Knyga: Aurora Venturini "Pusseserės"

 Aurora Venturini. „Pusseserės“ – Vilnius: Baltos lankos, 2025. – p. 176.

 

„Didžiulė melancholija persmelkusi mano paveikslus padarė juos vertingesnius, nes žmones šiek tiek guodžia kai pamato savo atspindį sielvarte (p. 175).“

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Argentinos literatūra tiesiog užvaldė mane pastaruosius kelerius metus. Ar kas pastebėjo, kaip pagausėjo Lotynų Amerikos literatūros? Nieko iki šiol nebuvau girdėjęs apie argentiniečių literatūrinę sensaciją Aurora Venturini (1922-2015), kurios nedidelis romanas Pusseserės (isp. Las Primas) ją labai išgarsino. Venturini šį romaną 2007 metais pateikė literatūriniam konkursui Premio Nueva Novela, kurį organizavo dienraštis Página/12. Ji laimėjo pirmąją vietą būdama 85-erių metų. Aurora Venturini buvo neeilinė asmenybė, derinusi ekscentrišką charakterį su intelektualiniu gyliu: ji artimai bičiuliavosi su Eva Perón bei Paryžiaus egzistencialistais, tokiais kaip J. P. Sartre’as, o tarptautinio pripažinimo fenomenaliai sulaukė tik sulaukusi 85-erių. Jos gyvenimas priminė jos pačios kūrybą – maištingas, kupinas tamsaus humoro ir drąsos laužyti bet kokias literatūrines bei socialines normas, todėl ji tapo savotiška lotynų amerikiečių literatūros legenda.

 

Venturini romane Pusseserės pagrindinė veikėja silpnaprotė Juna, kaip ir pati autorė, augo La Platos mieste, moterų apsuptyje, ir turėjo polinkį į meną, tačiau romane ši šeimos aplinka paverčiama šiurpiu, fiziologinių ir psichinių ydų kupinu pasauliu. Nors autorė neigė, kad tai tiesioginis jos šeimos portretas, ji pripažino, kad kūrinio emocinis pamatas ir provincijos dvasia kilo iš jos pačios patirties ir stebėjimų. Galima sakyti, kad tai yra emocinė autobiografija, kurioje tikri prisiminimai išdidinami iki košmariško, tamsaus humoro kupino absurdo, siekiant apnuoginti visuomenės tamsiąsias puses.

 

Pati autorė tikina, kad jos pačios seserys visos turėjo psichinių problemų, todėl tai, kas iš esmės vaizduojama Pusseserėse yra atėję iš jos pačios gyvenimo. Romaną iš ispanų kalbos išvertė Alma Naujokaitienė, išleido Baltos lankos. Įdomu, kad knyga turi pratarmę, t. y. kitos argentiniečių rašytojos Marianos Enriquez, lietuviams žinomos iš apsakymų rinkinių Tai, ko netekome ugnyje (Sofoklis, 2018) ir Kodėl pavojinga rūkyti lovoje (Sofoklis, 2022). Recenzentė, apibendrindama Venturini kūrinį ir jos asmenybę, sako: „rodydama savo randus kaip moteris pabaisa, susikūrusį save su ironija, giedros burleskos forma (p. 10). Nežinau, kiek pačią M. Enriquez paveikė Venturini kūryba, bet jos apsakymai turi tam tikrų panašumų su Pusseserėmis.

 

Romane pasakojama apie gausią moterų šeimą. Centre – auganti Juna, kuriai diagnozuota silpnaprotystė, bet šeimoje auga ir metais jaunesnioji Betina, kuri prikaustyta prie kėdės, jos galūnės neišsivysčiusios, jai nuolat bėga seilės ir beveik nepakalba. Motina – klasikinė bjauri mokytoja, auklėjanti vaikus liniuote tiek mokykloje, tiek namie ir slepia panieką šeimą palikusiam vyrui. Mergaitės auga ir dailės mokykloje pastebimas Junos piešimo talentas. Neįtikėtina, bet Juna netrukus uždarbiaus už savo unikalius dailės kūrinius, kuriuos įkvėpė šeimoje matomos nelaimės ir smurtas (man akivaizdžios sąsajos su meksikiečių Frida Kahlo).

 

Visgi knyga parašyta beprotiškai tiesmuku stiliumi. Kadangi ją rašo išpažintine ir šiek tiek dienoraštį primenančiu būdu pati Juna, ji nesilaiko taisyklingos skyrybos. Lietuviškame vertime palikta netaisyklinga sintaksė, kai kurių žodžių vartosena taip pat netaisyklinga, nes netaisyklingumas atspindi Junos negebėjimą ir betarpišką mąstymo būdą. Nepaisant to, skaitymas neapsunksta, o silpnaprotės tapatybė tampa kaip Hamleto kaukė kur kas paprasčiau ir tiksliau byloti esamą tiesą. Pamažu Junos kalba kinta, iš mažumės tapdama devyniolikmete suaugusia, ji nuolat tobulėja, pildo savo rašymą įvairiomis sąvokomis iš žodyno.

 

Aplinka, kurioje gyvena Juna yra kur kas daugiau nei toksiška, ji tiesiog nesveika. Dvi šeimos paženklintos apsigimimų, nes nemokėjo susitvarkyti gyvenimo. Juna nekenčia sesers Betinos, nes ji seilėjasi, dvokia, nelaiko šlapimo ir tuštinasi kada panorėjusi. „Kai atidaviau išpieštą kėdę vargšelei Betinai visada manęs bijojusiai nes kišdavau šaukštą jai į akį, į ausį ir kur pakliūva kol pasiekdavau burną įmurkdydavau veidą į sriubos dubenį ir visada troškau kad numirtų ji tirtėjo ir verkšleno kol suprato kad neturiu blogų ketinimų <...> (p. 121).“ Smurtas ir neapykanta bei irzlumas kurį laiką yra pagrindinė šeimos varomoji jėga ir elgesio modelio esminis bruožas. Tačiau pasakotoja neužsiima sentimentalumu, ji to ilgą laiką net nesuvokia ir priima kaip savaiminę duotybę, natūralumą, todėl tekstas išties atrodo šiurkštus, ciniškas ir tiesmukas, bet jis pateisinamas, kadangi tokia yra Juna. Bet iš to kyla ir ironija, komiški sprendimai: „Tada jie iškvietė seselę ta suleido raminamųjų ir teta užmigo ant sofos atvira burna, iš kurios iškrito dirbtiniai dantys, pakėliau juos nuo grindų ir išmečiau į unitazą (p. 48).“ Visa Junonos šeima ir situacijos primena makabriškąją Adamsų šeimynėlę, atrodo, veikėjai bejėgiai susilaikyti ne tik nuo smurto, bet ir nuo seksualinių įgeidžių. Pati baisiausia gėda ir nelaimė – dar vienas nėštumas, nes, kaip žinia, apsigimėliai gimdo panašius genetiškai į save, o tai problema ir našta.

 

Juna suartėja su pussesere lilipute Petra, kuri gatvėje užsiiminėja prostitucija. Po Petros sesers Karinos mirties (miršta jauna po nelegalaus ir prastai atlikto aborto), Petra labai šviečiasi lytiškumu ir šviečia Juną. Galiausiai pusseserių Petros ir Junos santykiai tampa esmine šios knygos ašimi, autorė pagaliau plėtoja pagrindinę pasakojimo liniją ir pasakoja tariamą silpnaprotės ir gudrios liliputės draugystę: „Petra stipriai mane apkabino ir sušuko kokio velnio mes gimėme... gimėme nes įsimylėjėlių porai kilo aistra bet nenaudojo prezervatyvų atsakiau o aš visada juos naudosiu pareiškė ji kad nereikėtų auginti išsigimusių vaikų šiame ir taip jau išsigimusiame ir šlykščiame pasaulyje mudviem ašaros liejosi upeliais kaip niekad nebūtume pagalvojusios aš pritūpiau nes kitaip tas vienintelis apkabinimas niekada nebūtų įvykęs ašaros sustiprino ir suvilgė tirštėjančias sutemas ir abiem palengvėjo (p. 105-106).“

Aurora Venturini

 

Knyga tokia keista ir makabriška, kad tas visų internete skaitytojų aptariamas nejaukumas retsykiais panašus į parodiją. Pavyzdžiui, dailės mokytojas Chosė, kuris gyvena kartu su Junos šeima, yra per prievartą ir šantažą sutuokiamas su nuo jo vaiko besilaukiančia Betina. Nepalioviau galvoti: kaip čia su tais argentiniečiais yra? Lyg ir suvokia, kad už seksualinius dalykus su nepilnamečiais baudžiama (nors istorija ir pasakojama daugmaž apie šeštą praėjusio amžiaus dešimtmetį), bet galvoju, kad su žmonėmis tikrai kažin kas negerai, juk namie du pedagogai, dvi mokytos galvos, tačiau nei motina, nei priglaustas mokytojas nesugeba suvaldyti situacijos. Tai ko vertas tas mokslas? Betinos ir Chosė santuoka, kuriam Chosė visiškai net nesipriešina, tampa keistai šiurpia liliputės ir silpnaprotės pergale – kaip tai įmanoma? Šis romano siužetinis vingis nustebino, kėlė šypsnį, nes nežinau, ar įtikino. Visgi tai fikcija, ji makabriška ir sąmoningai hiperbolizuota sukelti įspūdį, kad sprendimus gali priimti ir visuomenės paribio žmonės.

 

Visgi Juna mane nustebino savo mąslumu, nes savarankiškai turėdama galimybę save realizuoti kaip menininke, ji jaučia, kad gali visuomenę apgauti, pergalėti savo negalią ir įdėjusi daug pastangų tapti bent jau iš dalies normalia kaip ir visi. Jau vien tas noras ir supratimas yra pagirtinas (beveik kaip Tara Westover savo autobiografinėje knygoje Apšviestoji), o tai primena Miunhauzeną, kuris pats už pakarpos su ranka ištraukė save iš klampios pelkės. „Pastangos reiškė ne mažmožius o bemieges valandas įsikniaubus į knygas ne tik apie literatūrą ir vaizduojamąjį meną bet ir apie anatomijos mokslą ir pokalbius su patyrusiais anomalijų specialistais toks buvo mano gyvenimas o kiekviena pamoka ar susitikimas su mokiniais ir mokytojais reikalavo didžiulio triūso, iš pradžių būdavo baimė vėliau palengvėjimo atodūsis nes niekas nežinojo apie mano bėdas galbūt jas užgoždavo mano paveikslai metai iš metų vis labiau vertinami ir aptarinėjami pirmuosiuose puslapiuose kartu su kitais labai vertingais paveikslais. Tačiau baimė palūžti manęs niekada neapleido nes buvau išsigimusios ir suluošintos genties atžala (p. 156-157).“ Tai bene šviesiausias ir refleksyviausias romano pasakojimo momentas.

 

Pagrindinė romano Pusseserės idėja – tai brutali moters emancipacijos kelionė, kurioje menas ir kalba tampa vieninteliais įrankiais, leidžiančiais išsiveržti iš fiziškai bei psichiškai degradavusios aplinkos, kurioje gyvena Juna. Aurora Venturini per pagrindinės veikėjos paveikslą teigia, kad intelektualinis tobulėjimas yra vienintelis būdas nugalėti skurdo ir smurto pažymėtą lemtį. Autorė meistriškai dekonstruoja grožio ir normalumo sąvokas, parodydama, kad už visuomenės atstumtųjų „monstriškumo“ slepiasi gilus žmogiškumas ir troškimas būti pripažintam. Galiausiai knyga pabrėžia, kad asmeninė transformacija įmanoma tik per negailestingą tiesą ir gebėjimą savo skausmą paversti kūryba. Knyga intensyvi, nepatogi, tamsi ir makabriška, pasiruoškite priimti visą nepatogų kūniškumą, visus to kūniškumo trykštančius sekretus (gali priminti šiek tiek Marieke Lucas Rijneveld knygą Vakaro nejauka), kita vertus, atsveria Junos intuityvi nuojauta ir instinktyvus troškimas siekti daugiau, kad mokslas ir menas gali ją išreikšti ir apsaugoti. Autentiškai parašytas romanas, paskaitomas kiekvienam, tačiau patiks, manau, ne visiems.

 

Maištinga Siela