Sveiki,
Šiemet Scanoramos festivalyje klasikinėje sekcijoje „Naujienos
iš šiaurės“ pristatoma trileris apie vyrų pasaulį „Medžiotojai baltame lauke“
(šved. Jakt) (2024). Pamačiau anonsą ir aprašą, ir man iškart
patiko. Tikėjausi įtempto ir tamsaus psichologinio trilerio, atskleidžiančio
žvėriškąsias vyro puses unikaliomis konkurencingomis sąlygomis, tačiau gavau
šiek tiek kitokį variantą.
Filmą režisuoti imasi švedų režisierė Sarah
Gyllenstierna ir kalba ji apie vyrų (ne)draugystės pasaulį. Tai nėra klasikinis
trileris. Veiksmas vyksta atokiame švediškame miškų vienkiemyje, kur
automobiliu atvyksta du draugužiai pas trečiąjį. Naujokas nori išmėginti
medžioklę, o labiau pažengę jo draugai lyg ir bando iš jo tyčiotis, „pakrikštyti“
susitepant krauju rankas. Vyrai vakare aristokratiškai geria vyną ir doroja
medžioklės mėsas, o iš ryto vėl leidžiasi šaudyti ančių ir elnių, kol vieną
dieną nė vienas nieko nenušauna. Galiausiai vyrams taip apsisuka smegenys, kad
jie pradeda žaisti savo pačių gyvybėmis ir nustato taisykles, kaip jie vienas
kitą medžios miške ir šaudys vienas į kitą tikromis kulkomis...
Pradėkime nuo to, kad filmas gerai pastatytas, tačiau
viskas abejotina arba neįtikinama iki galo. Vyrų režisieriai dažnai kaltinami,
kad moteris jie savo kine pernelyg dažnai vaizduoja kaip kokias seksualias viliokes
arba jau visiškas daugiavaikes matronas ir puodų verges. Režisierė pasuko
truputį irgi feministiniu ir klišiniu rakursu – veikėjai absoliučiai pusdebilai,
kuriems svarbu pakelti vienas prieš kitą savivertę, pasidemonstruoti, tapti
medžioklės karaliais ir pasipuikuoti – žodžiu, įrodyti savo vyriškumo
standartus, siejamus tradiciškai su brutalumu ir bebaimiškumu. Vyrai čionai staugia,
išgėrinėja ir elgiasi kaip kokiame Holivudo standartiniame filme apie
prisigėrusius sadistinius studentus, nejaučiančius pagarbos ir ribų. Galiausiai
vyrukai prisižaidžia ir pyškina vienas į kitą kulkas, bet ne šiaip sau, bet taip,
kad kitą dieną atsikėlę žaizdoti ir prakiurę, tiesiogine to žodžio prasme, jie
vis tiek nenutraukia savo beprotybės. Klausimas kyla tik vienas – kodėl? Čionai
prisiminiau „Bado žaidynes“, nes principas išgyvenimo labai paprastas – tai teikia
adrenalino ir pažadina gyvasties impulsą. Dažniausiai vidutinio amžiaus vyrai
visuomenėje prigesę, „įsisūdę“ į socialinius darbinius reikalus, mechaniškai
atlieka savo veiksmus, o laukinėje gamtoje atsiveria išgyvenimo instinktas ir
jis, nors ir žiaurus, tačiau leidžia pasireikšti panykusiems išgyvenimo prigimtiniams
instinktams. Kiek tai susieta su lytiškumu ir hormonais – nežinau.
Galiausiai filmas kažkuo lyg ir rimtas, bet kartu turintis
satyros poskonį. Pagrindinis veikėjas tikriausiai dėl prisiskintų nuodingų
žolelių patiria psichodelinius reginius, atrajoja kažkokius vikšrus, tačiau
kartu leidžiasi į girią žaisti mirties žaidimų. Nesu tikras, ar man filmas
patiko, jis, sakyčiau, šiek tiek prailgo, nes tos įtampos, prie kokios
trileriuose esame pripratę, nėra. Idėjinis filmo matmuo koreliuoja su pernelyg
šabloniškais ir primityvokais vyrų charakteriais, todėl jų asmenybės dvelkia
karikatūromis, nei žmogiškumu. Idėja lyg ir aiški – Žanas Žakas Ruso sakė „Atgal
į gamtą!“, nes ten tampame tikri. Bet ar tikrai tas tikrumas pasireiškia būtent
tokiu būdu, kaip tą iš savo reakcijų ir baimių bando išgauti šie vyrukai? Man kelia
daug klausimų.
Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 5.0
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą