Dienos citata: Augustas II Stiprusis apie savo nuodėmes ir prašymą iš Dievo gailestingumo

 

Sveiki, skaitytojai, besidomintys istorija,

 

„Mano visas gyvenimas buvo nepaliaujama nuodėmė; Dieve, pasigailėk.“ Augustas II Stiprusis. Istorikai sako, kad tai buvo paskutinieji Abiejų Tautų Respublikos karaliaus žodžiai prieš mirtį.

 

Šie žodžiai, anot istorinių šaltinių, priklauso Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui II Stipriajam (lenk. Augustus II Mocny). Ši frazė atspindi jo didelę atgailą mirties patale. Augustas II, nors ir garsėjo išskirtine fizine jėga, buvo žinomas dėl savo palaido gyvenimo būdo, nesuskaičiuojamų meilužių ir nesantuokinių vaikų. Manoma, kad šie žodžiai buvo paskutiniai karaliaus ištarti, apmąstant savo gyvenimą, kupiną nuodėmių ir ištvirkavimo.

 

Augustas II Stiprusis (g. 1670 m. gegužės 12 d. – m. 1733 m. vasario 1 d.), gimęs kaip Frydrichas Augustas, buvo Saksonijos kurfiurstas (reiškia aukšto rango feodalą Šventojoje Romos imperijoje, kuris turėjo išskirtinę teisę rinkti imperatorių) ir Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis. Jo valdymo laikotarpis, pertrūkęs Didžiojo Šiaurės karo įvykių, žymi svarbų lūžį Abiejų Tautų Respublikos istorijoje, kai valstybė prarado politinę galią ir tapo vis labiau priklausoma nuo užsienio, ypač Rusijos, įtakos.

 

Augustas II buvo pravardžiuojamas Stipriuoju dėl savo išskirtinės fizinės jėgos – pasak legendų, jis galėdavo sulenkti plikomis rankomis pasagas. Jis pasižymėjo kaip aistringas gyvenimo būdo mėgėjas, nevengiantis prabangos, puotų ir meilės nuotykių. Jo palaidas gyvenimas ir gausus alkoholio vartojimas atsiliepė sveikatai: jam išsivystė cukrinis diabetas, dėl kurio vėliau teko amputuoti koją. Augustas II turėjo vieną teisėtą sūnų, būsimąjį karalių Augustą III, tačiau istorikai teigia, kad jo nesantuokinių vaikų skaičius galėjo siekti kelis šimtus.

 

Kaip valdovas, jis buvo ambicingas ir siekė įvesti absoliutizmą tiek Saksonijoje, tiek Abiejų Tautų Respublikoje. Jis stengėsi atnaujinti valstybės ūkį, tačiau jo polinkis į prabangą, didelės išlaidos menui ir architektūrai, taip pat nuolatinis kišimasis į Saksonijos reikalus pakenkė Abiejų Tautų Respublikos finansams.

 

Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Augustas II buvo išrinktas 1697 m., pasitelkęs Rusijos ir Austrijos paramą. Nuo pat valdymo pradžios jis siekė stiprinti savo pozicijas ir atgauti Švedijos valdomas Baltijos pakrantės žemes. Dėl šios priežasties 1699 m. jis sudarė sąjungą su Rusijos caru Petru I ir Danija, kas inicijavo Didįjį Šiaurės karą (1700–1721).

 

Prasidėjus karui, Augusto II kariuomenė patyrė keletą pralaimėjimų nuo Švedijos karaliaus Karolio XII pajėgų. Švedai užėmė didelę dalį Abiejų Tautų Respublikos teritorijos, o 1704 m. privertė bajorus nuversti Augustą II nuo sosto ir išrinkti savo statytinį Stanislovą Leščinskį. Augustas II pasitraukė į Saksoniją, tačiau po Švedijos pralaimėjimo Poltavos mūšyje 1709 m., jis grįžo į sostą. Šis grįžimas buvo įmanomas tik dėl Petro I paramos, o tai galutinai įtvirtino Rusijos įtaką Abiejų Tautų Respublikos politiniame gyvenime.

 

Augusto II valdymo laikotarpis pažymėtas kultūriniu pakilimu, ypač jo rezidencijoje Drezdene, Saksonijoje. Jis buvo aistringas baroko meno, architektūros ir keramikos (garsusis Meiseno porcelianas) rėmėjas. Nors jo pastangos sukurti galingą, absoliutistinę valstybę Lenkijoje ir Lietuvoje žlugo, jo valdymas buvo lemtingas šalių likimui. Didžiojo Šiaurės karo metu valstybė buvo nusiaubta, o po karo tapo priklausoma nuo užsienio įtakos. 1717 m. Nebylusis Seimas, kurio nutarimus diktavo Rusijos atstovai, dar labiau apribojo karaliaus ir Seimo galias, o tai lėmė tolimesnį Abiejų Tautų Respublikos silpnėjimą. Augustas II mirė 1733 m. Varšuvoje. Jo mirtis sukėlė dar vieną įpėdinystės karą, kuris dar labiau įtvirtino užsienio šalių, ypač Rusijos, dominavimą.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 124: mus gėdino mūsų kūnų, o dabar gėdina priimti save

 

Sveiki,

 

Ar turite kokį nors savo santykį ar požiūrį į kūną? Kaip jis atsirado? Tikriausiai iš įsitikinimų ir kitų nuomonės. Dažniausiai apie savo ar kitų kūnus galvojame arba seksualiai fantazuodami, arba brėždami moraliai apibrėžtus įsitikinimus. Mūsų visuomenėje vis dar labai neigiamo požiūrio į kūną, kurį įrėmina įvaizdis, seksualumas, neseksualumas, mada, proporcijos, amžius ir kiti dalykai. Ypač tai atsiskleidžia internete, nes žmonėms sunku priimti kito kitoniškumą ir seksualumą ir apskritai kūniškumą dažniausiai dėl to, kad pats žmogus savęs nepriima, todėl turi sau pasilikęs „teisę“ teisti ir smerkti kitus, nes pats tikriausiai dažniausiai sulaukia šitokios reakcijos. Dažniausiai gėdinimo, patyčių, norminimo, įrėminimo.

 

Kai žmogus mokosi terapiškai pamilti save, kad galėtų mylėti visą gyvenimą, įskaitant ir visą tą negatyvą, jis vėl yra gėdinamas, nes „kas čia per nesąmonė, per didelis ego ir narciziškumas mylėti save“. Va, vaikeliai, ir ne! Meilės galia gydyti save ir stiprinti pasitikėjimą, priimti save su visais įsivaizduojamais trūkumais, kurie vėliau pasirodo net ne trūkumai, o etiketės ir įsitikinimai, yra dalis proceso ėjimo per save į pasaulį, tikroji netraumuojančioji integracija į visuomenę. Tik save priimantis, save gerbiantis, nesityčiojantis nei iš savęs, nei iš kitų kitoniškumo iš esmės gali būti pavyzdžiu kitiems eiti priėmimo keliu.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytojas William Paul Young apie gyvenimo kančią ir grožį, prasmę ir pokyčius

 Sveiki,

Labai seniai, kai dar blaškydavausi Vilniaus gatvėmis ir buvau tarsi su išlupta siela, ėmiau ir iš paskutinių skatikų nusipirkau amerikiečių rašytojo Williamo P. Youngo romaną „Trobelę“, tikėdamas viršelio skambiomis antraštėmis, kad šioji knyga pakeis manąjį gyvenimą. Tai nėra savipagalbos knyga, bet tąkart perskaičiau, nuteikė kaip kūrinys optimistiškai, tačiau poveikio, deja, žadėto nebuvo. Gal ne laiku ir ne vietoj? Pasirodžiusi ekranizacija verčiama „Pašiūrė“ dar labiau nuvylė, tačiau visgi visada, prie ko prisilietei, vienaip ar kitaip grįžta.

Šiandien iš bernardinai.lt puslapio sužinojau, kad William P. Young gegužės 11 dieną sukanka 70 metų. Bernardinai.lt labai riekalingas portalas, neįtikėtina, kaip jis išsilaikė tiek metų! Jis taip pat savo facebooko puslapyje skelbia dienos citatas.

„Nepamiršk, kad nepaisant viso tavo skausmo ir sielvarto tave supa grožis, kūrybos stebuklas, menas, muzika ir kultūra, juokas ir meilės garsai, šnabždamos viltys ir šventės, naujas gyvenimas ir pokyčiai, susitaikymas ir atleidimas.“ William P. Young

William Paul Young (gimęs 1955 m. gegužės 11 d.) yra kanadiečių rašytojas, labiausiai žinomas dėl savo debiutinio romano „Trobelė“ („The Shack“), kuris tapo neįtikėtinu pasauliniu bestseleriu. Jo gyvenimo kelias iki literatūrinės sėkmės buvo vingiuotas ir paženklintas tiek džiaugsmais, tiek iššūkiais, kurie vėliau atsispindėjo jo kūryboje ir pasaulėžiūroje. Young užaugo Naujosios Gvinėjos aukštumose, kur jo tėvai dirbo misionieriais tarp vietinių Dani žmonių. Ši ankstyva patirtis, būnant tarp skirtingų kultūrų ir religinių perspektyvų, formavo jo atvirą ir tolerantišką požiūrį į tikėjimą ir dvasingumą. Vėliau šeima persikėlė į Kanadą, kur Young patyrė sunkumų prisitaikant prie naujos aplinkos ir susidūrė su asmeninėmis traumomis. Jis studijavo religijos mokslus ir kurį laiką dirbo įvairiose srityse, įskaitant darbus statybose ir ofise. Šie įvairūs gyvenimo etapai suteikė jam gilios įžvalgos apie žmogiškąją patirtį, skausmą, praradimą ir atleidimo svarbą, kurios vėliau tapo pagrindinėmis jo kūrybos temomis.

Romano „Trobelė“ istorija yra ne mažiau įdomi nei paties autoriaus gyvenimas. Iš pradžių Young šią istoriją parašė kaip dovaną savo šeimai ir draugams, norėdamas jiems perteikti savo asmeninį supratimą apie Dievą ir atleidimą po didelės tragedijos. Knyga pasakoja apie Mackenzi Allen Phillips, kuris po siaubingos dukters nužudymo giliai grimzta į sielvartą ir kaltės jausmą. Praėjus keleriems metams po tragedijos, jis gauna mįslingą kvietimą sugrįžti į trobelę, kurioje įvyko nusikaltimas. Ten jis susitinka su trimis neįprastomis būtybėmis, įkūnijančiomis Šventąją Trejybę – Dievą Tėvą (vaizduojamą kaip malonią afroamerikietę moterį, vardu Papa), Jėzų ir Šventąją Dvasią (vaizduojamą kaip azijietę moterį, vardu Sarayu). Praleisdamas laiką su jomis, Mack giliai išgyvena savo skausmą, užduoda sudėtingus klausimus apie Dievo prigimtį ir blogio egzistavimą pasaulyje, ir galiausiai atranda kelią į atleidimą ir gydymą. Knyga pirmą kartą buvo išleista 2007 m. gegužės mėn. ir iš pradžių buvo savarankiškai išleista. Vėliau ji sulaukė didžiulio populiarumo, tapo ilgalaikiu bestseleriu ir buvo išversta į daugybę kalbų. „Trobelė“ sukėlė nemažai diskusijų dėl savo netradicinio Dievo vaizdavimo ir teologinių interpretacijų, tačiau daugelis skaitytojų ją įvertino už nuoširdų ir jaudinantį požiūrį į skausmą, tikėjimą ir atleidimą.

William P. Young savo interviu ir rašymuose dažnai dalijasi savo nuostatomis apie rašymą, kūrybą ir žmones. Jis pabrėžia, kad rašymas jam yra ne tiek profesija, kiek būdas tyrinėti savo vidinį pasaulį ir megzti ryšį su kitais žmonėmis. Jo kūrybos varomoji jėga yra noras dalytis savo asmeninėmis įžvalgomis ir patirtimis, ypač susijusiomis su skausmu, praradimu ir vilties paieškomis. Young tiki, kad kiekvienas žmogus turi unikalią ir vertingą istoriją, kurią verta papasakoti. Jis ragina rašytojus būti drąsiems ir nuoširdiems savo kūryboje, nebijoti pažeidžiamumo ir leisti savo asmeninėms patirtims praturtinti pasakojimus. Rašytojas taip pat akcentuoja kūrybos kaip bendradarbiavimo su Dievu arba aukštesne jėga idėją, teigdamas, kad kūrybinis procesas gali būti dvasinė praktika. Kalbėdamas apie žmones, Young išreiškia gilų tikėjimą jų gebėjimu augti, keistis ir rasti prasmę net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis. Jo kūryboje dažnai nagrinėjamos atleidimo, empatijos ir meilės temos, kurias jis laiko esminėmis žmogiškųjų santykių ir asmeninio išsipildymo sąlygomis. Young savo rašymu siekia ne pateikti galutinius atsakymus, o skatinti dialogą, kelti klausimus ir atverti naujas perspektyvas į gyvenimą, tikėjimą ir tarpusavio supratimą.

Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 9: atleisti sau savo nesąmones ir išsikuopti yra labai gerai

 

Sveiki,

 

Sąmoningai sau atleisti už pridarytas nesąmones nėra taip jau kartais lengva. Bent jau man. Saviplaka galiu užsiimti savaičių savaitėmis, o tai kainuoja daug energijos, prastų minčių, prastos nuotaikos, erzelio, tačiau, kai išsikapanoji, pamatai, kaip greitai galėjai užtrumpinti kelią. Pavyzdžiui, šiandien pagaliau džiaugiuosi, jog pabaigsiu plauti langus, kurie laukė nuo pavasario, nepaisant to, kad vakar susuko nugarą, esu pasiryžęs užbaigti. Galgi net grįžti kažkokiomis valios pastangomis prie apleistų kūrybinių procesų, atleisti sau ir kitiems nesėkmes ar nesilaikyti jų palikto emocinio šleifo, nes tai galiausiai stabdo viską gyvenime.

 

Kaip tai padaryti? Vienintelio recepto nėra. Mano – po valymo darbų dar šiek tiek pasportuoti, užsidaryti tamsiame vonios kambaryje, prisidegti žvakių, pasileisti ramios meditacinės muzikos ir manifestuoti tiek, kol galiu išlipti prisipildęs naujos energijos.

 

Vakar panašiai taip ir padariau. Mintys mane nunešė apie energijų cirkuliavimą Visatoje. Yra teorija iš kai kurių dvasinių praktikų, kad kvėpuoti ritmiškai įsivaizduojant aukštos vibracijos srautus su intencija yra žalinga, nes tai reiškia, kad iš kažkur tą energiją tu „atsitempi“, kitaip sakant, vagiliauji ir vėliau teks už ją susimokėti. Visgi stabtelėjęs pamaniau, o kai tos energijos aš nevagiu, o per mane, o gal ir iš manęs liejasi negatyvus krioklys, argi tai ne tas pats? Juk tai irgi energija, visos tos mintys, reiklumas, nepasitenkinimas, kritiška artikuliacija juk irgi yra tos pačios Visatos energija, kuri prausia kasdienybę. Tai jeigu sąmoningai pasirenki kitokią vibraciją, kodėl ji staiga jau tampa pavogta? Ar tai nėra vien įsitikinimai, kurie riboja? Ir išvis, ar yra būdas gyventi pasaulietišką gyvenimą nesinaudojant kokia nors energija? Taigi. Pasirinkimas yra sąmoningumo laisvas įprasminimas, štai ką aš supratau. Ir jeigu sau atleidi, vadinasi, toks yra pasirinkimas, naujas būties registras. Nesvarbu, kad sau atleisti gali tapti įpročiu. Geru įpročiu.

 

Tas mintis netrukus po meditacijos patvirtino ir per LRT radiją transliuotos pokalbių laidos dalyvės performanso menininkės Monikos Dirsnytės atsakymas į laidos vedėjų klausimą apie gyvenimo klystkelius. Šioji atsakė kitais žodžiais, bet labai panašiai, kad nėra vien tik blogų ir gerų klaidų, kurias vis inertiškai norėtųsi sugrįžti atgal ir nedaryti, yra gyvenimas, kuriame svarbiausias dalykas yra patyrimas.

 

P. S. Toliau vėsiomis vasaros naktimis skaitau Olgos Tokarczuk Jokūbo knygas, planuoju ilgą antrą atostogų kelionę ir tai yra patyrimas.

 

Jūsų Maištinga Siela