2025 m. lapkričio 30 d., sekmadienis

Begalybės beždžionių teorema – kas tai? (Infinite Monkey Theorem)


Sveiki,

 

Apie šią keistą teoremą sužinojau šį penktadienį žiūrėdamas „Auksinį protą“, nutariau pasidalinti.

 

Begalybės beždžionių teorema (angl. Infinite Monkey Theorem) nėra griežta matematinė teorema klasikine prasme, bet veikiau mintinis eksperimentas, iliustruojantis absoliučią tikimybę begalinių bandymų ir laiko sąlygomis. Šis įžvalgus paradoksas teigia, kad jeigu begalinis skaičius beždžionių (arba viena beždžionė, maiganti klavišus begalinį laiko tarpą) atsitiktinai bels į rašomosios mašinėlės klavišus, jos beveik garantuotai atspausdins bet kurį nurodytą tekstą, pavyzdžiui, visus Williamo Shakespeare'o kūrinius ar visą pasaulio biblioteką. Pagrindinė prielaida, kuria remiasi ši idėja, yra ta, kad bet kurio atsitiktinio įvykio, kurio tikimybė yra didesnė už nulį, šansai įvykti artėja prie šimto procentų, kai bandymų skaičius artėja prie begalybės. Kitaip tariant, labai mažai tikimybės, dauginamos iš begalybės, rezultatas vis tiek tampa apibrėžtu įvykiu.

 

Nors idėja atrodo absurdiška ir komiška, ji geriausiai atskleidžia skirtumą tarp beprotiškai mažos ir nulinės tikimybės. Pavyzdžiui, tikimybė, kad viena beždžionė atsitiktinai atspausdins pirmąją Hamleto eilutę yra beveik astronomiškai maža; ji artima nuliui, tačiau nėra visiškai nulis. Šis nedidelis nenulinės tikimybės lašelis, kartojamas per begalinį laiko tarpą, galiausiai garantuoja sėkmę. Teorema netgi tvirtina, kad beždžionės atspausdintų šį tekstą ne tik vieną kartą, bet ir begalinį kartų skaičių. Ji dažnai naudojama kaip retorinis įrankis aiškinant neįtikėtinus įvykius arba kaip satyrinė nuoroda, rodanti, kad atsitiktinumas gali atkartoti bet kokį sudėtingumą, jei turi pakankamai laiko.



 

Šios koncepcijos matematinės šaknys slypi ne literatūroje, o tikimybių teorijoje, o jos formalizavimas priskiriamas prancūzų matematikui Émile Borelui (Emilis Borelis). Savo 1913 m. knygoje apie tikimybę jis aprašė idėją, kad didelis skaičius spausdintuvų, atsitiktinai belsdamas klavišus, galiausiai atspausdins visas pasaulio knygas, pabrėždamas didelių skaičių ir normalumo (angl. normality) sąvoką. Nors Borelis naudojo spausdintuvus, o ne beždžiones, būtent jo darbai suteikė teorinį pagrindą šiam minties eksperimentui. Beždžionės kaip metafora atsirado vėliau, greičiausiai XX a. viduryje, populiarinant šią tikimybių idėją, nes gyvūnas geriau atspindėjo absoliutaus, protu nevaldomo atsitiktinumo sampratą, tapdamas vienu iš ryškiausių ir labiausiai atpažįstamų šiuolaikinės kultūros mokslo filosofijos pavyzdžių.

 

Maištinga Siela


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą