Sveiki, skaitytojai,
Konstantinas Andrejevičius Somovas
(Konstantin Somov) gimė 1869 m. lapkričio 30 d. Sankt
Peterburge, Rusijos imperijoje, ir tapo vienu ryškiausių „Meno pasaulio“ (Mir
iskusstva) judėjimo, puoselėjusio estetiką, simbolizmą ir neoklasicizmą,
atstovu. Jo kilmė buvo išsilavinusi ir pasiturinti – tėvas Andrejus Somovas
buvo žinomas meno istorikas ir Ermitažo muziejaus vyriausiasis kuratorius, o
tai užtikrino Konstantinui ne tik materialinę gerovę, bet ir priėjimą prie
Vakarų Europos bei Rusijos meno pavyzdžių nuo pat mažens. Ši aplinka anksti
suformavo jo ypatingą estetinį skonį, nukreipdama jį link Rokoko epochos
elegancijos, portretų ir intymių scenų.
Kūrybinio kelio pradžia ir „Meno Pasaulis“
Somovas mokėsi Imperatoriškojoje dailės akademijoje
Sankt Peterburge, kur susipažino su Aleksandru Benua (Alexandre Benois) ir
Sergejumi Diagilevu (Sergei Diaghilev), būsimais „Meno pasaulio“ lyderiais. Ši
draugystė ir meniniai idealai paskatino jį 1898 m. tapti vienu iš judėjimo
steigėjų. „Meno pasaulis“ siekė atgaivinti Rusijos meną, priešindamasis
akademiniam realizmui, ir skatino L'art pour l'art (Menas menui) idėją. Somovo
ankstyvojoje kūryboje dominavo idealizuoti, melancholiški portretai, intymios
buities scenos, iliustracijos ir teatrinis dekoratyvumas, kuriuose atsispindėjo
jo nostalgija prabėgusiai elegantiškai carinei Rusijai bei Rokoko estetika.
Konstantinas Somovas buvo atvirai homoseksualus, o tai
buvo retas ir drąsus pasirinkimas tiek carinėje Rusijoje, tiek vėliau
sovietinėje aplinkoje. Jo asmeninis gyvenimas ir santykiai atsispindėjo ir jo
darbuose, nors subtiliai: jo kūriniuose dažnai vaizduojamos tos pačios lyties
temos, nuogi vyrai ir homoerotinė įtampa, užmaskuota mitologijos ar Rokoko
pastoralių rūbu. Somovas niekada nebuvo sukūręs tradicinės šeimos, tačiau ilgą
laiką buvo artimas su keliais modeliais ir meilužiais, kurie tapo nuolatiniais
jo portretų herojais. Pats žymiausias jo nuolatinis modelis, o vėliau ir
meilužis, buvo Michailas Kuznecovas, kuris ne tik pozavo jam, bet ir rūpinosi
menininko buitimi.
Politinis ir kultūrinis kontekstas – persona
non grata
Somovo gyvenimas ir kūryba vyko dviejų didelių lūžių
fone: Rusijos imperijos žlugimo ir Sovietų Sąjungos įsigalėjimo. Menininkas,
puoselėjęs estetizmą, individualizmą ir Vakarų Europos kultūros paveldą, buvo
natūralus antibolševikas. Po 1917 m. Spalio revoliucijos, Sovietų valdžia
atmetė dekadentišką estetiką, o ypač „Meno pasaulio“ puoselėtą „Menas menui“
principą, kuris buvo laikomas buržuaziniu. Somovo atviras homoseksualumas ir
politinės pažiūros padarė jį nepageidaujamu asmeniu (persona non grata) naujajai
santvarkai. Nors iš pradžių jis bandė dirbti naujosiomis sąlygomis (dėstė ir
iliustravo), spaudimas ir nepriteklius privertė jį galvoti apie emigraciją.
1924 m. pabaigoje Konstantinas Somovas legaliai
emigravo iš Sovietų Rusijos į JAV kaip Rusijos dailės parodos komisaras. Tačiau
galiausiai pasirinko persikelti į Paryžių, Prancūziją, kur praleido likusį
gyvenimą. Emigracijoje jis išliko ištikimas savo stiliui – tapė portretus,
įskaitant garsaus pianisto Sergejaus Rachmaninovo portretą, ir intymias,
alegorines scenas, kurios jam priminė prarastą Rusiją. Nors finansinė padėtis
buvo permaininga, Paryžius jam suteikė kūrybinę laisvę ir leido gyventi atvirą
homoseksualo gyvenimo būdą be sovietinės baimės ir cenzūros. Konstantinas
Somovas mirė natūralia mirtimi 1939 m. gegužės 6 d. Paryžiuje, Prancūzijoje.
Jam buvo 69 metai.
Apie K. Somovo paveikslą „Vaivorykštė“
(1897)
Konstantino Somovo paveikslas „Vaivorykštė“ (The
Rainbow), sukurtas 1897 metais, priklauso ankstyvajam menininko kūrybos etapui
ir yra vienas esminių darbų, apibrėžusių jo ryšį su simbolizmu ir „Meno
pasaulio“ (Mir iskusstva) judėjimu. Šis darbas, dažnai nutapytas subtilia
akvarele arba guašu, išsiskiria ypatingu lyriškumu ir melancholija. Paveikslas
vaizduoja idilišką, bet kartu ir neprieinamą peizažą, dažnai su viena ar
keliomis figūromis, sustingusiomis momentinėje refleksijos pozoje.
„Vaivorykštė“ čia simbolizuoja ne tik gamtos reiškinį, bet ir prabėgusios
akimirkos grožį, neišsipildžiusias viltis bei nostalgiją idealizuotam
pasauliui, kas buvo būdinga to meto dekadentinei estetikai.
Šis kūrinys puikiai atspindi „Meno pasaulio“ judėjimo,
kuriam Somovas priklausė, dvasinę estetiką. Judėjimas siekė nutolti nuo XIX
amžiaus antrosios pusės Rusijos realizmo ir socialinės tematikos, o
„Vaivorykštė“ siūlė pabėgimą į rafinuotą, individualistinį grožio pasaulį.
Paveikslo kompozicija yra subalansuota, o spalvos – prislopintos ir
elegantiškos, pabrėžiančios dekoratyvinę kūrinio vertę. Somovas čia
demonstruoja ankstyvąjį susižavėjimą XVIII amžiaus portretais ir prerofaelitų
(angl. Pre-Raphaelites) stiliumi, kuriame žmogiškosios figūros yra pateikiamos
su romantiška ir šiek tiek dirbtine gracija, priešinantis akademinio meno
kanonams.
Nors „Vaivorykštė“ (1897) nėra tiesiogiai homoerotinio
turinio, kaip jo vėlesni, atviresni darbai iš 1920-ųjų, jis žymi lūžį
asmeninėje Somovo estetikos raidoje. Šiame paveiksle jaučiamas tas jautrus
intymumas ir emocinis niuansas, kuris vėliau bus perkeltas į jo labiau
jausmingus portretus ir pastorales. Paveikslas nurodo menininko polinkį į
izoliuotas, subjektyvias scenas, kurios leidžia jam tyrinėti asmeninius jausmus
ir atitrūkti nuo išorinio pasaulio realijų. Būtent šis lyrinis potencialas
padėjo sukurti pagrindą, ant kurio vėliau išaugo jo brandi kūryba, apėmusi ne
tik nostalgiją, bet ir ryškų dekadansą bei homoseksualias temas, ypač po
1900-ųjų, kai jis pradėjo labiau įkvėpimo semtis iš Rokoko stiliaus. Paveikslas
„Vaivorykštė“ (1897) yra vertinamas ne tik kaip estetinis, bet ir kaip
istorinis dokumentas, žymintis fin de siècle (amžių sandūros) estetinės
kultūros nuotaikas Rusijoje.
Konstantinas Somovas ir mūza Snežkovskis
Konstantino Somovo vėlyvieji gyvenimo metai
Prancūzijoje, po emigracijos, buvo glaudžiai susiję su vyru, vardu Snežkovskis
(Snezhkovsky), kuris tapo ne tik menininko modeliu ir meilužiu, bet ir svarbia
jo asmeninio gyvenimo dalimi. Nors Somovas visą gyvenimą palaikė ryšius su
įvairiais vyrais, kurie pozavo jo erotinėms ir pastoralinėms scenoms,
Snežkovskis, kurio tikrasis vardas ir detalės lieka apgaubtos paslapties,
išsiskyrė savo patikimumu ir ištikimybe. Paryžiuje Somovas gyveno atvirą
gėjišką gyvenimo būdą, o Snežkovskis buvo ilgalaikis kompanionas, atlikęs ne
tik intymaus partnerio, bet ir pagalbininko buityje bei asmeninio asistento
vaidmenį. Šie santykiai atspindėjo Somovo poreikį ne tik meilei, bet ir
stabilumui, kurio jis neteko emigracijoje.
Snežkovskio įtaka ir vieta Somovo gyvenime ryškiai
atsiskleidė jo tapyboje. Jo kūnas ir veidas tapo nuolatiniu Somovo drobių
motyvu, pakeisdamas ankstesnius modelius, su kuriais menininkas bendravo
Rusijoje. Šiems santykiams skirti darbai pasižymėjo intensyvesniu intymumu ir
tiesmukumu, lyginant su ankstyvosiomis alegorijomis, o Snežkovskis tapo Somovo
vėlyvojo periodo grožio idealu. Jo portretai ir aktų studijos buvo tapomos jau
ne tik kaip nostalgija prarastam Rokoko pasauliui, bet ir kaip tiesioginė pagarba
meilei ir stabilumui, kurį jis rado Paryžiuje.
Paveikslas "Boksininkas", 1933
Vienas žymiausių šių santykių įamžinimų yra paveikslas
„Boksininkas“ (The Boxer, 1933), kuris iš tiesų yra Snežkovskio
portretas. Šis paveikslas yra unikalus Somovo kūryboje. Jis nutolo nuo
įprastinės Rokoko ar pastoralių tematikos ir pavaizdavo jaunąjį mylimąjį
moderniai, be nereikalingų alegorijų. Paveikslas vaizduoja stiprų, jauną vyrą,
bet ne kaip mitologinį herojų ar XVIII a. dvariškį, o kaip savo laikmečio
sportininką. Šis darbas yra atviras Snežkovskio fizinės jėgos ir grožio
garbinimas, o kartu ir retai pasitaikantis pavyzdys, kai Somovas priėmė
moderniosios kultūros elementą.
Portreto reikšmė yra dvejopa. Pirmiausia, tai yra
menininko asmeninis pareiškimas apie savo meilę ir intymų gyvenimą, kuris
Paryžiuje galėjo būti išreikštas laisviau nei carinėje ar sovietinėje Rusijoje.
Antra, „Boksininkas“ (1933) demonstruoja Somovo meninę brandą ir gebėjimą
evoliucionuoti. Jis ne tik atstovauja Somovo vėlyvajam stiliui – elegantiškam,
bet detalesniam ir santūresniam, – bet ir patvirtina Snežkovskio svarbą kaip jo
gyvenimo ir kūrybos šaltiniui paskutiniaisiais metais. Šis portretas tapo meniniu
testamentu jų partnerystei, įamžinant mylimojo atvaizdą per Somovo estetinę
viziją.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą