Philipp Otto Runge (1777-1810) rato dailininkas, paveikslas "Madona su kūdikiu" (nebaigtas)

 

Muziejaus lentelėje nurodyta, jog tai yra „Philippo Otto Runge’s rato dailininkas“, tai reiškia, kad konkretus autoriaus vardas ir pavardė nėra tiksliai žinomi. Menotyroje tokia formuluotė naudojama tada, kai kūrinio stilius, technika ir kompozicija neabejotinai priklauso konkrečiai mokyklai ar meistro aplinkai, tačiau nėra išlikę parašo ar dokumentų, patvirtinančių konkretų asmenį.

Paveikslas "Nuogi vyrai" (1817). Tapytojas Karlas Briulovas (Karl Bryullov, 1799 - 1852) Male nudes, 1817

 

Sveiki!

 

Karlas Briulovas buvo XIX amžiaus rusų akademinio meno figūrų, kurio kūryba sujungė griežtas klasicizmo tradicijas su besiformuojančio romantizmo emociniu gyliu. Gimęs Peterburge, menininkų šeimoje, jis nuo mažens demonstravo neeilinį talentą, kuris vėliau jam pelnė „Didžiojo Karlo“ pravardę. Briulovo studijų metai Imperatoriškojoje menų akademijoje pasižymėjo neįtikėtinu kruopštumu ir techniniu meistriškumu, o jo ankstyvieji darbai tapo pamatu būsimai šlovei, kurią vėliau įtvirtino garsusis šedevras „Paskutinė Pompėjos diena“.

 

1817 metais sukurtas piešinys „Vyrai natūroje“ / „Nuogi vyrai“ (arba „Male nudes“) yra ankstyvas, tačiau itin reikšmingas Briulovo meistriškumo įrodymas, sukurtas jam dar būnant akademijos auklėtiniu. Šis kūrinys atspindi tuo metu vyravusią akademinio mokymo sistemą, kurioje žmogaus anatomijos studijavimas iš natūros buvo laikomas aukščiausia dailininko meistrystės pakopa. Nors tai yra mokomasis etiudas, jame matyti ne tik techninis tikslumas, bet ir gebėjimas perteikti žmogaus kūno plastiką, raumenų įtampą bei šešėlių žaismą, suteikiantį figūroms skulptūrišką tūrį.

 

Kūrinyje pavaizduotos dvi vyriškos figūros, kurios savo kompozicija ir laikysena primena antikinės skulptūros idealus, taip pabrėžiant Briulovo pagarbą klasikiniam paveldui. Jaunasis menininkas puikiai suvaldė proporcijas ir linijas, sukurdamas harmoningą, beveik poetišką vyriško kūno vaizdinį. Šis piešinys išskiria Briulovą iš kitų bendraamžių, nes jame jaučiama gyva dvasia ir jautrumas, peržengiantis paprasto anatominio pratimo ribas ir pereinantis į tikrą meninę interpretaciją.

 

Šis ankstyvasis darbas taip pat tarnauja kaip svarbus liudijimas apie Briulovo kūrybinio kelio evoliuciją ir jo santykį su žmogaus kūno estetika. „nuogi vyrai“ padėjo dailininkui gauti aukščiausius akademinius įvertinimus, kurie galiausiai jam atvėrė kelius į stažuotes Italijoje, kur jo talentas sužydėjo pilna jėga. Gebėjimas taip preciziškai ir kartu įtaigiai vaizduoti nuogą kūną vėliau tapo vienu iš pagrindinių jo didžiųjų drobių sėkmės komponentų, leidusių jam tapti tarptautinio masto žvaigžde.

 

Galiausiai, Karlas Briulovas per savo gyvenimą paliko pėdsaką Europos dailės istorijoje, o tokie darbai kaip 1817-ųjų vyrų aktai primena apie discipliną ir aistrą, slypinčią už kiekvieno didžio kūrinio. Nors vėlesni jo darbai pasižymėjo dramatiškomis masinėmis scenomis ir ryškiu koloritu, būtent šios ankstyvosios akademinės studijos suformavo jo kaip genijaus pamatą. Jos išlieka svarbios ne tik kaip istoriniai dokumentai, bet ir kaip savarankiški meno kūriniai, demonstruojantys amžiną žmogaus kūno grožį ir menininko rankos tobulumą.

 

Maištinga Siela

Paveikslas "Samsonas ir filistinai" (Samson and the Philistines), dailininkas Carl Bloch, 1863

 

Sveiki, meno žmonės!

 

Carlo Blocho 1863 m. šedevras „Samsonas ir filistinai“ yra vienas įspūdingiausių ir dramatiškiausių danų aukso amžiaus pabaigos kūrinių. Carlas Blochas, XIX a. Danijos tapybos meistras, geriausiai žinomas dėl savo religinių ciklų ir gebėjimo meistriškai sujungti techninį preciziškumą su gilia emocine įtaiga. Prieš imdamasis garsiųjų Naujojo Testamento scenų Frederiksborgo pilyje, šiuo ankstyvuoju laikotarpiu Blochas demonstravo neįtikėtiną talentą vaizduoti žmogaus kūno anatomiją ir herojišką kančią, o „Samsonas ir filistinai“ tapo jo triumfo ženklu, pelniusiu autoriui tarptautinį pripažinimą.

 

Paveikslo centre matome Senojo Testamento herojų Samsoną – vyrą, kurio neįveikiama jėga glūdėjo jo plaukuose, tačiau išdavystė jį paliko bejėgį. Blochas pasirenka vaizduoti ne kovos įkarštį, o tragišką kulminaciją: apakintas ir sukaustytas grandinėmis, Samsonas yra priverstas sukti sunkias girnas filistinų nelaisvėje. Aplink jį matome besityčiojančią minią, kurios veiduose atsispindi žiaurumas ir triumfas, kontrastuojantis su milžinišku, tačiau palaužtu herojaus kūnu. Autorius meistriškai perteikia fizinį svorį ir dvasinį skausmą, paversdamas drobę įtempta drama, kurioje susiduria fizinė galia ir moralinis nuosmukis.

 

Šio kūrinio prasmės sluoksniai siekia gerokai toliau nei paprastas biblinis pasakojimas. Samsonas čia simbolizuoja tragišką herojaus likimą – žmogų, kuris dėl savo silpnumo prarado dieviškąją dovaną, tačiau per kančią ir pažeminimą ieško kelio į atpirkimą. Tai pasakojimas apie puikybę, išdavystę ir vidinę transformaciją, kurioje tamsa tampa fonu dvasiniam prabudimui. Tuo pačiu metu paveikslas gali būti interpretuojamas kaip žmogaus kovos su negailestingu likimu metafora, kurioje net ir didžiausias pralaimėjimas savyje slepia būsimo išsivadavimo sėklą.

 

Stiliaus požiūriu Blochas demonstruoja neįtikėtiną meistrystę, naudodamas chiaroscuro – stiprų šviesos ir šešėlių kontrastą, kuris suteikia scenai teatrališkumo ir gylio. Kiekviena Samsono raumens linija, kiekviena gysla ir prakaito lašas yra nutapyti su tokiu tikslumu, kad žiūrovas beveik fiziškai jaučia įtampą. Blocho koloritas čia prislopintas, vyrauja žemės tonai, kurie dar labiau pabrėžia scenos niūrumą ir sunkią atmosferą. Detalumas, kuriuo pavaizduota besityčiojanti minia, sukuria psichologinį portretų rinkinį, kuriame kiekvienas personažas prisideda prie bendros negailestingos nuotaikos kūrimo.

 

Istorinė ir meninė šio paveikslo reikšmė yra milžiniška, nes būtent šis darbas Blochą įtvirtino kaip vieną iškiliausių savo kartos Europos realistų. „Samsonas ir filistinai“ tapo pavyzdžiu, kaip akademinė tapyba gali būti ne tik techniškai tobula, bet ir emociškai sukrečianti, vengiant sauso formalizmo. Šis kūrinys nutiesė kelią vėlesniems menininko darbams, kurie iki šiol laikomi krikščioniškojo meno etalonu, o paties Samsono vaizdinys tapo viena įsimintiniausių šio biblinio herojaus interpretacijų visoje meno istorijoje.

 

Šiandien šis paveikslas saugomas Danijos valstybiniame meno muziejuje Kopenhagoje, kur jis ir toliau žavi lankytojus savo monumentalia jėga. Blocho sugebėjimas suteikti mitiniam herojui žmogiško trapumo daro šį kūrinį aktualų ir šiuolaikiniam stebėtojui, primindamas apie amžiną žmogaus sielos kovą tarp nuopuolio ir kilnumo. Tai ne tik istorinė drobė, bet ir gilus psichologinis tyrimas, užfiksuotas neįtikėtino talento ranka.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Konstantinas Somovas – rusų dailininkas, tapęs idealistinius Rokoko ir homoerotinius paveikslus

Sveiki, skaitytojai,

 

Konstantinas Andrejevičius Somovas (Konstantin Somov) gimė 1869 m. lapkričio 30 d. Sankt Peterburge, Rusijos imperijoje, ir tapo vienu ryškiausių „Meno pasaulio“ (Mir iskusstva) judėjimo, puoselėjusio estetiką, simbolizmą ir neoklasicizmą, atstovu. Jo kilmė buvo išsilavinusi ir pasiturinti – tėvas Andrejus Somovas buvo žinomas meno istorikas ir Ermitažo muziejaus vyriausiasis kuratorius, o tai užtikrino Konstantinui ne tik materialinę gerovę, bet ir priėjimą prie Vakarų Europos bei Rusijos meno pavyzdžių nuo pat mažens. Ši aplinka anksti suformavo jo ypatingą estetinį skonį, nukreipdama jį link Rokoko epochos elegancijos, portretų ir intymių scenų.

 

Kūrybinio kelio pradžia ir „Meno Pasaulis“

 

Somovas mokėsi Imperatoriškojoje dailės akademijoje Sankt Peterburge, kur susipažino su Aleksandru Benua (Alexandre Benois) ir Sergejumi Diagilevu (Sergei Diaghilev), būsimais „Meno pasaulio“ lyderiais. Ši draugystė ir meniniai idealai paskatino jį 1898 m. tapti vienu iš judėjimo steigėjų. „Meno pasaulis“ siekė atgaivinti Rusijos meną, priešindamasis akademiniam realizmui, ir skatino L'art pour l'art (Menas menui) idėją. Somovo ankstyvojoje kūryboje dominavo idealizuoti, melancholiški portretai, intymios buities scenos, iliustracijos ir teatrinis dekoratyvumas, kuriuose atsispindėjo jo nostalgija prabėgusiai elegantiškai carinei Rusijai bei Rokoko estetika.

 

Konstantinas Somovas buvo atvirai homoseksualus, o tai buvo retas ir drąsus pasirinkimas tiek carinėje Rusijoje, tiek vėliau sovietinėje aplinkoje. Jo asmeninis gyvenimas ir santykiai atsispindėjo ir jo darbuose, nors subtiliai: jo kūriniuose dažnai vaizduojamos tos pačios lyties temos, nuogi vyrai ir homoerotinė įtampa, užmaskuota mitologijos ar Rokoko pastoralių rūbu. Somovas niekada nebuvo sukūręs tradicinės šeimos, tačiau ilgą laiką buvo artimas su keliais modeliais ir meilužiais, kurie tapo nuolatiniais jo portretų herojais. Pats žymiausias jo nuolatinis modelis, o vėliau ir meilužis, buvo Michailas Kuznecovas, kuris ne tik pozavo jam, bet ir rūpinosi menininko buitimi.

 

Politinis ir kultūrinis kontekstas – persona non grata

 

Somovo gyvenimas ir kūryba vyko dviejų didelių lūžių fone: Rusijos imperijos žlugimo ir Sovietų Sąjungos įsigalėjimo. Menininkas, puoselėjęs estetizmą, individualizmą ir Vakarų Europos kultūros paveldą, buvo natūralus antibolševikas. Po 1917 m. Spalio revoliucijos, Sovietų valdžia atmetė dekadentišką estetiką, o ypač „Meno pasaulio“ puoselėtą „Menas menui“ principą, kuris buvo laikomas buržuaziniu. Somovo atviras homoseksualumas ir politinės pažiūros padarė jį nepageidaujamu asmeniu (persona non grata) naujajai santvarkai. Nors iš pradžių jis bandė dirbti naujosiomis sąlygomis (dėstė ir iliustravo), spaudimas ir nepriteklius privertė jį galvoti apie emigraciją.

 

1924 m. pabaigoje Konstantinas Somovas legaliai emigravo iš Sovietų Rusijos į JAV kaip Rusijos dailės parodos komisaras. Tačiau galiausiai pasirinko persikelti į Paryžių, Prancūziją, kur praleido likusį gyvenimą. Emigracijoje jis išliko ištikimas savo stiliui – tapė portretus, įskaitant garsaus pianisto Sergejaus Rachmaninovo portretą, ir intymias, alegorines scenas, kurios jam priminė prarastą Rusiją. Nors finansinė padėtis buvo permaininga, Paryžius jam suteikė kūrybinę laisvę ir leido gyventi atvirą homoseksualo gyvenimo būdą be sovietinės baimės ir cenzūros. Konstantinas Somovas mirė natūralia mirtimi 1939 m. gegužės 6 d. Paryžiuje, Prancūzijoje. Jam buvo 69 metai.

 

Apie K. Somovo paveikslą „Vaivorykštė“ (1897)

 

Konstantino Somovo paveikslas „Vaivorykštė“ (The Rainbow), sukurtas 1897 metais, priklauso ankstyvajam menininko kūrybos etapui ir yra vienas esminių darbų, apibrėžusių jo ryšį su simbolizmu ir „Meno pasaulio“ (Mir iskusstva) judėjimu. Šis darbas, dažnai nutapytas subtilia akvarele arba guašu, išsiskiria ypatingu lyriškumu ir melancholija. Paveikslas vaizduoja idilišką, bet kartu ir neprieinamą peizažą, dažnai su viena ar keliomis figūromis, sustingusiomis momentinėje refleksijos pozoje. „Vaivorykštė“ čia simbolizuoja ne tik gamtos reiškinį, bet ir prabėgusios akimirkos grožį, neišsipildžiusias viltis bei nostalgiją idealizuotam pasauliui, kas buvo būdinga to meto dekadentinei estetikai.

 

Šis kūrinys puikiai atspindi „Meno pasaulio“ judėjimo, kuriam Somovas priklausė, dvasinę estetiką. Judėjimas siekė nutolti nuo XIX amžiaus antrosios pusės Rusijos realizmo ir socialinės tematikos, o „Vaivorykštė“ siūlė pabėgimą į rafinuotą, individualistinį grožio pasaulį. Paveikslo kompozicija yra subalansuota, o spalvos – prislopintos ir elegantiškos, pabrėžiančios dekoratyvinę kūrinio vertę. Somovas čia demonstruoja ankstyvąjį susižavėjimą XVIII amžiaus portretais ir prerofaelitų (angl. Pre-Raphaelites) stiliumi, kuriame žmogiškosios figūros yra pateikiamos su romantiška ir šiek tiek dirbtine gracija, priešinantis akademinio meno kanonams.

 

Nors „Vaivorykštė“ (1897) nėra tiesiogiai homoerotinio turinio, kaip jo vėlesni, atviresni darbai iš 1920-ųjų, jis žymi lūžį asmeninėje Somovo estetikos raidoje. Šiame paveiksle jaučiamas tas jautrus intymumas ir emocinis niuansas, kuris vėliau bus perkeltas į jo labiau jausmingus portretus ir pastorales. Paveikslas nurodo menininko polinkį į izoliuotas, subjektyvias scenas, kurios leidžia jam tyrinėti asmeninius jausmus ir atitrūkti nuo išorinio pasaulio realijų. Būtent šis lyrinis potencialas padėjo sukurti pagrindą, ant kurio vėliau išaugo jo brandi kūryba, apėmusi ne tik nostalgiją, bet ir ryškų dekadansą bei homoseksualias temas, ypač po 1900-ųjų, kai jis pradėjo labiau įkvėpimo semtis iš Rokoko stiliaus. Paveikslas „Vaivorykštė“ (1897) yra vertinamas ne tik kaip estetinis, bet ir kaip istorinis dokumentas, žymintis fin de siècle (amžių sandūros) estetinės kultūros nuotaikas Rusijoje.

 

Konstantinas Somovas ir mūza Snežkovskis

 

Konstantino Somovo vėlyvieji gyvenimo metai Prancūzijoje, po emigracijos, buvo glaudžiai susiję su vyru, vardu Snežkovskis (Snezhkovsky), kuris tapo ne tik menininko modeliu ir meilužiu, bet ir svarbia jo asmeninio gyvenimo dalimi. Nors Somovas visą gyvenimą palaikė ryšius su įvairiais vyrais, kurie pozavo jo erotinėms ir pastoralinėms scenoms, Snežkovskis, kurio tikrasis vardas ir detalės lieka apgaubtos paslapties, išsiskyrė savo patikimumu ir ištikimybe. Paryžiuje Somovas gyveno atvirą gėjišką gyvenimo būdą, o Snežkovskis buvo ilgalaikis kompanionas, atlikęs ne tik intymaus partnerio, bet ir pagalbininko buityje bei asmeninio asistento vaidmenį. Šie santykiai atspindėjo Somovo poreikį ne tik meilei, bet ir stabilumui, kurio jis neteko emigracijoje.

 

Snežkovskio įtaka ir vieta Somovo gyvenime ryškiai atsiskleidė jo tapyboje. Jo kūnas ir veidas tapo nuolatiniu Somovo drobių motyvu, pakeisdamas ankstesnius modelius, su kuriais menininkas bendravo Rusijoje. Šiems santykiams skirti darbai pasižymėjo intensyvesniu intymumu ir tiesmukumu, lyginant su ankstyvosiomis alegorijomis, o Snežkovskis tapo Somovo vėlyvojo periodo grožio idealu. Jo portretai ir aktų studijos buvo tapomos jau ne tik kaip nostalgija prarastam Rokoko pasauliui, bet ir kaip tiesioginė pagarba meilei ir stabilumui, kurį jis rado Paryžiuje.

Paveikslas "Boksininkas", 1933

Dailininkas ir jo modelis

 

Vienas žymiausių šių santykių įamžinimų yra paveikslas „Boksininkas“ (The Boxer, 1933), kuris iš tiesų yra Snežkovskio portretas. Šis paveikslas yra unikalus Somovo kūryboje. Jis nutolo nuo įprastinės Rokoko ar pastoralių tematikos ir pavaizdavo jaunąjį mylimąjį moderniai, be nereikalingų alegorijų. Paveikslas vaizduoja stiprų, jauną vyrą, bet ne kaip mitologinį herojų ar XVIII a. dvariškį, o kaip savo laikmečio sportininką. Šis darbas yra atviras Snežkovskio fizinės jėgos ir grožio garbinimas, o kartu ir retai pasitaikantis pavyzdys, kai Somovas priėmė moderniosios kultūros elementą.

 

Portreto reikšmė yra dvejopa. Pirmiausia, tai yra menininko asmeninis pareiškimas apie savo meilę ir intymų gyvenimą, kuris Paryžiuje galėjo būti išreikštas laisviau nei carinėje ar sovietinėje Rusijoje. Antra, „Boksininkas“ (1933) demonstruoja Somovo meninę brandą ir gebėjimą evoliucionuoti. Jis ne tik atstovauja Somovo vėlyvajam stiliui – elegantiškam, bet detalesniam ir santūresniam, – bet ir patvirtina Snežkovskio svarbą kaip jo gyvenimo ir kūrybos šaltiniui paskutiniaisiais metais. Šis portretas tapo meniniu testamentu jų partnerystei, įamžinant mylimojo atvaizdą per Somovo estetinę viziją.

 

Maištinga Siela

Paveikslas: Antoine Wiertz (Antuanas Žozefas Vircas) "Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno", 1836

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Paveikslą „Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno“ (pranc. Les Grecs et les Troyens se disputant le corps de Patrocle) nutapė belgų dailininkas Antoine'as Wiertzas. Šis kūrinys, pasižymintis monumentaliais matmenimis ir dramatiškumu, yra vienas geriausiai atspindinčių savitą ir kontraversišką menininko kūrybos stilių. Paveikslas buvo sukurtas atsižvelgiant į akademines meno tradicijas, tačiau atspindėjo ir Wiertzo ambicijas pralenkti savo amžininkus bei klasikinius didmeistrius.

 

Antuanas Wiertzas paveikslą tapė du kartus. Pirmoji versija (mažesnė) sukurta 1836 m. Romoje ir pasiekusi didelę sėkmę Briuselio Salone (Belgijoje), šiuo metu saugoma Liubeko dailės muziejuje Belgijoje. Antroji, didžiausia ir žinomiausia versija, buvo nutapyta 1844–1845 m. Briuselyje. Šis gigantiškas kūrinys yra ne tik didelis meninis pasiekimas, bet ir simbolis Wiertzo užsispyrimo bei noro sukurti meną, nepaklūstantį komerciniams standartams. Jo matmenys yra įspūdingi – 520 cm aukščio ir 852 cm ilgio.

 

Paveikslas vaizduoja žiaurią kovą, aprašytą Homero poemoje „Iliada“. Scenos centre, apsuptas gyvybės ir mirties chaoso, guli Patroklo, Achilo draugo ir artimo bičiulio, kūnas. Aplink jį susigrūdę graikų ir trojėnų kariai, narsiai kovojantys dėl teisės perimti kūną. Graikai stengiasi jį apginti ir atsiimti, kad galėtų atiduoti deramą pagarbą, o trojėnai, vedami Hektoro, siekia pasiimti trofėjų ir paniekinti priešą. Paveiksle dominuoja įtampa, dinamiškos figūros ir gilios, dramatiškos spalvos, pabrėžiančios mūšio įnirtingumą.

 

Šis kūrinys tiesiogiai siejamas su Homero „Iliada“, ypač 17-ąja giesme, kurioje detaliai aprašoma, kaip Hektoras nužudo Patroklą, ir prasideda įnirtingas mūšis dėl jo kūno. Tai – vienas labiausiai jaudinančių epizodų visoje poemoje. Wiertzas stengėsi perteikti ne tik fizinę kovą, bet ir gilų emocinį krūvį – Patroklo mirtis buvo lemtingas įvykis, privertęs Achilą sugrįžti į kovą ir pasmerkusį Hektorą bei visą Troją. Dailininkas, kaip ir Homeris, pabrėžė didvyriškumą, ištikimybę ir tragišką likimą.

Antuanas Žozefos Vircas

 

Antoine'as Wiertzas gimė 1806 m. Dinante, Belgijoje, ir jau ankstyvoje jaunystėje parodė išskirtinį talentą. Jis studijavo Paryžiuje, vėliau – Romoje, kur jį žavėjo Didžiųjų klasikų, tokių kaip Mikelandželas ir Rafaelis, kūriniai. Tačiau Wiertzo gyvenimas buvo persmelktas tam tikrų keistenybių ir ryškaus atsiskyrimo. Jis buvo itin idealistiškas ir atsisakė parduoti savo didžiuosius darbus, manydamas, kad menas neturi būti komercializuojamas. Šis principas lėmė tai, kad jis gyveno gana skurdžiai.

 

Vienas labiausiai žinomų Wiertzo gyvenimo aspektų buvo jo polinkis į monumentalizmą. Jis tikėjo, kad menas turi būti kuriamas ateities kartoms, todėl didžiuliame angare, pastatytame specialiai jo didelėms drobėms, jis tapė gigantiškus paveikslus. Wiertzas taip pat pasižymėjo unikaliu stiliumi, derindamas romantizmą, klasicizmą ir simbolizmą. Jo darbai dažnai nagrinėjo mirties, moralės ir socialinės kritikos temas. Menininkas ypač mėgo eksperimentuoti su šviesa ir šešėliais, kad sukurtų kuo labiau realistišką, bet kartu ir simbolinę, dramatišką atmosferą.

 

Nors Antoine'as Wiertzas nebuvo itin populiarus savo gyvenimo metu, po mirties jo palikimas buvo įvertintas. Dailininkas testamentu paliko savo darbus Belgijos valstybei, su sąlyga, kad jie bus eksponuojami specialiai jam pastatytame muziejuje. Būtent todėl Wiertzo didieji darbai niekada nepateko į privačias rankas ir neturi komercinės vertės aukcionuose. Jų vertė yra kultūrinė ir istorinė – jie atspindi XIX a. Europos meno tendencijas, Wiertzo asmenybę ir jo unikalią meno filosofiją.

 

„Graikai ir trojėnai kovoja dėl Patroklo kūno“ – tai ne tik paveikslas, tai vizuali „Iliados“ interpretacija, perteikianti Homero poemos didybę ir dramatizmą. Vertė glūdi ne piniguose, o jo išskirtinume, monumentaliame formato pasirinkime, meistriškame didvyriškumo ir tragedijos atvaizdavime, bei glaudžiame ryšyje su antikinės literatūros šedevru. Paveikslas leidžia šiuolaikiniam žiūrovui pamatyti, kaip didžioji epocha atgijo per menininko, atidavusio visą savo gyvenimą menui, viziją.

 

Maištinga Siela

Paveikslas. Janas Mateika "Liublino unija" / Jan Matejko "Unia Lubelska" : istorija, reikšmė, faktai

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jano Mateikos paveiksle „Liublino unija“ (Unia Lubelska), nutapytas 1869 metais, sukurtas specialiai unijos 300-ųjų metinių proga, pavaizduotas istorinis įvykis – 1569 m. Liublino unijos pasirašymas, kuris sujungė Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Matejko, būdamas patriotiškas dailininkas, šį įvykį perteikia ne kaip paprastą dokumento pasirašymą, o kaip grandiozinę, dramatišką ir simbolinę sceną, atspindinčią didelę politinę ir socialinę įtampą. Paveikslas idealizuoja unijos reikšmę, pabrėždamas lenkų didžiosios bajorijos triumfą ir Lietuvos interesų subordinaciją.

 

Jan Matejko (Janas Mateika) (1838–1893) buvo garsus lenkų dailininkas, laikomas vienu iškiliausių istorinio žanro tapytojų Lenkijoje. Jo kūrybai būdingas istorizmo ir romantizmo stilių derinys su stipriu simbolizmo prieskoniu. Matejko specializavosi tapyti didelio formato, dramatiškus istorinius įvykius, siekdamas pabrėžti Lenkijos didybę ir skatinti tautinę savimonę. Du reikšmingiausi jo darbai, puikiai atspindintys šį stilių, yra „Žalgirio mūšis“ ir „Liublino unija“, kuriuose jis įamžino esminius Lenkijos ir Lietuvos istorijos momentus.

 

Paveikslo „Liublino unija“ centre, sėdintis iškiliame krėsle, yra Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Jis vaizduojamas kaip didingas, bet melancholiškas ir pavargęs valdovas, jo gestai rodo abejonę, tačiau jis laiko rankoje krucifiksą, simbolizuojantį Dievo palaiminimą unijai ir jo, kaip karaliaus, ryžtą. Ant jo kelių guli atviras dokumentas – unijos aktas, o jo žvilgsnis nukreiptas į viršų, tarsi ieškant dangiškojo pritarimo. Ši kompozicija pabrėžia karaliaus lemiamą vaidmenį, tačiau kartu atskleidžia ir jo asmeninę dramą.

 

Aplink karalių susitelkusios įvairios politinės jėgos ir garsių asmenybių figūros. Iš dešinės pusės (žiūrint į paveikslą) yra Lenkijos didikai, triumfuojantys ir veržlūs, vaizduojami kaip tvirtos valstybės idėjos rėmėjai. Kairėje pusėje matome nusivylusius Lietuvos didikus, kurie jautėsi priversti pritarti unijai ir kurie matė, kaip mažėja jų valstybės savarankiškumas. Ypač išsiskiria kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis, kuris vaizduojamas su nusivylimu veide, atsitraukęs nuo minios, tarsi protestuodamas ir išreikšdamas lietuvių pusės pralaimėjimą derybose.

 

Paveiksle gausu simbolinių detalių. Pavyzdžiui, ant grindų guli netyčia numestas kalavijas, simbolizuojantis karaliaus valdžios susilpnėjimą ir diplomatijos pergalę prieš karinę jėgą. Taip pat pavaizduota moteris, simbolizuojanti Lenkiją, kuri švelniai priglaudžia prie savęs merginą, simbolizuojančią Lietuvą. Šis gestas atspindi lenkų naratyvą, kad unija buvo „broliškas susivienijimas“, o ne agresija. Paveiksle taip pat matomi dvasininkai, kurie aktyviai dalyvavo unijos procese, simbolizuojantys Katalikų Bažnyčios įtaką ir vaidmenį.

 

Matejkos darbas yra idealizuotas, bet itin emocingas istorijos pasakojimas, kuriame Žygimantas Augustas vaizduojamas kaip vienytojas, nepaisant asmeninės kančios, o Lenkijos bajorija – kaip didvyriška unijos iniciatorė. Nors paveikslas perteikia dramatišką istorijos momentą, jame atsispindi ir Matejkos požiūris į uniją kaip į didingą įvykį, atnešusį Šventąją Abiejų Tautų Respubliką. Paveikslas tapo svarbiu simboliu ir nacionaline ikona, atspindinčia Lenkijos ir Lietuvos santykių sudėtingumą.

 

Maištinga Siela

Janina Marcinkevičienė. Paveikslas "Išdykėlė" – Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (paroda)

Paveikslas "Achilo pyktis", Mišelis Martinas Drolingas (Michel Martin Droling), 1810

 

Paveikslas: Jacques-Louis David "Leonidas Termopiluose" (Leonidas at Thermopylae, 1814)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas garsiausių prancūzų XVIII-XIX amžiaus tapytojų Jacques-Louis David (1748-1825), gyveno, sakyčiau, labai įdomiais laikais, nes tapytojui pavyko sulaukti absoliutizmo galo, Didžiąją Prancūzijos revoliucijos ir net legendinio Napoleono atėjimo į valdžią ir jo nuosmukį. Daugelis istorinių įvykių tapo būtent jo dailės darbų įkvėpimo šaltiniu. Kai kuriuos teko pamatyti šiemet garsiausiuose Paryžiaus muziejuose ir galiu pasakyti, kad darbai iš tikrųjų įspūdingi savo dydžiu ir energetika. Šiandien dalijuosi jo vienu garsiausiu paveikslu „Leonidas Termopiluose“. Pastaruosiuose taip pat teko būti ir braidyti po siera dvokiantį karštą upelį, nuo kurių ir kilo Termopilų pavadinimas. Neatsiejama nuo dar mokykliniais laikais matyto komisinio filmo „300 spartiečių“, kuris anuomet padarė itin didelį įspūdį. Visgi šiame paveiksle Davidas užfiksuoja tą tokį aktais ir homoerotika grįstą romantizuotą laikotarpį ir to nepamatyti neįmanoma.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: August Strindberg paveikslas The Town - Augustas Strinbergas ir jo paveikslas Miestas

 Sveiki,

Kaip visada pas Marių Buroką ant Facebooko sienos galima rasti ne tik apie Baltarusiją, bet ir labai įdomių dalykėlių. Dailė ir fotografijos – vienos iš jų. Šįkart noriu pasidalyti švedų rašytojo ir dramaturgo August Strindberg (1849-1912) paveikslą „The Town“, kurį rašytojas nutapė su atsidavusia impresionistų dvasia 1903 metais. Šaltas, šiaurietiškas, pilkas ir niūrus paveikslas, kuriame pavaizduotas begalinis milžinas dangus, slegiantis mažytį blizgantį ir vilties ištroškusį miestą. Nerandu daugiau žodžių, kai toks pas mus lapkritis tik prasidėjo, o šis paveikslas ir yra visa to išraiška.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos nuotrauka: André Henri Dargelas paveikslas "Le tour du monde"

Sveiki,

Man asmeniškai patinka prancūzų tapytojas Andre Henri Dargelas (1828-1906), kuris priklausė realizmo tapytojų atstovams. Bordo mieste gimęs menininkas ir tapęs Paryžiuje itin buvo populiarus Anglijoje. Jo paveiksluose – reali šviesi kasdienybė, dažnas mokyklos ir vaikų būrys kaip būtinas visuotinio švietimo raiškos centras. Tai vienas mėgstamiausių šio dailininkų paveikslų „Le tour de monde“, nutapytas 1860-aisiais. Man šis paveikslas absoliuti vaikystės šviesa, kiek padaužiška, kiek reali, kiek ir nereali. Manau, tokios iliustracijos tiktų netgi mūsų vadovėliams, kurie pamažu tampa facebook‘o sienomis.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Pierre-Auguste Renoir portretas ir jo paveikslas "Jeanne Samary" (1877)

 Jeanne Samary portretas (1877)

 Tapytojas Pierre-Auguste Renoir

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart po filmo „Renoir“ (2012) apie prancūzų dailininką impresionistą Pierre-Auguste Renoir (1841-1919), nusprendžiau pasidalyti jo portretine fotografija ir jo vienu žymiausiu tapytu portretu „Jeanne Samary“. Jeanne Samary realiai egzistavusi prancūzų aktorė (1857-1890), kuri vaidino komedijose, turėjo vaikų, tačiau mirė gana anksti dėl vidurių šiltinės. Į istoriją įėjo ne kaip aktorė, bet kaip Renoir pozuotoja. Jos portretas datuojamas 1877 metais ir yra saugomas Maskvos Puškino muziejuje. Per bolševikų antplūdžio laikus paveikslas buvo konfiskuotas iš vieno turtingo kolekcionieriaus, tame muziejuje šis iš pradžių prieštaringai pačių impresionistų vertintas paveikslas ir tebesaugomas.

Jūsų Maištinga Siela