Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 157: Dievo keliai nežinomi, o juodžiausias debesis visada turi sidabrinį pakraštį

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dažnai kalbu, kodėl verta pasitikėti Visata ir gyvenimu. Juk iš tikrųjų daugelis iš mūsų, kurie projektuoja sąmoningai savo mintis ir veiksmus, pajaučia, kad yra kai kas daugiau, nei vien tik mūsų pastangos atsigręžti į meilę, laimę, sveikatą ir gausą. Yra kažkokia kur kas didesnė jėga, apgaubianti mūsų pasaulius ir mus, jėga, kuri yra kaip kolektyvinės sąmonės dalis, aukštesnioji jėga, kuri gali pasiųsti lemtingą akimirką pačius baisiausius išbandymus, kaip pasakytume, asmeninę katastrofą „lygioje vietoje“, nors viskas buvo daryta sąmoningai, apgalvotai, su pasitikėjimu ir meile. Sunku suvokti, kodėl net patiems šviesiausiems užtemsta dangus, užsitraukia viskas juodais debesimis.

 

Bet paradoksas tame, kad lygiai priešingoje situacijoje ta pati aukštesnioji jėga, scenarijaus audėja, tamsiausią gyvenimą akimirką ar periodą gali pasiųsti lemtingą saulę, atitolinti ir atitraukti baisiausios audros debesis ir suteikti vilties visiškai be jokių asmeninių žmogaus pastangų, net nesitikint, nemedituojant, neprojektuojant laimės, nemanifestuojant. Yra daug tiesos pasakyme, kad dievo keliai nežinomi, tad ar beverta dėti pastangas? Manau, kad verta, tačiau nereiktų sureikšminti galutinio rezultato ir tų pastangų lūkesčių, nes viską, ką kuri sąmoningai, tai dar nėra vien absoliutas, tu dar dalyvauji kaip dalis viso to kosminio šokio, kuriame visi tikriausiai esame kaip baltos lelijų žiedų galvos virš Visatos vandenų, besisukančios nuo tos energijos srauto, patys raibuliuojantys ir raibuliuojami visumos.

 

Maištinga Siela