Serialas "Namelis prerijose" / "Little House on the Prairie" (TV series 1974–1983)

 Sveiki!
 
Toliau tęsiu 90-ųjų rodytų serialų apžvalgas ir vienas iš jų, kurio tikrai jaunoji Z arba Alfa kartos nėra nei girdėjusios, nei mačiusios. Aš tą serialą puikiai prisimenu iš vaikystės! Tikrai tada buvau pradinukas, o „Namelis prerijose“ (angl. Little House on the Prairie) buvo rodomas per Lietuvos televiziją vakarais (dabar nepasakysiu, ar vien tik savaitgaliais, o gal ir šiokiadieniais). Kokie tai galėjo būti metai? Tai tikrai turėjo būti 1995-1996 metai ir jį rodė bent jau kelerius metus.
 
Vėliau būtent ši serialo versija buvo ne kartą per LRT pakartota dieninėje programoje. Tai vienas iš tų amerikiečių serialų, kuris buvo rodomas jau atgavus Nepriklausomybę ir beregint Lietuvoje tapo populiarus kaip vakarietiškas produktas. Apie prerijas, vadinasi, apie JAV dar senesnius laikus, tikriausiai vaizduojančius XIX amžių ir šiek tiek priminė vėliau pradėtą per TV3 rodyti „Daktarė Kvin“, kuris Lietuvoje anuomet kaip ir „Namelis prerijose“ buvo labai populiarūs, nes iš Vakarų, nes atsvėrė tuos beprotiškai vienas į kitą panašius serialus iš Lotynų Amerikos. Nepasakyčiau, kad anuomet man šis serialas stebino ar labai jau patiko, nes pamenu, kad įsitraukdavau, ypač į pirmuosius sezonus, nes nebuvo labai ko per televiziją pasirinkimo. Nieko nuostabaus, tebuvau vaikas, kuris labiau laukdavo kokio nors animacinio filmuko, nei vaidybinio serialo apie ūkininkus laukuose. Šiame įraše aptarsiu šio serialo fenomeną, aktorius, filmavimo užkulisius ir vėliau pasirodžiusius šio kultinio serialo perdirbinius.
 
SERIALO „NAMELIS PRERIJOSE“ PRODUKCIJA
 
Amerikiečių televizijos serialas „Namelis prerijose“, tapęs vienu ryškiausių šeimos dramų pavyzdžių televizijos istorijoje (skamba išties įspūdingai, ar ne?), savo kūrybinį kelią iš tikrųjų pradėjo nuo dviejų valandų trukmės bandomojo filmo, eteryje pasirodžiusio 1974 metų kovo 30 dieną. Po sėkmingo starto NBC televizijos tinklas užsakė visą serialą, kuris reguliariai buvo transliuojamas nuo 1974 metų rugsėjo 11 dienos iki 1983 metų kovo 21 dienos. Per visą šį laikotarpį žiūrovai išvydo devynis sezonus, per kuriuos buvo sukurtos 204 serijos, o paskutiniame etape serialas buvo pervadintas į „Namelis: nauja pradžia“. Oficiali serialo istorija baigėsi 1983 metais, tačiau vėliau, 1983–1984 metų sezone, buvo sukurti trys specialūs televizijos filmai, kurie užbaigė pagrindines siužetines linijas ir atsisveikino su herojais.
 
Serialo pagrindas – garsi autobiografinė Lauros Ingalls Wilder knygų serija apie XIX amžiaus pabaigos gyvenimą Amerikos Vakaruose, pasakojanti apie Ingallsų šeimos kasdienybę Minesotos valstijoje. Nors prieš šią garsiąją 1974 metų adaptaciją nebuvo sukurta jokios itin reikšmingos ar visame pasaulyje atpažįstamos draminės versijos teatruose ar kine, knygų populiarumas suteikė puikų pagrindą televizijos projektui. Scenaristai, vadovaujami prodiuserio ir aktoriaus Michaelo Landono, nors ir rėmėsi knygomis, seriale dažnai įtraukdavo naujų veikėjų bei situacijų, kurios suteikdavo daugiau draminio svorio ir plėtojo siužetą per devynerius metus.
 
Pagrindiniu serialo kūrėju tapo Michaelas Landonas, kuris ne tik atliko Čarlzo Ingallso vaidmenį, bet ir buvo vienas pagrindinių režisierių, surežisavęs net 87 epizodus. Prie režisūros prisidėjo ir kiti patyrę profesionalai, pavyzdžiui, prodiuseris Williamas F. Claxtonas bei aktorius Victoras Frenchas, vaidinęs poną Edvardsą. Jų dėka serialas išlaikė vientisą, emocingą ir pamokantį toną, kuris tapo „Namelio prerijose“ prekės ženklu, nors kai kuriais atvejais scenaristai leido sau istoriškai netikslių laisvių, kurios vėliau tapo atpažįstamomis detalėmis įdėmiems žiūrovams.
 
Filmavimo aikštelės buvo parinktos stengiantis kuo geriau atkartoti prerijų peizažą, nors tikrovėje didžioji dalis eksterjero scenų buvo filmuojama „Big Sky Ranch“ rančoje Simi slėnyje, Kalifornijoje. Nors vaizdai turėjo priminti Minesotą, žiūrovai dažnai galėjo pastebėti Kalifornijai būdingą kalvotą vietovę, kuri skyrėsi nuo plokščių vidurio vakarų lygumų. Interjero scenos buvo filmuojamos „Paramount“ studijoje Los Andžele, kur buvo pastatyti jaukūs Ingallsų namų ir kitų miestelio statinių dekoracijų interjerai.
 
Aktorių atranka buvo vykdoma siekiant surasti charizmatiškus ir organiškus personažus, o daugelis vaikų aktorių į serialą atėjo būdami labai jauni ir užaugo tiesiog filmavimo aikštelėje. Melissa Gilbert, įkūnijusi Laurą Ingalls, užaugo kartu su savo personažu, kas suteikė serialui natūralumo ir autentiškumo. Kiti personažai, pavyzdžiui, Carrie Ingalls, buvo vaidinami dvynių (Lindsay ir Sidney Greenbush), siekiant palengvinti intensyvų filmavimo grafiką ir laikytis darbo su vaikais taisyklių, tačiau tokie sprendimai kartais keldavo iššūkių dėl jų vaidybos įgūdžių raidos.

 
Per ilgą serialo gyvavimo laikotarpį kai kurie aktoriai buvo keičiami tik tada, kai tai diktavo siužetinė logika arba aktorių asmeninės aplinkybės. Pavyzdžiui, serialui progresuojant, buvo pristatomi nauji personažai, tokie kaip Albertas, Džeimsas ar Kasandra, siekiant išlaikyti žiūrovų susidomėjimą vaikų siužetinėmis linijomis, kai pradiniai personažai jau tapo suaugusiais. Visgi, pagrindinė Ingallsų šeimos branduolio sudėtis išliko gana stabili, todėl žiūrovai suaugusius aktorius ir jų vaikus matė bręstant natūraliai, kas tapo viena iš didžiausių šio serialo vertybių.
 
Serialas baigėsi 1983 metais ne tik dėl mažėjančių reitingų, bet ir dėl to, kad Michaelas Landonas nusprendė pasitraukti iš pagrindinio aktorių sąrašo, kas iš esmės pakeitė visą projekto dinamiką. Nors po „Namelio prerijose“ bandyta pratęsti istoriją su „Naujos pradžios“ koncepcija, ji nepasiekė tokios didelės sėkmės kaip pagrindinis serialas. Visas kūrybinis procesas, pradedant lokacijų paieškomis Arizonoje ir Kalifornijoje bei baigiant atsisveikinimu su „Big Sky Ranch“ setais, išlieka svarbia televizijos klasikos dalimi, iki šiol menama dėl savo gebėjimo perteikti paprastas, bet universalias žmogaus gyvenimo tiesas.
 
PAGRINDINIAI „NAMELIS PRERIJOSE“ AKTORIAI IR JŲ SUSIKLOSTĘ LIKIMAI

 
Michael Landon (Čarlzas Ingallsas)
 
Michaelas Landonas (1936-1991) buvo ne tik pagrindinis serialo aktorius, bet ir jo kūrybinis variklis, ėjęs vykdomojo prodiuserio, scenaristo ir režisieriaus pareigas. Jo suvaidintas Čarlzas Ingallsas tapo amerikietiškos tėvystės simboliu – stiprus, sąžiningas, atsidavęs šeimai ir visada pasiruošęs įveikti bet kokius iššūkius dėl savo artimųjų. Aktoriui šis vaidmuo buvo itin svarbus, nes po ilgalaikio darbo „Bonanza“ seriale, jis troško sukurti kažką šilto, moralumą puoselėjančio ir šeimos vertybes pabrėžiančio. Landonas garsėjo savo griežta darbo etika ir tuo, kad filmavimo aikštelėje buvo itin reiklus, tačiau kartu ir labai artimas su savo „šeima“, su daugeliu aktorių palaikęs ryšius iki pat gyvenimo pabaigos.
 
Asmeninis Landono gyvenimas buvo spalvingas, lydimas ne tik sėkmės, bet ir viešų skyrybų bei įvairių spekuliacijų. Jis buvo vedęs tris kartus, o jo santykiai su kolegomis ir šeimos nariais dažnai patekdavo į bulvarinės spaudos akiratį. Paskutiniame gyvenimo etape aktorius susidūrė su sunkia sveikatos būkle – 1991 metais jam buvo diagnozuotas kasos vėžys, apie kurį jis atvirai papasakojo visuomenei. M. Landonas mirė 1991 m. liepos 1 d., būdamas 54 metų, o jo netektis buvo skaudžiai sutikta milijonų gerbėjų visame pasaulyje. Nors jis išėjo anksti, jo palikimas televizijoje ir Čarlzo Ingallso įvaizdis išlieka vienu geriausiai atpažįstamų televizijos istorijoje.

 
Karen Grassle (Karolaina Ingalls)
 
Karen Grassle suvaidinta Karolaina Ingalls, dar žinoma kaip „Ma“, tapo serialo moraliniu kompasu, atspindinčia XIX amžiaus pionierių moters stiprybę, kantrybę ir begalinį švelnumą. Nors vaidmuo atrodė ramus, Grassle sugebėjo jam suteikti gylio – jos herojė buvo ne tik namų šeimininkė, bet ir tvirta atrama Čarlzui bei auklėtoja savo vaikams. Aktorė į šį vaidmenį atėjo su solidžiu teatro išsilavinimu, todėl jai pavyko sukurti labai realistinį, nenuspėjamą ir kartu nepaprastai šiltą personažą, kuris seriale vystėsi nuo jaunos motinos iki subrendusios, visko mačiusios prerijų moters.
 
Po serialo pabaigos Karen Grassle tęsė savo karjerą teatre ir televizijoje, nors niekada nepakartojo „Namelio prerijose“ sulaukto milžiniško populiarumo. Ji dažnai atvirai kalbėdavo apie iššūkius, su kuriais susidūrė filmavimo metu, ypač apie atlyginimų nelygybę, kai jos honoraras buvo žymiai mažesnis už jos ekrano partnerio M. Landono, nors ji vaidino lygiavertį vaidmenį. Aktorė yra gyva, ji aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime, o 2021 metais išleido memuarus „Bright Lights, Prairie Dust“, kuriuose atskleidė savo kovą su alkoholizmu praeityje bei detales apie darbą su M. Landonu. Jos gyvenimas šiandien – tai įkvepiantis atvirumo ir profesinio orumo pavyzdys.

 
Melissa Gilbert (Lora Ingalls)
 
Melissa Gilbert tapo serialo „širdimi“, suvaidinusi Laurą Ingalls – personažą, kuris kartu su žiūrovais užaugo prieš kameras nuo mažos mergaitės iki suaugusios moters. Jos vaidyba buvo stebėtinai organiškai jaučiama, nes ji ir realybėje subrendo filmavimo aikštelėje, per devynerius metus tapdama ne tik aktorystės meistre, bet ir tikra „Namelio prerijose“ veidu. Šis vaidmuo neabejotinai apibrėžė jos visą profesinę ateitį, suteikdamas jai pasaulinį žinomumą, tačiau kartu ir suformuodamas tam tikrus stereotipus, kurių aktorei vėliau teko atsikratyti.
 
Melissos Gilbert asmeninis gyvenimas po „Namelio prerijose“ pabaigos tapo nuolatiniu dėmesio centru, kuriame skaudžios pamokos susipynė su viešomis transformacijomis. Aktorė savo memuaruose, ypač knygoje „Prairie Tale“, itin atvirai aprašė ilgus metus trukusią kovą su priklausomybėmis nuo alkoholio ir narkotikų. Ji pripažino, kad ankstyva šlovė, didžiulis spaudimas ir noras pritapti Holivudo vakarėlių kultūroje privedė ją prie savidestrukcijos, kurią įveikti pavyko tik po daugelio metų intensyvios terapijos ir sąmoningų pastangų išsivaduoti iš praeities šešėlių. Ši kova buvo ne tik jos asmeninė pergalė, bet ir drąsus žingsnis viešai prabilti apie temas, kurios devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose buvo stigmatizuojamos.
 
Jos santykių istorija buvo ne mažiau audringa nei vidinės kovos, dažnai patekdavusi į pirmuosius bulvarinės spaudos puslapius. Vienas garsiausių ir labiausiai eskaluotų jos romano epizodų buvo jaunystės ryšys su aktoriumi Robu Lowe’u, kuris baigėsi po ilgų sužadėtuvių ir dramatiško išsiskyrimo, tapusio tikra Holivudo sensacija. Vėliau jos gyvenime sekė trys santuokos: pirmoji su aktoriumi Bo Brinkmanu, antroji – su Bruce'u Boxleitneriu, su kuriuo ji išgyveno ilgą, tačiau galiausiai iširusią sąjungą, ir galiausiai trečioji, laiminga santuoka su aktoriumi Timothy Busfieldu, su kuriuo ji šiandien gyvena atokiau nuo miesto šurmulio. Šios skyrybos nebuvo tik popierinės procedūros – tai buvo viešai stebimi procesai, reikalavę didelės emocinės ištvermės auginant vaikus ir išlaikant profesinį orumą.
 
Be asmeninių dramų, Gilbert gyvenimą lydėjo ir sveikatos iššūkiai bei profesinė transformacija. Ji viešai kalbėjo apie stuburo traumas, patirtas „Šokių su žvaigždėmis“ metu, kurios pareikalavo rimtų operacijų ir ilgo atsigavimo periodo. Visgi, šie sunkumai jos nesustabdė – priešingai, jie tapo postūmiu ieškoti naujų veiklos sričių. Jos politinis bandymas tapti JAV Kongreso nare 2016 metais buvo drąsus, nors ir ne itin sėkmingas žingsnis, atskleidęs jos norą kovoti už socialinį teisingumą. Šiandien Melissa Gilbert yra gerbiama kaip buvusi Ekrano aktorių gildijos (SAG) prezidentė – ši pozicija įrodė jos gebėjimą vadovauti ir ginti aktorių teises. Šiandien ji gyvena ramesnį, autentiškesnį gyvenimą, kurį pati dažnai apibūdina kaip „sugrįžimą prie ištakų“, derindama aktorystę su paprastais kaimo gyvenimo džiaugsmais, taip galutinai užversdama audringos jaunystės ir skandalų puslapį.

 
Melissa Sue Anderson (Meri Ingalls)
 
Melissa Sue Anderson suvaidinta vyriausioji dukra Meri Ingalls buvo serialo personažas, kuriam teko išgyventi bene dramatiškiausius likimo vingius, įskaitant aklumą ir mokytojos karjerą. Šis vaidmuo reikalavo ypatingo aktorinio meistriškumo, nes jai teko perteikti ne tik fizinę negalią, bet ir vidinę stiprybę bei pasiaukojimą. Anderson puikiai suvaidino disciplinuotą, pareigingą ir intelektualią vyriausiąją seserį, kuri dažnai buvo kontrastas maištingesnei Lorai, ir dėl šio darbo ji buvo nominuota „Emmy“ apdovanojimui, o tai buvo didelis pasiekimas tokio amžiaus aktorei.
 
Nors aktorė buvo itin talentinga, po serialo pabaigos ji dažniausiai rinkdavosi mažiau pastebimus vaidmenis ir gyveno gana uždarą gyvenimą, vengdama bulvarinių skandalų ir per didelio žiniasklaidos dėmesio. Ji ištekėjo už prodiuserio Michaelo Sloano ir persikėlė gyventi į Kanadą, kur tapo natūralizuota šalies piliete. Šiandien ji yra gyva, toliau retsykiais pasirodo projektuose, tačiau daugiausiai dėmesio skiria asmeniniam gyvenimui su šeima. Jos pasitraukimas iš didžiosios šlovės centro buvo sąmoningas pasirinkimas, padėjęs išvengti „vaiko žvaigždės“ prakeiksmo ir susikurti ramų, subalansuotą gyvenimą.

 
Lindsay ir Sidney Greenbush (Kerė Ingalls)
 
Dvynės Lindsay ir Sidney Greenbush pasidalino jauniausios Ingallsų dukros Kerės vaidmeniu, kas buvo įprasta praktika norint neviršyti griežtų darbo valandų, taikomų vaikams Holivude. Jų vaidmuo seriale buvo gana epizodinis, daugiausia reikalaujantis tiesiog buvimo kadre, vaikiško nekaltumo ir žavesio, tačiau jos tapo ikonine dalimi, ypač dėl garsiosios serialo įžangos, kurioje Kerė pargriūva bėgdama per pievą. Būdamos labai mažos, jos augo filmavimo aikštelėje kartu su visa Ingallsų šeima, o serialas joms buvo tarsi antrieji namai.
 
Po serialo pabaigos dvynių keliai pasuko ne į aktorystę, o į kitas sritis, nes Holivudo industrijos spaudimas jas vargino. Jų asmeninis gyvenimas po šlovės buvo gana tylus, tačiau ne be tragedijų – pavyzdžiui, 2009 metais Sidney Greenbush išgyveno didelį skausmą, kai nusižudė jos vyras. Abi seserys yra gyvos, tačiau jos jau seniai nebesinaudoja „vaikų žvaigždžių“ statusu ir gyvena paprastus, privačius gyvenimus, visgi retkarčiais pasirodydamos įvairiuose renginiuose, skirtuose „Namelio prerijose“ gerbėjams, kur su nostalgija dalinasi prisiminimais apie savo ankstyvąją patirtį kine.
 
KITOS ADAPTUOTOS SERIALO „NEMELIS PRERIJOSE“ VERSIJOS
 
Lauros Ingalls Wilder literatūrinis palikimas per dešimtmečius tapo neatsiejama populiariosios kultūros dalimi, todėl nenuostabu, kad istorija apie Ingallsų šeimą ne kartą buvo perdirbta ar ekranizuota.
 
Bene labiausiai žiūrovams įsiminęs neoriginalus projektas yra 2005 metų miniserialas, rodytas per ABC televiziją kaip „Nuostabiojo Volto Disnėjaus pasaulio“ dalis. Ši šešių dalių adaptacija siekė tiksliau laikytis literatūrinio pirminio šaltinio nei septintojo dešimtmečio Michaelo Landono versija. Čarlzo Ingallso vaidmenį čia atliko Cameronas Bancroftas, o Karolainos – Erin Cottrell. Nors ši versija buvo giriama už estetiką ir bandymą atkurti XIX a. dvasios autentiškumą, ji nesulaukė tokio paties kultinio statuso, kokį išlaikė originalusis serialas.
 
Šiuo metu pasaulį pasiekia ilgai lauktas naujas projektas – 2026 metų „Netflix“ serialas, kuris žada gerokai modernesnį ir kompleksiškesnį požiūrį į Ingallsų šeimos istoriją. Ši adaptacija nėra tiesioginis klasikinio serialo perdirbinys, o nauja interpretacija, prodiusuojama „CBS Studios“ ir „Anonymous Content“. Seriale pagrindinį Lauros vaidmenį atlieka Alice Halsey, o jos tėvus įkūnija Luke’as Bracey ir Crosby Fitzgerald. Naujoji versija pabrėžia ne tik Ingallsų šeimos išgyvenimus, bet ir platesnį istorinį kontekstą, įtraukdama čiabuvių bendruomenių, pavyzdžiui, Oseidžių tautos, perspektyvą, siekiant pavaizduoti ne vienpusį, o tikroviškesnį Amerikos Vakarų kolonizacijos vaizdą.
 
Vertėtų paminėti, kad tarp šių didžiųjų projektų egzistavo ir daugiau mažesnių bandymų adaptuoti knygas, įskaitant 2000–2001 metais pasirodžiusius televizijos filmus „Beyond the Prairie“, kurie pasakojo apie vėlesnius Lauros Ingalls Wilder gyvenimo etapus. Taip pat egzistavo 1975 metais sukurta animacinė serija „Laura, the Prairie Girl“. Tad „Namelis prerijose“ per dešimtmečius tapo medžiaga, kuri transformuojasi kartu su auditorijos lūkesčiais: nuo klasikinės šeimos dramos iki šiuolaikinio, istoriniu jautrumu pasižyminčio pasakojimo.
 
TOP 10 NETIKĖTŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „NAMELIS PRERIJOSE“
 
1.Vaikų šokiravimas dėl tikroviškumo. Michaelas Landonas buvo meistras, siekiantis išgauti kuo natūralesnes reakcijas. Kai filmavimo metu vaikams aktoriams reikėdavo verkti, Landonas ne visada prašydavo jų vaidinti – jis kartais pasakodavo jiems itin liūdnas, išgalvotas istorijas arba net gąsdindavo, kad „įsimylėjęs“ paukščiukas mirė, kad tik vaikai tikrai apsiašarotų.
 
2. Svarbiausia „įžangos“ paslaptis. Garsiojoje serialo įžangoje, kurioje maža mergaitė parbėga per kalvą ir pargriūva, iš tiesų matome Sidney Greenbush. Filmavimo metu ji tikrai suklupo ir susižeidė koją, o kadangi scena atrodė labai natūraliai ir gražiai, režisierius nusprendė ją palikti kaip pagrindinį serialo akcentą.
 
3. Karen Grassle slapyvardis. Aktorė Karen Grassle (Karolaina Ingalls) prieš gaudama vaidmenį seriale dirbo teatre ir buvo žinoma kaip Gabriel Tree. Tik kai Michaelas Landonas pasiūlė jai „Ma“ vaidmenį, jis primygtinai reikalavo, kad ji susigrąžintų savo tikrąjį vardą, nes manė, jog „Gabriel Tree“ netinka šeimos serialui.
 
4. Saldainių apgaulė. Kad vaikai aktoriai filmavimo metu būtų linksmi ir energingi, aikštelėje buvo gausiai naudojami saldainiai. Visgi, Melissa Gilbert vėliau prisipažino, kad dažnai filmuojant scenas prie stalo, maistas, kurį jie „valgė“, būdavo pasenęs, nes tos pačios lėkštės būdavo naudojamos kelias dienas iš eilės.
 
5. Perukų naudojimas. Serialo eigoje aktorių išvaizda keitėsi, tačiau ne visada natūraliai. Pavyzdžiui, Michaelas Landonas, norėdamas išlaikyti nepriekaištingą Čarlzo Ingallso įvaizdį, serialo pabaigoje pradėjo nešioti peruką, nes jo tikrieji plaukai dėl streso ir amžiaus pradėjo retėti.
 
6. Iššūkiai su orais. Nors serialas atrodė jaukus, filmavimas Kalifornijos dykumoje buvo tikra kančia. Temperatūra „Big Sky Ranch“ dažnai pakildavo virš 40°C, todėl aktoriai, vilkintys sunkius, storus XIX a. drabužius, nuolat alpdavo, o filmavimo aikštelėje nuolat budėjo medikų brigados.
 
7. Slaptas „Bonanza“ ryšys. Serialo kūrimo komanda buvo beveik identiška kitam Landono hitui – „Bonanza“. Daugelis operatorių, apšvietėjų ir net kaskadininkų perėjo iš vieno serialo į kitą, todėl „Namelis prerijose“ technine prasme buvo tarsi dvasinis „Bonanza“ tęsinys.
 
8. Neapykanta tarp aktorių. Nors ekrane jie atrodė kaip tobula šeima, užkulisiuose ne viskas buvo ramu. Pavyzdžiui, santykiai tarp Michaelo Landono ir Katherine MacGregor (kuri vaidino piktąją ponią Oleson) nebuvo patys geriausi – Landonas dažnai erzindavo ją dėl jos perfekcionizmo, nors pripažino, kad jos suvaidintas personažas yra būtinas serialo intrigai.
 
9. Knygų autorės dukros įtaka. Laura Ingalls Wilder dukra Rose Wilder Lane buvo aktyviai įsitraukusi į tai, kaip bus pateikta jos motinos biografija. Ji ne visada pritarė televiziniams nukrypimams nuo knygų faktų ir netgi bandė daryti įtaką scenarijui, reikalaudama daugiau istoriškai teisingų detalių.
 
10. Dekoracijų „kruvinas“ finalas. Kai serialas buvo užbaigtas, Michaelas Landonas sugalvojo neįprastą būdą atsisveikinti su filmavimo vieta. Kadangi buvo sutarta, jog miestelis turi būti sunaikintas (kad niekas kitas negalėtų naudotis dekoracijomis), jis leido sprogdinti pagrindinius pastatus. Aktoriams tai buvo ypač jautrus momentas, nes jie matė, kaip jų „namai“ virsta griuvėsiais realybėje, o ne tik vaidyboje.

 
Maištinga Siela

Serialas: "Kalnietis" / "Highlander" (TV Series 1992–1998)

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Buvau pernai pradėjęs straipsnius apie 90-ųjų serialus, kurie po Nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį buvo populiariai rodomi per mūsų TV kanalus. Vieną pirmųjų, tikrai prisimenu iš vaikystės, buvo, jeigu neklystu, su tam tikromis pertraukomis ir pakartojimais, rodomas itin populiarus serialas „Kalnietis“ (angl. Highlander). Pastarąjį, jeigu neklystu, rodydavo gan vėlai ir prie šios istorijos susirinkdavo mano dėdės ir žiūrėdavo gurkšnodami alų, o man... neleisdavo žiūrėti, nes nukirsti galvą ir spoksoti, kaip perimama gyvybinė energija, nėra čia ko, kitaip sakant, serialas pernelyg žiaurus vaikams. Turint galvoje, kad vėliau šį serialą kartojo dienos metu, o vaikai po kurio laiko laisvai žiūrėdavo kur kas smurtingesnius „Drakono kova“ variantus. Bet, kaip sakant, viskas nuo pradžių.

 

SERIALO „KALNIETIS“ SUMANYMAS, PRODUKCIJA, POPULIARUMAS, ĮDOMŪS FAKTAI

 

Serialo „Kalnietis“ kūrimo istorija prasidėjo nuo siekio perkelti sėkmingą, tačiau nevienareikšmiškai vertinamą kino filmų koncepciją į televizijos ekranus, suteikiant istorijai daugiau gylio ir tęstinumo. Pagrindinis serialo siužetas sukasi aplink Dunkaną (Dankaną) Maklaudą iš Škotijos kalnų klanų, kuris, būdamas nemirtingas, yra priverstas šimtmečius dalyvauti negailestingame „Žaidime“. Šio žaidimo taisyklė paprasta, bet žiauri – nemirtingieji privalo kovoti tarpusavyje, kol galiausiai liks tik vienas, o mirtis juos pasitinka tik nukirtus galvą. Kiekviena pergalė Dunkanui suteikia nugalėtojo galią ir žinias per mistinį procesą, vadinamą „Pagreičiu“, tačiau kartu užkrauna ir amžiną vienatvės bei nuolatinio pavojaus naštą moderniame devintojo dešimtmečio pasaulyje.

 

Šis televizijos projektas buvo kuriamas ir transliuojamas nuo 1992-ųjų iki 1998-ųjų metų, iš viso pasiekęs šešių sezonų ribą ir žiūrovams padovanojęs 119 serijų. Serialo atsiradimą tiesiogiai įkvėpė 1986 m. pasirodęs kultinis režisieriaus Russello Mulcahy filmas „Kalnietis“ su Christopheriu Lambertu, kuris suformavo pamatinę mitologiją apie nemirtinguosius, besislepiančius tarp paprastų žmonių. Nors devintojo dešimtmečio filmai, ypač itin prastai sutiktas antrasis tęsinys, paliko daug loginių spragų, serialo kūrėjai, vadovaujami prodiuserių Billo Panzerio ir Peterio S. Daviso, nusprendė ignoruoti nesėkmingas kino scenarijaus detales ir sukurti naują, nuoseklią visatą, kurioje Dunkanas Maklaudas tapo pagrindine ašimi, o originalusis Konoras Maklaudas pasirodė tik kaip mentorius pirmojoje serijoje.

 

Viena iš esminių serialo idėjų, kurios pakerėjo auditoriją, buvo etinis ir filosofinis nemirtingumo aspektas, analizuojantis, ką reiškia gyventi amžinai, kai visi tavo mylimieji miršta nuo senatvės. Dunkanas nebuvo tik karys; jis buvo istorijos liudininkas, o kiekvienoje serijoje naudojami praeities intarpai leido žiūrovams kartu su juo keliauti per skirtingas epochas, pradedant feodaline Japonija ir baigiant Prancūzijos revoliucija. Serialas propagavo garbės kodeksą, atsakomybę už savo veiksmus ir nuolatinę vidinę kovą tarp žmogaus prigimties ir tamsiųjų instinktų, kuriuos provokuoja galios troškimas. Tai nebuvo vien tik kovinio žanro kūrinys, bet ir egzistencinė drama apie klaidų taisymą per šimtmečius trunkančias draugystes ir priešpriešas.

 

Kritikai serialą vertino stebėtinai palankiai, ypač pabrėždami jo brandą ir aukštą gamybos kokybę, kuri gerokai viršijo vidutinius to meto televizijos standartus. Nors „Kalnietis“ nebuvo didžiųjų prestižinių apdovanojimų kaip „Emmy“ laureatas pagrindinėse kategorijose, jis pelnė daugybę nominacijų už garso dizainą, muziką ir vaizdo efektus, taip pat sulaukė pripažinimo už choreografiją. Aktorius Adrianas Paulas buvo liaupsinamas už tai, kad didžiąją dalį sudėtingų fechtavimo triukų atliko pats, suteikdamas dvikovoms autentiškumo ir elegancijos, kuri tapo serialo vizitine kortele. Didelis serialo populiarumas Europoje ir Šiaurės Amerikoje įrodė, kad intelektualus veiksmo žanras turi didžiulę paklausą.

 

Gamybos procesas buvo sudėtingas dėl tarptautinio bendradarbiavimo, nes serialas buvo bendras Prancūzijos, Kanados ir JAV projektas, todėl filmavimo darbai nuolat persikeldavo iš Vankuverio į Paryžių. Tokia struktūra suteikė serialui neprilygstamo vizualinio turtingumo – viena sezono pusė vykdavo moderniame mieste tarp stiklinių dangoraižių, o kita persikeldavo į romantiškas Senos krantines ir senovines pilis. Ši kūrybinė komanda, sudaryta iš scenaristų Davido Abramowitzo ir kitų, sugebėjo suformuoti unikalią „Kalniečio“ bendruomenę, įtraukdama į mitologiją ir slaptą mirtingųjų organizaciją „Stebėtojai“, kuri turėjo užfiksuoti kiekvieną nemirtingųjų žingsnį, bet nesikišti į jų likimą.

 

Galiausiai serialas buvo nutrauktas ne dėl žiūrovų trūkumo, o dėl natūralaus kūrybinio ciklo pabaigos ir aktoriaus Adriano Paulo noro imtis naujų iššūkių po šešerių intensyvaus darbo metų. Paskutinis šeštasis sezonas buvo trumpesnis ir eksperimentinis, jame buvo bandoma ieškoti naujų personažų galimam tęsiniui, tačiau gerbėjai tokį sprendimą priėmė šaltai. Istorija nesibaigė tiesiog paskutine serija; serialo sėkmė tiesiogiai lėmė pilnametražio filmo „Kalnietis: Galutinis žaidimas“ pasirodymą 2000-aisiais, kuriame pirmą ir vienintelį kartą kino ekrane susitiko Dunkanas ir Konoras Maklaudai, taip simboliškai užbaigdami Dunkano kelionę šioje visatoje.

 

Vėlesniais metais „Kalniečio“ fenomenas bandė evoliucionuoti per įvairius perdirbinius ir tęsinius, tačiau jie retai pasiekdavo originalaus serialo lygį. 2007 m. pasirodė filmas „Kalnietis: Šaltinis“, tačiau jis sulaukė itin neigiamų įvertinimų tiek iš kritikų, tiek iš ilgamečių gerbėjų dėl mitologijos iškraipymo. Taip pat buvo sukurtas trumpalaikis šalutinis serialas „Kalnietis: Varnas“ apie nemirtingąją Amandą, tačiau jis neišsilaikė ilgiau nei vieną sezoną. Nepaisant visų bandymų atgaivinti prekės ženklą per animaciją ar knygas, būtent 1992–1998 m. serialas išlieka ryškiausiu ir mylimiausiu „Kalniečio“ sagos puslapiu, kuris iki šiol laikomas nemirtingumo temos etalonu televizijoje.

AKTORIUS ADRIAN PAUL – NEMIRTINGASIS DUNKANAS MAKLAUDAS: AKTORIAUS ISTORIJA

 

Adrianas Paulas (Adrian Paul) yra britų kilmės aktorius, gimęs 1959 metais Londone, mišrioje italės ir brito šeimoje, o tai jam nuo mažens suteikė multikultūrinį identitetą ir potraukį kalboms bei menui. Prieš tapdamas visame pasaulyje atpažįstamu veidu, jis aktyviai domėjosi sportu, ypač futbolu, bei dirbo modeliu ir šokėju Europoje, tačiau galiausiai nusprendė siekti aktoriaus karjeros ir persikėlė į JAV. Jo ankstyvieji vaidmenys tokiuose serialuose kaip „The Colbys“ ar „War of the Worlds“ paruošė dirvą didžiajam proveržiui, tačiau būtent jo atletiška figūra, elegantiški judesiai ir sugebėjimas derinti fizinę jėgą su gilia vidine ramuma tapo lemiamais veiksniais atrenkant jį Dunkano Maklaudo vaidmeniui.

 

Dunkano Maklaudo vaidmuo aktoriui tapo ne tik profesiniu laimėjimu, bet ir gyvenimo būdą formuojančia patirtimi, kuriai jis atsiduodavo negailėdamas jėgų. Paulas ne kartą yra pasisakęs, kad šis personažas jam reiškė kur kas daugiau nei tiesiog darbą – tai buvo galimybė tyrinėti žmogaus moralę per amžinybės perspektyvą. Aktorius itin didžiavosi tuo, kad galėjo pats atlikti fechtavimo triukus ir netgi dalyvavo kuriant kovų choreografiją, siekdamas, kad kiekviena dvikova pasakotų unikalią istoriją. Jis visada pabrėždavo, kad Dunkanas yra „garbės vyras“, todėl stengėsi įkūnyti personažą, kuris net ir žiauriame „Žaidime“ nepraranda savo žmogiškumo ir atsakomybės jausmo.

 

Prie serialo sėkmės prisidėjo ir kiti kruopščiai atrinkti aktoriai, tokie kaip Stanas Kirschas, vaidinęs Dunkano mokinį Ričį Rajaną, bei Alexandra Vandernoot, įkūnijusi Dunkano mylimąją Tesą Noel. Atrankos procesas buvo orientuotas į chemiją tarp personažų, todėl aktoriai buvo renkami ne tik pagal talentą, bet ir pagal tai, kaip jie papildė Paulo kuriamą energiją. Pavyzdžiui, Peteris Wingfieldas, suvaidinęs klastingąjį Mytosą, tapo tokiu populiariu tarp gerbėjų, kad jo vaidmuo buvo gerokai išplėstas, o Elizabeth Gracen, vaidinusi vagilę Amandą, netgi sulaukė savo atskiro šalutinio serialo. Šis aktorių ansamblis sukūrė vientisą ir įtikinamą nemirtingųjų bendruomenę, kurioje kiekvienas narys turėjo savitą istorinį svorį.

 

Kalbant apie asmeninį aktoriaus gyvenimą, Adrianas Paulas išsiskiria tuo, kad per visą savo ilgą karjerą jam pavyko išvengti didelių bulvarinių skandalų ar neigiamos šlovės. Jis žinomas kaip itin disciplinuotas profesionalas, kurio vardas spaudoje dažniau mirga ne dėl asmeninių dramų, o dėl jo labdaringos veiklos. Jis įkūrė organizaciją „The PEACE Fund“, kurios tikslas yra padėti vaikams visame pasaulyje, teikiant paramą švietimui ir sveikatos apsaugai. Tai rodo, kad aktorius savo žinomumą išnaudojo prasmingiems tikslams, išlaikydamas pagarbą tiek kolegoms, tiek savo gerbėjų bendruomenei, kuri jį iki šiol laiko vienu maloniausių ir labiausiai pasiekiamų „senosios mokyklos“ televizijos žvaigždžių.

 

Po milžiniškos „Kalniečio“ sėkmės Adrianas Paulas toliau tęsė karjerą kine ir televizijoje, tačiau nė vienas vėlesnis vaidmuo nepasiekė Dunkano Maklaudo populiarumo. Jis pasirodė įvairiuose nepriklausomuose filmuose, fantastiniuose projektuose ir veiksmo trileriuose, taip pat suvaidino tuose pačiuose „Kalniečio“ tęsiniuose didžiajame ekrane. Tačiau laikui bėgant jis vis labiau susikoncentravo į prodiusavimą ir mokymus. Šiuo metu aktorius aktyviai plėtoja savo projektą „The Sword Experience“, kuriame moko žmones fechtavimo menų bei kino kovų choreografijos subtilybių visame pasaulyje, taip tiesiogiai perduodamas patirtį, sukauptą per šešerius metus mojuojant katanos kopija filmavimo aikštelėje.

 

Šiandien Adrianas Paulas gyvena ramų ir aktyvų gyvenimą, didžiąją laiko dalį skirdamas savo šeimai ir verslo projektams, tačiau niekada nepamiršta savo šaknų ir „Kalniečio“ gerbėjų. Jis nuolat dalyvuoja populiariosios kultūros konventuose, kur dalijasi prisiminimais apie serialo kūrimą ir bendrauja su auditorija, kurią Dunkanas Maklaudas žavi iki šiol. Nors aktoriui jau per šešiasdešimt, jis išlaiko puikią fizinę formą ir tą patį aristokratišką žavesį, kuris prieš tris dešimtmečius pavertė jį nemirtingumo simboliu. Jo istorija yra retas pavyzdys aktoriaus, kuris nesusigadino šlovės spinduliuose ir sugebėjo transformuoti vieną ikoninį vaidmenį į prasmingą tolimesnę veiklą.

 

TOP-15 ĮDOMIŲ IR MAŽIAU ŽINOMŲ FAKTŲ APIE SERIALĄ „KALNIETIS“

 

1. Vankuveris virsdavo Paryžiumi. Kadangi tai buvo bendras Prancūzijos ir Kanados projektas, serialas turėjo unikalią gamybos schemą: pirmąją sezono pusę filmavimo komanda dirbdavo Kanadoje (Vankuveryje), o antrąją – persikeldavo į Prancūziją (Paryžių). Tai paaiškina, kodėl Dunkanas nuolat keliaudavo tarp šių dviejų žemynų.

 

2. Originali kardo kilmė. Dunkano Maklaudo naudojama katanos (kardo) kopija su drakono galvos rankena buvo sukurta specialiai serialui. Įdomu tai, kad po filmavimų Adrianas Paulas gavo vieną iš originalių kardų kaip dovaną, tačiau vėliau jo namuose įvyko vagystė ir šis istorinis rekvizitas dingo.

 

3. Kevinas Costneris ir „Kalnietis“. Prieš pasirenkant Adrianą Paulą, prodiuseriai rimtai svarstė galimybę pagrindiniam vaidmeniui pakviesti didelio kalibro žvaigždes. Buvo kalbama net apie Keviną Costnerį, tačiau galiausiai nuspręsta, kad serialui reikia mažiau žinomo veido, kuris „nesužlugdytų“ biudžeto ir galėtų augti kartu su personažu.

 

4. Uždrausta meilė filmavimo aikštelėje. Aktorius Stanas Kirschas (Ričis Rajanas) pasitraukė iš serialo penktajame sezone ne savo noru. Sklido kalbos, kad prodiuseriai jautė, jog jo personažas „išaugo“ mokinio batus, o jo tragiška žūtis nuo paties Dunkano rankos (per klaidą) tapo vienu emocionaliausių ir labiausiai gerbėjus supykdžiusių momentų.

 

5. Mytosas turėjo pasirodyti tik kartą. Seniausias pasaulio nemirtingasis Mytosas (akt. Peter Wingfield) buvo suplanuotas tik kaip vienkartinis svečias. Tačiau aktoriaus charizma ir mįslinga praeitis taip sužavėjo auditoriją, kad kūrėjai perrašė scenarijų, paversdami jį vienu pagrindinių Dunkano sąjungininkų iki pat serialo pabaigos.

 

6. „Queen“ muzikos kaina. Teisės naudoti grupės „Queen“ muziką (ypač dainą „Princes of the Universe“) kainavo milžiniškus pinigus. Kad sutaupytų, serialo kūrėjai kitoms serijoms samdė kompozitorių Rogerį Belloną, kuris sukūrė unikalų orkestrinį skambesį, derinantį roko ir baroko elementus.

 

7. Nemirtingųjų naminiai gyvūnai. Ar pastebėjote, kad Dunkanas Maklaudas retai turi naminį gyvūną? Tai nebuvo atsitiktinumas. Kūrėjai nusprendė, kad nemirtingiesiems būtų per daug skaudu matyti, kaip jų augintiniai pasensta ir miršta per kelis dešimtmečius, todėl Dunkanas dažniau rinkdavosi antikvarinius daiktus, kurie „gyvena“ amžinai.

 

8. Nematoma „Stebėtojų“ tatuiruotė. Kiekvienas aktorius, vaidinęs Stebėtoją, turėjo tikrą arba laikiną tatuiruotę ant vidinės riešo pusės. Įdomu tai, kad ištikimiausi serialo gerbėjai visame pasaulyje pradėjo darytis tokias pat tatuiruotes kaip priklausymo „Kalniečio“ bendruomenei simbolį.

 

9. Vanduo kaip specialusis efektas. Kiekvienas „Pagreitis“ (energijos perėmimas) reikalavo daugybės vandens. Kad žaibų ir sprogimų efektai atrodytų įspūdingiau, filmavimo aikštelėje dažnai būdavo naudojami gaisriniai siurbliai, o aktoriai turėdavo stovėti po lediniu vandeniu valandų valandas, kol bus nufilmuoti visi kampai.

 

10. Tessa Noel mirtis buvo autorės sprendimas. Alexandra Vandernoot nusprendė palikti serialą antrajame sezone, nes norėjo grįžti į Europą ir filmuotis vaidybiniuose filmuose bei leisti laiką su šeima. Kūrėjams tai buvo šokas, nes Tessa ir Dunkanas buvo laikomi idealia pora, o jos mirtis visiškai pakeitė serialo toną į tamsesnį.

 

11. Dvi pabaigos. Paskutinė serialo serija „To Be“ ir „Not To Be“ buvo nufilmuota taip, kad galėtų tarnauti kaip viso serialo pabaiga, jei jis nebūtų pratęstas. Joje Dunkanui rodoma vizija, koks būtų pasaulis, jei jis niekada nebūtų gimęs (panašiai kaip filme „Nuostabus gyvenimas“).

 

12. Tikri kovos menų meistrai. Beveik visi „nemirtingieji“, pasirodę kaip svečiai, turėjo realios kovos menų patirties. Prodiuseriai specialiai ieškojo kaskadininkų ir meistrų, kad kova kardais būtų ne tik vaidyba, bet ir techniškai teisingas fechtavimas.

 

13. Dunkanas galėjo būti prancūzas. Ankstyvosiose scenarijaus versijose pagrindinis veikėjas turėjo būti prancūzas, vardu Guy de Valois. Tik vėliau buvo nuspręsta grįžti prie škotiškų šaknų, kad išlaikytų stipresnį ryšį su originaliuoju filmu.

 

14. Baržos paslaptis. Dunkano namas-barža Paryžiuje nebuvo tik dekoracija. Tai buvo tikra barža, prišvartuota prie Senos krantinės. Filmavimo metu turistai dažnai bandydavo į ją patekti, galvodami, kad tai muziejus ar kavinė, todėl apsaugai tekdavo nuolat budėti.

 

15. Kryžminė reklama su „X-failais“. Kadangi abu serialai („Kalnietis“ ir „X-failai“) tuo metu buvo filmuojami Vankuveryje, nemažai antraeilių aktorių pasirodė abiejuose projektuose. Gerbėjai netgi kūrė teorijas, kad nemirtingieji yra ateivių eksperimentų dalis, nors oficialiai šios visatos niekada nesusikirto.

 

Tai tiek.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kempiniukas Plačiakelnis. Kelnių paieškos" / "The SpongeBob Movie: Search for SquarePants"

 

Sveiki!

 

Draugui, kurį tempiausi į „rimtą filmą“, likau skoloje pažiūrėti kartu animacinį filmą „Kempiniukas Plačiakelnis. Kelnių paieškos“ (angl. The SpongeBob Movie: Search for SquarePants). Tiesą sakant, vaikystėje, pamenu labai gerai, žiūrėdavau „Kempiniuko Plačiakelnio“ serialą, bent jau pirmuosius sezonus tikrai. Serialas pradėtas rodyti 1999 metais su pertraukomis kuriamas dar ir šiandien, skaičiuojamas 16-asis sezonas, tad tokia komercinė sėkmė paskatino kurti pagal jį ir ilgametražius kino filmus. Nesu tikras, ar esu iš jų matęs bent vieną... Pirmasis pasirodė 2004 metais ir po to sulaukė dar kelių dalių. Naujausią visgi teko neseniai pamatyti.

 

Atrodo, kad prisiminiau vaikystę! Veikėjai nė kiek nepasenę, atrodo, kad vėl grįžau į jūros dugną, kur naiviai savimi pasitikintis Kempiniukas toliau gyvena su žvaigžde Patriku ir niurzgliu kalmaru savus gyvenimus ir patiria nuotykius. Šįkart Kempiniukas paauga, tampa dičkiu, todėl norėdamas tapti kuo greičiau suaugusiu, ruošiasi į nuotykius. Scenaristai apjungia „Kempiniuko Plačiakelnio“ pasaulį su puikiai masinėje kultūroje žinoma „Skrajojančio olando“ istorija. Skrajojančio olando legenda atsirado XVII a. vandenynų klestėjimo laikais, manoma, įkvėpta realių kapitonų ambicijų ir pasikartojančių laivų dingimų prie Gerosios Vilties kyšulio. Pasakojimas teigia, kad užsispyręs kapitonas, nepaisydamas audros ir dieviškų įspėjimų, prisiekė apiplaukti kyšulį net jei tai truktų iki Paskutinio teismo dienos, todėl buvo pasmerktas amžinai klaidžioti vandenynuose be teisės prisišvartuoti. Ši istorija simbolizuoja mirtiną išdidumą ir beviltišką egzistenciją tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, o jūreiviai tikėjo, kad pamatyti šį švytintį šmėklos laivą yra blogiausia lemianti pranašystė. Kadangi „Kempiniuko Plačiakelnio“ istorija susijusi su piratais, tai kodėl nepanaudojus dar vieną atpažįstamą masinės kultūros ženklą?

 

Filmas ir juokingas, ir išmaiktus, tačiau mano galvai jau buvo pernelyg primityvus. Gal pernelyg orientuotas į vaikus ir paauglius? Sunku pasakyti. Filmo dinamika primena senuosius kompiuterinius žaidimus, t. y. veikėjai turi pereiti kaskart sudėtingesnius žaidimo ir užduočių kambarius, kad būtų panaikintas olando prakeiksmas ir pats Kempiniukas pagaliau sutvirtėtų dvasiškai ir viskas atsistotų į savas vėžes. Panašiai, žinokite, taip ir nutinka. Šis nesudėtingas, nepretenzingas ir, sakyčiau, idėjų stokojantis filmas labiau veikia kaip priedas ar duoklė kultinio serialo kontekste. Atrodo, kad sukurtas paskubomis, laikantis elementarių taisyklių ir šablonų, todėl filmą, tikėtina, kad jau po savaitės pamiršiu...

 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 5.7

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Supermenas" / "Superman"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Režisieriui James Gunn buvo patikėta iš naujo pristatyti amerikietiškoje kultūroje šiaip vieną garsiausių ir labiausiai atpažįstamų superherojų – Supermeną. Nors dar visai neseniai žiūrėjome „Žmogus iš plieno“ (2013), kuris, beje, man visai patiko dėl savo tamsumos ir rimtumo, tačiau tai, ką padarė James Gunn, iš esmės keičia žaidimo taisykles. Naujausias jo filmas (nieko originaliau ir nesugalvosi!) vadinasi tiesiog... „Supermenas“ (angl. Superman) (2025) ir jis nesietinas su jokia kita matyta prieš tai „Supermeno“ serija nei pačiomis pirmosiomis, nei paskutinėmis dalimis. Iš tikrųjų naujausiasis „Supermenas“, kaip sako žiniasklaida, perkrauna šią frančizę naujam startui ir pradeda visiškai atskirą superherojo visatos pasakojimo seriją ir šioji dalis yra pirmoji iš būsimos frančizės, kurios antroji dalis su tais pačiais aktoriais numatoma 2027 metais.

 

Visgi žiūrovai itin didelio skirtumo nuo ankstesniųjų dalių neturėtų pastebėti, nes galioja klasikinio „Supermeno“ pasakojimo elementai: kriptonitas, tėvų paliktas Supermenui įrašas, piktadariai ir kt. dalykai, kas vienija su ankstesnėmis frančizėmis. Visgi labiausiai skiriasi tikriausiai pasakojimo koloritas. Lyginant su „Žmogus iš plieno“, naujasis „Supermenas“ pasižymi lengvumu, holivudinio pasakojimo rėmais ir prifarširuotais juokeliais, pavyzdžiui, šioje dalyje išvysite Supermeno (Klarko Kento) prižiūrimą šunelį, kuris kartu ir kvailas, ir išgelbsti ne kartą paties Supermeno užpakalį.

 

Lengvas, spalvingas ir kompiuterinės grafikos prisodrintas pasakojimas nėra kažin kuo itin originalus ar novatoriškas. Akivaizdu, kad režisierius stengiasi išlaikyti senąją Supermeno pasakojimo nuotykių naratyvą ir dvasią, o scenarijus parašytas absoliučiai pagal XX a. komikso lygį. Ko asmeniškai man norėjosi? Pagerinto ir labiau suvelto scenarijaus, paturbinimo, ką šiandien iš tikrųjų gali padaryti Holivudas, tačiau viskas palikta labai elementariai ir saugiai, nesuveliant žiūrovo smegenų. Pasakysiu paprasčiau: trūko pačios provokacijos. Nepaisant to, filmas tvarkingas, elementarus, smagus kaip laisvalaikio praleidimas ir atitinka super herojinių žanrinį tipažą, tačiau kažin kuo tikrai nenustebins. Pagrindiniam vaidmeniui pasirinktas mano pamėgtas aktorius David Corenswet, specialiai jaunesnis, kad tikriausiai užtektų ilgai frančizei į priekį. Aktorių David Corenswet atradau per režisieriaus Ryan Murphy mini serialą „Holivudas“, kuriame jis atliko pagrindinį vaidmenį. Matyt, dėl puikių fizinių duomenų kuo puikiausiai tiko šiam, mano galva, nesudėtingam, bet ištvermingam vaidmeniui. Apskritai filmas nepretenzingas, absoliučiai dėl pramogos ir sentimentų komiksų kultūrai.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela