Asmenybė. Roberto Bolaño – Čilės maištaujantis revoliucionierius rašytojas kūręs romanus, kad išmaitintų vaikus

 

Sveiki, brangūs skaitytojai,

 

Tęsiu supažindinimą su garsiausiais ir įtakingiausiais pasaulio rašytojais ir šįkart siūlau iš arčiau susipažinti su bene garsiausiu Čilės rašytoju.

 

ANKSTYVASIS RAŠYTOJO ROBERTO BOLAÑO GYVENIMAS

 

Roberto Bolaño Ávalos gimė 1953 m. balandžio 28 d. Santjage, Čilėje. Jo šeima priklausė vidurinei klasei: tėvas Leónas Bolaño buvo sunkvežimio vairuotojas, o kartais ir boksininkas, o motina Victoria Ávalos buvo mokytoja, kurios didelė aistra literatūrai turėjo didelę įtaką jaunajam Roberto. Nors gimė Čilėje, jo vaikystė buvo apribota nuolatiniais šeimos persikraustymais, nes tėvas ieškojo darbo, tad ankstyvuoju laikotarpiu jie gyveno įvairiose Čilės vietovėse. Ši nuolatinė kaita, neleidusi jam užmegzti ilgalaikių draugysčių, vėliau atsiskleis jo kūryboje kaip klajonių, svetimumo ir nuolatinio persikėlimo temos.

 

Būdamas 15 metų, 1968 m., Bolaño šeima persikėlė į Meksiką. Šis persikėlimas buvo lūžio taškas jo gyvenime. Meksike, ypač Meksiko mieste, jis praleido savo paauglystės ir ankstyvos jaunystės metus, kurie suformavo jo intelektualinį ir politinį stuburą. Būtent Meksike, užuot baigĘs mokyklą, jis didžiąją dalį laiko praleido skaitydamas: jis tiesiog prarijo knygas, tapdamas aistringu bibliomanu. Tarp jo paauglystės pomėgių buvo ne tik literatūra; jis aktyviai domėjosi politika, tapo kairiųjų pažiūrų aktyvistu ir dalyvavo studentų protestuose, kurie tuo metu virė Meksiko mieste. Tai jį pavertė intelektualiai brandžiu ir politiškai angažuotu jaunuoliu.

 

Vienas įdomiausių ir labiausiai diskutuojamų jo gyvenimo etapų įvyko 1973 metais, kai jam buvo 20 metų. Bolaño grįžo į Čilę padėti socialistinei Salvadoro Aljendės vyriausybei. Po Pinocheto įvykdyto karinio perversmo 1973 m. rugsėjį, Bolaño buvo areštuotas ir trumpam įkalintas Konsepsjone. Apie šią patirtį egzistuoja įvairios, kartais prieštaringos istorijos, kurios vėliau buvo apipintos mitais, dalį jų sukūrė ir pats rašytojas. Nors jo įkalinimas truko neilgai – pasak legendos, jį išgelbėjo du buvę mokyklos draugai, tapę prižiūrėtojais – ši patirtis, kaip liudininko ir aukos, sustiprino jo politinį radikalumą ir nepalaužiamą antifašistinę poziciją.

 

Po šios dramatiškos patirties Čilėje Bolaño grįžo į Meksiką, o 1977 m. galutinai emigravo į Europą, apsistodamas Ispanijoje. Būtent Meksike, prieš išvykdamas, jis kartu su poetu Mario Santiago Papasquiaru įkūrė infrarealyzmo (isp. infrarrealismo) judėjimą – avangardinę poezijos srovę, maištaujančią prieš nusistovėjusią Meksikos literatūros sceną. Tai buvo jo prieš-rašytojo periodas, kurio metu jis užsidirbdavo pragyvenimui dirbdamas įvairius atsitiktinius darbus, tokius kaip naktinis sargas, indų plovėjas ar derliaus nuėmėjas Ispanijos Viduržemio jūros pakrantės miesteliuose, ypač Barselonoje ir Gironoje. Jis tuo metu save visų pirma laikė poetu, o ne prozininku, nuolatos rašė, nors literatūrinės sėkmės turėjo laukti dar ilgus metus, kol jo romanai pasirodė ir pelnė pripažinimą.

 

ROBERTO BOLAÑO RAŠYTOJO KARJEROS IŠKILIMAS

 

Kaip minėjau, po atsiskleidimo infrarrealizmo judėjime Meksike ir dramatiškų įvykių Čilėje Roberto Bolaño 1977 m. persikėlė į Europą, apsistodamas Ispanijoje, Katalonijoje. Daugiausia laiko jis praleido mažuose miesteliuose šalia Barselonos, pavyzdžiui, Blaneso kurorte. Šis periodas buvo finansinio nepritekliaus ir sunkaus darbo metas. Jis dirbo indų plovėju, naktiniu sargu kempinge, derliaus nuėmėju ir panašius atsitiktinius darbus, kurie leido jam pragyventi ir skirti laiko savo didžiajai aistrai – poezijai. Būtent poezija buvo jo pirmoji meilė; jis visų pirma save laikė poetu, nors pripažinimo šioje srityje sulaukė nedaug. Jo poezija tuo metu buvo vertinama tik siaurame avangardo rato rate ir nebuvo komerciškai sėkminga, o kritikai ją dažnai ignoravo.

 

Nors Bolaño visų pirma laikė save poetu, vėlesnė finansinė būtinybė ir supratimas, kad proza gali užtikrinti geresnę materialinę padėtį, paskatino jį pereiti prie prozos. Šis perėjimas įvyko lėtai, bet užtikrintai. Devintajame dešimtmetyje jis pradėjo rašyti noveles ir trumpus kūrinius, o 1996 m. išleido romaną „Tolimoji žvaigždė“ (Estrella distante), kuris buvo jo pirmoji žymesnė prozos sėkmė. Galutinis lūžis įvyko 1998 m. išleidus romaną „Pašėlę detektyvai“ (Los detectives salvajes), kuris akimirksniu sulaukė didelio kritikų dėmesio ir laimėjo prestižinį Herralde romanų prizą. Ši knyga, pasakojanti apie du infrarrealistus poetus, keliaujančius po Meksiką, tapo tikra lotyno amerikietiškos literatūros sensacija, galutinai įtvirtinusia jo kaip romanisto statusą.

 

Asmeniniame gyvenime Bolaño sukūrė šeimą. Jis susituokė su Carolina López, su kuria susilaukė dviejų vaikų: sūnaus Lauro ir dukters Alexandros. Šeima gyveno gan kukliai minėtame Blaneso miestelyje Katalonijoje, o Bolaño pragyvenimui užsidirbdavo intensyviai rašydamas. Vaikai ir šeima tapo jo pagrindiniu motyvatoriumi; jis pats yra teigęs, kad pagrindinė priežastis, kodėl jis pradėjo rašyti ir publikuoti didelius romanus, buvo siekis užtikrinti geresnę ateitį savo vaikams. Jo gyvenimo būdas buvo atsiskyrėliškas, jis vengė viešumos, daugiausiai laiko praleido skaitydamas, rašydamas ir bendraudamas su nedideliu artimų draugų ratu, pavyzdžiui, su čiliečių rašytoju Antoniu G. Vilaru.

 

Savo kūrybos procesą ir romanus jis apibūdino kaip „kelionę į nežinomybę“ ar „kovą“. Bolaño buvo žinomas dėl savo antiklasicizmo ir kritiško požiūrio į literatūros elitiškumą. Jis mėgo keistenybes ir juodąjį humorą savo darbuose, dažnai maišydamas realybę su fikcija. Nors viešai nebuvo žinomas kaip turintis sunkių priklausomybių, jo gyvenimo būdas paauglystėje ir jaunystėje, praleistas Meksikos pogrindyje ir bohemos sluoksniuose, paliko pėdsaką, o pats autorius nevengė šias temas nagrinėti savo kūriniuose, kalbėdamas apie svaigalus ir pavojingą gyvenimo būdą.

 

Svarbu pabrėžti, kad tuo metu, kai Bolaño dar buvo gyvas, jo kūrybos vertinimas buvo dviprasmiškas. Kritikai Lotynų Amerikoje ir Ispanijoje jį pripažino po „Pašėlusių detektyvų“ pasirodymo, o jam net buvo priskiriama „post-boom“ arba „anti-boom“ literatūros srovės lyderio etiketė, metančia iššūkį Gabrielio Garcíos Márquezo ir kitų magiškojo realizmo atstovams. Tačiau skaitytojų ratas, nors ir augo, dar nebuvo pasiekęs tarptautinės masinės sėkmės masto. Per savo gyvenimą jis nebuvo plačiai žinomas anglų kalba kalbančiame pasaulyje, o jo didžiausias ir ambicingiausias kūrinys – „2666“ – pasirodė jau po jo mirties.

Roberto Bolaño knygos lietuviškai iš mano asmeninės bibliotekos: "Pašėlę detektyvai", "Čilės noktiurnas" ir "2666".

 

Jo paskutiniai gyvenimo etapai buvo paženklinti sunkiu fiziniu negalavimu. Bolaño ilgą laiką sirgo kepenų liga, kuri greičiausiai buvo virusinio hepatito pasekmė. Nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos jo sveikata sparčiai blogėjo, ir jis žinojo, kad jam reikalinga kepenų transplantacija. Ši realybė tapo varikliu jo intensyviam rašymo periodui. Jis dirbo karštligiškai, siekdamas užbaigti savo projektus, ypač didįjį opusą „2666“, kuris tapo jo testamentu ir kulminacija.

 

Bolaño rašė praktiškai iki pat savo gyvenimo pabaigos, laikydamas tai lenktynėmis su laiku. Roberto Bolaño mirė 2003 m. liepos 15 d. Barselonos ligoninėje, būdamas 50 metų amžiaus, laukdamas kepenų transplantacijos. Mirties priežastis buvo kepenų nepakankamumas. Jo mirtis buvo staigi ir tragiška, tačiau ji nebaigė jo kūrybos kelio – ji jį tik pradėjo. Būtent po mirties jis pasiekė tikrąją tarptautinę šlovę. Romanas „2666“ buvo išleistas po jo mirties ir pelnė jam pasaulinį pripažinimą, o kritikai ir skaitytojai jį pripažino vienu didžiausių XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios rašytojų. Šis po mirties atėjęs triumfas pavertė Roberto Bolaño legendine figūra, o jo kūryba tapo esminė šiuolaikinės lotyno amerikietiškos literatūros dalis.

 

KOKIĄ VIETĄ KŪRYBOJE UŽIMA HOMOSEKSUALUMO VAIZDAVIMAS ROBERTO BOLAÑO ROMANUOSE?

 

Roberto Bolaño, būdamas atviras ir nekonvencinis rašytojas, niekada nebuvo išsakęs tiesioginių, griežtų pareiškimų apie vyrų homoseksualumą bendrąja prasme, kurie būtų suvedami į vieną apibrėžimą. Jo pozicija buvo kur kas subtilesnė, atspindinti jo antiklasicistinį požiūrį į gyvenimą ir literatūrą. Bolaño, pats aktyviai kovojęs prieš konservatyvią aplinką, nuosekliai gynė teisę į individualumą ir laisvą pasirinkimą, o jo kūryboje seksualumas ir ypač homoerotizmas naudojami kaip priemonė atskleisti marginalizuotą patirtį, maištą, ištikimybę ir pasipriešinimą visuomenės normoms. Jam homoseksualumas dažnai tarnavo kaip nekonformizmo simbolis.

 

„Pašėlę detektyvai“ (Los detectives salvajes), romanas, kuriame pasakojama apie infrarrealistų poetų grupę, neabejotinai turi homoerotinių niuansų, tačiau jie dažnai yra poetiškai subtilūs ir susiję su menininkų ištikimybe ir idealizuota draugyste. Centrinė romane aprašoma „kelionė“ ir draugystė tarp dviejų pagrindinių poetų – Arturo Belano ir Uliso Lima – yra paremta tokia stipria ir beveik simbiotine meile menui, kad ji įgauna homoerotinės įtampos atspalvį. Nors romane nėra tiesioginių lytinių santykių aprašymų tarp jų, jų intensyvus emocinis ir intelektualinis ryšys, nuolatinė fizinė artuma (keliaujant, gyvenant kartu, dalinantis lova) ir idealizavimas atspindi tam tikrą platonišką, bet intensyvų homoerotizmą. Šis niuansas sustiprina maišto prieš buržuazinę moralę temą.

 

Šios temos ryškiau atsiskleidžia jo paskutiniame, monumentaliam romane „2666“, kuris laikomas jo testamentu. Šiame kūrinyje homoseksualumas veikia kaip būdas tyrinėti kraštutinumus ir prievartą. Pavyzdžiui, vokiečių sekcijoje aprašomas kritikas Hanss Reidas yra atvirai gėjus, o jo seksualinė orientacija tampa viena iš jo marginalizacijos ir atskirties temų, ypač konservatyvioje akademinėje aplinkoje. Tai nėra tik užuomina; tai yra atviras motyvas, leidžiantis Bolaño nagrinėti Europos intelektualų homoseksualų gyvenimus po Antrojo pasaulinio karo, pabrėžiant jų vienišumą ir savotišką išsigelbėjimą mene.

 

Kituose Bolaño kūriniuose, tokiuose kaip „Trečiasis Reichas“ (El Tercer Reich) ar novelėse, homoerotiniai motyvai ir homoseksualūs personažai taip pat pasirodo, bet dažnai yra susiję su slapta, paslėpta ar pavojinga tapatybe. Pavyzdžiui, romane „Tolimoji žvaigždė“ (Estrella distante) homoseksualumas atskleidžiamas per personažus, kurie yra susiję su Čilės kariniu perversmu. Čia homoseksualūs niuansai naudojami siekiant pabrėžti dekadansą, perversiją ar paslėptą brutalumą esant totalitariniam režimui, taip atspindint, kad net slaptas seksualumas gali tapti politinės ir moralinės korupcijos dalimi. Apskritai Bolaño nenaudoja homoseksualumo kaip dekoracijos, bet kaip esminę priemonę atskleisti galios santykius, moralinį dviprasmiškumą, menininkų pasaulį ir asmeninę ištikimybę maištingiems idealams. Jo kūryba visada verčia skaitytoją permąstyti socialines normas ir tabu.

 

RAŠYTOJO ROBERTO BOLAÑO KŪRYBOS BRUOŽAI

 

Roberto Bolaño prozos kūryba išsiskiria unikaliu ir atpažįstamu stiliumi, kuris jam pelnė vieno didžiausių šiuolaikinių Lotynų Amerikos rašytojų vardą. Viena ryškiausių jo stiliaus savybių yra autobiografiškumo ir fikcijos susiliejimas, ypač per alter ego personažą Arturo Belano. Ši technika leidžia jam ištirti nuolatinės klajonės, egzilio ir menininko paieškų temas, kurios atspindi paties Bolaño gyvenimą. Jo pasakojimas dažnai yra fragmentiškas, paremtas detektyvinio žanro elementais, nors pats detektyvinis tyrimas retai baigiasi aiškiu atsakymu; vietoj to, jis atveria dar daugiau klausimų ir paslėptų istorijų.

 

Sakinių struktūra ir bendras ritmas pasižymi maratoniniu, ištęstu tonu, kuris yra esminis jo didžiųjų romanų bruožas. Bolaño meistriškai naudoja ilgus, besivystančius sakinius, kurie neretai apima kelias idėjas ar įvykius, taip pat sudėtingus šalutinius sakinius, atspindinčius veikėjų ir paties pasakojimo mąstymo srautą. Šis stilistinis pasirinkimas sukuria hipnotizuojantį, kinematografišką ritmą, įtraukiantį skaitytoją į begalinį paieškų ir refleksijų sūkurį. Nepaisant šios sudėtingos sintaksės, jo kalba lieka aiški, tiesmuka ir, kai reikia, žiauriai ironiška, o tai kontrastuoja su Magiškojo realizmo atstovų puošnumu.

 

Tematikos atžvilgiu, Bolaño kūryba yra neatsiejama nuo pasaulio blogio ir prievartos tyrinėjimo. Pagrindinės problemos apima politines katastrofas (ypač Čilės perversmą), istorinę atmintį, totalitarizmą ir literatūros vaidmenį pasaulyje, kuris yra pasmerktas žlugti. Centrinė tema yra prarasto idealizmo paieškos – Bolaño domisi poetais, menininkais ir intelektualais, kurie tampa marginalais, pasimetusiais ar nugalėtaisiais (angl. los marginales), atsisakydami prisitaikyti prie komercializuoto pasaulio. Jį domina moralinis kompromisas, kurį meno žmonės priima arba atmeta.

 

Svarbiausia problema, kuri eina per visą jo kūrybą, ypač per monumentalų romaną „2666“, yra neapsakomo blogio ir nežinomo ištakų analizė. Šiame romane per Santa Teresos (tikrasis Siudad Chuarezo) moterų žudynes Bolaño narplioja feminizmo ir nebaudžiamumo temas, keldamas klausimus apie pasaulio abejingumą ir amoralumą. Apskritai jo proza atsisako pateikti lengvus atsakymus, vietoj to ji siūlo nuolatinę paiešką, detektyvinį tyrimą ir kritišką apmąstymą apie menininko vietą ir atsakomybę sudėtingame, chaotiškame XXI a. pasaulyje.

 

Maištinga Siela