Sveiki, mieli
skaitytojai,
Pamažu šis mano teatro spektaklių lankymo sezonas
pradeda vis dažnėti ir greitėti, bet drauge susimąsčiau, kad jau kitą sezoną
bus vis sunkiau suplanuoti apsilankymus teatre, nes Klaipėdoje būsiu tikriausiai
matęs beveik viską, išskyrus būsimas premjeras, o ir Vilniuje – taip pat
pasirinkimai tirpsta, tad mano dėmesio sulaukia vis mažesnės teatro trupės. Žinoma,
Klaipėdos jaunimo teatras nėra vien tik vietinės reikšmės teatras, jis
jau ilgą laiką turi savitą veidą ir charakterį, kurį iš esmės padėjo suformuoti
šios trupės patriarchas – dėstytojas, aktorius ir režisierius Valentinas
Masalskis.
Klaipėdos jauno teatro aktorius ir režisierius Paulius
Pinigis gyvenime, žvilgtelėjus į jo kūrybinių darbų aprašą, taip pat daug
ką išbandęs. Tiesa, nieko nebuvau matęs jo pastatymų, tad buvo smalsu, kaip jis
perteikė garsaus lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko (1930-2013) 1983
metais parašytą pjesę „Vasaros diena“. S. Mrožekas septintajame
dešimtmetyje buvo uždraustas pačioje Lenkijoje dėl savo dramaturgijoje komunizmo
kritikos vaizdavimo, tačiau „Vasaros diena“, matyt, tiesioginio ryšio su
politika neturi, nes pjesė, bent jau tą medžiagą, kurią perteikė Paulius
Pinigis, iš esmės pavadinčiau apolitiška, nukreiptą į bendražmogiškuosius
santykius ir savotišką jauno potencialaus savižudžio bandymą kabintis į
gyvenimą viziją.
Iš tikrųjų tai absurdo drama, turinti nemažai sąsajų
su kultine S. Becketto kita absurdo drama „Belaukiant Godo“. Scenoje veikia
labai minimalus skaičius tikrų veikėjų – du savižudžiai, kurie konkuruoja dėl
seksualios jaunos damos. Jaunas vyrukas, įsivaizduojantis, kad jo gyvenimas
vien katastrofa (aktorius Aurimas Bareikis), bando pasikarti ant gatvės
šviestuvo, tačiau lemiamą akimirką jam sutrukdo ant suolelio prisėdęs solidus
ponas (aktorius Gytis Šimelionis). Netrukus išsiaiškinama, kad ponas dar
didesnis nihilistas, jis atvirai tyčiojasi iš jaunojo savižudžio, nes jame mato
vien naujas galimybes toliau gyventi. Iš esmės ironiški ir sarkastiški dialogai
sudėlioti klasiškai, per juos veriasi individo kova su absurdu. Žymus prancūzų
filosofas ir rašytojas Albert Camus yra teigęs, kad vienas iš būdų kovoti su
absurdu yra savižudybė, tad šioje pjesėje veikėjai fanatiškai trokšta
savižudybės kaip panacėjos nuo gyvenimo beprasmybės, nesėkmių – žodžiu,
absurdo. Įdomu tai, kad pjesėje nesistengiama kaip nors psichoanalitiškai
analizuoti bejėgystės priežasčių, priešingai – jos pateikiamos paviršutiniškai,
ironizuojant individo susireikšminimą...
Netikėtai autorius pasiūlo tokią viziją: lemiamą
akimirką, kai veikėjas turi nusišauti, ištinka tam tikras apreiškimas. Aliuzija
į galimą išsigelbėjimą. Apsireiškusi žavinga viliokė palieka smaragdinę
skraistę ir du vyrukai sugalvoja, kad tai likimo ženklas, kuriuo verta tokią
akimirką paklausyti, tad visą likusį laiką vyksta intrigos ir konkurencija tarp
vyrukų dėl lemtingosios damos.
Šiaip pasakysiu: medžiaga labai infantili ir nuobodi. Tiesiog.
Viskas paremta labai banaliai ir tikriausiai „Vasaros diena“ nėra ta
universalioji pjesė, kuri pragydo kaip lakštingala Pinigiui scenoje pačiomis
įvairiausiomis perspektyvomis. Absurdo komedija specifinė, kurioje atsiveria XX
a. stereotipinis lyčių konkurencijos schematiškumas: du patinai pameta galvą
dėl viliokės patelės – klasikų klasika! Veiksmų seksualumo pinklės irgi
klasikinės: jeigu veikėjai jau pamatę galvas dėl šokėjos, tai būtinai jie
sukvailėja, jeigu seksuali viliokė, vadinasi, ji žaidžia vyrų likimais ir yra
gudri kaip lapė. Beveik holivudinė lyčių schema, ateinanti, matyt, iš tų pačių XX
a. dramaturginių klišių.
Šįkart nesu tikras dėl vaidybos. Pagirčiau Aurimą
Bareikį, kuris įdėjo nemažai širdies ir tikrumo, jausmingumo šiam personažui,
tačiau kiti veikėjai – dama ir antrasis savižudis – liko labiau sustabarėjusios
ir karikatūrinės, net dialogai skamba kaip „kartoniniai“. Vyksmą paįvairina
režisieriaus sprendimas užpildyti šokančiais ir dainuojančiais aktoriais, kurie
atlieka kiekvieno veikėjo tam tikra prasme simboliškai lydinčius fantomus
(vieniems tai demonai, kitiems angelai sargai, stilistiškai primenantys Čarlio
Čaplino ir S. Kubriko filmo „Prisukamo apelsino“ chuliganinius hibridus), kurie
tarsi neregimi tikriesiems veikėjams, bet jie iš tam tikros dimensijos padeda verpti
pagrindinių veikėjų likimo siūlą, lemiamą akimirką pakreipia įvykius šiek tiek
kitaip. Konkuruoja ne tik veikėjai, bet ir fantominis pasaulis. Asmeniškai
jautri ir pavykusi scena pasirodė veikėjo išėjimas į jūrą, naiviai patikėjęs,
kad naujasis konkurentas „draugas“ iš tikrųjų yra plaukiojimo instruktorius. Apskritai
veikėjo fobija plaukimui buvo vienas įdomesnių fragmentų. Visgi daugelis dalykų
pasirodė pernelyg naivu, negilu, paviršutiniška, infantilu – manau, tam koją
pakišo absurdo dramos žanrinis nesudėtingumas ir nelabai ypatinga pjesės
medžiaga, atsikartojantys modeliai, stereotipai. Šiuo atveju norėtųsi, kad
režisierius devinto dešimtmečio pradžios pjesę pavojingiau ir įdomiau
interpretuotų, kol kas atrodo, kas scenografinis klasikinis scenos užpildymas
šioje minimalistinėje pjesė yra stipriausias spektaklio elementas.
Visgi nesigailiu žiūrėjęs ir apsilankęs, nes teatras
visada tokia... savotiška šventė. Be to, pagaliau scenoje pamačiau pačią Viliją
Matačiūnaitę, kuri vietomis dainavo, vaidindama vieną iš fantomų.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą