Filmas: "Nesiilsėkite ramybėje" / "Håndtering av udøde"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nemažai tikėjausi iš norvegų režisierės Thea Hvistendahl filmo „Nesiilsėkite ramybėje“ (norv. Håndtering av udøde) (2024), kurį pernai rodė „Scanorama“, nors buvau įspėtas, kad šis siaubo ir mistinio atspalvio turintis filmas – ne kiekvienam. Tą po seanso galiu paliudyti ir aš.

 

Istorija pasakojama koliažo principu, t. y. kelios viena tema susijusios aplinkybėmis novelės. Viena iš istorijų pasakoja motinos Anos sūnaus netektį, kita – autoavarijoje mirusios moters nelaimingas atsitikimas, dar kita – ilgametės senolės mirtis, kurią palaidoja jos širdies draugė. Trys besisukančios istorijos „nesusikerta“, tačiau išlaiko vientisą atmosferą ir mistinę idėją. Negalėdami susitaikyti su praradimo skausmu, likimas iškrečia piktą išdaigą, kadangi prikelia mirusiuosius mylimiesiems, kurie besąlygiškai juos priima į savo gyvenimą. Senolis išsikasa savo anūko palaikus, kurie vos funkcionuoja, o į mylimosios našlės namus iš šermenų salės sugrįžta mirusi draugė, ligoninėje prisikelia po autoavarijos mylimoji...

 

Siaubas tame, kad prisikėlimas nežada standartinės Gerosios Naujienos, priešingai – prikelti merdintys ir pūvantys kūnai suteikia tik laikiną iliuziją, jog galima aplenkti ir nugalėti mirtį. Netrukus visi mylimieji tą supranta, matydami, kad nei gyvi, nei mirę artimieji nebėra tokie patys, jų žmogiškumas ir tai, kas juos iš tikrųjų jungė yra antgamtinis pokštas, neturintis nieko bendra su prisikėlimu. Galiausiai zombiai, nesąmoningai neskirdami gyvųjų, ima juos ryti, tačiau režisierė nekuria standartinio siaubo ir zombių holivudinio reginio. Priešingai – režisierė atidi fiksuotai simbolikai ir metaforoms, todėl filme siaubas tampa galimybe kalbėti apie (ne)susitaikymą su praradimu ir laikinumu, o problema kyla iš to, kad kartais neįmanoma greitai visko paleisti, todėl ir veikėjai „prisirišę“ prie yrančių kūnų ir juose esančių antžmogių, o tai iš esmės yra galimybė savaip pratęsti saitus su mirusiaisiais.

 

Mintis akivaizdi ir ji išreikšta kino kalba labai lėtai. Siaubo elementus stelbia psichoanalitinis neskubus, sakyčiau, meditatyviai lėtas pasakojimas, neturintis kažin kokio nuoseklaus ir įprasto „suveržtumo“, todėl šios trys istorijos plūduriuoja tarp šokiruojančio absurdo ir metaforizuotos abstrakcijos. Nepatiko ir neįtikino, nors filmą rinkausi išskirtinai dėl norvegų aktorės Renate Reinsve, kuri, kaip visada, perteikė emocijas puikiai stambiu planu, tačiau filmo tekstūra pasirodė trikdančiai nuobodi. Stebino kai kada gan neblogai išgautas siaubo elementas, nejaukumas, aklas veikėjų mistinio pasaulio priėmimas ir susitaikymas su zombiais ant rankų ir miegamųjų lovose, kas, aišku, filmą dar labiau metaforizuoja ir sąlygoja nuo įprastinės logikos. Visgi filmą, manau, greitu metu pamiršiu ir dėl to nė kiek nesigraužiu.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 5.3

 

 

Maištinga Siela