Sveiki, skaitytojai,
Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“
(2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią
kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The
Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius
projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris,
mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį
technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame,
kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš
kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes
bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau
tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo
istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip
esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus
pačius.
Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E:
Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi
laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų
poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą
netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo
ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz
laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos
komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol
tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir
jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa
nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.
Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo
super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai
supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški –
priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš
prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis
filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi
žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio
koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet
tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai
susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną
ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje
daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio
intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie
kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir
pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti
skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai
pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi
filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ –
gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė
prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio
žanro filme.
Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 8.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą