Filmas: "Kaupikai" / "Hoard"

Sveiki,

 

Vienas iš rekomenduojamų filmų buvo šiųmetėj Kino pavasario programoje filmas „Kaupikai“ (angl. Hoard) (2023), kurį režisavo Luna Carmoon. Apie kaupikus kaip sudėtingą sutrikimą esu girdėjęs komercinėje amerikiečių dokumentinėje realybės šou laidoje, panašioje į mūsų „TV pagalba“. Amerikiečiai (dažniausiai suaugę vaikai) išsikviečia kaupikų valytojus su kameromis, gėdingai filmuoja prišnerkštus ir sąvartynus primenančius namus, o tuo metu tėvai ašaroja dėl kiekvienos priverstinai išmetamos šiukšlelės, kurią manę kada nors tikrai panaudosią. Pasižiūrėkite, manau, dar rodo lietuviškai per kažkokį kanalą. Maždaug to tikėjausi ir iš paties filmo „Kaupikai“ – analogiškos tos amerikietiškos realybės alternatyvos. Buvo šiek tiek ir jos.

 

Istorija pasakoja apie sutrikusią Marijos mamą, kuri pasižymi infantiliais optimizmo protrūkiais ir visko, kas blizga, bet iš esmės jau yra šlamštas, kaupimu. Mergaitė besąlygiškai priima mamą, nes iš jos pačios mokykloje tyčiojasi, todėl keistuolė mama su savo neregėta fantazija ir vaikiškomis dainomis yra jos paguoda, o šiukšlių kalnai ir lakstantys gyviai bei smarvė – apsauga nuo brutaliai disciplinuoto pasaulio. Galiausiai motina išveža į psichiatrinę, o Mariją užaugina geroji kaimynystės moteris, kuri po savo stogu glaudžia ir trisdešimtmetį Maiklą. Po daugel metų Marija gauna motinos pelenus, tačiau kvaišindamasi narkotikais su kur kas vyresniu Maiklu, ji nebeskiria, kur yra tikrovė, o kur praeities atšvaitai, išnirę iš pasąmonės, todėl režisierė pasitelkia keistą, kone psichodelinį pasakojimo būdą, atkarodama savaip vaikystės vaizdavimo etapus.

 

Visgi žiūrovas iš pradžių nelabai supranta, kodėl Marija kartu su Maiklu ryja motinos pelenus, kodėl jie taip nuožmiai ir smurtiškai bei erotiškai bendrauja, kai tuo tarpu Maiklo sužadėtinei liko iki gimdymo ne tiek ir daug. Visgi tai geras režisierės būdas sulipinti pakrikusią Marijos tikrovę, užgožtą prasiveržiančio psichologinio skausmo su kvaišalais. Maiklas irgi keistuolis, kuris taip pat priima pamišėliškus Marijos elgesio būdus kaip dalį erotinio fetišizmo, nes toks sulaukėjimas ir vaikų žaidimai jį jaudina, jis priklausomas nuo jos siautėjimo.

Visgi filmas kraupiai sudėliotas, kada maniakiški kaupimai paaiškina poreikį išreikšti esminius praradimus, kuo daugiau vienatvės ir pažeidžiamumo, tuo norisi daugiau aplink save turėti daiktų, o šiame sutrikime labiausiai išryškinamas motinos ir dukters ryšys, kuris normaliems ir socialiai integruotiems visuomenėje gali pasirodyti kraupus. Visgi režisierė randa savitą meninį priėjimą prie šio sutrikimo, jai padeda tam tikros netikroviškos ir itin teatralizuotos bei šiaip žiūrovą verčia klausti (kas čia dabar vyksta?) scenos, kurios tik iš pirmo žvilgsnio neatitinka tikrovės, bet galų gale viskam per detales iškyla pasąmoniniai pasikartojantys paaiškinimai. Marija apsvaigusi bando kartoti savo mamos programą, kad vėl pasijustų saugi ir maža, bet bėda tame, kad Marija visai kitas žmogus, tad kas atsitiks, kai vieną dieną narkotikų poveikis baigsis ir teks suvokti, kad šiukšlės – tai ne motinos apkabinimai? Šiaip skaudus filmas, kuriame maža komiškų dalykų, tačiau papasakota išradingai, man patiko.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela