Sveiki, skaitytojai,
„Tiesa yra žemė be takų.“ Džidu
Krišnamurtis
Man labai patiko ši jo citata, kurią aptikau Sal
Rachele knygoje „Laiko paslaptis“, tad nusprendžiau labiau pasidomėti šiuo indų
dvasiniu mokytoju, apie kurį tikriausiai Lietuvoje mažai kas žinoma.
Džidu Krišnamurtis (angl. Jiddu Krishnamurti), gimęs
1895 m. gegužės 11 d. Indijos Madanapalės mieste, buvo viena iškiliausių XX
amžiaus dvasinių ir filosofinių figūrų. Jis gimė telugų kalba kalbančioje
brahmanų šeimoje, kuri buvo gana skurdi, o jo tėvas, Džidu Narajaniahas, dirbo
Britų administracijoje ir buvo Teosofų draugijos narys. Pats Krišnamurtis,
būdamas dvylikos, patraukė šios Draugijos lyderio Čarlzo Ledbiterio dėmesį,
kuris įtikėjo, kad Džidu yra ne kas kitas, o inkarnuotas Pasaulio Mokytojas
(Maitrėja), laukiamas ateiti pasaulio gelbėtojas. Teosofai, ypač Anė Bezant,
perėmė jo ir jo brolio Nityanandos globą, pasirūpino jo išsilavinimu Vakarų
stiliumi ir 1911 m. sukūrė specialią organizaciją – „Rytų žvaigždės Ordiną“ –
ruošiant Džidu šiam mesianistiniam vaidmeniui.
Vis dėlto, beveik du dešimtmečius rengtas tapti
dvasiniu autoritetu, Krišnamurtis 1929 metais padarė radikalų ir visą dvasinį
pasaulį sukrėtusį žingsnį: jis viešai atsisakė jam priskirto Pasaulio Mokytojo
vaidmens ir paleido „Rytų žvaigždės Ordiną“. Tai buvo esminis jo gyvenimo
lūžis. Jis tvirtai pareiškė, kad „Tiesa – tai neišvaikščiota žemė“ (arba „Tiesa
yra žemė be takų“), ir kad tiesos negalima pasiekti per jokią organizaciją,
dogmą ar guru, nes jie sukuria priklausomybę ir tampa autoritetu, o tai neigia
asmeninę ir tiesioginę Tiesos patirtį. Nuo to momento, atmesdamas bet kokį
autoriteto statusą, jis tapo nepriklausomu filosofu, praleidusiu visą likusį
gyvenimą keliaudamas ir bendraudamas su žmonėmis visame pasaulyje.
Krišnamurčio filosofija buvo orientuota į radikalią
asmeninę transformaciją ir tiesioginį savęs pažinimą. Jo veikalai, tokie kaip „Pirmutinė
ir galutinė laisvė“ (The First and Last Freedom), „Ugdymas ir gyvenimo
prasmė“ (Education and the Significance of Life), bei „Komentarai apie
gyvenimą“ (Commentaries on Living), kviečia skaitytoją į intensyvią
savianalizę. Jis ne siūlė jokios naujos sistemos, religijos ar praktikos, bet
kvietė išsilaisvinti nuo baimės, autoritetų, praeities sąlygojimo ir paties
„Aš“ (ego) ribų. Jo mąstymas ypač buvo koncentruotas į proto tyrimą, bandant
suprasti, kaip mintys, baimė ir laikas sukuria iliuziją, kuri trukdo gyventi
dabartyje ir visiškai patirti Tikrovę. Jis teigė, kad konfliktas (vidinis ir
išorinis) yra savęs nepripažinimo rezultatas.
Krišnamurtis didelę savo dėmesio dalį skyrė švietimui,
įkūręs kelias nepriklausomas mokyklas Indijoje, Jungtinėje Karalystėje
(Brockwood Park School) ir JAV, kurių tikslas buvo ne tik akademinis, bet ir
psichologinis bei dvasinis – ugdyti vaikus be baimės, konkurencijos ir bet
kokios ideologinės indoktrinacijos. Šių mokyklų palikimas yra jo įsitikinimas,
kad išorinės permainos visuomenėje neįmanomos be vidinės permainos asmenyje.
Nors jo paties viešos paskaitos ir pokalbiai buvo itin populiarūs, pritraukdavo
intelektualus, mokslininkus ir dvasinių ieškojimų žmones (jis bendravo su
Aldousu Huxley, Bernardu Shaw, Dalai Lama), jis pats visą gyvenimą pabrėžė esąs
ne guru, o tiesiog „veidrodis“, kuriame žmonės gali pamatyti save.
Asmeniniame gyvenime Krišnamurtis niekada nesukūrė
šeimos tradicine prasme ir nevedė. Visą savo gyvenimą jis palaikė intymų ir
artimą ryšį su broliu Nityananda, kuris anksti mirė. Nepaisant to, jo gyvenimas
buvo pažymėtas giliais asmeniniais santykiais, įskaitant ilgą draugystę su Anė
Bezant dukra. Jo palikimas yra ne organizacija ar sekta, bet tekstinis ir
garsinis kūnas, kurį sudaro apie 70 knygų, apimančių jo paskaitų, diskusijų ir
rašinių medžiagą, išverstą į dešimtis kalbų. Džidu Krišnamurtis mirė 1986 m.
vasario 17 d. Ojai slėnyje, Kalifornijoje, sulaukęs 90 metų, nuo kasos vėžio.
Jo paskutinės kalbos ir pokalbiai buvo skirti pabrėžti jo mokymo
nepriklausomumą ir užtikrinti, kad po jo mirties nebūtų jokios naujos
organizacijos, kuri perimtų jo vardą ir sukurtų naują autoritetą. Jis mirė
taip, kaip ir gyveno: atsisakydamas bet kokios institucinės priklausomybės.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą