Amerikiečių tapytojas, skulptorius, scenos menininkas ir aktorius Paulas Swanas (Paul Swan) (1883–1972) buvo viena spalvingiausių XX a. pradžios meno pasaulio figūrų, dažnai vadintas „gražiausiu pasaulio vyru“ dėl savo akinančios išvaizdos ir bohemiško gyvenimo būdo. Gimęs Ilinojaus valstijoje, jis studijavo dailę Čikagoje, o vėliau persikėlė į Niujorką bei Paryžių, kur greitai išgarsėjo ne tik kaip portretistas, bet ir kaip avangardinių šokių bei vaidybos atlikėjas, kuriam pozuoti ir bendradarbiauti teko su daugybe tuometinių kultūros elito atstovų.
Paul Swan pasižymėjo labai laisvu ir netradiciniu
požiūriu į lytį bei seksualumą, o šiais laikais dažnai yra laikomas ir svarbia
gėjų bei „camp“ kultūros ikona. Nors 1911–1912 metais jis vedė Helen Palmer
Gavit, su kuria susilaukė dviejų dukterų ir palaikė artimus ryšius iki pat
jos mirties 1951 metais, jo asmeninis gyvenimas neapsiribojo vien
heteroseksualiais santykiais. Jo biografai ir tyrinėtojai pažymi, kad P. Swan
buvo biseksualus ir palaikė ryšius tiek su moterimis, tiek su vyrais. Turėta
santuoka jam suteikė tam tikrą „užuovėją“ ir apsaugą nuo griežto teisinio bei
socialinio persekiojimo, su kokiu tuometinėje konservatyvioje visuomenėje
dažnai susidurti privalėjo atviri homoseksualūs vyrai. Jo ekscentriškas,
teatrališkas gyvenimo būdas, androgeniška išvaizda ir pasirodymai scenoje
aktyviai laužė tuometinius lyčių vaidmenų standartus, todėl šiandien jis užima
ypatingą vietą LGBTQ+ kultūros istorijoje.
Savo kūryboje P. Swanas stiprų dėmesį skyrė klasikinio
grožio, mitologinių motyvų bei idealizuotų figūrų paieškoms, todėl jo darbuose
stipriai jautėsi simbiotinis ryšis tarp akademinio realizmo, simbolizmo ir art
nouveau estetikos. Jo reikšmingiausių darbų palikimą apima elegantiški
portretai, mitologinės kompozicijos bei skulptūros, kuriose meistriškai
atsispindėjo jo aistra antikinei kultūrai ir scenos menui. Nors vėlesniais
dešimtmečiais jo kūrybos stilius patiko ne visiems meno kritikuojamo modernizmo
kontekste, P. Swanas išliko ištikimas savo pasirinktam estetiškam ir
teatrališkam pasauliui iki pat gilaus senatvės amžiaus.
Vienas ankstyvųjų ir itin kerinčių jo kūrinių yra 1907 metais sukurtas aliejinis paveikslas „Vandens nimfa“ (Water Nymph), kuriame vaizduojama iš kunkuliuojančios bei tamsiai mėlynos vandenų gelmės kildama mitinė būtybė. Šiame paveiksle meistriškai atskleidžiama pati metamorfozės akimirka, kai grakštus nimfos kūnas su pakeltomis rankomis išnyra į paviršių, o pats kūrinys alsuoja paslaptingumu ir elementariu gamtos grožiu. „Vandens nimfa“ puikiai atspindi ankstyvąjį P. Swano kūrybos laikotarpį, kuomet autorius manipuliavo šviesos ir tamsos kontrastais, siekdamas sukurti magišką, amžinosios mitologijos ir jausmingumo kupiną atmosferą.
Paulas Swanas sulaukė gilaus senatvės amžiaus ir mirė 1972 metų vasario 1 dieną, sulaukęs 88-erių, Bedford Hillse, Niujorko valstijoje. Paskutinius gyvenimo mėnesius jis praleido „Bedford Adult Home“ slaugos namuose.
Nors jo jaunystės ir brandos metais jis mėgavosi
didžiuliu populiarumu, keliavo po pasaulį, vaidino nebyliuose filmuose
(pavyzdžiui, Cecil B. DeMille’io „Dešimtyje įsakymų“) bei dešimtmečius (nuo
1939 iki 1969 metų) kas sekmadienį rengė savo garsiuosius šokio vakarus
„Carnegie Hall“ studijoje Niujorke, bėgant metams keitėsi mados ir visuomenės
skonis. Jo ekscentriški pasirodymai pamažu įgijo pasenusio, teatriško stiliaus
(camp) reputaciją, o pats menininkas vėlesniame gyvenimo etape iš dalies
atsidūrė užribyje ir tam tikroje užmarštyje, nors dar 1965 metais spėjo
pasirodyti ir režisieriaus Andy Warholo kultiniame pogrindžio filme „Camp“.
Pagal paskutinę valią, jo palaikai buvo parvežti į
gimtąjį kraštą ir palaidoti šeimos kape Krab Orčarde, Nebraskoje. Šiandien jo
atminimas yra atgimęs – jis vertinamas ne tik kaip talentingas tapytojas bei
šokėjas, bet ir kaip viena ryškiausių ankstyvosios LGBTQ+ kultūros bei laisvos
saviraiškos ikonų.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą