Knyga: Antonas Čechovas "Trys seserys"

 Antonas Čechovas. „Trys seserys“ – Vilnius: Obuolys, 2019. – p. 144.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Žinote, kas buvo įdomiausia skaitant rusų dramaturgijos klasiko Antono Čechovo (1960-1904) dramą Trys seserys (rus. ТРИ СЕСТРЫ )? Mano paties santykis su rusų literatūra, kurią iš esmės labai mėgstu, tačiau susiduriu su kitų požiūriu, kad viskas, kas traktuojama kaip rusų kultūra, reikia rauti su šaknimis. Tiesa, nebežinau, ar berodomas Rimo Tumino puikiai pastatytas spektaklis Trys seserys (anuomet jis buvo pirmasis pamatytas dramos spektaklis Nacionaliniame dramos teatre) pagal to rašytojo pjesę, tačiau įtariu, kad atsiranda kažkoks baisus ir tamsus lietuvių pasimėgavimas trinti ne tik istorinius ženklus, bet ir „tinkamai ir kai kam patogiai“ išakėti kultūros lauką, kuriame liktų tik tai, kas atitinka „teisingas“ politines pozicijas. Jeigu būrys intelektualų ir politikų „nuleidžia“ iš tribūnų požiūrį, jog rusų literatūra yra vos ne būdas palaikyti Putiną, o ją pasigavę žurnalistai išeskaluoja po viešąsias erdves teigiama konotacija, tada tampa natūralu, jog tie, kurie mano kitaip, yra niekinami ir politizuotai subordinuojami.

 

Labai geras šitai subordinavimo programai pavyzdys yra Balys Sruoga, kuris išvertė šią pjesę į lietuvių kalbą. Vertėjas puikiai žinojo, kaip veikia invazinė carinė valdžia, kiek vargo teko patirti knygnešiams, rašytojams, kultūrininkams būnant carinės Rusijos imperijos sudėtyje ir kuo baigėsi pasipriešinimai XIX a. Bet net ir jis sutiko versti Tris seseris, nes tikriausiai užteko smegenų skirti gerą literatūrą nuo politinio konteksto ir suvokti, – juk B. Sruoga ir pats buvo dramaturgas, statė spektaklius! – kad visgi ne viskas juoda, kas juodai viešai dažoma. Skaitydamas Tris seseris nepalioviau galvoti, kokia siaura, kartais itin idiotiška mūsų viešoji erdvė, kurioje piešiama tik viena tiesa, o visa kita uždažoma juodai. Man tai byloja ne apie laisvą Lietuvą, o apie laisvės imitavimą. Deja, dėl to labai liūdna.

 

Apie kitokią laisvę A. Čechovas pasakoja per vieną savo garsiausių pjesių seserų Olgos, Mašos ir Irinos gyvenimo istoriją keturių veiksmų dramoje. Po tėvo mirties seserys turi prisiimti atsakomybę kurti savo likimą, tačiau bėgant metams tas likimas slysta joms iš rankų, dūžta likimai ir žlunga viltys. Oskaras Koršunovas knygos įžangoje gerai pastebėjo, kad dramaturgui itin buvo svarbu pabrėžti veikėjų amžių, o pjesėje bėgantis laikas iš esmės išsunkia gyvybines galias ir žmonės miršta nieko gyvenime nenuveikę, nes gyvenimas tiesiog per trumpas laukti. Būtent seserys tą ir daro, jos laukia, kol pagaliau išvyks į Maskvą, kol susiras vyrus, kol atkris sunkūs darbai, kol laimė pati kaip nors ateis į jų gyvenimus, tačiau per pjesės pokalbius tampa aišku, kad viskas iš aiškaus naivumo, rusiško romantizmo pajautos, kuri neatitinka racionaliai sustyguotos tikrovės: kad laimė atsirastų, reikia veikti. Nors veikėjai aristokratai nuolatos tauzija apie darbą, kad darbas išgelbės juos ir pasaulį, idiliškai nuteikia šiaip jau poniškai auklėtas seseris, tačiau darbas jas išsekina, susendina, atima gyvenimo džiaugsmą.

Antonas Čechovas

 

Iš vienos pusės, galima sakyti, kad pjesė apie idiliškus aristokratus, naivias moteris ir prasilošusį brolį Aleksėjų, Natašą, susirūpinusią vaikais, apie intelektualiai šnekančius pulkininkus ir daktarus, jie kalbasi, geria arbatą ir gyvenimas praeina pro jų lūkesčius ir viltis. Senstelėjusios ir bėdų bei buities išsekintos seserys taip niekada ir neišvyksta į Maskvą. Net ir jauniausioji Irina, pati naiviausia ir, rodos, šviesiausia, pasiduoda ir pasikeičia – tampa niūri ir mąsli kaip ir likusios seserys.

 

Nors ši puiki pjesė ir apie anų laikų Rusiją (pati pjesė išleista 1901 m.), tačiau veikėjai samprotauja ir savaip pranašauja apie ateitį. Dabar galime „pasimatuoti“ Čechovo pjesės veikėjų prognozę.

 

„VERŠININAS

Apie ką? Pasvajokime... pavyzdžiui, apie tą gyvenimą, kuris bus po mūsų, praėjus trims šimtams metų.

 

TUZENBACHAS

Ką gi? Po mūsų žmonės skraidys ore balionais, nešios kitokius švarkus, gal atras šeštąjį pojūtį ir ištobulins jį, bet gyvenimas liks toks pat – sunkus, pilnas paslapčių ir laimingas. Ir po tūkstančio metų žmogus taip pat dūsaus: „ak, sunku gyventi!“ – ir visai kaip dabar bijos ir nenorės mirti (p. 59-60“.

 

Ir išties, kai pabaigi skaityti A. Čechovo Tris seseris, įtariu, lygiai taip pat ir kitas jo dramas, lieka kažin koks amžinas kirbėjimas, jog buvai anoje epochoje, pajutai vaizduojamų veikėjų beviltišką pasipriešinimą likimui ir tas būsenas labai lengvai atpažįsti savo gyvenime. Gyvenimas dažnai nuvilia, o optimizmas, jeigu nepavirsta aklu pesimizmu, tai vis tiek linkęs išgaruoti ir žmonės tampa labai realistiški ir racionaliai pragmatiški. Ar tai galėtų būti kaip Vyšnių sodas apie laimės praradimą? Galbūt. A. Čechovas niekada savo dramomis nenorėjo įtikti niekam, tai iš dalies galima suvokti kaip protestą prieš tuometinę santvarką, nors rašytojui paprasčiausiai rūpėjo gyvenimiškoji tiesa. O. Koršunovas apie A. Čechovą sako: „Rašydamas veikiau suvokė kaip pareigą sakyti tiesą. Statyti Čechovą – tai diagnozuoti mūsų dabarties ligas, sielos podagras, intonacijomis dirbant tarsi skalpeliais, nes kiekviena čechoviškos dramaturgijos akimirka yra likimo metastazė (p. 5).“ Ar neironiška, jog atsisakydami rusų literatūros kaip kultūros dalies, kuri anuomet buvo viena iš formų priešintis tikrovei ir santvarkoms, mus pačius iš tikrųjų dažnai diagnozuoja kaip besivaikančius vienos mums „suinstaliuotos“ tiesos kvailius?

 

Jūsų Maištinga Siela