Ar pastebėjote, kad kalbėti viešai apie save gerai tapo (ir buvo ilgą
laiką) kažkoks blogo tono, susireikšminimo ir net arogancijos, pasipūtimo
bruožas, o štai kitą supeikti, sukritikuoti, primesti savo požiūrį – stipraus ir
įtaigaus, charizmatiško žmogaus bruožas? Jeigu tai ir neakcentuojama, bet
viešojoje erdvėje tai pateikiama kaip norma.
Ilgą laiką galvojau, kad kalbėti apie save gerai nereikia. Ir tai buvo tam
tikra programa, kuri nuėjo net į minčių lygmenį, kada pradėjau save peikti už
nieką. Tiesiog lygioje vietoje imu save mušti, nes... (juokingai nuskambės),
viskas pernelyg gerai. Kur ir kada patikėjau, kad esu nieko nevertas, ar vertas
tik už itin dideles pastangas ir kančias? Dabar sunku atsekti. Kur kas
svarbiau, kad tai imu savyje šiandien vis dažniau atpažinti – sau primestą
kaltę, gėdą, pažeminimą, menkavertiškumą.
Sėdime su draugais ant suoliuko ir šnekame, koks vienas ar kitas žmogus yra
KEISTAS. Pats žodis „keistas“ jau visiems aiškus kaip neigiamai konotuotas. Niekas
nenori ir netrokšta būti keistu. O unikalūs? Išskirtiniai? Vieninteliai? Taip,
taip... Bet kokia toji riba, kai kalbos sraute pasimeta žodžių reikšmės? Kokia riba
tarp keistumo ir unikalumo? O gal jokia? Tai tik mūsų iškreiptas požiūris viską
sumenkinti, priskirti neigiamą emocinį atspalvį, o iš tikrųjų kritikuodami
išverčiame savo vidinį kailį ir parodome, kokie esame susitapatinę su „normaliomis
elgesio žeminančiomis normomis“. Žeminame, nes mus žemino ir mes patys viduje
sau pretenzingi ir žeminame save pačius. Normalumas – tai sąlygiškas dalykas,
kažkokia neapibrėžtis, dėl kurios susitariame visuomenėje ir ten mes visi „susitinkame“,
tačiau tai neegzistuoja. Visi esame unikalūs. Nė vieno nėra tokio pat. Tai kaip,
po velnių, galime jaustis norminamoje visuomenėje gerai ir saugiai, jeigu
visada turime būti „sutartoje“ normalumo konstantoje? Niekaip. Ir neprivalome
būti.
Dilema tokia: ar baisiau išeiti iš įsivaizduojamos normatyvios zonos,
kurioje dedamės atitinką standartus, todėl „patrauklūs“ sau ir kitiems, ar
baisiau bandyti visą gyvenimą tame normalume išlikti, trypiant save ir
pagiežingai vemiant ant kitų?
Kaip lengva unikalumą pavadinti keistumu ar net iškrypusiu reiškiniu. Mus valdo
žodžiai ir požiūriai, mes nuteisiame save pačius ir per save teisiame kitus,
kad ir jie (kaip ir mes) pasijaustų blogai, pasijustų neatitinką ar neverti šio
pasaulio. Itin tai pasireiškia paauglystėje, kada kitų puolimas ir peikimas iš
esmės tėra apsauga nuo savo pačių menkavertiškumo ir menkumo pripažinimo. Gaila,
kad tai tik pleištas į sielą, kuris neištraukiamas užvėrus mokyklos duris. Jis persekioja
tave visą gyvenimą, tas modelis ir būsenos seka paskui tave, tu su tuo taip
susitapatinęs, kad net neįtari, jog tai visai ne tu.
O kas tu esi iš tikrųjų, klausite?
Unikalus, nusipelnęs šiandien čia ir dabar priimti save tokį, koks esi, ir
nuo šiandien visus priimti tokius, kokie jie yra, netgi jeigu jie ir nepatinka.
Galvoti apie save gerai yra kur kas geriau nei blogai. Pasitikėjimas prieš
menkavertiškumą, švytėjimas prieš blankumą, narciziškumas (kad ir tai!) prieš
gyvenimą tamsioje spintoje, atskirtyje, kūrybiškumas prieš nuobodulį... Viską
renkiesi tu, o ne aplinka ir kitų požiūris į tave. Baisiausia, bent man, yra susitapatinti
su kritiniu ir menkinančiu aplinkiniu požiūriu į mane, ypač, kurie manęs nepažįsta.
Netikėkite jais. Tikėkite, kad esate milijoną kartų geresni ir tai... gali
tapti jūsų nauja gyvenimo versija.
Dabar man sunku pasakyti, kodėl nusprendžiau žiūrėti šiais metais gegužės
mėnesį pasirodžiusį keturių serijų mini dokumentinį serialas „Jeffris
Epsteinas: Purvinai turtingas“ (angl. Jeffrey Epstrein: Filthy Rich),
kuriame pasakojama apie 2019 metais rugpjūčio 10 dieną kalėjime tikriausiai
nužudytą milijardierių J. Epsteiną. Iš tikrųjų šis serialas sukasi ne tiek apie
jo asmenybę, kiek apie jo pedofilinį tinklą, kuriame įsitaisę patys
turtingiausi JAV ir viso likusio pasaulio žmonės.
Serialas neįtikėtinas, nes jis atskleidžia, ką galima padaryti, kai turi pilnus
maišus pinigų. Jeffris Epsteinas buvo nepadoriai turtingas, jis turėjo daugybę
namų (netgi savo salą) visame pasaulyje, skraidė nuosavais lėktuvais, jam buvo
pavaldūs daugelis įtakingų asmenų, įskaitant ir aukščiausiojo teismo asmenis. Jis
kartu su žmona Ghilaine Maxwell ilgus dešimtmečius išnaudojo seksualiai
nepilnametes, kurios po daugel metų, jau tapusios moterimis, galiausiai
susivienija ir pradeda liudyti apie jo pedofilijos tinklą. Mergaites paaugles dažniausiai
parūpindavo Epsteino žmona, jos atvykdavo į jų namus, darydavo erotinius
masažus ir tenkindavo ne tik už pinigus, bet ir už tam tikras dovanas, pavyzdžiui,
privilegijas studijuoti prestižinėse mokyklose. Nekaltos mergaitės buvo
paveiktos ir įtikintos, kad pačios nori tai daryti, jos atsivesdavo savo
draugių ir šis išnaudojimo ir papirkinėjimo tinklas buvo toks didelis, kad net
baisu pagalvoti. Tai šimtai mergaičių!
Seriale moterys liudija, kovoja ne tik už savo tiesą, bet ir su savo
psichologinėmis traumomis, kurios liko visam gyvenimui. Kai kurios nebegali
susikurti šeimos, kai kurios įklimpo į narkotikus, jaučiasi paniekintos,
nebereikalingos, išgyvena gėdą ir pažeminimą. Neįtikėtina drąsa kalbėti apie
tai, kai viskas yra papirkta, o aukos viešojoje erdvėje išvadinamos tiesiog
prostitutėmis. 2007 metais Epsteinui kuo puikiausiai pavyksta papirkti
teisėjus, jis netgi kalėjime praleidžia laiką kaip viešbutyje, o dienos metu
gali skraidyti po visą pasaulį – neįtikėtina ne tik šio žmogaus arogancija, bet
absoliutus kaltės jausmo nebuvimas. Papirkinėjama JAV teisėsauga tiesiog
viešoje ir lygioje vietoje. Reikėjo kone dešimtmečio, kad byla vėl grįžtų ir
jos imtųsi visai kiti žmonės, kad Epsteinas iš tikrųjų galiausiai gautų to, ko
nusipelnęs.
Kitą vertus, kai esi toks turtingas, nieko nebijai. Viskas yra papirkta. Absoliučiai
kiekvienas žmogus. Epsteino saloje svečiavosi netgi Bill Clinton, princas Andrew,
kuris irgi išnaudojo mergaites, ryškios Holivudo žvaigždės, jis netgi turėjo
pažinčių su pačiu Donald Trump. 2019 metais Epsteinas sulaikytas ir nužudytas
kalėjime, nors „pripaišyta“ savižudybės versija, tačiau skrodimas parodė, kad
neįmanoma taip nusižudyti, kaip buvo sudarkytas Epsteino kūnas. Kaip išgyveno
Epsteino „savižudybę“ tos moterys, kurios laukė teisingumo? Kas su jomis buvo
daroma? Visa tai išties nemenkai šokiruoja šiame seriale.
Visgi Epsteinas, kad ir koks jis buvo turtingas, purvinas, mano akimis,
(kaip, beje, ir kitų) tebuvo tik ledkalnio viršūnė. Galiausiai kitiems rykliams
teko paaukoti Epsteiną, jį nužudyti, kad jis nebekalbėtų, neišduotų jų. Manau,
pedofilijos klanas iš tikrųjų kur kas didesnis, jis apima ne tik Clintonus, bet
ir beveik visus esančius valdžioje ir už tos valdžios svertų, tų, kurių mes
nematome. Žmonės turi nuosavas salas, yra apsitvėrę įstatymais ir tvoromis, jie
turi įsirengę bunkerius, kur kalina vaikus, juos prievartauja, dalijasi laivais
ir lėktuvais, juos transportuoja kaip prekę tarpusavyje tenkindami savo
iškrypusius poreikius. Apie tai yra ne vienas dokumentinis filmas YouTubeje (vienas
iš jų vadinasi „Iš šešėlių“, verta pamatyti, nes absoliučiai siejasi su
Epsteino istorija) išverstas lietuviškai, kur įvairūs darbuotojai liudija tokius
siaubingus nusikaltimus, kad net plaukai šiaušiasi: satanizmas, kanibalizmas,
vaikų prievartavimas, žudymas, žmogienos valgymo kultas, kraujo gėrimas...
Epsteinas, galima sakyti, dar tebuvo tik šių dalykų švelnioji versija,
apysmulkė žuvelė toje iškrypusioje reptiloidinėje sistemoje.
Tai serialas ne pramogai, o veikiau kaip liudijimas, tam tikras būdas ir
bandymas atstatyti į šešėlius nugrūstą tiesą. Visą laiką žiūrint šį serialą
galvojau ir apie Kedžio pedofilijos bylą, kurioje Neringa Venckienė taip ir
negalėjo atskleisti tiesos. Manau, tai yra vieno didelio pasaulinio klano
pakraštys, tas pakraštys buvo kliudytas ir Lietuvoje, kur vėlgi turime viską
nupirktą ir papirktą – tą rodė mūsų teismų sistema. Sunku pasakyti, kad
rekomenduoju šį serialą, kuris, be jokios abejonės, yra geras, bet mąstau, o ką
jis duotų paprastam lietuviui? Ogi tiesą, tiesą ir dar kartą tiesą. Galiausiai realius
pasaulyje vykstančius dalykus, kuriuos dažniausiai ne tik ignoruojame, bet ir
nenorime jų girdėti.
Tiesą sakant, nemaniau, kad padarysiu šį įrašą, tačiau sulaukiau net keletą
raginimų peržiūrėti ir apžvelgti naujausią Lady Gagos muzikos albumą „Chromatica“.
Tai užtrunka ir atima gražaus laiko, tačiau ryžausi ir... buvo, žinokite,
įdomu. Ypač sužinoti apie bendrą albumo koncepciją, įvertinti, patirti ir
suvokti tą muziką, kurią norėjo perteikti Lady Gaga.
„Chromatica“ turėjo pasirodyti 2020 metų balandžio pradžioje, tačiau dėl
karantino jo leidyba buvo atidėta net 7 savaitėms. Daugelis klausia, kas tas
žodis „Chromatica“? Atlikėja aiškina kelias sampratas. Viena iš jų – tai planeta,
kur vyrauja pasveikimas, lygybė ir meilė, todėl ateivio spalvos, skambesys ir
konceptas yra bendras ir harmoningas. Kitas aiškinimas yra priešingas – tai rėmai
ir konceptai, iš kurių kiekvienas turi išsivaduoti, kad taptų laisvas ir
sveikas.
Neaptarinėsiu viso albumo kūrimo užkulisių, manau, tą galite puikiai
susirasti internete. Tik paminėsiu, kas man buvo įdomiausia; kad dainininkė šį
albumą kūrė po itin didelės nesėkmės, kai po albumo 2016 metais „Joanne“ ji
pradėjo įrašinėti albumą, skirtą savo tėvui ir savotiškam psichologiškam
pasveikimui, ryšiui su tėvu palaikyti ir atgaminti, tačiau, kaip teigė
atlikėja, visos dainos ir albumas subyrėjo ir albumas nepavyko.
Tada ji pasinėrė į „Taip gimsta žvaigždė“ filmavimus bei įrašinėjimus. Tuo
metu Lady Gaga buvo šlovės viršūnėje, tačiau, kaip atlikėja teigia,
susiskaldžiusi. „Chromaticą“ ji įrašinėjo sunkiai, sutelkė jėgas į savęs
analizę ir tai tapo kūrybine terapija, todėl albumo tekstai persunkti
prieštaringų tekstų apie meilę ir švelnumą, patirtą seksualinį smurtą,
skyrybas, subyrėjusius santykius, psichologines traumas ir nuolat kamuojančius
kūno skausmus (kas matė biografinį dokumentinį filmą apie Lady Gagą, tas žino,
kokius chroniškus skausmus atlikėja kenčia). Didžiąją albumo dalį ji įrašė
namuose, ant sofos, nes judėjo sunkiai ir skausmingai. Kaip pati atlikėja sakė,
įrašinėdama ji labai daug rūkė, išgyveno ir buvo tokioje juodoje depresijoje, bet
tai dalis, anot jos, gijimo proceso. Pabaigusi šį albumą ji nustojo rūkyti,
galbūt išsisprendė ir kai kurios dvasinės kančios.
Šįkart apžvelgsiu visas albumo dainas, pateiksiu savo subjektyvius dainos
vertinimus. Būtų įdomu sužinoti ir jūsų nuomonę (galite čia rašyti komentarus
arba mano facebooko puslapyje po šio įrašo pasidalijimo komentarų skyriuje),
taip pat galite siūlyti, kokį dar albumą norėtumėte, kad apžvelgčiau.
1. Chromatica
I
Mano įvertinimas: 6/10
Muzikos takelis kviečia į paslaptingą Chromaticos planetą, šalį ir toli
gražu, bent man, elektroninės muzikos albumo neprimena. Nežinau, kam išties
reikia tų vadinamųjų intro, kurie primena „užbėgimus“. Jie lyg turėtų
konceptualiai „suklijuoti“ visą albumo konceptą, bet juk galima ir be to apsieti.
Esu tiek girdėjęs intro, kad paskutiniuoju metu man jie labai supanašėjo
– instrumentinė muzika, kuri primena filmų garso takelius.
2. Alice
Mano įvertinimas: 7/10
Lady Gagos autobiografinė daina! Alice yra veikėja, kurią Lady Gaga
suvaidino filme „Taip gimė žvaigždė“. Atlikėja tvirtino, kad ilgai negalėjo
išeiti iš vaidmens ir toji Alice ją ilgai dar persekiojo. Būtent šis pirmasis
kūrinys yra atlikėjos išgyventas. Skamba išties gerai, ritmingai, perpildyta
elektroninės muzikos garsų, bet vietomis darosi monotoniška. Akivaizdu, kad
dainos koncepcija labiau skirta šokio muzikai.
3. Stupid Love
Mano įvertinimas: 6/10
Man vaizdo klipas nepatiko ir nepatinka. Primena tuos aštunto dešimtmečio
futuristinius filmus apie ateivius, tačiau vaizdo klipe visi atrodo kaip
kompiuterinio žaidimo troliai ir tame kompiuterio grafike veikiau juda kaip
pokemonai, nei įdomūs svetimos planetos gyventojai. Dainos turinys irgi man
kelia tam tikrų neaiškumų. Elektroninės muzikos instrumentuote moderniai
gręžiamasi į praeitį, „prasimuša“ dabar labai madingi septinto-devinto
dešimtmečio pradžios motyvai. Tai, kas sena, renovuojama ir pateikiama kaip
itin modernų, tačiau visumoje dainos koncepcija atrodo juokinga, nei
pritrenkianti. Visgi sutinku su kolegomis, kad vokaliai ir konceptualiai daina
primena senuosius Lady Gagos kūrinius. Labiau, sakyčiau ne „The Fame“, o „Born
This Way“ laikus. Daina vis tiek, nepaisant visko, įskaitant ir mano skepsio, tapo
populiari, nors dar prieš paruošiant ją viešai, kaip Lady Gagai dažnai būna su
įrašais, buvo prieš mėnesį nelegaliai nutekinta į internetą.
4. Rain On Me (ft. Ariana Grande)
Mano įvertinimas: 8.5/10
Manau, viena stipresnių komercine prasme kūrinių. Ariana Grande vis dar
tebėra viena geidžiamiausių atlikėjų, o turint galvoje, kokią praeities šlovę
patyrė Lady Gaga, galima tarsi sieti dvi kartas, nors jos iš esmės to paties
laikmečio atlikėjos. „Rain on Me“ ritmiškas ir nuotaikingas, skambus ir skamba
kaip tikras hitas. Lady Gaga tęsia purpurinės, rožinės ateivės įvaizdį iš „Stupid
Love“ vaizdo klipo, tik šįkart ji kur kas labiau atsiplaudavusi, ne tokia
vaškinė ir nutolusi nuo žemiškųjų dažnių. Visgi nepasakyčiau, kad man šis
kūrinys labai jau patinka, kad visur noriu šokti, bet sutinku, kad tai išties
Lady Gagos grįžimas pagal senuosius „monstriškuosius“ konceptus. Bet ar šis
dešimtmetis bus toks, koks anksčiau Lady Gagai?
5. Free Woman
Mano įvertinimas: 8.5/10
Dar viena diena, kuri savo stiliumi ir skambesiu atitinka visą albumo
konceptą. Klubinė moderni muzika, truputį primenanti tuos „gabalus“, kuriuos
didžėjai sumiksuoja vietoje. Manau, jaunesniajai kartai turėtų patikti, o ypač
moterims, juk daina šiek tiek feministinė. Laisvė. Feminizmas. Linksmybės.
Manau, Karbauskis, Širinskienė apmirtų, bet štai koks Skvernelis po dviejų
alaus, gal ir patrepsėtų kur nors kampe.
6. Fun Tonight
Mano įvertinimas: 8.5/10
Skamba tikrai gerai! Skambesiu man primena senąsias Lady Gagos dainas, vietomis,
pavyzdžiui, „You and I“. Harmoningas ritmas, dance, house muzikos elektroninis
derinys, manau, vėlgi atspindi „Chromaticos“ bendrą energetiką ir stilių.
Šįkart nemažai ką apie turinį pasako dainos žodžiai, kurie nuo sunkumų pereina
prie to, kad dainininkė (ir visi klausytojai) tiesiog turėtų atsisveikinti su
senomis sunkiomis savo gyvenimo istorijomis ir bent šiąnakt jaustis puikiai,
nes tiesiog toks yra gyvenimas.
7. Chromatica II
Mano įvertinimas: 4/10
Dar vienas, vadinamasis intro, kuris smarkiai siejasi su pirmuoju. Visgi
pasidomėjau, ką autorė norėjo tuo pasakyti. Lady Gaga jautė, kad albumo dainos išreiškia
kelias skirtingas kryptis – meilę ir pyktį, smurtą ir švelnumą, todėl norėdama „sulipinti“
visas tas dalis pasitelkė intro jungtis. Visgi, manau, kad jos
eklektiškos, pernelyg nutolusios nuo šiaip harmoningos albumo eigos.
8. 911
Mano įvertinimas: 7.5/10
Devyni vienuolika yra ne tik telefono numeris Amerikoje, bet jau ir tam
tikras konspiracijos šalininkų pastebimas ženklas šioje realybės matricoje,
pavyzdžiu, Rugsėjo vienuoliktosios įvykiai arba kai kurie kiti iliuminati
ženklai jau seniai Lady Gagos, Madonnos ir kitų atlikėjų pasirodymuose ir dainose
naudojami. Nesileisiu į detales, tačiau neįmanoma nepastebėti, kad Lady Gaga
ištikima šiems ženklams, kaip kas pasakytų, šėtono garbinimo kultui... Visgi
vertinant dainą, galiu pasakyti, kad kur kas tai „ateiviškiausia“ savo
skambesiu daina, primena tam tikrus „ARTPOP“ albumo įvaizdžius, pavyzdžiui,
dainos „Venus“. Kur kas įdomesnė šios dainos istorija. Lady Gaga vartojo vaistus,
slopinančius psichinius sutrikimus. Be jų atlikėja sunkiai išsiverčia ir, kaip
pati interviu teigė, ne visada gali suvaldyti tai, kas vyksta jos smegenyse. Įrašinėdama
šią dainą, atlikėja pageidavo, kad studija būtų juoda, o pati užsidėjo peruką
ir bandė jaustis visai kitu žmogumi, kad tai atsispindėtų dainoje.
9.Plastic Doll
Mano įvertinimas: 7/10
Dar viena daina, kuri tiktų #metoo judėjimui. Pati atlikėja yra patyrusi
išprievartavimą, todėl dalis albume „prasimušančių“ dainos konceptų yra
susijusių su moters saviverte, feminizmu ir seksualiniu priekabiavimui. Manau,
ši daina pakankamai visumoje stipri, bet stipriausia – dainos žodžiuose.
10. Sour Candy (ft. BLACPINK)
Mano įvertinimas: 10/10
Taip! Mano mėgstamiausia daina savo skambesiu ir melodiškumu. Tai reklaminis
singlas, skirtas reklamuoti „Chromatica“. Galimas daiktas, kad jis sulauks ir
vaizdo klipą, nes tai viena klausomiausių internete „Chromatikos“ dainų. Visgi
daina ir jos konceptas buvo skirtas labiau jaunimo ir vaikų rinkai, tad neturėjo
įeiti į Lady Gagos albumą, tačiau atlikėja, bendradarbiaudama su Pietų Korėjos
merginų grupe BLACKPINK, taip pakeitė dainą, kad ji tapo tarsi „Chromaticos“ dalimi.
11. Enigma
Mano įvertinimas: 7.5/10
„Aš būsiu tavo enigma!“ Ilgą laiką Lady Gaga jau prieš „Chromatica“ vykdė „Enigma“
projektą, kada koncertuodavo gyvai Las Vegase pagal atskirą sukurtą šou. Vėlgi
dalis gyvenimo „nuėjo“ į albumo kūrimo konceptą. Visgi tai pakankamai „ateiviška“
daina, kuri labai tinka „Chromatikai“ tiek skambesiu, tiek žodžiais. Visgi visumoje
daina apie nepažįstamus du vienos nakties meilužius, kurie susitinka ir tas jų
vienos nakties susijungimas tampa enigma, taigi paslaptimi. Ar tai daina iš
dalies apie atsitiktinį sekso nuotykį? Nebūtinai.
12. Replay
Mano įvertinimas: 9/10
Aha... Labai įdomus priedainis! Sakyčiau, primena rusiškos čiastuškos leitmotyvus
ir skamba toje modernioje elektroninės muzikos aranžuotėje labai įdomiai,
netikėtai, šviežiai. Visgi paslaptis dainos tekste, kurioje Lady Gaga kalba
apie psichologinę traumą. Jos galvoje gyvena monstrai ir randai. Tai istorija
apie potencialų užpuoliką, prievartautoją su ginklu, kuris paliko skaudulį visam
gyvenimui. Akivaizdu, kad atlikėjai tai svarbi autobiografinė daina.
13. Chromatica III
Mano įvertinimas: 5/10
Neturiu, ką pridurti. Tiesiog pasakos motyvo intro. Pelenė tęsia
savo istoriją.
14. Sine From Above (ft. Elton John)
Mano įvertinimas: 5/10
Daina apie dvasinį sveikimą nuo patirtų kančių ir mums primestų iš aplinkos
nuodėmių. Galima sakyti, kad gydoma gėda ir kaltės jausmas, patirtos traumos.
Lady Gagai talkina jos ilgametis scenos draugas ir šiaip muzikos legenda Elton
John, kurie abu ne kartą atliko scenoje gyvus pasirodymus. Klubinės muzikos ritmai
ir daina, primenanti tarsi maldą, išpažintį, man asmeniškai kažkaip nesiklauso,
ypač E. John balsas „pjauna“ ne dėl to, kad blogai dainuotų, tiesiog jaučiu,
kad daina sukurta ir įtraukta į albumą veikiau iš bičiuliškų paskatų. Dainos
pabaiga iš tikrųjų, mano ausimis, „nupjovė grybą“.
15. 1000 doves
Mano įvertinimas: 6/10
Lady Gagos galybė yra jos menkume. Šioje dainoje ji akivaizdžiai
nevaizduoja jokios divos, o sako, kad yra palūžusi ir trokšta mūsų visų
palaikymo. Manau, kad toji visa menkumo pripažinimas yra dalis chromatiškos
atlikėjos gijimo proceso dalis ir ji randa tam patraukliai modernų skambesį,
bet visumoje savo skambesiu tai toli gražu nėra toji daina, kurios klausyčiausi
savo malonumui.
16. Babylon
Mano įvertinimas: 6/10
Daina, kuri, sakyčiau, savo žodžių turiniu nukreipta į atlikėjos santykį su
viešąja ir geltonosios spaudos erdve. Nors iš dalies „Babilonas“ žymi ir
senovės civilizaciją arba tolimą kosminę ateities planetą ir elgesio tam tikrus
standartus, visgi konceptas yra būti su kitu žmogumi, stebint Babilonui,
paneigti tam tikras paskalas ir apkalbas. Manau, šios dainos turinys susijęs su
subyrėjusiais atlikėjos santykiais. Visgi tiek žodžiais, tiek skambesiu, tai
nėra stipriausia daina albume. Ei, o kur lyrinės dainos? Šiame albume jos nėra
nė vienos, matyt, užteko albume „Taip gimė žvaigždė“?
Taigi visas albumas nėra toks prastas, kokio galbūt tikėjausi. Maniausi,
kad bus didelė monotonija, nes daugiau ar mažiau dainų tonai skamba vienodai,
kas žymi albumo koncepcijos harmoniją, tačiau tekstai, prieštaringumas,
atlikėjos išgyvenimai, kalbėjimas apie traumas, skausmą, susiskaldžiusį pasaulį
ir žmones gerokai pakeitė pažiūrį į „Chromaticą“. Suskaičiavus balus ir
vidurkį, „Chromatica“ pelnė iš manęs 6.96(daug balų numušė „Chromaticos“ intro).
Šįkart pateiksiu trumpus savo įspūdžius po antrojo vokiečių itin Netflix
platformoje populiarų serialą „Tamsa“ (angl. Dark), kuris
daugelį intelektualių (ir nebūtinai) žiūrovų buvo ilgą laiką prikaustęs prie
ekranų. Neseniai buvo pristatytas finalinis trečiasis sezonas, tačiau neturėjau
laiko (net per karantiną!) sužiūrėti antrojo sezono, tą padariau visai
neseniai, todėl šioje apžvalgoje apžvelgsiu nebūtinai objektyviai, veikiau savo
asmeninius pastebėjimus, bet galbūt ir jums bus įdomu paskaityti.
Pirmąjį sezoną teko matyti gal prieš kelerius metus, vos tik serialas
pasirodė, ir net nesitikėjau, kad toji atokaus vokiško miestelio istorija
pasirodys verta intelektualių ir net strateginių loginių skaičiavimų bei pamintijimų:
o ką čia aš iš tikrųjų žiūriu? Tuo metu „Tamsa“ tapo vienu įdomiausiu ir labiausiai
intriguojančiu serialu, kuris ilgai neišėjo iš galvos, tačiau, kai jau išėjo,
tai toks jausmas, kad su visais veikėjais ir siužetais, o atmintyje pasiliko
vien tamsa, tiesiog gero serialo įspūdis, bet kažin ar bebūčiau galėjęs
nupasakoti ką nors konkretaus apie veikėjus, jų susipynusias biografines
istorijas. Tą pajutau po kelerių metų pradėdamas žiūrėti antrąjį sezoną – nieko
nebeprisimenu! Neprisimenu nei veikėjų vardų, nei kas su kuo konfliktavo, kas į
kokį laikmetį pateko, kas kaip persipynė, todėl teko nemenkai suraukti kaktą ir
tikėtis, kas bežiūrint tiesiog vėl viskas bus labai aišku. Ko trūko? Kokių 10
minučių intro pirmojoje serijoje, kad primintų pačius svarbiausius
pirmojo sezono įvykius. Kai kada serialo kūrėjai tai daro, ypač sugrąžinę
serialą po ilgo laiko į eterį, tai tokio „perbėgimo“, kas vyko prieš tai, man
labai reikėjo.
Nesistengiu pasakyti, kuris sezonas geresnis, nes tai būtų absoliučiai
nereikalingas dalykas. Serialas yra tęstinis, įvykiai plečiami, kaip ir serialo
idėja. Šiame sezone sužinome apie mokslininkų aptiktą kunkuliuojančią juodąją materiją,
kuri siejasi realiai ir su dieviškąja Higso bozono dalele. Seriale tai tampa
portaliniu tuneliu per laikmečius, vis kažkodėl nukeliančius pirmyn arba atgal
kas 33 metus. Dėmesio centre išlieka pastatyta elektrinė, kurioje slepiamos
nuodingos atliekos, o iš tikrųjų – toji juodoji materija. Kitas portalas –
miške esantys urvai, kuriais galima patekti į ateitį arba praeitį. Na, ir
žinoma, dar nešiojamosios laiko mašinos.
Ar serialas įdomus savo veikėjų charakteriais? Nelabai! Tai ne draminis
kūrinys, kuriam svarbu būtų žmogaus esminiai dvasiniai pokyčiai, tačiau esama
ir šito, tačiau detaliai to neanalizuojama. Esminį įspūdį daro pasikeitę veikėjai,
kurie keliauja iš laiko į laiką ir bando užkirsti kelią netrukus įvyksiančiai
apokalipsei – viena iš laiko juostų yra būtent apie ateitį, kurioje gyvena
žmonės ekstremaliomis karinėmis išgyvenimo sąlygomis. Kitą vertus, visą laiką
galvojau, o kur visas likęs pasaulis, jei veikėjai „trinasi“ izoliuotoje
radioaktyvioje (tikriausiai!) erdvėje netoli elektrinės. Kodėl jie neemigruoja
toli iš tos zonos, tarsi visas pasaulis būtų toje miestelio vietoje? Galbūt
apie tai bus plačiau trečiajame sezone.
Visgi vienas įdomiausių personažų šiame sezone buvo iš 1987 metų kilusi
elektrinės viršininkė Klaudija, kuri susiduria su savo ateities versija,
pavadinta Baltuoju Šėtonu. Ji šiame sezone padaro esminį lūžį ir tampa tarsi
opozicija kunigui Nojui ir praeityje besislepiančiam Adamui. Akivaizdžios dvi
stovyklos, kurios trokšta nutraukti laiko kilpų ratus, o kai kas tiesiog trokšta,
kad visa tai tęstųsi iki begalybės. Kur kas mažiau mane jaudino jaunuolio Jono
meilės istorija, kuris vėliau taps apskrudusiu senu diedu, taigi ir pačiu didžiausiu visų
priešu. Nepaisant to, finalinėse serijose vidurinis Jonas vėlei grįžta į savo
jaunystės laikmetį ir susiranda mylėtą merginą, kuri pasirodo, besant jo kraujo
giminaitė.
Kraujomaišos atvejai išties stulbina, nes vaikai, pasirodo, yra savo tėvų tėvai,
tik jie kažkaip nusigavę į praeitį ir užmezgę seksualinius ryšius ne tik su
savo tėvais, bet ir seneliais, todėl kartais atrodo, kad žiūri vieną nesibaigiantį
(kartais romantizuotą) kraujomaišos nusidriekusį ratą per laikmečius. Šiame sezone
galiausiai pagrindiniai veikėjai sužino apie keliavimą laiku ir daugelis jau
gali atsekti, kas kieno giminaitis yra iš tikrųjų. Ne kartą žiūrėdamas šį
voratinklį pagalvojau, kokia beprotybė, jeigu viskas vyktų iš tikrųjų –
prarasti savo vaiką, kuris grįžo į praeitį arba sutikti jį senesnį už save patį,
ir žinoti, kokie likimai laukia jų mažylių...
Iš esmės serialas veikia kaip tam tikras laiko kubikas rubikas, kaip pasuksi
įvykius, tokią turėsi ateities versiją, bet kartais pakeisti įvykius beveik
neįmanoma, nes juos jau keiti pagal iš anksto (iš aukščiau?) suplanuotus
įvykius. Laukiama apokalipsė iš tikrųjų tėra tik dar viena galimybė sužinoti,
kas iš tikrųjų sieja visus tuos herojus. Galiausiai finalinėje serijoje
sužinome, jog egzistuoja ne tik laikmečiai, bet ir paralelinės tikrovės
versijos, todėl kelionės laiku ne tik pasikeičia, bet, galimas daiktas, tampa
kelionėmis per alternatyvias realybės. Kaip tai serialo kūrėjams pavyko perteikti
– tikras stebuklas!
Atrodo, kad viskas yra Jono jauniausiojo rankose. Jam reikia netapti apdegusiu
Adamu, išlikti ištikimu savo dabarties idėjomis, tačiau tai sunku, kai matai ir
kalbiesi su savo tolimos ateities versija. Atrodo, kad Jonas turi pasiaukoti ir
padaryti taip, kad niekada negimtų, tik šitaip jis galiausiai nutrauks laiko
kilpas. Bet ar tai įmanoma? Klausimas esminis: kuris iš mūsų norėtų niekada
nebegimti, netgi matydamas, kokiu ateityje gali tapti monstru? Moralė, pareiga,
atsakomybė.
„Tamsa“, mano akimis, yra absoliučiai rebuso pavidalo idėjinis serialas,
kurio didžiausias koziris yra pasakojimo struktūra, leidžianti pasvajoti ne tik
apie keliones laikus, bet ir pasibaisėti tų kelionių padariniais. Nepaisant visko,
šį sezoną „sukirtau“ kaip patiekalą. „Tamsa“, kaip ir anas sezonas, lieka iš
tiesų tamsus, nejaukus, išplečiantis vaizduotę, kalbantis apie grėsmę, kylančią
iš technologijų ir neatsargaus branduolinės energijos gavyba (čia galime
prisiminti Astravos elektrinę, statomą Vilniaus pašonėje). Taigi. Viskas su
šiuo serialu puikiai!
Graham Swift. „Regimybės“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020.
– 176 p.
Britų rašytojas Graham Swift (g. 1949) yra tapęs tikra klasika. Jo romanas
Vandenų žemė (1983) jau seniai įtrauktas į britų mokyklinę programą kaip
vienas svarbiausių romanų, pasirodžiusių po Antrojo pasaulinio karo ir, tiesą
sakant, mano akimis, tai geriausias kol kas skaitytas šio rašytojo kūrinys. Lietuvių
kalboje turime keturis jo kūrinius. Šiemet originalo kalba pasirodęs nė 200
puslapių nesiekiantis juvelyrinis romanas (norėtųsi sakyti „romaniukas“) Regimybės (angl. Here We Are)
dar net pusmečiui neprabėgus lietuviškai išverstas labai greitai – per kelis mėnesius
nuo pasirodymo! Iš anglų kalbos vertė patikima gurmaniškos grožinės literatūros
vertėja Rasa Drazdauskienė. Nežinau, ar vertėja, ar leidykla nusprendė kūrinio
pavadinimą pakeisti į Regimybės, nors turėjo skambėti Štai ir mes.
Paprastai nemėgstu, kai originalus pavadinimas pakeičiamas dėl rinkos dėsnių ar
dėl to, kad skamba klaidingai, nepatraukliai, tačiau šįkart lietuviškas
pavadinimas kaip niekad geresnis už anglišką variantą.
Jau ne kartą esu išreiškęs pagarbą ir meilę G. Swifto kūrybai. Jis nuostabus,
jautrus ir dvasiškai intelektualus rašytojas, kurį priskirčiau prie
gurmaniškosios literatūros kūrėjų. Šįkart
net Regimybių atgaliniame viršelyje minimos literatūrinės sąsajos ir
panašumai su Julian Barnes, Virginia Woolf, Kazou Ishiguro kūriniais. Nepastebėti
neįmanoma ir panašumų su rašytoju Ian McEwan, o gerai apsiskaičiusieji
britiškos literatūros, manau, suras dar ne vieną analogišką rašytoją savo
literatūrine verte prilygstantį Grahamo Swifto kūrybai.
Kalbant konkrečiai apie Regimybes, kuriose pasakojama šešto
dešimtmečio (taigi po karo pirmieji dešimtmečiai) britų iliuzionistų pasirodymų
asmeninės istorijos. Galima sakyti, kad tai istorija, kaip būdinga G. Swifto
kūrybai, primena rusiškąją lėlę matriošką. Viename sluoksnyje – meilės trikampis,
kitame – sceninis gyvenimas, dar kitame – pokarinės visuomenės atšvaitas. Trys knygos
veikėjai Ronis, Ivė ir Džekas – tai naujos kartos menininkai, kurie po karo
teikia džiaugsmą visko mačiusiems ir mirties baimę patyrusiems žmonėms, štai
pastarieji geidauja stebuklų. Veikėjai turi sceninius pseudonimus – Pablas,
Eva, Robinsonas, kurie knygoje tampa atskirais tapatybių rėmais. Romano pasakotojas
ne sykį, kalbėdamas apie realius ir išgalvotus įvykius, laviruoja tarp šių
tapatybių, kalambūriškai žaidžia vardais ir kuria tą trapų realybės ir sceninės
iliuzijos ryšį, kuris paprastam žiūrovui nematomas, o kartais, atrodo, kad
nematomas ir patiems veikėjams, tačiau puikiai matomas skaitytojams.
Romane daugiausia vietos skiriama apgaulingai Ronio tapatybei. Jo biografinė
istorija labai paprasta. Berniuką palieka atsaini ir motiniškų instinktų
stokojanti motina Agnesė Doloresa prižiūrėti to meto provincialiems turčiams
Erikui ir Penelopei, kol baigsis karas. Berniuko sąmonėje įsirėžė vienas
esminis vaikystės įvykis. Jūreivis tėtis jam padovanoja margaspalvę papūgą,
kurią motina parduoda nė neatsiklausiusi berniuko. Iš berniuko atimamas
paukštis, tam tikra tėvo simbolika, pažadas, kad viskas bus gerai. Vėliau šis
margaspalvis paukštis Pablas tarsi sugrįžta vaivorykštės pavidalu į magiškus
Ronio ir Evos pasirodymus. Veikėjas žino, kad jokie fokusai nebesugrąžins tėvo,
tačiau tam tikri simboliai sukuria iliuzijas, leidžiančias Roniui patikėti, kad
per juos galima bent akimirkai susigrąžinti tai, kas prarasta. Tokių simbolių,
pasikartojančių dėsnių Regimybėse ir apskritai G. Swifto kūryboje yra labai
daug.
Kaip ir romane Motinų sekmadienis, taip ir čia, autorius gręžiasi į
senatvę. Garbaus amžiaus sulaukusi Ivė, kuri išduoda Ronį ir išmaino jį į kitą
scenos partnerį Džeką, gręžiasi po 49 metų į praeities įvykius su tam tikru
apmaudu, jog ji galbūt pasirinko visgi neteisingai. Tiesą sakant, visame romane
tos priežastys, kodėl Ivė-Eva renkasi Džeką, o ne Ronį taip iki galo nėra aiškios. Dėl to, kad Ivės motinai labiau patiko Džekas? Dėl to, kad Ronio
vaikystės istorija sukėlė abejonių? Dėl to, kad pati išsigando laimės? Sunku pasakyti,
kodėl vieni žmonės išsižada laimės: ar jie jaučiasi pernelyg neverti, ar jie
suabejoja, jog pasirinks blogai? Tas susidvejinimo ir abejonių motyvas
naudojamas romane įvairiausiose lygmenyse ir tampa tam tikru regimybių metodu
kalbėti apie matomus ir neregimus dalykus gana dviprasmiškai. Istorijos pabaigoje
senutė Ivė nueina miegoti ir tarsi patiria dar vieną regimos ir neregimos
realybių plonytę voratinklio ribą – mirties ir gyvenimo, fizinio ir metafizinio
potyrio lygmenis. Fokusas tampa ne tik veikėjų pragyvenimo šou, bet ir
pasakotojo instrumentu nusakyti pasekmių ir priežasčių elementus, nulemiančius
veikėjų likimus.
Graham Swift
„Tamsoje ir būdamas, ir nebūdamas žiūrovu, jis kartais
pajusdavo, koks plonytis, koks dirbtinis yra tas prabangus, kerintis jį
gaubiantis pastatas. Prabangus? Uždekite visas šviesas ir netrukus, jis puikiai
žinojo, pasimatys, koks jis aptriušęs, koks nudrengtas, koks melagingas. Kaip viskas
čia priklauso nuo vaizduotės pastangų. Kartais jam pasirodydavo, kad per
žiūrovų aikčiojimus ir muistymąsi girdėti, kaip girgžda ir juda pats pirsas,
nelyginant didžiulis į dugną grimztantis laivas. Bet gal tik dėl to, kad jis
pats jautėsi skęstantis (p. 96).“
Dažnai išorinis vaizdinys ir atmosfera siejami su kokio nors veikėjo vidine
būsena, todėl G. Swiftas kuria dar vieną ploną realybių audinį: išorinis
pasaulis atliepia veikėjų vidinę būseną.
Kalbant apie prozos struktūrą, ji apgaulingai dinamiška. Retsykiais pasakotojas
„šokinėja“ tarp laikų, nuo vieno veikėjo biografijos pereina prie kito, bet visumoje
pasakojimas harmoningas, ramus ir mąslus. Bendroji knygos atmosfera visgi
susieta su karo ir pokario žmonių būsenomis, tuo slaptingu magišku virsmu, kada
prabudus iš siaubo tenka statyti gyvenimą ant pelenų iš naujo tiek fiziniame
plane, tiek dvasiniame. Virsmas, transformacija – tai magijos triukas, kuris
romane ir magiškas, ir nemagiškas; regimas ir neregimas. Autorius meistriškai
laviruoja šiuo dvilypumu ir visada skaitydamas tikiesi būti smarkiai apgautas,
tačiau tai tik dar vienas rašytojo fokusas – nesuteikti to, ko tikisi žiūrovas,
o šiuo atveju – knygos skaitytojas. Pasakotojas išlaiko paslaptis iki
paskutinio romano puslapio, suteikdamas vilties, kad magija, kad ir kaip ji
būtų suprantama kaip triukų ar akių dūmimo visuma, visgi egzistuoja už racionalių
pasaulio vaizdinių. Stebuklai esti už šou elementų tol, kol žmogus tiki, visai kaip
Ivė, kuri senatvėje bando teisingai išberti vyro pelenus – tai ir neaišku, ar
ji visą gyvenimą mylėjo vien tik Ronį, o gal ir Džeką – abu vienodai ir kartu
šiek tiek skirtingai? Galiausiai pats geriausias dalykas, kad į tokius
klausimus pasakotojas nepateikia konkrečių atsakymų, nes pateikus racionalius
apibendrinamus būtų sutrikdytas pats stebuklas – nežinoti, kas ir kaip vyksta
su mūsų jausmų pasauliu.
Nereikia pamiršti, kaip sakė burtininkas Erikas mažajam Roniui, kad yra
burtų lazdelė ir nėra burtų lazdelės. Interpretacija galima tokia: tikrasis stebuklas
vyksta, kai priverti tikėti žmogų, jog šiame gyvenime viskas įmanoma, o lazdelė
be vidinės žmogaus galios paveikti stebintįjį yra niekinė, tik medžio
sudžiūvusi šakelė. Akivaizdu, kad didžiausios šios knygos magas tampa
pasakotojas ir už pasakotojo esantis G. Swift talentas fokusuoti literatūrine
burtų lazdele taupiai ir lengvai. Nors rašytojo tekstą apibūdinčiau kaip
eleginį, minorinio tono pasakojimą, kur nebūna laimingų pabaigų, tačiau būna
gražios ir jaudinančios pabaigos. Tai autorius, kuris sukuria vidinį pasakojimo
ritmą, tam tikrą nutrūkstantį ir susijungiantį kaskart vis kitaip pasakojimo
metodą, sudurstytą iš asociacijų ir pasikartojimo aido, todėl kartais atrodo, kad
skaitai tam tikrą verlibru užrašytą prozos variantą.
Skaitydamas ieškojau sąsajų, su kuo dar galėčiau palydinti Regimybes.
Tas viešasis šou spektaklis man priminė D. Grassman Užeina kartą arklys į
barą bei, sakykime, Christopherio Nolano filmą Prestižas, kuriame du
magai kovoja ne tik dėl idėjų, bet ir dėl vienos moters, tačiau Graham Swift
visa tai daro kur kas subtiliau, švelniau, plastiškiau ir taupiau. Gražus romanas,
kurį galima perskaityti per vieną vakarą, bet galima skaityti ir visą savaitę,
tad kiekvienas išgyvens jį savaip. Na, o aš šį kūrinį atsiminsiu kaip dar vieną
kruopštų, gerai idėjiškai perteiktą pasakojimą, pasižymintį autoriaus išmone,
jautrumu ir elegantiška literatūros laikysena.
Pirmadienio rytas prasidėjo dar lovoje. Netyčia į socialinio tinklapio
srautą kažkaip išlėkė naujausias Beatos Tiškevič tekstas iš jos asmeninio
tinklapio, kuris, pasirodo, besąs labai įdomus ir labai koreliuoja su tuo, ką
paskutiniuoju metu išgyvenu ir apie ką dažnai susimąstau: apie pagarbą sau ir
savivertės stiprinimą, nebe norą įtikti kitiems, bet patikti toks, koks esu
sau.
Visą Beatos Tiškevič straipsnį galite perskaityti ČIA.
Straipsnyje tinklaraštininkė vartoja anglišką terminą gaslighting, kuris iš
esmės reiškia, kad kiti žmonės norėdami, kad jaustumeisi gerai, ima „raminti“ pildami
dar daugiau žibalo į ugnį, nes toks elgesio modelis vyrauja iš kartos į kartą.
Šioji B. Tiškevič citata yra tik pavyzdys, kaip raminti žmonių nereikia, nes
jie viduje ima neigti savo tikruosius jausmus ir tai dar labiau prisideda prie
savęs menkinimo. Pats tai esu patyręs ne kartą, užduot gavęs palaikymą,
galiausiai esu „apipiltas“ tų baisių klišinių frazių: „Nesusireikšmink, juk
nieko nenutiko; Ko čia prisigalvojai?; Išmok priimti kritiką.“ Bet juk net ne
kritiką reikia išmokti priimti, o tam šalia esančiam surūgusią tavo nuotaiką.
Rekomenduoju apie gaslightingą paskaityti daugiau. Labai įdomu.
„Monstrų universiteto“ (2013) kūrėjas Dan Scanlon dar šiemet pristatė
naujausią savo animacinį darbą visai šeimai „Pirmyn“ (angl. Onward)
(2020), kuriame vėlei remiasi fantastiškomis, mitologinėmis ir siaubūnų bei
pabaisų pasaulio keistenybėmis, kurios turi labai didelių panašumų su žmonių
civilizacija. Esminė šios istorijos dilema: praeities pasaulio stebuklus
išstūmė išmaniosios technologijos, tingus, pernelyg paprastas ir primityvus „žmogiškasis“
gyvenimas, kada su laiku pamirštami magiški ir nuotykių adrenaliną teikiantys
pavojai.
Ar tai filmas apie didvyrius? Tam tikra prasme taip. Visumoje turime gana
primityvoką naratyvą: paauglys ilgėsi mirusio tėvo, tačiau gyvenime ir
mokykloje jaučiasi nevykėliu ir nepasitikinčiu savimi. Hario Poterio efektas,
tik kažkaip Poteriui pavyko išvengti to susikūprinusio nykaus paauglio
įvaizdžio, o štai animaciniame pasaulyje vis dar gajus pilkiaus
įvaizdis. Ko reikia, kad jaunuolis įgautų pasitikėjimo savimi? Ogi kokių nors
išbandymų, pavojų, nuotykių, kuriuose jis sau įtikėtų esąs nepakartojamas. Taigi
turime didaktinę pamokėlę vaikams, kad viskas šiame pasaulyje įmanoma, tik
reikia... rizikuoti, išeiti iš komforto zonos. Kaip filme rizikuoja pagrindinis
veikėjas, tiki savo jėgomis... ir visas kitas nuvalkiotų nuotykių aistros
prifarširuotas minčių lietus, kokį galime visur pamatyti. Lyg ir nieko naujo. Jeigu
atidžiai pažiūrėsime, filmas gan vidutiniškas, naujų idėjų vargiai ar čia
rasite, o tuo labiau nesitikėkite, kad filmas pamokys ar įkvėps ko nors naujo,
bet galiausiai tai tampa labiau pramogos dalimi ir senų tiesų priminimu. Tačiau, metams bėgant, darosi akivaizdu, kad realybė, kada nevykėliai tampa miestelio
didvyriais, lieka alternatyviosios realybės dalimi, todėl galima įstrigti tame
dirbtiniame dirbtinų didvyrių pasaulyje, tad vaikams gal derėtų paaiškinti, su
kuo realiai valgoma druska. Kitą vertus, mums tėvai neaiškino, kodėl žalinga
rūkyti, kai rusiškame „multike“ vilkas dūmydavo gaudydamas zuikį, ir užaugome
pažindami pasaulį be moralizavimų ir aiškinimų.
Visgi grįžtu prie filmo turinio. Esminis filmo naratyvas yra dviejų
skirtingų brolių draugystės išbandymas, tempiant makabriškai mirusio tėvo
kojas. Jiedu naiviai bando atgaivinti viso mirusio tėvo projekciją burtais, kol
nenusileido saulė. Meilės ryšys yra atraminis ir esminis, jis vienija visą
šeimą, jis ir moralės, ir laimės katalizatorius, būdas atsikratyti „įsiėdusių“
baimių. Gražus pasiaukojimas pabaigoje gali pravirkdyti, (tiesą sakant, „aprasojo“
ir mano akys), netgi suvokiant, kad realybėje taip nebūna ir viskas tiek
primityvu, kad belieka tik pavydėti ir guosti save, jog banalybės vis
dar gali įkvėpti suaugusius žiūrovus ne ką mažiau nei „Kino pavasario“ unikalios kino juostos. Šiaip mėgstu tokią
animaciją. Filmukas vertas vakaro su šeima, nors, sakau, stebuklų nesitikėkite.
