Spektaklis "Remyga", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Šiaulių dramas teatras

 

Sveiki, skaitytojai!

 

2020 metai, labai gerai pamenu, buvo vis dar gūdūs karantininiai metai, o mūsų teatras buvo izoliuotas, aktoriai skaitė net per zoomą pjeses ir stengėsi bent jau šitaip kaip nors išgyventi. Bet premjeros nebuvo nutrūkusios! Tais 2020 metais įvyko ir režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio pagal rašytojo Rimanto Kmitos romaną „Remyga“ premjera su Valstybinio Šiaulių teatro aktoriais. Spektaklio nepavyko pamatyti ištisus penkerius metus, tą padariau tik šią savaitę, tad dalinuosi vėlgi savo įspūdžiais, pastebėjimais ir pajautimais.

 

Prisipažinsiu, kad nesu skaitęs nė vienos R. Kmitos knygos. Nė vienos! Neturiu jokio nusistatymo, tiesiog netraukia, tačiau su malonumu pažiūrėjau jo romano „Pietinia kronikas“ adaptaciją kine. Buvo labai gerai. Kitas jo romanas „Remyga“ tapo Valstybinio Šiaulių dramos teatro pastatymo medžiaga – nieko nuostabaus, nes centre – Šiauliai, savitas, išskirtinis ir savo atmosferą bei veidą turintis miestas, kuris dėl R. Kmitos tapo plačiau žinomas visoje Lietuvoje. Įdomu, jog šios medžiagos ėmėsi ne bet kas kitas, o būtent Oskaras Koršunovas, tad savaime aišku, kad spektaklis bus geras arba labai geras, nes kitaip beveik nebūna.

 

„Remyga“ pasakoja apie laikotarpį, kai griūva Sovietų Sąjunga, iš devinto dešimtmečio pereinama į laukinio gariūnmečio dešimtą dešimtmetį, kai tuo metu Šiauliuose siaučia ir karaliauja Princas (realiai egzistavęs toks mafijozas Šiauliuose). Istorijos centre – komplikuoto likimo Remigijus, kurį visi vadina tiesiog Remyga (aktorius Anicetas Gendvilas). Pabuvojęs Afganistano kare ir iš jo grįžęs gyvas ir sveikas, jis veda vietos turtingo mafijozo dukrą Sonatą. Nemažą spektaklio dalį pasakojamas vyksta kaip vestuvinis uliavojamas su degtine, nesibaigiančiomis cigaretėmis, muštynėmis, girtutėliais pokalbiais, tačiau akivaizdu, kas linksmai prasideda, tas liūdnai baigiasi. Tai beveik kaip dėsnis, kuris tinka ir Remygai.

 

Galiausiai Remyga įsitvirtina su Sonata (aktorė Monika Geštautaitė), tačiau nieko neuždirba, o Remyga vis dar žvalgosi į darbo kolegę Laimą. Uošvis (aktorius Vytautas Kaniušonis) bando jį pajunkti savo nešvariems kontrabandiniams reikalams, nes Remyga dirba milicininku, o ten padeda sukčiauti, tačiau Remyga nelaimingas: jį kamuoja košmarai apie karo išgyvenimus Afganistane, jo žmona nesupranta, kodėl jis kasnakt kažko bijo, negali normaliai miegoti, Remyga nežino, kur dingo jo tėvai, bando juos surasti per archyvus, tačiau veltui. Netrukus gimsta sūnus Mindaugas ir gyvenimas pašlyja visai, nes Remygą ima ėsti vidiniai demonai, kurie pamažu jį traukia į sielvartingos kančios liūną... Demonai pasirodo savaip: rimbu plakanti sadistė apdegusi velnienė, ant paspirtuko mamos beieškantis mažas vaikelis ir kt.

 

Iš esmės spektaklis, kad ir komiškas, pamažu jis įgauna vis tamsesnių ir labiau psichoanalitinių bruožų. Niekas vargšų anuomet vyrų, kaip ir Remygos, negydė psichiškai, aplinkiniai negalėjo suvokti, ko šie karą išgyvenę jaunuoliai negali normaliai grįžę toliau gyventi, bet tiesa kaip ir visų panašaus likimo kareivėlių: neįmanoma grįžti iš karo, tu visada lieki kare, o tai galioja ir Remygai. Čia labai šioji istorijos dalis primintų Svetlanos Aliksijevič dokumentinės prozos liudijimus „Cinko berniukai“, o toji istorijos dalis apie santykius su korumpuotu uošviu ir jo dukrele kažkodėl Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“. Spektaklį paįvairina aktorių šiaulietiška šnekta ir Šiaulių miesto niuansai, kuriuos tikriausiai tikras šiaulietis dar labiau juos suvoks ir pamatys. Kita Remygos problema – tapatybė. Tik istorijos pabaigoje jis išties susivokia, koks monstras yra jo uošvis ir kad reikia gelbėti bent jau sūnų, tačiau neatrodo, kad Remygai išvis iki tol būtų rūpėjusi tėvystė.

 

Manding, čionai įžiūriu nemažai lyčių stereotipinių vaidmenų. Sonata nori, kad jos vyras uždirbtų tiek, kad ji būtų aprūpinta, nors pati yra pervargusi nuo rūpinimosi sūnumi. Ši pora nesusikalba, nepasidalija darbais, o elgiasi pagal standartinį modelį: namai ir vaikai – moters reikalas, o pinigai, biznis – vyrų, sakyčiau, vaidmenų pasidalinimas dar labiau atvėrė tarp sutuoktinių bedugnę. Abiem reikia psichologinio palaikymo ir poilsio, tačiau gauna tik abortus ir šaunamuosius ginklus iš savo draugų. Kitaip sakant, tai iliuzijų pasaulis, kuriame visi įklimpę, nelaimingi, smurtaujantys, negalintys pakeisti savo likimo, todėl tiek Remyga, tiek Sonata yra tragiški ir tokių tikriausiai tuo metu Lietuvoje buvo pilna. Pats savo giminėje vieną tokią pamenu.

 

Scenoje svarbiausiais scenografiniais akcentais tampa sulamdytas seno modelio automobilis, kuris tampa ir vonia, ir pasikalbėjimo būdele, ir vestuvių kambariu, sekso lova. Daugiafunkcis dešimto amžiaus pradžios audi modelis simbolizuoja laisvės ir nepriklausomybės ištroškusį gyvenimą, bet kartu ir tamsumą, skurdą ir prastą kultūrą, kurioje augo ir savaip gyvenimą gyveno ištisa karta. Čia kaip sovietmečio agrarinis simbolis – mėlynas baltarusių traktorius, taip šio laikotarpio – audi automobilis. Kitas svarbus akcentas – didžiulis kryžius, iliuzijų ir vilčių simbolis, kuris turėtų apvalyti sujauktus ir orumą praradusius gyvenimus, tačiau tampa mafijozų prostitučių šokių stulpu, akivaizdu, kad tai, kas šventa tampa tik tam tikru pajuokos objektu ir tikrasis gijimas nei Reimygai, nei kitiems neįmanomas.

 

Tiesa, yra ir trečias svarbus simbolis – projektoriumi rodoma pilnatis, kuri simbolizuoja Remygos virtimą žvėrimi, monstru, vilkolakiu. Kai kada mėnulis žada ir socialines visuomenines permainas, t. y. perėjimą nuo sovietizacijos suirutės iki laisvos Lietuvos, per mėnulį rodomi to laikmečio masinio prieinamumo ženklai, produktai: „Santa Barbara“, „Tomas ir Džeris“ bei kadrai, kai skelbiama Lietuvos nepriklausomybė, matomi Mamontovas, Džordana Butkutė, „Bixai“ ir kt. Kelia nostalgija – tai praeitas gyvenimas, kuris nori nenori puikiai papildo visą vaizdinio kontekstą, ją ironizuoja, bet kartu žiūrovui sužadina nostalgiją.

 

Spektaklis man patiko, visumoje išgauta vientisa Remygos vilkolakiškoji susivokimo tragiška istorija. Pačia bendriausia prasme spektaklis ne vien tik apie laikmetį, bet ir pastangas susivokti, kad sergi ir tau reikia pagalbos. Kitaip sakant, tai psichoterapinio turinio istorija, deja, vyrų psichinė sveikata niekam nerūpėjo, jie suluošinti, sulaužyti šalies didvyriai, o kai kada alkoholikų ir mafijozų, nusipirkusių nelegaliai išdavą nuo karinės prievolės ir pašaukimo į Afganistaną, pajuokos subjektais. Tai pasakojimas apie iliuzijas ir neteisingą laikmetį, kuris kupinas absurdo, nesusikalbėjimo, menkaverčių džiaugsmų ir daug ašarų. Puiki medžiaga, o pats spektaklis, sakyčiau, nors O. Koršunovo repertuare, mano akimis, ir nėra pačios aukščiausios prabos, tačiau vis tiek labai geras. Asmeniškai šis spektaklis tiek režisūrine prasme, tiek veikėjų tragiškumu man koreliavosi su absoliučiu O. Koršunovo hitu „Išvarymas“ – abu spektakliai turi panašumų.

 

Maištinga Siela