti kaltės ar gėdos mes mokomės visą gyvenimą. Vien tas suvokimas, kad reikia kasdien tą daryti, sakyčiau, jau veda prie gero.
 
Maištinga Siela

#20 Bašaras (Bashar): kaip veikia mirtis, Anunakiai, žmogaus DNR potencialas, tikrovės paralelės, karmos iliuzija, laiko suvokimas

 

Bašaras šiame įraše išsamiai nagrinėja egzistencijos prigimtį, teigdamas, kad mirtis nėra perėjimas į kitą vietą mechanine prasme, o veikiau vibracinis pasikeitimas, tarsi kanalo perjungimas televizoriuje. Jis aiškina, kad siela niekur neiškeliauja, nes visa erdvė ir laikas egzistuoja čia ir dabar, o atskirties jausmas kyla tik dėl mūsų riboto suvokimo, todėl kiekvienas žmogus, kada nors gyvenęs, išlieka esamoje realybėje, tik paslėptas nuo mūsų jutimų skirtingais dažniais, parodydamas, jog egzistencijos pagrindas yra nedaloma visuma.
 
Kalbant apie individualią sąmonę po mirties, Bašaras pabrėžia, kad asmenybė ir ego neišnyksta, o tampa platesnės sielos patirties dalimi. Mirties akimirkoje dažniausiai vyksta gyvenimo peržiūra, kuri nėra linijinis procesas, o greičiau visų patirčių visumos įsisavinimas, kurio metu siela pamato kiekvieną akimirką iš visų įmanomų perspektyvų, taip mokydamasi ir subalansuodama savo vibraciją prieš sekantį pasirinkimą, kas leidžia sielai išsaugoti visą sukauptą išmintį kaip nuolatinį resursą.
 
Šis procesas taip pat paaiškina karmą, kurią Bašaras apibūdina ne kaip bausmę, o kaip natūralų siekį judėti pusiausvyros link. Kadangi viskas egzistuoja vienu metu, bet kokia disbalanso forma, patirta per gyvenimą, yra tiesiog dalis visumos, kuri per sąmonės evoliuciją automatiškai siekia susibalansuoti, todėl teisingumas nėra išorinė represija, o gilus suvokimas, kad siela yra visatos dalis ir negali egzistuoti atskirai nuo jos harmonijos, transformuodama bet kokią negatyvią patirtį į būtiną pamoką.
 
Atsakydamas į klausimus apie žmonijos kilmę, jis patvirtina, kad Homo sapiens buvo genetiškai suprojektuotas prieš maždaug 350 000 metų per Anunakių programą. Ši programa buvo pagrindinis inžinerinis žingsnis, tačiau sielos į šią formą buvo pritrauktos natūraliai – per vibracinį rezonansą, nes jos ieškojo būtent tokio tipo „transporto priemonės“ ar kūno projekcijos savo temoms tirti. Siela neįeina į kūną, o projektuoja fiziškumą kaip įrankį patirti save, todėl fizinis kūnas yra tarsi projekcija sielos viduje, o ne siela tūno kūne, kas leidžia suprasti, jog mūsų biologija yra sudėtingas instrumentas, sukurtas specialiai sąmonės fokusavimui.
 
Nagrinėdamas nežemiškų civilizacijų klausimą, Bašaras atskleidžia, kad mūsų kosminė aplinka yra itin gyvybinga ir priklauso Tarpžvaigždiniam aljansui, kurį sudaro net 554 pažengusios civilizacijos. Jis pabrėžia, kad šiame tinkle esame ne vieni, o apie 90 % su Žeme šiuo metu kontaktuojančių būtybių yra itin aukštos vibracijos. Jis taip pat paaiškina, jog skraidančių objektų fenomenai dažnai kyla iš vibracinių technologijų, o avarijos, apie kurias žino žmonija, tėra specifinių technologinių procesų klaidos, kurios neatsiejamos nuo fizinės realybės ir kurios, paradoksalu, tapo pirmuoju impulsu šiuolaikiniam žmogui susimąstyti apie nežemišką gyvybę.
 
Žmonijos santykis su kosmosu ir jos genetika yra gilus ir teigiamas procesas, nors žmonės dar nevisiškai atskleidė visus Anunakių paliktus potencialus. Šiuo metu mūsų DNR yra tarsi užrakintų markerių rinkinys, kuriuos galima aktyvuoti plečiant sąmonę; mūsų nuolatinis troškimas tyrinėti kosmosą yra tiesioginis šios inžinerinės dovanos rezultatas. Be to, Bašaras pamini, kad Žemėje greta Homo sapiens visada egzistavo ir kitų humanoidinių rūšių, pavyzdžiui, majų civilizacijos atstovai, kurie atvyko iš kitų sektorių, patvirtindami, kad biologinė įvairovė visatoje yra platinama per panspermijos procesus, o ne tik per vieną evoliucinį kelią.
 
Bašaras taip pat griauna mitus apie tai, kad egzistuoja vienas linijinis gyvenimų kelias, vietoj to siūlydamas modelį, kuriame siela turi daugybę paralelių patirčių, vykstančių vienu metu. Paralelinės realybės yra tarsi identiški dvyniai – jie turi bendrą šaltinį, tačiau kiekvienas patiria savo unikalų gyvenimą. Tai reiškia, kad idėja apie reinkarnaciją kaip skolos grąžinimą praeities klaidoms yra tik linijinio laiko iliuzija; iš tiesų, mes tiesiog fokusuojamės į skirtingas, vienu metu egzistuojančias patirtis, kad greičiau pasiektume dvasinę pusiausvyrą.
 
Kalbant apie blogį ir destruktyvų elgesį pasaulyje, jis pateikia radikalų besąlygiškos meilės paaiškinimą, teigdamas, kad pati egzistencijos struktūra yra meilė. Tai reiškia, kad siela turi laisvę pasirinkti bet kokias ribas, net ir tokias, kurios veda į didžiausią tamsą ar nesąmoningumą, nes būtent per šį kontrastą ir nežinojimą sąmonė gali augti ir kurti naujas perspektyvas. Net psichopatija ar neigiami poelgiai yra tik netinkamai išmokti ryšio užmezgimo būdai, kyla iš sistemos, kurioje pamiršta, jog kiekviena būtybė yra palaikoma visatos.
 
Pagrindinė Bašaro žinia apie asmeninį tobulėjimą remiasi paprastumo principu, kurį jis vadina formulės laikymusi. Veikiant pagal savo aukščiausią aistrą, žmogus natūraliai pakelia savo dažnį ir tampa imlesniu visatos signalams, o tai leidžia visatai pačiai pasirūpinti detalėmis, todėl nereikia apsikrauti perteklinėmis instrukcijomis. Kuo mažiau mes kliudome šiam natūraliam srautui savo baimėmis ar nereikalingu sudėtingumu, tuo labiau mūsų realybė tampa sinchroniška ir palaikanti, leisdama atsiskleisti mūsų tikrajai prigimčiai.
 
Galiausiai, jis apibendrina, kad visa egzistencija yra skirta plėstis ir augti, o visatos plėtimasis yra tik šio dvasinio fakto atspindys fiziniame lygmenyje. Mes esame interdimensinės būtybės, kurios šiuo metu mokosi atpažinti savo pilną jėgą, o visos šios struktūros – nuo anapusybės iki sudėtingų genetinių programų ir 554 civilizacijų aljanso – tarnauja vienam tikslui: patirti save kaip besąlygišką, visada palaikomą ir neribotą sąmonės jėgą, kuri per laisvę rinktis kuria pačią realybę.

 
Parengė Maištinga Siela

Kanaluotoja Erin Lyons apie piramides šiaurėje, Epšteino bylą, vyriškumo ir moteriškumo balansą, demonus ir angelus

 

Šiame „Wisdom From North“ laidos epizode vedėja gilinasi į gilias egzistencines temas su buvusia Volstryto specialiste, o dabar – dvasine mokytoja Erin Lyons. Pokalbio metu nagrinėjamos temos apie dvasingumą, kolektyvinę sąmonę ir paslėptas realybės puses, pabrėžiant, kad priėmimas yra pirmasis žingsnis link tikrojo pabudimo. Erin kanaluoja „Šaltinį“, kuris teigia, jog dabartinė pasaulio situacija skatina stiprių, dažnai neigiamų emocijų bangas. Pasak „Šaltinio“, svarbu šių emocijų neignoruoti ir nebandyti jų nustumti, o leisti joms tinkamai cirkuliuoti per save, išgyventi jas kaip „dvasinį kurą“ ir vėliau paversti sąmoningais, prasmingais veiksmais.
 
Pokalbyje išsamiai nagrinėjama poliarumo ir vadinamųjų „žemesnių angelų“ samprata. Šios būtybės, pasak kanaluojamos informacijos, yra atsidūrusios maište prieš visą kūrimo procesą, nes neturi fizinio kūno, kurį turi žmonės. Jų tikslas – manipuliuoti žmonėmis, silpninant jų vibracijas per neigiamus sprendimus ar priklausomybes. Kai žmogus pasineria į žemą vibraciją, pavyzdžiui, per narkotikų ar alkoholio vartojimą, jis praranda savo valios autoritetą, o žemesnės vibracijos būtybės gali per jį patirti fizinio pasaulio pojūčius. Tokiu būdu vyksta nuolatinis „dvasinis karas“ mūsų dimensijoje, kuriame šios būtybės veikia kaip dažnis, prieinamas tiems, kurie su jais rezonuoja.
 
Viena svarbiausių pokalbio temų yra „melagingos šviesos matrica“ (angl. false light matrix), kurią „Šaltinis“ apibūdina kaip iliuzinę realybę, grindžiamą baime. Tai realybės versija, kurioje žmogus pamiršta savo dieviškąją prigimtį ir operuoja baimės pagrindu, jausdamasis tarsi „košmare“. Tačiau ši matrica nėra „tikra“ – tai tik energetinis tinklas, į kurį žmogus įsijungia savo mintimis ir įsitikinimais. Pabudimas reiškia perėjimą į „kristalinę matricą“, kai žmogus suvokia, jog pats yra savo realybės kūrėjas. Tai nėra pabėgimas nuo gyvenimo sunkumų, o suvokimas, kad žmogus niekada nebuvo auka, o pats dalyvauja kuriant kolektyvinę realybę.
 
Aptariant Epšteino atvejį, „Šaltinis“ pateikia provokuojantį požiūrį, teigdamas, kad jis buvo dvasia, sutikusi atspindėti dabartinę žmonijos būklę ir būti „makro veidrodžiu“ mikro patirtims, kurios vyksta kasdien. Ši informacija, pasak „Šaltinio“, nebuvo visiškai svetima žmonijos kolektyvinei pasąmonei – žmonės giliai viduje žinojo apie vykstančią prievartą, tačiau pasirinko nežiūrėti ir ignoruoti tiesą dėl saugumo jausmo. Epšteino byla traktuojama kaip priemonė, skirta pažadinti žmoniją iš ignorancijos būsenos, nes ignoruojant tiesą nebegalima pasiekti dvasinio balanso ir susigrąžinti savo galios.
 
Dvasinis pabudimas, pasak pokalbio dalyvių, reikalauja radikalaus požiūrio pokyčio – tai nėra vien „šviesa ir meilė“, tai yra visų įmanomų emocijų ir patirčių priėmimas. Meilė šiuo kontekstu apibrėžiama kaip visapusiškas supratimas, jog kiekviena emocija, net ir pati sunkiausia – liūdesys, pyktis ar neviltis – turi savo vertę. Tik priėmus visą žmogaus patirtį, įskaitant tai, ką mes vadiname „tamsa“, žmogus gali liautis jautęsis auka ir suvokti, kad viskas yra „Šaltinio“ dalis. Tai taip pat susiję su karminiu balansu: jei dvasia šiame gyvenime atsisako priimti kitą (pvz., kitą rasę ar lytį), ji gali sugrįžti kitoje inkarnacijoje būtent kaip tas „kitas“, siekdama patirti balansą.
 
Pokalbio metu paliečiama moterų ir jų energetikos tema. Teigiama, kad moterys savyje nešioja pačius gamtos dėsnius, o jų menstruacinis ciklas yra tiesiogiai susijęs su Mėnuliu. „Šaltinis“ pabrėžia, kad plačiai paplitęs naratyvas apie „nekontroliuojamus“ moterų hormonus ir emocijų svyravimus yra tikslinga rinkodaros bei propagandos priemonė, kuria siekiama susilpninti moterų pasitikėjimą savimi. Kai moteris mano, jog jos emocijos yra nekontroliuojamos, ji praranda pasitikėjimą savimi kaip lydere, o tai yra būtent tai, ko „tamsioji pusė“ siekia – išlaikyti planetą išbalansuotą.
 
Aiškinama, kad gamtos tvarkoje moteris yra natūrali lyderė, kuri vadovaujasi intuicija ir meile, o vyriškas pradas yra skirtas apsaugai ir aprūpinimui. Sveikas vyriškas pradas, anot „Šaltinio“, randa harmoniją ne kovodamas dėl valdžios, o pasiduodamas moteriškai lyderystei, kuri veda į meilę. Daugelis vyrų šiandien yra „išėję iš rikiuotės“, nes buvo programuojami neapkęsti moteriškumo, nors giliai viduje jį myli. Šis vidinis konfliktas sukelia kančią, o moterys, atgailaudamos savo lyderystę ir pasitikėjimą, gali padėti vyrams grįžti į savo tikrąją funkciją.
 
Kalbant apie vaisingumą bei sąmoningą motinystę, pokalbyje pabrėžiama, kad viskas priklauso nuo dvasinių sutarčių, o ne nuo linijinio laiko ar biologinių normų. Vaisingumo problemos dažnai kyla ne dėl fizinio kūno trūkumų, o dėl poreikio išmokti pasidavimo pamokas. „Šaltinis“ teigia, kad vaiko dvasia pati pasirenka laiką, kada ateiti, ir dažnai tai nutinka tada, kai moteris nustoja jausti gėdą ar spaudimą ir visiškai atsiduoda procesui, bendradarbiaudama su ateinančia siela.
 
Aptariant galimą „šviesos blyksnį“ (Solar Flash), „Šaltinis“ pateikia dvejopą interpretaciją: tai gali būti tiek fiziniai reiškiniai, tokie kaip masiniai elektros energijos tiekimo sutrikimai, tiek ezoterinis, vidinis milijonų žmonių pabudimas. Šis įvykis nėra vienas „magiškas“ momentas, o veikiau žmonių kolektyvinis šuolis į aukštesnės dimensijos realybę. Kiekvienas individas šią patirtį interpretuos pagal savo mentalinį pasirengimą ir būtinybę suvokti naująją realybę. Kontaktas su kitomis civilizacijomis – tiek ekstraterestrinėmis, tiek gyvenančiomis Žemės viduje ar vandenyse – taip pat yra susijęs su sąmonės lygio pakėlimu, kai žmonija išmoks priimti kitas būtybes be baimės.
 
Šiaurės regionas pokalbyje minimas kaip vieta, kurioje esama neatrastų Anunaki sukurtų piramidžių ir struktūrų, tarnaujančių kaip planetos energetiniai tinkleliai. Šios struktūros, kurios ateityje bus atrastos, rodo, kad mūsų istorija ir kūryba yra gerokai sudėtingesnė, nei mes manome. Pasak „Šaltinio“, šios civilizacijos laukia, kol žmonija pasieks tokį dažnį, kuriame baimė nebus dominuojanti jėga, kad būtų galima užmegzti atvirą kontaktą.
 
Galiausiai, pabrėžiama, kad nors pagalba ateina ir „Šaltinis“ nuolat palaiko, svarbu atpažinti „interferenciją“ – neigiamą įtaką, kuri nuolat bando pasėti abejones dvasiniame kelyje. Kai žmogus klausosi tiesos, žemesnės vibracijos balsas gali kuždėti, kad tai nesąmonė arba kad informacija yra išgalvota, bandydamas atitraukti nuo augimo. Todėl būtina išlaikyti aukštą vibraciją, praktikuoti savimeilę, kuri Erin Lyons reiškia buvimą savo pačios komandoje 100 proc. laiko, net ir klystant, ir nuolat klausytis savo vidinio žinojimo.
 
Pokalbio pabaigoje Erin pasidalija savo asmenine patirtimi – kaip būdama paieškų kelyje ji patyrė LSD patirtį, kurios metu „mirė“ ir buvo reabsorbuota į gryną sąmonę, kas ir tapo jos dvasinio pabudimo katalizatoriumi. Nors ji siekė atsitraukti nuo pasaulio ir tapti guru, „Šaltinis“ jai liepė grįžti į Volstryto aplinką, kad sukauptų reikiamą patirtį. Tai dar kartą patvirtina „Šaltinio“ žinią, jog gyvenimas neturi vieno „teisingo“ kelio.

 
Maištinga Siela

Plejadiečiai ateiviai perduoda žinią žmonėms per Lyssa Royal kanalą: sąmoningumo ugdymas, emocijos, fizinė ir dvasinė patirtis bei Žemės eksperimentas

 

Sveiki!
 
Nesuprantantiems, apie ką šis įrašas, prašau apeiti jį ir nekreipti dėmesio, o tiems, kuriems rezonuoja – pirmyn! Gal pasaulis išties keičiasi ir suvokimas apie mūsų tikrovę jau kitoks? Tai tiesiog perfrazuosiu šio vaizdo įrašo, kurį galite pasižiūrėti anglų kalba į lietuvišką tekstinę tokį kaip reziumė.

 
Šiame vaizdo įraše pristatomas intriguojantis pokalbis su transo būsenoje kanalizuojančia (angl. channeler) Lyssa Royal, kuri per save perteikia nežemiškos kilmės būtybės, pasivadinusios Saša (Sasha) iš Plejadžių žvaigždyno, įžvalgas. Šis susitikimas ne tik atveria duris į platesnį supratimą apie kosminę egzistenciją, bet ir kelia esminius klausimus apie žmonijos evoliuciją, mūsų vietą visatoje bei tikrąją sąmonės prigimtį. Visas pokalbis yra orientuotas į transformaciją, kviečiančią žiūrovus ištrūkti iš ribojančių dogmų ir pažvelgti į save kaip į didesnio, nesibaigiančio kosminio vyksmo dalį.
 
Pagrindinė šio pasakojimo ašis yra Plejadiečių sugrįžimo naratyvas, kurį Saša pristato kaip natūralų evoliucinio ciklo etapą. Pasak jos, prieš 13 tūkstančių metų ši civilizacija glaudžiai bendradarbiavo su mūsų protėviais, tačiau tuomet šis ryšys priminė tėvų ir vaikų santykius, kuriuose žmonija dar tik mokėsi pirmuosius evoliucijos žingsnius. Šiam ilgam „miego“ ar „žiemos“ ciklui pasibaigus, dabar mes įžengiame į naują, sąmoningesnę fazę, kurioje Plejadiečiai grįžta ne kaip mokytojai ar prižiūrėtojai, o kaip lygiaverčiai partneriai, norintys kartu su mumis kurti ateitį.
 
Saša detaliai aptaria dabartinį pasaulio chaosą, kuris daugelį žmonių gąsdina ir verčia jaustis bejėgiais. Pasak jos, tai, ką matome aplink – politinę poliarizaciją, visuomeninius neramumus ir emocinį nestabilumą – nėra griūties ženklas, o greičiau intensyvaus „virimo“ proceso išraiška. Kai mes, kaip rūšis, pradedame kelti savo sąmoningumo vibracijas, ši vidinė šviesa tarsi veikia kaip katalizatorius, iškeliantis į paviršių visas iki tol slėptas, neišgydytas traumas bei kolektyvinę „šešėlinę“ energiją, kurią būtina pripažinti ir paleisti.
 
Kalbėdama apie vadinamąjį „atskleidimą“, Saša pabrėžia, kad nereikėtų laukti oficialių pranešimų iš vyriausybių ar institucijų, nes tikroji tiesa ateina ne per išorines struktūras. Tikrasis atskleidimas yra vidinis procesas, vykstantis „iš apačios“ – kai mes, kaip individai, sąmoningai pripažįstame savo ryšį su visata ir peržengiame savo mažojo „ego“ ribas. Būtent individualus pabudimas ir tapimas atviresniais nepažiniai kuria tą kritinę masę, kuri ilgainiui pakeis mūsų suvokimą apie visatą ir mūsų vietą joje.
 
Svarbi pokalbio dalis yra skirta „tikrajam Aš“ ir ego sąvokoms išskirti. Saša paaiškina, kad ego nėra mūsų tikroji esmė, o veikiau tam tikras psichologinis „inkaras“, kuris leidžia mums patirti fizinį pasaulį su visais jo dualumais ir apribojimais. Kai mes tapatinamės tik su savo asmenybe, jaučiamės atskirti nuo visumos, tačiau sąmoningėjimo procesas reiškia palaipsnį atpažinimą, jog esame ne atskiri personažai, o vienos universalios sąmonės fragmentai, laikinai vaidinantys tam tikrus vaidmenis.
 
Nagrinėdami visatos struktūrą, pašnekovai paliečia skaičių, matematikos ir šventosios geometrijos temas. Saša aiškina, kad šventoji geometrija veikia kaip tiltas tarp fizinio ir nefizinio pasaulių. Skaičių sekos, tokios kaip Fibonacci, yra tarsi šablonai, kurie verčia dvasinę energiją į materiją, suformuodami fizinę realybę. Todėl, kai mes pradedame pastebėti tam tikrus pasikartojančius skaičius savo aplinkoje, tai yra ne atsitiktinumas, o sąmonės langas, atveriantis ryšį su visatos simetrija ir harmonija.
 
Atsakydama į klausimą apie universalius dėsnius, tokius kaip traukos ar poliariškumo dėsniai, Saša patikslina, kad jie yra veikiau universalūs principai, o ne griežtos taisyklės. Šie principai nėra statiški; jų suvokimas tiesiogiai priklauso nuo mūsų sąmonės išsivystymo lygio. Pavyzdžiui, gyvenant žemo sąmoningumo būsenoje, viskas atrodo juoda arba balta, tačiau plečiantis suvokimui, tie patys dėsniai tampa skystesni, harmoningesni ir labiau integruoti, prarandantys savo griežtą, ribotą prigimtį.
 
Klausimas apie tai, ar mes patys kuriame savo realybę, sulaukia subtilaus atsakymo. Pasak Sašos, klaidinga manyti, kad mūsų mažasis ego „kuria“ realybę – jis tik naudojasi tam tikrais mechanizmais. Tikroji kūrimo galia kyla iš stipriausios mūsų vidinės būsenos – jei esame užpildyti meile, mes natūraliai pritraukiame realybę, kuri atspindi tą meilę. Visas mūsų evoliucinis perėjimas į ketvirtąjį tankį yra būtent judėjimas nuo dominavimo per „ego valią“ prie susiderinimo su „dieviškąja valia“, kuri visada siejasi su širdies išmintimi.
 
Astros sferos ir sapnų pasaulio kontekste Lisa Royal ir Saša diskutuoja apie tai, kur mes esame, kai miegame. Saša paaiškina, kad astralinė sritis vis dar priklauso atskirties pasauliui, tačiau ji leidžia mums patirti įvairius egzistencijos „fraktalus“. Norint iš tiesų prisiliesti prie savo aukštesniojo Aš, reikia ne aktyvaus proto veiklos, o gilios, tylios būsenos, kurią galime pasiekti per meditaciją ar tiesiog sąmoningą buvimą gamtoje be jokio vidinio komentavimo.
 
Viena iš labiausiai įkvepiančių šio pokalbio dalių yra asmeninio ryšio su Plejadėmis patvirtinimas. Saša nurodo, kad stiprus vidinis traukos jausmas tam tikrai civilizacijai nėra atsitiktinis – tai rodo, kad „kitas aš“ fragmentas egzistuoja toje realybėje. Ji pasiūlo žiūrovams paprastą, bet galingą pratimą: tiesiog įsivaizduoti, kad tas ryšys yra realus, ir atverti tam savo širdį. Toks sąmoningas ketinimas padeda sukurti energetinį kanalą, kuris ne tik integruoja mūsų sąmonę, bet ir palengvina bendrą planetos transformaciją.
 
Viena iš svarbių temų, kurią Saša plėtojo netiesiogiai, yra emocinio kūno svarba evoliucijos kelyje. Ji pabrėžė, kad fizinis kūnas ir emocijos nėra kliūtys dvasingumui, o priešingai – jie yra būtini įrankiai, leidžiantys mums visiškai patirti fizinę realybę. Plejadiečių požiūriu, daugelis žmonių bando „pabėgti“ nuo savo emocijų, tačiau tai tik stabdo jų integraciją. Anot jos, emocinis kūnas turi būti ne slopinamas, o transformuojamas per priėmimą, nes būtent per emocinį lauką mes galime „atsisiųsti“ aukštesnės vibracijos informaciją, kuri kitu atveju liktų neprieinama mūsų racionaliam protui.
 
Taip pat pokalbyje buvo subtiliai užsiminta apie „neinterferencijos principą“, kuris yra itin svarbus Plejadiečių etikos kodekse. Saša paaiškino, kad nors jie jaučia pareigą padėti žmonijai dėl mūsų genetinių sąsajų, jie niekada nepažeis mūsų laisvos valios. Tai reiškia, kad jie negali ateiti ir „išgelbėti“ mūsų nuo mūsų pačių pasirinkimų ar sukeltų krizių. Jų pagalba pasireiškia tik per energetinį palaikymą, įkvėpimą ir galimybes, kurias mes patys turime pasirinkti priimti. Šis principas paaiškina, kodėl kontaktas su jais dažnai vyksta subtiliame lygmenyje: jie kuria „erdvę“ mūsų augimui, bet patį augimo veiksmą privalome atlikti mes patys, nes tai yra esminė sąlyga, kad mūsų sąmonė taptų savarankiška ir subrendusi.

Kanaluotoja Lyssa Royal

 
Papildomai verta paminėti Sašos mintis apie „reikšmingą laiką“, kuriuo dabar gyvename. Ji pabrėžė, kad mūsų dabartinė era yra ypatinga net kosminiu mastu, nes Žemė šiuo metu veikia kaip didžiulė „laboratorija“ sąmonės eksperimentams. Sašos teigimu, daugelis civilizacijų visatoje stebi mūsų perėjimą iš trečiojo į ketvirtąjį tankį su dideliu susidomėjimu, nes tai, ką mes dabar išgyvename – dualumo transformaciją į vienybę – yra vienas sunkiausių evoliucijos procesų. Ji netgi užsiminė, kad mūsų sugebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp technologinio progreso ir dvasinio pabudimo yra tai, kas mus ateityje pavers vertingais galaktinės bendruomenės nariais, gebančiais įnešti unikalią patirtį į visatos kolektyvinę išmintį.
 
Galiausiai, svarbu atkreipti dėmesį į Lisos Royal paminėtą technologinį aspektą, susijusį su kanalizavimo procesu. Nors įraše buvo aptarta emocinė ir dvasinė pusė, pokalbio metu buvo trumpai užsiminta apie mokslo ir spiritualizmo suartėjimą. Saša patvirtino, kad technologijų (pvz., elektroencefalogramų) naudojimas tiriant kanalizuotojų smegenų veiklą yra labai sveikintinas žingsnis, nes tai padeda griauti barjerus tarp sceptiškos akademinės bendruomenės ir dvasinių praktikų. Ji išreiškė viltį, kad ateityje vis daugiau „neįtikėtinų“ fenomenų bus patvirtinti mokslo metodais, o tai savo ruožtu sukurs pagrindą platesniam visuomenės atvirumui. Šis požiūris rodo, kad Plejadiečiai skatina ne aklą tikėjimą, o sąmoningą, integruotą ir intelektualiai pagrįstą požiūrį į visatos paslaptis.
 
Savo baigiamuosiuose žodžiuose Saša kviečia žiūrovus nepasiduoti baimei, net jei pasauliniame kontekste viskas atrodo grėsmingai. Ji primena, kad mes esame mylimi ir visapusiškai remiami nematomų sferų bei aukštesnės sąmonės būtybių, kurios stebi šį „šventąjį“ gimimo procesą. Pasak jos, svarbiausias darbas, kurį kiekvienas iš mūsų gali padaryti, yra „savo sodo priežiūra“ – t. y. individualus darbas su savo vidinėmis traumomis ir sąmoningumo ugdymas.
 
Galiausiai Lisa Royal reziumuoja, kad gyvenimo prasmė yra „atsibudimas iš atskirties sapno“. Šis procesas yra ilga kelionė, kurioje mes palaipsniui suprantame esą ne tik „aktoriai“ fizinėje scenoje, bet ir tie, kurie patys tą sceną stebi bei animuoja. Toks suvokimas leidžia išsilaisvinti iš bereikalingų kančių ir rasti ramybę savo viduje, taip prisidedant prie didžiojo sąmonės šuolio, kurį šiuo metu išgyvena visa žmonija.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 196: nesijausk kaltas, kad nieko nedarai, nes darai iš tikrųjų daug

 

Sveiki!
 
Šiandien jaučiu, kaip sugrįžta jėgos! Nieko nedarymas yra didelis veikimas, nes mes nuolat norime ir trokštame būti užimti, užsiėmę, judame net iš inercijos, nes esame užprogramuoti auklėjimo ir aplinkos, kad nieko nedarymas ir neveikimas yra tinginystė. Bet pabandyk tu, kuris esi įsiveiklinęs, dieną ar kitą nieko nedaryti! Gulėti pusdienį vonioje, skaityti malonią knygą ir tiesiog būti vienatvėje, tyloje... Bet balansą atrandančiam žmogui tai yra nuostabus dalykas, rasti vis dažniau šmirinėjimą.
 
Įkvėpk-iškvėpk, pasaulis vis tiek suksis ir be tavo pastangų. Ateities Romą vis tiek kas nors pastatys, o tau iš tikrųjų reikia tiek nedaug: įkvėpk-iškvėpk ir atsipalaiduok, nes iš tikrųjų nieko neveikimas ne tik sugrąžina jėgas, bet ir suteikia džiaugsmą vėlei ką nors imtis iš esmės įdomaus veikti naujai. Pauzės mūsų gyvenime itin reikšmingos, tad reiktų jas priimti kaip perkrovimo galimybę.
 
Keletas džiugių minčių apie tai, kad visiškai nereikia jausti jokios kaltės, kad nieko nedarai.
 
„Kartais pats naudingiausias dalykas, kurį galima padaryti, yra tiesiog nieko neveikti.“
— Winston Churchill
 
„Būti laisvam nuo užsiėmimų – tai didžiausia prabanga.“
— Sokratas
 
„Dauguma mūsų gyvenimo problemų kyla dėl to, kad mes nesugebame tiesiog ramiai pasėdėti savo kambaryje.“
— Blaise Pascal
 
„Tai, kas atrodo kaip nieko neveikimas, dažnai yra laikas, kai mūsų protas iš tikrųjų dirba sunkiausiai, kurdamas naujas idėjas.“
— James Gleick
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 193: atsigulk ant grindų ir leisk pasauliui suktis be pastangų

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Radikalus leidimas viskam būti iš tikrųjų, man regis, atveria tiesiausius vartus į ramybės Rojų, nes niekam nieko nereikia įrodinėti ar piktintis, prieštarauti, pataisyti ar pasitaisyti, įtikti. Radikalus leidimas būti visiems – tai nėra abejingumas viskam, veikiau visko perpratimo ir suvokimo vienas iš raktų. Pirmiausia tai kartu leidimas sau būti be pastangų ir priežasčių. Būti čia ir dabar.
 
Atsigulk ant grindų ir pakvėpuok giliai. Nereikia sustabdyti pasaulio. Prisiglausk prie jo visa nugara. Pabūk. Kartais tiek tiek.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 192: apie vidinę ir išorinę laisvę

 

Unknown artist, Trafalgar Square Take-off, 1974. 

Gift Eric and Louise Franck London Collection 2017

 

***

Jeigu apie išorinėje laisvėje mes esame nuolat perspėjami ruoštis kovai už laisvę – argi tai laisvė? Geopolitinėje plotmėje, kurioje esame visi manipuliuojami laisvės idėja ir patriotinėmis nuostatomis, kur mums aiškiai kuriami priešai, žinoma, kad kyla daug nerimo. Esame smerkiami, jeigu laikomės atokiai ir abejingai nuo chaoso.
 
Bet mes turime dar vidinę laisvę, kurią reikia ginti nuo išorinės laisvės privatizuotojų, kurie ideologiškai įtikėję savinasi mūsų mintis, kūnus, gyvenimus. Vidinė laisvė mąstyti ir gyventi taip, kaip atliepia vidinės intencijos. Juk šiaip ar taip tam tikri dvasiniai mokytojai yra teisūs: išorė atspindi vidinę tikrovę, o visuomenėje laisvų žmonių yra tiek, kiek jų yra pačių viduje laisvų. Be patoso, be vaidybos, be pozavimo ir agresijos.
 
Juk kai kam labai nepatogu ir šlykštu, kai bėgi nuogas per aikštę, pilną balandžių. Kita dalis iš mūsų to niekada neišdrįstų, bet tyliai žavisi bėgančiu, dar kiti – tiesiog bėga ir gyvena. Leisti būti visiems, bet labiausiai sau.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 191: tegul pakyla tavo vidinė saulė ir šviečia

 

Sveiki!
 
Sekmadienis. Ar pastebėjote, kad jau beveik gegužė, bet šiandien snigo – beveik anomalija. Trečiąkart iš eilės pavasaris toks šaltas ir jis ateina taip skausmingai ir lėtai, kad, atrodo, gamta jau per prievartą išsprogino pirmąsias pienes palei namų rentinį, nors visos liepos po balkonais vis dar be lapų.
 
Tegu pakyla toji vidinė saulė ir viskas būna gerai. Sako, kad didysis darbas yra apsisprendime, jog viskas tiesiog šią akimirką radikaliai yra gerai. Visiškas chaoso ir nerimo pribaigimas įvyksta tada, kai su juo nekovojame, o pripažįstame ir leidžiame jam būti be įtampos. Juk taifūno akyje ramu kaip negyvenamoje saloje, kai aplinkui tiek daug triukšmo. Kai leidžiame kitiems triukšmauti, tada nutylame. Tada iš lėto džiaugiamės... patekėjusia vidine Saule, kuri viską išgydo ir viską atleidžia.
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 190: užuot koketavęs su skausmu, padėkok, kad gali viską pakeisti

 Nuotr. Ilya Repin „Kokia laisvė!“, 1903

 

Sveiki!

 

Šiandien iš naujo įvertinau dėkingumo žadinančiąją galią. Tai labai galingas pojūtis, kuris išsiskleidžia paleidus daugelį įsitikinimų apie skriaudas, nuoskaudas, nesėkmingą gyvenimą, neišsipildžiusius lūkesčius, kurie, tiesą sakant, dažnai knisa mūsų protą ir gyvenimus, pasiduodame skausmo iliuzijai ir koketavimui su aukos pozicija. Reikia su tuo dirbti ir dirbti kartais taip kaip biure, nes tam reikia laiko, pastangų, o svarbiausia valios. Dovydo skulptūra nebuvo iškalta per vieną naktį, kaip, beje, ir Roma nebuvo pastatyta per parą.

 

Jeigu gali, mesk viską šiuo metu, kas teikia inertiškumo, atsigulk tuoj pat ant grindų, pasileisk raminančios muzikos ir surink visas bjaurias mintis iš kūno, biolauko, minčių ir emocinio lygmenų, padėkok ir paleisk tas energijas į Visatą, tegu išsiskaido ir virsta kitkuo. Tuštumą užpildyk Šaltinio energija, leisk atsinaujinti pradedant ląstelėmis ir baigiant protu nesuvokiamais dalykais ir... dėkok, dėkok, dėkok. Nes kas gi yra diena, jeigu ne drobė, kurią gali užpildyti spalvotais fontanais arba pasislėpęs po antklodę manyti, kad esi tamsumoje? Dėkok, dėkok, dėkok...

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 189: pabandyki suvokti begalybę ir menki rūpesčiai sumenks

 

Sveiki!

Mes daug kalbame apie begalybę, bet dažnai, man regis, iš ribotos perspektyvos, nes kasdien susiduriame fizinėje ir socialinėje erdvėje su ribotumu. Kartais gali atrodyti, kad dvasiniai koučeriai išrado manifestavimą, ypač dabar paplitusį tarp vakariečių, kaip kokią iliuzijos burbulą, kad galime mintimis ir būsenomis apgauti, jog esame visai neriboti ir netgi pusdieviai, užsiimti stačiai tikrovės neigimu. Tai ypač erzina realistus, karjeristus, pragmatiškai ir iš inercijos veikiančius bei racionaliai mąstančius žmones. Tegu.

Kas pasakys, kad nesame begaliniai? Kad milijardai mūsų kūno ląstelių nėra lokalios tos mūsų pačios Visatos atšvaitai ir ten neglūdi ištisos galaktikos su juodosiomis skylėmis ir planetomis, mums nežinomomis civilizacijomis, taikiomis ir kariaujančiomis. Kaip ir kad mes savo tikrovėje gal tik esame kieno nors didelio vienoje menkoje ląstelėje, tiksliau jos pakraštėlyje esančioje galaktikoje, dar viename visa ko atšvaite... Kai pradedi galvoti apie tai, nebežinai, kas yra didelis, o kas mažas, nes proporcijos nebeegzistuoja ir protas suvokia, kad negali prieiti suvokimo apibendrinimo pabaigos. Begalybė. Pabandyti ją suvokti. Juk tai beveik... poezija.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 188: žaidimas yra gera strategija gyventi saugiai ir įdomiai

Nuotr. Jaunasis šachmatų genijus Samuel Reshevsky šachmatų čempionate 1920 m.

Sveiki, skaitytojai!

Kai gyvenime daug pretenzijų ir viskas eina prie rutinos ir įtampos – reikia žaisti! Kai gyvenime darosi nuobodu – reikia žaisti! Kai liūdna ir nieko nesinori – gyvenime reikia žaisti! Kai viskas piktina ir esame susireikšminę – reikia gyvenime žaisti! Žaisti ne dėl laimėjimo, o dėl to, kad prarastume įtampą, susireikšminimą, dėmesį atpalaiduotume nuo iš pažiūros laikinų ir nereikšmingų dalykų, kad pastebėtume nepastebimus dalykus. Gyvenime reikia žaisti dėl balanso, dėl lengvumo, dėl naujo fokuso, dėl atsinaujinimo, dėl to, kad tiesiog būtų gera gyventi.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 187: seksualumas ir seksualinė energija

 Sveiki!

Daugelis iš mūsų nė nesusimąsto, kad augo tokioje deseksualumo terpėje. Nors daugelis prisimena aplinką erotizuotą, Britney Spears su auskaru bamboje, daug apnuoginimo ir prasidėjusią krūtų didinimo era, tačiau daugelis vidutinio amžiaus žmonių visgi nebuvo nei ugdomi, nei jiems paaiškinta apie jų pačių seksualinę energiją. Tiesą sakant, tai turėjo posovietinio pasaulio padiktuotas konservatyvus požiūris į savo paties kūną, katalikiškas auklėjimas, dažnai akcentuojant gėdos jausmą dėl savo kūno. Šiandien mes turime kitą seksualumo suvokimą ir jos įvairovę dar tik mokomės priimti. Manau, dažnai tenka patiems susigrumti su savo įsitikinimais ir nuplauti dėl įsivaizduojamų įsitikinimų, kurie susiformavo augant apie savo asmeninius kūnus. Kaip tai padaryti?

Dirbti su įsitikinimų paleidimu: aš surenku visą gėdos, neapykantos, smurtą prieš save, nepasitenkinimo energiją, jai padėkoju ir paleidžiu, išpučiu iškvėpimu į Visatą, tegu ši sunki energija atsiskiria, išsiskaido ir tampa kita energija. Jos vieton panorėk įsileisti šviesias savęs priėmimo energijas: aš priimu besąlygiškai tokį, koks esu, savo seksualumą ir laisvę būti visame kame toks, koks esu.

Maištinga Siela 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 186: viena gera mintis pribaigia dešimt negatyvių minčių

 

Sveiki!

Viena gera mintis, teisingai ir sąmoningai suprojektuota, gali nudaigoti dešimt prastų ir negatyvių minčių. Ši mintis ir yra priešnuodis toms prastoms, mus dėl įsitikinimų ir įvairių programų puolančioms mintims. Ar reikia kariauti? Žinoma, kad ne. Užtenka vien tik kurti šviesią perspektyvą ir leisti įsišaknyti. Manau, svarbi yra minčių ir jausmų dieta ir švara nuo negatyvo, kuri kaskart mus atgaivina, atjaunina, įkvepia gyventi ir jaustis puikiai.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 185: kasdienė rutina – galimybė keisti viską į gerą

 

Sveiki!

Dažnai susidūrus su rutina ir negalėjimas jos pakeisti bei iš jos ištrūkti atneša depresiją, pyktį, emocinius sunkiai kontroliuojamus emocinius svyravimus dėl inercijos arba priešingai – abejingumą ir apatiją. Veikimas rutinoje – tai veikimas sistemoje. Prisiminkime, kaip menininkai galėjo būti laisvi griežtos sovietinės cenzūros gniaužtuose. Tik vien savo sąmoningu pasirinkimu būti idėjiškai laisvi savo asmenybės, minčių ir įsitikinimų formose. Žinau, kaip kartais norime permaldauti išorinę tikrovę, tačiau ji tėra tik iliuzija, kuri kiekvienam iš mūsų yra baigtinė, o tikroji sielos kelionė į Šaltinį tęsiasi ir tęsiasi mums nesuvokiamą laiką... Šiandien kalbame apie tikrovės projektavimą per manifestavimą, turime kur kas geresnių galimybių ir resursų keisti vibracijas, o su vibracija ir pačią tikrovę.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 184: didybė ir ribos dualistiniame pasaulyje

Paveikslas „Kleopatra“, 1887, J ohn William Waterhouse

 

Sveiki,

Kai galvoju apie didybę, šalia randasi menkumas ir pažeidžiamumas. Dualistiniame pasaulyje sudėtinga pozityvius dalykus matyti be šešėlių ir kontrastų. Medituodamas šiandien apie tai pagalvojau, ar reikia stengtis ištrūkti iš dvilypiai sukonstruoto pasaulio, mąstyti ir vertinti priešybių schemomis. Ar tai yra natūrali mūsų visų būsena ir toliau žmogiškasis suvokimas baigiasi? Ką į tai pasakytų Buda ar Kristus, kurių sąmonė buvo kitapus šių mechanizmų? Tikriausiai, kad nekvaršintume galvos tokiais klausimais, nes jie nėra esminiai.

Didybė! Argi ji nėra iliuzija? Atskirties priemonė atitolinti nuo to, kas iš tikrųjų esame? Dvasiniai mokytojai nuolat sako, kad jau esme tobuli ir baigtiniai, nereikia nieko daugiau privaidinti, esame pakankami kiekvieną sekundę, bet tuo pačiu jie kalba apie sielos pamokas, evoliuciją ir patyrimų bei išbandymų neišvengiamybę. Didybė... Šiandien man yra tų schemų apmąstymas ir atmetimas, ribų sulaužymas. Beveik kaip drąsa. Ne, ne ta atlapaširdė, naivi ir vedanti į prarają, o ta drąsa, kuri įsteigia leidimą peržengti individualius įsitikinimus, kuriuos susikūrėme, vedami saugumo ir smurto prieš save pasirinkimų.

Juk ir Kleopatra, kuri buvo viena didingiausių moterų valdovių, turėjo priimti sudėtingus sprendimus, peržengti per savo sukurtas įsitikinimų ribas.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 183: nėra ko bijoti, viskas yra ir bus gerai

 Foto Joel Grimes, Nigerija

Sveiki!

 

Jau pats sekmadienio galas. Tuoj vidurnaktis. Nėra ko bijoti. Reikia sapnuoti. Viskas yra ir bus gerai.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 182: atsisakyk iliuzijų ir nebereikės kovoti

 Paveikslas "Dervišas"

Sveiki!

 

Te ramybė ir atsipalaidavimas užlieja visą kūną, išgydo kiekvieną ląstelę. Te centrinė saulė nušviečia ir peršviečia sąmonę, išgydo sutrūkinėjusias jungtis, pašalina tamsumas ir nestabilumą. Te viskas būna kaip būna, te pavasario oras įsiskverbia į plaučius ir užpildo visą kūną, te viskas būna lengva, paprasta ir elementaru. Kovos nėra, nėra iliuzijų, yra tik švarus buvimas ir absoliutus iš to buvimo kylantis pasitenkinimas ir dėkingumas.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 175: švęsk kiekvieną dieną savo gyvenimą ir neribok kvailais įsitikinimais!

 Paveikslas: The Vicar's Tea Party, Beryl Cook, 1983

Sveiki, skaitytojai!

 

O jeigu visa tai tik šventė!? Ir mes viename didžiuliame gyvenimo šventėje, puotoje, kurią įteigė, kad nereikia švęsti, nes šventės – tai išskirtinė proga, kaip ir pakilios emocijos?

 

Gyvenimas vien tik šventė ir mes gimėme švęsti ir būti čionai tik šventėje, keldami vibracijas, mintis apie laimę. Bet kas gi yra šventė gyvenime? Argi ne ta nuolatinė pakyli sukuriama ir mintimis, emocijomis, darbais, veikla, meditacijomis palaikoma būsena, kai iš tikrųjų jautiesi savo vietoje čia ir dabar, kada gali be priežasties šypsotis ir nė trupučio nesijaudinti, ką pagalvos aplinkiniai?

 

Argi ne tos šventės esame nusipelnę... Ne... Nusipelnyti yra netinkamas žodis, tinkamas yra – būti toje vibracijoje, būti šventėje be pastangų, be inercijos, be sąlygų, be ribojančių įsitikinimų. Mes gimėme šį gyvenimą padaryti švente ir patys joje dalyvauti. Kaip Jums šis naujas įsitikinimas? Argi jis nėra kur kas įdomesnis, nei tas, kai sakome: „reikia smarkiai dirbti, kad patenkintume savo poreikius ir lūkesčius, o tada laimė ateis savaime?“ Kvailiau pasilikti prie durų, už kurių vyksta gyvenimo šventė, nė nesugalvosi. Tad užeikime į vidų. Čia ir dabar. Šventė.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 174: "Aš gimiau sukurtas, numergztas mailėje"

 

Sveiki,

 

Interneto vandenynas atnešė šį paveikslėlį ir pamaniau: taip, tegu bus dalis šios dienos pozityvumo įrašas.

 

Galvoju, kad pagarba šiandien gyvybei nepaprastai nuvertinama, palikta intymioje zonoje, tarsi lyg ir savaime suprantamu reiškiniu, tačiau pagarba gyvybei apskritai visiems, kas yra aplinkui ir kokie jie visi (įskaitant ir mus pačius) įvairūs, belieka nusilenkti kūrėjui ir jo genialumui, džiaugtis viskuo, kas sukasi apie mus visomis vaivorykštės spalvomis.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 173: išlik abėjingas politikų negatyvui ir kreipk dėmesį į savo saugų burbulą

 

Sveiki.

 

Norėjau šiandien parašyti čia apie Vytautą Sinicą ir tai, ką jis sako ir daro – baisi neteisybė, bet... Kas iš to nuo jo atšokusio negatyvo, kuris prilipęs prie manęs pasidaugins ir išsilies į interneto upes? Reikia užkardyti tas energijas ir susierzinimą, nuolatinio teisingumo ir laisvės siekį per neapykantą būsenas, nes jos daugiau laimės neprideda. Ir nebūtinai dėl Sinicos, apskritai apie tai, kas pateikiama kaip labai svarbu, tačiau sudramatintai, ekstremaliai.

 

Žinau, kartojasi tas individo ir visuomenės įtampų santykis. Jis pas mane labai aktualus, nes kol kas negaliu būti asketas ir gyventi vien tik meditaciniame burbule, tačiau sąmoningumas turi ugdytis ir Sinica šiuo atveju pasitarnauja kaip indikatorius, atpažįstame savyje visus tuos juodus neapykantą skleidžiančius Sinicas ir užuot susikiršinę, išspjovę neapykantos burbulus, juos pabučiuokime ir paleiskime, nesuteikdami preteksto mėgautis. Mes vis tiek išgyvensime be Sinicos klestėjime, kitaip nebus. Galiausiai tokie žmonės, negaunantys energijos ir svarbumo, nunyks kaip nelaistomos gėlės. Nedirginkime tyčia savęs karo tema, nesibaisėkime artėjančiais šalčiais, nuolatine dramatiška gaida nekalbėkime apie viską, lyg tuoj kas nors įvyks labai blogo, nes juk žinome, kaip veikia Visata.

 

Verčiau keiskime kryptį!

 

Te šis šaltas sausis padovanoja daug gerų knygų, šiltų patalų, arbatos, juoko, filmų, meditacijų. Tegu nusiplauna nereikalingas ir destruktyvus pasaulio cirko grimas ir viskas praeina po langais mus nekliudydamas su savo tuštybėmis ir tamsiomis energijomis. Te visus mus apgaubia tyra ir balta šviesa, saugumas, ramybė, pasitikėjimas dabarties akimirka, nes visata viskuo pasirūpina pačiais geriausiais scenarijais. Mes saugūs, mes gyvename, mes mąstome pozityviai, kuriame dabarties jauseną ir būseną. Te niekas neįsiskverbia į mūsų asmeninius psichinius ir geros energijos būsenas, palaikome aukštą vibraciją, sąmoningumą, pagiriame kitus už drąsą būti savimi, nes... Kai esi savimi, esi pasaulio; kai myli save, myli ir kitus.

 

Maištinga Siela