Sveiki, skaitytojai!
Kino metams taip pat bėgant prie 2025 metų pabaigos,
jau kai kas sudarinėja ir publikuoja geriausius 2025 metų filmus. Pastebėjau,
kad dažnai figūruoja sąrašuose amerikiečių režisieriaus Clint Bentley filmas „Traukinio
svajonės“ (angl. Train Dreams) (2025) kaip vienas iš tų filmų, kurie
įvertinti itin palankiai. Man kol kas režisierius nežinomas, tad buvo smalsu
žvilgtelėti į jo išliaupsintą kino juostą.
Istorija pasakoja apie JAV industrijos bumą XX a.
pradžioje: per šalis tiesiami ilgi traukinio bėgiai ir visa tai atliekama
sunkiai fizinį darbą dirbančių vyrų rankomis. Pasakojimo centre – savo tėvų
niekada nepažinojęs našlaitis Robertas (aktorius Joel Edgerton). Nepaisant savo
sudėtingo likimo ir nepritekliaus, Robertas kaip įmanydamas laikmečio sąlygomis
bando susikurti gyvenimą ir gyventi. Jis įsimyli jauną provincijos miesteliuko merginą
Gladis (aktorė Felicity Jones), su ja susirenčia medinį namuką, pradeda
dukrą... Tačiau gyvenimas tolimuose Vakaruose nėra lengvas, tad Robertui, kad
išlaikytų savo šeimą, tenka nuolat išvykti ilgiems sezoniniams darbams kirsti
miškus, tiesti geležinkelį.
Visgi vieną dieną nutinka lemtingas įvykis: vietos darbininkai
nuo tilto, atrodo, už nieką numeta ir užmuša azijietį darbininką, o Robertas
jaučiasi dėl to kaltas. Kaip sąžinės graužaties vaizduoklis mirusysis lydį
Robertą visą likusį gyvenimą, kol galiausiai Robertas, pažinęs ir gėrį, ir
blogį, ima suvokti slėpiningus, kitiems nematomus likimo pokštus, pavyzdžiui,
už žudymą ir nuolatinį gamtos niokojimą pasaulis atseiki tragiškus pokštus,
kitaip sakant, Robertas žino, kad kaskart už kiekvieną gavimą tenka sumokėti ir
atiduoti, kartais net pačius brangiausius dalykus gyvenime...
Kitaip sakant, filmo „Traukinio svajonės“ pagrindinė
idėja – tai egzistencinis žvilgsnis į žmogaus trapumą ir neišvengiamą laiko
tėkmę, kuri nušluoja senąjį gyvenimo būdą. Per Roberto Greinjerio dalią
atskleidžiamas tragiškas susidūrimas tarp žmogaus dvasios, gamtos stichijų ir
negailestingos technologinės pažangos (industrializacijos). Filmas pabrėžia,
kad net ir paprasčiausias, vienišas gyvenimas yra persunktas gilaus skausmo,
praradimo ir paslaptingo ryšio su besikeičiančiu pasauliu...
Filmas, mano galva, puikus. Patyriau ir skepticizmo,
ir naivumo, atmetimo ir visiško susižavėjimą šiuo filmu. Sunku patikėti, kad jį
kūrė Netflix, nes tai absoliučiai ne pramoginio, ne nuotykio, o gilios
filosofinės išminties ir jautrumo filmas, turintis niūrokos kalnų ir miškų
askezinės atmosferos, meditatyvus, persipynęs su man artimu gamtos ir žmogaus
primirštu ryšiu. Pagrindinis veikėjas – nuostabaus jautrumo vyras. Kam įdomūs
dar filmai, kuriuose veikėjas tyros širdies, gyvenantis šalia pokyčių, šalia
kitų vyrų, kurie stengiasi išmaitinti savo šeimas ir ne visada besielgiančių
teisingai ir dorai? Filmo tekstūra pavykusiai sakrali, tauri, dvasinga. Tai filmas
apie svajones, iš dalies išsipildžiusias ir žlugusias, tiesą sakant, tai
jautrus filmas, net vietomis išties graudinausi, nes režisieriui pavyko
apčiuopti kažką iš ties esminio.
„Traukinio svajonės“ labai poetiškas, lyriškas ir
jausmingas filmas, išreiškiantis žmogaus filosofinę būtį sudėtingais pokyčio
metais. Galima interpretuoti ir iš šių dienų vartotojiškos visuomenės pozicijos.
Nuostabūs gamtos vaizdai, ramybę ir kartu trapumą perteikianti žmogaus būtis
paženklinta praradimais. Režisūriniu atžvilgiu Clint Bentley asmeniškai labai
priminė juslingą ir man labai brangų ir artimą kitą režisierių – Terrence
Malick („Gyvenimo medis“, 2011; „Plona raudona linija“, 1998; „Paslėptas
gyvenimas“, 2019). Jeigu patiko ano režisieriaus pasakojimo lyrinis tonas,
susidedantis iš bėgančio, slystančio ir nesulaikomo gyvenimo fragmentų, manau,
patiks ir filmas „Traukinio svajonės“.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 88/100
IMDb: 7.5
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą